TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2019 m. gegužės 8 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Vienodas požiūris į moteris ir vyrus socialinės apsaugos srityje – Direktyva 79/7/EEB – 4 straipsnis – Bet kokios diskriminacijos dėl lyties draudimas – Netiesioginė diskriminacija – Darbas ne visą darbo dieną – Senatvės pensijos apskaičiavimas“

Byloje C‑161/18

dėl Tribunal Superior de Justicia de Castilla y León (Kastilijos ir Leono aukštesnysis teisingumo teismas, Ispanija) 2018 m. sausio 17 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2018 m. vasario 27 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Violeta Villar Láiz

prieš

Instituto Nacional de la Seguridad (INSS),

Tesorería General de la Seguridad Social (TGSS),

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija)

kurį sudaro kolegijos pirmininkė A. Prechal (pranešėja), teisėjai F. Biltgen, J. Malenovský, C. G. Fernlund ir L. S. Rossi,

generalinis advokatas H. Saugmandsgaard Øe,

posėdžio sekretorė L. Carrasco Marco, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2019 m. sausio 10 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

V. Villar Láiz, atstovaujamos advokatės R. M. Gil López,

Instituto Nacional de la Seguridad Social (INSS) ir Tesorería General de la Seguridad Social (TGSS), atstovaujamų letradas A. Alvarez Moreno ir G. Guadaño Segovia,

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos L. Aguilera Ruiz ir V. Ester Casas,

Europos Komisijos, atstovaujamos S. Pardo Quintillán ir C. Valero,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 21 straipsnio ir 1978 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvos 79/7/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo nuoseklaus įgyvendinimo socialinės apsaugos srityje (OL L 6, 1979, p. 24; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 215) 4 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant Violeta Villar Láiz ginčą su Instituto Nacional de la Seguridad Social (INSS) (Nacionalinis socialinės apsaugos institutas, Ispanija) ir Tesorería General de la Seguridad Social (TGSS) (Socialinės apsaugos bendrasis fondas, Ispanija) dėl apskaičiuotos senatvės pensijos.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

Direktyva 79/7

3

Direktyvos 79/7 1 straipsnyje nustatyta:

„Šios direktyvos tikslas yra nuosekliai įgyvendinti vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principą socialinio aprūpinimo srityje ir kitose socialinės apsaugos srityse, nurodytose 3 straipsnyje. Šis principas toliau vadinamas „vienodo požiūrio principu“.“

4

Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Ši direktyva taikoma:

a)

įstatymų nustatytoms socialinės apsaugos sistemoms, kurios numato apsaugą šiais atvejais:

<…>

senatvė,

<…>“

5

Minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Vienodo požiūrio principas reiškia, kad negali būti jokios lyčių diskriminacijos, tiesioginės arba netiesioginės, ypač dėl santuokinės arba šeimyninės padėties, ir ypač susijusios su:

socialinės apsaugos sistemų apimtimi [taikymo sritimi] ir galimybių naudotis jomis sąlygomis,

įsipareigojimu mokėti įmokas ir įmokų dydžio apskaičiavimu,

išmokų apskaičiavimu, įskaitant išmokų padidinimą sutuoktiniams ir išlaikomiems asmenims, taip pat sąlygomis, kurios reguliuoja teisės į išmokas trukmę ir išlaikymą.“

Direktyva 2006/54/EB

6

2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo (nauja redakcija) (OL L 204, 2006, p. 23) 30 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Užtikrinant veiksmingą vienodo požiūrio principo įgyvendinimą, svarbus vaidmuo tenka taisyklių dėl įrodinėjimo pareigos priėmimui. Teisingumo Teismas nusprendė, kad dėl to reikėtų numatyti nuostatą, skirtą užtikrinti, kad prima facie diskriminacijos bylos atveju įrodinėjimo pareiga atitektų atsakovui, išskyrus procesinius veiksmus, kai faktines aplinkybes turi ištirti teismas arba kita kompetentinga nacionalinė institucija. Vis dėlto reikia patikslinti, kad faktus, pagal kuriuos galima daryti prielaidą, jog buvo tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuojama, įvertina kompetentingos nacionalinės institucijos pagal nacionalinės teisės aktus ar praktiką. Be to, pačios valstybės narės bet kuriame procesinių veiksmų etape turi įvesti įrodymų taisykles, kurios yra palankesnės ieškovams.“

7

Šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamos tokios sąvokos:

<…>

b)

netiesioginė diskriminacija – kai dėl akivaizdžiai neutralios nuostatos, kriterijaus ar praktikos vienos lyties asmenys atsidurtų tam tikroje prastesnėje padėtyje nei kitos lyties asmenys, išskyrus atvejus, kai tą nuostatą, kriterijų ar praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o to tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis;

<…>“

Ispanijos teisė

8

2015 m. spalio 30 d.Real Decreto Legislativo 8/2015 (Karaliaus įstatyminis dekretas Nr. 8/2015, BOE, Nr. 261, 2015 m. spalio 31 d., p. 103291, ir klaidų ištaisymas BOE, Nr. 36, 2016 m. vasario 11 d., p. 10898) patvirtintos redakcijos Ley general de la seguridad social (Bendrasis socialinės apsaugos įstatymas, toliau – LGSS) 209 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Senatvės pensijos bazinis dydis apskaičiuojamas suinteresuoto asmens paskutinių 300 mėnesių iki mėnesio, visiškai pasibaigusio iki įvykio, lėmusio teisės atsiradimą, įmokų bazes padalijant iš 350 <…>“

9

Aštuntoje LGSS pereinamojo laikotarpio nuostatoje numatyta:

„Nuo 2016 m. sausio 1 d. senatvės pensijos bazinis dydis apskaičiuojamas suinteresuoto asmens paskutinių 228 mėnesių iki mėnesio, visiškai pasibaigusio iki įvykio, lėmusio teisės atsiradimą, įmokų bazes padalijant iš 270 <…>“

10

LGSS 210 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Senatvės pensijos dydis nustatomas pagal pirmesnio straipsnio nuostatas apskaičiuotiems baziniams dydžiams taikant tokių procentinių dydžių koeficientus:

a)

50 % už pirmus 15 metų, kuriais mokėtos įmokos;

b)

nuo šešioliktų metų, už kiekvieną papildomą mėnesį nuo pirmojo iki 248 mėnesio, kuriuo mokėtos įmokos, taikomas 0,19 % didesnis koeficientas, ir 0,18 % už paskesnius mėnesius, tačiau koeficientas negali viršyti 100 % bazinio dydžio <…>

<…>“

11

Pagal LGSS devintąją pereinamojo laikotarpio nuostatą, 2016 m. nuo šešioliktų metų, už kiekvieną papildomą mėnesį nuo pirmojo iki 163 mėnesio, kuriuo mokėtos įmokos, taikomas 0,21 % didesnis koeficientas, ir 0,19 % už paskesnius 83 mėnesius, neviršijant 100 %.

12

LGSS 245–248 straipsniuose nustatytos taisyklės, taikomos ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams skiriant socialinės apsaugos sistemos pinigines išmokas.

13

LGSS 245 straipsnyje „Socialinė apsauga“ nustatyta:

„1.   Socialinė apsauga pagal darbo ne visą darbo dieną sutartis reglamentuojama ne visą darbo dieną dirbančio darbuotojo prilyginimo visą darbo dieną dirbančiam darbuotojui principu <…>

2.   Šiame skirsnyje nustatytos taisyklės taikomos darbuotojams pagal darbo ne visą darbo dieną sutartis, pakaitinio darbo ne visą darbo dieną sutartis ir pagal sutartis „fijo-discontinuo“, vadovaujantis nauja redakcija išdėstyto Ley del Estatuto de los Trabajadores (Darbuotojų statuto įstatymas) 12–16 straipsnių nuostatomis, kuriems taikoma bendra sistema, ir ne visą darbo dieną arba pagal sutartį „fijo-discontinuo“ dirbantiems namų ūkio darbuotojams, kuriems taikoma speciali sistema.“

14

LGSS 246 straipsnyje „Įmokos“ nustatyta:

„1.   Socialinio draudimo įmokų ir kartu su jomis renkamų įmokų bazė visuomet skaičiuojama už mėnesį ir ją sudaro faktiškai gauti darbo užmokesčiai pagal išdirbtas tiek įprastas, tiek papildomas valandas.

2.   Taip apskaičiuota įmokų bazė negali būti mažesnė nei teisės aktais nustatytos sumos.

3.   Nuo papildomai išdirbtų valandų socialinio draudimo įmokos mokamos remiantis tais pačiais pagrindais ir taikant tokius pačius tarifus kaip ir dėl įprastinių valandų.“

15

LGSS 247 straipsnyje, reglamentuojančiame įmokų mokėjimo laikotarpių apskaičiavimą, numatyta:

„Siekiant pagrįsti teisės į senatvės, nuolatinio invalidumo, mirties ir maitintojo netekimo pensiją, laikino nedarbingumo pašalpą, motinystės ir tėvystės išmokas atsiradimą, į įmokų mokėjimo laikotarpius atsižvelgiama taikant šias taisykles:

a)

Atsižvelgiama į įvairius laikotarpius, per kuriuos darbuotojas buvo apdraustas pagal darbo ne visą darbo dieną sutartį, nepaisant kiekvienu iš tų laikotarpių išdirbto darbo laiko trukmės.

Šiuo tikslu įmokų mokėjimo pagal darbo ne visą darbo dieną sutartį laikotarpio trukmę taikomas su darbu ne visą darbo dieną susijęs mažinimo koeficientas, kuris nustatomas atsižvelgiant į tai, kiek procentų darbas ne visą darbo dieną sudarė visą darbo dieną dirbusio panašaus darbuotojo darbo laiko; gaunamas dienų, už kurias faktiškai buvo mokamos įmokos už kiekvieną laikotarpį, skaičius.

Jei reikia, prie šio skaičiaus pridedamas dienų, už kurias mokėtos įmokos už darbą visą darbo dieną, skaičius ir gaunamas bendras dienų, už kurias mokėtos įmokos, skaičius, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant teisę gauti išmokas.

b)

Nustačius įmokų mokėjimo dienų skaičių, apskaičiuojamas bendras mažinimo koeficientas, susijęs su darbu ne visą darbo dieną, kuris reiškia išdirbtų dienų, kurios įskaitomos kaip tokios, jeigu už jas sumokėtos įmokos, vadovaujantis ankstesnio a punkto nuostatomis, procentinę dalį nuo visų dienų, kai darbuotojas buvo draudžiamas per visą jo profesinę karjerą. <…>

c)

Minimalus ne visą darbo dieną dirbančių darbuotojų įmokų mokėjimo laikotarpis, kurio reikalaujama dėl kiekvienos piniginės išmokos, dėl kurios toks laikotarpis nustatytas, gaunamas atitinkamam laikotarpiui taikant b punkte nurodytą bendrąjį mažinimo dėl darbo ne visą darbo dieną koeficientą.

Tais atvejais, kai, piniginės išmokos mokėjimo tikslais, reikalaujama, kad nustatytas terminas apimtų tam tikrą minimalaus įmokų mokėjimo laikotarpio dalį arba jį visą, bendras mažinimo dėl darbo ne visą darbo dieną koeficientas taikomas nustatant reikalaujamą įmokų mokėjimo laikotarpį. Laikotarpis, į kurį turi būti įskaičiuotas reikalaujamas laikotarpis, bet kuriuo atveju turi būti laikomas kaip bendrai nustatytas atitinkamos išmokos tikslais.“

16

LGSS 248 straipsnyje „Piniginės išmokos“ nustatyta:

„1.   Piniginių išmokų baziniai dydžiai nustatomi vadovaujantis šiomis taisyklėmis:

a)

Senatvės ir nuolatinio neįgalumo išmokų baziniai dydžiai skaičiuojami vadovaujantis bendrąja taisykle.

<…>

2.   Apskaičiuojant senatvės ir nuolatinio neįgalumo, atsiradusio dėl ligos, pensijas, į laikotarpius, kuriems netaikoma įmokų mokėjimo prievolė, įtraukiamas darbo sutartyje numatytas valandų skaičius pagal kiekvienu momentu taikomą mažiausią bazinę įmoką.

3.   Siekiant nustatyti senatvės pensijos ir nuolatinio invalidumo dėl neprofesinės ligos pensijos dydį, pagal 247 straipsnio 2 dalies a punkto nuostatas apskaičiuotas dienų, už kurias mokėtos įmokos, skaičius dauginamas <…> iš 1,5, tačiau gautas dienų skaičius negali viršyti darbo ne visą darbo dieną laikotarpio.

Baziniam dydžiui taikytina procentinė dalis nustatoma pagal bendrą skalę, į kurią daroma nuoroda 210 straipsnio 1 dalyje, atsižvelgiant į šias išimtis:

<…>“

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

17

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad V. Villar Láiz pateikė INSS prašymą dėl senatvės pensijos mokėjimo.

18

Nuo 2016 m. spalio 1 d. INSS jai skyrė senatvės pensiją, kurios dydis buvo apskaičiuotas bazinę sumą padauginus iš mažinančio 53 % koeficiento, atsižvelgiant į tai, kad V. Villar Láiz didelę dalį savo profesinio gyvenimo dirbo ne visą darbo dieną.

19

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad minėta bazinė suma apskaičiuota kaip įmokų, apskaičiuotų remiantis faktiškai už darbo valandas gautais darbo užmokesčiais, pagal kuriuos keletą metų iki išėjimo į pensiją mokėtos įmokos, vidurkis.

20

V. Villar Láiz paprašė, kad apskaičiuojant senatvės pensijos dydį būtų taikomas 80,04 % koeficientas, siekiant, kad į jos darbo ne visą darbo dieną laikotarpius būtų atsižvelgiama taip pat, lyg ji būtų dirbusi visą darbo dieną.

21

Šis prašymas buvo atmestas, todėl V. Villar Láiz pareiškė ieškinį Juzgado de lo Social No 4 de Valladolid (Valjadolido darbo bylų teismas Nr. 4, Ispanija). Ji teigė, kad dėl tokio nacionalinės teisės aktuose įtvirtinto skirtingo požiūrio atsiranda netiesioginė diskriminacija dėl lyties, nes dauguma ne visą darbo dieną dirbančių asmenų sudarė moterys.

22

2017 m. birželio 30 d. sprendimu Juzgado de lo Social No 4 de Valladolid (Valjadolido darbo bylų teismas Nr. 4) atmetė ieškinį, motyvuodamas tuo, kad apskaičiuojant senatvės pensiją taikomas skirtingas požiūris į ne visą darbo dieną dirbančius darbuotojus nėra diskriminacija, nes taikoma formule siekiama apskaičiuoti pagal pro rata temporis principą, atsižvelgiant į mokėtas įmokas.

23

V. Villar Láiz dėl šio teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

24

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškina, kad senatvės pensijos išmokų apskaičiavimo sistema buvo nustatyta paskelbus 2013 m. kovo 14 d.Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas, Ispanija) sprendimą Nr. 61/2013. Tame sprendime Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas), atsižvelgęs į 2012 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimą Elbal Moreno (C‑385/11, EU:C:2012:746), pripažino, kad anksčiau nustatyta sistema, pagal kurią, norint gauti senatvės pensiją, buvo atsižvelgiama į darbo ne visą darbo dieną laikotarpius proporcingai viso darbo laikui vis dėlto taikant dauginimo koeficientą 1,5, prieštarauja Konstitucijai. Pagal šią sistemą, jei taip skaičiuojamas darbo laikas neviršija penkiolikos metų, darbuotojas neturėjo galimybės gauti senatvės pensijos. Įgyvendinęs reformą, teisės aktų leidėjas iš dalies pakeitė senatvės pensijų pagal šią sistemą gavimo sąlygas, tuo pačiu nustatęs, kad apskaičiuojant darbuotojų, kurie dirbo ne visą darbo dieną, pensijos dydį, taikytinas sumažinimo koeficientas.

25

Pagal bendrąją taisyklę pensijos dydis atitinka bazinį dydį, kuris apskaičiuojamas įmokų, mokėtų tam tikrą metų skaičių iki senatvės pensijos amžiaus, vidurkį dauginant iš tam tikro procentinio dydžio, nustatomo pagal metų, kuriais mokėtos įmokos, skaičių.

26

Kiek tai susiję konkrečiai su ne visą darbo dieną dirbančiais darbuotojais, to procento apskaičiavimo metodas nustatytas LGSS 247 straipsnyje. Iš šio straipsnio matyti, kad į darbo ne visą darbo dieną laikotarpius atsižvelgiama ne pilnai, o proporcingai jų daliai, taikant mažinimo koeficientą, atitinkantį procentinę dalį, kuri reiškia ne visą darbo dieną dirbusio darbuotojo darbo laiką palyginti su visą darbo dieną dirbusio panašaus darbuotojo darbo laiku.

27

Galiausiai, pagal LGSS 248 straipsnio 3 dalį, taip apskaičiuotas dienų, už kurias buvo mokėtos įmokos, skaičius didinamas taikant koeficientą 1,5, tačiau galutinis dienų skaičius negali būti didesnis, nei dienų, už kurias faktiškai buvo mokėtos įmokos, skaičių.

28

Šio teismo nuomone, iš to išplaukia, kad darbo ne visą darbo dieną laikotarpių atveju, pagal Ispanijos teisę darbuotojams, dirbantiems ne visą darbo dieną, daromas neigiamas poveikis, palyginti su darbuotojais, dirbančiais visą darbo dieną, ir tik tam tikrais retais atvejais, šis poveikis yra neutralus, kai sumažinimo koeficientas, susijęs su darbu ne visą darbo dieną, yra didesnis arba lygus dviem trečdaliams darbo visą darbo dieną.

29

Darytina išvada, kad pensijos apskaičiavimo sistema darbo ne visą darbo dieną atveju daro dvigubą neigiamą poveikį. Iš tiesų, ne tik ne visą darbo dieną dirbančio darbuotojo atlyginimas, taigi ir bazinis dydis yra mažesni nei visą darbo dieną dirbančio darbuotojo, bet pagal šią sistemą proporcingai darbo ne visą darbo dieną daliai sumažinamas ir įmokų mokėjimo laikotarpis, į kurį atsižvelgiama nustatant baziniam dydžiui taikytiną procentinę dalį.

30

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškina, kad labiausiai tokį nacionalinės sistemos neigiamą poveikį apskaičiuojant senatvės pensiją, mokamą ne visos darbo dienos atveju, patiria moterys, nes, pagal Instituto Nacional de Estadística (Nacionalinis statistikos institutas, Ispanija), pirmąjį 2017 m. ketvirtį sudarė 75 % visų darbuotojų, dirbančių ne visą darbo dieną, sudarė moterys.

31

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamomis nuostatomis įtvirtinama netiesioginė diskriminacija dėl lyties, prieštaraujanti Direktyvos 79/7 4 straipsnio 1 daliai ir Chartijos 21 straipsniui. Atrodo, kad nagrinėjamomis nacionalinės teisės nuostatomis iš tiesų nėra siekiama teisėto socialinės politikos tikslo, arba bent jau jos nėra proporcingos tokiam tikslui.

32

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad neįmanoma aiškinti LGSS tokiu būdu, kuris būtų suderinamas su Direktyvos 79/7 4 straipsnio 1 dalimi. Šiuo klausimu jis priduria, be kita ko, kad, remiantis Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas) jurisprudencija, Ispanijos teismas negalėtų netaikyti pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų, išskyrus atvejus, kai nacionalinis teismas pateikia Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą arba kreipiasi į Tribunal Constitucional (Konstitucinis teismas) ir pateikia preliminarų atitikties Konstitucijai klausimą.

33

Šiomis aplinkybėmis Tribunal Superior de Justicia de Castilla y León (Kastilijos ir Leono aukštesnysis teisingumo teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.

Remiantis Ispanijos teise, apskaičiuojant senatvės pensiją, baziniam dydžiui, apskaičiuojamam pagal paskutiniais metais gautą atlyginimą, taikytinas koeficientas, kuris priklauso nuo to, kiek iš viso metų per visą profesinę karjerą buvo mokamos įmokos. Ar galima teigti, kad nacionalinės teisės norma, kaip antai įtvirtinta [LGSS] 247 straipsnio a punkte ir 248 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią sumažinamas metų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant koeficientą už ne visą darbo dieną dirbtus laikotarpius, skaičius, prieštarauja [Direktyvos 79/7] 4 straipsnio 1 daliai? Ar [Direktyvos 79/7] 4 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad metų, kuriais mokėtos įmokos ir į kuriuos atsižvelgiama nustatant koeficientą, taikomą apskaičiuojant senatvės pensiją, skaičius būtų nustatomas vienodai visą ir ne visą darbo dieną dirbusiems darbuotojams?

2.

Ar galima teigti, kad nacionalinės teisės nuostata, kaip antai nagrinėjama šioje byloje, taip pat prieštarauja [Chartijos] 21 straipsniui, todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantis teismas privalo užtikrinti Chartijos veiksmingumą ir netaikyti nagrinėjamų nacionalinės teisės nuostatų ir dėl to neturi prašyti ar laukti, kol teisės aktų leidėjas jas panaikins ar bus pasinaudota kita konstitucinė procedūra?“

Dėl prejudicinių klausimų

Dėl pirmojo klausimo

34

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 79/7 4 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiami valstybės narės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos įmokomis grindžiama ne visą darbo dieną dirbančio darbuotojo senatvės pensija apskaičiuojama padauginus bazinį dydį, nustatytą remiantis faktiškai gautais atlyginimais ir faktiškai sumokėtomis įmokomis, iš procentinio dydžio, kuris priklauso nuo įmokų mokėjimo laikotarpio trukmės, nes tam laikotarpiui taikomas mažinimo koeficientas, lygus santykiui tarp faktiškai ne visą darbo dieną dirbto laiko ir visą darbo dieną dirbusio panašaus darbuotojo darbo laiko, ir didinimo koeficientas 1,5.

35

Pagal šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalį, draudžiama bet kokia tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija dėl lyties, be kita ko, susijusi su socialinės apsaugos išmokų skaičiavimu.

36

Pirmiausia šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose nėra tiesioginės diskriminacijos dėl lyties, nes jie vienodai taikomi ir darbuotojams vyrams, ir darbuotojoms moterims.

37

Kalbant apie klausimą, ar tokiuose teisės aktuose nustatyta netiesioginė diskriminacija, reikia priminti, kad ši sąvoka Direktyvos 79/7 kontekste turi būti suprantama taip pat, kaip Direktyvos 2006/54 kontekste [šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 26 d. Sprendimo MB (Lyties keitimas ir senatvės pensija), C‑451/16, EU:C:2018:492, 34 punktą]. Pagal Direktyvos 2006/54 2 straipsnio 1 dalies b punktą, netiesioginė diskriminacija dėl lyties suprantama kaip situacija, kai dėl akivaizdžiai neutralios nuostatos, kriterijaus ar praktikos vienos lyties asmenys gali atsidurti tam tikroje nepalankesnėje padėtyje nei kitos lyties asmenys, išskyrus atvejus, kai tą nuostatą, kriterijų ar praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.

38

Tokia nepalankesnė padėtis gali būti konstatuota, be kita ko, jeigu būtų įrodyta, kad tokių teisės aktų, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, daroma neigiama įtaka daug didesnei daliai vienos lyties asmenų, nei kitos lyties asmenims (šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 14 d. Sprendimo Cachaldora Fernández, C‑527/13, EU:C:2015:215, 28 punktą ir nurodytą jurisprudenciją). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar taip yra pagrindinėje byloje.

39

Jei, kaip šiuo atveju, nacionalinis teismas turi statistinių duomenų, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad geriausias palyginimo metodas – palyginti, pirma, darbuotojų vyrų, kuriems dėl nagrinėjamos taisyklės daromas poveikis, ir darbuotojų vyrų, kuriems jis nedaromas, dalis, ir, antra, palyginti tokias moterų dalis. Nepakanka tik atsižvelgti į asmenų, kuriems daromas poveikis, skaičių, nes jis priklauso nuo visoje valstybėje narėje dirbančių žmonių skaičiaus bei procentinės vyrų ir moterų, dirbančių toje valstybėje, dalies (šiuo klausimu žr. 1999 m. vasario 9 d. Sprendimo Seymour-Smith ir Perez, C‑167/97, EU:C:1999:60, 59 punktą).

40

Šiuo klausimu nacionalinis teismas turi įvertinti, ar gali atsižvelgti į jam pateiktus darbo jėgos statistinius duomenis, t. y. ar jie apima pakankamą asmenų skaičių, ar neatspindi tik atsitiktinių arba atitinkamai susiklosčius aplinkybėms susidariusių reiškinių ir ar, vertinami bendrai, šie duomenys svarbūs (šiuo klausimu žr. 1999 m. vasario 9 d. Sprendimo Seymour‑Smith ir Perez, C‑167/97, EU:C:1999:60, 62 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

41

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pagrindinėje byloje nagrinėjamomis nacionalinėmis nuostatomis didžiausias neigiamas poveikis daromas ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams palyginti su darbuotojais, dirbančiais visą darbo dieną. Tik retais atvejais šios nuostatos nedaro tokio poveikio, kai taikoma situaciją švelninanti priemonė ir kai ne visą darbo dieną dirbančių darbuotojų dienų, už kurias mokėtos įmokos, skaičius didinamas taikant 1,5 koeficientą.

42

Be to, statistiniai duomenys, kuriuos prašymą priimti prejudicinis teismas pateikė prašyme priimti prejudicinį sprendimą, rodo, kad, per 2017 m. pirmąjį ketvirtį Ispanijoje buvo 15906700 darbuotojų, iš kurių 8332000 vyrų ir 7574600 moterų. Tuo pačiu laikotarpiu ne visą darbo dieną dirbo 2460200 asmenų (15,47 % visų dirbančiųjų), iš kurių 613700 vyrų (7,37 % visų dirbančių vyrų) ir 1846500 moterų (24,38 % visų dirbančių moterų). Iš šių duomenų matyti, kad tuo laikotarpiu apie 75 % visų ne visą darbo dieną dirbančių asmenų sudarė moterys.

43

Nepaisant to, Ispanijos vyriausybė teigia, kad iš visų senatvės pensijų bylų, kuriose 2014–2017 m. INSS patenkino prašymus, atsižvelgusi į darbo ne visą darbo dieną laikotarpius ir ne visą darbo dieną dirbant mokėtas įmokas bei taikydama bendrą indeksą dėl darbo ne visą darbo dieną, maždaug 60 % buvo susijusios su moterimis ir 40 % su vyrais.

44

Tačiau reikia pažymėti, kad, kiek tai susiję su darbuotojų grupe, kuriems konkrečiai daroma įtaka dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinių nuostatų, remiantis Teisingumo Teismo turima bylos medžiaga teigtina, kad 65 % ne visą darbo dieną dirbančių darbuotojų, t. y. tų, kurie dirbo vidutiniškai mažiau nei du trečdalius įprastą visą darbo dieną dirbančio darbuotojo laiko, baziniam dydžiui taikytinas mažinimo koeficientas yra mažesnis už visą darbo dieną dirbančių darbuotojų baziniam dydžiui taikomą koeficientą. Remiantis tuo, darytina išvada, kad ne visą darbo dieną dirbantys darbuotojai, dirbę mažiau nei du trečdalius visos darbo dienos, atsiduria nepalankioje padėtyje taikant minėtą mažinimo koeficientą.

45

Kaip jau buvo pažymėta šio sprendimo 40 punkte, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar šie duomenys tinkami, reprezentatyvūs ir svarbūs. Šiuo klausimu reikia, be kita ko, priminti, kad šio sprendimo 39 punkte nurodytas palyginimas šiuo atveju turi būti taikomas ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams, dirbusiems mažiau nei du trečdalius visos darbo dienos, kaip darbuotojų, kuriems daro įtakos pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai, grupei.

46

Be to, kaip taip pat matyti iš Direktyvos 2006/54 30 konstatuojamosios dalies, aplinkybes, į kurias atsižvelgiant galima daryti prielaidą, jog buvo netiesiogiai diskriminuojama, turi vertinti nacionalinės teisminės institucijos pagal nacionalinę teisę arba praktiką, pagal kurias visų pirma gali būti numatyta, jog netiesioginę diskriminaciją galima įrodinėti bet kokiomis priemonėmis, o ne tik statistiniais duomenimis (pagal analogiją žr. 2012 m. balandžio 19 d. Sprendimo Meister, C‑415/10, EU:C:2012:217, 43 punktą).

47

Jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis statistiniais duomenimis, ir, jei reikia, kitais reikšmės turinčiais duomenimis, padarytų išvadą, kad dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų moterys, palyginti su vyrais, atsiduria ypač nepalankioje padėtyje, tokie teisės aktai prieštarautų Direktyvos 79/7 4 straipsnio 1 daliai, nebent tai galima pateisinti objektyviais veiksniais, nesusijusiais su diskriminacija dėl lyties.

48

Taip yra tada, kai pasirinktomis priemonėmis siekiama teisėto valstybės narės, kurios teisės aktai nagrinėjami, socialinės politikos tikslo, kai ši priemonė yra tinkama tais teisės aktais siekiamam tikslui įgyvendinti ir kai jos būtinos tuo tikslu (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Elbal Moreno, C‑385/11, EU:C:2012:746, 32 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

49

Šiuo klausimu INSS ir Ispanijos vyriausybė teigia, kad proporcingai sumažinti senatvės pensiją darbo ne visą darbo dieną atveju yra politikos nacionalinio įstatymų leidėjo siekiamas bendrosios socialinės politikos tikslas, nes tokia korekcija būtina taikant įmokomis grįstą socialinės apsaugos sistemą. Iš tiesų, toks pensijos sumažinimas būtinas atsižvelgiant į įmokų mokėjimo ir dirbančių ne visą darbo dieną ir visą darbo dieną darbuotojų lygybės principus, ir objektyviai pateisinamas tuo, kad dirbant ne visą darbo dieną, pensijos yra kaip užmokestis už trumpiau dirbtą darbą ir trumpiau mokėtas įmokas pagal sistemą.

50

Šiuo klausimu reikia priminti, kad vien aplinkybė, jog minėti senatvės pensijos dydžiai pritaikomi pagal pro rata temporis, siekiant atsižvelgti į ne visą darbo dieną dirbančio darbuotojo sumažintą darbo trukmę, palyginti su visą dieną dirbančio darbuotojo darbo trukme, negali būti laikoma prieštaraujančia Sąjungos teisei (šiuo klausimu žr. 2015 m. lapkričio 17 d. Nutarties Plaza Bravo, C‑137/15, EU:C:2015:771, 27 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

51

Tačiau Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad priemonė, pagal kurią darbuotojo senatvės pensija sumažinama labiau, nei turėtų būti sumažinta atsižvelgus į laikotarpius, kuriais darbuotojas dirbo ne visą darbo dieną, negali būti laikoma objektyviai pateisinama tuo, kad šiuo atveju pensija yra kaip atlygis už trumpiau dirbtą darbą (2003 m. spalio 23 d. Sprendimo Schönheit ir Becker, C‑4/02 ir C‑5/02, EU:C:2003:583, 93 punktas).

52

Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamus nacionalinės teisės aktus ne visą darbo dieną dirbančių darbuotojų senatvės pensijos dydis gali sumažėti dėl dviejų veiksnių. Pirma, senatvės pensijos bazinis dydis nustatomas pagal bazines įmokas, kurias sudaro faktiškai gauti darbo užmokesčiai pagal išdirbtas valandas. Iš to matyti, kad šis ne visą darbo dieną dirbančio darbuotojo bazinis dydis yra mažesnis už panašaus visą darbo dieną dirbančio darbuotojo bazinį dydį. Antra, nors minėtas bazinis dydis dauginamas iš procentinio dydžio, nustatomo atsižvelgiant į įmokų mokėjimo dienų skaičių, šiam dienų skaičiui savo ruožtu taikomas mažinimo koeficientas, lygus ne visą darbo dieną dirbusio darbuotojo faktinio darbo laiko ir panašaus darbuotojo, dirbusio visą darbo dieną, darbo laiko santykiui.

53

Žinoma, šio antrojo veiksnio pasekmės sušvelninamos, nes pagal LGSS 248 straipsnio 3 dalį įmokų mokėjimo dienų skaičius, nustatytas pritaikius sumažinimo koeficientą, padidinamas pritaikius koeficientą 1,5.

54

Vis dėlto reikia pažymėti, kad jau pirmasis veiksnys, t. y. aplinkybė, kad ne visą darbo dieną dirbančiam darbuotojui nustatytas bazinis dydis, kaip atlygis už trumpiau dirbtą darbą, yra mažesnis už panašaus darbuotojo, dirbančio visą darbo dieną, bazinį dydį, jau leidžia pasiekti užsibrėžtą tikslą, t. y. be kita ko, išsaugoti įmokomis grįstą socialinės apsaugos sistemą.

55

Todėl papildomo mažinimo koeficiento dėl darbo ne visą darbo dieną taikymas viršija tai, kas būtina minėtam tikslui pasiekti, ir lemia didesnį darbuotojų, kurie dirbo ne visą darbo dieną (t. y. mažiau nei du trečdalius panašaus darbo visą darbo dieną), senatvės pensijos sumažinimą, nei būtų gautas atsižvelgiant tik į jų darbo laiką pro rata temporis.

56

Šiomis aplinkybėmis į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 79/7 4 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiami valstybės narės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos įmokomis grindžiama ne visą darbo dieną dirbančio darbuotojo senatvės pensija apskaičiuojama padauginus bazinį dydį, nustatytą remiantis faktiškai gautais atlyginimais ir sumokėtomis įmokomis, iš procentinio dydžio, kuris priklauso nuo įmokų mokėjimo laikotarpio trukmės, nes tam laikotarpiui taikomas mažinimo koeficientas, lygus santykiui tarp faktiškai ne visą darbo dieną dirbto laiko ir visą darbo dieną dirbusio panašaus darbuotojo darbo laiko, ir didinimo koeficientas 1,5, jeigu dėl šių teisės aktų darbuotojos moterys atsiduria ypač nepalankioje padėtyje, palyginti su darbuotojais vyrais.

Dėl antrojo klausimo

57

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, nereikia atsakyti į antrąjį klausimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

58

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

 

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

 

1978 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvos 79/7/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo nuoseklaus įgyvendinimo socialinės apsaugos srityje 4 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiami valstybės narės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos įmokomis grindžiama ne visą darbo dieną dirbančio darbuotojo senatvės pensija apskaičiuojama padauginus bazinį dydį, nustatytą remiantis faktiškai gautais atlyginimais ir sumokėtomis įmokomis, iš procentinio dydžio, kuris priklauso nuo įmokų mokėjimo laikotarpio trukmės, nes tam laikotarpiui taikomas mažinimo koeficientas, lygus santykiui tarp faktiškai ne visą darbo dieną dirbto laiko ir visą darbo dieną dirbusio panašaus darbuotojo darbo laiko, ir didinimo koeficientas 1,5, jeigu dėl šių teisės aktų darbuotojos moterys atsiduria ypač nepalankioje padėtyje, palyginti su darbuotojais vyrais.

 

Parašai.


( *1 ) Proceso kalba: ispanų.