–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos M. García-Valdecasas Dorrego,

–

Latvijos vyriausybės, atstovaujamos I. Kucina ir V. Soņeca,

–

Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Fehér ir Z. Wagner,

–

Europos Parlamento, atstovaujamo S. Alonso de León ir T. Lukácsi,

–

Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos J. Monteiro ir S. Petrova Cerchia ir H. Marcos Fraile,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos J. Baquero Cruz ir N. Ruiz García ir M. Heller,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies, 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1896/2006, nustatančio Europos mokėjimo įsakymo procedūrą (OL L 399, 2006, p. 1), 7 straipsnio 2 dalies d ir e punktų ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 38 straipsnio išaiškinimo, taip pat dėl Reglamento Nr. 1896/2006 galiojimo.

2

Šie prašymai buvo pateikti vykstant dviem Europos mokėjimo įsakymo procedūroms, kurias Bondora AS pradėjo prieš Carlos V.C. ir XY, siekdama išieškoti pagal paskolos sutartis susidariusias skolas.

3

Direktyvos 93/13 1 straipsnyje nustatyta:

„1.   „Šia direktyva siekiama suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, susijusius su nesąžiningomis sąlygomis pardavėjo ar tiekėjo [verslininko] su vartotoju sudaromose sutartyse.

2.   Sutarčių sąlygoms, atspindinčioms įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas ir tarptautinių konvencijų, prie kurių yra prisijungusios valstybės narės ar Bendrija, nuostatas ar principus, ypač transporto srityje, šios direktyvos nuostatos nėra taikomos.“

4

Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.“

5

Direktyvos 6 straipsnyje nustatyta:

„1.   Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas [verslininkas] sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui [kad sutartyje, kurią verslininkas sudaro su vartotoju, naudojamos nesąžiningos sąlygos nacionalinės teisės aktuose nustatytomis sąlygomis] nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.

<…>“

6

Tos pačios direktyvos 7 straipsnyje numatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų [verslininkų] sudaromose su vartotojais.

2.   Pirmojoje straipsnio dalyje nurodytos priemonės apima nuostatas, pagal kurias asmenys arba organizacijos, pagal nacionalinės teisės aktus turinčios teisėtą interesą apsaugoti vartotojus, gali pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus iškelti bylą teismuose arba kompetentingose administracinėse institucijose, kad būtų priimtas sprendimas dėl to, ar bendram naudojimui parengtos sutarčių sąlygos yra nesąžiningos, ir galėtų būti pritaikytos tinkamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią tolesniam tokių sąlygų naudojimui.

<…>“

7

Reglamento Nr. 1896/2006 9, 13, 14 ir 29 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

<…>

8

Šio reglamento 1 straipsnio a punkte nustatyta:

„Šio reglamento tikslas:

9

Reglamento Nr. 1896/2006 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šis reglamentas taikomas tarptautinio pobūdžio civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. <...>“

10

Šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šiame reglamente tarptautinio pobūdžio byla – tai byla, kai bent vienos iš šalių nuolatinė ar įprastinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje nei teismas, kuriam pateiktas prašymas.“

11

Minėto reglamento 5 straipsnyje numatyta:

„Šiame reglamente vartojami šie apibrėžimai:

<…>

12

To paties reglamento 7 straipsnyje numatyta:

„1.   Prašymas išduoti Europos mokėjimo įsakymą pateikiamas užpildant I priede pateiktą A standartinę formą.

2.   Prašyme nurodoma:

<…>“

13

Reglamento Nr. 1896/2006 8 straipsnyje nustatyta:

„Teismas, kuriam pateiktas prašymas išduoti Europos mokėjimo įsakymą, kuo greičiau, remdamasis prašymo forma, išnagrinėja, ar įvykdyti 2, 3, 4, 6 ir 7 straipsniuose nustatyti reikalavimai ir ar reikalavimas atrodo pagrįstas. Toks nagrinėjimas gali būti atliekamas taikant automatizuotą procedūrą.“

14

Šio reglamento 9 straipsnyje nustatyta:

„1.   Jei 7 straipsnyje nustatyti reikalavimai neįvykdyti, išskyrus atvejus, kai reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas arba prašymas yra nepriimtinas, teismas suteikia ieškovui galimybę papildyti prašymą arba pašalinti jo trūkumus. Teismas naudoja II priede pateiktą B standartinę formą.

2.   Kai teismas prašo, kad ieškovas papildytų prašymą ar pašalintų jo trūkumus, jis nurodo terminą, kurį pagal aplinkybes laiko tinkamu. Teismas gali savo nuožiūra pratęsti šį terminą.“

15

Minėto reglamento 12 straipsnyje „Europos mokėjimo įsakymo išdavimas“ numatyta:

„1.   Jeigu įvykdyti 8 straipsnyje minimi reikalavimai, teismas kuo greičiau ir paprastai per 30 dienų nuo prašymo pateikimo, išduoda Europos mokėjimo įsakymą naudodamas V priede pateiktą E standartinę formą.

Į 30 dienų laikotarpį neįskaičiuojamas laikas, kai ieškovas papildo prašymą, pašalina jo trūkumus ar jį iš dalies pakeičia.

2.   Europos mokėjimo įsakymas išduodamas kartu su prašymo formos kopija. Jame nenurodoma informacija, kurią ieškovas pateikė A formos 1 ir 2 priedėliuose.

3.   Europos mokėjimo įsakyme atsakovui pranešama apie šias galimybes:

4.   Europos mokėjimo įsakyme atsakovui pranešama, kad:

5.   Teismas užtikrina, kad įsakymas būtų įteiktas atsakovui pagal nacionalinės teisės aktus, tokiu būdu, kuris atitinka 13, 14 ir 15 straipsniuose nustatytus minimalius reikalavimus.“

16

To paties reglamento 16 straipsnyje nustatyta:

„1.   Atsakovas gali kilmės teismui pateikti prieštaravimo dėl Europos mokėjimo įsakymo pareiškimą, naudodamas VI priede pateiktą F standartinę formą, kuri pateikiama jam kartu su Europos mokėjimo įsakymu.

2.   Prieštaravimo pareiškimas išsiunčiamas per 30 dienų nuo įsakymo įteikimo atsakovui.

3.   Prieštaravimo pareiškime atsakovas nurodo, kad jis ginčija reikalavimą, ir neprivalo šiuo tikslu pateikti priežasčių.

<…>“

17

Kaip matyti iš šio reglamento I priede pateiktos A standartinės formos 11 skilties, jei reikia, gali būti pridėti papildomi pareiškimai ir kita informacija.

18

2000 m. sausio 7 d.Ley 1/2000, de 7 de enero, de Enjuiciamiento Civil (Civilinio proceso įstatymas 1/2000, BOE, Nr. 7, 2000 m. sausio 8 d., p. 575; toliau – LEC) dvidešimt trečios baigiamosios nuostatos, kurioje nustatomos Reglamento Nr. 1896/2006 taikymo Ispanijoje priemonės, 2 ir 11 dalyse nustatyta:

„2. Prašymas išduoti Europos mokėjimo įsakymą pateikiamas užpildant A standartinę formą, pateiktą Reglamento Nr. 1896/2006 I priede; jokių dokumentų pateikti nereikia, o jeigu jie pateikiami, pripažįstami nepriimtinais.“

<…>

11. Procesinius klausimus, susijusius su Europos mokėjimo įsakymo išdavimu, kurie neaptarti Reglamente Nr. 1896/2006, reglamentuoja [LEC] nuostatos, susijusios su mokėjimo įsakymo procedūra.“

19

LEC 815 straipsnio 4 dalyje numatyta:

„Jei skolinis reikalavimas grindžiamas verslininko ir vartotojo arba naudotojo sudaryta sutartimi, Letrado de la Administración de Justicia (teismo pareigūnas), prieš išduodamas mokėjimo įsakymą, informuoja apie tai teismą, kad šis galėtų įvertinti bet kurios sąlygos, kuria grindžiamas reikalavimas arba kuria remiantis nustatoma mokėtina suma, galimą nesąžiningumą.

Teismas ex officio patikrina, ar kuri nors iš sąlygų, kuriomis grindžiamas prašymas arba kuriomis remiantis nustatoma mokėtina suma, gali būti laikoma nesąžininga. Jeigu jis mano, kad kuri nors sąlyga gali būti laikoma nesąžininga, išklauso šalis per penkias dienas. Išklausęs šalis, teismas per kitas penkias dienas priima sprendimą nutarties forma. Šioje procedūroje advokatui ar atstovui dalyvauti nėra privaloma.

Jeigu teismas nustato, kad kuri nors iš sutarties sąlygų yra nesąžininga, priimamoje nutartyje nustatomos tokios išvados pasekmės: arba pripažįstama, kad reikalavimas nepagrįstas, arba nurodoma tęsti procedūrą netaikant sąlygų, kurios pripažintos nesąžiningomis.

Jei teismas konstatuoja, kad nėra nesąžiningų sąlygų, jis tai nurodo savo sprendime, o Letrado de la Administración de Justicia išduoda prieš skolininką nukreiptą įsakymą dėl mokėjimo, kaip tai nustatyta 1 dalyje.

Bet kuriuo atveju dėl išduoto įsakymo gali būti tiesiogiai pateiktas apeliacinis skundas.“

20

Bondora su vartotoju V. C. sudarė sutartį dėl 755,27 euro dydžio paskolos. 2018 m. kovo 21 d. ši bendrovė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paprašė išduoti prieš V. C. nukreiptą Europos mokėjimo įsakymą.

21

Nusprendęs, kad skolinis reikalavimas buvo grindžiamas verslininko ir vartotojo sudaryta paskolos sutartimi, vadovaudamasis LEC 815 straipsnio 4 dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė, kad Bondora pateiktų skolinį reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, t. y. A standartinės formos 10 skiltyje nurodytus įrodymus, kaip antai paskolos sutartį ir tai, kaip nustatyta reikalaujama sumokėti suma, kad galėtų įvertinti, ar šioje sutartyje numatytos sąlygos yra nesąžiningos.

22

Bondora atsisakė pateikti minėtus dokumentus ir nurodė, kad, pirma, pagal LEC dvidešimt trečios baigiamosios nuostatos 2 dalį, kai pateikiamas prašymas išduoti Europos mokėjimo įsakymą, nėra būtina pateikti skolinį reikalavimą pagrindžiančių dokumentų, ir, antra, kad Reglamento Nr. 1896/2006 8 ir 12 straipsniuose nėra jokios nuorodos į tai, kad reikia pateikti dokumentus siekiant, kad būtų išduotas Europos mokėjimo įsakymas.

23

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad dėl tokio pirmesniame punkte nurodyto teisės akto aiškinimo gali kilti sunkumų tuo atveju, kai reikalavimas sumokėti skolą grindžiamas su vartotojais sudaryta sutartimi. Iš tiesų kredito bendrovė prie prašymo išduoti Europos mokėjimo įsakymą neprideda dokumentų, kurie leistų įvertinti, kaip tai numatyta LEC 815 straipsnio 4 dalyje, sąlygos, kuria grindžiamas prašymas ar nustatyta mokėtina suma, galimą nesąžiningumą. Šis teismas pažymi, kad LEC 815 straipsnio 4 dalimi (redakcija, galiojusi klostantis pagrindinės bylos aplinkybėms) į Ispanijos teisę buvo perkelta su Direktyva 93/13 susijusi Teisingumo Teismo jurisprudencija, būtent 2012 m. birželio 14 d. Sprendimas Banco Español de Crédito (C‑618/10, EU:C:2012:349) ir 2016 m. balandžio 21 d. Sprendimas Radlinger ir Radlingerová (C‑377/14, EU:C:2016:283), kad Ispanijos teismai galėtų ex officio įvertinti, ar sutarties sąlygos, pagal kurias suteikti kreditai, yra nesąžiningos.

24

Šiomis aplinkybėmis Juzgado de Primera Instancia no11 de Vigo (Vigo pirmosios instancijos teismas Nr. 11, Ispanija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

25

Bondora sudarė su XY sutartį dėl 1818,66 euro dydžio paskolos. 2018 m. gegužės 17 d.Bondora prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikė prašymą išduoti prieš minėtą asmenį nukreiptą Europos mokėjimo įsakymą.

26

Užpildytoje A standartinėje formoje (pateikta Reglamento Nr. 1896/2006 I priede) Bondora nurodė, kad XY yra vartotojas ir kad ji turi paskolos sutartį, kuria grindžiamas toks prašymas ir reikalaujama sumokėti suma.

27

Nustatęs, kad viena iš šalių yra vartotojas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė Bondora užpildyti šios A standartinės formos 11 skiltį „Papildomi pareiškimai ir kita informacija“ ir nurodyti nagrinėjamo skolinio reikalavimo sumos apskaičiavimą bei sutarties sąlygas, kuriomis grindžiamas šis reikalavimas.

28

Bondora atsisakė pateikti minėtą informaciją, tvirtindama, kad pagal Reglamento Nr. 1896/2006 7 straipsnio 2 dalį neprivalo nurodyti papildomų skolinio reikalavimo įrodymų. Ji teigė, kad, remiantis LEC dvidešimt trečios baigiamosios nuostatos 2 dalimi, kai pateikiamas prašymas išduoti Europos mokėjimo įsakymą, nebūtina pateikti dokumentų šiam reikalavimui pagrįsti. Ši bendrovė taip pat nurodė, kad kiti teismai jau patenkino analogiškus jos prašymus dėl įsakymo, neprašydami įvykdyti jokių kitų reikalavimų.

29

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl Reglamento Nr. 1896/2006 aiškinimo atsižvelgiant į vartotojų apsaugą ir Teisingumo Teismo jurisprudenciją. Jo teigimu, Europos mokėjimo įsakymas, išduotas nevykdant ex officio galimo nesąžiningų sąlygų buvimo kontrolės, gali kelti grėsmę vartotojų apsaugos reikalavimui, įtvirtintam Chartijos 38 straipsnyje, siejamam su ESS 6 straipsnio 1 dalimi.

30

Be to, anot šio teismo, pagal Chartijos 38 straipsnį, ESS 6 straipsnio 1 dalį, Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai LEC dvidešimt trečios baigiamosios nuostatos 2 dalis, tiek, kiek ji teismui leidžia susipažinti su papildomų sutarties, dėl kurios kilo ginčas, sąlygų turiniu, kad jis galėtų ex officio atlikti nesąžiningų sąlygų kontrolę.

31

Vis dėlto jis mano, kad jei Reglamentas Nr. 1896/2006 būtų aiškinamas taip, jog negalima prašyti jokio papildomo paaiškinimo siekiant patikrinti, ar buvo taikomos nesąžiningos sąlygos, šis reglamentas būtų negaliojantis dėl ESS 6 straipsnio 1 dalies ir Chartijos 38 straipsnio pažeidimo.

32

Šiomis aplinkybėmis Juzgado de Primera Instancia no 20 de Barcelona (Barselonos pirmosios instancijos teismas Nr. 20) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

33

2018 m. rugsėjo 6 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi ir 2019 m. birželio 18 d. Teisingumo Teismo nutartimi bylos C‑453/18 ir C‑494/18 buvo sujungtos.

34

Pirmuoju ir antruoju klausimais bylose C‑453/18 ir C‑494/18 ir trečiuoju klausimu byloje C‑494/18 prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1896/2006 7 straipsnio 2 dalies d ir e punktai, taip pat Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, kaip jas išaiškino Teisingumo Teismas ir siejamos su Chartijos 38 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos „teismas“, kaip jis suprantamas pagal šį reglamentą, kuriame vykdoma Europos mokėjimo įsakymo procedūra, gali prašyti kreditoriaus pateikti papildomos informacijos apie sutarties sąlygas, nurodytas grindžiant nagrinėjamą skolinį reikalavimą, tam, kad galėtų ex officio įvertinti, ar šios sąlygos yra nesąžiningos, ir atitinkamai, kad pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose pripažįstami nepriimtinais šiuo tikslu pateikti papildomi dokumentai.

35

Visų pirma reikia pažymėti, kad pagal Reglamento Nr. 1896/2006 2 straipsnio 1 dalį šis reglamentas taikomas tarptautinio pobūdžio bylose. Šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tarptautinio pobūdžio byla – tai byla, kai bent vienos iš šalių nuolatinė ar įprasta gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje nei teismas, kuriam pateiktas prašymas. Nagrinėjamu atveju, su sąlyga, kad prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai atliks reikiamus patikrinimus, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad Bondora yra bendrovė su registruota buveine Estijoje. Todėl Reglamentas Nr. 1896/2006 yra taikytinas.

36

Pirma, reikia nurodyti, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1896/2006 1 straipsnio, siejamo su šio reglamento 9 ir 29 konstatuojamosiomis dalimis, šio reglamento tikslas yra supaprastinti ir pagreitinti tarptautinio pobūdžio bylų dėl neginčytinų piniginių reikalavimų procesą ir sumažinti jo išlaidas nustatant Europos mokėjimo įsakymo procedūrą.

37

Būtent siekiant šioje procedūroje užtikrinti greitumo ir vienodumo tikslo įgyvendinimą, prašymas išduoti mokėjimo įsakymą pateikiamas užpildant Reglamento Nr. 1896/2006 I priede pateiktą A standartinę formą pagal šio reglamento 7 straipsnį, kurio 2 dalyje išvardyti šiame prašyme nurodytini duomenys. Reglamento Nr. 1896/2006 7 straipsnio 2 dalies d ir e punktuose konkrečiai numatyta, kad prašyme išduoti mokėjimo įsakymą nurodomas ieškinio pagrindas, įskaitant aplinkybių, kuriomis grindžiamas skolinis reikalavimas, ir, jei taikoma, reikalaujamų palūkanų aprašymą, taip pat skolinį reikalavimą pagrindžiantys įrodymai.

38

Pagal to paties reglamento 8 straipsnį teismas, į kurį kreiptasi su prašymu išduoti mokėjimo įsakymą, kuo greičiau ir remdamasis šia A standartine forma nagrinėja, ar įvykdytos Reglamento Nr. 1896/2006 7 straipsnyje nustatytos sąlygos ir ar prašymas atrodo pagrįstas. Jei taip, jis išduoda Europos mokėjimo įsakymą pagal minėto reglamento 12 straipsnį. Jei 7 straipsnyje nustatyti reikalavimai neįvykdyti, vadovaudamasis Reglamento Nr. 1896/2006 9 straipsnio 1 dalimi jis suteikia prašymą pateikusiam asmeniui galimybę papildyti prašymą arba pašalinti jo trūkumus; tam teismas naudoja II priede pateiktą B standartinę formą.

39

Antra, reikia nustatyti, ar, vykstant tokiai Europos mokėjimo įsakymo procedūrai, teismui, į kurį kreiptasi su prašymu išduoti minėtą įsakymą, taikomi Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje ir 7 straipsnio 1 dalyje, kaip jas išaiškino Teisingumo Teismas ir siejamose su Chartijos 38 straipsniu, numatyti reikalavimai.

40

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, pirma, Direktyvoje 93/13 numatyta apsaugos sistema grindžiama prielaida, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei verslininko tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl turimos informacijos, taigi jis priverstas sutikti su verslininko iš anksto parengtomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui (2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Pohotovosť, C‑470/12, EU:C:2014:101, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Be to, Chartijos 38 straipsnyje nustatyta, kad Sąjungos politika užtikrina aukštą vartotojų apsaugos lygį. Šis reikalavimas taikomas įgyvendinant Direktyvą 93/13 (2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Pohotovosť, C‑470/12, EU:C:2014:101, 52 punktas).

41

Antra, pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos, nustatomos sutartyje, kurią verslininkas sudaro su vartotoju, nebūtų privalomos vartotojui jų nacionalinės teisės aktuose numatytomis sąlygomis.

42

Trečia, atsižvelgiant į viešojo intereso, kurį sudaro silpnesnėje padėtyje nei verslininkai esančių vartotojų apsauga, pobūdį ir svarbą, Direktyva 93/13 valstybes nares įpareigoja, kaip matyti iš jos 7 straipsnio 1 dalies, siejamos su jos dvidešimt ketvirta konstatuojamąja dalimi, numatyti pakankamas ir veiksmingas priemones, užkertančias kelią nesąžiningų sąlygų nustatymui sutartyse, verslininkų sudaromose su vartotojais (2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑176/17, EU:C:2018:711, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

43

Iš tiesų, kaip matyti iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos, nacionalinis teismas turi ex officio įvertinti, ar sutarties sąlyga, patenkanti į Direktyvos 93/13 taikymo sritį, yra nesąžininga, ir taip kompensuoti disbalansą tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo, su sąlyga, kad jam žinomos šiuo klausimu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės (2009 m. birželio 4 d. Sprendimo Pannon GSM, C‑243/08, EU:C:2009:350, 32 punktas ir 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑176/17, EU:C:2018:711, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

44

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kiek tai susiję su nacionalinėmis mokėjimo įsakymo procedūromis, Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalį draudžiamos nacionalinės teisės normos, pagal kurias leidžiama išduoti mokėjimo įsakymą, kai teismas, kuriam pateiktas prašymas išduoti mokėjimo įsakymą, neturi įgaliojimų vertinti galimą šios sutarties sąlygų nesąžiningumą, nes teisės pareikšti prieštaravimą dėl tokio įsakymo įgyvendinimo tvarka neleidžia užtikrinti pagal šią direktyvą vartotojui suteikiamų teisių apsaugos (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑176/17, EU:C:2018:711, 71 punktą ir 2018 m. lapkričio 28 d. Nutarties PKO Bank Polski, C‑632/17, EU:C:2018:963, 49 punktą).

45

Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad teismas, kuriam pateiktas prašymas išduoti mokėjimo įsakymą, turi nustatyti, ar nacionalinėje teisėje numatyta prieštaravimo procedūros įgyvendinimo tvarka nesukelia didelės rizikos, kad suinteresuotieji vartotojai nepateiks reikalaujamo prieštaravimo (2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑176/17, EU:C:2018:711, 61 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

46

Šie reikalavimai taip pat taikomi, kai „teismui“, kaip jis suprantamas pagal Reglamentą Nr. 1896/2006, pateiktas prašymas išduoti Europos mokėjimo įsakymą, kaip tai suprantama pagal tą reglamentą.

47

Taigi reikia nustatyti, ar tam, kad ex officio įvertintų, ar sutarties sąlygos yra nesąžiningos, kaip to reikalaujama pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, teismas, kuriam pateiktas prašymas išduoti Europos mokėjimo įsakymą, pagal Reglamentą Nr. 1896/2006 gali prašyti kreditoriaus pateikti papildomos informacijos apie sąlygas, kuriomis jis grindžia savo skolinį reikalavimą.

48

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad nors Reglamento Nr. 1896/2006 7 straipsnio 2 dalyje išsamiai reglamentuotos sąlygos, kurias turi atitikti prašymas išduoti Europos mokėjimo įsakymą (2012 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Szyrocka, C‑215/11, EU:C:2012:794, 32 punktas), vis dėlto prašymą teikiantis asmuo taip pat turi naudoti šio reglamento I priede nurodytą A standartinę formą tam, kad pateiktų tokį prašymą dėl mokėjimo įsakymo pagal minėto reglamento 7 straipsnio 1 dalį. Iš, pirma, A standartinės formos 10 skilties matyti, kad prašymą teikiantis asmuo turi galimybę nurodyti ir apibūdinti turimus įrodymus, įskaitant dokumentinius; antra, iš 11 skilties matyti, kad aiškiai pirmesnėse šios formos skiltyse reikalaujama informacija gali būti papildyta, todėl šis reglamentas leidžia pateikti papildomą informaciją apie grindžiant skolinį reikalavimą nurodytas sąlygas, be kita ko, išdėstant visą sutartį ar pateikiant jos kopiją.

49

Be to, Reglamento Nr. 1896/2006 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, į kurį kreiptasi su minėtu prašymu, turi teisę prašyti kreditoriaus papildyti informaciją, pateiktą pagal Reglamento Nr. 1896/2006 7 straipsnį, arba pašalinti jos trūkumus; tam jis naudoja šio reglamento II priede pateiktą B standartinę formą.

50

Tuo remiantis darytina išvada, kad teismas, į kurį kreiptasi, pagal Reglamento Nr. 1896/2006 7 straipsnio 1 dalį ir 9 straipsnio 1 dalį turi turėti galimybę prašyti kreditoriaus pateikti papildomos informacijos apie sąlygas, kurias nurodė grįsdamas skolinį reikalavimą, pavyzdžiui, išdėstyti visą sutartį ar pateikti jos kopiją, kad įvertintų, ar tos sąlygos yra nesąžiningos, kaip to reikalaujama pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Catlin Europe, C‑21/17, EU:C:2018:675, 44 ir 50 punktus).

51

Kitoks Reglamento Nr. 1896/2006 7 straipsnio 2 dalies d ir e punktų aiškinimas galėtų sudaryti kreditoriams sąlygas apeiti reikalavimus, kylančius pagal Direktyvą 93/13 ir Chartijos 38 straipsnį.

52

Dar svarbu pažymėti, kad tai, jog nacionalinis teismas iš ieškovo reikalauja išdėstyti jo prašymo pagrindžiančio dokumento ar dokumentų turinį, priskiriama prie įrodinėjimo, nes tokiu prašymu tik siekiama įsitikinti, kad ieškinys yra pagrįstas, taigi dėl to nepažeidžiamas dispozityvumo principas (pagal analogiją žr. 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑419/18 ir C‑483/18, EU:C:2019:930, 68 punktą).

53

Taigi pagal Reglamento Nr. 1896/2006 7 straipsnio 2 dalies d ir e punktus, siejamus su Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalimi ir 7 straipsnio 1 dalimi, kaip jas išaiškino Teisingumo Teismas ir atsižvelgiant į Chartijos 38 straipsnį, draudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose pripažįstami nepriimtinais papildomi dokumentai, pateikiami su Reglamento Nr. 1896/2006 I priede pateikta A standartine forma, pavyzdžiui, atitinkamos sutarties kopija.

54

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir antrąjį klausimus bylose C‑453/18 ir C‑494/18 ir trečiąjį klausimą byloje C‑494/18 reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1896/2006 7 straipsnio 2 dalies d ir e punktai, taip pat Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, kaip jas išaiškino Teisingumo Teismas ir siejamos su Chartijos 38 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos „teismas“, kaip jis suprantamas pagal šį reglamentą, kuriame vykdoma Europos mokėjimo įsakymo procedūra, gali prašyti kreditoriaus pateikti papildomos informacijos apie sutarties sąlygas, nurodytas grindžiant nagrinėjamą skolinį reikalavimą, tam, kad galėtų ex officio įvertinti, ar šios sąlygos yra nesąžiningos, ir atitinkamai – kad pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose pripažįstami nepriimtinais šiuo tikslu pateikti papildomi dokumentai.

55

Atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį ir antrąjį klausimus bylose C‑453/18 ir C‑494/18 bei į trečiąjį klausimą byloje C‑494/18, į ketvirtąjį klausimą atsakyti nereikia.

56

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šie teismai. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1896/2006, nustatančio Europos mokėjimo įsakymo procedūrą, 7 straipsnio 2 dalies d ir e punktai ir 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, kaip jas išaiškino Teisingumo Teismas ir siejamos su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 38 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos „teismas“, kaip jis suprantamas pagal šį reglamentą, kuriame vykdoma Europos mokėjimo įsakymo procedūra, gali prašyti kreditoriaus pateikti papildomos informacijos apie sutarties sąlygas, nurodytas grindžiant nagrinėjamą skolinį reikalavimą, tam, kad galėtų ex officio įvertinti, ar šios sąlygos yra nesąžiningos, ir atitinkamai – kad pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose pripažįstami nepriimtinais šiuo tikslu pateikti papildomi dokumentai.