–

GM, atstovaujamo Rechtsanwälte M. Gall ir W. Eigner,

–

Adler Real Estate AG, atstovaujamos Rechtsanwalt S. Hödl,

–

HL, atstovaujamo Rechtsanwalt C. Diregger,

–

Übernahmekommission, atstovaujamos M. Winner,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos G. Braun, H. Støvlbæk ir H. Krämer,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/25/EB dėl įmonių perėmimo pasiūlymų (OL L 142, 2004, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 2 t., p. 20), iš dalies pakeistos 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/59/ES (OL L 173, 2014, p. 190), 4 ir 17 straipsnių, aiškinamų atsižvelgiant į veiksmingumo principą, ir dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant FN, GM, Adler Real Estate AG (toliau – Adler), HL ir Petrus Advisers LLP (toliau – Petrus) ginčą su Übernahmekommission (Įmonių perėmimų komisija, Austrija) (toliau – Įmonių perėmimų komisija) dėl FN, GM ir HL skirtų sankcijų už pareigos pateikti perėmimo pasiūlymą pažeidimą teisėtumo.

3

Direktyvos 2004/25 5, 7 ir 8 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

4

Šios direktyvos 4 straipsnio „Priežiūros institucija ir taikytina teisė“ 1, 5 ir 6 dalyse numatyta:

„1.   Valstybės narės paskiria instituciją arba institucijas, kompetentingas pasiūlymams prižiūrėti pagal taisykles, kurias jos nustato arba pradeda taikyti pagal šią direktyvą. Taip paskirtos institucijos yra arba valdžios institucijos, asociacijos arba privačios įstaigos, kurias pripažįsta nacionaliniai teisės aktai arba aiškiai tam tikslui pagal nacionalinius teisės aktus paskirtos valdžios institucijos. Valstybės narės [Europos] Komisijai praneša apie tokius paskyrimus, nurodydamos bet kokį galimą funkcijų pasidalijimą. Jos užtikrina, kad tos institucijos vykdytų savo funkcijas nešališkai ir nepriklausomai nuo visų pasiūlymo šalių.

<…>

5.   Priežiūros institucijoms suteikiami visi įgaliojimai, kurių reikia jų pareigoms vykdyti, įskaitant įgaliojimą užtikrinti, kad pasiūlymo šalys laikytųsi pagal šią direktyvą taikomų ar priimtų taisyklių.

<…>

6.   Ši direktyva neturi įtakos valstybių narių įgaliojimui paskirti teismines ar kitokias institucijas, atsakingas už ginčų sprendimą ir sprendimų dėl pažeidimų, padarytų pasiūlymų eigoje, priėmimą, taip pat valstybių narių įgaliojimui reguliuoti, ar pasiūlymo šalys turi teisę pradėti administracinį ar teisminį procesą ir kokiomis aplinkybėmis. Visų pirma ši direktyva neturi įtakos įgaliojimams, kuriuos valstybėje narėje gali turėti teismai, atsisakyti nagrinėti teisinę procedūrą ir spręsti, ar tokios procedūros gali ar negali paveikti pasiūlymo rezultatus. Ši direktyva neturi įtakos valstybių narių įgaliojimams nustatyti teisinę poziciją dėl priežiūros institucijų atsakomybės ar pasiūlymo šalių bylinėjimosi.“

5

Šios direktyvos 5 straipsnio „Smulkiųjų akcininkų apsauga, privalomas pasiūlymas ir teisinga kaina“ 1 dalyje nustatyta:

„Kai fizinis ar juridinis asmuo, pats arba kartu su kitais sutartinai veikiančiais asmenimis įsigyja ir dėl to turi 1 straipsnio 1 dalyje minėtos bendrovės vertybinius popierius, kurie kartu su jo turimu tokių vertybinių popierių paketu arba kartu su kitų sutartinai veikiančių asmenų vertybinių popierių paketu tiesiogiai arba netiesiogiai suteikia jam nustatytą balsavimo teisių toje bendrovėje procentą, kuris suteikia jam tos bendrovės kontrolę, valstybės narės užtikrina, kad toks asmuo privalėtų padaryti pasiūlymą, kuris būtų tos bendrovės smulkiųjų akcininkų apsaugos priemonė. <…>“

6

Tos pačios direktyvos 17 straipsnyje „Sankcijos“ nurodyta:

„Valstybės narės nustato sankcijas už nacionalinių priemonių, priimtų pagal šią direktyvą, pažeidimą ir imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad jos būtų vykdomos. Tokios numatytos sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. <…>“

7

Direktyva 2004/25 į Austrijos teisę buvo perkelta Bundesgesetz betreffend Übernahmeangebote (Federalinis įstatymas dėl įmonių perėmimo pasiūlymų) (BGBl I, Nr. 127/1998, toliau – ÜbG).

8

Šio įstatymo 1 straipsnio 6 dalyje „sutartinai veikiantys teisės subjektai“ apibrėžti kaip „fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie, remdamiesi susitarimu, bendradarbiauja su siūlytoju, siekdami įgyti ar vykdyti pasiūlymą gaunančios bendrovės kontrolę, visų pirma balsavimo teisių koordinavimo būdu, arba kurie, remdamiesi susitarimu, bendradarbiauja su pasiūlymą gaunančia bendrove, siekdami sužlugdyti sėkmingą perėmimo pasiūlymo rezultatą. Jei teisės subjektas tiesiogiai ar netiesiogiai valdo vieno kito ar kelių kitų teisės subjektų kontrolinį akcijų paketą (22 straipsnio 2 ir 3 dalys), preziumuojama, kad visi šie teisės subjektai veikia sutartinai. <…>“

9

Šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Bet kuris asmuo, kuris tiesiogiai arba netiesiogiai įgyja pasiūlymą gaunančios bendrovės kontrolinį akcijų paketą, privalo iš karto pranešti apie tai Įmonių perėmimų komisijai ir paskelbti apie pasiūlymą dėl visų jį gaunančios bendrovės akcijų pagal šio Federalinio įstatymo nuostatas per 20 akcijų rinkos darbo dienų nuo kontrolinio akcijų paketo įgijimo dienos.“

10

Pagal to paties įstatymo 22a straipsnio 1 dalį „įpareigojimas pateikti pasiūlymą pagal 22 straipsnio 1 dalį taikomas ir tuomet, kai sudaroma sutartinai veikiančių asmenų grupė, kuri bendrai įsigyja kontrolinį akcijų paketą“.

11

ÜbG 23 straipsnio „Akcijų priskyrimas ir pasiūlymo gavėjo įpareigojimų išplėtimas“ 1 dalyje numatyta, kad „sutartinai veikiančių asmenų“, kaip jie suprantami pagal 1 straipsnio 6 dalį, balsavimo teisės turi būti abipusiai priskirtos, taikant 22–22b straipsnius.

12

Šio įstatymo 28 straipsnio 3 ir 4 dalyse Įmonių perėmimų komisija apibrėžiama kaip kolegiali institucija, kurios nariai skiriami penkerių metų kadencijai ir ši kadencija gali būti pratęsta; šie nariai yra neatšaukiami ir vykdydami savo funkcijas nėra saistomi jokių nurodymų. Šio straipsnio 5 ir 6 dalyse atitinkamai įtvirtintos nesuderinamumo su pareigomis nuostatos, taikomos skiriant šios komisijos narius, ir įgaliojimų nutrūkimo anksčiau laiko pagrindai.

13

Šio įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Allgemeines Verwaltungsverfahrensgesetz (Bendrasis administracinės procedūros įstatymas, toliau – AVG) taikomas Įmonių perėmimų komisijoje pradėtoms procedūroms.

14

To paties įstatymo 33 straipsnio „Konkrečios nuostatos dėl privalomo pasiūlymo, kainos nustatymo ir civilinių sankcijų“ 1 dalies 2 punkte numatyta, kad Įmonių perėmimų komisija „gali savo iniciatyva arba šalies prašymu nustatyti, ar <…> klaidingai nepateikta privalomo pasiūlymo arba nenurodyta jo pateikti, arba apie jį tinkamai nepranešta; šios nustatytos aplinkybės reikšmingos pasiūlymą teikiančiam asmeniui, kartu su juo sutartinai veikiantiems asmenims (1 straipsnio 6 dalis), pasiūlymą gaunančiai bendrovei ir pasiūlymą gaunančios bendrovės akcininkams (22–25 straipsniai)“.

15

Pagal ÜbG 30a straipsnį ir 35 straipsnio 3 dalį skundą dėl Įmonių perėmimų komisijos sprendimų, priimtų pasibaigus procedūrai dėl pripažinimo, galima pateikti Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija), o skundą dėl šios komisijos sprendimų, priimtų pasibaigus administracinės sankcijos skyrimo procedūrai – Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Austrija).

16

AVG 38 straipsnyje nustatyta:

„Jei įstatymuose nenustatyta kitaip, vykdant tyrimą kylančius pradinius klausimus, kuriuos, kaip pagrindinius klausimus, turėtų išspręsti kitos administracinės institucijos arba teismai, institucija turi teisę vertinti savo nuožiūra, išnagrinėjusi reikšmingas aplinkybes, ir šiuo vertinimu grįsti savo sprendimą. Ji taip pat gali sustabdyti procedūrą, kol pradinis klausimas bus galutinai išspręstas, jeigu jis jau nagrinėjamas arba yra tuo pat metu pradedamas nagrinėti kompetentingoje administracinėje institucijoje arba kompetentingame teisme.“

17

2016 m. lapkričio 22 d. sprendimu Įmonių perėmimų komisija, pagal Direktyvos 2004/25 4 straipsnį paskirta kaip pasiūlymus prižiūrinti institucija, konstatavo, kad Adler, Petrus ir GM, taip pat dvi kitos bendrovės – (Mountain Peak Trading Limited LLP ir Westgrund AG) 2015 m. rudenį „veikė sutartinai“, kaip tai suprantama pagal ÜbG 1 straipsnio 6 dalį, kad paskatintų Conwert Immobilien SE (toliau – Conwert) sudaryti sandorį. Dėl šio sandorio reikšmingai pasikeitė įmonės struktūra ir dėl to jos pagrindinio akcininko turima kapitalo dalis gerokai padidėjo. Šios komisijos teigimu, balsavimo teisės, susijusios su Adler, Petrus ir GM turimomis Conwert akcijomis, pagal ÜbG 23 straipsnį turėjo būti pirmą kartą jiems abipusiai priskirtos 2015 m. rugsėjo 29 d., t. y. tada, kai buvo iš dalies įgyvendintas susitarimas dėl sandorio. Tą dieną šios šalys turėjo 31,36 % balsavimo teisių bendrovėje Conwert, o tai reiškia, kad jos turėjo kontrolinį šios bendrovės akcijų paketą, kaip tai suprantama pagal ÜbG 22 straipsnį. Ši komisija nusprendė, kad dėl tokio įsigijimo šalys per 20 akcijų rinkos darbo dienų nuo tos datos turėjo pateikti viešą perėmimo pasiūlymą.

18

2017 m. kovo 1 d. nutartimi Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) atmetė skundą dėl 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo, taigi tas sprendimas tapo galutinis.

19

Vėliau Įmonių perėmimų komisija pradėjo procedūrą dėl administracinių sankcijų skyrimo GM, HL ir FN; pastariesiems dviem asmenims dėl to, kad konstatuoto pažeidimo padarymo metu HL buvo Adler valdybos narys, o GM – Petrus direktorius.

20

2018 m. sausio 29 d. sprendimais Įmonių perėmimų komisija skyrė administracines baudas GM, HL ir FN ir nusprendė, kad Adler ir Petrus tenka papildoma atsakomybė už HL ir FN skirtas baudas. Šie sprendimai grindžiami 2016 m. lapkričio 22 d. sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, visų pirma išvada, kad, remiantis 2015 m. rugsėjo 29 d. sudarytu susitarimu, atitinkamos šalys „veikė sutartinai“, kaip tai suprantama pagal ÜbG 1 straipsnio 6 dalį. Nepateikdami Įmonių perėmimų komisijai privalomo perėmimo pasiūlymo per nustatytą terminą, GM, HL ir FN pažeidė ÜbG 22a straipsnio 1 dalį, siejamą su ÜbG 22 straipsnio 1 dalimi.

21

Dėl 2018 m. sausio 29 d. Įmonių perėmimų komisijos sprendimų buvo pateikti skundai Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas); šis teismas mano, kad norėdamas priimti sprendimą dėl šių skundų jis turi išsklaidyti savo abejones dėl nacionalinės administracinės praktikos, kuria Įmonių perėmimų komisija grindė savo sprendimus skirti administracines nuobaudas, atitikties Sąjungos teisei.

22

Šis teismas pažymi, kad pagal Austrijos teisę, visų pirma AVG 38 straipsnį, galutiniu tapęs sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas, kaip antai 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimas, yra privalomas ne tik jį priėmusiai institucijai, bet ir kitoms administracinėms institucijoms bei teismams, kurie turi priimti sprendimą dėl tos pačios faktinės ir teisinės situacijos, su sąlyga, kad yra šalių sutaptis.

23

Dėl GM prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, kad procedūros dėl pripažinimo, kuriai pasibaigus priimtas 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimas, ir administracinės nuobaudos skyrimo procedūros šalys sutampa.

24

Kiek tai susiję su HL ir FN, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vis dėlto abejoja, ar šių dviejų procedūrų šalys sutampa. Jis pažymi, kad HL ir FN pažeidimo konstatavimo procedūroje dalyvavo ne kaip „šalys“, o tik kaip atitinkamai Adler ir Petrus atstovai. HL ir FN (kaip fiziniai asmenys) turėjo tokį „šalies“ statusą tik per administracinių nuobaudų skyrimo procedūrą. Vis dėlto per šią procedūrą Įmonių perėmimų komisija pripažino, kad 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimas sukelia „išplėstines privalomas pasekmes“ (vok. k. erweiterte Bindungswirkung) taip pat ir HL su FN.

25

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad jam gali tekti nuspręsti, jog dėl to, kad 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimas tapo galutinis, jis yra privalomas vykstat vėlesnei administracinės nuobaudos skyrimo procedūrai tiek tuo atveju, kai abiejų procedūrų šalys sutampa, tiek tuomet, kai fizinis asmuo, dėl kurio pradėta vėlesnė administracinės sankcijos skyrimo procedūra, neturėjo pažeidimo konstatavimo procedūros „šalies“ statuso, dėl to negalėjo pasinaudoti visomis „šaliai“ suteikiamomis teisėmis, įskaitant teisę tylėti, tačiau iš jo neatimta galimybė pasinaudoti teisių gynimo priemone ir pateikti skundą Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas); tokiu atveju šių dviejų kategorijų asmenys turi galimybę remtis tuo, kad per pažeidimo konstatavimo procedūrą pažeistos jų procesinės teisės.

26

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad pagal nacionalinę konstitucinę jurisprudenciją teisė kreiptis į nepriklausomą teismą, turintį neribotą jurisdikciją faktų ir teisės klausimais, yra užtikrinama Įmonių perėmimų komisijoje, nes ši komisija yra nepriklausoma institucija, kurią galima laikyti teismu, kaip tai suprantama pagal 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. Vadinasi, Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) jurisdikcijos apribojimas teisės klausimais, kiek tai susiję su Įmonių perėmimų komisijos sprendimo, kuriuo konstatuotas pažeidimas, kontrole, atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 7 2 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus.

27

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog Įmonių perėmimų komisija veikė pagal Sąjungos teisę tiek per pažeidimo konstatavimo procedūrą, tiek per administracinės nuobaudos skyrimo procedūrą, todėl sprendžiant tokius ginčus reikia atsižvelgti į šią teisę, įskaitant Chartijoje, visų pirma jos 47 straipsnyje, garantuojamas pagrindines teises.

28

Šiam teismui kyla klausimas, ar su Sąjungos teisėje garantuojama teise į gynybą suderinama nacionalinė praktika, pagal kurią pasibaigus pažeidimo konstatavimo procedūrai priimtas galutinis sprendimas turi privalomąjį poveikį per vėlesnę administracinės nuobaudos skyrimo procedūrą. Abejonių šiam teismui kyla dėl to, kad Įmonių perėmimų komisijos inicijuota pažeidimo konstatavimo procedūra nėra baudžiamojo pobūdžio, todėl atitinkamoms šalims, net ir GM, nebuvo taikomos visos baudžiamojo proceso garantijos, be kita ko, nekaltumo prezumpcija. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, tokios abejonės a fortiori kyla dėl HL ir FN, kurie pažeidimo konstatavimo procedūroje, vykusioje prieš administracinės nuobaudos skyrimo procedūrą, nedalyvavo kaip šalys.

29

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vis dėlto siekia išsiaiškinti, ar pagal Sąjungos teisės veiksmingumo principą, kuris, kaip jis mano, apima galutiniais tapusių administracinių sprendimų stabilumo ir teismo sprendimų, prisidedančių prie teisinio saugumo, res judicata galios principus, jis privalo taikyti aptariamas taisykles asmenims, kurių situacija yra tokia, kaip GM ar HL ir FN.

30

Šiomis aplinkybėmis Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

31

Savo keturiais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar, atsižvelgiant į Sąjungos teisėje garantuojamą teisę į gynybą ir į Chartijos 47 ir 48 straipsnius, Direktyvos 2004/25 4 ir 17 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama valstybės narės praktika, pagal kurią galutiniu tapęs sprendimas, kuriuo konstatuojamas šios direktyvos nuostatų pažeidimas, yra privalomas per vėlesnę administracinės nuobaudos skyrimo už šių nuostatų pažeidimą procedūrą ir šis privalomumas taikomas ne tik fiziniam asmeniui, per abi šias procedūras turinčiam šalies statusą, bet ir fiziniam asmeniui, kuris nebuvo šio pažeidimo konstatavimo procedūros šalis ir veikė tik kaip juridinio asmens, šios procedūros šalies, atstovavimo organo narys.

32

Šiuo klausimu primintina, kad pagal Direktyvos 2004/25 4 straipsnio 1 dalį, siejamą su jos 5 konstatuojamąja dalimi, valstybės narės įpareigojamos paskirti instituciją ar institucijas, kompetentingas pasiūlymams prižiūrėti pagal taisykles, kurias jos nustato arba pradeda taikyti pagal šią direktyvą; šios institucijos turi vykdyti savo funkcijas nešališkai ir nepriklausomai nuo visų pasiūlymo šalių. Iš šios direktyvos 7 konstatuojamosios dalies matyti, kad tokią priežiūrą turėtų gebėti vykdyti savireguliavimo įstaigos. O šio straipsnio 5 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta, kad priežiūros institucijoms suteikiami visi įgaliojimai, kurių reikia jų funkcijoms vykdyti.

33

Direktyvos 2004/25 4 straipsnio 6 dalyje pripažįstama valstybių narių kompetencija, be kita ko, paskirti teismines ar kitokias institucijas, atsakingas už ginčų sprendimą ir sprendimų dėl pažeidimų, padarytų pasiūlymų eigoje, priėmimą, taip pat kompetencija reguliuoti, ar pasiūlymo šalys turi teisę pradėti administracinį ar teisminį procesą ir kokiomis aplinkybėmis. Ši nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į Direktyvos 2004/25 8 konstatuojamąją dalį, pagal kurią, vadovaujantis teise į teisingą bylos nagrinėjimą, priežiūros institucijos sprendimus atitinkamomis aplinkybėmis turėtų galėti kontroliuoti nepriklausomas teismas.

34

Direktyvos 2004/25 17 straipsnyje valstybėms narėms pavedama nustatyti sankcijas už nacionalinės teisės nuostatų, priimtų pagal šią direktyvą, pažeidimą ir imtis visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad jos būtų vykdomos; taip pat nurodyta, kad numatytos sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.

35

Vis dėlto Direktyvoje 2004/25 nenumatyta nei taisyklių, reglamentuojančių procedūrų, kurias kompetentingos institucijos vykdo tais atvejais, kai pažeidžiamos nuostatos dėl privalomų perėmimo pasiūlymų, struktūrą ar eigą, nei taisyklių, reglamentuojančių taikant šią direktyvą priimtų galutinių administracinių sprendimų pasekmes vėlesnėse procedūrose.

36

Šiuo klausimu primintina, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, jeigu nėra šią sritį reglamentuojančių Sąjungos taisyklių, pagal procesinės autonomijos principą kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje turi būti reglamentuotos teisminių ieškinių ir skundų, skirtų teisės subjektų teisėms užtikrinti, procesinės taisyklės, su sąlyga, kad jos nebūtų mažiau palankios nei taisyklės, reglamentuojančios panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jų netaptų praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas) (2021 m. kovo 10 d. Sprendimo Konsul Rzeczypospolitej Polskiej w N., C‑949/19, EU:C:2021:186, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37

Jei nepažeidžiami šie du principai, pagal Direktyvą 2004/25 valstybėms narėms nedraudžiama sukurti administracinės procedūros, kuria siekiama užtikrinti teisingą šioje direktyvoje numatytų materialinių normų, susijusių su viešais perėmimo pasiūlymais, taikymą ir kuri išskaidyta į du atskirus etapus: pirmasis baigiamas administraciniu sprendimu, kuriuo objektyviai konstatuojama, kad buvo pažeista pareiga pateikti viešą perėmimo pasiūlymą, o antrajame etape nustatoma individuali atsakomybė ir skiriama administracinė nuobauda už padarytą pažeidimą.

38

Be to, pagal šią direktyvą iš principo nedraudžiama valstybių narių kompetentingų institucijų praktika, pagal kurią galutiniais tapę administraciniai sprendimai yra privalomi per vėlesnes procedūras. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad administracinio sprendimo pripažinimas galutiniu pasibaigus protingiems apskundimo terminams arba išnaudojus visas teisių gynimo priemones padeda užtikrinti teisinį saugumą, kuris yra pagrindinis Sąjungos teisės principas (šiuo klausimu žr. 2004 m. sausio 13 d. Sprendimo Kühne & Heitz, C‑453/00, EU:C:2004:17, 24 punktą ir 2019 m. spalio 16 d. Sprendimo Glencore Agriculture Hungary, C‑189/18, EU:C:2019:861, 45 punktą).

39

Be to, kaip savo išvados 83 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, tai, kad vėlesnėse susijusiose procedūrose pripažįstama galutiniu tapusio administracinio sprendimo privalomoji galia, gali padėti užtikrinti kompetentingų valdžios institucijų vykdomų administracinių procedūrų, kuriomis siekiama nustatyti Sąjungos teisės normų, reglamentuojančių privalomus perėmimo pasiūlymus, nesilaikymą ir skirti už tai sankcijas, efektyvumą ir taip užtikrinti Direktyvos 2004/25 veiksmingumą.

40

Vis dėlto svarbu įsitikinti, kad abiejuose šio sprendimo 37 punkte minėtuose procedūros etapuose paisoma Sąjungos teisėje, visų pirma Chartijoje, atitinkamoms šalims garantuojamų teisių. Bet kokia nacionalinė procedūra, vykdoma pagal Direktyvoje 2004/25 numatytą sistemą, turi būti suderinama su šiomis teisėmis (pagal analogiją žr. 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo WebMindLicenses, C‑419/14, EU:C:2015:832, 66 punktą ir 2017 m. gruodžio 5 d. Sprendimo M.A.S. ir M.B., C‑42/17, EU:C:2017:936, 47 punktą).

41

Chartijos taikymo sritis, kiek tai susiję su valstybių narių veiksmais, yra apibrėžta jos 51 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią Chartijos nuostatos skirtos valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Šioje nuostatoje patvirtinama Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, pagal kurią Sąjungos teisės sistemoje užtikrinamos pagrindinės teisės gali būti taikomos visais atvejais, kuriuos reglamentuoja Sąjungos teisė, tačiau negali peržengti šių atvejų ribų (2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Åkerberg Fransson, C‑617/10, EU:C:2013:105, 17 ir 19 punktai ir 2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimo A. K. ir kt. (Aukščiausiojo teismo drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas), C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:982, 78 punktas).

42

Taip yra tuo atveju, kai procedūra, kaip ir pagrindinėje byloje nagrinėjama procedūra, vykdoma taikant nacionalinės teisės nuostatas, kuriomis perkeliama Direktyva 2004/25.

43

Pirma, tarp Sąjungos teisės garantuojamų teisių yra teisės į gynybą užtikrinimas; remiantis suformuota jurisprudencija tai yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kurio dalis yra teisė būti išklausytam ir kurį reikia taikyti, kai administratorius ketina priimti asmeniui nepalankų aktą. Pagal šį principą sprendimo, kuriuo labai paveikiami asmens interesai, adresatui turi būti suteikta galimybė naudingai pateikti nuomonę dėl pagrindų, kuriais administratorius grindžia savo sprendimą. Ši pareiga valstybių narių administracinėms institucijoms kyla, kai jos imasi priemonių, patenkančių į Sąjungos teisės taikymo sritį, nors taikytinuose Sąjungos teisės aktuose tokio formalumo aiškiai nenumatyta (šiuo klausimu žr. 2019 m. spalio 16 d. Sprendimo Glencore Agriculture Hungary, C‑189/18, EU:C:2019:861, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

44

Antra, tarp iš Chartijos 47 straipsnio antros pastraipos ir 48 straipsnio išplaukiančių garantijų yra „kaltinamo“, kaip tai suprantama pagal antrąjį iš šių straipsnių, fizinio asmens teisė tylėti. Šios nuostatos taikomos procedūrose, per kurias gali būti skiriamos baudžiamojo pobūdžio administracinės sankcijos. Vertinant šį pobūdį svarbūs trys kriterijai. Pirmasis – tai teisinis pažeidimo kvalifikavimas vidaus teisėje, antrasis – pats pažeidimo pobūdis ir trečiasis – suinteresuotajam asmeniui gresiančios sankcijos pobūdis ir griežtumo laipsnis (šiuo klausimu žr. 2021 m. vasario 2 d. Sprendimo Consob, C‑481/19, EU:C:2021:84, 42 punktą).

45

Iš šios jurisprudencijos matyti, kad teisė tylėti – tai visuotinai pripažinta tarptautinės teisės norma, kuri yra teisingo bylos nagrinėjimo sąvokos esmė. Ši teisė pagrįstai negali apsiriboti prisipažinimu ar pastabomis, tiesiogiai keliančiomis pavojų apklausiamam asmeniui, bet taip pat apima informaciją apie faktinius klausimus, kurie vėliau gali būti panaudoti grindžiant kaltinimą ir taip turėti įtakos to asmens nubaudimui ar paskirtai sankcijai (šiuo klausimu žr. 2021 m. vasario 2 d. Sprendimo Consob, C‑481/19, EU:C:2021:84, 38–40 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

46

Trečia, reikia paminėti Chartijos 48 straipsnyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą. Šis principas taikytinas, kai reikia nustatyti Sąjungos teisėje numatyto pažeidimo sudėties objektyvius požymius, dėl kurių gali būti skiriamos baudžiamojo pobūdžio administracinės sankcijos (šiuo klausimu žr. 2009 m. gruodžio 23 d. Sprendimo Spector Photo Group ir Van Raemdonck, C‑45/08, EU:C:2009:806, 42 ir 44 punktus).

47

Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nors kiekvienoje teisinėje sistemoje yra faktinių ar teisinių prezumpcijų, pagal Chartijos 48 straipsnį valstybės narės privalo baudžiamosios teisės srityje neviršyti tam tikrų ribų. Konkrečiau kalbant, šioje nuostatoje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas įpareigoja valstybes nares remtis baudžiamuosiuose įstatymuose numatytomis faktinėmis ar teisinėmis prezumpcijomis ir tokioms prezumpcijoms nubrėžti protingas ribas, atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ir apsaugant teises į gynybą (2009 m. gruodžio 23 d. Sprendimo Spector Photo Group ir Van Raemdonck, C‑45/08, EU:C:2009:806, 43 punktas).

48

Ketvirta, Chartijos 47 straipsnio pirmoje pastraipoje, kurioje įtvirtinta teisė į veiksmingą teisinę gynybą, nustatyta, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis. Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje numatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.

49

Pagal suformuotą jurisprudenciją, norint užtikrinti teismo nepriklausomumo ir nešališkumo garantijas, būtina, kad egzistuotų taisyklės, be kita ko, dėl teismo sudėties, jo narių skyrimo, įgaliojimų trukmės ir nusišalinimo, nušalinimo ir atšaukimo priežasčių, kad teisės subjektams nekiltų jokių pagrįstų abejonių dėl to, ar teismui nedaro įtakos išorės veiksniai, ir dėl jo neutralumo, kai susikerta interesai (2021 m. balandžio 20 d. Sprendimo Repubblika, C‑896/19, EU:C:2021:311, 53 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

50

„Nepriklausomumo“ reikalavimas, kuris yra neatskiriamas nuo teisminės funkcijos, pirmiausia reiškia, kad atitinkama institucija turi būti trečiasis asmuo sprendimą, dėl kurio pareikštas ieškinys, priėmusios valdžios institucijos atžvilgiu (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Wilson, C‑506/04, EU:C:2006:587, 49 punktą ir 2020 m. sausio 21 d. Sprendimo Banco de Santander, C‑274/14, EU:C:2020:17, 62 punktą); šis reikalavimas apima du aspektus.

51

Pirmuoju aspektu reikalaujama, kad tokia institucija būtų apsaugota nuo išorinės įtakos ar spaudimo, kurie gali kelti grėsmę jos narių nepriklausomumui nagrinėjant bylas (2006 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Wilson, C‑506/04, EU:C:2006:587, 51 punktas ir 2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimo A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas), C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:982, 125 punktas).

52

Antrasis aspektas susijęs su nešališkumo sąvoka ir reikalauja vienodo nešališkumo bylos šalių ir jų atitinkamų interesų, susijusių su šios bylos dalyku, atžvilgiu. Šis aspektas reikalauja objektyvumo ir jokio suinteresuotumo bylos baigtimi nebuvimo, išskyrus, kad ginčas būtų išspręstas griežtai laikantis teisės normų (2020 m. sausio 21 d. Sprendimo Banco de Santander, C‑274/14, EU:C:2020:17, 61 punktas).

53

Jei į Sąjungos teisės taikymo sritį patenkantį sprendimą priėmė valdžios institucija, kuri pati neatitinka šių nepriklausomumo ir nešališkumo sąlygų ir dėl to negali būti laikoma teismu, kaip tai suprantama pagal Chartijos 47 straipsnio antrą pastraipą, pagal šią nuostatą reikalaujama, kad tokiam sprendimui galėtų būti taikoma paskesnė teismo, kuris visų pirma turi turėti kompetenciją nagrinėti visus fakto ir teisės klausimus, svarbius nagrinėjamam ginčui išspręsti, kontrolė (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Otis ir kt., C‑199/11, EU:C:2012:684, 46, 47 ir 49 punktus ir 2017 m. gegužės 16 d. Sprendimo Berlioz Investment Fund, C‑682/15, EU:C:2017:373, 55 punktą).

54

Būtent atsižvelgiant į šiuos priminimus reikia įvertinti, ar šios pagal Sąjungos teisę garantuojamos teisės draudžia per administracinės nuobaudos už Direktyvos 2004/25 nuostatų pažeidimą skyrimo procedūrą pripažinti privalomu galutiniu tapusį administracinį sprendimą, kuris priimtas pasibaigus ankstesnei procedūrai ir kuriuo konstatuojamas šis pažeidimas. Atliekant šį vertinimą reikia skirti du šio sprendimo 31 punkte nurodytus atvejus, t. y. kai administracinės nuobaudos skyrimo procedūra susijusi su asmenimis, kurie jau buvo procedūros dėl pripažinimo, kuriai pasibaigus priimtas tas sprendimas, šalys, ir kai administracinės nuobaudos skyrimo procedūra susijusi su fiziniais asmenimis, kurie nebuvo šios procedūros dėl pripažinimo šalys ir joje dalyvavo tik kaip juridinio asmens, tos procedūros šalies, atstovavimo organo nariai.

55

Pirmiausia pažymėtina, kad, remiantis nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija ir pagrindinės bylos šalių atsakymais į Teisingumo Teismo klausimą, Austrijos teisėje numatytos administracinės baudos asmenims, atsakingiems už ÜbG nuostatų, reglamentuojančių perėmimo pasiūlymus, pažeidimą, siekia nuo 5000 iki 50000 EUR ir gali būti pakeistos alternatyvia laisvės atėmimo bausme, jeigu jų neįmanoma išieškoti. Šios sankcijos yra baudžiamojo pobūdžio, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 44 punkte primintą jurisprudenciją. Taigi pagrindinėje byloje turi būti taikomos Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje ir 48 straipsnyje garantuojamos teisė tylėti ir nekaltumo prezumpcija, tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi galutinai įvertinti tokį sankcijų pobūdį.

56

Kalbant apie pirmąją prielaidą, nurodytą šio sprendimo 54 punkte, pasakytina, kad siekdamos užtikrinti kompetentingų valdžios institucijų vykdomų administracinių procedūrų, skirtų konstatuoti, kad nesilaikyta Sąjungos teisės normų, reglamentuojančių privalomus perėmimo pasiūlymus, ir skirti sankcijas už šį nesilaikymą, veiksmingumą valstybės narės turi teisę pripažinti sprendimą, kuriuo konstatuojama, kad asmenys padarė pažeidimą, privalomu per vėlesnę procedūrą, vykdomą siekiant skirti šiems asmenims administracinę nuobaudą už padarytą pažeidimą. Vis dėlto šios procedūros turi būti organizuojamos taip, kad minėti asmenys galėtų pasinaudoti pagrindinėmis teisėmis per procedūrą, per kurią buvo priimtas toks sprendimas dėl pripažinimo.

57

Be kita ko, tai reiškia, kad per tokią procedūrą šie asmenys turi galėti konkrečiai ir veiksmingai remtis teise į gynybą, įskaitant teisę būti išklausytiems, ir teise tylėti bei nekaltumo prezumpcija dėl faktinių aplinkybių, kurios vėliau gali būti panaudotos grindžiant kaltinimą, ir taip turėti įtakos šių asmenų nubaudimui ar paskirtai sankcijai.

58

Kitaip yra dėl antrosios prielaidos, nurodytos šio sprendimo 54 punkte; net jei pagrindinėje byloje aptariamas fizinis asmuo, kuris kaip šalis nedalyvavo procedūroje, per kurią priimtas galutiniu tapęs sprendimas dėl pripažinimo, šis asmuo galėjo dalyvauti šioje procedūroje kaip juridinio asmens, dėl kurio pradėta tokia procedūra, atstovavimo organo narys.

59

Kaip savo išvados 58 punkte pažymėjo generalinis advokatas, teisė į gynybą yra subjektinio pobūdžio, todėl būtent pačios bylos šalys turi galėti veiksmingai ja pasinaudoti, neatsižvelgiant į procedūros, pradėtos dėl šių šalių, pobūdį. A fortiori taip yra dėl to, kad vykstant administracinei procedūrai, per kurią gali kilti asmeninė bendrovės vadovų ar jos organų narių atsakomybė už šiai bendrovei inkriminuojamų perėmimo pasiūlymus reglamentuojančių taisyklių pažeidimą ir šiems vadovams ar organų nariams gali būti skirtos baudžiamojo pobūdžio sankcijos, negalima atmesti galimybės, kad jų asmeniniai interesai skiriasi nuo tos bendrovės interesų.

60

Vadinasi, per administracinės nuobaudos skyrimo fiziniam asmeniui procedūrą administracinė institucija turi atmesti vertinimo, pateikto galutiniu tapusiame sprendime, kuriuo konstatuojamas šiam asmeniui inkriminuojamas pažeidimas, privalomąją galią, jei minėtas asmuo negalėjo asmeniškai ginčyti šio vertinimo ir taip įgyvendinti savo teisės į gynybą.

61

Be to, atsižvelgiant į šio sprendimo 45 punkte nurodytą jurisprudenciją, teisė tylėti draudžia situaciją, kai fizinis asmuo, kurio asmeninė atsakomybė už pažeidimą, už kurį skiriamos baudžiamojo pobūdžio sankcijos, gali kilti per vėlesnę administracinės nuobaudos skyrimo procedūrą, negali pasinaudoti šia teise, kiek tai susiję su faktinėmis aplinkybėmis, kurios vėliau gali būti panaudotos grindžiant kaltinimą ir taip turėti įtakos šių asmenų nubaudimui ar paskirtai sankcijai.

62

Be to, nekaltumo prezumpcija draudžia, kad fizinis asmuo per administracinės nuobaudos skyrimo procedūrą būtų laikomas atsakingu už pažeidimą, konstatuotą sprendime, priimtame pasibaigus procedūrai, per kurią šis asmuo negalėjo dalyvauti kaip šalis, turinti teisę į gynybą ir teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, taip pat negalėjo šio sprendimo užginčyti ir šis tapo galutinis bei nebegali būti šio asmens ginčijamas nepriklausomame ir nešališkame teisme.

63

Galiausiai, kiek tai susiję su galimybe kreiptis į nepriklausomą ir nešališką teismą, kaip tai suprantama pagal Chartijos 47 straipsnio antrą pastraipą, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal nacionalinę konstitucinę jurisprudenciją Įmonių perėmimų komisija laikoma nepriklausoma, nešališka ir pagal įstatymą įsteigta institucija, kuri pati turi teismo, turinčio jurisdikciją tiek fakto, tiek teisės klausimais, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, požymių.

64

Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo turimą bylos medžiagą ir atsakymus į Teisingumo Teismo pateiktą klausimą, vis dėlto neatrodo, kad Įmonių perėmimų komisija suteikia teismui būdingas nešališkumo garantijas, nurodytas šio sprendimo 52 punkte, tačiau tai turi įvertinti ir patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

65

Pagal ÜbG 33 straipsnį Įmonių perėmimų komisija yra kompetentinga ištirti galimą pareigos pateikti viešą perėmimo pasiūlymą pažeidimą, pradėti procedūras dėl pripažinimo ir dėl administracinių nuobaudų skyrimo, taip pat per šias procedūras nuspręsti, ar padarytas pažeidimas, ir taikyti sankcijas. Įgyvendindama ÜbG Įmonių perėmimų komisija turi plačius įgaliojimus ex officio, tarp kurių yra įgaliojimai įrodyti ir konstatuoti sprendimui priimti reikšmingas faktines aplinkybes ir imtis visų šiuo klausimu reikalingų tyrimo priemonių.

66

Be to, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos nematyti, kad Įmonių perėmimų komisijos skyriai, atsakingi už tyrimą ir kaltinimą, būtų funkciškai atskirti nuo jos skyrių, atsakingų už sprendimo dėl pažeidimo buvimo priėmimą ir sankcijų taikymą. Taip pat pažymėtina, kad tuo atveju, kai pareiškiamas ieškinys dėl sprendimų, kuriais Įmonių perėmimų komisija konstatavo pažeidimą arba skyrė sankciją, nacionaliniame teisme, kuriame pareikštas toks ieškinys, ji turi atsakovės statusą.

67

Kaip savo išvados 68 ir 69 punktuose iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, tokia informacija neleidžia daryti išvados, kad Įmonių perėmimų komisija veikia kaip nešališkas trečiasis asmuo tarp kaltinamo pažeidėjo ir administracinės institucijos, atsakingos už įmonių perėmimo pasiūlymus reglamentuojančių taisyklių laikymosi kontrolę ir kad ji tenkina kriterijus, kuriuos turi atitikti nepriklausomas ir nešališkas teismas, kaip tai suprantama pagal Chartijos 47 straipsnio antrą pastraipą, tačiau galutinai šias aplinkybes turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

68

Vadinasi, tam, kad būtų įvykdyti šio sprendimo 53 punkte nurodytoje jurisprudencijoje įtvirtinti reikalavimai, Įmonių perėmimų komisijos sprendimų kontrolę turėtų galėti atlikti nacionalinis teismas, šiuo tikslu turintis jurisdikciją nagrinėti visus svarbius fakto ir teisės klausimus.

69

Šiuo aspektu iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad Įmonių perėmimų komisijos sprendimas, priimtas pasibaigus pažeidimo konstatavimo procedūrai, gali būti apskųstas Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas), tačiau tokiu atveju šio teismo atliekama kontrolė apsiriboja tik teisės klausimais. Taigi toks sprendimas, kai tampa galutinis, sukelia privalomų pasekmių visose vėlesnėse administracinėse procedūrose ir teismo procesuose (tuo atveju, kai šalys yra tos pačios) arba visiems asmenims, per ankstesnę administracinę procedūrą dalyvavusiems kaip šalies atstovai, jeigu faktinės ir teisinės situacijos yra identiškos, tačiau prieš tai šis sprendimas negalėjo būti ginčijamas teisme, turinčiame jurisdikciją priimti sprendimą tiek fakto, tiek teisės klausimais.

70

Nacionalinio teismo, kuriam pavesta vykdyti administracinės institucijos sprendimų, susijusių su privalomus viešus perėmimo pasiūlymus reglamentuojančių taisyklių pažeidimais, teisėtumo kontrolę, jurisdikcijos ribojimas taip, kad ji apimtų tik teisės klausimus, neatitinka Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje nustatytų reikalavimų, primintų šio sprendimo 53 punkte. Taigi, jei galutiniu tapusiam sprendimui, kuriuo konstatuojamas pažeidimas, vėliau negalėjo būti taikoma teisminės institucijos, turinčios jurisdikciją priimti sprendimą teisės ir fakto klausimais, vykdoma kontrolė, laikydamasi iš šios Chartijos nuostatos kylančių reikalavimų administracinė institucija per vėlesnę nuobaudos skyrimo procedūrą turėtų atmesti šiame sprendime pateikto vertinimo privalomąją galią.

71

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad, atsižvelgiant į Sąjungos teisėje garantuojamą teisę į gynybą, ypač į teisę būti išklausytam, ir į Chartijos 47 ir 48 straipsnius, Direktyvos 2004/25 4 ir 17 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama valstybės narės praktika, pagal kurią galutiniu tapęs sprendimas, kuriuo konstatuojamas šios direktyvos pažeidimas, yra privalomas per vėlesnę baudžiamojo pobūdžio administracinės sankcijos skyrimo už šios direktyvos nuostatų pažeidimą procedūrą, jeigu šios procedūros šalys per ankstesnę pažeidimo konstatavimo procedūrą negalėjo visapusiškai pasinaudoti nei savo teise į gynybą, visų pirma teise būti išklausytoms, nei teise tylėti, taip pat joms nebuvo taikoma nekaltumo prezumpcija, kiek tai susiję su faktinėmis aplinkybėmis, kurios vėliau gali būti panaudotos grindžiant kaltinimą, ir jos negali pasinaudoti teise į veiksmingą teisinę gynybą ir apskųsti tokio sprendimo teisme, turinčiame jurisdikciją nagrinėti fakto ir teisės klausimus.

72

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/25/EB dėl įmonių perėmimo pasiūlymų, iš dalies pakeistos 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/59/ES, 4 ir 17 straipsniai, atsižvelgiant į Sąjungos teisėje garantuojamą teisę į gynybą, ypač į teisę būti išklausytam, ir į Chartijos 47 ir 48 straipsnius, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama valstybės narės praktika, pagal kurią galutiniu tapęs sprendimas, kuriuo konstatuojamas šios direktyvos pažeidimas, yra privalomas per vėlesnę baudžiamojo pobūdžio administracinės sankcijos skyrimo už šios direktyvos nuostatų pažeidimą procedūrą, jeigu šios procedūros šalys per ankstesnę pažeidimo konstatavimo procedūrą negalėjo visapusiškai pasinaudoti nei savo teise į gynybą, visų pirma teise būti išklausytoms, nei teise tylėti, taip pat joms nebuvo taikoma nekaltumo prezumpcija, kiek tai susiję su faktinėmis aplinkybėmis, kurios vėliau gali būti panaudotos grindžiant kaltinimą, ir jos negali pasinaudoti teise į veiksmingą teisinę gynybą ir apskųsti tokio sprendimo teisme, turinčiame jurisdikciją nagrinėti fakto ir teisės klausimus.