1

Apeliaciniu skundu Izba Gospodarcza Producentów i Operatorów Urządzeń Rozrywkowych (toliau – Igpour), asociacija, ginanti lošimo automatų gamintojų, platintojų ir šios srities veiklos vykdytojų Lenkijoje interesus, prašo panaikinti 2018 m. liepos 10 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo nutartį Izba Gospodarcza Producentów i Operatorów Urządzeń Rozrywkowych / Komisija (T‑514/15, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:500, toliau – skundžiama nutartis); joje šis teismas nutarė, kad nebereikia priimti sprendimo dėl Igpour ieškinio, kuriuo prašoma panaikinti 2015 m. birželio 12 d. Komisijos sprendimą GestDem 2015/1291, kuriuo atsisakoma suteikti jai galimybę susipažinti su vykstant pranešimo procedūrai 2014/537/PL Europos Komisijos parengta išsamia nuomone, ir 2015 m. liepos 17 d. Komisijos sprendimą GestDem 2015/1291, kuriuo atsisakoma suteikti jai galimybę susipažinti su vykstant pranešimo procedūrai 2014/537/PL Maltos Respublikos parengta išsamia nuomone (toliau kartu – ginčijami sprendimai).

2

2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, 2001, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331) 4 straipsnyje nustatyta:

„<…>

2.   Institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų apsauga:

<…>

nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas.

<…>“

3

2013 m. lapkričio 20 d. per procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo 2013/4218 Europos Komisija išsiuntė Lenkijos Respublikai ir kai kurioms kitoms valstybėms narėms oficialų pranešimą pagal SESV 258 straipsnį; jame šio pranešimo gavėjų prašoma nacionalinės teisės aktus, reglamentuojančius azartinių lošimų paslaugas, suderinti su SESV įtvirtintomis pagrindinėmis laisvėmis.

4

Atsakyme (jį Komisija gavo 2014 m. kovo 3 d.) Lenkijos Respublika informavo Komisiją, kad atsakydama į jos susirūpinimą pagal 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 98/34/EB, nustatančią informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarką (OL L 204, 1998, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 20 t., p. 337), ketina pranešti apie įstatymo projektą, kuriuo iš dalies keičiamas Lenkijos Azartinių lošimų įstatymas.

5

2014 m. lapkričio 5 d. Lenkijos Respublika pranešė Komisijai apie minėtą įstatymo projektą, kaip numatyta Direktyvos 98/34 8 straipsnyje. Šis pranešimas buvo įregistruotas suteikiant numerį 2014/537/PL.

6

2015 m. vasario 3 d. ir 6 d. atitinkamai Komisija ir Maltos Respublika pateikė išsamias nuomones, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 98/34 9 straipsnio 2 dalį, dėl įstatymo projekto, apie kurį pranešta.

7

2015 m. vasario 17 d., remdamasi Reglamento Nr. 1049/2001 2 straipsnio 1 dalimi, Igpour pateikė prašymą dėl galimybės susipažinti su Komisijos ir Maltos Respublikos pateiktomis nuomonėmis.

8

2015 m. kovo 10 d. Komisija atsisakė suteikti Igpour galimybę susipažinti su prašomais dokumentais.

9

2015 m. balandžio 16 d., remdamasi Reglamento Nr. 1049/2001 7 straipsnio 2 dalimi, Igpour pateikė Komisijai kartotinį prašymą dėl galimybės susipažinti su dokumentais.

10

Ginčijamuose sprendimuose Komisija paaiškino, kad atskleidus aptariamus dokumentus būtų pakenkta Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatytai inspekcijų, tyrimų ir audito tikslų apsaugai, kiek tai susiję su procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo 2013/4218, nes šios nuomonės neatsiejamai susijusios su minėta procedūra.

11

2015 m. rugsėjo 1 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį Igpour ieškinį dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo. Švedijos Karalystei leista įstoti į bylą palaikyti Igpour reikalavimų, o Lenkijos Respublikai leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

12

2017 m. gruodžio 7 d. Komisija užbaigė procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo 2013/4218 prieš Lenkijos Respubliką.

13

2018 m. vasario 28 d. ji nusprendė suteikti Igpour galimybę susipažinti su prašomais dokumentais.

14

2017 m. rugsėjo 28 d. vykusiame posėdyje šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo klausimus.

15

2018 m. kovo 6 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, juo Komisija prašė Bendrojo Teismo pripažinti, kad nebeliko šio ieškinio dalyko ir kad nebereikia priimti dėl jo sprendimo, nes ji nusprendė suteikti Igpour galimybę susipažinti su dviem dokumentais, dėl kurių buvo priimti ginčijami sprendimai. Komisija taip pat prašė priteisti iš Igpour bylinėjimosi išlaidas.

16

2018 m. kovo 14 d. nutartimi Bendrasis Teismas nusprendė atnaujinti žodinę proceso dalį ir paragino kitas šalis pateikti pastabas dėl Komisijos prašymo pripažinti, kad nėra pagrindo priimti sprendimą. Savo pastabose Igpour neigė praradusi suinteresuotumą pareikšti ieškinį. Savo pastabose Lenkijos Respublika tik nurodė, kad neprieštarauja Komisijos prašymui. Švedijos Karalystė nepateikė pastabų dėl prašymo pripažinti, kad nėra pagrindo priimti sprendimą.

17

Skundžiamoje nutartyje Bendrasis Teismas teigė, jog mažai tikėtina, kad tokia netipinė situacija gali vėl susiklostyti ateityje. Jis taip pat nurodė, kad Igpour tik nurodė galimybę pareikšti ieškinį Komisijai dėl Europos Sąjungos (nesutartinės) atsakomybės, tačiau nepatikslino, ar ji arba jos nariai ketina pasinaudoti šia galimybe.

18

Taigi Bendrasis Teismas nusprendė, kad nebereikia priimti sprendimo dėl ieškinio, ir nurodė šalims padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

19

Apeliaciniu skundu Igpour Teisingumo Teismo prašo:

20

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

21

Švedijos Karalystė prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą nutartį ir ginčijamus sprendimus.

22

Lenkijos Respublika per posėdį pateikė pastabas ir iš esmės prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

23

Grįsdama apeliacinį skundą Igpour remiasi penkiais pagrindais.

24

Pirmajame pagrinde Igpour tvirtina, kad skundžiamos nutarties 30 ir 32 punktai yra klaidingi dviem aspektais.

25

Pirma, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, konstatavęs, kad mažai tikėtina, jog Igpour nurodytas neteisėtumas pasikartos ateityje. Antra, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, tvirtindamas, kad svarbu tai, ar ateityje gali susiklostyti tokia konkreti situacija, kokia nagrinėjama šioje byloje, o ne tai, ar ateityje Komisija gali taikyti tokį Reglamento Nr. 1049/2001 ir Direktyvos 98/34 aiškinimą, kurį ginčija Igpour.

26

Anot Igpour, viena vertus, Bendrasis Teismas nekonstatavo, jog nėra tikimybės, kad Komisija ateityje remsis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečios įtraukos aiškinimu, pagal kurį bendroji neatskleidimo prezumpcija apima dokumentus, kuriuose yra arba nėra nuorodų į oficialius pranešimus ir kurie „neatsiejamai susiję“ su vykstančia procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo.

27

Bendrasis Teismas įvertino ne tikimybę, kad toks aiškinimas pasikartos ateityje, o veikiau tikimybę, kad šis aiškinimas bus taikomas esant situacijai, panašiai į nagrinėjamą šioje byloje, t. y. naujoje byloje, kurioje vykstant procedūrai dėl įsipareigojimų neįvykdymo valstybė narė, atsakydama į susirūpinimą, dėl kurio pradėta tokia procedūra, praneš Komisijai apie įstatymo projektą, ir Komisija pateiks išsamią nuomonę dėl šio projekto, paskui atsisakys atskleisti šią nuomonę, remdamasi būtinybe apsaugoti procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo tikslą.

28

Kita vertus, Bendrasis Teismas padarė tokią pačią klaidą, kaip nurodyta šio sprendimo 26 ir 27 punktuose, kiek tai susiję su Komisijos argumentu, kad skaidrumo principas, kuriuo grindžiama Direktyva 98/34, pakeista 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/1535, kuria nustatoma informacijos apie techninius reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarka (OL L 241, 2015, p. 1), nedraudžia remtis bendrosiomis neatskleidimo prezumpcijomis išsamių nuomonių, pateiktų per nekonfidencialią pranešimo procedūrą, atveju.

29

Be to, atsižvelgiant į didelę valstybių narių įsipareigojimų pranešti, nustatytų Direktyvoje 2015/1535, apimtį, tikėtina, kad daugelis įstatymo projektų, apie kuriuos pranešta, bent iš dalies atitiks Komisijos susirūpinimą, kuriuo grindžiama pradėta procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo, keliančius aspektus, taigi susiklostys situacija, panaši į nagrinėjamąją šioje byloje. Bendrasis Teismas niekaip nepagrindė savo priešingo teiginio ir tokio pagrindimo neįmanoma pateikti.

30

Igpour nurodo, kad kita su ja susijusi nutartis, t. y. 2018 m. liepos 19 d. Nutartis Izba Gospodarcza Producentów i Operatorów Urządzeń Rozrywkowych / Komisija (T‑750/17, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:506), įrodo, jog Komisija nuolat gina savo pateikiamą Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečios įtraukos ir direktyvose 98/34 ir 2015/1535 įtvirtinto skaidrumo principo aiškinimą, ir patvirtina tikimybę, jog toks aiškinimas gali pasikartoti ateityje.

31

Igpour taip pat tvirtina, kad labai tikėtina, jog ji pati ateityje pateiks prašymus dėl galimybės susipažinti su dokumentais, ir Komisija į šiuos prašymus atsakys, remdamasi šioje byloje ginčijamu Sąjungos teisės aiškinimu. Šiuo klausimu ji pabrėžia, kad jos, kaip verslininkų organizacijos, veikla apima visus jos narių sudaromų komercinių sandorių aspektus, o ne vien tuos, kurie tiesiogiai susiję su jos atstovaujamu konkrečiu sektoriumi arba kuriuos tiesiogiai paveikia azartinius lošimus reglamentuojantys nacionalinės teisės aktai.

32

Švedijos vyriausybė pažymi, kad, nors dabar Igpour jau turi galimybę susipažinti su nagrinėjamais dokumentais, Komisija oficialiai nepanaikino ginčijamų sprendimų, todėl ginčo dalykas išliko.

33

Švedijos vyriausybės teigimu, Igpour sąmoningai stengėsi susipažinti su išsamiomis nuomonėmis, pateiktomis per pranešimo procedūrą, kai procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo dar vyko. Kadangi prašomi dokumentai buvo atskleisti tik pasibaigus minėtoms procedūroms, toks atskleidimas negalėjo visiškai pasiekti prašymo dėl galimybės susipažinti su dokumentais tikslų.

34

Švedijos vyriausybė sutinka su Igpour pozicija, kad Bendrasis Teismas turėjo išnagrinėti, ar Komisija ateityje galės remtis ginčijamiems sprendimams taikyta bendrosios prezumpcijos taisykle. Šią išvadą tiesiogiai patvirtina 2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimas ClientEarth / Komisija (C‑57/16 P, EU:C:2018:660), iš kurio matyti, kad reikia išnagrinėti, ar nurodytas neteisėtumas gali pasikartoti ateityje.

35

Švedijos vyriausybė, kaip ir Igpour, mano, kad tokia situacija gali pasikartoti ateityje. Iš tiesų, pirma, egzistuoja tiesioginis pavojus, kad Komisija galės motyvuoti sprendimus, kuriais bus atmetami būsimi prašymai dėl galimybės susipažinti su dokumentais, pateikti vykstant Direktyvoje 2015/1535 numatytai pranešimo procedūrai, remdamasi ginčijama bendrosios prezumpcijos taisykle. Antra, Komisija faktiškai jau taikė tokią bendrosios prezumpcijos taisyklę po to, kai priėmė ginčijamus sprendimus, kad pagrįstų kartotinio prašymo atmetimą; tą prašymą dėl galimybės susipažinti su Komisijos pastabomis ir išsamia nuomone Igpour pateikė vykstant Direktyvoje 2015/1535 numatytai pranešimo procedūrai. Trečia, faktas, kad Igpour kyla didelė rizika, jog šia bendrosios prezumpcijos taisykle gali būti pasinaudota ir ateityje, taip pat išplaukia iš to, kad Igpour yra lošimo automatų gamintojų, platintojų ir šios srities veiklos vykdytojų Lenkijoje interesams atstovaujanti organizacija, kurios veikla apima visus jos narių sudaromų komercinių sandorių aspektus, o ne tik tuos, kurie yra tiesiogiai susiję su jos atstovaujamu konkrečiu sektoriumi ar kuriuos paveikia azartinių lošimų teisės aktai. Galiausiai ši rizika susijusi ne tik su Igpour prašymais dėl galimybės susipažinti su dokumentais, bet ir su kitų asmenų prašymais.

36

Komisija tvirtina, kad apeliacinio skundo pirmasis pagrindas yra nepagrįstas.

37

Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde Igpour, palaikoma Švedijos vyriausybės, iš esmės tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, skundžiamos nutarties 30 ir 32 punktuose konstatavęs, jog mažai tikėtina, kad jos nurodytas neteisėtumas pasikartos ateityje, ir jog dėl to ji nebeturi suinteresuotumo, kad ieškinys būtų toliau nagrinėjamas. Jos nuomone, šiomis aplinkybėmis svarbus klausimas yra ne tai, ar konkreti situacija, panaši į nagrinėjamąją šioje byloje, gali pasikartoti ateityje, bet tai, ar apskritai egzistuoja rizika, kad nurodytas neteisėtumas pasikartos ateityje, konkrečiai kalbant, kad Komisija ateityje ir vėl remsis Reglamento 1049/2001 aiškinimu, pagal kurį vykstant procedūroms dėl įsipareigojimų neįvykdymo ji turi teisę taikyti bendrąją konfidencialumo prezumpciją.

38

Šiuo klausimu primintina, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją ginčo dalykas, kaip ir suinteresuotumas pareikšti ieškinį, turi išlikti iki teismo sprendimo priėmimo, nes priešingu atveju nebereikės priimti sprendimo, o tai reiškia, kad ieškinio patenkinimas turi suteikti naudos jį pareiškusiai šaliai (2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo ClientEarth / Komisija, C‑57/16 P, EU:C:2018:660, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

39

Tam tikrais atvejais ieškovas gali išsaugoti suinteresuotumą reikalauti panaikinti ginčijamą aktą, kad šio akto rengėjas būtų priverstas padaryti atitinkamus pakeitimus ateityje, ir taip būtų išvengta skundžiamam aktui tariamai būdingo neteisėtumo pasikartojimo pavojaus (2013 m. gegužės 28 d. Sprendimo Abdulrahim / Taryba ir Komisija, C‑239/12 P, EU:C:2013:331, 63 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo ClientEarth / Komisija, C‑57/16 P, EU:C:2018:660, 48 punktas).

40

Šis suinteresuotumas išlieka, jei toks neteisėtumas galėtų pasikartoti ateityje, neatsižvelgiant į konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes (2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Wunenburger / Komisija, C‑362/05 P, EU:C:2007:322, 52 punktas ir 2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo ClientEarth / Komisija, C‑57/16 P, EU:C:2018:660, 48 punktas).

41

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos taip pat matyti, kad ieškovo suinteresuotumo pareikšti ieškinį išlikimą reikia vertinti in concreto, atsižvelgiant, be kita ko, į nurodomo neteisėtumo padarinius ir, kaip teigiama, patirtos žalos pobūdį (2013 m. gegužės 28 d. Sprendimo Abdulrahim / Taryba ir Komisija, C‑239/12 P, EU:C:2013:331, 65 punktas).

42

Nagrinėjamu atveju skundžiamos nutarties 30 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad Igpour ieškinys pateiktas dėl atsisakymo suteikti galimybę susipažinti su pagal Direktyvą 98/34 pateiktomis išsamiomis nuomonėmis, susijusiomis su įstatymo projektu, apie kurį valstybė narė pranešė pagal šią direktyvą, ir kad Komisija savo atsisakymą atskleisti šias nuomones grindė būtinybe apsaugoti vykstančios procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo tikslą, todėl mažai tikėtina, kad ateityje susiklostytų tokia neįprasta situacija.

43

Žinoma, neginčijama, kad Komisija atsisakymą leisti susipažinti su prašomais dokumentais grindė Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečia įtrauka ir ypač tuo, kad egzistuoja neatsiejamas ryšys tarp išsamių nuomonių ir aptariamos procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo prieš Lenkijos Respubliką, taigi bendrąja konfidencialumo prezumpcija, taikoma dokumentams, susijusiems su vykstančiomis procedūromis dėl įsipareigojimų neįvykdymo.

44

Vadinasi, negalima atmesti galimybės, kad, kaip tvirtina Igpour, Komisija ateityje vėl remsis šia bendrąja neatskleidimo prezumpcija, motyvuodama atsisakymą leisti susipažinti su bet kokiu dokumentu, neatsiejamai susijusiu su vykstančia procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo.

45

Vis dėlto Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs bendrąją konfidencialumo prezumpciją dėl dokumentų, susijusių su ikiteismine procedūra dėl įsipareigojimų nevykdymo, įskaitant dokumentus, kuriais apsikeitė Komisija ir atitinkama valstybė narė vykstant „ES Pilot“ procedūrai (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo ClientEarth / Komisija, C‑57/16 P, EU:C:2018:660, 81 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

46

Taigi grįsdama savo suinteresuotumą pareikšti ieškinį argumentu, kad jos nurodytas neteisėtumas gali pasikartoti ateityje, neatsižvelgiant į konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes, Igpour iš tiesų ginčija bendrosios konfidencialumo prezumpcijos, kurią jau yra patvirtinęs Teisingumo Teismas, egzistavimą.

47

Jei būtų pritarta tokiam abstrakčiam „neteisėtumo, kuris gali pasikartoti ateityje“ aiškinimui, jis, kaip iš esmės pažymėjo ir generalinis advokatas savo išvados 73 punkte, turėtų paradoksalių pasekmių. Iš tiesų ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį bet kokioje byloje dėl galimybės susipažinti su dokumentais automatiškai išliktų vien dėl to, kad atitinkama institucija ateityje galėtų taikyti ginčijamą konkrečios teisės nuostatos aiškinimą.

48

Be to, priešingai, nei tvirtina Igpour, ir, kaip savo išvados 115 punkte pažymėjo generalinis advokatas, šioje byloje nėra konkrečių priežasčių, dėl kurių būtų galima manyti, kad Igpour yra „ypač neapsaugota nuo tokio minėtos prezumpcijos taikymo ateityje“.

49

Šios bylos aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių byloje, kurioje priimtas 2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimas ClientEarth / Komisija (C‑57/16 P, EU:C:2018:660). Toje byloje, viena vertus, prašymas dėl galimybės susipažinti su dokumentais buvo pateiktas dėl dokumentų, susijusių su Sąjungos teisėkūros procedūra aplinkosaugos srityje. Kita vertus, joje Teisingumo Teismas pripažino apeliantės suinteresuotumą tęsti procesą, nepaisant to, kad prašomi dokumentai buvo atskleisti, motyvuodamas tuo, kad apeliaciniu skundu buvo siekiama panaikinti teismo sprendimą, kuriuo pirmą kartą buvo pripažintas bendrosios konfidencialumo prezumpcijos taikymas tam tikrai dokumentų kategorijai remiantis minėtu teisiniu pagrindu. Taigi tokios prezumpcijos, kurios teisėtumas ginčytas toje byloje, taikymas iš tikrųjų galėtų pasikartoti ateityje, neatsižvelgiant į konkrečias minėtos bylos aplinkybes, o nagrinėjamu atveju nurodytas neteisėtumas susijęs su prezumpcijos, kurią Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, taikymu konkrečiomis aplinkybėmis, todėl toks neteisėtumas negali pasikartoti kitokiomis aplinkybėmis.

50

Taigi konstatuotina, kad Bendrasis Teismas pagrįstai konkrečiai įvertino specifines aplinkybes, kuriomis pasireiškė nurodytas neteisėtumas, ir konstatavo, kad tokios aplinkybės, atsižvelgiant į jų ypatybes, negali pasikartoti, todėl, nesant šioje byloje susiklosčiusių specifinių aplinkybių, negali pasikartoti ir nurodytas neteisėtumas.

51

Kiek tai susiję su šio sprendimo 28–31 punktuose nurodytais argumentais, konstatuotina, kad jais Igpour iš esmės tvirtina, jog Bendrasis Teismas padarė tokią pačią teisės klaidą, kaip jau išnagrinėta šio sprendimo 42–50 punktuose. Todėl juos reikia atmesti dėl tų pačių priežasčių.

52

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, matyti, kad pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

53

Antrajame pagrinde Igpour tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, skundžiamos nutarties 33 punkte konstatavęs, jog bylos užbaigimas nepriėmus sprendimo dėl esmės nesudaro Komisijai galimybių išvengti veiksmingos teisminės kontrolės. Iš tiesų Komisija visada galėtų nuspręsti leisti susipažinti su prašomais dokumentais, kai pastebėtų, kad gali pralaimėti ginčą.

54

Igpour tvirtina, kad Bendrojo Teismo motyvai, pagal kuriuos „pritarti argumentui, [kad bylos užbaigimas nepriėmus sprendimo iš esmės leistų Komisijai išvengti veiksmingos teisminės kontrolės], reikštų pripažinti, kad nereikia įrodyti kiekvieno konkretaus atvejo specifinių aplinkybių ir bet kuris ieškovas, kurio prašymas dėl galimybės susipažinti su dokumentais iš pradžių buvo atmestas, galėtų siekti, kad būtų priimtas sprendimas dėl jo ir atitinkamos institucijos, kuriai pateiktas toks prašymas, ginčo, net jeigu prašymas ir buvo patenkintas jau pareiškus ieškinį Sąjungos teisme“, grindžiami klaidingu šio argumento suvokimu.

55

Pirma, šiuo atveju suinteresuotumas, kad ieškinys būtų toliau nagrinėjamas, egzistuoja dėl to, kad, viena vertus, atsisakymas leisti susipažinti su ginčijamais dokumentais grindžiamas prašomų dokumentų ir vykstančios procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo tariamu „neatsiejamu ryšiu“ ir, kita vertus, procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo yra baigta ir dokumentai buvo pateikti pasibaigus tiek rašytinei, tiek žodinei proceso daliai. Jeigu šios sąlygos įvykdytos, Sąjungos teismai turi priimti sprendimą dėl ieškinio. Kadangi tik Komisija sprendžia, ar užbaigti procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo ir kada tai padaryti, ji galėtų priimti tokį sprendimą, jei po posėdžio ir pasibaigus žodinei proceso daliai suvokia, kad gali pralaimėti bylą. Taigi ji galėtų nuspręsti išvengti jai nepalankios bylos baigties. Praktiškai pažymėtina, kad, jei užbaigus procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo Bendrasis Teismas nebeturėtų priimti sprendimo, toks požiūris leistų Komisijai vilkinti galimybę susipažinti su bet kokiais dokumentais kelerius metus, ir nebūtų jokios tokio sprendimo teisminės kontrolės.

56

Antra, Bendrojo Teismo argumentai akivaizdžiai neatitinka Teisingumo Teismo jurisprudencijos, suformuotos 2013 m. gegužės 28 d. Sprendimo Abdulrahim / Taryba ir Komisija (C‑239/12 P, EU:C:2013:331) 78 ir 79 punktuose; pagal šią jurisprudenciją suinteresuotumo, kad ieškinys būtų toliau nagrinėjamas, išlikimas ir po to, kai ginčijamas aktas nebesukelia teisinių pasekmių, gali būti pateisinamas tuo, kad pripažinus nurodytą neteisėtumą ieškovas gali gauti naudos.

57

Trečia, Igpour tvirtina, kad Bendrasis Teismas iš tiesų iš esmės neginčijo jos teiginio, jog Komisija išvengia bet kokios teisminės kontrolės, ir kad šio teiginio pakanka norint įrodyti, jog Igpour yra suinteresuota toliau palaikyti savo ieškinį. Teisė susipažinti su dokumentais kyla tiesiogiai iš SESV 15 straipsnio ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 42 straipsnio. Taigi ypač svarbu užtikrinti veiksmingą Komisijos sprendimų atsisakyti leisti susipažinti su dokumentais teisminę kontrolę.

58

Komisija tvirtina, kad šis pagrindas nepagrįstas.

59

Antrajame pagrinde Igpour iš esmės tvirtina, jog tai, kad Bendrasis Teismas užbaigė bylą, nepriėmęs sprendimo dėl esmės, suteikia Komisijai galimybę išvengti veiksmingos teisminės kontrolės ir jog skundžiamos nutarties 33 punkte, kur Bendrasis Teismas priėjo prie išvados, kad taip nėra, padaryta teisės klaida.

60

Šiuo klausimu pažymėtina, kad iš šio sprendimo 39 punkte jau nurodytos jurisprudencijos matyti, jog nors tam tikromis aplinkybėmis ieškovas išsaugo suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl panaikinimo net ir tuomet, kai aktas, kurį prašoma panaikinti, pareiškus ieškinį nebesukelia teisinių pasekmių, taip nėra visais atvejais.

61

Iš apeliacinio skundo pirmojo pagrindo analizės matyti, kad Igpour neįrodė, jog šios bylos aplinkybės yra tokios, kad atsižvelgdamas į šią jurisprudenciją Bendrasis Teismas turėjo konstatuoti, jog ji išlaikė suinteresuotumą pareikšti ieškinį, nors vykstant procesui Bendrajame Teisme Komisija suteikė jai galimybę susipažinti su dviem dokumentais, dėl kurių buvo priimti ginčijami sprendimai.

62

Taip pat pasakytina, kad šiame pagrinde Igpour iš esmės teigia, jog skundžiama nutartimi Bendrasis Teismas atėmė iš jos veiksmingos teisminės gynybos galimybę ir taip pažeidė Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, todėl primintina, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją šia nuostata nesiekiama pakeisti Sutartyse numatytos teisminės kontrolės sistemos, būtent taisyklių dėl tiesiogiai Sąjungos teismui pareikštų ieškinių priimtinumo (2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 97 punktas ir 2017 m. spalio 25 d. Sprendimo Rumunija / Komisija, C‑599/15 P, EU:C:2017:801, 68 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), taigi nepakeičiamos ir suinteresuotumo pareikšti ieškinį vertinimo sąlygos.

63

Vadinasi, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, skundžiamos nutarties 33 punkte nusprendęs, kad pritarti Igpour argumentui reikštų pripažinti, jog nereikia įrodyti kiekvieno konkretaus atvejo specifinių aplinkybių ir ieškovas, kurio prašymas dėl galimybės susipažinti su dokumentais iš pradžių buvo atmestas, galėtų siekti, kad būtų priimtas sprendimas dėl jo ir atitinkamos institucijos, kuriai pateiktas toks prašymas, ginčo, net jeigu prašymas ir buvo patenkintas jau pareiškus ieškinį Sąjungos teisme.

64

Taigi apeliacinio skundo antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

65

Trečiajame pagrinde Igpour iš esmės tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, skundžiamos nutarties 34 punkte konstatavęs, jog tai, kad norėdama pareikšti Komisijai ieškinį dėl žalos atlyginimo ji turėtų įrodyti ginčijamų sprendimų neteisėtumą, jai nebūtų nepagrįsta našta, nes ji galėtų remtis argumentais, jau nurodytais ieškinyje dėl panaikinimo.

66

Igpour nuomone, šie motyvai klaidingi dviem aspektais. Pirma, Sąjungos teismų atliktas akto panaikinimas būtų privalomas Sąjungos ar nacionaliniams teisėjams, nagrinėjantiems ieškinį dėl žalos atlyginimo, arba galėtų būti neteisminių derybų su Sąjungos institucijomis dėl patirtos žalos atlyginimo pagrindas. Kitaip tariant, Bendrojo Teismo sprendimo privalomumas jai būtų naudingas. Antra, atsižvelgiant į proceso Bendrajame Teisme etapą, kuriame buvo priimta skundžiama nutartis, t. y. užbaigus rašytinę ir žodinę proceso dalis, našta, kuri tektų Igpour, jei visa tai reikėtų pakartoti nagrinėjant būsimą ieškinį dėl žalos atlyginimo, bet kuriuo atveju būtų nepagrįsta.

67

Ketvirtajame pagrinde Igpour iš esmės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, skundžiamos nutarties 34 punkte atmetęs jos argumentą, jog ginčijamų sprendimų panaikinimas jai gali būti naudingas diskusijose su Komisija ir galbūt pareiškiant Komisijai ieškinį dėl žalos atlyginimo, vien dėl to, kad ji konkrečiai nenurodė, ar „iš tikrųjų“ ketina pareikšti tokį ieškinį, ir nepateikė tikslių, konkrečių ir patikrinamų įrodymų dėl ginčijamais sprendimais padarytos žalos. Be to, Igpour teigia, kad Bendrasis Teismas nurodė jai padengti savo bylinėjimosi išlaidas, o tai yra konkreti ir reali ginčijamais sprendimais padaryta žala.

68

Igpour nuomone, priešingai, nei nusprendė Bendrasis Teismas, ji neprivalo jo įtikinti, kad „iš tikrųjų“ ketina pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Ne vien hipotetinis turi būti būtent jos suinteresuotumas, o ne galimybė, kad ji pareikš ieškinį dėl žalos atlyginimo. Iš tikrųjų pakanka, kad ji nurodytų priežastis, dėl kurių ginčijamais sprendimais jai buvo padaryta turtinė žala. Šiam teiginiui pagrįsti nurodytos faktinės aplinkybės nebūtinai turi būti konkrečios ir patikrinamos, nes Bendrasis Teismas neturi jų tikrinti. Taigi toks reikalavimas neturi prasmės. Be to, dėl tokio reikalavimo be reikalo komplikuojamos sąlygos pareikšti ieškinius dėl panaikinimo ir dėl žalos atlyginimo, tad tai padaryti tampa sunkiau.

69

Bet kuriuo atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp ginčijamų sprendimų ir su ieškiniu dėl panaikinimo susijusių išlaidų. Be to, atsižvelgiant į Bendrojo Teismo sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų, jos tapo neatlygintinos po to, kai buvo paskelbta skundžiama nutartis. Igpour tvirtina, kad šiuo argumentu ji ginčija ne Bendrojo Teismo sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų, bet jo išvadą, kad nereikia priimti sprendimo, kiek tai nuspręsdamas šis teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad jos patirtos išlaidos yra konkreti ginčijamais sprendimais padaryta žala.

70

Komisija tvirtina, kad šie du pagrindai nepagrįsti.

71

Šiais dviem pagrindais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, Igpour iš esmės tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, konstatavęs, jog tai, kad pareikšdama ieškinį dėl žalos atlyginimo ji turėtų pakartoti argumentus, jau pateiktus nagrinėjant šį ieškinį dėl panaikinimo, jai nebūtų nepagrįsta našta, galinti įrodyti jos suinteresuotumą pareikšti ieškinį šioje byloje. Be to, ji nesutinka su tuo, jog Bendrasis Teismas nusprendė, kad ji konkrečiai nenurodė, ar „iš tikrųjų“ ketina pareikšti tokį ieškinį, ir kad nepateikė tikslių, konkrečių ir patikrinamų įrodymų dėl ginčijamų sprendimų padarinių; tuo remdamasis Bendrasis Teismas padarė išvadą, jog galimybė, kad bus pareikštas toks ieškinys, neįrodo jos suinteresuotumo pareikšti ieškinį išlikimo.

72

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pareiga įrodyti savo suinteresuotumą pareikšti ieškinį, kuris yra esminė ir pirmoji bet kokio ieškinio teisme sąlyga, tenka ieškovui (2018 m. lapkričio 7 d. Sprendimo BPC Lux 2 ir kt. / Komisija, C‑544/17 P, EU:C:2018:880, 33 punktas).

73

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad galimybės pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo pakanka suinteresuotumui pareikšti ieškinį pagrįsti, jeigu šis suinteresuotumas nėra hipotetinis (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Mory ir kt. / Komisija, C‑33/14 P, EU:C:2015:609, 69 ir 79 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją ir 2018 m. lapkričio 7 d. Sprendimo BPC Lux 2 ir kt. / Komisija, C‑544/17 P, EU:C:2018:880, 43 punktą). Šiuo klausimu pasakytina, kad, kaip priminta šio sprendimo 41 punkte, tokio suinteresuotumo pareikšti ieškinį išlikimą reikia vertinti in concreto, atsižvelgiant, be kita ko, į nurodomo neteisėtumo padarinius ir, kaip teigiama, patirtos žalos pobūdį.

74

Darytina išvada, kad Igpour negalėjo pagrįsti suinteresuotumo pareikšti ieškinį, vien remdamasi galimybe ateityje pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo ir nenurodydama konkrečių aplinkybių dėl nurodomo neteisėtumo padarinių jos situacijai ir žalos, kurią ji teigia patyrusi ir kurios atlyginimo siektų tokiu ieškiniu, pobūdžio.

75

Vis dėlto savarankiškai vertindamas faktines aplinkybes ir įrodymus Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 34 punkte konstatavo, kad apeliantė rėmėsi galimybe pareikšti tokį ieškinį dėl žalos atlyginimo, tačiau nepatikslino, ar ji pati arba jos nariai iš tikrųjų ketina pasinaudoti šia galimybe, ir, kiek tai susiję su, kaip teigiama, patirta žala, tik nurodė, kad „ieškiniai buvo atmesti ir ieškovės pralaimėjo“, tačiau nepateikė jokių tikslių, konkrečių ir patikrinamų įrodymų; apeliantė šiuo klausimu niekur netvirtino, kad Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes arba jos pateiktus argumentus.

76

Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai iš esmės nusprendė, kad neįvykdytos šio sprendimo 73 punkte primintoje jurisprudencijoje įtvirtintos sąlygos, leidžiančios pripažinti, jog galimybė pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo gali pagrįsti suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl panaikinimo.

77

Dėl argumento, kad Igpour patyrė konkrečią žalą, nes Bendrasis Teismas jai nurodė padengti savo bylinėjimosi išlaidas, taip pat primintina, jog ši aplinkybė savaime akivaizdžiai negali įrodyti, kad išlieka suinteresuotumas pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, antraip ši sąlyga netektų prasmės.

78

Dėl argumento, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, skundžiamos nutarties 34 punkte nusprendęs, jog tai, kad pareikšdama ieškinį dėl žalos atlyginimo Igpour turėtų pakartoti argumentus, jau pateiktus nagrinėjant ieškinį dėl panaikinimo, jai nebūtų nepagrįsta našta, galinti įrodyti jos suinteresuotumą pareikšti ieškinį šioje byloje, pažymėtina, kad pritarti tokiam argumentui reikštų įpareigoti Bendrąjį Teismą nagrinėti ieškinį dėl žalos atlyginimo, net jeigu jis vien hipotetinis. Kaip matyti iš šio sprendimo 74–76 punktų, Bendrasis Teismas nagrinėjamu atveju teisingai nusprendė, kad tokio rėmimosi nepakanka norint įrodyti suinteresuotumo pareikšti ieškinį išlikimą, nes pirmojoje instancijoje apeliantė nepateikė jokių konkrečių įrodymų šiuo klausimu.

79

Darytina išvada, kad apeliacinio skundo trečiąjį ir ketvirtąjį pagrindus reikia atmesti kaip nepagrįstus.

80

Penktajame pagrinde Igpour iš esmės tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, skundžiamos nutarties 34 punkte nusprendęs, jog ji nėra suinteresuota, kad ieškinys būtų toliau nagrinėjamas, nors ginčijamų sprendimų panaikinimas buvo būtinas siekiant ištaisyti jai, kaip profesinei organizacijai, padarytą neturtinę žalą, ir jog nėra jokio kito būdo šią žalą ištaisyti.

81

Komisija tvirtina, kad šis pagrindas yra nepriimtinas.

82

Primintina, kad pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 170 straipsnio 1 dalį apeliaciniame skunde negalima keisti Bendrojo Teismo svarstytos bylos dalyko. Apeliaciniame procese Teisingumo Teismas turi kompetenciją tik ištirti pirmojoje instancijoje nagrinėtų pagrindų teisinius vertinimus. Taigi šalis negali Teisingumo Teisme pirmą kartą pateikti pagrindo, kurį ji galėjo pateikti, tačiau nepateikė, Bendrajame Teisme, nes tai reikštų, kad jai leidžiama pateikti Teisingumo Teismui, kurio kompetencija apeliaciniame procese ribota, nagrinėti platesnės apimties ginčą nei tas, kurį nagrinėjo Bendrasis Teismas (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Elf Aquitaine / Komisija, C‑521/09 P, EU:C:2011:620, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

83

Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad Igpour Bendrajame Teisme netvirtino, jog išsaugojo suinteresuotumą, kad būtų panaikinti ginčijami sprendimai, motyvuodama tuo, jog šis panaikinimas būtų neturtinės žalos, kurią ji patyrė dėl nurodyto šių sprendimų neteisėtumo, atlyginimas; šį argumentą ji pirmą kartą pateikė savo apeliaciniame skunde.

84

Taigi apeliacinio skundo penktąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepriimtiną.

85

Vadinasi, atmestinas visas apeliacinis skundas.

86

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

87

Kadangi nagrinėjamu atveju Igpour pralaimėjo bylą, o Komisija prašė priteisti iš Igpour bylinėjimosi išlaidas, ji turi padengti ne tik savo, bet ir Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

88

Pagal Procedūros reglamento 140 straipsnį Švedijos Karalystė ir Lenkijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: