–

Verbraucherzentrale Berlin eV, atstovaujamos advokatų J. Hennig ir J. Christ,

–

DB Vertrieb GmbH, atstovaujamos advokato B. Bräutigam,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Vláčil ir S. Šindelková,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos B.-R. Killmann ir C. Valero,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB (OL L 304, 2011, p. 64), 2 straipsnio 6 punkto ir 3 straipsnio 3 dalies k punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Verbraucherzentrale Berlin eV ir DB Vertrieb GmbH ginčą dėl kortelės, suteikiančios jos turėtojui teisę gauti nuolaidų vėliau perkamiems keleivinio transporto bilietams, prekybos internetu sąlygų.

3

Direktyvos 2011/83 27 ir 49 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

4

Šios direktyvos 1 straipsnyje nurodyta:

„Šios direktyvos tikslas – pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį ir taip prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo suderinant tam tikrus valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų aspektus, susijusius su vartotojų ir prekiautojų sudarytomis sutartimis.“

5

Minėtos direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

<…>“

6

Direktyvos 2011/83 3 straipsnyje nustatyta:

„1.   Laikantis direktyvoje nustatytų sąlygų ir nuostatų, ji taikoma prekiautojo ir vartotojo sudaromoms sutartims. <…>

<…>

3.   Ši direktyva netaikoma sutartims:

<…>

<…>“

7

Šios direktyvos 6 straipsnyje „Informacijos [teikimo] reikalavimai, taikomi nuotolinės prekybos sutartims ir ne prekybai skirtose patalpose sudarytoms sutartims“ numatyta:

„1.   Prieš vartotojui įsipareigojant pagal nuotolinės prekybos sutartį ar ne prekybai skirtose patalpose sudaromą sutartį ar atitinkamą pasiūlymą, prekiautojas aiškiai ir suprantamai pateikia vartotojui šią informaciją:

<…>

<…>“

8

Minėtos direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Išskyrus, kai taikomos 16 straipsnyje nurodytos išimtys, vartotojas, nenurodydamas priežasties ir nepatirdamas kitų, nei numatytosios 13 straipsnio 2 dalyje ir 14 straipsnyje, išlaidų per 14 dienų laikotarpį gali atsisakyti nuotolinės prekybos sutarties ar ne prekybai skirtose patalpose sudarytos sutarties.“

9

Bürgerliches Gesetzbuch (Civilinis kodeksas) 312 ir paskesniais straipsniais siekiama į Vokietijos teisę perkelti Direktyvą 2011/83.

10

Civilinio kodekso 312 straipsnyje nustatyta:

„1.   Šios antraštinės dalies 1 ir 2 skyrių nuostatos taikomos tik vartojimo sutartims <…> dėl prekiautojo teikiamos paslaugos už atlygį.

2.   Iš šios antraštinės dalies 1 ir 2 skyrių nuostatų tik 312a straipsnio 1, 3, 4 ir 6 dalys taikomos šioms sutartims:

<…>

11

Civilinio kodekso 312d straipsnyje, kuriame daroma nuoroda į Einführungsgesetz zum Bürgerlichen Gesetzbuch (Civilinio kodekso įvadinis įstatymas) 246a straipsnį, nustatyta, kad nuotolinės prekybos sutarties atveju prekiautojas privalo, be kita ko, informuoti vartotoją, prieš jam prisiimant sutartinius įsipareigojimus, apie teisę atsisakyti sutarties ir pateikti jam pavyzdinę sutarties atsisakymo formą.

12

DB Vertrieb, kuri priklauso Deutsche Bahn AG grupei, kaip DB Fernverkehr AG tarpininkė prekiauja kortelėmis „BahnCard 25“ ir „BahnCard 50“. Šių kortelių turėtojams suteikiama teisė gauti 25 % arba 50 % dydžio nuolaidą nuo DB Fernverkehr traukinių bilietų kainos. „BahnCard 25“ galima užsisakyti internetu. DB Vertrieb interneto svetainėje nepateikiama jokios informacijos apie vartotojo teisę atsisakyti sutarties.

13

Verbraucherzentrale Berlin (Berlyno vartotojų apsaugos asociacija) pareiškė ieškinį, juo prašė įpareigoti DB Vertrieb vykdant komercinę veiklą nebesiūlyti šios nuolaidų kortelės savo interneto svetainėje, prieš vartotojui prisiimant sutartinius įsipareigojimus nepateikus informacijos apie vartotojo teisę atsisakyti sutarties ir atitinkamos pavyzdinės sutarties atsisakymo formos.

14

2017 m. liepos 6 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Jis nusprendė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama sutartis yra „sutartis dėl keleivinio transporto paslaugų“, kaip tai suprantama pagal Civilinio kodekso 312 straipsnio 2 dalies 5 punktą, kuriuo į nacionalinę teisę perkeltas Direktyvos 2011/83 3 straipsnio 3 dalies k punktas. Pagal šias nuostatas minėta sutartis iš dalies neturėtų patekti į šios direktyvos taikymo sritį ir šiomis aplinkybėmis prekiautojas neprivalėtų informuoti vartotojo apie teisę atsisakyti sutarties. Šis teismas pažymėjo, kad transporto paslaugų teikimas keleiviui reiškia, jog šios paslaugos ir už jas mokamas atlygis yra tarpusavyje susiję, nes nuolaidų kortelė suteikia jos turėtojui teisę gauti atitinkamas paslaugas už mažesnę kainą.

15

Nagrinėdamas šioje byloje pateiktą apeliacinį skundą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Oberlandesgericht Frankfurt am Main (Frankfurto prie Maino aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) visų pirma nurodo, manantis, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama sutartis patenka į Direktyvos 2011/83 taikymo sritį, nes ji yra „paslaugų sutartis“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 6 punktą. Remdamasis SESV 57 straipsnio 1 dalimi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, atsižvelgiant į minėtos direktyvos tekstą ir tikslą, ši direktyva taip pat taikoma paslaugoms, kurios teikiamos vartotojui įsipareigojimo ar teisės forma, kaip antai nurodyta pagrindinėje byloje, kas leidžia vartotojui vėliau įsigyti keleivinio transporto bilietus už mažesnę kainą.

16

Be to, šis teismas primena, kad pagal Direktyvos 2011/83 3 straipsnio 3 dalies k punktą į šios direktyvos taikymo sritį iš dalies nepatenka sutartys dėl keleivinio transporto paslaugų, nes, kaip nurodyta šios direktyvos 27 konstatuojamojoje dalyje, šios sutartys reglamentuojamos pagal kitus Sąjungos teisės aktus arba nacionalinės teisės aktus.

17

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, net jei pagrindinėje byloje nagrinėjama sutartis nėra tiesiogiai susijusi su keleivinio transporto paslauga, o yra „preliminarioji sutartis“, leidžianti vartotojui pasinaudoti nuolaida vėliau sudaromų keleivinio transporto sutarčių atveju, vis dėlto ji patenka į sąvoką „sutartys dėl keleivinio transporto paslaugų“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/83 3 straipsnio 3 dalies k punktą. 2005 m. kovo 10 d. Sprendime easyCar (C‑336/03, EU:C:2005:150, toliau – Sprendimas easyCar) Teisingumo Teismas plačiai aiškino sąvoką „sutart[ys] dėl <…> transporto <…> paslaugų suteikimo“, vartojamą 1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis (OL L 144, 1997, p. 19; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 3 t., p. 319), kuri panaikinta Direktyva 2011/83, 3 straipsnio 2 dalyje.

18

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pripažįsta, kad Direktyvos 2011/83 taikymo sritis, kiek joje daroma nuoroda į sąvoką „sutartys dėl keleivinio transporto paslaugų“, yra siauresnė. Vis dėlto niekas nerodo, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas būtų norėjęs apriboti šios direktyvos 3 straipsnio 3 dalies k punkto taikymo sritį, atsižvelgdamas į Direktyvos 97/7 3 straipsnio 2 dalies, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas Sprendime easyCar.

19

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog tai, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos nuolaidų kortelės sąlygos yra įtrauktos į tarifų sąrašą ir kad pagal Allgemeines Eisenbahngesetz (Bendrasis geležinkelių įstatymas) 12 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį kompetentinga priežiūros institucija minėtas sąlygas kontroliuoja kaip bendrųjų vežimo sąlygų sudedamąją dalį, reiškia, kad pagal Direktyvos 2011/83 3 straipsnio 3 dalies k punktą pagrindinėje byloje nagrinėjama sutartis nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį. Taigi šios rūšies sutartims taikoma nacionalinė teisė. Pagal Direktyvos 2011/83 27 konstatuojamąją dalį keleivinis transportas neturi patekti į šios direktyvos taikymo sritį, nes jis, kiek susijęs su viešuoju transportu, jau reglamentuojamas pagal nacionalinės teisės aktus.

20

Tokiomis aplinkybėmis Oberlandesgericht Frankfurt am Main (Frankfurto prie Maino aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

21

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 6 punktas turi būti aiškinamas taip, kad sąvoka „paslaugų sutartis“ apima sutartis, kurios vartotojui suteikia nuolaidą vėliau sudaromų keleivinio transporto sutarčių atveju.

22

Šiuo klausimu reikia priminti, kad šios direktyvos 2 straipsnio 6 punkte nurodyta sąvoka „paslaugų sutartis“ yra apibrėžta plačiai ir reiškia „bet kurią sutartį, išskyrus pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią prekiautojas teikia arba įsipareigoja teikti paslaugą vartotojui, o vartotojas moka arba įsipareigoja už ją sumokėti“. Iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad ši sąvoka turi būti suprantama kaip apimanti visas sutartis, kurios nepatenka į sąvoką „pirkimo-pardavimo sutartis“.

23

Pagrindinėje byloje nagrinėjama sutartis, kuria siekiama suteikti vartotojui nuolaidą vėliau įsigyjamam transporto bilietui, nėra susijusi su prekių nuosavybės teisių perdavimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 5 punktą. Vadinasi, ji patenka į sąvoką „paslaugų sutartis“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 6 punktą.

24

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 6 punktas turi būti aiškinamas taip, kad sąvoka „paslaugų sutartis“ apima sutartis, kuriomis vartotojui suteikiama nuolaida vėliau sudaromų keleivinio transporto sutarčių atveju.

25

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/83 3 straipsnio 3 dalies k punktas turi būti aiškinamas taip, kad sutartis, kuria siekiama suteikti vartotojui nuolaidą vėliau sudaromų keleivinio transporto sutarčių atveju, patenka į sąvoką „sutartis dėl keleivinio transporto paslaugų“.

26

Siekiant atsakyti į šį klausimą reikia priminti, pirma, kad pagal Direktyvos 2011/83 3 straipsnio 3 dalies k punktą ši direktyva tik iš dalies taikoma sutartims dėl keleivinio transporto paslaugų, todėl vartotojai, kurie yra tokių sutarčių šalys, neturi, be kita ko, teisės atsisakyti sutarties.

27

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad, jeigu aiškintinos sąvokos yra įtvirtintos nuostatoje, kuri laikoma tam tikro principo išimtimi arba, konkrečiai kalbant, Sąjungos teisės normų, kuriomis siekiama apsaugoti vartotojus, išimtimi, jos turi būti aiškinamos siaurai (Sprendimo easyCar 21 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

28

Taigi Direktyvos 2011/83 3 straipsnio 3 dalies k punktas, kiek pagal jį į šios direktyvos taikymo sritį iš dalies nepatenka sutartys dėl keleivinio transporto paslaugų, turi būti aiškinamas siaurai.

29

Antra, svarbu priminti, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog Direktyvos 97/7 3 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „sutart[ys] dėl <…> transporto <…> paslaugų suteikimo“ yra platesnė nei sąvoka „transporto sutartys“, paprastai vartojama valstybių narių teisės sistemose. Iš tiesų, nors pastaroji sąvoka susijusi tik su keleivių ir prekių vežimu, kurį vykdo vežėjas, sąvoka „sutart[ys] dėl <…> transporto <…> paslaugų suteikimo“ gali apimti visas sutartis, reglamentuojančias paslaugas transporto srityje, įskaitant apimančias veiklą, kuri pati savaime nėra kliento ar jo prekių vežimas, tačiau kuria siekiama suteikti pastarajam galimybę atlikti tokį vežimą (šiuo klausimu žr. Sprendimo easyCar 23 punktą).

30

Šiomis aplinkybėmis buvo nuspręsta, kad nors pagal transporto priemonės nuomos sutartį suteikta paslauga nėra asmenų pervežimas iš vienos vietos į kitą, vis dėlto ja siekiama suteikti vartotojui galimybę naudotis vežimo būdu. Iš to matyti, kad pagal tokią sutartį leidžiama naudotis keleivinio transporto priemone ir kad tokia sutartis patenka į „sutarti[es] dėl <…> transporto <…> paslaugų suteikimo“ sąvoką (šiuo klausimu žr. Sprendimo easyCar 26 ir 27 punktus).

31

Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad toks Direktyvos 97/7 3 straipsnio 2 dalies aiškinimas atitinka šia direktyva siekiamą tikslą, t. y. tikslą įtvirtinti ne tik nuotolinės komunikacijos priemones naudojančių vartotojų, bet ir tam tikrų paslaugų teikėjų interesų apsaugą, kad šie nepatirtų neproporcingų sunkumų, susijusių su iš anksto rezervuotų paslaugų atsisakymu nemokamai ar nenurodžius priežasčių, kai vartotojas atsisako sutarties likus mažai laiko iki numatytos šių paslaugų suteikimo dienos (šiuo klausimu žr. Sprendimo easyCar 28 punktą).

32

Kadangi Direktyvos 2011/83 3 straipsnio 3 dalies k punkto nuostatas galima laikyti lygiavertėmis Direktyvos 97/7 3 straipsnio 2 dalies nuostatoms, Teisingumo Teismo pateiktas pastarųjų nuostatų aiškinimas taip pat taikomas ir pirma minėtoms Direktyvos 2011/83 nuostatoms (pagal analogiją žr. 2017 m. kovo 9 d. Sprendimo Pula Parking, C‑551/15, EU:C:2017:193, 31 punktą ir 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Darie, C‑592/18, EU:C:2019:1140, 29 punktą).

33

Taigi reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2011/83 3 straipsnio 3 dalies k punkte numatyta sąvoka „sutartis dėl keleivinio transporto paslaugų“ neapima sutarties, kuria siekiama suteikti vartotojui nuolaidą vėliau sudaromų keleivinio transporto sutarčių atveju.

34

Pirma, priešingai nei transporto priemonės nuomos sutarties, nagrinėtos byloje, kurioje priimtas Sprendimas easyCar, atveju, sutartimi, kurios vienintelis tikslas – suteikti vartotojui nuolaidą vėliau sudaromų sutarčių dėl transporto bilietų įsigijimo atveju, savaime tiesiogiai nesiekiama leisti vykdyti keleivių vežimą.

35

Antra, kaip nurodė visi per procesą pastabas pateikę suinteresuotieji asmenys, sutartis, kuria siekiama suteikti vartotojui nuolaidą vėliau sudaromų keleivinio transporto sutarčių atveju, ir sutartis dėl keleivinio transporto bilietų įsigijimo yra dvi teisiškai skirtingos sutartys, todėl pirmoji negali būti laikoma su antrąja neatsiejamai susijusia sutartimi. Iš tiesų kortelės, leidžiančios jos turėtojui pasinaudoti nuolaidomis perkamiems transporto bilietams, įsigijimas nebūtinai reiškia, kad vėliau bus sudaroma sutartis dėl paties keleivių vežimo.

36

Trečia, kaip pažymėjo Europos Komisija, teisės atsisakyti sutarties pagal Direktyvos 2011/83 9 straipsnį buvimas įsigijus kortelę, leidžiančią pasinaudoti nuolaida vėliau perkamiems transporto bilietams, nereiškia, kad už keleivių vežimą atsakinga įmonė patiria neproporcingų sunkumų, panašių į tuos, kurie susiję su teisės atsisakyti sutarties įgyvendinimu pagal transporto priemonės nuomos sutartį, kaip nustatyta Sprendime easyCar.

37

Iš tiesų, kai jokio transporto bilieto už mažesnę kainą neįsigyta, sutarties atsisakymo atveju vartotojui grąžinama už šią kortelę sumokėta suma, ir vartotojas praranda teisę pasinaudoti nuolaida vėliau perkamiems keleivinio transporto bilietams. Be to, iš pastabų, pateiktų per žodinę proceso Teisingumo Teisme dalį, matyti, kad tuo atveju, jei transporto bilietas už mažesnę kainą būtų įsigytas per sutarties atsisakymo laikotarpį, būtų galima įpareigoti vartotoją sumokėti sumažintos transporto bilieto kainos, sumokėtos naudojant nuolaidų kortelę, ir visos šio bilieto kainos skirtumą.

38

Darytina išvada, kad sutarčiai, kuria siekiama suteikti vartotojui nuolaidą vėliau sudaromų keleivinio transporto sutarčių atveju, netaikoma Direktyvos 2011/83 49 konstatuojamojoje dalyje nurodyta teisės atsisakyti sutarties išimtis, susijusi su „tam tikr[omis] paslaug[omis] <…>, kai sudarant sutartį skiriami ištekliai, kuriuos, jei buvo pasinaudota teise atsisakyti sutarties, prekiautojui gali būti sunku panaudoti“.

39

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2011/83 3 straipsnio 3 dalies k punktas turi būti aiškinamas taip, kad sutartis, kuria siekiama suteikti vartotojui nuolaidą vėliau sudaromų keleivinio transporto sutarčių atveju, nepatenka į sąvoką „sutartis dėl keleivinio transporto paslaugų“, todėl patenka į šios direktyvos, įskaitant jos nuostatas, susijusias su teise atsisakyti sutarties, taikymo sritį.

40

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (devintoji kolegija) nusprendžia: