1

Po 2010 m. gruodžio mėn. ir 2011 m. sausio mėn. politinių įvykių Tunise Europos Sąjungos Taryba, remdamasi ESS 29 straipsniu, 2011 m. sausio 31 d. priėmė Sprendimą 2011/72/BUSP dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų tam tikriems asmenims ir subjektams atsižvelgiant į padėtį Tunise (OL L 28, 2011, p. 62).

2

Sprendimo 2011/72 1 ir 2 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

3

Sprendimo 2011/72 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Įšaldomos visos priede išvardytiems už Tuniso valstybės lėšų pasisavinimą atsakingiems asmenims ir su jais susijusiems fiziniams ar juridiniams asmenims ar subjektams priklausančios, jų nuosavybe esančios, jų valdomos ar kontroliuojamos lėšos ir ekonominiai ištekliai.“

4

Sprendimo 2011/72 2 straipsnyje nustatyta:

„1.   Valstybės narės arba Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai pasiūlymu Taryba nustato priede pateiktą sąrašą ir jį iš dalies keičia.

2.   Taryba tiesiogiai, jei adresas žinomas, arba viešai paskelbdama pranešimą, atitinkamam asmeniui arba subjektui praneša apie savo sprendimą, įskaitant įtraukimo į sąrašą motyvus, taip suteikdama tokiam asmeniui ar subjektui galimybę pateikti savo pastabas.

3.   Jeigu pateikiama pastabų arba naujų esminių įrodymų, Taryba peržiūri savo sprendimą ir atitinkamai informuoja atitinkamą asmenį arba subjektą.“

5

Sprendimo 2011/72 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Priede nurodomi asmenų ir subjektų įtraukimo į sąrašą motyvai.“

6

Pirminėje Sprendimo 2011/72 5 straipsnio versijoje buvo nustatyta:

„Šis sprendimas taikomas 12 mėnesių. Jis nuolat peržiūrimas. Prireikus jis atnaujinamas ar iš dalies keičiamas, jei Taryba mano, kad jame numatyti tikslai nepasiekti.“

7

Pirminiame prie Sprendimo 2011/72 pridėtame sąraše buvo minimos tik buvusio Tuniso Respublikos prezidento, pareigas ėjusio šio sprendimo 1 punkte paminėtų įvykių laikotarpiu, ir jo sutuoktinės vardai ir pavardės.

8

Vadovaudamasi Sprendimo 2011/72 2 straipsnio 1 dalimi ir ESS 31 straipsnio 2 dalimi 2011 m. vasario 4 d. Taryba priėmė Įgyvendinimo sprendimą 2011/79/BUSP, kuriuo įgyvendinamas Sprendimas 2011/72/BUSP (OL L 31, 2011, p. 40). Šio įgyvendinimo sprendimo 1 straipsnyje numatyta, kad Sprendimo 2011/72 priedas pakeičiamas jo priede išdėstytu tekstu. Šiame priede nurodyti 48 fiziniai asmenys, įskaitant pirmoje ir antroje eilutėse įrašytus abu šio sprendimo 7 punkte nurodytus asmenis ir keturiasdešimt septintoje eilutėje įrašytą ieškovą Slim Ben Tijani Ben Haj Hamda Ben Ali. Taip pat šio priedo keturiasdešimt septintoje eilutėje pateikta „tapatybės nustatymo informacija“, susijusi su pastarojo asmens Tuniso pilietybe, civiline būkle, jo gyvenamąja vieta Tunise ir su jo įtraukimo į šį priedą motyvais, išdėstyta taip:

„Asmuo, kurio atžvilgiu Tuniso valdžios institucijos vykdo teisminį tyrimą dėl nekilnojamojo ir kilnojamojo turto pasisavinimo, banko sąskaitų atidarymo ir lėšų laikymo keliose valstybėse – veiklos, kuri yra pinigų plovimo operacijų dalis.“

9

Vadovaudamasi SESV 215 straipsnio 2 dalimi ir Sprendimu 2011/72 2011 m. vasario 4 d. Taryba priėmė Reglamentą (ES) Nr. 101/2011 dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų tam tikriems asmenims, subjektams ir įstaigoms atsižvelgiant į padėtį Tunise (OL L 31, 2011, p. 1). Šiame reglamente iš esmės pakartojamos Sprendimo 2011/72 nuostatos, o jo I priede pateiktas sąrašas sutampa su šiame sprendime, iš dalies pakeistame Į gyvendinimo sprendimu 2011/79, esančiu sąrašu.

10

Vadovaudamasi Sprendimo 2011/72 5 straipsniu Taryba ne kartą pratęsė minėto sprendimo galiojimą vieniems metams, paeiliui priimdama 2012 m. sausio 27 d. Sprendimą 2012/50/BUSP (OL L 27, 2012, p. 11), 2013 m. sausio 31 d. Sprendimą 2013/72/BUSP (OL L 32, 2013, p. 20), 2014 m. sausio 30 d. Sprendimą 2014/49/BUSP, (OL L 28, 2014, p. 38), 2015 m. sausio 30 d. Sprendimą (BUSP) 2015/157 (OL L 26, 2015, p. 29), 2016 m. sausio 28 d. Sprendimą (BUSP) 2016/119 (OL L 23, 2016, p. 65), 2017 m. sausio 27 d. Sprendimą (BUSP) 2017/153 (OL L 23, 2017, p. 19), 2018 m. sausio 29 d. Sprendimą (BUSP) 2018/141 (OL L 25, 2018, p. 38), 2019 m. sausio 28 d. Sprendimą (BUSP) 2019/135 (OL L 25, 2019, p. 23) ir 2020 m. sausio 27 d. Sprendimą (PESC) 2020/117 (OL L 22, 2020, p. 31).

11

Kelis kartus pratęsiant galiojimą ieškovas buvo paliktas prie Sprendimo 2011/72 pridėtame sąraše (toliau – ginčijamas sąrašas), taigi ir Reglamento Nr. 101/2011 I priede esančiame sąraše. Be to, Sprendimu 2016/119 buvo papildyta ieškovo tapatybės nustatymo informacija, nurodant, kad jis yra Prancūzijos pilietis ir gyvena Prancūzijoje.

12

Po to, kai buvo priimtas 2013 m. gegužės 28 d. Sprendimas Trabelsi ir kt. / Taryba (T‑187/11, EU:T:2013:273), Sprendimas Chiboub / Taryba (T‑188/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:274) ir Sprendimas Al Matri / Taryba (T‑200/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:275), ieškovo įtraukimo į sąrašą motyvai buvo i dalies pakeisti Sprendimu 2014/49 ir išdėstyti taip:

„Asmuo, kurio atžvilgiu Tuniso valdžios institucijos vykdo teisminius tyrimus dėl bendrininkavimo valstybės pareigūnui neteisėtai pasisavinant valstybės lėšas, bendrininkavimo valstybės pareigūnui piktnaudžiaujant tarnyba taip, kad buvo suteiktas nepagrįstas pranašumas trečiajam asmeniui ir padaryta žala administracijai, ir bendrininkavimo darant neteisėtą įtaką valstybės pareigūnui siekiant tiesiogiai ar netiesiogiai gauti naudos kitam asmeniui.“

13

Šie motyvai dar kartą buvo iš dalies pakeisti Sprendimu 2016/119 ir išdėstyti taip:

„Asmuo, kurio atžvilgiu Tuniso valdžios institucijos vykdo teisminius tyrimus dėl bendrininkavimo valstybės pareigūnui neteisėtai pasisavinant valstybės lėšas, bendrininkavimo valstybės pareigūnui piktnaudžiaujant tarnyba taip, kad buvo suteiktas nepagrįstas pranašumas trečiajam asmeniui ir padaryta žala administracijai, darant neteisėtą įtaką valstybės pareigūnui siekiant tiesiogiai ar netiesiogiai gauti naudos kitam asmeniui.“

14

Sprendimo 2011/72 priedas buvo pakeistas Sprendimo 2020/117 priede esančiu tekstu, kuriame yra A dalis, susijusi su Sprendimo 2011/72 1 straipsnyje nurodytu asmenų ir subjektų sąrašu, ir B dalis „Teisė į gynybą ir teisė į veiksmingą teisminę apsaugą pagal Tuniso teisę“. Šio naujojo priedo A dalyje ieškovo įtraukimo į sąrašą motyvai buvo dar kartą iš dalies pakeisti taip: „Asmuo, kurio atžvilgiu Tuniso valdžios institucijos vykdo teismo procesą arba turto susigrąžinimo procesą, teismui priėmus galutinį sprendimą, dėl bendrininkavimo valstybės pareigūnui neteisėtai pasisavinant valstybės lėšas, bendrininkavimo valstybės pareigūnui piktnaudžiaujant tarnyba taip, kad buvo suteiktas nepagrįstas pranašumas trečiajam asmeniui ir padaryta žala administracijai, ir darant neteisėtą įtaką valstybės pareigūnui siekiant tiesiogiai ar netiesiogiai gauti naudos kitam asmeniui“. Šio priedo B dalyje, kiek ji susijusi su ieškovu, nurodyta:

„Tebevyksta su valstybės lėšų ar turto pasisavinimo faktais susijęs tyrimas ar teismo procesas. Taryba nenustatė jokių požymių, kad nebuvo gerbiama Slim Ben Tijani Ben Haj Hamda Ben Ali teisė į gynybą arba teisė į veiksmingą teisminę apsaugą.“

15

Tokie patys pakeitimai, kaip ir nurodytieji šio sprendimo 11–14 punktuose, buvo atlikti Reglamento Nr. 101/2011 I priede.

16

2018 m. kovo 5 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovo prašymą suteikti jam nemokamą teisinę pagalbą. 2018 m. balandžio 26 d. Taryba pateikė pastabas. Atitinkamai 2018 m. rugsėjo 14 d. ir 2019 m. gegužės 3 d. nutartimis Bendrojo Teismo penktosios kolegijos pirmininkas patenkino šį prašymą ir paskyrė advokatą.

17

2019 m. birželio 24 d. ieškovas pateikė šį ieškinį bei prašymą, kad Bendrasis Teismas sprendimą priimtų taikydamas pagreitintą procedūrą pagal savo Procedūros reglamento 151 straipsnį. 2019 m. liepos 18 d. sprendimu Bendrasis Teismas atmetė šį prašymą.

18

2019 m. rugsėjo 10 d. Taryba pateikė atsiliepimą į ieškinį.

19

Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, taikant Procedūros reglamento 27 straipsnio 5 dalį, 2019 m. spalio 16 d. sprendimu byla perskirta devintajai kolegijai.

20

Dublikas ir triplikas buvo atitinkamai pateikti 2019 m. spalio 24 d. ir gruodžio 6 d.

21

Taikydamas proceso organizavimo priemonę 2019 m. gruodžio 13 d. Bendrasis Teismas paprašė bylos šalių pateikti pastabas dėl 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Azarov / Taryba (C‑530/17 P, EU:C:2018:1031, 29 ir 30 punktai), 2019 m. liepos 11 d. Sprendimo Azarov / Taryba (C‑416/18 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2019:602, 30 ir 31 punktai) ir 2019 m. spalio 22 d. Nutarties Azarov / Taryba (C‑58/19 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:890, 30, 31 ir 44 punktai) padarinių šioje byloje, visų pirma atsižvelgiant į šiuos sprendimus ir į šią nutartį nurodyti, ar sprendimuose 2018/141 ir 2019/135 buvo įvykdyta pareiga motyvuoti, ir kokiu mastu. Ieškovas ir Taryba rašytinius atsakymus pateikė atitinkamai 2019 m. gruodžio 27 d. ir 2020 m. sausio 16 d.

22

Atsižvelgdamas į devintosios kolegijos siūlymą ir remdamasis Procedūros reglamento 28 straipsniu Bendrasis Teismas 2020 m. vasario 7 d. nusprendė perduoti bylą nagrinėti išplėstinei kolegijai.

23

Taikydamas proceso organizavimo priemonę 2020 m. vasario 28 d. Bendrasis Teismas paprašė, kad ieškovas raštu atsakytų į klausimą, o Taryba pateiktų tam tikrus papildomus dokumentus. Bylos šalys šiuos prašymus įvykdė atitinkamai 2020 m. kovo 9 ir 16 d. Be to, Bendrasis Teismas paprašė, kad per teismo posėdį bylos šalys pateiktų savo nuomonę dėl klausimo, ar ieškinio pareiškimo termino sustabdymas dėl ieškovo prašymo suteikti jam nemokamą teisinę pagalbą buvo taikomas Sprendimui 2019/135.

24

2020 m. birželio 22 d. įvyko Bendrojo Teismo posėdis. Remdamasi Procedūros reglamento 85 straipsnio 3 dalimi Taryba paprašė galimybės pateikti su pranešimu apie Sprendimą 2019/135 susijusius dokumentus.

25

2020 m. birželio 24 d. ieškovas pateikė pareiškimą dėl patikslinimo, kuriuo siekiama ieškinio reikalavimus ir pagrindus išplėsti taip, kad jie apimtų Sprendimą 2020/117, kiek jis susijęs su ieškovu.

26

2020 m. birželio 25 d. Taryba pateikė dokumentus, susijusius su pranešimu apie Sprendimą 2019/135. 2020 m. liepos 8 d. ieškovas pateikė pastabas dėl šių dokumentų.

27

2020 m. liepos 24 d. Taryba pateikė pastabas dėl pareiškimo dėl patikslinimo.

28

2020 m. rugpjūčio 3 d. buvo užbaigta žodinė proceso dalis.

29

Ieškovas Bendrojo Teismo prašo:

30

Taryba Bendrojo Teismo prašo:

31

Remiantis suformuota jurisprudencija, ieškinio pareiškimas pasibaigus SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje nustatytam terminui yra su viešąja tvarka susijęs nepriimtinumo pagrindas, kurį Bendrasis Teismas turi nagrinėti savo iniciatyva (žr. 2008 m. lapkričio 25 d. Nutarties S.A.BA.R. / Komisija, C‑501/07 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2008:652, 19 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

32

Pagal Procedūros reglamento 147 straipsnio 7 dalį pateikus nemokamos teisinės pagalbos prašymą terminas, per kurį šį prašymą pateikęs asmuo gali pareikšti ieškinį, sustabdomas iki nutarties, kuria nusprendžiama dėl tokio prašymo, įteikimo dienos arba šio reglamento 148 straipsnio 6 dalyje numatytais atvejais – iki nutarties, kuria paskiriamas advokatas atstovauti prašymą pateikiančiam asmeniui, įteikimo dienos. Pagal šio 148 straipsnio 6 dalį, nepažeidžiant jo 4 dalies, kurioje numatyta, kad nutartimi, kuria suteikiama nemokama teisinė pagalba, gali būti paskirtas advokatas, jeigu šį advokatą nemokamos teisinės pagalbos prašyme pasiūlė tokį prašymą pateikęs asmuo ir tas advokatas sutiko Bendrajame Teisme atstovauti prašymą pateikusiam asmeniui, advokatas, kuriam pavedama atstovauti tokiam asmeniui, paskiriamas nutartimi atsižvelgiant atitinkamai į suinteresuotojo asmens arba į kompetentingos nacionalinės institucijos pateiktus pasiūlymus.

33

Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad ieškovo nemokamos teisinės pagalbos prašymas, pateiktas 2018 m. kovo 5 d., buvo susijęs tik su Sprendimu 2018/141. Iš tikrųjų tuo metu galiojo būtent šis sprendimas, o Sprendimas 2019/135, kuris jį pakeitė, buvo priimtas tik 2019 m. sausio 28 d. ir, remiantis jo 2 straipsniu, įsigaliojo tik 2019 m. sausio 30 d. Tačiau šiame 2019 m. birželio 24 d. pateiktame ieškinyje ieškovas reikalauja panaikinti abu šiuos sprendimus.

34

Taigi kyla klausimas, ar vertinant ieškinio pareiškimo termino laikymosi aspektą reikia įvertinti, ar dėl nemokamos teisinės pagalbos prašymo šis terminas buvo sustabdytas ne tik Sprendimo 2018/141, bet taip pat Sprendimo 2019/135 atžvilgiu. Atsižvelgdamas į tai, kad pačios bylos šalys šio klausimo nenagrinėjo rašytinėje proceso dalyje, Bendrasis Teismas jų paprašė per teismo posėdį pateikti savo nuomonę šiuo klausimu.

35

Teismo posėdyje ieškovas tvirtino, kad dėl nemokamo teisinės pagalbos prašymo buvo sustabdytas ieškinio dėl Sprendimo 2019/135 pareiškimo terminas. Iš tikrųjų jis pirmiausia teigė, kad Sprendime 2018/141 ir šiame vėlesniame sprendime dalykas, šalys ir motyvai buvo tie patys. Antra, jis mano, kad pagrindai, pateikti dėl šių dviejų sprendimų, taip pat buvo tie patys, taigi prašydamas panaikinti antrąjį sprendimą jis tik patikslino savo ieškinį, kuris iš pradžių reikštas dėl pirmojo sprendimo. Trečia, atsižvelgiant į veiksmingos teisminės apsaugos principą, ieškovui siekiant pasinaudoti galimybe kreiptis į Europos Sąjungos teisminę instituciją neturėtų būti keliami pertekliniai procedūriniai reikalavimai, atsižvelgiant, be kita ko, į jo, kaip nemokamos teisinės pagalbos gavėjo, padėtį ir ilgą su tokia pagalba susijusios procedūros trukmę.

36

Savo ruožtu Taryba tvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog Sprendimas 2019/135 nebuvo nurodytas nemokamos teisinės pagalbos prašyme, dėl tokio prašymo neturėtų būti sustabdyti ieškinio dėl nagrinėjamo sprendimo pareiškimo terminai. Šiuo klausimu ji remiasi 2015 m. birželio 18 d. Sprendimu Ipatau / Taryba (C‑535/14 P, EU:C:2015:407), visų pirma jo 15–18 punktais. Be to, ji tvirtina turinti dokumentus, patvirtinančius, kad apie Sprendimą 2019/135 ieškovui pranešta 2019 m. vasario 4 d., taigi ieškinys pareikštas pavėluotai, ir paprašė Bendrojo Teismo leisti pateikti šiuos įrodymus vadovaujantis Procedūros reglamento 85 straipsnio 3 dalimi. Ji pridūrė, kad, atsižvelgiant į jurisprudenciją, ieškinių pareiškimo terminai taikomi griežtai. Ji pažymėjo, kad ieškovas buvo susipažinęs su ribojamųjų priemonių pratęsimo mechanizmu, ir kad jis turėjo galimybę pateikti naują nemokamos teisinės pagalbos prašymą arba savo pateiktame prašyme trumpai nurodyti, kad jis taip pat siekia užginčyti šiame prašyme nurodyto sprendimo vėlesnį pratęsimą. Taigi ji mano, kad šiuo atveju nebuvo force majeure atvejo. Be to, remdamasi minėto reglamento 85 straipsnio 3 dalimi 2020 m. birželio 25 d. ji pateikė dokumentus, susijusius su diena, kai ieškovui buvo pranešta apie Sprendimą 2019/135.

37

Kalbant apie Tarybos pateiktus dokumentus, reikia priminti, kad pagal Procedūros reglamento 85 straipsnio 3 dalį išimties tvarka pagrindinės šalys dar gali pateikti įrodymų ar pasiūlymų pateikti įrodymų prieš pasibaigiant žodinei proceso daliai arba prieš Bendrajam Teismui priimant sprendimą išnagrinėti bylą nerengiant žodinės proceso dalies, su sąlyga, kad vėlavimas juos pateikti yra pagrįstas.

38

Šiuo atveju reikia pažymėti, kad nagrinėjamais dokumentais siekta pateikti paaiškinimų Bendrajam Teismui po to, kai jis paprašė bylos šalių per teismo posėdį pateikti nuomonę dėl ieškinio pareiškimo terminų sustabdymo dėl Sprendimo 2019/135. Darytina išvada, kad vėlavimas pateikti šiuos dokumentus vertintinas kaip pagrįstas (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2018 m. spalio 24 d. Sprendimo Epsilon International / Komisija, T‑477/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:714, 57 punktą).

39

Šiuo atveju šiuose dokumentuose pateikiama, pirma, elektroninės informavimo apie laiškų pristatymą sistemos ištrauka, kurioje nurodyta, kad minėtą laišką ieškovas gavo 2019 m. vasario 4 d., ir, antra, 2019 m. sausio 30 d. Tarybos rašto ieškovui, kurį adresatas gavo tų pačių metų vasario 5 d., gavimo patvirtinimas. Šiuo klausimu ieškovas ginčija aplinkybę, kad Taryba pateikė pranešimo apie Sprendimą 2019/135 įrodymą, motyvuodamas tuo, kad gavimo patvirtinime nurodytas ne jo adresas. Vis dėlto reikia pažymėti, kad nors pastarajame dokumente minimas ne toks adresas, kurį ieškovas nurodė savo ieškinyje, atsižvelgiant į tai, kad langelis, kuriame nurodyta „šiuo adresu adresatas nerastas“, apskritai yra pažymėtas, jis neginčija pirmajame dokumente pateiktos informacijos, kurioje aiškiai kalbama apie adresą, nurodytą jo ieškinyje su pastaba, kad jis pristatytas 2019 m. vasario 4 d. Taigi reikia manyti, kad su Tarybos raštu jis susipažino tą dieną.

40

Kalbant apie klausimą, ar ieškovo nemokamos teisinės pagalbos prašymas galėjo būti taikomas ieškiniui dėl Sprendimo 2019/135 ir dėl jo buvo sustabdytas terminas šiuo atžvilgiu, pirmiausia reikia priminti, kad Procedūros reglamento 147 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog kai nemokamos teisinės pagalbos prašymas pateikiamas prieš pareiškiant ieškinį, prašymą pateikęs asmuo turi trumpai išdėstyti ieškinio, kurį ketina pareikšti, dalyką, konkretaus atvejo faktines aplinkybes ir argumentus, kuriais grindžia ieškinį.

41

Remiantis Procedūros reglamento 147 straipsnio 4 dalimi, be kita ko, žodžiais „ieškinio, kurį ketina pareikšti, dalyką“, darytina išvada, kad šiuo atveju ieškovas turėjo nurodyti aktą, kurį ketino prašyti panaikinti planuojamu teikti ieškiniu. Vis dėlto minėtas aktas jau turėjo būti priimtas, nes remiantis suformuota jurisprudencija Bendrajam Teismui pagrįstai gali būti pateiktas tik ieškinys, kuriuo prašoma panaikinti ieškovo nenaudai priimtą aktą, ir jis negali atlikti spekuliatyvios hipotetinių dar nepriimtų aktų teisėtumo kontrolės (žr. 2017 m. spalio 5 d. Sprendimo Ben Ali / Taryba, T‑149/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:693, 59 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi vadovaujantis minėto reglamento 146 straipsnio 2 dalimi galima tik atmesti nemokamos teisinės pagalbos prašymą, kuriame toks hipotetinis aktas įvardijamas kaip planuojamo teikti ieškinio dalykas, nes toks ieškinys atrodo akivaizdžiai nepriimtinas.

42

Taip juo labiau yra šiuo atveju todėl, kad, kaip matyti iš pirminės Sprendimo 2011/72 5 straipsnio versijos (žr. šio sprendimo 6 punktą), Taryba visus 12 mėnesių nagrinėja, ar reikia atnaujinti (arba net iš dalies pakeisti) šį sprendimą. Taigi tada, kai ieškovas pateikė prašymą dėl nemokamos teisinės pagalbos, nebuvo pagrindo daryti prielaidą, kad po Sprendimo 2018/141 bus priimtas naujas sprendimas, atnaujinantis Sprendimą 2011/72 papildomiems metams. Vadinasi, jis negali būti kaltinamas tuo, kad savo nemokamos teisinės pagalbos prašyme iš anksto nepaminėjo šio naujo sprendimo.

43

Kita vertus, pagal Procedūros reglamento 147 straipsnio 4 dalį negali būti atimta galimybė ieškovui patikslinti ieškinį pagal šio reglamento 86 straipsnio 1 dalį tuo atveju, jeigu sprendimą, kuris yra „planuojamo teikti ieškinio dalykas“, pakeičia arba iš dalies pakeičia kitas sprendimas, kurio dalykas toks pats.

44

Darytina išvada, kad nors pateikęs nemokamos teisinės pagalbos prašymą ieškovas iš esmės neturėjo galimybės nurodyti sprendimo, kuriuo pakeičiamas arba iš dalies keičiamas tuo metu dar nepriimtas Sprendimas 2018/141, ši aplinkybė negalėjo užkirsti kelio jam patikslinti savo ieškinį dėl minėto Sprendimo 2018/141 po tokio ieškinio pateikimo, kad būtų atsižvelgta į Sprendimo 2019/135 priėmimą. Iš tikrųjų, kaip per teismo posėdį nurodė ieškovas, reikalavimų dėl sprendimų 2018/141 ir 2019/135 dalykas iš esmės yra tas pats, nes reikalaujama išbraukti ieškovą iš ginčijamo sąrašo ir reikalavimai grindžiami tais pačiais pagrindais. Be to, toks ieškinio patikslinimas nereikštų, kad ieškovas privalo pateikti naują nemokamos teisinės pagalbos prašymą, nes ieškinys patikslinamas pareiškimu dėl patikslinimo, kuris pagal Procedūros reglamento 86 straipsnio 1 dalį pateikiamas ieškinio, dėl kurio jam buvo suteikta minėta pagalba, nagrinėjimo procese, o ne teikiant atskirą ieškinį.

45

Taigi tokiu konkrečiu atveju, kaip nagrinėjamas šioje byloje, aktas, kuriuo nemokamos teisinės pagalbos prašyme nurodytas aktas pakeičiamas arba keičiamas iš dalies, buvo priimtas anksčiau, nei pasibaigė šio prašymo nagrinėjimo procedūra, ir anksčiau nei ieškovas pareiškė ieškinį. Tokiu atveju ieškovas, kaip jis iš esmės teigė per teismo posėdį, neturėjo kito pasirinkimo, tik „patikslinti“ pirminio ieškinio dalyką, tame pačiame ieškinyje pateikdamas reikalavimus panaikinti ir Sprendimą 2018/141, ir Sprendimą 2019/135.

46

Antra, reikia pažymėti, kad su nemokama teisine pagalba susijusias Procedūros reglamento nuostatas reikia aiškinti atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnį, kurio trečioje pastraipoje aiškiai numatytas tokios pagalbos teikimas tais atvejais, kai ji būtina tam, kad būtų užtikrinta teisė į veiksmingą teisingumą. Visų pirma reikia užtikrinti, kad aiškinant šias nuostatas nebūtų neproporcingai ribojama teisė į teisingumą, taip paneigiant šios teisės esmę (šiuo klausimu žr. 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo DEB, C‑279/09, EU:C:2010:811, 60 punktą).

47

Šiuo klausimu reikia pripažinti, kad ieškinių pareiškimo terminai taikomi griežtai (žr. 2016 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Al-Ghabra / Komisija, T‑248/13, EU:T:2016:721, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Vis dėlto Procedūros reglamento 147 straipsnio nuostatos, visų pirma jos 7 dalis, susijusi su šių terminų sustabdymu, negali būti aiškinama taip, kad ieškovas būtų vertinamas ne taip palankiai kaip bet kuris kitas nemokamos teisinės pagalbos gavėjas, kuris, be kita ko, būtų turėjęs galimybę pareikšti ieškinį dėl nemokamos teisinės pagalbos prašyme nurodyto sprendimo prieš priimant aktą, kuriuo šis sprendimas pakeičiamas arba keičiamas iš dalies.

48

Trečia, reikia konstatuoti, kad aplinkybės, kuriomis ieškovas 2019 m. birželio 24 d. pareiškė ieškinį, yra ypatingos.

49

Pirma, kaip matyti iš ieškovo nemokamos teisinės pagalbos prašymui pagrįsti pateiktos informacijos, jis 2018 m. vasario 10 d. gavo Tarybos raštą, kuriuo jam pranešama apie Sprendimą 2018/141. Jis šį prašymą pateikė 2018 m. kovo 5 d. Be to, iš šio prašymo turinio matyti, kad ieškovas nepaskyrė advokato. Darytina išvada, kad pagal Procedūros reglamento 147 straipsnio 7 dalį numatytas ieškinio pareiškimo terminas buvo sustabdytas nuo 2018 m. kovo 5 d. iki nutarties, kuria atstovauti prašymą pateikiančiam asmeniui paskiriamas advokatas, įteikimo dienos, t. y. kaip matyti iš bylos medžiagos, iki 2019 m. gegužės 29 d. Taigi tų pačių metų birželio 24 d. ieškinys pateiktas laikantis SESV 263 straipsnio šeštos pastraipos ir minėto reglamento 60 straipsnio nuostatų, kiek jis susijęs su Sprendimu 2018/141, o to Taryba, beje, neginčija.

50

Antra, iš šio sprendimo 49 punkte nurodytų teiginių matyti, kad tą dieną, kai ieškovui buvo pranešta apie Sprendimą 2019/135, t. y. remiantis Tarybos pateikta informacija, 2019 m. vasario 4 d., ieškiniui dėl Sprendimo 2018/141 pareikšti numatytas terminas buvo sustabdytas. Be to, reikia pažymėti, kad šis terminas būtų išlikęs sustabdytas paskutinę dieną, kai ieškovas būtų turėjęs pareikšti ieškinį dėl Sprendimo 2019/135, t. y. 2019 m. balandžio 15 d., tuo atveju, jeigu dėl jo nemokamos teisinės pagalbos prašymo minėtas ieškinio dėl šio antrojo sprendimo pareiškimo terminas nebūtų sustabdytas. Darytina išvada, kad tokiu atveju ieškovas būtų turėjęs vienintelę galimybę – pateikti antrą nemokamos teisinės pagalbos prašymą dėl tokio antrojo sprendimo, kad jo ieškiniui dėl šio sprendimo taikomi ieškinio pareiškimo terminai taip pat būtų sustabdyti iki advokato paskyrimo.

51

Viena vertus, kaip pažymėta šio sprendimo 44 punkte, Procedūros reglamento 147 straipsnio 4 dalį ir 86 straipsnio 1 dalį aiškinant kartu matyti, kad nemokamos teisinės pagalbos gavėjas neprivalo pateikti antro prašymo dėl tokios pagalbos tam, kad pagal pareiškimą dėl patikslinimo užginčytų aktą, kuriuo pakeičiamas arba iš dalies keičiamas aktas, nurodytas pirminiame jo ieškinyje. Taigi Bendrasis Teismas negali mažiau palankiai vertinti ieškovo, įpareigodamas jį pateikti tokį antrą prašymą. Iš tiesų Sprendimas 2019/135 yra aktas, kuriuo pakeičiamas Sprendimas 2018/141, kurį jis būtų galėjęs pagrįstai ginčyti pagal tokį pareiškimą dėl patikslinimo, jeigu jis būtų galėjęs ieškinį pareikšti iki šio naujo sprendimo priėmimo.

52

Kita vertus, antruoju nemokamos teisinės pagalbos prašymu būtų siekiama tik sudaryti galimybę sustabdyti ieškinio dėl Sprendimo 2019/135 pareiškimo terminus. Iš tikrųjų tada, kai jis buvo priimtas, ieškovui jau buvo suteikta nemokama teisinė pagalba ir jis galėjo prašyti panaikinti šį sprendimą patikslinęs ieškinį dėl Sprendimo 2018/141, kurio nagrinėjimui jam jau buvo suteikta tokia pagalba. Šiomis aplinkybėmis pareiga pateikti tokį antrą prašymą yra perteklinis formalumas, nesusijęs su nemokamos teisinės pagalbos tikslu, kuris pagal Procedūros reglamento 146 straipsnį yra sudaryti galimybę asmenims, negalintiems sumokėti su procesu susijusių išlaidų, būti atstovaujamiems Bendrajame Teisme ir taip turėti galimybę kreiptis į Sąjungos teismą.

53

Trečia, reikia pažymėti, kad nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. nutarties, kuria patenkinamas ieškovo nemokamos teisinės pagalbos prašymas, iki 2019 m. gegužės 3 d. nutarties, kuria paskiriamas advokatas, praėjo beveik aštuoni mėnesiai, per kuriuos ieškovas neturėjo galimybės pareikšti ieškinio, dėl kurio buvo pateikęs nemokamos teisinės pagalbos prašymą. Iš bylos medžiagos matyti, kad dėl didžiosios dalies šio laikotarpio jis nėra atsakingas.

54

Iš tiesų 2018 m. rugsėjo 14 d. paskelbus nutartį tik tų pačių metų lapkričio 14 d. ieškovas informavo Bendrąjį Teismą, kad neturėjo galimybės paskirti advokatą jam atstovauti, ir paprašė, kad jį paskirtų pats Bendrasis Teismas. Vis dėlto pagal Procedūros reglamento 148 straipsnio 5 dalį Bendrojo Teismo kanceliarija, gavusi šį raštą, 2018 m. lapkričio 28 d. perdavė kompetentingai nacionalinei institucijai ieškovo nemokamos teisinės pagalbos prašymo ir minėtos nutarties kopijas, kad ši institucija paskirtų advokatą. Tik 2019 m. balandžio 23 d., t. y. praėjus beveik penkiems mėnesiams po šio perdavimo, nacionalinė institucija atsakė Bendrojo Teismo kanceliarijai, nurodydama kelių advokatų, sutinkančių atstovauti ieškovui, vardus ir pavardes. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad būtent per šį beveik penkių mėnesių laikotarpį buvo priimtas Sprendimas 2019/135, tad galėjo pasibaigti ieškinio pareiškimo dėl šio sprendimo terminas, jeigu jis nebūtų stabdomas.

55

Darytina išvada, kad nesustabdžius ieškinio dėl Sprendimo 2019/135 pareiškimo terminų ieškovo reikalavimų dėl šio sprendimo priimtinumas šiuo atveju būtų abejotinas dėl advokato paskyrimo procedūros trukmės, nors dėl didžiosios dalies šios trukmės jis nėra atsakingas. Kaip iš esmės per teismo posėdį nurodė ieškovas, atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnio trečioje pastraipoje įtvirtintą nemokamos teisinės pagalbos tikslą, negalima sutikti su tuo, kad dėl bendros ieškovo nemokamos teisinės pagalbos prašymo nagrinėjimo trukmės iš jo būtų atimta galimybė kreiptis į Sąjungos teismą arba tokia galimybė bent jau būtų apribota, o būtent to siekiama išvengti Procedūros reglamento 147 straipsnio 7 dalyje numatytu ieškinio pareiškimo terminų sustabdymu.

56

Tiesa, ieškinio pareiškimo momentu ieškovas išsaugojo suinteresuotumą prašyti panaikinti Sprendimą 2018/141 (šiuo klausimu žr. 2013 m. gegužės 28 d. Sprendimo Abdulrahim / Taryba ir Komisija, C‑239/12 P, EU:C:2013:331, 79 ir 80 punktus). Vis dėlto atsižvelgiant į tai, kad tuo momentu jis vis dar buvo įtrauktas į sąrašą pagal Sprendimą 2019/135, būtent šis sprendimas turėjo įtakos jo padėčiai ir turėjo reikšmingą neigiamą poveikį jo laisvėms ir teisėms (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2018 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba, T‑288/15, EU:T:2018:619, 71 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi dėl to, kad nebuvo galima šio sprendimo ginčyti reiškiant ieškinį dėl Sprendimo 2018/141, šio ieškinio pareiškimo momentu pastarasis neteko reikšmingos dalies savo veiksmingumo.

57

Taigi, atsižvelgiant į ypatingas nagrinėjamos bylos aplinkybes, ieškovas gali pagrįstai tvirtinti, kad Procedūros reglamento 147 straipsnio 7 dalyje numatytas ieškinio pareiškimo terminų sustabdymas taikomas ieškinio reikalavimams, susijusiems su Sprendimu 2019/135, nes, kaip jis nurodė per teismo posėdį, reikalavimų, susijusių su šiuo sprendimu, ir reikalavimų, susijusių su Sprendimu 2018/141, dalykas iš esmės yra tas pats, ir kad dėl bendros jo nemokamos teisinės pagalbos prašymo nagrinėjimo trukmės negali būti pernelyg apribota jo galimybė kreiptis į Sąjungos teismą. Todėl atsižvelgiant į tai, kad ieškinys pateiktas 2019 m. birželio 24 d. laikantis ieškinio dėl Sprendimo 2018/141 pareiškimo terminų, įvertinus šių terminų sustabdymą nuo 2018 m. kovo 5 d. iki 2019 m. gegužės 29 d. (žr. šio sprendimo 49 punktą), laikytina, kad šių terminų taip pat buvo laikytasi, kiek tai susiję su Sprendimu 2019/135. Taigi reikalavimai dėl šių dviejų sprendimų yra priimtini.

58

Tarybos argumentai negali paneigti šios išvados.

59

Pirma, reikia konstatuoti, kad bylos, kurioje priimtas 2015 m. birželio 18 d. Sprendimas Ipatau / Taryba (C‑535/14 P, EU:C:2015:407) ir kuria remiasi Taryba, aplinkybės ir nagrinėjamos bylos aplinkybės skiriasi.

60

Iš tiesų šioje byloje apeliantas tvirtino, kad Bendrasis Teismas pažeidė jo teisę į veiksmingą teisminę apsaugą, motyvuodamas tuo, kad atmetė jo ieškinį kaip nepriimtiną tiek, kiek jis pareikštas dėl 2011 m. lapkričio 14 d. Tarybos rašto. Teisingumo Teismas konstatavo, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos nusprendęs, jog apelianto nemokamos teisinės pagalbos prašyme minėtas raštas nebuvo paminėtas kaip raštas, skųsimas ieškinyje, kurį jis pareikš, taigi, ir kaip raštas, kurį apėmė numatyto pareikšti ieškinio dalykas. Vadinasi, skirtingai nuo Sprendimo 2019/135, nagrinėjamo šiuo atveju, toje byloje nagrinėjamas raštas buvo išsiųstas iki nemokamos teisinės pagalbos prašymo pateikimo ir apeliantas jį buvo paminėjęs šiame prašyme. Vis dėlto iš Bendrojo Teismo išnagrinėto aiškaus ir tikslaus šio prašymo teksto buvo matyti, kad apeliantas nurodė ketinantis prašyti panaikinti ne šį raštą, o veikiau teisės aktus, dėl kurių pateiktas šiuo raštu atmestas prašymas dėl persvarstymo, ir paskesnius šiame rašte nurodytus teisės aktus (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 18 d. Sprendimo Ipatau / Taryba, C‑535/14 P, EU:C:2015:407, 16–20 punktus).

61

Priešingai, šiuo atveju ieškovas iš esmės negalėjo nurodyti savo ketinimo ginčyti Sprendimą 2019/135, kuris dar nebuvo priimtas, todėl nebuvo galima iš anksto paneigti jo įtraukimo į ieškinio dalyką. Taigi Tarybos nurodytas teismo sprendimas nėra reikšmingas.

62

Antra, kalbant apie Tarybos argumentą, grindžiamą griežtu ieškinio pareiškimo terminų taikymu, šio sprendimo 47 punkte konstatuota, kad šis principas, iš esmės grindžiamas teisinio saugumo ir teisės subjektų lygybės sumetimais, negali lemti ieškovo vertinimo, mažiau palankaus nei vertinimas, taikomas nemokamos teisinės pagalbos gavėjui, kuris būtų turėjęs galimybę ir pareikšti ieškinį dėl nemokamos teisinės pagalbos prašyme nurodyto sprendimo prieš priimant aktą, pakeičiantį arba iš dalies keičiantį šį sprendimą, ir pareiškime dėl patikslinimo pateikti reikalavimus dėl to sprendimo.

63

Trečia, kalbant apie Tarybos argumentus, kad ieškovas buvo susipažinęs su ribojamųjų priemonių pratęsimo mechanizmu ir turėjo galimybę pateikti naują nemokamos teisinės pagalbos prašymą arba savo pateiktame prašyme trumpai nurodyti, kad taip pat siekia užginčyti šiame prašyme nurodyto sprendimo vėlesnį pratęsimą, pakanka priminti, kad dėl šio sprendimo 41 ir 42 punktuose nurodytų priežasčių nemokamos teisinės pagalbos prašyme ieškovas negalėjo nurodyti ketinantis ginčyti dar nepriimtą aktą, juo labiau kad šio prašymo pateikimo momentu nebuvo pagrindo daryti prielaidą, kad šis aktas bus priimtas.

64

Ketvirta, kalbant apie Tarybos argumentą, grindžiamą tuo, kad nėra force majeure, pakanka priminti, kad su force majeure sąvoka susijusi jurisprudencija taikoma tik labai ypatingomis aplinkybėmis, kai gali būti praleistas procesinis terminas (žr. 2020 m. birželio 11 d. Nutarties GMPO / Komisija, C‑575/19 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2020:448, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Nagrinėjamu atveju šio sprendimo 57 punkte konstatuota, kad Procedūros reglamento 147 straipsnio 7 dalyje numatytas ieškinio pareiškimo terminų sustabdymas yra taikomas ieškinyje nurodytiems reikalavimams dėl Sprendimo 2019/135 ir kad dėl to šių terminų buvo laikytasi. Taigi nurodyta jurisprudencija netaikytina, todėl šis argumentas yra nereikšmingas.

65

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškinys priimtinas tiek, kiek jis pareikštas dėl Sprendimo 2019/135.

66

Ieškovas tvirtina, kad pagal jurisprudenciją gali pateikti pareiškimą dėl patikslinimo dėl Sprendimo 2020/117, remdamasis ieškinyje nurodytais pagrindais ir argumentais. Jis tvirtina, kad jam nebuvo pranešta apie visą šį sprendimą ir nenurodyti apskundimo būdai ir terminai.

67

Taryba teigia, kad, kaip rodo ieškovo pasirašytas gavimo patvirtinimas, apie Sprendimą 2020/117 jam pranešta 2020 m. vasario 4 d., ir kad dėl to reikalavimai dėl šio sprendimo yra akivaizdžiai pavėluoti. Ji taip pat tvirtina, kad šios išvados nepaneigia veiksmingos teisminės apsaugos principo taikymas. Galiausiai ji teigia, kad jos ketinimas pratęsti su ieškovu susijusias ribojamąsias priemones aiškiai matyti jos 2020 m. sausio 28 d. rašte, kuriame taip pat aiškiai nurodytas Sprendimas 2020/117.

68

Pirmiausia reikia priminti, kad, kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 47 ir 56 punktuose, ieškinių pareiškimo terminai taikomi griežtai, o tai atitinka teisinio saugumo reikalavimą ir būtinybę vengti diskriminacijos ar savivalės vykdant teisingumą.

69

Be to, remiantis jurisprudencija, ieškinio dėl akto, kuriuo nustatomos ribojamosios priemonės, pareiškimo terminas pradedamas skaičiuoti tik nuo pranešimo apie šį aktą suinteresuotajam asmeniui dienos, jeigu žinomas jo adresas, o ne nuo paskelbimo apie šį aktą dienos, atsižvelgiant į tai, kad šis aktas priskirtinas prie individualių sprendimų (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2017 m. spalio 5 d. Sprendimo Ben Ali / Taryba, T‑149/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:693, 44 ir 47 punktus bei juose nurodytą jurisprudenciją). Ši jurisprudencija taikoma pareiškimui dėl patikslinimo, kuris pateiktas dėl šių ribojamųjų priemonių pratęsimo po to, kai buvo priimtas ieškinyje ginčijamas aktas (šiuo klausimu žr. 2016 m. spalio 18 d. Sprendimo Sina Bank / Taryba, T‑418/14, EU:T:2016:619, 51, 56 ir 57 punktus bei juose nurodytą jurisprudenciją).

70

Šiuo atveju reikia pažymėti, kad, skirtingai nei ieškinio dėl sprendimų 2018/141 ir 2019/135 pareiškimo termino atveju, ieškinio dėl Sprendimo 2020/117 pareiškimo terminas nebuvo sustabdytas, be kita ko, dėl nemokamos teisinės pagalbos prašymo pateikimo. Taigi reikia nustatyti, pirma, ar dėl to, kad apie pastarąjį sprendimą buvo pranešta ieškovui, šis terminas buvo pradėtas skaičiuoti, ir, antra, ar pareiškimas dėl patikslinimo buvo pateiktas laikantis šio termino, kuris, remiantis SESV 263 straipsnio šešta pastraipa ir Procedūros reglamento 60 straipsniu, pasibaigė po dviejų mėnesių ir dešimt dienų.

71

Kalbant apie tai, ar dėl to, kad Taryba pranešė apie atitinkamą aktą ieškovui, buvo pradėtas skaičiuoti ieškinio dėl Sprendimo 2020/117 pareiškimo terminas, iš bylos medžiagos matyti, kad 2020 m. sausio 28 d. Tarybos raštas ieškovui įteiktas 2020 m. vasario 1 d. Ieškovas neginčija, kad apie atitinkamą aktą jam buvo pranešta, tačiau veikiau ginčija tokio pranešimo tinkamumą, motyvuodamas tuo, kad jam pranešta ne apie visą minėtą sprendimą ir kad aptariamame Tarybos rašte nenurodyti apskundimo būdai ir terminai.

72

Kalbant apie ieškovo priekaištą, kad pranešta ne apie visą Sprendimą 2020/117, reikia pažymėti, kad, kaip nurodo Taryba, jos 2020 m. sausio 28 d. rašte aiškiai kalbama apie šio sprendimo priėmimą ir jame numatytą ribojamųjų priemonių taikymo pratęsimą ieškovui. Be to, šiame rašte pateikiamos nuorodos į Europos Sąjungos oficialųjį leidinį ir interneto svetainę, kur galima susipažinti su aptariamu sprendimu. Taip pat minėtame rašte nurodytos priežastys, dėl kurių Taryba nusprendė pratęsti šių priemonių taikymą jo atžvilgiu. Todėl, nors kartu su aptariamu raštu Taryba nepateikė nagrinėjamo sprendimo kopijos, ji pateikė pakankamai informacijos, kad ieškovas susipažintų su visu šiuo sprendimu ir jo motyvais. Vadinasi, nepaisant to, kad tokios kopijos nepateikta, negalima manyti, kad apie šį sprendimą ieškovui nebuvo tinkamai pranešta. Taigi ši aplinkybė negali sutrukdyti pradėti skaičiuoti ieškinių dėl šio sprendimo pareiškimo terminus.

73

Kalbant apie ieškovo priekaištą, grindžiamą apskundimo būdų ir terminų nenurodymu, pakanka pažymėti, kad, neatsižvelgiant į tai, ar tokios informacijos trūkumas lemia, kad pranešimas apie Sprendimą 2020/117 yra netinkamas, ieškovas, kuriam pranešimo apie šį sprendimą dieną advokatas, beje, atstovavo, negalėjo būti nesusipažinęs su minėto sprendimo apskundimo būdais ir terminais, atsižvelgiant į tai, kad jis jau buvo pareiškęs tokį ieškinį Bendrajame Teisme dėl analogiškų ankstesnių sprendimų. Todėl tokios informacijos trūkumas bet kuriuo atveju negalėtų būti pakankamas motyvas nepradėti skaičiuoti ieškinio pateikimo terminų ir negalėtų lemti pateisinamos ieškovo klaidos, kaip tai suprantama pagal jurisprudenciją, galinčios pagrįsti šių terminų praleidimą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2015 m. gruodžio 10 d. Nutarties NICO / Taryba, C‑153/15 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2015:811, 55–61 punktus).

74

Reikia pridurti, kad negalima pritarti 2020 m. liepos 8 d. ieškovo pastabose nurodytiems jo teiginiams, susijusiems su tuo, jog apie Sprendimą 2020/117 Taryba pranešė neteisingu adresu, nes iš šios institucijos pateiktų dokumentų matyti, kad ji apie šį sprendimą pranešė tuo pačiu adresu, kuris visuose procesiniuose dokumentuose, ieškovo pateiktuose Bendrojo Teismo kanceliarijai, įskaitant minėtas pastabas, nurodytas kaip jo gyvenamosios vietos adresas.

75

Taigi reikia laikytis nuomonės, kad ieškinio dėl Sprendimo 2020/117 pareiškimo terminas ieškovo atžvilgiu pradėtas skaičiuoti nuo tada, kai 2020 m. vasario 1 d. Taryba pranešė apie šį sprendimą.

76

Kalbant apie ieškinio pareiškimo termino laikymąsi, reikia pažymėti, kad šis dviejų mėnesių ir dešimties dienų terminas pasibaigė 2020 m. balandžio 13 d. Vadinasi, 2020 m. birželio 24 d. pateiktas pareiškimas dėl patikslinimo dėl Sprendimo 2020/117 buvo pavėluotas, taigi reikalavimai dėl šio sprendimo yra nepriimtini. Darytina išvada, kad ieškinį reikia atmesti tiek, kiek jis pareikštas dėl minėto sprendimo.

77

Savo reikalavimams panaikinti sprendimus 2018/141 ir 2019/135 pagrįsti ieškovas formaliai nurodo tris pagrindus. Pirmasis pagrindas grindžiamas 2003 m. spalio 31 d. Niujorke Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtos Jungtinių Tautų konvencijos prieš korupciją pažeidimu. Antrasis pagrindas grindžiamas „akivaizdžiomis“ vertinimo klaidomis ir jį sudaro trys dalys, susijusios, pirma, su proporcingumo principo pažeidimu, antra, ieškovo teisės į bylos išnagrinėjimą Tuniso institucijose per protingą terminą pažeidimu ir, trečia, su tuo, kad Taryba neatliko papildomų patikrinimų. Trečiasis pagrindas grindžiamas piktnaudžiavimu įgaliojimais, nes baudžiamuoju procesu, kuriuo grindžiamas jo palikimas ginčijamame sąraše, iš tikrųjų siekiama a posteriori pateisinti jo nuosavybės ir turto konfiskavimą Tunise.

78

Pirmiausia reikia išnagrinėti antrąjį pagrindą.

79

Pirmiausia reikia pažymėti, kad, nepaisant skirtingų šio pagrindo formulavimų ieškinyje ir dublike, turi būti laikoma, kad jis, kiek tai susiję su jo antra ir trečia dalimis, grindžiamas vertinimo klaida, o ne akivaizdžia vertinimo klaida. Iš tikrųjų Taryba neturėjo jokios diskrecijos nustatyti, ar jai pakako informacijos, kad įvertintų, ar Tuniso institucijos pažeidžia ieškovo teisę į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą, ar ne, ir ar ši informacija rodo, kad kyla pagrįstų abejonių dėl šios teisės paisymo (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2018 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba, T‑288/15, EU:T:2018:619, 215 punktą).

80

Antra, nagrinėjant šį pagrindą, atrodo, reikia kelti klausimą dėl galimų išvadų, kurias reikėtų daryti remiantis 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimu Azarov / Taryba (C‑530/17 P, EU:C:2018:1031), 2019 m. liepos 11 d. Sprendimu Azarov / Taryba (C‑416/18 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2019:602) ir 2019 m. spalio 22 d. Nutartimi Azarov / Taryba (C‑58/19 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:890). Taikydamas2019 m. gruodžio 13 d. proceso organizavimo priemonę Bendrasis Teismas paprašė, kad bylos šalys pateiktų pastabas šiuo klausimu, visų pirma nurodytų, ar jos mano, kad atsižvelgiant, be kita ko, į šiuos sprendimus ir į šią nutartį sprendimuose 2018/141 ir 2019/135 įvykdyta motyvavimo pareiga, ir kuria prasme.

81

2019 m. gruodžio 27 d. atsakyme ieškovas raštu iš esmės nurodė, kad nagrinėjamu atveju taikomi reikalavimai, nustatyti 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendime Azarov / Taryba (C‑530/17 P, EU:C:2018:1031), 2019 m. liepos 11 d. Sprendime Azarov / Taryba (C‑416/18 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2019:602) ir 2019 m. spalio 22 d. Nutartyje Azarov / Taryba (C‑58/19 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:890). Jis nurodė, kad šie reikalavimai buvo susiję su Tarybos pareiga atlikti patikrinimus dėl Tuniso institucijų pateiktos informacijos, į kurią jis dėmesį atkreipė jo pateiktuose pagrinduose, susijusiuose su bylos esme. Jis tvirtino, kad sprendimuose 2018/141 ir 2019/135 nenurodyta jokių motyvų, pagrindžiančių Tarybos nuomonę, kad Tuniso valstybės sprendimas, kuriuo buvo grindžiami šie sprendimai, buvo priimtas nepažeidžiant teisės į gynybą ir į veiksmingą teisminę apsaugą. Remdamasis šiais argumentais jis subsidiariai nusprendė, kad, remiantis tokiu motyvų nenurodymu grindžiamu pagrindu, šie sprendimai turėjo būti panaikinti.

82

2020 m. sausio 16 d. rašytiniame atsakyme Taryba pirmiausia tvirtino, kad iš tarpusavyje siejamų, pirma, 2016 m. vasario 18 d. Sprendimo Taryba / Bank Mellat (C‑176/13 P, EU:C:2016:96) ir 2016 m. balandžio 21 d. Sprendimo Taryba / Bank Saderat Iran (C‑200/13 P, EU:C:2016:284) ir, antra, 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Azarov / Taryba (C‑530/17 P, EU:C:2018:1031) matyti, kad vienais atvejais Taryba galėjo turėti pareigą patikrinti, ar buvo pažeista teisė į gynybą ir į veiksmingą teisminę apsaugą, ir išvestinę pareigą tai nurodyti savo nagrinėjamų aktų motyvuose, o kitais atvejais tokios pareigos neturėti. Ji mano, kad bylos C‑176/13 P ir C‑200/13 P skiriasi nuo bylos C‑530/17 P tuo, kad pirmosiose dviejose bylose atitinkami subjektai nebuvo Tarybai pateikę pastabų šiuo klausimu, o trečiojoje byloje atitinkamas asmuo rėmėsi minėtomis pareigomis iki ginčijamo sprendimo priėmimo. Nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikė tokių pastabų. Antra, Taryba tvirtino, kad motyvuojant sprendimus 2018/141 ir 2019/135 pateikta pakankamai informacijos, leidžiančios įvertinti motyvų pagrįstumą ir Sąjungos teisėjui sudarančios galimybę vykdyti šių sprendimų teisėtumo kontrolę laikantis jurisprudencijos. Be to, šie sprendimai priimti ieškovui žinomomis aplinkybėmis. Trečia, Taryba tvirtina, kad Tuniso Konstitucijos 27, 29 ir 108 straipsniuose ir Tuniso baudžiamojo kodekso 13, 47, 50, 59, 66 ir 175 straipsniuose nustatytos garantijos, susijusios su ieškovo teise į teisingą bylos nagrinėjimą per protingą terminą ir jo teisės į gynybą gerbimu. Iš šių nuostatų matyti, kad Tuniso Respublikoje nustatyta teisinė sistema, kuri užtikrina šių teisių apsaugą ir kuri įtraukta į minėtų sprendimų motyvus ta prasme, kad minėtos nuostatos susijusios su aplinkybėmis, su kuriomis ieškovas yra susipažinęs, arba bent jau su tokiomis, apie kurias jis negalėjo nežinoti.

83

Pirmiausia reikia priminti, kad nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl Bendrojo Teismo sprendimo, susijusio su subjekto palikimo 2001 m. gruodžio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu (OL L 344, 2001, p. 70; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 18 sk., 1 t., p. 207), 2 straipsnio 3 dalyje numatytame sąraše teisėtumu, Teisingumo Teismas nusprendė, kad prieš remdamasi trečiosios valstybės institucijos sprendimu Taryba privalo patikrinti, ar šis sprendimas priimtas paisant teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę apsaugą (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 24 punktas).

84

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas priminė, jog ne kartą yra nusprendęs, kad priimdama ribojamąsias priemones Taryba privalo paisyti pagrindinių teisių, kurios yra sudėtinė Sąjungos teisės sistemos dalis ir prie kurių priskiriama, be kita ko, teisė į tai, kad būtų paisoma teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę apsaugą (žr. 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

85

Be to, Teisingumo Teismas nurodė, kad būtinybę atlikti tokį patikrinimą lemia, be kita ko, tai, kad tikslas apsaugoti atitinkamus asmenis arba subjektus užtikrinant, kad jų pirminis įtraukimas į šį sąrašą būtų pagrįstas pakankamai rimtomis faktinėmis aplinkybėmis, gali būti pasiektas tik jeigu trečiosios valstybės sprendimai, kuriais Taryba grindžia minėtą įtraukimą į minėtą sąrašą, priimti paisant teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę apsaugą (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 26 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

86

Remdamasis šiais argumentais Teisingumo Teismas priėjo prie išvados, jog garantija, kad trečiosios valstybės institucija sprendimą priėmė paisydama teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę apsaugą, turi esminę reikšmę minėto įtraukimo ir paskesnių sprendimų dėl lėšų įšaldymo sistemai, ir dėl to Taryba privalėjo šių sprendimų motyvuose nurodyti informaciją, leidžiančią manyti, kad ji patikrino, ar paisyta šių teisių (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 31 punktą).

87

Galiausiai Teisingumo Teismas atsakė į Tarybos argumentą, kad atsižvelgiant į tai, jog sprendimų dėl atitinkamo turto įšaldymo motyvuose pateiktą teiginį apie teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę apsaugą paisymą arba nepaisymą trečioji valstybė galėtų vertinti kaip kišimąsi į jos vidaus reikalus, Bendrojo Teismo reikalaujamas pagrindimas užkirstų Tarybai kelią remtis trečiųjų valstybių sprendimais. Šiuo klausimu jis nurodė, jog tam pakanka, kad Taryba sprendimo dėl lėšų įšaldymo motyvuose glaustai nurodytų priežastis, dėl kurių mano, kad trečiosios valstybės sprendimas, kuriuo ketina remtis, buvo priimtas paisant teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę apsaugą (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 20, 32 ir 33 punktus).

88

Taip pat reikia priminti, kad 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendime Azarov / Taryba (C‑530/17 P, EU:C:2018:1031) Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl Bendrojo Teismo sprendimo, susijusio su fizinio asmens palikimo sąrašuose, pateiktuose atitinkamai 2014 m. kovo 5 d. Tarybos sprendimo 2014/119/BUSP dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų tam tikriems asmenims, subjektams ir įstaigoms atsižvelgiant į padėtį Ukrainoje (OL L 66, 2014, p. 26), iš dalies pakeisto 2015 m. sausio 29 d. Tarybos sprendimu (BUSP) 2015/143 (OL L 24, 2015, p. 16), priede ir 2014 m. kovo 5 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 208/2014 dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų tam tikriems asmenims, subjektams ir įstaigoms atsižvelgiant į padėtį Ukrainoje (OL L 66, 2014, p. 1), iš dalies pakeistame 2015 m. sausio 29 d. Tarybos reglamentu (ES) 2015/138 (OL L 24, 2015, p. 1), I priede, teisėtumu, priėmė sprendimą dėl analogiško klausimo.

89

2018 m. gruodžio 19 d. Sprendime Azarov / Taryba (C‑530/17 P, EU:C:2018:1031) Teisingumo Teismas nusprendė, kad šio sprendimo 83–87 punktuose priminti principai buvo taikomi byloje nagrinėtu apelianto atveju, atsižvelgiant į tai, kad jam taikomos ribojamosios priemonės buvo pagrįstos trečiosios valstybės šioje srityje kompetentingų institucijų sprendimu pradėti ir vykdyti baudžiamąjį tyrimą dėl valstybės lėšų pasisavinimo. Jis pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, nereikšminga skundžiamame sprendime nurodyta aplinkybė, kad tokio sprendimo buvimas laikytinas ne įtraukimo į sąrašus kriterijumi, nustatytu Sprendimo 2014/119 1 straipsnio 1 dalyje, o faktiniu nagrinėjamų ribojamųjų priemonių pagrindu (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Azarov / Taryba, C‑530/17 P, EU:C:2018:1031, 25–30 punktus).

90

Teisingumo Teismas nusprendė, kad vertinimas, kuriuo Bendrasis Teismas rėmėsi nuspręsdamas, kad 2014 m. spalio 16 d. Sprendime LTTE / Taryba (T‑208/11 ir T‑508/11, EU:T:2014:885) padaryta išvada netaikytina nagrinėtu atveju, buvo teisiškai klaidingas (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Azarov / Taryba, C‑530/17 P, EU:C:2018:1031, 31–33 punktus).

91

Konkrečiai kalbant, viena vertus, Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad Taryba galėjo konstatuoti, kad sprendimas dėl įtraukimo pagrįstas pakankamai svariais faktais, tik pati patikrinusi, ar priimant atitinkamos trečiosios valstybės sprendimą, kurio pagrindu ji ketino taikyti ribojamąsias priemones, buvo paisoma teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę apsaugą (2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Azarov / Taryba, C‑530/17 P, EU:C:2018:1031, 34 punktas).

92

Kita vertus, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Bendrojo Teismo nurodytais teksto, struktūros ir tikslo skirtumais tarp kovoje su terorizmu nustatytų ribojamųjų priemonių tipo ir ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į padėtį Ukrainoje, tipo negalima pagrįsti iš 2014 m. spalio 16 d. Sprendimo LTTE / Taryba (T‑208/11 ir T‑508/11, EU:T:2014:885) išvados kildintinų garantijų taikymo tik pirmojo tipo nustatytoms priemonėms, bet ne ribojamosioms priemonėms, nustatomoms Tarybos politiniu sprendimu bendradarbiaujant su trečiosiomis valstybėmis (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Azarov / Taryba, C‑530/17 P, EU:C:2018:1031, 37 punktą).

93

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Azarov / Taryba (C‑530/17 P, EU:C:2018:1031) išvados, apie kurias priminta šio sprendimo 89–92 punktuose, taikytinos nagrinėjamo atvejo aplinkybėms, neatsižvelgiant į skirtingą kontekstą. Iš tikrųjų ribojamųjų priemonių, nustatytų atsižvelgiant į padėtį Tunise, tipas neabejotinai turi panašumų su ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į padėtį Ukrainoje, tipu. Taigi į ginčijamą sąrašą įtrauktų asmenų, įskaitant ieškovą, turto įšaldymas taip pat grindžiamas trečiųjų valstybių šioje srityje kompetentingų institucijų, šiuo atveju – Tuniso Respublikos institucijų – sprendimu inicijuoti ir vykdyti teisminį tyrimą dėl pažeidimo, kuris patenka į valstybės lėšų pasisavinimo sąvoką.

94

Taigi darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju Taryba turi pareigą, pirma, įsitikinti, kad su ieškovu susijusiuose teisminiuose procesuose Tunise buvo paisoma jo teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę apsaugą, ir, antra, nurodyti savo nuomonės, kad šių teisių buvo paisoma, motyvus.

95

Be to, tokios pareigos, atrodo, yra juo labiau būtinos todėl, kad, kaip matyti iš Sprendimo 2011/72 1 konstatuojamosios dalies, šis sprendimas ir vėlesni sprendimai priimti įgyvendinant paramos Tunisui politiką, visų pirma grindžiamą ESS 21 straipsnio 2 dalies b punkte nustatytais tikslais – pagarbos žmogaus teisėms ir teisinės valstybės skatinimu. Todėl šių sprendimų dalykas – padėti Tuniso institucijoms nustatyti valstybės lėšų pasisavinimo atvejus ir šioms institucijoms išsaugoti galimybę išieškoti pasisavintas lėšas – yra nereikšmingas minėtų tikslų atžvilgiu, jeigu priimant tokią išvadą būtų atsisakyta vykdyti teisingumą ar ji būtų priimama savavališkai (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2017 m. spalio 5 d. Sprendimo Mabrouk / Taryba, T‑175/15, EU:T:2017:694, 64 punktą ir 2018 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba, T‑288/15, EU:T:2018:619, 68 punktą).

96

Tiesa, 2017 m. spalio 5 d. Sprendimo Mabrouk / Taryba (T‑175/15, EU:T:2017:694), kuriame nagrinėtas ginčas, susijęs su asmens palikimu ginčijamame sąraše, 65 ir 72 punktuose Bendrasis Teismas pažymėjo, be kita ko, jog tam, kad galėtų asmenį palikti sąraše, Taryba tik privalėjo surinkti įrodymus, kad vyksta su ieškovu susijusi teisminė procedūra dėl veikų, kvalifikuotinų kaip valstybės lėšų pasisavinimas, ir kad esant objektyvių, patikimų, tikslių ir nuoseklių įrodymų, galinčių kelti teisėtų abejonių dėl to, ar buvo pažeista ieškovo teisė į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą per su juo susijusį teisminį tyrimą, kuriuo grindžiamas jo lėšų Sąjungoje įšaldymas, Taryba turėjo atlikti šiuo atžvilgiu reikalingus patikrinimus.

97

Bendrasis Teismas vadovavosi analogiška logika, kiek tai susiję su patikrinimu, ar Egipto institucijos paiso asmenų, kurie buvo palikti sąraše, pateiktame 2011 m. kovo 21 d. Tarybos sprendimo 2011/172/BUSP dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų tam tikriems asmenims, subjektams ir organizacijoms atsižvelgiant į padėtį Egipte (OL L 76, 2011, p. 63), priede, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir nekaltumo prezumpcijos apsaugos (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba, T‑288/15, EU:T:2018:619, 70, 214 ir 215 punktus).

98

Vis dėlto, kai buvo priimti šio sprendimo 96 ir 97 punktuose cituoti sprendimai, 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimas Azarov / Taryba (C‑530/17 P, EU:C:2018:1031) dar nebuvo priimtas. Taigi Teisingumo Teismas dar nebuvo priėmęs sprendimo dėl klausimo, ar 2014 m. spalio 16 d. Sprendimo LTTE / Taryba (T‑208/11 ir T‑508/11, EU:T:2014:885) išvada buvo tiesiogiai taikytina ribojamųjų priemonių, nustatytų bendradarbiaujant su trečiąja valstybe, tipui, tokiu bendradarbiavimu siekiant šiai valstybei padėti kovoti su valstybės lėšų pasisavinimu ir atsižvelgiant į šios valstybės institucijų pradėtus teisminius procesus, susijusius su pažeidimais, kurie gali būti taip kvalifikuojami.

99

Be to, šio sprendimo 96 ir 97 punktuose nurodytuose sprendimuose Bendrasis Teismas nagrinėjo pagrindus arba priekaištus, kurie buvo grindžiami teiginiu, kad Taryba neatliko papildomų patikrinimų po to, kai ieškovai jai pateikė informaciją, kuri, jų manymu, galėjo atskleisti teisių, kurios saugomos pagal Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintą veiksmingos teisminės apsaugos principą, pažeidimus. Taigi šiais pagrindais ar priekaištais nebuvo keliamas klausimas, ar Taryba savo iniciatyva turėjo atlikti tokius patikrinimus, nelaukdama, kol atitinkami asmenys pateiks pastabas, kurios gali juos pagrįsti, ir juo labiau nebuvo keliamas klausimas, ar ji turėjo aiškiai pateikti šių patikrinimų išvadų motyvus.

100

Šių išvadų nepaneigia Tarybos 2020 m. sausio 16 d. raštu pateiktame atsakyme atlikta jurisprudencijos analizė.

101

Iš tiesų, pirma, Tarybos atliktas 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendime Azarov / Taryba (C‑530/17 P, EU:C:2018:1031) įtvirtintos ir iš 2016 m. vasario 18 d. Sprendimo Taryba / Bank Mellat (C‑176/13 P, EU:C:2016:96) bei 2016 m. balandžio 21 d. Sprendimo Taryba / Bank Saderat Iran (C‑200/13 P, EU:C:2016:284) kildinamos jurisprudencijos palyginimas nėra įtikinamas.

102

Šiuo klausimu pakanka pažymėti, pirma, kad 2016 m. vasario 18 d. Sprendimo Taryba / Bank Mellat (C‑176/13 P, EU:C:2016:96) 88–91 punktai ir 2016 m. balandžio 21 d. Sprendimo Taryba / Bank Saderat Iran (C‑200/13 P, EU:C:2016:284) 81–84 punktai, kuriais remiasi Taryba, yra susiję su klausimu, ar ji privalo patikrinti informacijos, susijusios su atitinkamu subjektu, svarbą ir pagrįstumą, prieš priimdama aktus, kuriais jam nustatomos taikomos ribojamosios priemonės, ir motyvuodama šiuos aktus nurodyti, kad šie patikrinimai buvo atlikti. Kita vertus, priešingai nei 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Azarov / Taryba (C‑530/17 P, EU:C:2018:1031) 25–37 punktai, šie punktai nesusiję su tuo, ar Taryba turi pareigą prieš priimant tokius aktus patikrinti, ar vykdant procesus, kuriais grindžiami šie aktai, buvo paisoma ieškovo teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę apsaugą, ir atitinkamai nurodyti šių patikrinimų išvadas minėtų aktų motyvuose. Taip pat reikia pažymėti, kad 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendime Azarov / Taryba (C‑530/17 P, EU:C:2018:1031) Teisingumo Teismas tikrai nenusprendė, kad prieš priimdama nagrinėjamus aktus Taryba privalėjo sistemingai tikrinti trečiųjų valstybių pradėtų procesų, kuriais remiasi, svarbą ir pagrįstumą bei apie tai nurodyti šių aktų motyvuose.

103

Kita vertus, reikia pažymėti, kad bylose, kuriose priimtas 2016 m. vasario 18 d. Sprendimas Taryba / Bank Mellat (C‑176/13 P, EU:C:2016:96) ir 2016 m. balandžio 21 d. Sprendimas Taryba / Bank Saderat Iran (C‑200/13 P, EU:C:2016:284), ribojamosios priemonės, kurių teisėtumą Bendrasis Teismas nagrinėjo sprendimuose, dėl kurių pateikti šiose bylose nagrinėti apeliaciniai skundai, buvo grindžiamos valstybių narių pateikta informacija, susijusia su atitinkamų subjektų parama Irano branduolinei veiklai, keliančiai branduolinių ginklų platinimo riziką, kuria buvo siekiama pagrįsti jų pasiūlymą įtraukti šiuos subjektus į asmenų, subjektų ar įstaigų, kurioms taikomos šios priemonės, sąrašą. Taigi minėtos priemonės nebuvo grindžiamos administraciniais arba teisminiais sprendimais, pavyzdžiui, sprendimu pradėti baudžiamąjį persekiojimą, priešingai, nei buvo byloje, kurioje priimtas 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimas Azarov / Taryba (C‑530/17 P, EU:C:2018:1031).

104

Antra, priešingai, nei tvirtina Taryba, iš 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Azarov / Taryba (C‑530/17 P, EU:C:2018:1031) nematyti, kad pareiga patikrinti, ar nurodyto asmens teisių į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę apsaugą buvo paisyta per trečiojoje valstybėje jo atžvilgiu pradėtą teisminę procedūrą, buvo taikoma tik tuo atveju, jeigu ieškovas pateikė pastabų prieš nustatant ginčijamas priemones. Remiantis to sprendimo 25–37 punktais, kurių santrauka pateikta šio sprendimo 89–92 punktuose, veikiau darytina išvada, kad Teisingumo Teismas siekė, kad tokia pareigą būtų besąlyginė. Iš tikrųjų, kaip matyti visų pirma iš minėto sprendimo 28 punkto, Teisingumo Teismas iš esmės laikėsi nuomonės, kad teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę apsaugą teisminiuose procesuose, kuriais grindžiamos Tarybos nustatytos ribojamosios priemonės, paisymas yra sudėtinė faktinio šių priemonių pagrindo dalis. Iš tame pačiame punkte primintos suformuotos jurisprudencijos matyti, kad Taryba privalo sistemingai iš anksto tikrinti, ar šie faktai yra pakankamai svarūs.

105

Tokio 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Azarov / Taryba (C‑530/17 P, EU:C:2018:1031) aiškinimo nepaneigia to sprendimo 39 punktas, kurį cituoja Taryba ir kuriame nurodyta suformuota jurisprudencija; pagal ją būtent kompetentinga Sąjungos institucija kilus ginčui turi įrodyti motyvų, nurodytų dėl atitinkamo asmens, pagrįstumą, o ne šis asmuo turi pateikti tų motyvų pagrįstumą paneigiančių įrodymų (2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 121 punktas ir 2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Taryba / Fulmen ir Mahmoudian, C‑280/12 P, EU:C:2013:775, 66 punktas).

106

Iš tikrųjų, viena vertus, 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Azarov / Taryba (C‑530/17 P, EU:C:2018:1031) 39 punkto teiginiuose nurodomas papildomas motyvas, tačiau jis neturi lemiamos reikšmės Teisingumo Teismo argumentacijoje, priešingai nei to sprendimo 25–37 punktų teiginiai. Kita vertus, reikia pažymėti, kad principas, kurį šiuo atveju priminė Teisingumo Teismas, pirmą kartą buvo nurodytas tokiomis aplinkybėmis, kai nagrinėdamas asmens, kuriam taikomos ribojamosios priemonės, prieštaravimą Bendrajam Teismui pareikštame ieškinyje Teisingumo Teismas nusprendė, kad Taryba privalėjo pateikti informaciją arba įrodymų, kad Bendrasis Teismas galėtų išnagrinėti, ar šių priemonių motyvai buvo pagrįsti (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 119 ir 120 punktus). Taigi remiantis šia jurisprudencija tikrai negalima daryti išvados, kad taip apibrėžtas principas, susijęs su įrodinėjimo pareiga ir įrodymų pateikimu Sąjungos teisme, netaikomas, kai per administracinę procedūrą ieškovas pateikė pastabas, kuriomis siekta užginčyti jo skundžiamų priemonių faktinį pagrindą iki šių priemonių patvirtinimo.

107

Nors nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikia pagrindo, susijusio su motyvavimo pareigos dėl sprendimų 2018/141 ir 2019/135 pažeidimu, antrojo pagrindo antroje ir trečioje dalyse keliamas klausimas, pirma, dėl Tarybos atlikto vertinimo, ar buvo paisyta jo teisės į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą, kuri yra sudėtinė teisės į veiksmingą teisminę apsaugą dalis, ir, antra, dėl šios institucijos atliktų patikrinimų šioje srityje. Taigi dabar reikia išnagrinėti šias dalis, atsižvelgiant į šio sprendimo 83–106 punktuose nurodytus principus.

108

Ieškovas tvirtina, kad nuo 2011 m. su juo susijusiame teisminiame procese nebuvo atlikta jokių procesinių veiksmų, nors Tuniso institucijos žinojo jo gyvenamąją vietą ir jis buvo prieinamas. Jis tvirtina niekada nebuvęs apklaustas, pakviestas ar įtrauktas į tyrimą. Jis teigia, kad dėl to Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas į 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo CW / Taryba (T‑516/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:377) 172 punktą ir 2017 m. spalio 5 d. Sprendimo Mabrouk / Taryba (T‑175/15, EU:T:2017:694) 64, 65, 71, 222 ir 223 punktus, turi konstatuoti Tarybos vertinimo klaidą, susijusią su jo teisės į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą paisymu. Be to, dublike jis tvirtina, kad 2019 m. rugpjūčio 1 d. Tuniso institucijų Tarybai perduotų dokumentų teisingumas ir patikimumas yra ginčytinas. Baigdamas jis teigia, kad Taryba neatliko būtinų patikrinimų nuo 2011 m., nors jis savo ruožtu šiai institucijai reguliariai teikė pastabas, siekdamas užginčyti jo atžvilgiu pradėto teisminio proceso pagrindą.

109

Taryba tvirtina, kad tada, kai buvo priimti sprendimai 2018/141 ir 2019/135, nebuvo jokių objektyvių, patikimų, tikslių ir nuoseklių įrodymų, galinčių kelti teisėtų abejonių, kaip tai suprantama pagal 2017 m. spalio 5 d. Sprendimo Mabrouk / Taryba (T‑175/15, EU:T:2017:694) 64 ir 65 punktus, dėl to, ar buvo pažeista ieškovo teisė į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą Tuniso teisminėse institucijose per jo atžvilgiu pradėtus teisminius procesus, ar ne. Visų pirma ji teigia, kad iki minėtų sprendimų priėmimo ieškovas nepateikė jokių tokių įrodymų dėl to, kad nebuvo jokių procesinių veiksmų atliekant su juo susijusį teisminį tyrimą. Be to, ji tvirtina, kad vien ieškovo argumentas, susijęs su minėtų veiksmų nebuvimu, negali būti pagrindas nuspręsti, kad ji padarė klaidą vertindama, ar Tuniso institucijos galėjo pažeisti jo teisę į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą, atsižvelgiant į 2017 m. spalio 5 d. Sprendimo Mabrouk / Taryba (T‑175/15, EU:T:2017:694) 221 ir 222 punktuose bei 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Mabrouk / Taryba (T‑216/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:779) 52 punkte nurodytas aplinkybes, kurios gali pagrįsti tyrimo trukmę. Ji priduria, jog iš Tuniso institucijų pateiktos 2019 m. rugpjūčio 1 d. veiklos ataskaitos matyti, kad 2011 m. kovo 14 d. Tuniso įstatyminis dekretas Nr. 2011-13 dėl lėšų bei kilnojamojo ir nekilnojamo turto konfiskavimo vis dar yra taikomas ieškovui ir kad jis susijęs su tam tikrais pažeidimais.

110

Triplike Taryba atsikerta į ieškovo teiginius, susijusius su Tuniso institucijų pateiktų dokumentų patikimumu. Jo priede Taryba pateikia, be kita ko, tarptautinių teismo pavedimų lentelę, kad atskleistų, koks sudėtingas yra šis procesas, ir pažymi, kad atsižvelgus į neišnagrinėtų bylų lentelę, kuri taip pat pridėta, ieškovas laikomas besislapstančiu asmeniu.

111

Pirmiausia reikia priminti, kad bylos išnagrinėjimo per protingą terminą principas yra sudėtinė dalis teisės į veiksmingą teisminę apsaugą, kuri užtikrinama pagal Chartijos 47 straipsnio antra pastraipą ir įvairias teisiškai privalomas tarptautinės teisės aktų nuostatas, savo ruožtu užtikrinančias teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, kurios esmė yra analogiška, apsaugą. Tokia nuostata visų pirma yra 1966 m. gruodžio 16 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimto Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto, prie kurio prisijungė, be kita ko, Tuniso Respublika, 14 straipsnio 3 dalies c punktas (šiuo klausimu žr. 2017 m. spalio 5 d. Sprendimo Mabrouk / Taryba, T‑175/15, EU:T:2017:694, 64 punktą).

112

Šiuo klausimu taip pat reikia pažymėti, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją toks teisės į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą laikymasis, koks įtvirtintas tarptautinėje teisėje, turi būti nagrinėjamas bendrai įvertinus bylos aplinkybes, visų pirma atsižvelgiant į kriterijus, susijusius su bylos sudėtingumu, taip pat su ieškovo ir kompetentingų valdžios institucijų elgesiu. Sąjungos teismų jurisprudencijoje taikomi analogiški principai, kai nagrinėjama, ar buvo laikytasi Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintos teisės į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą (žr. 2017 m. spalio 5 d. Sprendimo Mabrouk / Taryba, T‑175/15, EU:T:2017:694, 71 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

113

Be to, kaip konstatuota šio sprendimo 104 punkte, 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Azarov / Taryba (C‑530/17 P, EU:C:2018:1031) 25–37 punktai, kurių turinys pakartotas šio sprendimo 89–92 punktuose, turi būti aiškinami taip, kad pareiga įsitikinti, kad nebuvo pažeista ieškovo teisė į gynybą ir teisė į veiksmingą teisminę apsaugą per su juo susijusį teisminį tyrimą, yra besąlyginė. Todėl Taryba gali palikti asmenį ginčijamame sąraše tik jeigu prieš tai įsitikina, kad paisoma šių teisių, ir, be kita ko, teisės į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą, įskaitant atvejus, kai tai daroma jos pačios iniciatyva, nelaukiant, kol sąraše paliekamas asmuo jai pateiks objektyvių, patikimų, tikslių ir nuoseklių įrodymų, galinčių kelti pagrįstų abejonių dėl to, ar buvo pažeistos šios teisės, ar ne.

114

Be to, kalbant konkrečiai apie tikrinimą, ar buvo pažeista teisė į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą, galima pažymėti, kad kuo ilgesnė yra teismo proceso, kuris yra ribojamosios priemonės faktinis pagrindas, trukmė, tuo Tarybai gali labiau reikėti atlikti šį patikrinimą prieš nusprendžiant, ar būtina dar kartą pratęsti šią priemonę (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2019 m. sausio 30 d. Sprendimo Stavytskyi / Taryba, T‑290/17, EU:T:2019:37, 132 punktą).

115

Konkrečiai kalbant, nagrinėjamu atveju reikia priminti ieškovo lėšų įšaldymo apsauginį pobūdį ir jo tikslą, t. y. sudaryti Tuniso institucijoms galimybę konstatuoti, užbaigus pradėtus teisminius procesus, valstybės lėšų pasisavinimą ir išsaugoti šioms institucijoms galimybę galiausiai susigrąžinti šias pasisavintas lėšas (šiuo klausimu žr. 2017 m. spalio 5 d. Sprendimo Mabrouk / Taryba, T‑175/15, EU:T:2017:694, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi Taryba turi užtikrinti, kad būtų išvengta nepagrįsto šios priemonės pratęsimo pakenkiant ieškovo teisėms ir laisvėms, kurioms toks pratęsimas darė reikšmingą neigiamą poveikį vien dėl to, kad teisminis procesas, kuriuo ji grindžiama, buvo tęsiamas neribotą laiką be jokio realaus pagrindo (šiuo klausimu žr. 2017 m. spalio 5 d. Sprendimo Mabrouk / Taryba, T‑175/15, EU:T:2017:694, 48 punktą ir 2018 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba, T‑288/15, EU:T:2018:619, 71 punktą).

116

Reikia pripažinti, kad Taryba negali būti įpareigota nutraukti ieškovo lėšų įšaldymą vien dėl įrodymų, galinčių kelti pagrįstų abejonių dėl to, ar Tuniso institucijos pažeidė jo teisės į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą, ar ne, ir, be kita ko, įrodymų dėl baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumo (šiuo klausimu žr. 2017 m. spalio 5 d. Sprendimo Mabrouk / Taryba, T‑175/15, EU:T:2017:694, 67–75 punktus). Vis dėlto prieš pratęsdama minėtą lėšų įšaldymą ji privalo bent jau, pirma, įsitikinti, kad turi pakankamai informacijos apie šios procedūros eigą ir raidą, kad įvertintų šios teisės pažeidimo riziką, ir, antra, tokį vertinimą atlikti kruopščiai ir nešališkai, kad prireikus nustatytų tinkamas dėl to kylančias pasekmes (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2018 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba, T‑288/15, EU:T:2018:619, 71 ir 79 punktus).

117

Atsižvelgiant būtent į šiuos principus reikia nagrinėti šią antrojo pagrindo dalį.

118

Pirma, iškart reikia pažymėti, kad vertindamas, ar Taryba įvykdė savo pareigą patikrinti, ar Tuniso institucijos pažeidė teisės į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą, ar ne, Bendrasis Teismas negali atsižvelgti į Tuniso institucijų parengtus dokumentus, kuriuos ši institucija pateikė kartu su atsiliepimu į ieškinį ir tripliku.

119

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, nagrinėjant ieškinį dėl panaikinimo, ginčijamo teisės akto teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į faktines ir teisines aplinkybes, buvusias priimant teisės aktą (žr. 2019 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo HTTS / Taryba, C‑123/18 P, EU:C:2019:694, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

120

Nagrinėjamu atveju remiantis bylos medžiaga negalima teigti, kad apie aptariamus dokumentus Taryba žinojo iki Sprendimo 2018/141 arba Sprendimo 2019/135 priėmimo.

121

Iš tikrųjų, pirma, kalbant apie kartu su atsiliepimu į ieškinį pateiktus dokumentus, iš 2019 m. rugpjūčio 10 d. Tuniso Respublikos ambasados Briuselyje (Belgija) rašto matyti, kad jie buvo pateikti šio rašto priede. Antra, kalbant apie kartu su tripliku pateiktus dokumentus, iš jų lydraščio matyti, kad tai yra dokumentai, kuriuos Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT) perdavė 2019 m. spalio–gruodžio mėn.

122

Trečia, Taryba neteigia, kad anksčiau bent iš dalies žinojo apie šiuose dokumentuose pateiktą informaciją.

123

Šiuo klausimu iš 2020 m. kovo 16 d. Tarybos rašytinio atsakymo matyti, kad 2017 m. spalio mėn. ir 2018 m. spalio mėn. ji gavo informacijos iš Tuniso institucijų apie bylos Nr. 19592/1, susijusios su teisminiu tyrimu dėl ieškovo, eigą. Ši informacija buvo pateikta pažymoje, kurioje nurodytas ieškovo vardas, pavardė ir pateikta lentelė su vykdytomis procedūromis ir priemonėmis. Informacija buvo papildyta pastabomis, pažymint, be kita ko, kad buvo išduoti tam tikri tarptautiniai teismo pavedimai, kad nagrinėjant bylą reikėjo imtis tam tikrų priemonių dėl kitų kaltinamųjų ir kad tyrimai vis dar vykdomi. Kita vertus, šiose pažymose nurodyti procesiniai veiksmai buvo susiję su kitais asmenimis, dėl kurių vykdomas tas pats tyrimas, tačiau nė vienas veiksmas nebuvo susijęs konkrečiai su ieškovu.

124

Be to, per teismo posėdį Taryba patvirtino, kad informaciją apie procesinius veiksmus, konkrečiai susijusius su ieškovu, ji sužinojo tik iš dokumentų, kuriuos Tuniso institucijos pateikė po Sprendimo 2019/135 priėmimo, atsakydamos į Tarybos joms pateiktus klausimus šia tema.

125

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad su šiuose dokumentuose pateikta informacija Taryba susipažino po to, kai buvo priimti sprendimai 2018/141 ir 2019/135, jos ir ieškovo argumentus, susijusius su minėtais dokumentais, reikia atmesti.

126

Antra, reikia pažymėti, kad grįsdamas šią dalį ieškovas tvirtina, kad nuo 2011 m. per su juo susijusią teisminę procedūrą nebuvo atliekama jokių procesinių veiksmų ir kad visų pirma jis niekada nebuvo apklaustas, pakviestas ir dėl jo niekada nebuvo atlikta jokio tyrimo.

127

Taryba neginčija šių teiginių, tik teigia, jog tada, kai buvo priimami sprendimai 2018/141 ir 2019/135, nebuvo jokių objektyvių, patikimų, tikslių ir nuoseklių įrodymų, galėjusių kelti teisėtų abejonių dėl to, ar Tuniso institucijos pažeidė ieškovo teisės į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą, ar ne, nes jis šiuo aspektu nebuvo pateikęs tokių įrodymų.

128

Šiuo klausimu, pirma, reikia priminti, kad, kaip jau buvo konstatuota šio sprendimo 113 punkte, Tarybos pareiga įsitikinti, kad Tuniso institucijos nepažeidė ieškovo teisės į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą prieš pratęsiant jo įtraukimą į ginčijamą sąrašą, yra besąlyginė ir atitinkamais atvejais turi būti įvykdyta jos iniciatyva, nelaukiant, kol į sąrašą įtrauktas asmuo pateiks objektyvių, patikimų, tikslių ir nuoseklių įrodymų, kurie galėtų kelti pagrįstų abejonių dėl to, kad ši teisė nebuvo pažeista. Todėl atsikirsdama į ieškovo teiginius Taryba negali remtis aplinkybe, kad šis jai nepateikė tokių įrodymų iki sprendimų 2018/141 ir 2019/135 priėmimo.

129

Kita vertus, įrodymai, kuriais Taryba rėmėsi palikdama ieškovą ginčijamame sąraše nuo 2011 m., neleido jai atmesti ieškovo teisės į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą pažeidimo rizikos.

130

Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog tam, kad paliktų ieškovą ginčijamame sąraše, Taryba visų pirma rėmėsi Tuniso institucijų 2013 m. lapkričio 4 d., 2014 m. gruodžio 19 d., 2015 m. spalio 20 d., 2016 m. rugsėjo 2 d., 2017 m. spalio 18 d. ir 2018 m. rugsėjo 13 d. pažymomis, kurias ji pateikė ieškovui, paeiliui priimdama sprendimus 2014/49, 2015/157, 2016/119, 2017/153, 2018/141 ir 2019/135.

131

Šiose pažymose tik nurodyta, kad byla Nr. 19592/1, susijusi su ieškovu, vis dar nagrinėjama, ir išvardytos nusikalstamos veikos, dėl kurių jis patrauktas atsakomybėn. Taigi akivaizdu, kad šios informacijos nepakanka tam, kad Taryba galėtų įvertinti ieškovo teisės į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą pažeidimo riziką, todėl tokia informacija negali pagrįsti šios institucijos teiginio, kad nebuvo jokių objektyvių, patikimų, tikslių ir nuoseklių įrodymų, galėjusių kelti teisėtų abejonių šiuo klausimu.

132

Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad net jeigu 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimas Azarov / Taryba (C‑530/17 P, EU:C:2018:1031) turėtų būti aiškinamas taip, kad Tarybos pareiga įsitikinti, jog nebuvo pažeista ieškovo teisė į gynybą ir teisė į veiksmingą teisminę apsaugą, nėra besąlyginė, priimdama sprendimus 2018/141 ir 2019/135 Taryba turėjo objektyvių, patikimų, tikslių ir nuoseklių įrodymų, kurie galėjo kelti pagrįstų abejonių dėl su ieškovu susijusio teisminio tyrimo Tunise trukmės pagrįstumo. Tačiau teisminės procedūros trukmė yra pagrindinis, nors ir ne vienintelis, aspektas vertinant, ar galėjo būti pažeista teisė į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą.

133

Šiuo klausimu, pirma, kaip ieškovas iš esmės pažymėjo savo 2018 m. gruodžio 20 d. rašte Tarybai, teisminis tyrimas, kurį Tuniso institucijos vykdė jo atžvilgiu ir kuriuo grindžiamas jo įtraukimas į ginčijamą sąrašą, vykdomas nuo 2011 m. ir iki šiol nepriimta su juo susijusio teismo sprendimo. Reikia konstatuoti, kad vien ši aplinkybė yra įrodymas, galintis kelti abejonių dėl priežasčių, dėl kurių šis tyrimas nebuvo baigtas, kiek jis susijęs su ieškovu, praėjus septyneriems ar aštuoneriems metams.

134

Kita vertus, kaip jau konstatuota šio sprendimo 123 punkte, iš 2020 m. kovo 16 d. Tarybos rašytinio atsakymo matyti, kad 2017 m. spalio mėn. ir 2018 m. spalio mėn. ji gavo informacijos iš Tuniso institucijų apie bylos Nr. 19592/1, kuri susijusi su teisminiu tyrimu dėl ieškovo, eigą.

135

Vis dėlto, kaip jau pažymėta tame pačiame šio sprendimo punkte, Tuniso institucijų pateiktoje pažymoje nurodyti procesiniai veiksmai buvo susiję su kitais asmenimis, dėl kurių vykdomas tas pats tyrimas, tačiau nė vienas veiksmas nebuvo susijęs konkrečiai su ieškovu. Taigi ši informacija, kuri, kaip teigia pati Taryba, nebuvo perduota ieškovui, galėjo kelti abejonių dėl to, ar nuo 2011 m. buvo atlikta procesinių veiksmų, susijusių konkrečiai su ieškovu, ir, jeigu ne, dėl kokių priežasčių.

136

Bet kuriuo atveju Taryba turėjo įrodymų, galinčių jai kelti pagrįstų abejonių dėl tyrimo trukmės ir Tuniso institucijų veiksmingų procesinių veiksmų, susijusių konkrečiai su ieškovu, taigi galinčių pagrįsti sprendimą jai imtis atitinkamų patikrinimų.

137

Trečia, kaip nurodyta šio sprendimo 105 punkte, remiantis suformuota jurisprudencija ribojamųjų priemonių srityje, būtent kompetentinga Sąjungos institucija kilus ginčui turi įrodyti motyvų, nurodytų dėl atitinkamo asmens, pagrįstumą, o ne šis asmuo turi pateikti šiuos motyvus paneigiančių įrodymų.

138

Šiuo atveju reikia pripažinti, kad, kaip teigia Taryba, vien ieškovo argumentas, susijęs su tuo, kad nuo 2011 m. Tuniso teisminės institucijos jo atžvilgiu nevykdė procesinių veiksmų, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad tos institucijos pažeidė jo teisę į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą.

139

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad nė vienas iš dokumentų, susijusių su procedūros Tunise eiga, kurie Tarybai buvo pateikti prieš priimant sprendimus 2018/141 ir 2019/135, nerodo konkrečiai su ieškovu susijusių procesinių veiksmų. Tai, kad septynerius ar aštuonerius metus paeiliui tokių veiksmų nebuvo imtasi, turėtų būti pagrįsta konkrečiomis su byla arba net su pačiu ieškovu susijusiomis aplinkybėmis. Visų pirma reikia nustatyti, ar, kaip tvirtina ieškovas, jis niekada nebuvo apklaustas, pakviestas ir dėl jo niekada nebuvo atlikta jokio tyrimo, ir, jeigu taip ir yra, kodėl jo atžvilgiu iki šiol nebuvo imtasi tokių priemonių. Iš tiesų be tokių pagrindimų toks teisminės procedūros ieškovo atžvilgiu nebuvimas taip ilgai turi, kaip jau pažymėta šio sprendimo 133 punkte, kelti pagrįstų abejonių dėl to, kad gali būti pažeista jo teisė į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą.

140

Taigi Tarybai nepateikus įrodymo, kad priimdama sprendimus 2018/141 ir 2019/135 ji turėjo tokios informacijos, kokia aprašyta šio sprendimo 139 punkte, reikia manyti, kad ji negalėjo teisingai įvertinti, ar Tuniso institucijos pažeidžia, ar ne, ieškovo teisės į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą. Vadinasi, šių atitinkamų sprendimų priėmimo momentu manydama, kad nebuvo jokių objektyvių, patikimų, tikslių ir nuoseklių įrodymų, kurie galėjo kelti pagrįstų abejonių šiuo klausimu, Taryba padarė vertinimo klaidą, galinčią lemti minėtų sprendimų panaikinimą.

141

Žinoma, atsakydama į ieškinio antrojo pagrindo trečią dalį Taryba remiasi 2017 m. spalio 5 d. Sprendimo Mabrouk / Taryba (T‑175/15, EU:T:2017:694) 224 punkte ir 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Mabrouk / Taryba (T‑216/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:779) 55 punkte nurodytais teiginiais, kurie grindžiami dokumentais, susijusiais su teisminės procedūros byloje Nr. 19592/1 eiga ir raida, – ši procedūra susijusi su daug asmenų, įskaitant ieškovą bylose, kuriose priimti šie sprendimai, ir ieškovą šioje byloje.

142

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nagrinėjami teiginiai, jog Taryba prieš pratęsdama ieškovo tose bylose įtraukimą į ginčijamą sąrašą nuodugniai patikrino su juo susijusio teisminio tyrimo eigą, buvo grindžiami, be kita ko, šios institucijos pateiktais dokumentais, gautais iš Tuniso institucijų, iš kurių matyti, kad pakankamai neseniai, atsižvelgiant į ginčijamų sprendimų datas šiose bylose, jos atliko konkrečiai su šiuo asmeniu susijusius procesinius veiksmus.

143

2017 m. spalio 5 d. Sprendimo Mabrouk / Taryba (T‑175/15, EU:T:2017:694) 204 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad iš Tuniso institucijų gautuose dokumentuose nurodyta informacija apie ieškovo toje byloje apklausas, kurias 2012 m. vasario 15 ir 21 d. bei 2014 m. gegužės 14 d. atliko kompetentingas ikiteisminio tyrimo teisėjas.

144

Taip pat 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Mabrouk / Taryba (T‑216/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:779) 54 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad iš dokumentų, kuriuos Taryba turėjo prieš priimdama ginčijamus sprendimus toje byloje, matyti, jog 2016 m. gegužės 23 d. Prancūzijos institucijoms pateikus dokumentus, susijusius su procesiniais veiksmais, kuriuos jos atliko, vykdydamos teismo pavedimus pagal Tuniso institucijų 2011 m. sausio 19 d. ir 2012 m. sausio 10 d. prašymus, 2016 m. rugsėjo 27 d. Tuniso kompetentingas tyrimą vykdantis pareigūnas apklausė ieškovą toje byloje.

145

Vis dėlto nagrinėjamu atveju Taryba neteigia, kad prieš priimdama sprendimus 2018/141 ir 2019/135 galėjo susipažinti su dokumentais, kuriuose pateikiama informacija apie analogiškus procesinius veiksmus, kiek tai susiję konkrečiai su ieškovu. Visų pirma, kaip ne kartą konstatuota (žr. šio sprendimo 123, 135 ir 139 punktus), iš 2017 m. spalio mėn. ir 2018 m. spalio mėn. Tuniso institucijų dokumentų, kuriuos pateikdama 2020 m. kovo 16 d. rašytinį atsakymą Taryba pridėjo prie bylos medžiagos, nematyti jokių konkrečių procesinių veiksmų, susijusių su šiuo asmeniu.

146

Tiesa, kad 2017 m. spalio 5 d. Sprendimo Mabrouk / Taryba (T‑175/15, EU:T:2017:694) 224 punkte ir 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Mabrouk / Taryba (T‑216/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:779) 55 punkte padarytos išvados, kuriomis remiasi Taryba, taip pat buvo grindžiamos atsižvelgimu į apskritai atliktus procesinius veiksmus vykdant su ieškovu toje byloje susijusį teisminį tyrimą, kuris taip pat apėmė daug kitų asmenų, o ne tik į procesinius veiksmus, konkrečiai susijusius su minėtu ieškovu. Tuo remdamasis Bendrasis Teismas, be kita ko, nusprendė, jog dokumentais, kuriuos Tuniso institucijos pateikė Tarybai, siekiama pabrėžti, kad tiriant bylą, susijusią su aptariamu ieškovu, buvo imtasi veiksmingų procesinių veiksmų ir kad dėl į tyrimą įtrauktų asmenų skaičiaus bei reikalingų tyrimo priemonių, ypač tarptautinių teismo pavedimų, byla yra sudėtinga (šiuo klausimu žr. 2017 m. spalio 5 d. Sprendimo Mabrouk / Taryba, T‑175/15, EU:T:2017:694, 205 ir 222 punktus ir 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Mabrouk / Taryba, T‑216/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:779, 52 punktą).

147

Todėl veiksmingus procesinius veiksmus Bendrasis Teismas galėjo konstatuoti ne remdamasis vien tik apskritai Tuniso institucijų atliktais procesiniais veiksmais, bet taip pat procesiniais veiksmais, konkrečiai susijusiais su ieškovu aptariamose bylose. Atsižvelgiant į ne kartą šiame sprendime jau nurodytas priežastis, nenurodžius tokių konkrečių procesinių veiksmų nagrinėjamu atveju, nėra galimybės daryti analogiškos išvados.

148

Taigi darytina išvada, kad Taryba padarė vertinimo klaidą dėl to, ar buvo, ar nebuvo pažeista ieškovo teisė į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą, kuri gali lemti sprendimų 2018/141 ir 2019/135 panaikinimą. Vis dėlto taip pat reikia išnagrinėti antrojo pagrindo trečią dalį.

149

Ieškovas tvirtina, kad paeiliui priimti sprendimai dėl jo įtraukimo į ginčijamą sąrašą pratęsimo grindžiami trumpomis ir neišsamiomis, kartais nepasirašytomis Tuniso institucijų pažymomis. Jis teigia, kad, neatsižvelgiant į jo pastabas, kad su juo susijusi teisminė procedūra formaliai nevyko, Taryba neatliko jokių patikrinimų dėl tyrimo eigos ir nuo 2011 m. nepaprašė jokios papildomos informacijos. Jis mano, kad tokiu atveju kyla neterminuoto ribojamųjų priemonių pratęsimo rizika. Be to, Tuniso institucijoms pakartotinai teikiant tą pačią informaciją kasmet ir nepateikiant naujos informacijos apie aptariamos teisminės procedūros eigą, mažėja šios informacijos patikimumas. Visų pirma ieškovas mano, kad Taryba turėjo paprašyti informacijos apie minėtos procedūros sustabdymo ir trukmės priežastis. Jis daro išvadą, kad Taryba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nusprendusi, kad neprivalėjo atlikti papildomų patikrinimų. Dublike jis remiasi tais pačiais argumentais, kurie pateikti siekiant pagrįsti trečiojo pagrindo antrą dalį.

150

Taryba mano, kad atliko reikalingus patikrinimus, visų pirma kiek tai susiję su ieškovo atžvilgiu vykdomu teisminiu tyrimu dėl veikų, kurias galima kvalifikuoti kaip Tuniso valstybės lėšų pasisavinimą, kaip tai suprantama pagal Sprendimo 2011/72 1 straipsnio 1 dalį. Ji tvirtina, kad ieškovas neginčija, kad toks tyrimas vyksta. Be to, ji teigia, kad priimdama sprendimus 2018/141 ir 2019/135 rėmėsi Tuniso institucijų pažymomis, susijusiomis su tokiais tyrimais. Be to, ji nurodo, kad 2017 m. spalio 5 d. Sprendimo Mabrouk / Taryba (T‑175/15, EU:T:2017:694) 224 punkte ir 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Mabrouk / Taryba (T‑216/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:779) 55 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad nuodugniai patikrino tyrimo byloje Nr. 19592/1, į kurią taip pat įtrauktas ieškovas, eigą. Galiausiai ji pakartoja argumentus, pateiktus pastabose dėl trečiojo pagrindo antros dalies.

151

Pirmiausia reikia pažymėti, kad nors ieškinio trečiojo pagrindo antrą ir trečią dalis ieškovas ir Taryba atitinkamai dublike ir triplike nagrinėjo kartu, šiose dalyse kalbama apie dvi atskiras vertinimo klaidas, kurių pirma susijusi su vertinimu, ar Tuniso institucijos pažeidė ieškovo teisės į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą, ar ne, o antra – su klausimu, ar sprendimų 2018/141 ir 2019/135 priėmimo momentu Taryba turėjo pakankamą faktinį pagrindą, kad ieškovą paliktų sąraše.

152

Vis dėlto, atsižvelgiant visų pirma į 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Azarov / Taryba (C‑530/17 P, EU:C:2018:1031) 25–30, 34 ir 37 punktuose pateiktus argumentus, primintus šio sprendimo 113 punkte, šie du klausimai yra glaudžiai susiję ir dėl šio sprendimo 118–147 punktuose nurodytoms priežastims analogiškų priežasčių ši antrojo pagrindo dalis yra pagrįsta.

153

Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad iš, be kita ko, 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Azarov / Taryba (C‑530/17 P, EU:C:2018:1031) 28 punkto matyti, jog tam, kad įsitikintų, kad ieškovo palikimas ginčijamame sąraše grindžiamas pakankamai svariais faktais, Taryba turi ne tik patikrinti, ar vyksta su ieškovu susijusi teisminė procedūra dėl veikų, kurias galima kvalifikuoti kaip valstybės lėšų pasisavinimą, bet taip pat tai, ar per šias procedūras nebuvo pažeista ieškovo teisė į gynybą ir teisė į veiksmingą teisminę apsaugą.

154

Visų pirma dėl teisės į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą šio sprendimo 116 punkte pažymėta, kad Taryba privalo įsitikinti, jog turi pakankamai informacijos apie teisminės procedūros, susijusios su ieškovu, eigą ir raidą, kad įvertintų šios teisės galimo pažeidimo riziką.

155

Būtent šioje antrojo pagrindo dalyje ieškovas ir kaltina Tarybą tuo, kad ši neatliko patikrinimų dėl su juo susijusios teisminės procedūros eigos ir raidos, nors, jo manymu, ši procedūra dėl jo nevykdyta ir tęsėsi nuo 2011 m.

156

Taigi nagrinėjamu atveju atsakydama į ieškovo teiginius Taryba negali tvirtinti, kad privalo patikrinti tik tiek, ar vykdomas su juo susijęs teisminis tyrimas dėl veikų, kurias galima kvalifikuoti kaip valstybės lėšų pasisavinimą, kaip tai suprantama pagal Sprendimo 2011/72 1 straipsnio 1 dalį, vadinasi, tokius argumentus reikia iš karto atmesti.

157

Kalbant apie rėmimąsi 2017 m. spalio 5 d. Sprendimo Mabrouk / Taryba (T‑175/15, EU:T:2017:694) 224 punkte ir 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Mabrouk / Taryba (T‑216/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:779) 55 punkte padarytomis išvadomis, pakanka pažymėti, kad dėl šio sprendimo 142–147 punktuose nurodytoms priežastims analogiškų priežasčių rėmimasis šiais punktais neįrodo, kad Taryba atliko pakankamus patikrinimus dėl su ieškovu susijusios teisminės procedūros eigos ir raidos.

158

Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad Taryba neįrodė, jog sprendimų 2018/141 ir 2019/135 priėmimo momentu turėjo pakankamą faktinį pagrindą pratęsti ieškovo įtraukimą į sąrašą, nes nebuvo įrodymų apie konkrečiai su ieškovu susijusios teisminės procedūros eigą ir raidą. Taigi darytina išvada, kad Taryba padarė vertinimo klaidą, nusprendusi, kad neprivalėjo atlikti papildomų patikrinimų šiuo atžvilgiu. Vadinasi, trečia antrojo pagrindo dalis pagrįsta.

159

Išnagrinėjus ieškinio antrojo pagrindo antrą ir trečią dalis darytina išvada, kad šios dalys yra pagrįstos, kiek jos susijusios ir su Sprendimu 2018/141, ir su Sprendimu 2019/135. Vadinasi, šias dalis, kiek jos susijusios su ieškovu, reikia panaikinti ir nereikia nagrinėti nei antrojo pagrindo pirmos dalies, nei pirmojo ir trečiojo pagrindo, nei savo iniciatyva vertinti, atsižvelgiant į šio sprendimo 83–106 punktuose nurodytus principus, ar šiuose sprendimuose įvykdyta pareiga motyvuoti.

160

Dabar reikia išnagrinėti Tarybos prašymą palikti galioti ginčijamų sprendimų padarinius bent jau tiek, kiek jis susijęs su sprendimais 2018/141 ir 2019/135, nes tiek, kiek minėtas prašymas susijęs su Sprendimu 2020/117, jis neteko dalyko, kadangi šio sprendimo 76 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad reikia atmesti ieškinį, kiek jis pareikštas dėl pastarojo sprendimo.

161

Taryba tvirtina, kad jeigu sprendimai 2018/141 ir 2019/135 būtų panaikinti, toks panaikinimas iškart galėtų nepataisomai pakenkti bet kokiam galimam ieškovo lėšų įšaldymo ateityje veiksmingumui, sudarant jam galimybę perkelti visą ar dalį savo turto už Sąjungos ribų. Be to, ji mano, kad negalima paneigti, jog ieškovo įtraukimas į ginčijamą sąrašą ateityje gali būti pagrįstas. Triplike ji tvirtina, kad dėl laiko skirtumo tarp dalinio sprendimų 2018/141 ir 2019/135 panaikinimo ir dalinio Reglamento Nr. 101/2011 panaikinimo kyla grėsmė teisiniam saugumui.

162

Ieškovas nesutinka, kad Bendrasis Teismas apribotų sprendimų 2018/141 ir 2019/135 panaikinimo padarinius taip, kaip to prašo Taryba. Jis nurodo ginčijantis jo lėšų įšaldymą nuo 2011 m. ir prašęs taikyti pagreitintą procedūrą, atsižvelgiant į jos trukmę ir blogą jo materialinę padėtį. Jeigu panaikinus minėtus sprendimus būtų palikti galioti jų padariniai, būtų pažeista jo teisė į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą ir nepagrįstai pratęstos priemonės, kurios taip pat yra nepagrįstos. Be to, jis nurodo neturintis perkeltino turto ir pats negalintis išvykti iš Sąjungos.

163

Šiuo atžvilgiu kyla klausimas, ar, kaip teigia Taryba, sprendimų 2018/141 ir 2019/135 panaikinimo padariniai gali nepataisomai pakenkti bet kokiam galimam ieškovo lėšų įšaldymo ateityje veiksmingumui tuo atveju, jeigu ši institucija manytų, kad pagrįsta vėl taikyti tokią priemonę.

164

Reikia priminti, kad sprendimai, kuriais Bendrasis Teismas panaikina Sąjungos institucijos ar organo sprendimą, paprastai įsigalioja iškart, išskyrus atvejus, kai SESV 264 straipsnio antros pastraipos pagrindu Bendrasis Teismas nusprendžia laikinai palikti galioti panaikinto sprendimo padarinius. Taigi, jeigu šios nuostatos netaikomos, panaikintas sprendimas atgaline data pašalinamas iš teisės sistemos ir laikoma, kad jo niekada nebuvo (2014 m. balandžio 2 d. Sprendimo Ben Ali / Taryba, T‑133/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:176, 83 punktas).

165

Vis dėlto nagrinėjamu atveju reikia panaikinti tik sprendimus 2018/141 ir 2019/135, o tiek, kiek ieškinys susijęs su Sprendimu 2020/117, jį reikia atmesti dėl šio sprendimo 68–76 punktuose nurodytų motyvų ir jis liks galioti priėmus šį teismo sprendimą.

166

Sprendimu 2020/117 ne tik pratęstas ieškovo įtraukimas į ginčijamą sąrašą, bet taip pat, kaip nurodyta šio sprendimo 14 punkte, Sprendimo 2011/72 priedas, taigi ir minėtas sąrašas, pakeistas nauju priedu. Taigi reikia manyti, kad panaikinus sprendimus 2018/141 ir 2019/135 iškart po teismo sprendimo paskelbimo ieškovo vardas ir pavardė nebus išbraukti iš Sprendimo 2011/72 1 straipsnyje pateikto asmenų ir subjektų sąrašo, įtraukto į šio naujo priedo A dalį.

167

Žinoma, atsižvelgiant į šio sprendimo motyvus, kurie yra būtinas sprendimų 2018/141 ir 2019/135 panaikinimo pagrindas, nurodytus šio sprendimo 111–158 punktuose, paskelbus šį teismo sprendimą Taryba, vadovaudamasi SESV 266 straipsniu, privalo imtis būtinų priemonių jam įvykdyti, t. y. šiuo atveju peržiūrėti sprendimą įtraukti ieškovą į Sprendimo 2011/72 priede pateiktą sąrašą. Taigi Taryba, atlikusi tokią peržiūrą, galėtų išbraukti asmenį iš sąrašo, jeigu dar nebūtų ištaisyti minėtuose motyvuose Bendrojo Teismo konstatuoti trūkumai.

168

Vis dėlto, pirma, šiuo teismo sprendimu toks asmuo nėra savaime išbraukiamas iš sąrašo ir tai padaryti prireikus turi būtent Taryba. Antra, jeigu iki Sprendimo 2020/117 priėmimo ji jau ištaisė šio teismo sprendimo motyvuose konstatuotus trūkumus, atlikusi tą pačią peržiūrą Taryba galėtų nuspręsti palikti ieškovą Sprendimo 2011/72 priede pateiktame sąraše. Reikia pripažinti, kad toks sprendimas, apie kurį Taryba, beje, turėtų pranešti ieškovui ir jį pakankamai motyvuoti teisės požiūriu, nelaikytinas tik patvirtinamuoju aktu, taigi jis galėtų būti skundžiamas (šiuo klausimu žr. 2017 m. spalio 5 d. Sprendimo Mabrouk / Taryba, T‑175/15, EU:T:2017:694, 155 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Todėl iš minėto sąrašo ieškovas galėtų būti išbrauktas tik išnagrinėjus naują galimą dėl šio sprendimo pareikštą ieškinį.

169

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Taryba neįrodė, jog iškart įsigaliojantis sprendimų 2018/141 ir 2019/135 panaikinimas gali nepataisomai pakenkti ieškovo lėšų įšaldymo ateityje veiksmingumui. Taigi galima teigti, kad minėtų sprendimų padarinių palikimas galioti nėra pagrįstas. Todėl šio Tarybos prašymo nereikia tenkinti.

170

Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

171

Kadangi nagrinėjamu atveju Taryba iš esmės pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal ieškovo pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (devintoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

I. Ginčo aplinkybės ir teisinis pagrindas

II. Procesas ir šalių reikalavimai

III. Dėl teisės

A. Dėl reikalavimų panaikinti sprendimus 2019/135 ir 2020/117 priimtinumo

1. Dėl reikalavimų panaikinti Sprendimą 2019/135 priimtinumo

2. Dėl reikalavimų panaikinti Sprendimą 2020/117 priimtinumo

B. Dėl esmės

1. Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo „akivaizdžiomis“ vertinimo klaidomis

a) Pirminės pastabos

b) Dėl antrojo pagrindo antros dalies, grindžiamos Tarybos vertinimo klaida nustatant, ar Tuniso institucijos galėjo pažeisti ieškovo teisę į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą

c) Dėl antrojo pagrindo trečios dalies, grindžiamos tuo, kad Taryba neatliko papildomų patikrinimų

2. Dėl Tarybos prašymo, kad Bendrasis Teismas paliktų galioti ginčijamų sprendimų padarinius ieškovui, kol pasibaigs apeliacinio skundo pateikimo terminas, arba, jeigu apeliacinis skundas būtų pateiktas, iki jo atmetimo, tiek, kiek šis prašymas susijęs su sprendimais 2018/141 ir 2019/135

Dėl bylinėjimosi išlaidų