–

Ayuntamiento de Pamplona, atstovaujamos procuradora A. Lázaro Gogorza ir abogado J. L. Guijarro Salvador,

–

Orange España SAU, atstovaujamos abogados J. Huelin Martínez de Velasco, F. de Vicente Benito, M. Muñoz Pérez ir M. García Turrión,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos S. Jiménez García ir S. Centeno Huerta,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos L. Nicolae, J. Rius ir G. Braun,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (Leidimų direktyva) (OL L 108, 2002, p. 21; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 337), iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/140/EB (OL L 337, 2009, p. 37) (toliau – Leidimų direktyva), 12 ir 13 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Ayuntamiento de Pamplona (Pamplonos savivaldybė, Ispanija) ir Orange España SAU ginčą dėl mokesčio už aprūpinimo paslaugas teikiančių įmonių išimtinį arba specialiomis teisėmis pagrįstą naudojimąsi savivaldybės viešųjų plotų požemine ir antžemine dalimi ir virš šių plotų esančia erdve (toliau – mokestis už viešųjų plotų naudojimą), kuriuo apmokestinta ši bendrovė.

3

Elektroninių ryšių paslaugų ir tinklų, taip pat susijusių priemonių ir paslaugų bendrąją reguliavimo sistemą sudaro 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) (OL L 108, 2002, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 349), iš dalies pakeista Direktyva 2009/140 (toliau – Pagrindų direktyva), ir keturios specialiosios direktyvos, tarp kurių yra Direktyva 2002/20.

4

Pagrindų direktyvos 2 straipsnio „Sąvokos“ a ir c punktuose nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

5

Leidimų direktyvos 1 straipsnyje nurodyta:

„1.   Šios direktyvos tikslas – elektroninių ryšių tinkluose ir paslaugose įdiegti vidaus rinkos principus suderinant ir supaprastinant leidimų taisykles ir reikalavimus, kad būtų lengviau juos teikti visoje Bendrijoje.

2.   Ši direktyva taikoma leidimams teikti elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas.“

6

Leidimų direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Taip pat vartojama ši sąvoka:

„bendrosios teisės – pagal šią direktyvą valstybių narių sukurta teisinė sistema, pagal kurią užtikrinamos teisės teikti elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas ir nustatomi sektoriui specifiniai įpareigojimai, kurie gali būti taikomi visiems ar tik tam tikros rūšies elektroninių ryšių tinklams ir paslaugoms.“

7

Leidimų direktyvos 12 straipsnis „Administraciniai mokesčiai“ suformuluotas taip:

„1.   Bet kurie administraciniai mokesčiai, taikomi įmonėms, teikiančioms paslaugą ar tinklą pagal bendrąjį leidimą ar turinčioms naudojimo teisę, turi:

2.   Kai nacionalinės reguliavimo institucijos taiko administracinius mokesčius, jos skelbia metines savo administracinių sąnaudų apžvalgas ir surinktų mokesčių bendrą sumą. Atitinkami koregavimai atliekami atsižvelgiant į mokesčių bendros sumos ir administracinių sąnaudų skirtumą.“

8

Leidimų direktyvos 13 straipsnyje „Mokesčiai už naudojimo teises ir teises įrengti įrenginius“ numatyta:

„Valstybės narės gali leisti atitinkamai institucijai taikyti tokius mokesčius už radijo dažnių ar numerių naudojimą ar teises įrengti įrenginius ant valstybinės ar privačios nuosavybės, virš jos ar po ja, kurie atitinka būtinybę užtikrinti tokių išteklių optimalų naudojimą. Valstybės narės užtikrina, kad tokie mokesčiai būtų objektyviai pagrįsti, skaidrūs, nediskriminaciniai ir proporcingi savo paskirčiai, ir atsižvelgia į [Pagrindų direktyvos] 8 straipsnio tikslus.“

9

2013 m. lapkričio 28 d.Ordenanza Fiscal no 22 del Ayuntamiento de Pamplona, reguladora de las tasas por aprovechamientos especiales del suelo, vuelo y subsuelo del dominio público local por las empresas explotadoras de servicios de suministros (Pamplonos savivaldybės mokesčių įsakymas Nr. 22, reglamentuojantis mokestį už aprūpinimo paslaugas teikiančių įmonių specialiosiomis teisėmis pagrįstą naudojimąsi savivaldybės viešųjų plotų požemine ir antžemine dalimi ir virš šių plotų esančia erdve) (Navaros BO, Nr. 240, 2013 m. gruodžio 16 d., p. 12766) (toliau – Mokesčių įsakymas Nr. 22/2014) 2 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta:

„Apmokestinimą lemiantis įvykis yra išimtinis arba specialiomis teisėmis pagrįstas naudojimasis savivaldybės viešųjų plotų požemine ir antžemine dalimi ir virš šių plotų esančia erdve, tiesiant elektros energijos, vandens, dujų ar kitų skysčių, fiksuoto, judriojo telefono ryšio ir kitų elektroninės komunikacijos paslaugų kabelius, vamzdžius ir šachtas, įskaitant linijų stulpus, kabelius, atramas, montavimo, paskirstymo ar registracijos dėžes, transformatorines, bendralaidžius, elektros spintas, antenas, pardavimo automatus ir kitus su paslaugos teikimu susijusius įtaisus.“

10

Mokesčių įsakymo Nr. 22/2014 4 straipsnio 3 punkte nustatyta:

„Judriojo ryšio operatoriai, kurie nėra savininkai tinklų, kuriais teikiama ši paslauga, net turintys šių tinklų naudojimo, prieigos arba prisijungimo prie jų teises, neprivalo mokėti mokesčio.

Kitais aprūpinimo paslaugų teikimo atvejais tiek naudojamų tinklų arba infrastruktūros savininkai, tiek naudojimosi, prieigos arba prisijungimo prie šių tinklų teisių turėtojai yra apmokestinamieji asmenys.“

11

Mokesčių įsakymo Nr. 22/2014 5 straipsnio 1 punkte numatyta, kad metinio mokesčio apmokestinimo bazė yra nustatoma pagal bendrąsias pajamas, remiantis metine apmokestinamųjų asmenų apyvarta savivaldybės teritorijoje, ir kad šios bazės nustatymo kriterijai netaikomi „judriojo ryšio operatoriams“.

12

Pagal šio mokesčių įsakymo 6 straipsnį mokesčio tarifas yra 1,5 % ūkio subjektų sąskaitose faktūrose nurodytų bendrųjų veiklos pajamų.

13

2004 m. kovo 5 d.Real Decreto Legislativo 2/2004, por el que se aprueba el texto refundido de la Ley Reguladora de las Haciendas Locales (Karaliaus įstatyminis dekretas 2/2004 dėl įstatymo, reglamentuojančio vietos finansus, naujos redakcijos) (BOE Nr. 59, 2004 m. kovo 9 d., p. 10284) 24 straipsnyje ir 1995 m. kovo 10 d.Ley Foral 2/1995 de Haciendas Locales de Navarra (regioninis įstatymas 2/1995 dėl Navaros vietos finansų) (Navaros BO, Nr. 36, 1995 m. kovo 20 d.) 105 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje numatyta, kad paslaugas visiems gyventojams arba didelei jų daliai teikiančių įmonių mokėtinų mokesčių už išimtinį ar specialiomis teisėmis pagrįstą naudojimąsi savivaldybės teritorijoje esančiais viešaisiais kelias, jų požemine dalimi ir virš jų esančia erdve suma atitinka 1,5 % minėtų įmonių bendrųjų pajamų pagal metinę apyvartą konkrečioje savivaldybėje.

14

Orange España pateikė Pamplonos savivaldybei Mokesčių įsakyme Nr. 22/2014 nustatyto mokesčio už viešųjų plotų naudojimą 2014 m. antro ketvirčio deklaraciją, nes šios savivaldybės teritorijoje vykdė fiksuoto telefono ryšio ir interneto prieigos paslaugų teikimo veiklą.

15

Vis dėlto manydama, kad minėtas mokestis prieštarauja telekomunikacijų sektorių reglamentuojantiems Sąjungos teisės aktams, visų pirma Leidimų direktyvai, kaip ją aiškina Teisingumo Teismas, Orange España paprašė Pamplonos savivaldybės patikslinti mokesčio deklaraciją ir grąžinti permoką.

16

Grįsdama prašymą dėl patikslinimo, Orange España visų pirma nurodė, kad yra ne tinklo, kurį eksploatuoja Pamplonos savivaldybės teritorijoje, savininkė, bet naudotoja pagal sujungimo teises. Be to, ji pažymėjo, kad fiksuoto telefono ryšio ir interneto prieigos paslaugos patenka į Leidimų direktyvos, kaip ją aiškina Teisingumo Teismas, kiek tai susiję su mokesčių ir rinkliavų taikymu įmonėms, vykdančioms veiklą judriojo telefono ryšio sektoriuje, taikymo sritį. Galiausiai ji teigė, kad apmokestinimas mokesčiu, kurio dydis nustatomas remiantis vien fiksuota įmonės bendrųjų pajamų procentine dalimi, prieštarauja šios direktyvos 12 ir 13 straipsniams.

17

Pamplonos savivaldybė atmetė prašymą, nusprendusi, kad nustatant mokėtino mokesčio sumą nepadaryta nei fakto, nei teisės klaidų. Orange España tą sprendimą apskundė Juzgado de lo Contencioso-Administrativo no 1 de Pamplona (Pamplonos provincijos administracinis teismas Nr. 1, Ispanija). Skundas atmestas 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimu motyvuojant tuo, kad, pirma, Orange España buvo infrastruktūros tinklų savininkė, todėl negali būti atleista nuo mokesčio, ir, antra, mokesčio suma nustatyta pagal Regioninio įstatymo Nr. 2/1995 105 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą.

18

Orange España dėl to sprendimo pateikė apeliacinį skundą Tribunal Superior de Justicia de Navarra (Navaros aukštesnysis teisingumo teismas, Ispanija). Tas teismas patvirtino, kad Orange España, kaip tinklų ir infrastruktūros, esančių savivaldybės viešuosiuose plotuose, savininkė, turi mokėti aptariamą mokestį. Vis dėlto jis iš dalies patenkino skundą ir nusprendė, kad šio mokesčio dydžio nustatymo metodas prieštarauja Leidimų direktyvos 12 ir 13 straipsniams, todėl Orange España turi teisę į deklaracijos patikslinimą. Teismas nusprendė, kad šio mokesčio dydį reikia nustatyti atsižvelgiant į šiuose straipsniuose įtvirtintus objektyvumo ir proporcingumo principus, o ne pagal bendrąsias įmonės pajamas ar apyvartą, nes tokiu atveju gauta suma viršija tai, kas būtina siekiant užtikrinti optimalų ribotų išteklių naudojimą.

19

Pamplonos savivaldybė pateikė kasacinį skundą Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija), jame teigė, kad Tribunal Superior de Justicia de Navarra (Navaros aukštesnysis teisingumo teismas) neteisingai suprato judriojo telefono ryšio operatoriams taikomą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, suformuotą 2012 m. liepos 12 d. Sprendimu Vodafone España ir France Telecom España (C‑55/11, C‑57/11 ir C‑58/11, EU:C:2012:446), ir taikė ją fiksuoto telefono ryšio ir interneto prieigos paslaugas teikiantiems operatoriams. Atsikirsdama Orange España teigia, kad Leidimų direktyvoje nedaroma skirtumo tarp judriojo telefono ryšio paslaugų operatorių ir fiksuoto telefono ryšio paslaugų operatorių. Todėl tame sprendime Teisingumo Teismo pateiktas šios direktyvos 13 straipsnio išaiškinimas gali būti taikomas visais atvejais, kai elektroninių ryšių paslaugų teikėjams nustatomi mokesčiai už galimybę naudoti radijo dažnius ar numerius arba įrengti įrenginius. Be to, Orange España pabrėžė, kad minėtame sprendime Teisingumo Teismas nenusprendė dėl tokio mokesčio dydžio apskaičiavimo metodo.

20

Šiomis aplinkybėmis Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

21

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Leidimų direktyva turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma įmonėms, teikiančioms fiksuoto telefono ryšio ir interneto prieigos paslaugas.

22

Iš Leidimų direktyvos 1 straipsnio 2 dalies matyti, kad ji taikoma „leidimams teikti elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas“.

23

Leidimų direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šioje direktyvoje „vartojamos sąvokos, pateiktos [Pagrindų direktyvos] 2 straipsnyje“.

24

Todėl, siekiant nustatyti Leidimų direktyvos taikymo sritį, reikia remtis Pagrindų direktyvoje pateiktomis sąvokomis „elektroninių ryšių tinklai“ ir „elektroninių ryšių paslaugos“.

25

Pagrindų direktyvos 2 straipsnio a punkte „elektroninių ryšių tinklas“ apibrėžtas kaip „perdavimo sistemos ir atitinkamais atvejais komutavimo ar maršruto parinkimo įranga bei kiti ištekliai, įskaitant neaktyvius tinklo elementus, kurie leidžia perduoti signalus laidais, radijo, optinėmis ar kitomis elektromagnetinėmis priemonėmis, įskaitant palydovinius tinklus, fiksuoto (linijų ir paketų perjungiamojo, įskaitant internetą) ir judriojo ryšio antžeminius tinklus, elektros perdavimo kabelines sistemas, tokiu mastu, kokiu jos yra naudojamos signalams perduoti, radijo ir televizijos programų transliavimui naudojami tinklai ir kabelinės televizijos tinklai, neatsižvelgiant į perduodamos informacijos pobūdį“.

26

Pagal Pagrindų direktyvos 2 straipsnio c punktą „elektroninių ryšių paslauga“ – tai „paslauga, paprastai teikiama už atlygį, kuri visa ar didžiąja dalimi susideda iš signalų perdavimo elektroninių ryšių tinklais, įskaitant telekomunikacijų paslaugas ir perdavimo paslaugas tinklais, naudojamais transliavimui“.

27

Šiuo atveju pagrindinėje byloje kalbama apie interneto prieigos ir fiksuoto telefono ryšio paslaugų teikimą kabeliniais tinklais ir kitais techniniais įrenginiais.

28

Iš minėtų nuostatų matyti, kad šioje direktyvoje apibrėžiant sąvoką „elektroninių ryšių paslaugos“ nedaroma skirtumo tarp fiksuoto telefono ryšio paslaugų ir judriojo telefono ryšio paslaugų. Kaip išvados 26 punkte konstatavo generalinis advokatas, Pagrindų direktyvos 10 konstatuojamojoje dalyje, nedarant jokio skirtumo tarp fiksuoto telefono ryšio ir judriojo telefono ryšio, nurodyta, kad „[b]also telefonijai ir elektroninio pašto perdavimo paslaugoms ši direktyva taikoma“.

29

Kalbant apie prieigą prie interneto, pažymėtina, kad Pagrindų direktyvos 2 straipsnio a punkte ji yra aiškiai nurodyta ir, kaip išvados 27 punkte taip pat konstatavo generalinis advokatas, šios direktyvos 10 konstatuojamojoje dalyje paaiškinta, kad „prieiga prie interneto“ yra elektroninių ryšių paslauga.

30

Taigi reikia konstatuoti, kad „elektroninių ryšių paslaugos“, kaip jos suprantamos pagal Pagrindų direktyvą, yra paslaugos, kurias sudaro signalų perdavimas elektroninių ryšių tinklais, nesvarbu, ar šie tinklai yra fiksuoto, ar judriojo ryšio, ir kad jos apima fiksuoto ar judriojo telefono ryšio paslaugas, taip pat interneto prieigos paslaugas. Kadangi Leidimų direktyvos taikymo sritis nustatoma atsižvelgiant į Pagrindų direktyvoje pateiktas sąvokas, iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Leidimų direktyva taikoma leidimams teikti tinklus, taip pat interneto prieigos ir fiksuoto telefono ryšio paslaugas.

31

Taigi į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: Leidimų direktyva turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma ir įmonėms, teikiančioms fiksuoto telefono ryšio ir interneto prieigos paslaugas.

32

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia: jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar Leidimų direktyvos 12 ir 13 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose įmonėms – elektroniniams ryšiams reikalingos infrastruktūros ar tinklų savininkėms, naudojančioms juos fiksuoto telefono ryšio ir interneto prieigos paslaugoms teikti, – nustatomas mokestis, kurio dydis apskaičiuojamas atsižvelgiant vien į metines bendrąsias šių įmonių pajamas atitinkamos valstybės narės teritorijoje.

33

Remiantis Leidimų direktyvos 1 straipsnio 2 dalimi, ši direktyva taikoma leidimams teikti elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas (žr. 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Proximus, C‑517/13, EU:C:2015:820, 25 punktą).

34

Leidimų direktyvoje numatytos ne tik taisyklės, susijusios su bendrųjų leidimų išdavimo ar teisių naudoti radijo dažnius ar numerius suteikimo procedūromis ir tokių leidimų turiniu, bet ir taisyklės, susijusios su dėl šių procedūrų atsirandančių piniginių prievolių, kurių valstybės narės gali nustatyti elektroninių ryšių paslaugų sektoriuje veikiančioms įmonėms, pobūdžiu ar netgi apimtimi (2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Belgacom ir Mobistar, C‑256/13 ir C‑264/13, EU:C:2014:2149, 29 punktas; 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Base Company, C‑346/13, EU:C:2015:649, 15 punktas ir 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Proximus, C‑517/13, EU:C:2015:820, 26 punktas).

35

Kaip matyti iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos, pagal Leidimų direktyvą valstybės narės gali rinkti tik tuos su elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikimu susijusius mokesčius ar rinkliavas, kurie numatyti šioje direktyvoje (2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Proximus, C‑517/13, EU:C:2015:820, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

36

Darytina išvada, jog tam, kad Leidimų direktyvos nuostatos būtų taikomos tokiam mokesčiui, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, apmokestinimą šiuo mokesčiu lemiantis įvykis turi būti susijęs su bendrojo leidimo, kuriuo pagal šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punktą užtikrinama teisė teikti elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas, išdavimo procedūra (2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Proximus, C‑517/13, EU:C:2015:820, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37

Šiuo klausimu reikia priminti, kad administraciniai mokesčiai, kuriuos valstybės narės pagal Leidimų direktyvos 12 straipsnį gali nustatyti įmonėms, kurios teikia elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas pagal bendrąjį leidimą ar kurioms naudojimo teisė buvo suteikta siekiant finansuoti nacionalinių reguliavimo institucijų veiklą, turi būti skirti tik bendroms administracinėms sąnaudoms, susijusioms su šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta veikla, padengti (2018 m. sausio 30 d. Sprendimo X ir Visser, C‑360/15 ir C‑31/16, EU:C:2018:44, 64 punktas).

38

Be to, Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, kad Leidimų direktyvos 13 straipsnyje nurodyti ne visi mokesčiai, taikomi infrastruktūrai, kuri reikalinga elektroninių ryšių tinklams ir paslaugoms teikti (2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Belgacom ir Mobistar, C‑256/13 ir C‑264/13, EU:C:2014:2149, 34 punktas ir 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Proximus, C‑517/13, EU:C:2015:820, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

39

Iš tiesų šis straipsnis susijęs su apmokestinimo mokesčiais už teises naudoti radijo dažnius ar numerius arba teises įrengti įrenginius ant valstybinės ar privačios nuosavybės arba po ja tvarka (2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Proximus, C‑517/13, EU:C:2015:820, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

40

Šiuo atveju Mokesčių įsakymo Nr. 22/2014 2 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta, kad „[a]pmokestinimą lemiantis įvykis yra išimtinis arba specialiomis teisėmis pagrįstas naudojimasis savivaldybės viešųjų plotų požemine ir antžemine dalimi ir virš šių plotų esančia erdve, tiesiant elektros energijos, vandens, dujų ar kitų skysčių, fiksuoto, judriojo telefono ryšio ir kitų elektroninės komunikacijos paslaugų kabelius, vamzdžius ir šachtas <…>“. Be to, pagal šio įsakymo 4 straipsnio 3 punktą minėtu mokesčiu apmokestinami tiek naudojamų tinklų arba infrastruktūros savininkai, tiek šių tinklų naudojimo, prieigos arba prisijungimo prie jų teisių turėtojai.

41

Kalbant apie Leidimų direktyvos 12 straipsnio aiškinimą, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos ir šalių atsakymų į Teisingumo Teismo per posėdį pateiktą klausimą matyti, kad mokestis už viešųjų plotų naudojimą nepatenka į šio straipsnio taikymo sritį, nes juo nesiekiama padengti nacionalinės reguliavimo institucijos veiklos bendrųjų administracinių sąnaudų. Todėl jis negali būti laikomas „administraciniu mokesčiu“, kaip tai suprantama pagal minėtą straipsnį.

42

Vadinasi, pagal Leidimų direktyvos 12 straipsnį nedraudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose numatytas toks mokestis.

43

Dėl šios direktyvos 13 straipsnio aiškinimo Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad jame vartojant sąvokas „įrenginiai“ ir „įrengti“ daroma nuoroda atitinkamai į materialinę infrastruktūrą, leidžiančią teikti elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas, ir jos faktinį įrengimą atitinkamoje valstybinėje ar privačioje nuosavybėje (2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Proximus, C‑517/13, EU:C:2015:820, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

44

Vis dėlto, kaip nurodyta šio sprendimo 38 punkte, Leidimų direktyvos 13 straipsnyje nurodyti ne visi mokesčiai, taikomi infrastruktūrai, kuri reikalinga elektroninių ryšių tinklams ir paslaugoms teikti (2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Belgacom ir Mobistar, C‑256/13 ir C‑264/13, EU:C:2014:2149, 34 punktas).

45

Kaip matyti iš šio sprendimo 40 punkto, apmokestinimą mokesčiu už viešųjų plotų naudojimą lemiantis įvykis yra išimtinis arba specialiomis teisėmis pagrįstas savivaldybės viešųjų plotų požeminės ir antžeminės dalies ir virš šių plotų esančios erdvės naudojimas įrengiant įvairią infrastruktūrą, todėl šio mokesčio mokėtojai yra elektros energijos, vandens, dujų ir kitų skysčių, fiksuoto telefono ryšio, judriojo telefono ryšio ir kitų elektroninių ryšių paslaugų operatoriai, naudojantys ar eksploatuojantys šią infrastruktūrą.

46

Be to, Mokesčių įsakymo Nr. 22/2014 4 straipsnio 3 punkte numatyta, kad minėtu mokesčiu apmokestinami ne tik naudojamų tinklų arba infrastruktūros naudojimo, prieigos arba prisijungimo prie jų teisių turėtojai, bet ir šių tinklų ar infrastruktūros savininkai, taigi įskaitant tuos, kurie patys jų neeksploatuoja.

47

Darytina išvada, kad mokesčio už viešųjų plotų naudojimą taikymo sritis apima ne vien operatorius, teikiančius elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas, arba operatorius, kurie naudojasi Leidimų direktyvos 13 straipsnyje numatytomis teisėmis, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Belgacom ir Mobistar, C‑256/13 ir C‑264/13, EU:C:2014:2149, 36 punktą).

48

Be to, Mokesčių įsakyme Nr. 22/2014 nenumatyta, kad išimtinio ar specialiomis teisėmis pagrįsto viešųjų plotų elementų naudojimo įrengus įvairią infrastruktūrą atveju reikia šiuo tikslu nustatyti fizinį ar juridinį asmenį, kuris įrengė tokią infrastruktūrą, nors tai aiškiai išplaukia iš Leidimų direktyvos 13 straipsnio.

49

Todėl šiame mokesčių įsakyme nustatytas mokestis už viešųjų plotų eksploatavimą negali būti laikomas taikomu įmonėms, teikiančioms elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas, už teisę įrengti įrenginius (šiuo klausimu žr. 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Proximus, C‑517/13, EU:C:2015:820, 35 punktą).

50

Todėl, kadangi apmokestinimą mokesčiu už viešųjų plotų naudojimą lemiantis įvykis pagal minėtą mokesčių įsakymą yra susijęs su teisės naudotis savivaldybės viešuosiuose plotuose ar po jais įrengtais įrenginiais suteikimu, jis nepriklauso nuo šio sprendimo 43 punkte primintos teisės įrengti tokius įrenginius, kaip tai suprantama pagal Leidimų direktyvos 13 straipsnį.

51

Vadinasi, Mokesčių įsakyme Nr. 22/2014 nustatytas mokestis nepatenka į Leidimų direktyvos 13 straipsnio taikymo sritį.

52

Todėl pagal Leidimų direktyvos 13 straipsnį nedraudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose numatytas mokestis, kaip antai mokestis už viešųjų plotų naudojimą.

53

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti: Leidimų direktyvos 12 ir 13 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose įmonėms – elektroniniams ryšiams reikalingos infrastruktūros ar tinklų savininkėms, naudojančioms juos fiksuoto telefono ryšio ir interneto prieigos paslaugoms teikti, – nustatomas mokestis, kurio dydis apskaičiuojamas atsižvelgiant vien į metines bendrąsias šių įmonių pajamas atitinkamos valstybės narės teritorijoje.

54

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: