TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS

2020 m. liepos 16 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Darbuotojai migrantai – Socialinė apsauga – Taikytini teisės aktai – Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 – 14 straipsnio 2 dalies a punktas – Sąvoka „pagal darbo sutartį dirbantis asmuo, kuris yra sausumos transporto įmonės darbuotojas“ – Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 – 13 straipsnio 1 dalies b punktas – Sąvoka „darbdavys“ – Vairuotojai, paprastai vykdantys veiklą pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių ar Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) valstybių – Vairuotojai, sudarę darbo sutartį su viena įmone, bet faktiškai atskaitingi kitai įmonei, kurios buveinė yra šių vairuotojų gyvenamosios vietos valstybėje narėje – Įmonės „darbdavės“ nustatymas“

Byloje C‑610/18

dėl Centrale Raad van Beroep (Socialinės apsaugos ir valstybės tarnautojų bylų apeliacinis teismas, Nyderlandai) 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2018 m. rugsėjo 25 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

AFMB Ltd ir kt.

prieš

Raad van bestuur van de Sociale verzekeringsbank (Svb)

TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas K. Lenaerts, pirmininko pavaduotoja R. Silva de Lapuerta, kolegijų pirmininkai J.‑C. Bonichot, A. Arabadjiev, E. Regan (pranešėjas), P. G. Xuereb, L. S. Rossi ir I. Jarukaitis, teisėjai E. Juhász, M. Ilešič, J. Malenovský, T. von Danwitz, C. Toader, C. Lycourgos ir A. Kumin,

generalinis advokatas P. Pikamäe,

kanclerio pavaduotojas M.‑A. Gaudissart,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2019 m. rugsėjo 17 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–	AFMB Ltd ir kt., atstovaujamos advokato M. van Dam,

–	Raad van bestuur van de Sociale verzekeringsbank, atstovaujamos H. van der Most ir M. Wickenhagen,

–	Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman, P. Huurnink ir J. Hoogveld,

–	Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Vláčil ir J. Pavliš,

–	Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos A.‑L. Desjonquères, A. Daly ir R. Coesme,

–	Kipro vyriausybės, atstovaujamos N. Ioannou ir D. Kalli,

–	Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Z. Fehér, M. Tátrai ir V. Kiss,

–	Austrijos vyriausybės, atstovaujamos J. Schmoll ir G. Hesse,

–	Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos Z. Lavery, padedamos baristerės K. Apps,

–	Europos Komisijos, atstovaujamos D. Martin ir M. van Beek,

susipažinęs su 2019 m. lapkričio 26 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 (OL L 28, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 3) ir iš dalies pakeisto 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 631/2004 (OL L 100, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 10; toliau – Reglamentas Nr. 1408/71), 14 straipsnio 1 dalies a punkto ir 2 dalies a punkto ir 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, su pakeitimais, padarytais 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 465/2012 (OL L 149, 2012, p. 4) (toliau – Reglamentas Nr. 883/2004), 13 straipsnio 1 dalies b punkto išaiškinimo.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Kipre įsteigtos bendrovės AFMB Ltd ir tarptautinių reisų vairuotojų ginčą su Raad van bestuur van de Sociale verzekeringsbank (Socialinio draudimo banko valdyba, Nyderlandai, toliau – Svb) dėl pastarosios sprendimų, kuriais pripažinta, kad šiems vairuotojams taikytini Nyderlandų socialinės apsaugos teisės aktai.

Teisinis pagrindas

Reglamentas Nr. 1408/71

3	Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinėje dalyje „Taikytinų teisės aktų nustatymas“ yra 13–17 straipsniai.

Šio reglamento 13 straipsnyje „Bendrosios taisyklės“ įtvirtinta:

„1. Laikantis 14c ir 14f straipsnių, asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tokie teisės aktai nustatomi remiantis šios antraštinės dalies nuostatomis.

2. Laikantis 14–17 straipsnių:

vienos valstybės narės teritorijoje pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui taikomi tos valstybės teisės aktai net jeigu jis gyvena kitos valstybės narės teritorijoje arba įmonės, kurioje jis dirba, buveinė juridiškai įregistruota ar veiklos vieta arba jį nusamdęs asmuo yra kitos valstybės narės teritorijoje;

<…>“

Šio reglamento 14 straipsnyje numatyta:

„13 straipsnio 2 dalies a punktas taikomas laikantis šių išimčių arba sąlygų:

asmeniui, kuris pagal darbo sutartį [įprastai] dirba valstybės narės teritorijoje esančioje įmonėje ir kurį ji išsiunčia į kitos valstybės narės teritoriją dirbti tos įmonės naudai, toliau taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai, su sąlyga, kad numatyta darbo trukmė neviršija 12 mėnesių ir jis nesiunčiamas pakeisti kito asmens, kurio komandiruotės laikas baigėsi;

<…>

[įprastai] dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijoje pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui teisės aktai taikomi taip:

pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui, kuris yra darbuotojas sausumos, vandens ar oro transporto įmonės, kuri pagal nuomos sutartį, atlygintinai ar savo lėšų sąskaita teikia tarptautines transporto paslaugas veždama keleivius ar krovinius automobiliais, geležinkeliu, oro transportu ar vidaus vandens keliais ir kurios būstinė [buveinė] juridiškai įregistruota ar veiklos vieta yra valstybės narės teritorijoje, galioja pastarosios valstybės teisės aktai su šiais apribojimais:

<…>

ii)

jeigu pagal darbo sutartį dirbantis asmuo pagrindinai [daugiausia] dirba valstybės narės teritorijoje, kurioje jis gyvena, jam galioja [taikomi] tos valstybės narės teisės aktai net jeigu įmonės, kurioje jis dirba, būstinė [buveinė] juridiškai neįregistruota ar nėra veiklos vietos, filialo arba nuolatinės atstovybės toje teritorijoje;

<…>“

6	Reglamento Nr. 1408/71 84a straipsnyje nurodyta, kad įstaigos ir asmenys, kuriems taikomas šis reglamentas, privalo abipusiškai keistis informacija ir bendradarbiauti, kad būtų užtikrintas teisingas šio reglamento įgyvendinimas.

Reglamentas (EEB) Nr. 574/72

1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 574/72, nustatančio Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką, iš dalies pakeisto ir atnaujinto Reglamentu Nr. 118/97 ir iš dalies pakeisto 2005 m. balandžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 647/2005 (OL L 117, 2005, p. 1; toliau – Reglamentas Nr. 574/72), 12a straipsnyje numatytos keitimosi informacija tarp nacionalinių įstaigų, kompetentingų taikyti Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalį, taisyklės.

Reglamentas Nr. 883/2004

Reglamento Nr. 883/2004 1, 4, 18a ir 45 konstatuojamosios dalys išdėstytos taip:

„(1)	Nacionalinių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisyklės priklauso laisvo asmenų judėjimo sričiai ir turėtų padėti kelti jų gyvenimo lygį bei užimtumo sąlygas.

<…>

(4)	Būtina atsižvelgti į nacionalinių socialinės apsaugos teisės aktų specifinius bruožus ir parengti tik koordinavimo sistemą.

<…>

(18a)

Tik vienų taikytinų teisės aktų principas yra labai svarbus ir turėtų būti stiprinamas. <…>

<…>

(45)

Kadangi valstybės narės negali pasiekti siūlomų veiksmų tikslo, būtent numatyti koordinavimo priemones, garantuojančias, kad būtų veiksmingai naudojamasi teise į laisvą asmenų judėjimą, ir todėl šis tikslas dėl minėtų veiksmų apimties ir poveikio gali būti geriau pasiektas Bendrijos lygiu, Bendrija gali numatyti priemones, vadovaudamasi subsidiarumo principu, apibrėžtu Sutarties 5 straipsnyje. <…>“

Šio reglamento 2 straipsnio „Asmenys, kuriems taikomas šis reglamentas“ 1 dalyje numatyta:

„Šis reglamentas taikomas valstybės narės piliečiams, asmenims be pilietybės ir pabėgėliams, gyvenantiems vienoje iš valstybių narių, kuriems yra ar buvo taikomi vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktai, bei jų šeimos nariams ir maitintojo netekusiems asmenims.“

10	Šio reglamento II antraštinėje dalyje „Taikytinų teisės aktų nustatymas“ yra 11–16 straipsniai.

To paties reglamento 11 straipsnyje „Bendrosios taisyklės“ nustatyta:

„1. Asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi [nustatomi] remiantis šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis.

<…>

3. Laikantis 12–16 straipsnių nuostatų:

a)	vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai;

<…>“

Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnyje „Specialios taisyklės“ nurodyta:

„1. Asmeniui, kuris dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje darbdaviui, kuris joje paprastai vykdo savo veiklą, ir kurį tas darbdavys išsiunčia į kitą valstybę narę dirbti tam darbdaviui, toliau taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai, su sąlyga, kad numatyta tokio darbo trukmė neviršija 24 mėnesių ir jis nesiunčiamas pakeisti kito komandiruoto asmens.

2. Asmeniui, kuris paprastai vykdo veiklą kaip savarankiškai dirbantis asmuo valstybėje narėje ir kuris vyksta dirbti panašios veiklos į kitą valstybę narę, toliau taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai, su sąlyga, kad numatyta tokios veiklos trukmė neviršija 24 mėnesių.“

Šio reglamento 13 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:

„Paprastai dviejose ar daugiau valstybių narių pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui taikomi:

a)	valstybės narės, kurioje jis gyvena, teisės aktai, jeigu didelę veiklos dalį jis vykdo toje valstybėje narėje; arba

jeigu didelę veiklos dalį jis vykdo ne toje valstybėje narėje, kurioje gyvena:

i)	valstybės narės, kurioje yra įmonės arba darbdavio registruota buveinė arba veiklos vieta, teisės aktai, jei jis dirba vienoje įmonėje arba vienam darbdaviui; arba

<…>“

14	Šio reglamento V antraštinės dalies „Kitos nuostatos“ 76 straipsnyje „Bendradarbiavimas“ numatytos įstaigų ir asmenų, kuriems taikomas šis reglamentas, įvairios tarpusavio informavimo ir bendradarbiavimo galimybės ir pareigos.

15	To paties reglamento VI antraštinėje dalyje, skirtoje pereinamojo laikotarpio ir baigiamosioms nuostatoms, yra 87–91 straipsniai.

Reglamento Nr. 883/2004 90 straipsnio „Panaikinimas“ 1 dalyje numatyta:

„[Reglamentas Nr. 1408/71] nuo šio reglamento taikymo dienos panaikinamas.

Tačiau [Reglamentas Nr. 1408/71] lieka galioti ir turi teisinę galią įgyvendinant:

<…>

[1992 m. gegužės 2 d. (OL L 1, 1994, p. 3)] Europos ekonominės erdvės susitarimą ir Europos bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimą dėl laisvo asmenų judėjimo [pasirašyto 1999 m. birželio 12 d. Liuksemburge, Europos bendrijos vardu patvirtinto 2002 m. balandžio 4 d. Tarybos ir Komisijos sprendimu 2002/309/EB, Euratomas dėl bendradarbiavimo mokslo ir technologijų srityje susitarimo, dėl septynių susitarimų sudarymo su Šveicarijos Konfederacija (OL L 114, 2002, p. 6)] bei kitus susitarimus, kuriuose yra nuoroda į [Reglamentą Nr. 1408/71], tol, kol tie susitarimai nebus pakeisti atsižvelgiant į šį reglamentą.“

Reglamentas (EB) Nr. 987/2009

17	2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką (OL L 284, 2009, p. 1), 16 straipsnyje, kaip matyti iš jo pavadinimo, numatyta Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio taikymo tvarka.

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

2011 m. gegužės 10 d. Kipre įsteigta bendrovė AFMB su Nyderlanduose įsteigtomis transporto įmonėmis sudarė susitarimus dėl transporto priemonių parko valdymo, pagal juos įsipareigojo už komisinį atlyginimą šių įmonių vardu ir sąskaita valdyti jų veikloje naudojamas sunkiasvores transporto priemones. Laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2015 m. gegužės 26 d. AFMB taip pat sudarė darbo sutartis su Nyderlanduose gyvenančiais tarptautinių reisų vairuotojais. Šiose sutartyse nurodyta, kad AFMB yra šių vairuotojų darbdavė ir kad jiems taikytina Kipro darbo teisė.

Kaip konstatavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, prieš sudarydami darbo sutartis minėti tarptautinių reisų vairuotojai niekada negyveno ir nedirbo Kipre. Šių sutarčių galiojimo laikotarpiu jie toliau gyveno Nyderlanduose ir nurodytų transporto įmonių naudai vykdė veiklą dviejose ar daugiau valstybių narių, o kai kurie šių vairuotojų taip pat vykdė veiklą vienoje ar keliose Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) valstybėse. Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat matyti, kad šiuo laikotarpiu minėti vairuotojai Nyderlanduose nevykdė didelės dalies savo veiklos. Be to, tam tikri vairuotojai anksčiau dirbo pagal darbo sutartį tose pačiose įmonėse.

Nurodytu laikotarpiu AFMB, remdamasi Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsniu, paprašė Svb patvirtinti, kad tarptautinių reisų vairuotojai, su kuriais ji sudarė minėtas darbo sutartis, pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnį nepatenka į Nyderlandų socialinės apsaugos teisės aktų taikymo sritį. Šiuo klausimu ji nurodė, kad kompetentinga Kipro įstaiga negalėjo išduoti A1 formos pažymų šiems vairuotojams, kol Svb nepatvirtino, kad jiems nėra taikytini Nyderlandų socialinės apsaugos teisės aktai.

21	2013 m. spalio mėn. priimtais sprendimais Svb pripažino, kad vairuotojams taikytini Nyderlandų socialinės apsaugos teisės aktai, ir išdavė atitinkamas A1 formos pažymas.

22	AFMB pateikus skundą, šie sprendimai buvo patvirtinti 2014 m. liepos mėn. priimtais Svb sprendimais.

23	AFMB ir kai kurie vairuotojai, su ja sudarę darbo sutartis, apskundė nurodytus Svb sprendimus Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo apylinkės teismas, Nyderlandai). 2016 m. kovo 25 d. sprendimu šis teismas skundą atmetė.

24	AFMB ir dalis šių vairuotojų pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

Pateikus šį apeliacinį skundą, buvo sustabdyta dialogo ir taikinimo procedūra, kurią dėl Svb išduotų A1 pažymų pradėjo kompetentinga Kipro įstaiga, remdamasi 2009 m. birželio 12 d. Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinės komisijos sprendimu Nr. A1 dėl dialogo ir taikinimo procedūros, susijusios su dokumentų galiojimu, taikytinų teisės aktų nustatymu ir išmokų skyrimu pagal Reglamentą Nr. 883/2004, nustatymo (OL C 106, 2010, p. 1).

Nagrinėjant ginčą pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pirmiausia kyla klausimas, ar pagal Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punktą pagrindinėje byloje aptariami vairuotojai laikytini AFMB ar transporto įmonių „darbuotojais“ ir ar pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies b punktą jų „darbdavė“ yra AFMB, ar transporto įmonės. Taigi šis teismas siekia nustatyti, kuri įmonė ar įmonės pagal šias nuostatas turi būti pripažinta (-os) minėtų vairuotojų darbdave (-ėmis) ir į kokius kriterijus reikia atsižvelgti tai nustatant. Šis klausimas turi lemiamą reikšmę ginčui pagrindinėje byloje, nes leistų nustatyti šiems vairuotojams taikytinus nacionalinės socialinės apsaugos teisės aktus.

27	Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad reglamentuose Nr. 1408/71 ir Nr. 883/2004 sąvoka „darbdavys“ neapibrėžta ir dėl jos apibrėžties nedaroma nuorodos į nacionalinės teisės aktus.

Vis dėlto šis teismas mano, kad yra nemažai veiksnių, pagrindžiančių Sąjungos teisės aiškinimą taip, kad pagrindinėje byloje vairuotojų darbdavėmis reikėtų pripažinti transporto įmones, tačiau pažymi, kad toks aiškinimas taip pat kelia abejonių dėl taikytinų nacionalinės socialinės apsaugos teisės aktų nustatymo.

Antra, darant prielaidą, kad Teisingumo Teismas nuspręstų, jog vairuotojų darbdave laikytina įmonė, sudariusi su jais darbo sutartis, t. y. AFMB, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl galimybės pagal analogiją taikyti specialiąsias reglamentuose Nr. 1408/71 ir Nr. 883/2004 įtvirtintas darbuotojų komandiravimo nuostatas.

Trečia, pirmesniame punkte nurodytu atveju ir, jeigu į antrąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar tokios aplinkybės, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, yra piktnaudžiavimas teise. Šiuo klausimu jis pažymi, kad nagrinėjamu atveju, nors Sąjungos teisėje įtvirtinta įsisteigimo laisvė, pagrindinėje byloje aptariamos transporto įmonės ir AFMB akivaizdžiai kartu iš esmės siekė išvengti Nyderlandų teisės aktų taikymo, dirbtinai sudarydamos sąlygas, leidžiančias gauti naudos pagal Sąjungos teisę. Jeigu toks piktnaudžiavimas būtų konstatuotas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą dėl jo pasekmių ginčo pagrindinėje byloje baigčiai.

Tokiomis aplinkybėmis Centrale Raad van Beroep (Socialinės apsaugos ir valstybės tarnautojų bylų apeliacinis teismas, Nyderlandai) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.

Ar [Reglamento Nr. 1408/71] 14 straipsnio 2 dalies a punktas aiškintinas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip [pagrindinėje byloje], pagal darbo sutartį dirbantis tarptautinių reisų krovininės transporto priemonės vairuotojas laikytinas vienu iš:

i)	transporto įmonės, kuri jį įdarbino, kurios visiškoje dispozicijoje jis faktiškai yra neterminuotą laiką, kuriai iš tikrųjų jis atskaitingas ir kuriai faktiškai tenka darbo užmokesčio sąnaudos; arba

ii)

įmonės, kuri su juo sudarė oficialią darbo sutartį ir jam pagal susitarimą su i papunktyje nurodyta transporto įmone mokėjo darbo užmokestį ir atitinkamas įmokas valstybėje narėje, kurioje yra šios įmonės buveinė, o ne valstybėje narėje, kurioje yra i papunktyje nurodytos transporto įmonės buveinė; arba

iii)	tiek i papunktyje, tiek ii papunktyje nurodytų įmonių darbuotojų?

Ar [Reglamento Nr. 883/2004] 13 straipsnio 1 dalies b punktas aiškintinas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip [pagrindinėje byloje], pagal darbo sutartį dirbančio tarptautinių reisų krovininės transporto priemonės vairuotojo darbdave laikytina:

i)	transporto įmonė, kuri jį įdarbino, kurios dispozicijoje jis yra faktiškai, neterminuotą laiką ir neribotai, kuriai iš tikrųjų jis atskaitingas ir kuriai faktiškai tenka darbo užmokesčio sąnaudos; ar

ii)	įmonė, kuri su juo sudarė oficialią darbo sutartį ir jam pagal susitarimą su a punkte nurodyta transporto įmone mokėjo darbo užmokestį ir atitinkamas įmokas valstybėje narėje, kurioje yra šios įmonės buveinė, o ne valstybėje narėje, kurioje yra i papunktyje nurodytos transporto įmonės buveinė; arba

iii)	tiek i papunktyje, tiek ii papunktyje nurodyta įmonė?

Jeigu tokiomis aplinkybėmis, kaip [pagrindinėje byloje], pirmojo klausimo a punkto ii papunktyje ir antrojo klausimo b punkto ii papunktyje nurodyta įmonė laikoma darbdave:

ar specialios sąlygos, kuriomis darbdaviai, kaip antai laikinojo įdarbinimo įmonės ir kiti tarpininkai, gali remtis [Reglamento Nr. 1408/71] 14 straipsnio 1 dalies a punkte ir [Reglamento Nr. 883/2004] 12 straipsnyje numatytomis darbo valstybės principo taikymo išimtimis, gali būti visiškai ar iš dalies pagal analogiją taikomos [pagrindinėje byloje] [Reglamento Nr. 1408/71] 14 straipsnio 2 dalies a punkto ir [Reglamento Nr. 883/2004] 13 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo tikslais?

Jeigu tokiomis aplinkybėmis, kaip [pagrindinėje byloje], pirmojo klausimo a punkto ii papunktyje ir pirmojo klausimo b punkto ii papunktyje nurodyta įmonė laikoma darbdave ir jei į antrąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai:

ar [pagrindinėje byloje aptariami] faktai ir aplinkybės laikytinos piktnaudžiavimu Sąjungos ir (arba) ELPA teise? Jei taip, kokios yra to pasekmės?“

Dėl prejudicinių klausimų

Pirminės pastabos

Čekijos, Kipro, Austrijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės abejoja dėl Reglamento Nr. 1408/71 taikymo ratione temporis ginčui pagrindinėje byloje, nes visi nagrinėjami darbo veiklos laikotarpiai yra vėlesni nei data, kada šis reglamentas pakeistas Reglamentu Nr. 883/2004. Todėl jos mano, kad Teisingumo Teismas turėtų atsakyti į pateiktus klausimus tik tiek, kiek jie susiję su Reglamentu Nr. 883/2004.

33	Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 18 punkto, visi laikotarpiai, kai pagrindinėje byloje aptariamus vairuotojus su AFMB siejo darbo sutartis, yra vėlesni nei 2010 m. gegužės 1 d., kai Reglamentas Nr. 1408/71 buvo panaikintas ir pakeistas Reglamentu Nr. 883/2004.

34	Vadinasi, pagrindinėje byloje aptariamų vairuotojų, kurie profesinę veiklą vykdė dviejose ar daugiau valstybių narių, situacijai taikytinas Reglamentas Nr. 883/2004.

Kalbant apie pagrindinėje byloje aptariamus vairuotojus, kurie savo profesinę veiklą vykdė tiek vienoje ar keliose valstybėse narėse, tiek vienoje ar keliose ELPA valstybėse, reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 883/2004 90 straipsnį Reglamentas Nr. 1408/71 lieka galioti ir turi teisinę galią įgyvendinant, be kita ko, Europos ekonominės erdvės susitarimą ir Europos Sąjungos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimą dėl laisvo asmenų judėjimo tol, kol šie susitarimai nebus pakeisti atsižvelgiant į Reglamentą Nr. 883/2004. Po šių pakeitimų Reglamentas Nr. 883/2004 Šveicarijos Konfederacijai pradėtas taikyti nuo 2012 m. balandžio 1 d., o Islandijai, Lichtenšteinui ir Norvegijai – nuo 2012 m. birželio 1 d.

Darytina išvada, kad Reglamentas Nr. 1408/71 šiose ELPA valstybėse tebegaliojo tam tikrais pagrindinėje byloje aptariamais laikotarpiais ir, jeigu vairuotojai veiklą vykdė vienoje iš šių valstybių iki nurodytos datos, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, jis yra taikytinas.

37	Šiomis aplinkybėmis, siekiant pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui visą naudingą informaciją, šioje byloje reikia atsižvelgti tiek į Reglamentą Nr. 1408/71, tiek į Reglamentą Nr. 883/2004.

Dėl pirmojo klausimo

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punktą ir Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad tarptautinių reisų vairuotojo darbdave pagal šias nuostatas laikytina transporto įmonė, kuri jį įdarbino, kurios visiškoje dispozicijoje jis faktiškai yra, kuriai jis iš tikrųjų atskaitingas ir kuriai faktiškai tenka darbo užmokesčio sąnaudos, arba įmonė, su kuria toks vairuotojas sudarė darbo sutartį ir kuri jam pagal susitarimą su nurodyta transporto įmone moka darbo užmokestį.

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šis klausimas kilo dėl šalių pagrindinėje byloje nesutarimo dėl tarptautinių reisų vairuotojams, kurie sudarė darbo sutartis su AFMB, tačiau veiklą vykdė pagrindinėje byloje aptariamų transporto įmonių naudai, taikytinų nacionalinės socialinės apsaugos teisės aktų. Iš tiesų Svb mano, kad tik šios Nyderlanduose įsteigtos transporto įmonės turi būti pripažintos šių vairuotojų darbdavėmis, todėl jiems taikytini Nyderlandų teisės aktai; AFMB ir patys vairuotojai mano, kad AFMB turi būti pripažinta darbdave, o kadangi pastarosios buveinė yra Kipre, jiems taikytini Kipro teisės aktai.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinės dalies, kurioje yra jo 14 straipsnio 2 dalies a punktas, ir Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies, kurioje yra jo 13 straipsnio 1 dalies b punktas, nuostatose įtvirtintos išsamios ir vienodos kolizinės teisės normos. Šiomis nuostatomis siekiama ne tik išvengti kelių nacionalinės teisės aktų taikymo kartu ir iš to galinčių kilti sunkumų, bet ir to, kad asmenys, patenkantys į vieno iš šių reglamentų taikymo sritį, netektų socialinės apsaugos, nesant jiems taikytinų teisės aktų (pagal analogiją žr. 2017 m. vasario 1 d. Sprendimo Tolley, C‑430/15, EU:C:2017:74, 58 punktą ir 2018 m. spalio 25 d. Sprendimo Walltopia, C‑451/17, EU:C:2018:861, 41 punktą).

Taigi, kai asmuo patenka į Reglamento Nr. 1408/71 arba Reglamento Nr. 883/2004 taikymo ratione personae sritį, kaip ji apibrėžta kiekvieno iš jų 2 straipsnyje, paprastai taikoma Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 1 dalyje ir Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vienos valstybės narės teisės taikymo taisyklė ir taikytini nacionalinės teisės aktai nustatomi pagal vieno iš šių reglamentų II antraštinės dalies nuostatas (2017 m. vasario 1 d. Sprendimo Tolley, C‑430/15, EU:C:2017:74, 59 punktas ir 2018 m. spalio 25 d. Sprendimo Walltopia, C‑451/17, EU:C:2018:861, 42 punktas).

42	Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punkte ir Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a punkte įtvirtintas principas, pagal kurį vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai.

Vis dėlto šis principas pirmojoje iš šių nuostatų įtvirtintas „laikantis [Reglamento Nr. 1408/71] 14–17 straipsnių“, o antrojoje – „laikantis [Reglamento Nr. 883/2004] 12–16 straipsnių“. Iš tikrųjų, esant tam tikroms ypatingoms situacijoms dėl šio principo neriboto taikymo, tiek darbuotojas, tiek darbdavys ir socialinės apsaugos įstaigos galėtų patirti administracinių sunkumų, užuot jų išvengę, ir dėl to asmenims, kuriems taikomi šie reglamentai, galėtų būti trukdoma laisvai judėti (2017 m. rugsėjo 13 d., Sprendimo X, C‑570/15, EU:C:2017:674, 16 punktas ir 2018 m. vasario 6 d. Sprendimo Altun ir kt., C‑359/16, EU:C:2018:63, 31 punktas).

44	Prie tokių ypatingų situacijų priskirtina Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalyje numatyta situacija, kai asmuo paprastai dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių.

Konkrečiai kalbant, remiantis Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punktu, pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui, kuris yra darbuotojas transporto įmonės, atlygintinai ar savo sąskaita teikiančios tarptautinio prekių vežimo keliais paslaugas ir turinčios buveinę valstybės narės teritorijoje, galioja šios valstybės teisės aktai, jeigu, kaip pagrindinėje byloje aptariamų vairuotojų, kuriems taikomas šis reglamentas, atveju, toks asmuo didelės veiklos dalies nevykdo gyvenamosios vietos valstybėje narėje; pastaruoju atveju jam taikytini gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktai.

Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje numatyta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių ir nevykdo didelės tos veiklos dalies savo gyvenamosios vietos valstybėje narėje, taikomi valstybės narės, kurioje yra įmonės ar darbdavio registruota buveinė arba veiklos vieta, teisės aktai, jeigu jis dirba pagal darbo sutartį vienoje įmonėje arba vienam darbdaviui. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas patikslino, kad asmuo gali patekti į nurodyto 13 straipsnio taikymo sritį tik su sąlyga, jeigu dviejose ar daugiau valstybių narių įprastai vykdo didelės apimties veiklą (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo X, C‑570/15, EU:C:2017:674, 18 ir 19 punktus). Kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, kelių vairuotojų pagrindinėje byloje atveju ši sąlyga yra įvykdyta.

47	Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos informacijos matyti, kad visų pagrindinėje byloje aptariamų transporto įmonių buveinės yra Nyderlanduose. Nacionalinis teismas pažymi, jog laikytina, kad AFMB buveinė yra Kipre, todėl reikia remtis šia prielaida.

Šiomis aplinkybėmis, kaip iš esmės pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punkte vartojamos sąvokos „pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui, kuris yra įmonės <…> darbuotojas“ ir Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje vartojamos sąvokos „darbdavys“, prie kurios esant šiam kontekstui reikia prilyginti pastarojoje nuostatoje vartojamą sąvoką „įmonė“, aiškinimas yra lemiamas nustatant pagrindinėje byloje aptariamiems vairuotojams taikytinus nacionalinės socialinės apsaugos teisės aktus.

49	Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad šiuose reglamentuose, siekiant apibrėžti minėtų sąvokų reikšmę, nedaroma jokios nuorodos į nacionalinės teisės aktus ar praktiką.

Pagal suformuotą jurisprudenciją iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo reikalavimų matyti, kad, kai Sąjungos teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę, norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, ji visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant ne tik į pačios nuostatos formuluotę, bet ir jos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą (2020 m. kovo 19 d. Sprendimo Compañía de Tranvías de La Coruña, C‑45/19, EU:C:2020:224, 14 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Kadangi šio sprendimo 48 punkte nurodytos sąvokos turi lemiamą reikšmę nustatant taikytinus nacionalinės socialinės apsaugos teisės aktus pagal kolizines teisės normas, įtvirtintas atitinkamai Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnyje ir Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnyje, kaip savo išvados 39 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, šių sąvokų autonomiškas aiškinimas įgyja dar didesnę reikšmę dėl šio sprendimo 41 punkte primintos tik vienos valstybės narės socialinės apsaugos teisės aktų taikymo taisyklės.

Visų pirma dėl vartojamų sąvokų pažymėtina, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, nesant Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punkte vartojamos sąvokos „pagal darbo sutartį dirbantis asmuo, kuris yra sausumos <…> įmonės darbuotojas“ ir Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje vartojamos sąvokos „darbdavys“ apibrėžties atitinkamai Reglamente Nr. 1408/71 ir Reglamente Nr. 883/2004, reikia atsižvelgti į įprastą šių sąvokų reikšmę bendrinėje kalboje (pagal analogiją žr. 2014 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Deckmyn ir Vrijheidsfonds, C‑201/13, EU:C:2014:2132, 19 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

53	Kalbant apie įprastą šių sąvokų reikšmę, reikia pažymėti, kad paprastai „darbdavio“ ir jo pagal darbo sutartį dirbančių „asmenų“ santykiai suponuoja pavaldumo ryšio tarp jų buvimą.

Dėl šio sprendimo 48 punkte nurodytų sąvokų vartojimo konteksto pirmiausia reikia priminti, jog reglamentuose, kuriuose šios sąvokos įtvirtintos, numatytos kolizinių teisės normų sistemos taikymas priklauso vien nuo objektyvios suinteresuotojo darbuotojo situacijos (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 4 d. Sprendimo Fischer-Lintjens, C‑543/13, EU:C:2015:359, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Be to, aiškindamas iki Reglamento Nr. 883/2004 taikytus reglamentus socialinės apsaugos srityje ir, be kita ko, 1958 m. rugsėjo 25 d. EEB Tarybos reglamento Nr. 3 dėl darbuotojų migrantų socialinės apsaugos (OL 30, 1958, p. 561) 13 straipsnio a punkte, vėliau – Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintas nuostatas dėl kolizinių teisės normų, taikomų darbuotojų komandiravimo atveju, Teisingumo Teismas iš esmės nusprendė, kad įmonė, kurioje „įprastai dirba“ darbuotojas, pagal šias nuostatas reiškia įmonę, kuriai jis atskaitingas, nes tokia sąlyga išplaukia iš visų nagrinėjamo darbo aplinkybių (šiuo klausimu žr. 1967 m. gruodžio 5 d. Sprendimo van der Vecht, 19/67, EU:C:1967:49, p. 457 ir 2000 m. vasario 10 d.FTS, C‑202/97, EU:C:2000:75, 24 punktą).

Teisingumo Teismas nusprendė, kad įmonė, komandiravusi pagal darbo sutartį dirbantį darbuotoją į kitą valstybę narę dirbti kitoje įstaigoje, turi būti laikoma vienintele šio darbuotojo darbdave, būtent atsižvelgiant į tęstinį pavaldumo ryšį tarp minėto darbuotojo ir šio darbdavio visą darbo laikotarpį, todėl šis darbas laikytinas atliekamu šios įmonės naudai, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 3 13 straipsnio a punktą. Teisingumo Teismas patikslino, kad šį pavaldumo ryšį lemia būtent tai, kad atitinkama įmonė mokėjo darbuotojui darbo užmokestį ir galėjo jį atleisti iš darbo dėl netinkamai atlikto darbo įstaigoje, į kurią jis buvo komandiruotas (šiuo klausimu žr. 1970 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Manpower, 35/70, EU:C:1970:120, 17, 18 ir 20 punktus).

Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, jog vertinant, ar darbuotojas patenka į sąvokos „paprastai dviejose ar daugiau valstybių narių pagal darbo sutartį dirbantis asmuo“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalį, dabar įtvirtintą ir Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalyje, apibrėžtį, reikia atsižvelgti į galimą neatitikimą tarp pagrindinėje byloje nagrinėjamose darbo sutartyse numatytos informacijos ir to, kaip pagal šias sutartis buvo faktiškai vykdomos pareigos (šiuo klausimu žr. 2012 m. spalio 4 d. Sprendimo Format Urządzenia i Montaże Przemysłowe, C‑115/11, EU:C:2012:606, 41 punktą).

Teisingumo Teismas yra patikslinęs, kad atitinkama įstaiga prireikus gali atsižvelgti ne tik į sutarties dokumentų tekstą, bet ir į kitą informaciją, pavyzdžiui, kaip anksčiau praktikoje būdavo vykdomos atitinkamų darbdavio ir darbuotojo sudarytos darbo sutartys, šių sutarčių sudarymo aplinkybes arba apskritai į atitinkamos įmonės veiklos ypatybes ir jos vykdymo sąlygas, jeigu remiantis tokia informacija galima išsiaiškinti tikrąjį nagrinėjamo darbo pobūdį (2012 m. spalio 4 d. Sprendimo Format Urządzenia i Montaże Przemysłowe, C‑115/11, EU:C:2012:606, 45 punktas).

Teisingumo Teismas papildomai nurodė, jog, kai iš kitos reikšmingos informacijos, ne sutarčių dokumentų, matyti, kad pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo situacija faktiškai skiriasi nuo aprašytosios tuose dokumentuose, pareiga tinkamai taikyti Reglamentą Nr. 1408/71 reiškia, kad atitinkama institucija privalo, nepaisydama sutarties dokumentų teksto, savo išvadas grįsti realia pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo situacija (2012 m. spalio 4 d. Sprendimo Format Urządzenia i Montaże Przemysłowe, C‑115/11, EU:C:2012:606, 46 punktas).

60	Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 52–59 punktuose, kiek tai susiję su šio sprendimo 48 punkte nurodytomis sąvokomis, reikia atsižvelgti į objektyvią atitinkamo darbuotojo situaciją ir visas jo darbo aplinkybes.

Šiame kontekste, nors darbo sutarties tarp darbuotojo ir įmonės sudarymas gali būti pavaldumo ryšio buvimo požymis, vien ši aplinkybė neleidžia daryti tvirtos išvados dėl tokio ryšio buvimo. Darant tokią išvadą dar reikia atsižvelgti ne tik į darbo sutartyje formaliai nurodytą informaciją, bet ir į tai, kaip pagal šią sutartį faktiškai vykdomos darbuotojui ir nagrinėjamai įmonei pagal šią sutartį tenkančios pareigos. Taigi, kad ir kaip būtų suformuluoti sutarties dokumentai, reikia nustatyti subjektą, kuriam iš tikrųjų atskaitingas darbuotojas, kuriam faktiškai tenka darbo užmokesčio sąnaudos ir kuris išties gali atleisti šį darbuotoją iš darbo.

62	Pažymėtina, kad šio sprendimo 60 ir 61 punktuose išdėstytą aiškinimą patvirtina tikslai, kurių siekiama šio sprendimo 48 punkte nurodytomis nuostatomis ir apskritai reglamentais Nr. 1408/71 ir Nr. 883/2004.

Šiuo klausimu primintina, kad Reglamentu Nr. 1408/71 siekiama užtikrinti pagal darbo sutartį dirbančių ir savarankiškai dirbančių asmenų laisvą judėjimą Europos Sąjungoje, atsižvelgiant į nacionalinės socialinės apsaugos teisės aktų specifinius bruožus (šiuo klausimu žr. 2006 m. kovo 9 d. Sprendimo Piatkowski, C‑493/04, EU:C:2006:167, 19 punktą). Be to, iš Reglamento Nr. 883/2004 1 ir 45 konstatuojamųjų dalių matyti, kad jo tikslas – koordinuoti valstybių narių nacionalines socialinės apsaugos sistemas, siekiant užtikrinti veiksmingą naudojimąsi laisvo asmenų judėjimo teise ir taip pakelti Sąjungoje judančių asmenų gyvenimo lygį ir pagerinti jų užimtumo sąlygas (2017 m. liepos 13 d. Sprendimo Szoja, C‑89/16, EU:C:2017:538, 34 punktas). Juo buvo patobulintos ir supaprastintos Reglamento Nr. 1408/71 nuostatos ir kartu išlaikytas pastarojo reglamento tikslas (2019 m. birželio 6 d. Sprendimo V, C‑33/18, EU:C:2019:470, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Kaip matyti iš šio sprendimo 42–44 punktų, Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalis atitinka šį tikslą tiek, kiek joje įtvirtintos nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo šio reglamento 13 straipsnio 2 dalies a punkte numatytos darbo vietos valstybės narės teisės aktų taikymo taisyklės, siekiant būtent išvengti sunkumų, kurių kitu atveju galėtų kilti taikant nurodytą taisyklę tais atvejais, kai veikla vykdoma dviejose ar daugiau valstybių narių. Tas pats pasakytina apie Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį, kuria supaprastintos Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies nuostatos ir kartu siekiama išvengti tokių pačių sunkumų.

Atsižvelgiant į tai, šio sprendimo 48 punkte nurodytose nuostatose numatytomis leidžiančiomis nukrypti nuostatomis siekiama užtikrinti, kad, laikantis šio sprendimo 41 punkte primintos vienos valstybės narės teisės aktų taikymo taisyklės, dviejose ar daugiau valstybių narių pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims būtų taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai, tam nustatant ryšio kriterijus, kuriuos taikant atsižvelgiama į objektyvią šių darbuotojų situaciją, kad būtų palengvintas jų laisvas judėjimas.

Jeigu šiose nuostatose vartojamos sąvokos būtų aiškinamos neatsižvelgiant į objektyvią pagal darbo sutartį dirbančio asmens situaciją, o būtų remiamasi tik formaliais argumentais, kaip antai sudaryta darbo sutartimi, įmonės galėtų perkelti vietą, laikytiną reikšminga nustatant taikytinus nacionalinės socialinės apsaugos teisės aktus, nors toks perkėlimas iš tikrųjų neatitiktų tikslo užtikrinti veiksmingą naudojimąsi laisvo darbuotojų judėjimo teise.

Be to, jeigu įmonėms būtų leista perkelti vietą, laikytiną reikšminga nustatant taikytinus nacionalinės socialinės apsaugos teisės aktus, kaip nurodyta ankstesniame punkte, būtų nepaisoma aplinkybės, kad kolizinės teisės normos, numatytos Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalyje, priklauso ne nuo laisvo pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo, įmonių ar kompetentingų nacionalinių valdžios institucijų pasirinkimo, o nuo objektyvios tokio darbuotojo situacijos, kaip nurodyta šio sprendimo 54 punkte primintoje jurisprudencijoje.

Be abejo, kiekvieno iš šių reglamentų nustatyta sistema yra tik valstybių narių socialinės apsaugos teisės aktų koordinavimo sistema, o ne šių teisės aktų suderinimas. Tokiai sistemai būdingi skirtumai tarp valstybių narių socialinės apsaugos sistemų, pavyzdžiui, už konkrečią veiklą mokėtinų socialinių įmokų dydis (šiuo klausimu žr. 1986 m. sausio 15 d. Sprendimo Pinna, 41/84, EU:C:1986:1, 20 punktą ir 2006 m. kovo 9 d. Sprendimo Piatkowski, C‑493/04, EU:C:2006:167, 20 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Vis dėlto minėtais reglamentais siekiamas tikslas, primintas šio sprendimo 63 punkte, galėtų būti pažeistas, jei, remiantis šio sprendimo 48 punkte nurodytų sąvokų aiškinimu, įmonės galėtų paprasčiau naudotis visiškai dirbtiniais dariniais, naudodamosi Sąjungos teisės aktais vien tam, kad gautų naudos iš nacionalinių sistemų skirtumų. Pirmiausia dėl tokio naudojimosi galėtų susilpnėti valstybių narių socialinės apsaugos sistemos ir galiausiai sumažėti jų užtikrinamas apsaugos lygis.

Galiausiai pateiktų samprotavimų negalima paneigti remiantis argumentu, kad šios sąvokos turi būti grindžiamos vien darbo sutarties buvimo kriterijumi, nes šis kriterijus, kurį lengva patikrinti, suteikia pranašumų teisinio saugumo požiūriu, kadangi leidžia užtikrinti, kad taikytina socialinės apsaugos sistema bus lengviau nuspėjama.

71	Iš esmės, kaip teisingai teigė Nyderlandų vyriausybė, aptariamų sąvokų aiškinimas remiantis kriterijais, kuriais siekiama nustatyti realią atitinkamo darbuotojo situaciją, leidžia būtent užtikrinti teisinio saugumo principo laikymąsi.

72	Be to, tiek reglamentuose Nr. 1408/71 ir 574/72, tiek reglamentuose Nr. 883/2004 ir 987/2009 yra numatyti informavimo ir bendradarbiavimo mechanizmai, kuriais siekiama užtikrinti tinkamą šio sprendimo 48 punkte nurodytų nuostatų taikymą.

Pirma, be to, kad Reglamento Nr. 1408/71 84a straipsnyje institucijoms ir asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, yra nustatyta tarpusavio informavimo ir bendradarbiavimo pareiga, Reglamento Nr. 574/72 12a straipsnyje įtvirtintos keitimosi informacija taikant Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalį taisyklės.

Antra, Reglamente Nr. 883/2004 numatytos įstaigų ir asmenų, kuriems jis taikomas, tarpusavio informavimo ir bendradarbiavimo galimybės ir pareigos, kaip antai įtvirtintos 76 straipsnyje, ir to paties reglamento 13 straipsnio taikymo procedūra, nustatyta Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnyje, skirtos atitinkamoms įstaigoms sudaryti sąlygoms ir asmenims turėti reikiamos informacijos, kad sąvoka „darbdavys“ būtų tinkamai taikoma nustatant pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies b punktą taikytinus teisės aktus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tiek pagal Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punktą, tiek pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktį tarptautinių reisų vairuotojas laikytinas įdarbintu ne įmonės, su kuria jis oficialiai sudarė darbo sutartį, o transporto įmonės, kuriai jis iš tikrųjų atskaitingas, kuriai faktiškai tenka jo darbo užmokesčio sąnaudos ir kuri išteis gali jį atleisti.

Nagrinėjamu atveju iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamais laikotarpiais atitinkamus vairuotojus su AFMB siejo darbo sutartys, kuriose AFMB buvo nurodyta kaip šių darbuotojų darbdavė ir buvo numatyta, jog taikytina Kipro darbo teisė.

Vis dėlto iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šiuos vairuotojus, nagrinėjamais laikotarpiais išlaikiusius gyvenamąją vietą Nyderlanduose, prieš jiems sudarant darbo sutartis su AFMB rinkosi pačios transporto įmonės, o sudarę šias sutartis jie vykdė savo profesinę veiklą šių transporto įmonių naudai ir rizika. Be to, nors pagal šių transporto įmonių ir AFMB sudarytus susitarimus dėl transporto priemonių parko valdymo pastarajai buvo patikėta valdyti krovinines transporto priemones ir darbo užmokestį, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimų matyti, kad iš tikrųjų šio darbo užmokesčio sąnaudos teko pagrindinėje byloje aptariamoms transporto įmonėms mokant AFMB komisinius. Be to, transporto įmonės sprendimas nebesinaudoti vairuotojo paslaugomis paprastai lėmė jo atleidimą iš darbo AFMB, todėl faktiškai atleisti darbuotoją iš darbo galėjo transporto įmonė, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Galiausiai reikia nurodyti, kad dalis pagrindinėje byloje aptariamų vairuotojų, prieš sudarydami darbo sutartis su AFMB, dirbo pagal darbo sutartis šiose transporto įmonėse ir kad remiantis prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teiginiu, jog, „kasdienė veikla nepasikeitė arba labai nežymiai pasikeitė AFMB įsitraukus į [vairuotojų] ir [šių įmonių] santykius“, šie vairuotojai ir toliau faktiškai liko visiškoje nurodytų įmonių dispozicijoje ir joms atskaitingi.

Vadinasi, kad ir koks Sąjungos teisės aktas taikomas pagrindinėje byloje aptariamiems vairuotojams, t. y. Reglamentas Nr. 1408/71 ar Reglamentas Nr. 883/2004, atrodo, jog nagrinėjamu laikotarpiu jie buvo transporto įmonių darbuotojai, o šios įmonės – jų darbdavės, kaip tai suprantama atitinkamai pagal pirmojo reglamento 14 straipsnio 2 dalies a punktą ir antrojo reglamento 13 straipsnio 1 dalies b punktą, todėl jiems taikytini Nyderlandų socialinės apsaugos teisės aktai, tačiau tai patikrinti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 2 dalies a punktas ir Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktis turi būti aiškinami taip, kad tarptautinių reisų vairuotojo darbdavė pagal šias nuostatas yra įmonė, kuriai šis vairuotojas iš tikrųjų atskaitingas, kuriai faktiškai tenka jo darbo užmokesčio sąnaudos ir kuri išties gali jį atleisti iš darbo, o ne įmonė, su kuria vairuotojas sudarė darbo sutartį ir kuri šioje sutartyje formaliai nurodyta kaip jo darbdavė.

Antrasis ir trečiasis klausimai

81	Atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį klausimą, į antrąjį ir trečiąjį klausimus atsakyti nereikia.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 ir iš dalies pakeisto 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 631/2004, 14 straipsnio 2 dalies a punktą ir 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, su pakeitimais, padarytais 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 465/2012, 13 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktį reikia aiškinti taip, kad tarptautinių reisų vairuotojo darbdavė pagal šias nuostatas yra įmonė, kuriai šis vairuotojas iš tikrųjų atskaitingas, kuriai faktiškai tenka jo darbo užmokesčio sąnaudos ir kuri išties gali jį atleisti iš darbo, o ne įmonė, su kuria vairuotojas sudarė darbo sutartį ir kuri šioje sutartyje formaliai nurodyta kaip jo darbdavė.

Parašai.

( *1 ) Proceso kalba: nyderlandų.