1

Savo apeliaciniu skundu Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba (EUIPO) prašo panaikinti 2018 m. spalio 15 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą John Mills / EUIPO – Jerome Alexander Consulting (MINERAL MAGIC) (T‑7/17, EU:T:2018:679, toliau – skundžiamas sprendimas); tuo sprendimu tas teismas panaikino 2016 m. spalio 5 d. EUIPO pirmosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla R 2087/2015-1) dėl protesto procedūros tarp Jerome Alexander Consulting Corp. ir John Mills Ltd (toliau – ginčijamas sprendimas).

2

Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės saugojimo buvo pasirašyta 1883 m. kovo 20 d. Paryžiuje, paskutinį kartą peržiūrėta 1967 m. liepos 14 d. Stokholme ir iš dalies pakeista 1979 m. rugsėjo 28 d. (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 828 t., Nr. 11851, p. 305, toliau – Paryžiaus konvencija). Šios konvencijos 6septies straipsnyje nustatyta:

„(1)   Jeigu vienos iš Sąjungos šalies ženklo savininko agentas arba atstovas be savininko sutikimo paduoda paraišką, norėdamas užregistruoti ženklą vienoje ar keliose tokiose šalyse savo vardu, tai savininkas turi teisę užprotestuoti registravimą ir pareikalauti jo anuliavimo arba, jeigu tai leidžia šalies įstatymai, perregistruoti ženklą savo naudai, su sąlyga, jeigu agentas arba atstovas nepateiks įrodymų, pateisinančių jo veiksmus.

(2)   Ženklo savininkas, atsižvelgdamas į (1) punkte nurodytas sąlygas, turi teisę pareikšti protestą dėl to, kad jo ženklu naudojasi jo agentas arba atstovas, jeigu jis nedavė pastarajam sutikimo naudotis tuo ženklu.

(3)   Nacionaliniais įstatymais galima numatyti teisėtą terminą, per kurį ženklo savininkas turi realizuoti savo teises, numatytas šiame straipsnyje.“

3

Šios konvencijos 29 straipsnio 1 punkte numatyta:

<…>“

4

Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba, esančios Marakeše sudarytos Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarties 1C priede ir Europos bendrijos vardu patvirtintos 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimu 94/800/EB dėl daugiašalių derybų Urugvajaus raunde (1986–1994) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu (OL L 336, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 80; toliau – TRIPS sutartis), 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Dėl šios Sutarties II, III ir IV dalių valstybės narės laikosi Paryžiaus konvencijos (1967) 1–12 straipsnių ir 19 straipsnio.“

5

2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl [Europos Sąjungos] prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1) 8 straipsnyje „Santykiniai atsisakymo registruoti prekių ženklą pagrindai“ nustatyta:

„1.   Ankstesnio prekių ženklo savininkui užprotestavus, prekių ženklas, kurį įregistruoti buvo paduota paraiška, neregistruojamas:

<…>

3.   Prekių ženklo savininkui užprotestavus, prekių ženklas neregistruojamas, jeigu prekių ženklo savininko atstovas ar patikėtinis savo vardu be savininko sutikimo paduoda paraišką įregistruoti prekių ženklą, išskyrus atvejus, kai atstovas ar patikėtinis pagrindžia savo veiksmus.

<…>

5.   Be to, ankstesnio prekių ženklo, kaip apibrėžta 2 dalyje, savininkui užprotestavus pareikštas registruoti prekių ženklas neregistruojamas, jeigu jis yra tapatus ankstesniam prekių ženklui arba panašus į jį, ir turi būti registruojamas prekėms arba paslaugoms, kurios nėra panašios į tas, kurioms yra įregistruotas ankstesnis prekių ženklas, jeigu, kalbant apie ankstesnį [Europos Sąjungos] prekių ženklą, pareikštas registruoti prekių ženklas turi gerą vardą [Europos Sąjungoje] arba, kalbant apie ankstesnį nacionalinį prekių ženklą, pareikštas registruoti prekių ženklas turi gerą vardą toje valstybėje narėje ir jeigu dėl prekių ženklo vartojimo be rimtos priežasties gali atsirasti galimybė nesąžiningai įgyti pranašumą arba pakenkti ankstesnio prekių ženklo išskirtinumui ar jo geram vardui.“

6

Šio reglamento 52 straipsnyje „Absoliutūs negaliojimo pagrindai“ nurodyta:

„1.   Padavus prašymą Tarnybai arba priešieškinį teisių pažeidimo byloje, [Europos Sąjungos] prekių ženklas paskelbiamas negaliojančiu:

<…>

<…>“

7

2013 m. rugsėjo 18 d. ieškovė pirmojoje instancijoje John Mills pagal Reglamentą Nr. 207/2009 pateikė EUIPO paraišką įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą.

8

Prekių ženklas, kurį buvo prašoma įregistruoti, yra žodinis žymuo MINERAL MAGIC (toliau – ginčijamas prekių ženklas).

9

Prekės, kurioms buvo prašoma įregistruoti prekių ženklą, priskiriamos prie 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų ženklų registravimo klasifikacijos su pakeitimais ir pataisymais 3 klasės ir atitinka tokį aprašymą: „Plaukų losjonai; šveitimo produktai; muilai; parfumerijos produktai; eteriniai aliejai; kosmetika; odos, galvos ir plaukų valymo ir priežiūros produktai; dezodorantai asmeninės higienos reikmėms (parfumerija)“.

10

Europos Sąjungos prekių ženklo paraiška buvo paskelbta 2014 m. sausio 23 d.Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 2014/14.

11

2015 m. balandžio 23 d. įstojusi į bylą šalis pirmojoje instancijoje Jerome Alexander Consulting pagal Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsnį pareiškė protestą dėl ginčijamo prekių ženklo registracijos šio sprendimo 9 punkte nurodytoms prekėms.

12

Protestas buvo grindžiamas šiais ankstesniais prekių ženklais:

13

Grindžiant protestą buvo remiamasi šio reglamento 8 straipsnio 3 dalyje nurodytais pagrindais.

14

2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu Protestų skyrius šį protestą atmetė.

15

2015 m. spalio 15 d.Jerome Alexander Consulting, remdamasi minėto reglamento 58–64 straipsniais, pateikė apeliaciją EUIPO.

16

Ginčijamu sprendimu EUIPO pirmoji apeliacinė taryba (toliau – Apeliacinė taryba) panaikino Protestų skyriaus sprendimą ir, remdamasi Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 3 dalimi, atsisakė įregistruoti ginčijamą prekių ženklą.

17

Pirma, Apeliacinė taryba pažymėjo, kad Jerome Alexander Consulting atsisakė grįsti savo protestą neregistruotu Jungtinių Valstijų prekių ženklu MAGIC MINERALS ir nusprendė remtis tik žodiniu Jungtinių valstijų prekių ženklu MAGIC MINERALS BY JEROME ALEXANDER.

18

Antra, Apeliacinė taryba paminėjo Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 3 dalies tikslą užkirsti kelią prekių ženklo savininko atstovo piktnaudžiavimui prekių ženklu ir nurodė sąlygas, kurios, pasak jos, turi būti tenkinamos, kad protestą būtų galima grįsti šia nuostata, t. y. kad prekių ženklo paraišką pateikęs asmuo būtų arba būtų buvęs prekių ženklo savininko atstovas ar patikėtinis, kad prašymas būtų pateiktas atstovo ar patikėtinio vardu be savininko sutikimo ir nesant teisėtų priežasčių, pateisinančių atstovo ar patikėtinio veiksmus, ir kad paraiška būtų susijusi su tapačiais ar panašiais žymenimis ir prekėmis.

19

Trečia, Apeliacinė taryba konkrečiai analizavo, ar tenkinamos sąlygos, leidžiančios patenkinti protestą remiantis Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 3 dalimi. Visų pirma dėl atstovo ir įgaliotojo santykio Apeliacinė taryba pabrėžė, kad sąvokos „atstovas“ ir „patikėtinis“ turi būti aiškinamos plačiai.

20

Šiuo atveju ji konstatavo, kad šalių sudarytoje platinimo sutartyje numatyta, kad John Mills užsiims Jerome Alexander Consulting prekių platinimu Sąjungoje. Ji taip pat pažymėjo, kad sutartyje yra sąlyga dėl sutarties išimtinio pobūdžio, nekonkuravimo sąlyga ir sąlygos dėl Jerome Alexander Consulting intelektinės nuosavybės teisių. Ji nusprendė, kad iš įrodymų, t. y. užsakymo lapų, iš kurių viename nurodyta data yra dviem mėnesiais ankstesnė nei Jerome Alexander Consulting prekių ženklo paraiškos pateikimo data, matyti, kad tarp šalių egzistuoja glaudūs komerciniai santykiai, o ne šiaip paprasti santykiai tarp tiekėjo ir platintojo. Ji padarė išvadą, kad paduodant ginčijamo prekių ženklo paraišką tarp jų egzistavo realūs, faktiniai ir tvarūs komerciniai santykiai, sukuriantys bendrą pasitikėjimo ir lojalumo pareigą, ir kad John Mills yra „atstovė“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 3 dalį.

21

Ketvirta, Apeliacinė taryba pabrėžė, kad šio reglamento 8 straipsnio 3 dalis taikoma ne tik tais atvejais, jei lyginamos prekės ar paslaugos yra tapačios, bet ir tada, kai jos yra panašios. Ji pažymėjo, kad šiuo atveju žymenimis, dėl kurių kilo ginčas, žymimos prekės yra tapačios, nes prašomo įregistruoti prekių ženklo paraiškoje nurodyta „kosmetika“ apima ankstesniu prekių ženklu žymimą „veido pudrą, kurioje yra mineralų“, arba panašios, nes kitos prašomo įregistruoti prekių ženklo paraiškoje nurodytos prekės yra susijusios su ankstesniu prekių ženklu žymimomis prekėmis dėl to, kad jų sudedamosios dalys gali būti tos pačios, dažnai jas gamina tos pačios įmonės ir jos yra siūlomos kartu kosmetikos ir buitinių prekių parduotuvėse ir tuose pačiuose mažmeninių parduotuvių skyriuose.

22

Dėl žymenų, dėl kurių kilo ginčas, Apeliacinė taryba nusprendė, kad jie yra panašūs. Iš pradžių ji pažymėjo, kad labai panašūs yra du pirmieji ankstesnio prekių ženklo žodiniai elementai („magic“ ir „minerals“) ir ginčijamo prekių ženklo žodiniai elementai.

23

Paskui ji pabrėžė, kad atitinkama Sąjungos visuomenė ankstesnį prekių ženklą gali suvokti kaip žymenį, sudarytą iš dviejų elementų. Elementas „by jerome alexander“ būtų suvokiamas kaip pagrindinės įmonės, t. y. kaip už produktą atsakingo subjekto pavadinimas, o elementas „magic minerals“ tikriausiai būtų suvokiamas kaip pačios prekės arba prekių serijos pavadinimas.

24

Galiausiai ji nusprendė, kad tai, jog United States patent and trademark office (USPTO, Jungtinių Amerikos Valstijų patentų ir prekių ženklų tarnyba) neuždraudė registruoti prekių ženklo MAGIC MINERALS BY JEROME ALEXANDER, nors ir egzistavo prekių ženklas MINERAL MAGIC COSMETICS, nereiškia, kad nėra jokios galimybės juos supainioti. Apeliacinė taryba pažymėjo, kad prekių ženklo MINERAL MAGIC COSMETICS savininkas turėjo dėl to pareikšti protestą. Atsižvelgusi į visus šiuos dalykus Apeliacinė taryba patenkino Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 3 dalimi grindžiamą protestą.

25

2017 m. sausio 5 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo John Mills ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.

26

Grįsdama savo ieškinį ji nurodė vienintelį pagrindą, grindžiamą Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 3 dalies pažeidimu; šį pagrindą sudaro trys dalys. Pirma dalis grindžiama tuo, kad Apeliacinė taryba klaidingai manė, jog John Mills yra ankstesnio prekių ženklo savininko atstovė ar patikėtinė, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Antroje dalyje John Mills tvirtino, kad Apeliacinė taryba padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad ši nuostata taikytina, net jei žymenys, dėl kurių kilo ginčas, yra tiesiog panašūs, o ne tapatūs. Trečia dalis grindžiama tuo, kad Apeliacinė taryba klaidingai manė, jog ši nuostata yra taikytina, net kai ankstesniu prekių ženklu žymimos prekės nėra tapačios ginčijamo prekių ženklo paraiškoje nurodytoms prekėms.

27

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas, remdamasis tik antra dalimi, pritarė vieninteliam ieškinio pagrindui ir panaikino ginčijamą sprendimą.

28

EUIPO Teisingumo Teismo prašo:

29

John Mills Teisingumo Teismo prašo:

30

Grįsdama savo apeliacinį skundą EUIPO nurodo du pagrindus: pirmasis grindžiamas Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 3 dalies pažeidimu, o antrasis – motyvų prieštaringumu ir motyvavimo stoka, kiek tai susiję su sąvokos „tapatumas“ taikymu.

31

Pirmajame pagrinde EUIPO tvirtina, kad Bendrasis Teismas rėmėsi klaidingu šio reglamento 8 straipsnio 3 dalies aiškinimu, kai skundžiamo sprendimo 37 punkte konstatavo, jog ši nuostata gali būti taikoma tik tada, kai savininko prekių ženklas ir jo atstovo ar patikėtinio prašomas įregistruoti prekių ženklas yra tapatūs, o ne tiesiog panašūs.

32

Iš tiesų šio reglamento 8 straipsnio 3 dalimi siekiama užkirsti kelią prekių ženklo savininko atstovo piktnaudžiavimui savininko prekių ženklu, nes atstovas gali pasinaudoti plėtojant savo ir savininko komercinius santykius įgytomis žiniomis ir patirtimi ir taip neteisėtai pasinaudoti paties prekių ženklo savininko pastangomis ir investicijomis. Vis dėlto toks pasinaudojimas žiniomis ir neteisėtos naudos gavimas apima ne tik tapataus prekių ženklo registraciją ir naudojimą, bet pasireiškia ir tada, kai atstovas ketina pakeisti esminius ankstesnio prekių ženklo elementus.

33

Skundžiamo sprendimo 25 ir 26 punktuose Bendrasis Teismas pateikė klaidingą išaiškinimą ir taip pakenkė minėto reglamento 8 straipsnio 3 dalimi siekiamam tikslui. Kaip matyti iš to sprendimo 25 punkto, Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad šioje nuostatoje reikalaujama, jog tarp ankstesnio prekių ženklo ir prašomo įregistruoti prekių ženklo egzistuotų tiesioginis ryšys, ir kad toks ryšys gali egzistuoti tik tada, kai tie prekių ženklai „sutampa“. Vis dėlto šiuo teiginiu grįsdamas to sprendimo 26 punkte padarytą išvadą, jog tam, kad būtų pažeidimas, prekių ženklai turi būti tapatūs, Bendrasis Teismas prieštarauja vienam iš pagrindinių prekių ženklų teisės principų, pagal kurį ryšį tarp dviejų žymenų galima nustatyti vertinant skirtingus panašumo lygius, atsižvelgiant į visas kitas bylos aplinkybes, o ne tik tapatumo atveju.

34

Atsižvelgiant į Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 3 dalimi siekiamą tikslą, svarbus šios nuostatos taikymo kriterijus yra bendras nagrinėjamų prekių ženklų lygiavertiškumas ekonominiu ar komerciniu požiūriu. Reikia įvertinti, ar prašomas įregistruoti prekių ženklas iš esmės sutampa su ankstesniu prekių ženklu. Šiuo aspektu pakanka, kad sutaptų nagrinėjamų žymenų elementai, iš esmės sudarantys ankstesnio prekių ženklo skiriamąjį požymį.

35

Toks teleologinis aiškinimas neprieštarauja šio reglamento 8 straipsnio 3 dalies pažodiniam aiškinimui.

36

Kaip skundžiamame sprendime pažymėjo Bendrasis Teismas, šioje nuostatoje, skirtingai nei šio reglamento 8 straipsnio 1 dalyje ir jo 8 straipsnio 5 dalyje, aiškiai neminimas prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, panašumo lygis jos taikymo tikslais. Taigi Sąjungos teisės aktų leidėjas nesiekė nurodyti, kad to reglamento 8 straipsnio 3 dalis turi apimti tik visiško prekių ženklų ir jais žymimų prekių ir paslaugų tapatumo atvejus.

37

Priešingai, šioje nuostatoje remiamasi Paryžiaus konvencijos 6septies straipsnio formuluote. Šios konvencijos parengiamuosiuose darbuose pateiktas paaiškinimas patvirtina aiškinimą, pagal kurį minėta nuostata apima nevisiškai, o iš esmės tapačius žymenis ir prekes, t. y. komerciniu ir ekonominiu požiūriu lygiaverčius. Nors šioje konvencijoje apibrėžti minimalūs apsaugos standartai, Bendrasis Teismas Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 3 daliai suteikė tokią apimtį, kad pagal šią nuostatą prekių ženklų savininkams suteikiama mažesnė apsauga, nei numatyta Paryžiaus konvencijos 6septies straipsnyje.

38

Skundžiamo sprendimo 27–35 punktuose Bendrojo Teismo pateiktas šio reglamento 8 straipsnio 3 dalies parengiamųjų darbų aiškinimas taip pat yra prieštaringas, nes, be kita ko, remdamasis tuo, kad darbo grupė atmetė kelis pasiūlymus dėl žodžių „panašūs prekių ženklai“ įtraukimo į šios nuostatos formuluotę, jis padarė išvadą, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino taikyti šią nuostatą tik tapatiems prekių ženklams, nors sąvokos „tapatumas“ šioje nuostatoje taip pat nėra.

39

Be to, to sprendimo 35 punkte Bendrojo Teismo pateiktas argumentas, kad, atsižvelgiant į tai, jog Paryžiaus konvencijos 6septies straipsnio tekstas yra vienareikšmiškas, negalima remtis šios konvencijos parengiamaisiais darbais, taip pat yra prieštaringas. Iš tikrųjų tame sprendime Bendrojo Teismo padaryta išvada skiriasi nuo išvados, kurią Bendrasis Teismas padarė 2011 m. balandžio 13 d. Sprendime Safariland / VRDT – DEF-TEC Defense Technology (FIRST DEFENSE AEROSOL PEPPER PROJECTOR) (T‑262/09, EU:T:2011:171, 61 punktas). Taigi akivaizdu, kad minėto reglamento 8 straipsnio 3 dalies formuluotė nėra pakankamai aiški, kad būtų galima manyti, jog nuoroda į sąvoką „tapatumas“ yra vienareikšmė.

40

Kadangi to reglamento 8 straipsnio 3 dalimi siekiama užkirsti kelią tam, kad atstovas pasinaudotų plėtojant savo ir prekių ženklo savininko komercinius santykius įgytomis žiniomis ir patirtimi ir taip neteisėtai pasinaudotų paties šio teisėto savininko pastangomis ir investicijomis, nebūtina nustatyti tikslaus atitinkamų žymenų panašumo lygio arba nustatyti aiškių apribojimų, kokioms situacijoms susiklosčius ši nuostata turėtų būti taikoma.

41

Dėl Bendrojo Teismo požiūrio šis atsisakymo registruoti pagrindas netektų lankstumo, būtino, kad būtų galima pritaikyti jo taikymo sritį prie įvairių būdų, kuriais atstovas gali bandyti piktnaudžiauti savo įgaliotojo prekių ženklu, kaip matyti iš šios bylos, kurioje atstovas prašė kaip Europos Sąjungos prekių ženklą įregistruoti tik pirmąją ankstesnio prekių ženklo dalį, sukeitęs žodžius „MINERAL MAGIC“ ir nenurodydamas gamintojo pavadinimo.

42

Nors tokia situacija, kaip susiklosčiusi nagrinėjamoje byloje, gali būti priskirta prie nesąžiningumo atvejų, taigi ir lemti Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punkte numatyto negaliojimo pagrindo taikymą, vis dėlto ši aplinkybė nepagrindžia siauro šio reglamento 8 straipsnio 3 dalies aiškinimo. Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimas numatyti atskirą pagrindą tuo atveju, jei ankstesnio prekių ženklo savininko atstovai ar patikėtiniai be jo sutikimo pateikia paraišką įregistruoti, paaiškinamas būtinybe veikti šiuo klausimu kuo anksčiau, kad savininkas nebūtų įpareigotas laukti, kol prašomas įregistruoti prekių ženklas bus įregistruotas, kad galėtų prašyti panaikinti registraciją.

43

John Mills tvirtina, kad EUIPO argumentai grindžiami klaidingu požiūriu, jog kadangi minėto reglamento 8 straipsnio 3 dalyje nėra aiškios žymenų tapatumo ar panašumo sąlygos, ši nuostata šiuo aspektu yra neutrali, todėl pažodinis jos aiškinimas esą atitinka teleologinį aiškinimą, leidžiantį palyginti prekių ženklus, dėl kurių kilo ginčas, pagal tai, ar jie tiesiog panašūs.

44

Nors šioje nuostatoje aiškiai nevartojami žodžiai „tapatūs ar panašūs“, tiek Paryžiaus konvencijos 6septies straipsnio, tiek to paties reglamento 8 straipsnio 3 dalies formuluotėje minimas tik „prekių ženklas“, taigi neapimami tiesiog panašūs prekių ženklai. Taigi, kaip teisingai konstatavo Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 24 ir 25 punktuose, remiantis pastarąja nuostata galima patenkinti tik protestą, pagrįstą ankstesnio prekių ženklo savininko atstovo ar patikėtinio prašomo įregistruoti prekių ženklo ir prekių ženklo, kurio savininkas yra preziumuojamas įgaliotojas, tapatumu.

45

Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 26–35 punktuose teisingai pažymėjo, kad tokį požiūrį patvirtina nagrinėjamos nuostatos parengiamieji darbai ir kitos kalbinės versijos, o to sprendimo 36 punkte teisingai nurodė, kad aplinkybė, jog sąlyga dėl panašumo aiškiai nurodyta kitose Reglamento Nr. 207/2009 nuostatose, yra papildomas požymis, kad pagal šio reglamento 8 straipsnio 3 dalį nereikalaujama, jog ši sąlyga būtų tenkinama.

46

Be to, grįsdama aiškinimą, kuriuo remiasi, EUIPO negali veiksmingai remtis 2011 m. balandžio 13 d. Sprendimu Safariland / VRDT – DEF-TEC Defense Technology (FIRST DEFENSE AEROSOL PEPPER PROJECTOR) (T‑262/09, EU:T:2011:171). Šis Bendrojo Teismo sprendimas ne tik nesaisto Teisingumo Teismo, bet ir jo atitinkamame punkte, t. y. 61 punkte, nėra jokios diskusijos dėl šioje apeliacinėje byloje nagrinėjamo klausimo. Kaip matyti iš minėto sprendimo 74 punkto, Bendrasis Teismas nesprendė klausimo, ar prekių ženklai turi būti tapatūs arba panašūs, nes ieškinys nebuvo patenkintas dėl to, kad nebuvo įvykdyta sąlyga dėl atstovavimo santykio buvimo.

47

Taip pat pasakytina, kad remdamasi teleologiniu požiūriu, kurį pateikia grįsdama plačią minėto reglamento 8 straipsnio 3 dalies koncepciją, EUIPO tik netiksliai apibrėžia nustatytus reikalavimus. EUIPO tvirtina, kad, pirma, norint taikyti šią nuostatą pakanka, jog sutaptų žymenų elementai, iš esmės sudarantys ankstesnio prekių ženklo skiriamąjį požymį, ir, antra, nebūtina a priori nustatyti tikslaus žymenų panašumo laipsnio.

48

Tokie teiginiai yra klaidingi. Pirma, skiriamojo požymio vertinimas yra ne abstraktus vertinimas, o turi būti atliekamas atitinkamo vartotojo požiūriu. Šis vartotojas yra šalies, kurioje įregistruotas ankstesnis prekių ženklas, vartotojas, o tai keltų sunkumų įrodyti, kaip suvokiamas šis prekių ženklas ir kiek stiprus yra sutampančio elemento skiriamasis požymis.

49

Antra, EUIPO nurodyti kriterijai, kuriais ji vadovavosi taikydama Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 3 dalį, yra platesni už tuos, kurie, be kita ko, taikomi vertinant panašius prekių ženklus, kuriuos galima supainioti, kaip nurodyta šio reglamento 8 straipsnio 1 dalies b punkte, nes pakanka paprasto sutapimo, o ne panašumo ir nereikalaujama, kad egzistuotų galimybė supainioti.

50

Šie kriterijai taip pat platesni už numatytuosius šio reglamento 8 straipsnio 5 dalyje, pagal kurią Sąjungoje reputaciją turintiems prekių ženklams suteikiama platesnė apsauga, nes, pirma, vadovaujantis tais kriterijais reikalaujama ne reputacijos Sąjungoje, o tik registracijos valstybėje, kuri yra Paryžiaus konvencijos šalis, ir, antra, pagal juos taip pat nereikalaujama, kad būtų nesąžiningai pasinaudota prekių ženklo skiriamuoju požymiu ar reputacija.

51

Trečia, EUIPO pasiūlyti kriterijai neleidžia užtikrinti teisinio saugumo ir kelia įrodymų problemų. Reikalavimas, kad sutaptų žymenų elementai, iš esmės sudarantys ankstesnio prekių ženklo skiriamąjį požymį, lemtų, kad procedūros EUIPO šalys ir pati EUIPO susidurtų su neįgyvendinama užduotimi nustatyti žymenis, kurie galėtų būti įregistruoti Sąjungoje, visų pirma dėl to, kad Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 3 dalyje minimi prekių ženklai gali būti įtraukti į šimtus prekių ženklų registrų trečiosiose šalyse.

52

Atsižvelgdama į šiuos sunkumus, EUIPO teigia, kad galima nepaisyti bet kokio prekių ženklų tapatumo ar panašumo reikalavimo ir sutelkti dėmesį tik į tai, ar atstovas arba patikėtinis imitavo atstovaujamą prekių ženklą arba juo piktnaudžiavo. Šiuo tikslu Sąjungos teisės aktų leidėjas jau yra numatęs atskirą nuostatą, t. y. Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punktą, kuriame numatyta paskelbti prekių ženklą negaliojančiu, jeigu pareiškėjas, paduodamas prekių ženklo paraišką, buvo nesąžiningas.

53

Ketvirta, vadovaujantis teleologiniu požiūriu, šio reglamento 8 straipsnio 3 dalies taikymo sritį reikėtų apriboti taip, kad ši nuostata būtų taikoma konkrečiu atveju, kai atstovas ar patikėtinis siekia įregistruoti „prekių ženklą“, t. y. ankstesnį prekių ženklą, o ne kitokį prekių ženklą, ir jo elgesys negali būti pateisinamas. Toks požiūris palengvintų šios nuostatos taikymą ir leistų įmonėms ir EUIPO numatyti galimas ginčo pagal šią nuostatą pasekmes.

54

Pateikdama pirmąjį pagrindą, EUIPO teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 3 dalį, kai aiškino šią nuostatą taip, jog ji apima tik atvejį, kai ankstesnis prekių ženklas ir prekių ženklas, kurį įregistruoti prašo ankstesnio prekių ženklo savininko atstovas ar patikėtinis, yra tapatūs.

55

Šiuo aspektu primintina, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą būtina atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į jos kontekstą bei aktu, kuriame ji įtvirtinta, siekiamus tikslus. Sąjungos teisės nuostatos genezė taip pat gali suteikti svarbios informacijos ją aiškinant (2020 m. birželio 25 d. Sprendimo A ir kt. (Vėjo jėgainės Alteryje ir Nevelėje), C‑24/19, EU:C:2020:503, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

56

Pirma, dėl šio reglamento 8 straipsnio 3 dalies formuluotės primintina, kad šioje nuostatoje tik numatyta, jog, prekių ženklo savininkui užprotestavus, prekių ženklas neregistruojamas, jeigu prekių ženklo savininko atstovas ar patikėtinis savo vardu be savininko sutikimo paduoda paraišką įregistruoti prekių ženklą, išskyrus atvejus, kai atstovas ar patikėtinis pagrindžia savo veiksmus.

57

Taigi, nors pagal šios nuostatos formuluotę matyti glaudus ankstesnio prekių ženklo ir ankstesnio prekių ženklo savininko atstovo ar patikėtinio prašomo įregistruoti prekių ženklo ryšys, vis dėlto, kaip iš esmės pažymėjo Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 24 punkte, joje aiškiai nenurodyta, ar ji taikoma tik tuomet, kai šio atstovo ar patikėtinio prašomas įregistruoti prekių ženklas yra tapatus ankstesniam prekių ženklui, ar ši nuostata taip pat gali apimti atvejus, kai prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, yra panašūs.

58

Antra, kiek tai susiję su šio reglamento 8 straipsnio 3 dalies geneze, iš šios nuostatos parengiamųjų darbų matyti, kad, kaip Bendrasis Teismas priminė skundžiamo sprendimo 26–31 punktuose ir kaip savo išvados 27–30 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai atsisakė šioje nuostatoje nurodyti, kad ji taikoma, kai ankstesnis prekių ženklas ir ankstesnio prekių ženklo savininko atstovo ar patikėtinio parašomas įregistruoti prekių ženklas yra panašūs.

59

Vis dėlto Bendrasis Teismas taip pat turėjo atsižvelgti į tai, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas šioje nuostatoje neketino ir aiškiai nurodyti, jog ankstesnis prekių ženklas ir ankstesnio prekių ženklo savininko atstovo ar patikėtinio prašomas įregistruoti prekių ženklas turi būti tapatūs, kaip buvo numatyta pirminiame reglamento dėl Sąjungos prekių ženklo projekte.

60

Priešingai, nei Bendrasis Teismas teigė skundžiamo sprendimo 30 punkte, jis negalėjo nuspręsti, kad tai, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas du kartus atsisakė aiškiai nurodyti, kad ši nuostata taikoma, kai prekių ženklai yra panašūs, pakankamai rodo, koks buvo jo ketinimas šiuo klausimu, nes parengiamuosiuose darbuose nepateiktos priežastys, pagrindžiančios atsisakymą nurodyti atitinkamų prekių ženklų panašumą.

61

Vadinasi, remiantis Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 3 dalies parengiamaisiais darbais negalima daryti išvados, kad dėl to, jog šioje nuostatoje neminimas ankstesnio prekių ženklo ir ankstesnio prekių ženklo savininko atstovo ar patikėtinio prašomo įregistruoti prekių ženklo panašumas, į šios nuostatos taikymo sritį patenka tik atvejai, kai prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, yra tapatūs.

62

Priešingai, iš parengiamųjų darbų matyti, kad šio reglamento 8 straipsnio 3 dalis išreiškia Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimą iš esmės pakartoti Paryžiaus konvencijos 6septies straipsnio 1 dalį.

63

Šiuo klausimu pažymėtina, kad 1982 m. gruodžio 1 d. Tarybos dokumente Nr. 11035/82 dėl, be kita ko, Reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo pasiūlymo darbo grupės išvadų, kuriuo Bendrasis Teismas remiasi skundžiamo sprendimo 32 punkte, nurodyta, kad ši darbo grupė sutiko, jog Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 3 dalis būtų aiškinama kaip taikytina taip, kaip suprantama pagal šios konvencijos 6septies straipsnį.

64

Be to, kadangi Sąjunga yra TRIPS sutarties šalis, ji privalo aiškinti savo teisės aktus dėl prekių ženklų, kuo labiau atsižvelgdama į šios sutarties tekstą ir tikslą (2004 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Anheuser-Busch, C‑245/02, EU:C:2004:717, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). TRIPS sutarties 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, kiek tai susiję su šios sutarties II, III ir IV dalimis, valstybės narės laikysis Paryžiaus konvencijos 1–12 straipsnių ir 19 straipsnio.

65

Darytina išvada, kad aiškinant Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 3 dalį reikia atsižvelgti į šios konvencijos 6septies straipsnį.

66

Šios konvencijos 6septies straipsnio versijoje prancūzų kalba, kuriai teikiama pirmenybė pagal jos 29 straipsnį, nurodant ankstesnį prekių ženklą, kai ankstesnio prekių ženklo savininko atstovas ar patikėtinis savo vardu paduoda paraišką norėdamas įregistruoti ankstesnį prekių ženklą, vartojamas žodžių junginys „šis prekių ženklas“.

67

Vis dėlto remdamasis vien šiuo teiginiu ir be jokio kito pagrindimo Bendrasis Teismas negalėjo skundžiamo sprendimo 34 punkte teigti, kad ši taip suformuluota Paryžiaus konvencijos nuostata gali būti aiškinama tik taip, jog ankstesnis prekių ženklas ir prekių ženklas, dėl kurio ankstesnio prekių ženklo savininko atstovas ar patikėtinis pateikė paraišką, yra tokie patys, ir to sprendimo 35 punkte padaryti išvados, kad, atsižvelgiant į tai, jog šios konvencijos 6septies straipsnio tekstas yra vienareikšmiškas, nereikia remtis jos parengiamaisiais darbais.

68

Iš tiesų iš Lisabonos konferencijos, surengtos 1958 m. spalio 6–31 d. siekiant peržiūrėti Paryžiaus konvenciją, per kurią buvo įtrauktas šis 6septies straipsnis, aktų matyti, kad ši nuostata taip pat gali būti taikoma ankstesnio prekių ženklo savininko atstovo ar patikėtinio prašomam įregistruoti prekių ženklui, kai šis prašomas įregistruoti prekių ženklas panašus į ankstesnį prekių ženklą (Lisabonos konferencijos aktai, p. 681).

69

Taigi negalima pritarti aiškinimui, pagal kurį dėl to, kad Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 3 dalyje neminimas ankstesnio prekių ženklo ir ankstesnio prekių ženklo savininko atstovo ar patikėtinio prašomo įregistruoti prekių ženklo tapatumas arba panašumas, ši nuostata taikoma tik tais atvejais, kai prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, yra tapatūs, ir atmetami bet kokie kiti veiksniai.

70

Trečia, toks aiškinimas paneigtų šio reglamento bendrą struktūrą, nes dėl jo iš ankstesnio prekių ženklo savininko būtų atimta galimybė remiantis Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 3 dalimi pareikšti protestą dėl panašaus jo atstovo ar patikėtinio prekių ženklo registracijos, nors atstovas ar patikėtinis turėtų teisę jau po registracijos pareikšti protestą pagal šio reglamento 8 straipsnio 1 dalies b punktą dėl šio savininko pateiktos vėlesnės paraiškos įregistruoti pirminį prekių ženklą, remdamasis tuo, kad šis prekių ženklas panašus į to paties savininko atstovo ar patikėtinio įregistruotą prekių ženklą.

71

Ketvirta, aiškinimą, kad šio reglamento 8 straipsnio 3 dalis taip pat suteikia ankstesnio prekių ženklo savininkui galimybę pareikšti protestą dėl jo atstovo ar patikėtinio prašomo įregistruoti panašaus prekių ženklo registracijos, patvirtina šia nuostata siekiamas tikslas.

72

Kaip skundžiamo sprendimo 25 punkte teisingai pažymėjo Bendrasis Teismas, šia nuostata siekiama užkirsti kelią ankstesnio prekių ženklo savininko atstovo ar patikėtinio piktnaudžiavimui ankstesniu prekių ženklu, nes atstovas ar patikėtinis gali pasinaudoti plėtojant komercinius santykius su savininku įgytomis žiniomis ir patirtimi ir taip neteisėtai pasinaudoti paties prekių ženklo savininko pastangomis ir investicijomis.

73

Taigi negalima manyti, kad toks piktnaudžiavimas galimas tik tuo atveju, jei ankstesnis prekių ženklas ir ankstesnio prekių ženklo savininko atstovo ar patikėtinio prašomas įregistruoti prekių ženklas yra tapatūs, o ne tuomet, kai prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, yra panašūs.

74

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, jog Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 3 dalis taikoma tik tais atvejais, jei ankstesnis prekių ženklas ir ankstesnio prekių ženklo savininko atstovo ar patikėtinio prašomas įregistruoti prekių ženklas yra tapatūs, ir neapima atvejų, kai šie prekių ženklai yra panašūs.

75

Taigi reikia pritarti EUIPO nurodytam pirmajam pagrindui ir panaikinti skundžiamą sprendimą, nesant reikalo nagrinėti kitų argumentų, kuriais EUIPO grindžia šį pagrindą, ir apeliacinio skundo antrojo pagrindo.

76

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, jei apeliacinis skundas yra pagrįstas, Teisingumo Teismas panaikina Bendrojo Teismo sprendimą. Jis gali pats priimti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui.

77

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgdamas į tai, kad ieškinys pirmojoje instancijoje grindžiamas vieninteliu pagrindu, grindžiamu Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 3 dalies pažeidimu, ir kad šis ieškinio pagrindas susideda iš trijų dalių, dėl kurių Bendrajame Teisme vyko diskusijos ir kurias nagrinėjant nereikia imtis jokių papildomų proceso organizavimo ar bylos medžiagos tyrimo priemonių, Teisingumo Teismas mano, kad šioje bylos stadijoje galima ir reikia priimti galutinį sprendimą dėl šio ieškinio.

78

Vienintelio ieškinio pagrindo pirmoje dalyje John Mills teigia, kad Apeliacinė taryba ją klaidingai laikė ankstesnio prekių ženklo savininko „atstove“ ar „patikėtine“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 3 dalį.

79

Ginčijamo sprendimo 20 punkte Apeliacinė taryba, remdamasi 2011 m. balandžio 13 d. Sprendimu Safariland / VRDT – DEF-TEC Defense Technology (FIRST DEFENSE AEROSOL PEPPER PROJECTOR) (T‑262/09, EU:T:2011:171, 64 punktas), teigė, kad sąvokos „atstovas“ ir „patikėtinis“ turi būti aiškinamos plačiai.

80

Vis dėlto tame sprendime Bendrasis Teismas konstatavo, jog protestą pareiškęs asmuo neįrodė, kad su ginčijamo prekių ženklo paraišką pateikusiu asmeniu buvo sudarytas tokio pobūdžio susitarimas, koks sieja įgaliotoją ir jo atstovą, ar kad faktiškai egzistavo tokie jų santykiai.

81

Šios bylos aplinkybėmis išnagrinėjusi John Mills ir ankstesnio prekių ženklo savininkės sudarytos platinimo sutarties sąlygas Apeliacinė taryba turėjo nuspręsti, kad John Mills nebuvo nei šio savininko atstovė, nei saistoma sutartinių santykių, dėl kurių ji atstovauja savininko interesams.

82

EUIPO ir Jerome Alexander Consulting tvirtina, kad ieškinio vienintelio pagrindo pirma dalis yra nepagrįsta.

83

Dėl John Mills teiginio, kad Apeliacinė taryba klaidingai nusprendė, jog ji yra ankstesnio prekių ženklo savininko „atstovė“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 3 dalį, pažymėtina, kad, kaip priminta šio sprendimo 72 punkte, šia nuostata siekiama užkirsti kelią ankstesnio prekių ženklo savininko atstovo ar patikėtinio piktnaudžiavimui šio savininko prekių ženklu, nes atstovas ar patikėtinis gali pasinaudoti plėtojant savo ir šio savininko komercinius santykius įgytomis žiniomis ir patirtimi ir taip neteisėtai pasinaudoti paties prekių ženklo savininko pastangomis ir investicijomis.

84

Vadinasi, siekiant šio tikslo reikia plačiai aiškinti sąvokas „atstovas“ ir „patikėtinis“, kaip jos suprantamos pagal šią nuostatą. Šį teiginį dėl sąlygos, susijusios su paraišką įregistruoti prekių ženklą pateikusio asmens statusu ankstesnio prekių ženklo savininko atžvilgiu, svarbos patvirtina ir tai, kad Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 3 dalyje šios dvi sąvokos sujungtos jungtuku „ar“, o tai rodo, kad ši nuostata taikoma įvairiais atvejais, kai viena šalis atstovauja kitos interesams.

85

Taigi Apeliacinė taryba nepadarė teisės klaidos, kai ginčijamo sprendimo 20 punkte konstatavo, kad šios sąvokos turi būti aiškinamos taip, kad jos apima visų rūšių santykius, grindžiamus sutartimi, pagal kurią viena iš šalių atstovauja kitos šalies interesams, vadinasi, norint taikyti šią nuostatą pakanka, jog tarp šalių būtų komercinio bendradarbiavimo susitarimas, kurio pagrindu būtų sukurti pasitikėjimo santykiai ir kuriame būtų tiesiogiai ar netiesiogiai įtvirtinta paraišką pateikusio asmens bendra pasitikėjimo ir lojalumo pareiga ankstesnio prekių ženklo savininko interesų atžvilgiu.

86

Šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 22 ir 23 punktuose išdėstytų Apeliacinės tarybos išvadų, John Mills ir ankstesnio prekių ženklo savininkė buvo sudariusios platinimo sutartį, pagal kurią susitarė, kad savininkė tieks prekes pavadinimu „Magic Minerals by Jerome Alexander“ bendrovei John Mills ir kad ši užsiims jos prekių platinimu Sąjungoje ir visame pasaulyje. Šioje sutartyje taip pat buvo įtvirtintos nuostatos (John Mills jų neginčijo), pagal kurias John Mills buvo bent jau privilegijuotoji šių prekių platintoja, taip pat nekonkuravimo sąlyga ir nuostatos, susijusios su ankstesnio prekių ženklo savininko intelektinės nuosavybės teisėmis, susijusiomis su šiomis prekėmis. Be to, paskutinis užsakymo lapas, kuriuo John Mills užsakė „Magic Minerals“ prekių iš šio prekių ženklo savininko, išrašytas tik maždaug du mėnesius iki tos dienos, kai ji pateikė paraišką įregistruoti ginčijamą prekių ženklą.

87

Iš šių aplinkybių matyti, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 85 punkte išdėstytus aspektus, Apeliacinė taryba ginčijamo sprendimo 25 punkte teisingai konstatavo, jog John Mills laikytina ankstesnio prekių ženklo savininko „atstove“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 3 dalį.

88

Todėl ieškinio vienintelio pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

89

Ieškinio vienintelio pagrindo antroje dalyje John Mills teigia, kad, pirma, Apeliacinė taryba klaidingai nusprendė, jog pakanka, kad ankstesnis prekių ženklas būtų tiesiog panašus į ginčijamą prekių ženklą, o ne jam tapatus, kad būtų galima remtis Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 3 dalimi, ir, antra, vertindama galimybę supainioti prekių ženklus, dėl kurių kilo ginčas, klaidingai atsižvelgė į tai, kaip juos suvokia Sąjungos visuomenė.

90

EUIPO ir Jerome Alexander Consulting tvirtina, kad ieškinio vienintelio pagrindo antra dalis yra nepagrįsta.

91

Dėl John Mills argumento, kad Apeliacinė taryba nusprendė, jog Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 3 dalis nagrinėjamu atveju taikytina dėl prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, panašumo, pažymėtina, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 54–74 punktuose, ši nuostata taikoma ankstesnio prekių ženklo savininko atstovo ar patikėtinio pateiktoms paraiškoms įregistruoti tiek tuomet, kai prašomas įregistruoti prekių ženklas yra tapatus ankstesniam prekių ženklui, tiek tuomet, kai yra į jį panašus.

92

Taip pat pažymėtina, kad, nors šio reglamento 8 straipsnio 3 dalis taikoma dėl prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, panašumo, šia nuostata užtikrinamos specialios apsaugos sąlyga yra ta, kad ankstesnio prekių ženklo savininko atstovas ar patikėtinis paraišką įregistruoti turi būti pateikęs savo vardu, be šio savininko sutikimo ir negali pagrįsti savo veiksmų. Taigi, siekiant taikyti Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 3 dalį, prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, panašumas nevertinamas atsižvelgiant į galimybę supainioti, nes ši sąlyga yra savarankiška šio reglamento 8 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta sąlyga (pagal analogiją žr. 2009 m. birželio 18 d. Sprendimo L’Oréal ir kt., C‑487/07, EU:C:2009:378, 34–36 punktus).

93

Vadinasi, tiek, kiek ginčijamo sprendimo 34 ir 35 punktuose Apeliacinė taryba klaidingai įvertino galimybę supainioti prekių ženklus, dėl kurių kilo ginčas, atsižvelgdama į tai, kaip juos suvokia atitinkama Sąjungos visuomenė, pažymėtina, kad toks vertinimas bet kuriuo atveju yra perteklinis, atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo 33 punkte šios tarybos padarytą neužginčytą išvadą, jog, įvertinus kiekvieną aptariamą žymenį kaip visumą, jie laikytini panašiais.

94

Todėl ieškinio vienintelio pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip iš dalies nepagrįstą ir iš dalies nereikšmingą.

95

Ieškinio vienintelio pagrindo trečioje dalyje John Mills tvirtina, kad, remdamasi klaidingu Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 3 dalies aiškinimu, Apeliacinė taryba teigė, jog ši nuostata taikytina ne tik tuomet, kai prašomo įregistruoti prekių ženklo paraiškoje nurodytos prekės ar pasaugos ir ankstesniu prekių ženklu žymimos prekės ar paslaugos yra tapačios, bet ir tuomet, kai jos yra panašios.

96

Ji taip pat teigia, kad, nors ankstesniu prekių ženklu žymimi produktai, apibrėžti kaip „veido pudra, kurioje yra mineralų“, ir ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiškoje nurodyta „kosmetika“ bei „odos priežiūros prekės“ yra tapatūs, kitos ginčijamu prekių ženklu žymimos prekės nėra panašios. Be to, šios prekės ir ankstesniu prekių ženklu žymimos prekės taip pat nėra panašios ar bent jau toks panašumas nebuvo įrodytas.

97

EUIPO ir Jerome Alexander Consulting tvirtina, kad ieškinio vienintelio pagrindo trečia dalis yra nepagrįsta.

98

Dėl John Mills argumento, kad Apeliacinė taryba nusprendė, jog Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 3 dalis taikytina šioje byloje, nors ne visos ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiškoje nurodytos prekės yra tapačios ankstesniu prekių ženklu žymimoms prekėms, primintina, kad, net jeigu šioje nuostatoje neminimos prekės ar paslaugos, kurioms prašoma įregistruoti ginčijamą prekių ženklą, pagrindinė prekių ženklo funkcija yra nurodyti prekių ar paslaugų, kurioms jis skirtas, komercinę kilmę (2019 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Deutsches Patent- und Markenamt (#darferdas?), C‑541/18, EU:C:2019:725, 18 punktas).

99

Taigi dėl priežasčių, analogiškų nurodytoms šio sprendimo 70–73 punktuose ir susijusių su šios nuostatos bendra struktūra ir ja siekiamu tikslu, negalima atmesti galimybės taikyti šią nuostatą dėl to, kad paraiškoje įregistruoti nurodytos prekės ar paslaugos ir ankstesniu prekių ženklu žymimos prekės ar paslaugos yra ne tapačios, o panašios.

100

Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, viena vertus, kad John Mills neginčija, jog ankstesniu prekių ženklu žymimi produktai, apibrėžti kaip „veido pudra, kurioje yra mineralų“, ir ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiškoje nurodyta „kosmetika“ bei „odos priežiūros prekės“ yra tapatūs. Kita vertus, ginčijamo sprendimo 31 punkte Apeliacinė taryba nurodė, kad kitais prekių ženklais, dėl kurių kilo ginčas, žymimų prekių sudedamosios dalys gali būti tos pačios, dažnai jas gamina tos pačios įmonės ir jos yra siūlomos kartu kosmetikos ir buitinių prekių parduotuvėse ir tuose pačiuose mažmeninių parduotuvių skyriuose. Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, siekiant įvertinti nagrinėjamų prekių ar paslaugų panašumą, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus ryšį tarp šių prekių ar paslaugų apibūdinančius veiksnius. Šie veiksniai apima jų pobūdį, paskirtį, naudojimą ir jų konkurencinį arba papildomą pobūdį (2017 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo The Tea Board / EUIPO, C‑673/15 P–C‑676/15 P, EU:C:2017:702, 48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

101

Tokiomis aplinkybėmis Apeliacinė taryba, remdamasi minėtame 31 punkte pateiktais įrodymais, teisingai galėjo nuspręsti, kad šios kitos prekės yra panašios.

102

Taigi ieškinio vienintelio pagrindo trečią dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

103

Darytina išvada, kad visas ieškinys turi būti atmestas.

104

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teismas priima galutinį sprendimą byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

105

Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

106

Kadangi EUIPO ir Jerome Alexander Consulting prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš John Mills ir ši pralaimėjo bylą, ji turi padengti ne tik savo, bet ir EUIPO bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant šį apeliacinį skundą ir per procesą Bendrajame Teisme, ir Jerome Alexander Consulting bylinėjimosi išlaidas, patirtas per procesą Bendrajame Teisme.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: