Byla C‑327/18 PPU

RO

(High Court (Airija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Europos arešto orderis – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – Nevykdymo pagrindai – ESS 50 straipsnis – Valstybės narės, kuri pradėjo išstojimo iš Europos Sąjungos procedūrą, teisminių institucijų išduotas orderis – Neaiškumas dėl tvarkos, taikytinos šios valstybės ir Sąjungos santykiams po išstojimo“

Santrauka – 2018 m. rugsėjo 19 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas

1. Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos – Nuteistų ar įtariamų asmenų perdavimas išduodančiosioms teisminėms institucijoms – Pareiga laikytis pagrindinių teisių ir teisės principų – Valstybės narės, kuri pradėjo išstojimo iš Sąjungos procedūrą, institucijų išduotas orderis – Pavojus, kad bus pažeistos prašomo perduoti asmens pagrindinės teisės ir iš Pagrindų sprendimo dėl arešto orderio kylančios teisės – Vykdančiosios teisminės institucijos atliekamas patikrinimas – Apimtis

   (ESS 2 ir 6 straipsniai; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnis; Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584, iš dalies pakeisto Pamatiniu sprendimu 2009/299, 1 straipsnio 3 dalis ir 15 straipsnio 2 dalis)

2. Valstybės narės – Išstojimas iš Europos Sąjungos – Pasekmės – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos – Išstojančiosios valstybės narės arešto orderio išdavimas – Pranešimo apie išstojimą poveikis vykdančiosios valstybės narės pareigoms – Nebuvimas iki išduodančiosios valstybės narės išstojimo iš Sąjungos

   (ESS 50 straipsnis; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija; Tarybos pagrindų sprendimas 2002/584, iš dalies pakeistas Pamatiniu sprendimu 2009/299)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 37–42, 49, 50 punktus)

2.  ESS 50 straipsnis turi būti aiškinamas taip: vien valstybės narės pagal šį straipsnį pateiktas pranešimas apie jos ketinimą išstoti iš Europos Sąjungos nereiškia, kad jeigu ši valstybė narė išdavė Europos arešto orderį dėl asmens, vykdančioji valstybė narė turi atsisakyti vykdyti šį Europos arešto orderį arba atidėti jo vykdymą, kol paaiškės, kokia teisinė tvarka bus taikoma išduodančiojoje valstybėje narėje po jos išstojimo iš Europos Sąjungos. Jeigu nėra svarių ir neginčijamų motyvų, leidžiančių manyti, jog kyla pavojus, kad po išduodančiosios valstybės narės išstojimo iš Europos Sąjungos bus pažeistos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje ir 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendime 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeistame 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, įtvirtintos asmens, dėl kurio išduotas šis Europos arešto orderis, teisės, vykdančioji valstybė narė negali atsisakyti vykdyti to paties Europos arešto orderio, kol išduodančioji valstybė narė yra Europos Sąjungos narė. Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad toks pranešimas nesustabdo Sąjungos teisės taikymo valstybėje narėje, kuri pranešė apie savo ketinimą išstoti iš Sąjungos, todėl ši teisė – jos sudedamoji dalis yra Pagrindų sprendimo nuostatos ir nuo jo neatsiejami tarpusavio pasitikėjimo ir pripažinimo principai – ir toliau visiškai galios šioje valstybėje, kol ji faktiškai išstos iš Sąjungos. Todėl, kaip savo išvados 70 punkte pažymėjo generalinis advokatas, tokioje kaip pagrindinė byloje sprendžiant, ar reikia vykdyti Europos arešto orderį, svarbu, kad priimdama šį sprendimą vykdančioji teisminė institucija galėtų daryti prielaidą, jog išduodančioji valstybė narė iš esmės įgyvendins Pagrindų sprendime numatytų perduodamo asmens teisių, kurios turi būti taikomos įvykdžius perdavimą, turinį po šios valstybės narės išstojimo iš Sąjungos. Tokią prielaidą galima daryti, jei šių teisių turinys iš esmės yra įtrauktas į išduodančiosios valstybės narės nacionalinę teisę visų pirma dėl to, kad ši valstybė narė lieka prisijungusi prie tarptautinių konvencijų, kaip antai 1957 m. gruodžio 13 d. Europos konvencijos dėl ekstradicijos ir EŽTK, net ir po jos išstojimo iš Sąjungos. Tik esant konkrečių įrodymų, jog yra priešingai, vykdančiosios teisminės institucijos gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį.

   (žr. 45, 61, 62 punktus ir rezoliucinę dalį)