–

CO, atstovaujamo advokatų G. L. Machiavelli, F. Cocco Ortu ir M. Tronci,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocati delle Stato M. Santoro ir A. Jacoangeli,

–

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos E.‑M. Mamouna,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos B.‑R. Killmann ir C. Valero,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL L 303, 2000, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 79), 1 ir 2 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant CO ir Comune di Gesturi (Gesturi savivaldybė, Italija) ginčą dėl kvietimo pareikšti susidomėjimą galimybe vykdyti tyrimo ir konsultavimo užduotis; kvietime nurodyta, kad konkurse negali dalyvauti į pensiją išėję asmenys.

3

Pagal Direktyvos 2000/78 1 straipsnį jos tikslas – nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą.

4

Šios direktyvos 2 straipsnyje numatyta:

„1.   Šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje:

<…>“

5

Tos pačios direktyvos 3 straipsnyje „Taikymo sritis“ nustatyta:

„1.   Neviršijant [Europos Sąjungai] suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas:

<…>

<…>“

6

Tos pačios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje išdėstyta:

„Nepaisant 2 straipsnio 1 ir 2 dalių, valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris remiantis savybe, susijusia su kuria nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių, nebūtų laikomas diskriminacija, jei dėl konkrečių profesinės veiklos rūšių pobūdžio arba dėl jų vykdymo sąlygų tokia savybė yra įprastas ir lemiantis [esminis ir lemiamas] profesinis reikalavimas, šis tikslas yra teisėtas, o reikalavimas proporcingas.“

7

Direktyvos 2000/78 6 straipsnio „Skirtingo požiūrio dėl amžiaus pateisinimas“ 1 dalyje numatyta:

„Nepaisydamos 2 straipsnio 2 dalies, valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, įskaitant teisėtos [teisėtus] užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslus, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.

Toks skirtingas poveikis [požiūris], be kitų dalykų, gali apimti:

8

Decreto-legge 6 luglio 2012, n. 95, convertito con modificazioni dalla legge 7 agosto 2012, n. 135 (2012 m. liepos 6 d. Dekretas įstatymas Nr. 95, su pakeitimais pertvarkytas į įstatymą 2012 m. rugpjūčio 7 d. Įstatymu Nr. 135, GURI paprastasis priedas Nr. 156, 2012 m. liepos 6 d.), iš dalies pakeisto decreto-legge 24 guigno 2014, n. 90, convertito dalla legge 11 agosto 2014, n. 114 (2014 m. birželio 24 d. Dekretas įstatymas Nr. 90, pertvarkytas į įstatymą 2014 m. rugpjūčio 11 d. Įstatymu Nr. 114, GURI paprastasis priedas Nr. 190, 2014 m. rugpjūčio 18 d.) 6 straipsniu (toliau – Dekretas įstatymas Nr. 95/2012), 5 straipsnio 9 dalyje reglamentuojamas viešojo administravimo institucijų tyrimo ir konsultavimo užduočių skyrimas ir nustatytas draudimas tokias užduotis skirti į pensiją išėjusiems privačių ar viešųjų įstaigų darbuotojams. Joms taip pat draudžiama šiuos asmenis skirti į šių administravimo institucijų arba jų kontroliuojamų įmonių ir bendrovių vadovaujamas ir kitas atsakingas pareigas arba į pareigas jų valdymo organuose, taip pat jų kontroliuojamų įmonių ir bendrovių valdymo organuose, išskyrus teritorinių įmonių valdybų nario ir tam tikrų įmonių išrinktų organų nario ar valdytojo funkcijas. Vis dėlto pripažįstama, kad šios pareigos, užduotys ir bendradarbiavimas gali būti jiems skiriami, kai jie dirba savanoriškai. Taip pat nurodyta, kad net ir savanoriškai vadovaujamas ir kitas atsakingas pareigas toje pačioje institucijoje galima eiti ne ilgiau kaip vienus metus ir kadencijos negalima pratęsti ar atnaujinti.

9

2017 m. gruodžio 28 d. Gesturi savivaldybė paskelbė kvietimą pareikšti susidomėjimą, kad galėtų skirti savivaldybės perdirbimo centro tyrimo ir konsultavimo užduotis.

10

Dėl dalyvavimo sąlygų reikia pažymėti, kad šiame kvietime pareikšti susidomėjimą nustatyta, kad kandidatai privalo atitikti šias sąlygas: „aukštasis išsilavinimas medicinos ir chirurgijos srityje; specializacija – higiena; patvirtinta ne mažiau kaip penkerių metų vadovaujamo darbo Servizio Sanitario Nazionale (nacionalinė sveikatos tarnyba) patirtis; kandidatas negali būti į pensiją išėjęs privačiojo ar viešojo sektoriaus darbuotojas“.

11

CO atitiko visus minėtame kvietime pareikšti susidomėjimą nurodytus profesinius reikalavimus, bet negalėjo dalyvauti procedūroje, nes jis yra į pensiją išėjęs viešojo sektoriaus darbuotojas.

12

Manydamas, kad sąlyga, jog į pensiją išėję asmenys negali būti priimtini kandidatai, yra netiesioginė diskriminacija dėl amžiaus ir todėl turi būti pripažinta neteisėta arba niekine, CO pateikė skundą dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamo kvietimo pareikšti susidomėjimą Tribunale Amministrative Regionale per la Sardegna (Sardinijos regiono administracinis teismas, Italija).

13

Skunde pareiškėjas pagrindinėje byloje tvirtina, kad Dekreto įstatymo Nr. 95/2012 5 straipsnio 9 dalis, pagal kurią viešojo administravimo institucijoms draudžiama skirti tyrimo ir konsultavimo užduotis į pensiją išėjusiems privataus ir viešojo sektoriaus darbuotojams, turi būti panaikinta kaip prieštaraujanti Direktyvai 2000/78. Be to, šia nuostata pažeidžiamas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnis. Pareiškėjas teigia, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamais nacionalinės teisės aktais sukuriama netiesioginė diskriminacija, kurios negalima pateisinti jokiu teisėtu tikslu.

14

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos atitikties Direktyvos 2000/78 1 ir 2 straipsniams. Jei iš tikrųjų reikėtų pripažinti, jog jose įtvirtinta netiesioginė diskriminacija, jam kyla abejonių, ar egzistuoja galimas pateisinimas, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 6 straipsnį. Iš tikrųjų mažai tikėtina, kad asmenys, kurie tik pradeda savo profesinę karjerą, galėtų atlikti tam tikro sudėtingumo ir tam tikros patirties reikalaujančias tyrimo ir konsultavimo užduotis. Todėl priemonė, pagal kurią tokios užduotys negali būti skirtos į pensiją išėjusiems asmenims, būtų netinkama atsižvelgiant į siekiamą tikslą skatinti personalo atnaujinimą įdarbinant jaunesnių asmenų.

15

Tokiomis aplinkybėmis Tribunale amministrativo regionale per la Sardegna (Sardinijos regiono administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Direktyvos 2000/78] 1 ir 2 straipsniuose įtvirtintam draudimo diskriminuoti principui prieštarauja [Dekreto įstatymo 95/2012] 5 straipsnio 9 dalies nuostata, pagal kurią viešojo administravimo institucijoms draudžiama tyrimo ir konsultavimo užduotis skirti į pensiją išėjusiems privataus ar viešojo sektoriaus darbuotojams?“

16

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvą 2000/78 reikia aiškinti taip: jai prieštarauja nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos viešojo administravimo institucijoms draudžiama skirti tyrimo ir konsultavimo užduotis į pensiją išėjusiems asmenims.

17

Pirmiausia, kalbant apie pareiškėjo pagrindinėje byloje argumentą, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenagrinėjo šio klausimo, kiek jis susijęs su laisvo paslaugų teikimo principu, reikia priminti, kad nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, kurie vienodai taikomi Italijos ir kitų valstybių narių piliečiams, paprastai gali patekti į nuostatų, susijusių su SESV garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis, taikymo sritį, tik jei jie taikomi situacijoms, susijusioms su valstybių narių tarpusavio prekyba (šiuo aspektu žr. 2015 m. birželio 11 d. Sprendimo Berlington Hungary ir kt., C‑98/14, EU:C:2015:386, 24 punktą ir 2019 m. birželio 4 d. Nutarties Pólus Vegas, C‑665/18, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:477, 17 punktą).

18

Tačiau taip nėra šiuo atveju, nes visos pagrindinės bylos aplinkybės susijusios tik su viena valstybe nare, t. y. Italijos Respublika.

19

Siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą reikia patikrinti, ar tokios nacionalinės teisės nuostatos, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, patenka į Direktyvos 2000/78 taikymo sritį ir, jei taip, ar jomis įtvirtintas skirtingas požiūris dėl amžiaus, kurį tam tikrais atvejais galima laikyti pateisinamu pagal minėtos direktyvos 6 straipsnį.

20

Pirma, dėl klausimo, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos teisės nuostatos patenka į Direktyvos 2000/78 taikymo sritį, reikia pažymėti, kad tiek iš šios direktyvos pavadinimo ir preambulės, tiek iš jos turinio ir tikslo matyti, kad ja siekiama nustatyti bendruosius pagrindus, kad kiekvienam asmeniui būtų užtikrintas vienodas požiūris „užimtumo ir profesinėje srityje“, suteikiant jam veiksmingą apsaugą nuo diskriminacijos, pagrįstos vienu iš jos 1 straipsnyje nurodytų motyvų, įskaitant amžių (2009 m. birželio 18 d. Sprendimo Hütter, C‑88/08, EU:C:2009:381, 33 punktas ir 2010 m. spalio 12 d.Ingeniørforeningen i Danmark, C‑499/08, EU:C:2010:600, 19 punktas).

21

Be to, būtent iš Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies a ir c punktų matyti, kad, atsižvelgiant į Sąjungai suteiktą kompetenciją, ji taikoma „visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas“, pirma, „įsidarbinant <…> įskaitant atrankos kriterijus ir priėmimo į darbą sąlygas, visoms veiklos rūšims ir visais profesinės karjeros etapais, įskaitant paaukštinimą“, ir, antra, „įdarbinimui ir darbo sąlygomis, įskaitant atleidimą iš darbo ir atlyginimą“. (šiuo aspektu žr. 2009 m. birželio 18 d. Sprendimo Hütter, C‑88/08, EU:C:2009:381, 34 punktą ir 2010 m. sausio 12 d.Petersen, C‑341/08, EU:C:2010:4, 32 punktą)

22

Nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias viešojo administravimo institucijoms apskritai draudžiama skirti tyrimo ir konsultavimo užduotis į pensiją išėjusiems asmenims, nesvarbu, ar jie dirbo privačiame, ar viešajame sektoriuje, lemia tai, kad tokie asmenys visiškai negali būti įdarbinami.

23

Vadinasi, tokios teisės nuostatos daro tiesioginį poveikį darbo santykių nustatymui ir a fortiori atitinkamų asmenų galimybei vykdyti tam tikrą profesinę veiklą, todėl turi būti laikomos nustatančiomis taisykles, susijusias su įsidarbinimo sąlygomis, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies a punktą.

24

Šiomis aplinkybėmis pagrindinėje byloje nagrinėjamos teisės nuostatos patenka į Direktyvos 2000/78 taikymo sritį.

25

Antra, dėl klausimo, ar šiomis teisės nuostatomis įtvirtintas skirtingas požiūris dėl amžiaus, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 1 dalį, reikia priminti, jog, kaip nurodyta šioje nuostatoje, „„vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš jos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos“. Minėtos direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punkte patikslinama, kad siekiant taikyti šio 2 straipsnio 1 dalį tiesioginė diskriminacija yra tada, kai dėl bet kurios šios direktyvos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai nei panašioje situacijoje elgiamasi su kitu asmeniu. Pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punktą netiesioginė diskriminacija yra tada, kai dėl akivaizdžiai neutralių sąlygų, kriterijų ar taikomos praktikos tam tikro amžiaus asmenys gali patekti į tam tikru atžvilgiu prastesnę padėtį nei kiti asmenys.

26

Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad Dekreto įstatymo Nr. 95/2012 5 straipsnyje, žinoma, tiesiogiai nenurodytas konkretus amžius. Iš tiesų draudimas kandidatuoti, kai viešojo administravimo institucijos paskelbia kvietimą pareikšti susidomėjimą, kad galėtų skirti tyrimo ir konsultavimo užduotis, taikomas visiems į pensiją išėjusiems asmenims, nors amžius, nuo kurio jie galėjo gauti senatvės pensiją, nėra visiems šiems asmenims vienodas: remiantis per posėdį Italijos vyriausybės pateiktomis pastabomis, jis gali siekti nuo 60 iki 75 metų. Vis dėlto, nurodant išėjimą į pensiją, pagrindinėje byloje nagrinėjamose teisės nuostatose netiesiogiai remiamasi amžiaus kriterijumi, nes pasinaudoti teise į senatvės pensiją galima, tik išdirbus tam tikrą metų skaičių ir su sąlyga, kad asmuo sulaukia tam tikro amžiaus.

27

Taigi nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias draudžiama į pensiją išėjusiems asmenims kandidatuoti, kai viešojo administravimo institucijos paskelbia kvietimą pareikšti susidomėjimą, kad galėtų skirti tyrimo ir konsultavimo užduotis, reikia laikyti nustatančiomis šiems asmenims mažiau palankias sąlygas nei profesinės veiklos dar nenutraukusiems asmenims.

28

Todėl tokiomis teisės nuostatomis įtvirtinta netiesioginė diskriminacija dėl atitinkamo asmens amžiaus; tai yra visai kita situacija nei byloje, kurioje priimtas 2015 m. gegužės 21 d. Sprendimas SCMD (C‑262/14, nepaskelbtas Rink., EU:C:2015:336, 28 ir 30 punktai), kur nagrinėta diskriminacija, taikyta atsižvelgiant į suinteresuotojo asmens statusą ar socialinę profesinę kategoriją nacionaliniu lygmeniu, draudžiant kartu gauti senatvės pensiją ir pajamas iš profesinės veiklos.

29

Vadinasi, nagrinėjamoje nacionalinės teisės nuostatoje įtvirtinta netiesioginė diskriminacija dėl amžiaus, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 1 straipsnio ir 2 straipsnio 2 dalies b punkto nuostatas.

30

Trečia, dėl klausimo, ar šis skirtingas požiūris gali būti pateisinamas atsižvelgiant į Direktyvos 2000/78 6 straipsnį, reikia pažymėti, kad šio 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta, jog skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas (įskaitant užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo teisėtus tikslus), o šio tikslo siekiama tinkamomis priemonėmis.

31

Minėtame 6 straipsnyje taip pat patikslinama, kad šis skirtingas požiūris gali apimti ir specialių jaunimo įsidarbinimo sąlygų nustatymą arba maksimalaus įdarbinimo amžiaus nustatymą.

32

Šiuo atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą aišku, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų tikslas yra užtikrinti personalo atnaujinimą įdarbinant jaunimą. Be to, iš Italijos vyriausybės rašytinių pastabų matyti, kad Dekreto įstatymo Nr. 95/2012 5 straipsniu siekiama dviejų tikslų: pirma, veiksmingai peržiūrėti viešąsias išlaidas ir nepakenkiant piliečiams teikiamų paslaugų esmei sumažinti viešojo administravimo sąnaudas, antra, palengvinti viešojo administravimo institucijų personalo atjauninimą, sudarant palankesnes sąlygas į viešąją tarnybą patekti jaunesniems asmenims.

33

Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, jog tai, kad kartu nurodomi keli tikslai, kurie gali būti susiję tarpusavyje arba suskirstyti pagal svarbą, netrukdo egzistuoti teisėtam tikslui, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalį (2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Fuchs ir Köhler, C‑159/10 ir C‑160/10, EU:C:2011:508, 44 ir 46 punktai).

34

Be to, nors su biudžetu susiję sumetimai gali būti valstybės narės socialinės politikos pasirinkimo pagrindas ir daryti įtaką socialinės apsaugos, kurią valstybė siekia įgyvendinti, priemonių pobūdžiui ir apimčiai, jie patys bet kuriuo atveju negali būti šios politikos tikslas (šiuo klausimu žr. 2013 m. birželio 20 d. Sprendimo Giersch ir kt., C‑20/12, EU:C:2013:411, 51 punktą).

35

Vadinasi, kadangi Dekreto įstatymo Nr. 95/2012 5 straipsnis, atsižvelgiant į bendras ekonomines sąlygas, yra viena iš priemonių, būtinų siekiant sumažinti Italijos viešosios administracijos perviršinį deficitą, ir jame įtvirtintas konkretus siekis užtikrinti, kad darbo užmokesčiai nebūtų gaunami kartu su senatvės pensijomis iš viešųjų fondų, tikslas veiksmingai sumažinti viešąsias išlaidas gali turėti įtakos užimtumo apsaugos priemonių pobūdžiui ar apimčiai, tačiau pats savaime negali būti teisėtas tikslas.

36

Dėl tikslo užtikrinti dirbančio personalo atjauninimą reikia priminti, kad tokio užimtumo politikos bendrojo intereso tikslo teisėtumu negalima pagrįstai suabejoti, nes šis tikslas yra tarp Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje aiškiai išvardytų tikslų, ir pagal ESS 3 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą aukšto užimtumo lygio skatinimas yra vienas iš Europos Sąjungos siekiamų tikslų (šiuo klausimu žr. 2007 m. spalio 16 d. Sprendimo Palacios de la Villa, C‑411/05, EU:C:2007:604, 64 punktą).

37

Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją įdarbinimo skatinimas neginčijamai yra teisėtas valstybių narių socialinės ar užimtumo politikos tikslas, ypač kai siekiama pagerinti galimybes įsitraukti į aktyvų gyvenimą tam tikrų kategorijų darbuotojams, būtent sudaryti palankesnes sąlygas jaunimui užsiimti profesine veikla (šiuo klausimu žr. 2007 m. spalio 16 d. Sprendimo Palacios de la Villa, C‑411/05, EU:C:2007:604, 65 punktą ir 2017 m. liepos 19 d. Sprendimo Abercrombie & Fitch Italia, C‑143/16, EU:C:2017:566, 37 punktą).

38

Konkrečiau kalbant, pateisinama, nukrypstant nuo diskriminavimo dėl amžiaus draudimo principo, įtvirtinti skirtingą požiūrį, susijusį su įsidarbinimo sąlygomis, kai siekiama nustatyti amžiaus struktūrą, atsižvelgiant į pusiausvyrą tarp jaunų ir vyresnių tarnautojų, ir norima skatinti jaunimo įdarbinimą ir paaukštinimą (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Fuchs ir Köhler, C‑159/10 ir C‑160/10, EU:C:2011:508, 50 punktą).

39

Taigi pagrindinėje byloje nagrinėjamais nacionalinės teisės aktais siekiami užimtumo politikos tikslai iš esmės turi būti laikomi galinčiais objektyviai ir tinkamai pateisinti skirtingą požiūrį dėl amžiaus.

40

Pagal Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą dar reikia patikrinti, ar šiems tikslams pasiekti įgyvendintos priemonės yra „tinkamos ir būtinos“.

41

Taigi svarbu patikrinti, ar Dekreto įstatymo Nr. 95/2012 5 straipsniu leidžiama pasiekti teisės aktų leidėjo siekiamus užimtumo politikos tikslus, nepadarant per didelės žalos teisėtiems į pensiją išėjusių asmenų, kurie dėl šios nuostatos negali būti vėl įdarbinti, interesams.

42

Šiuo klausimu reikia priminti, kad valstybės narės naudojasi didele diskrecija ne tik pasirinkdamos, kokio konkretaus tikslo siekti socialinės politikos ir užimtumo srityje, bet ir nustatydamos priemones, kuriomis to tikslo būtų siekiama (šiuo klausimu žr. 2005 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Mangold, C‑144/04, EU:C:2005:709, 63 punktą ir 2007 m. spalio 16 d. Sprendimo Palacios de la Villa, C‑411/05, EU:C:2007:604, 68 punktą). Tačiau dėl naudojimosi šia diskrecija negali netekti prasmės draudimo diskriminuoti dėl amžiaus principo įgyvendinimas (2010 m. spalio 12 d. Sprendimo Ingeniørforeningen i Danmark, C‑499/08, EU:C:2010:600, 33 punktas).

43

Be to, kompetentingos valstybių narių valdžios institucijos turi rasti teisingą pusiausvyrą tarp įvairių esamų interesų (2007 m. spalio 16 d. Sprendimo Palacios de la Villa, C‑411/05, EU:C:2007:604, 71 punktas).

44

Iš tiesų draudimą diskriminuoti dėl amžiaus reikia aiškinti atsižvelgiant į Pagrindinių teisių chartijos 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į darbą. Matyti, kad ypač daug dėmesio reikia skirti vyresnio amžiaus darbuotojų dalyvavimui profesiniame gyvenime ir kartu – ekonominiame, kultūriniame ir socialiniame gyvenime. Išlaikant šiuos asmenis aktyvius skatinama darbo jėgos įvairovė. Užtikrinant interesą išlaikyti minėtus asmenis aktyvius vis dėlto reikia atsižvelgti ir į kitus interesus, kurie gali skirtis (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Fuchs ir Köhler, C‑159/10 ir C‑160/10, EU:C:2011:508, 62–64 punktus ir 2012 m. liepos 5 d. Sprendimo Hörnfeldt, C‑141/11, EU:C:2012:421, 37punktą).

45

Todėl svarbu nustatyti, ar naudodamasis didele diskrecija, kurią turi socialinės ir užimtumo politikos srityje, teisės aktų leidėjas siekė išlaikyti pusiausvyrą tarp siekio sudaryti palankesnes sąlygas įsidarbinti jauniems darbuotojams ir vyresnių asmenų teisės į darbą užtikrinimo.

46

Kalbant apie siekiamą tikslą, t. y. apskritai užtikrinti, kad dirbtų kuo daugiau jaunesnių asmenų, galima teigti, kad toks tikslas neviršija to, kas būtina, nes pagrįstai galima numatyti atsisakyti įdarbinti ar priimti į darbą pensininkus, kurie baigė profesinę veiklą ir gauna senatvės pensiją, siekiant skatinti visiškai įdarbinti aktyvią visuomenės dalį arba sudaryti palankesnes sąlygas jaunesniems asmenims patekti į darbo rinką.

47

Tačiau, kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, neaišku, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama priemonė, kuria draudžiama į pensiją išėjusiems asmenims kandidatuoti, kai paskelbiamas kvietimas pareikšti susidomėjimą galimybe vykdyti tyrimo ir konsultavimo užduotis, iš tikrųjų pagerina galimybes jaunesniems asmenims įsitraukti į aktyvų gyvenimą. Kadangi tyrimo ir konsultavimo užduočių vykdymas gali būti subtilus ir sudėtingas, dėl savo patirties vyresnio amžiaus asmuo tikriausiai yra tinkamesnis vykdyti jam patikėtą užduotį. Todėl jį įdarbinti naudinga tiek kvietimą pareikšti susidomėjimą paskelbusiai viešojo administravimo institucijai, tiek tenkinant bendrąjį interesą. Nors dirbančio personalo atjauninimas galimas, jei susidomėjimą vykdyti tokias užduotis pareikš jau turintys tam tikrą patirtį asmenys ir tai sudarys sąlygas jaunesniems darbuotojams patekti į darbo rinką užimant laisvomis tapusias darbo vietas, svarbu, kad šios tyrimo ir konsultavimo užduotys nebūtų susijusios su atskiromis laikinomis darbo vietomis, nesudarančiomis jokių vėlesnės profesinės raidos galimybių.

48

Be to, reikia patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas draudimas neviršija to, kas būtina numatytam tikslui pasiekti, ir pernelyg neprieštarauja į pensiją išėjusių asmenų teisėtiems reikalavimams, nes jis pagrįstas tik amžiaus, leidžiančio gauti senatvės pensiją, kriterijumi ir neatsižvelgiama į tai, ar profesinę karjerą baigusių asmenų gaunama senatvės pensija yra pagrįsto dydžio.

49

Svarbu atsižvelgti į senatvės pensijos, kurią gali gauti atitinkami asmenys, dydį, nes pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamus nacionalinės teisės aktus šie asmenys gali nustatytą laikotarpį neatlygintinai eiti vadovaujamas ir kitas atsakingas pareigas; tai atitinka su biudžetu susijusius sumetimus, kuriuos Italijos vyriausybės nurodė kartu su užimtumo politikos tikslu, grindžiamu dirbančio personalo atjauninimu.

50

Nacionalinis teismas vienintelis yra kompetentingas vertinti pagrindinėje byloje nagrinėjamas faktines aplinkybes ir aiškinti taikytinus nacionalinės teisės aktus; jis turi patikrinti, ar draudimas į pensiją išėjusiems asmenims kandidatuoti, kai numatant skirti tyrimo ir konsultavimo užduotis paskelbiamas kvietimas pareikšti susidomėjimą, yra tinkamas nurodyto tikslo įgyvendinimui užtikrinti ir tikrai atitinka siekį nuosekliai ir sistemiškai jį pasiekti (šiuo klausimu žr. 2009 m. kovo 10 d. Sprendimo Hartlauer, C‑169/07, EU:C:2009:141, 55 punktą ir 2010 m. sausio 12 d. Sprendimo Petersen, C‑341/08, EU:C:2010:4, 53 punktą).

51

Šiomis aplinkybėmis jis turi patikrinti, ar galimybė paskirti į savanoriškas vadovaujamas ir kitas atsakingas pareigas iš tikrųjų nėra pagrindinėje byloje nagrinėjamais teisės aktais siekiamas biudžeto politikos tikslas, kuris prieštarauja užimtumo politikos tikslui, grindžiamam dirbančio personalo atjauninimu.

52

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvą 2000/78, būtent jos 2 straipsnio 2 dalį, 3 straipsnio 1 dalį ir 6 straipsnio 1 dalį, reikia aiškinti taip: šiai direktyvai neprieštarauja nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos viešojo administravimo institucijoms draudžiama skirti tyrimo ir konsultavimo užduotis į pensiją išėjusiems asmenims, jeigu, pirma, šiais teisės aktais siekiama teisėto užimtumo ir darbo rinkos politikos tikslo ir, antra, priemonės, kuriomis šio tikslo siekiama, yra tinkamos ir būtinos. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar taip yra pagrindinėje byloje.

53

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia:

2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, būtent jos 2 straipsnio 2 dalį, 3 straipsnio 1 dalį ir 6 straipsnio 1 dalį, reikia aiškinti taip: šiai direktyvai neprieštarauja nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos viešojo administravimo institucijoms draudžiama skirti tyrimo ir konsultavimo užduotis į pensiją išėjusiems asmenims, jeigu, pirma, šiais teisės aktais siekiama teisėto užimtumo ir darbo rinkos politikos tikslo ir, antra, priemonės, kuriomis šio tikslo siekiama, yra tinkamos ir būtinos. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar taip yra pagrindinėje byloje.