–

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes, M. Figueiredo, P. Lacerda, L. Medeiros ir P. Barros da Costa,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos L. Aguilera Ruiz ir V. Ester Casas,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Wilderspin ir P. Costa de Oliveira,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2007 m. liepos11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) (OL L 199, 2007, p. 40, toliau – reglamentas „Roma II“) 16 ir 27 straipsnių ir 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL L 263, 2009, p. 11) 28 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant Agostinho da Silva Martins ir draudimo bendrovės Dekra Claims Services Portugal SA ginčą dėl prievolei atlyginti žalą, kylančiai dėl Ispanijoje įvykusio eismo įvykio, taikytinos teisės nustatymo.

3

Reglamento „Roma II“ 7 konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta:

„Šio reglamento dalykinė taikymo sritis ir nuostatos turėtų būti suderintos su 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo <…> („Briuselis I“) ir su dokumentais, reglamentuojančiais sutartinėms prievolėms taikytinos teisės klausimus.“

4

Reglamento „Roma II“ 4 straipsnyje „Bendra taisyklė“ teigiama:

„1.   Jeigu šiame reglamente nenumatyta kitaip, iš delikto atsirandančiai nesutartinei prievolei taikoma tos šalies teisė, kurioje atsirado žala, neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje įvyko žalą sukėlęs įvykis ir neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje ar šalyse atsirado netiesioginių to įvykio pasekmių.

2.   Tačiau jei abiejų asmenų – traukiamo atsakomybėn asmens ir žalą patyrusio asmens – įprastinės gyvenamosios vietos žalos atsiradimo metu yra toje pačioje šalyje, taikoma tos šalies teisė.

3.   Jeigu pagal visas bylos aplinkybes yra aišku, kad deliktas yra akivaizdžiai glaudžiau susijęs su kita nei 1 ar 2 dalyse nurodyta šalimi, taikoma tos kitos šalies teisė. Akivaizdžiai glaudesnis ryšys su kita šalimi gali būti pagrįstas visų pirma remiantis prieš tai jau egzistuojančiais santykiais tarp šalių, pavyzdžiui, su konkrečiu deliktu glaudžiai susijusia sutartimi.“

5

Šio reglamento 15 straipsnyje „Taikytinos teisės apimtis“ numatyta:

„Pagal šį reglamentą nesutartinėms prievolėms taikytina teisė visų pirma reglamentuoja:

<…>

6

Minėto reglamento 16 straipsnyje „Viršesnės imperatyvios nuostatos“ nustatyta:

„Nė viena šio reglamento nuostata neriboja teismo vietos teisės nuostatų taikymo tuo atveju, jeigu jos yra imperatyvios, nepaisant nesutartinei prievolei taikytinos teisės.“

7

To paties reglamento 27 straipsnyje „Ryšys su kitomis Bendrijos teisės nuostatomis“ numatyta:

„Šis reglamentas neturi poveikio Bendrijos teisės nuostatų, kuriose konkretiems dalykams nustatomos su nesutartinėmis prievolėmis susijusios kolizinės teisės normos, taikymui.“

8

Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateiktos pasirašyti 1980 m. birželio 19 d. Romoje (OL L 266, 1980, p. 1; toliau – Romos konvencija), 7 straipsnyje „Privalomos teisės normos“ nustatyta:

„1.   Pagal šią Konvenciją taikant kurios nors valstybės teisę galima nustatyti, kad bus taikomos kitos valstybės, su kuria situacija yra labai susijusi, privalomos teisės normos, jei pagal pastarosios valstybės teisę tos normos turi būti taikomos, nepaisant to, kokia teisė taikytina sutarčiai. Svarstant, ar nustatyti, kad bus taikomos šios privalomos teisės normos, turi būti atsižvelgiama į jų pobūdį bei paskirtį ir jų taikymo ar netaikymo pasekmes.

2.   Jokia šios Konvencijos nuostata neriboja teismo vietos teisės normų taikymo, jeigu jos yra privalomos, nepaisant sutarčiai kitais atvejais taikytinos teisės.“

9

2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) (OL L 177, 2008, p. 6; toliau – reglamentas „Roma I“) buvo pakeista Romos konvencija. Šio reglamento 9 straipsnio „Viršesnės privalomos nuostatos [Privalomos teisės normos]“ 1 ir 2 dalys suformuluotos taip:

„1.   Viršesnės privalomos nuostatos [privalomos teisės normos] yra nuostatos, kurių laikymąsi valstybė laiko itin svarbiu jos viešųjų interesų, pavyzdžiui, politinės, socialinės ar ekonominės sandaros, apsaugai tiek, kad jos taikomos visais atvejais, kuriuos jos apima, neatsižvelgiant į pagal šį reglamentą sutarčiai taikytiną teisę.

2.   Jokios šio reglamento nuostatos negali riboti ginčo nagrinėjimo vietos teisės viršesnių privalomų nuostatų [privalomų teisės normų] taikymo.“

10

Direktyvos 2009/103 28 straipsnis „Nacionalinės nuostatos“ numato:

„1.   Pagal Sutartį valstybės narės gali palikti galioti jau priimtas arba priimti naujas nuostatas, kurios nukentėjusiajai šaliai yra palankesnės už tas, kurios yra būtinos, kad būtų laikomasi šios direktyvos

2.   Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų nacionalinės teisės aktų pagrindinių nuostatų tekstus.“

11

2007 m. rugpjūčio 21 d.Decreto-Lei Nr. 291/2007 (Dekretas įstatymas Nr. 291/2007) 11 straipsnyje numatyta:

„1.   4 straipsnyje nurodytas civilinės atsakomybės draudimas apima:

2.   4 straipsnyje nurodytas civilinės atsakomybės draudimas apima žalą, kurią patyrė pėstieji, dviratininkai ir kiti nemotorizuoti kelių eismo dalyviai, jeigu dėl eismo įvykio kilusiai civilinei atsakomybei taikomame įstatyme numatytas šios žalos atlyginimas ir jo dydis.“

12

Código Civil (Civilinis kodeksas) 498 straipsnyje „Senaties terminas“ nustatyta:

„1.   Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas trejų metų senaties terminas, skaičiuojamas nuo tada, kai nukentėjusysis sužino apie turimą teisę, nors ir nežino, kas yra atsakingas asmuo ar kiek žalos iš viso patirta, nepažeidžiant bendrojo senaties termino tuo atveju, jeigu nuo įvykio, sukėlusio žalą, praėjo tam tikras laiko tarpas.

2.   Trejų metų senaties terminas taip pat taikomas atgręžtiniam reikalavimui tarp atsakingų asmenų.

3.   Jeigu neteisėtas veiksmas prilyginamas nusikaltimui, dėl kurio įstatyme numatytas ilgesnis senaties terminas, taikomas šis terminas.

4.   Reikalavimo atlyginti žalą senaties pabaiga neturi įtakos senaties terminui, per kurį galima pareikšti ieškinį dėl išieškojimo ar ieškinį dėl restitucijos, grindžiamą nepagrįstu praturtėjimu, kai pareiškiamas vienas ar kitas iš šių ieškinių.“

13

2015 m. rugpjūčio 20 d. Ispanijoje įvyko eismo įvykis; per jį susidūrė dvi transporto priemonės, iš kurių viena įregistruota Portugalijoje ir vairuojama jos savininko A. da Silva Martins, o kita įregistruota Ispanijoje ir apdrausta Segur Caixa draudimo bendrovėje, kuriai Portugalijoje atstovauja Dekra Claims Services Portugal.

14

Ispanijoje įregistruota transporto priemonė savo priekine dalimi atsitrenkė į A. da Silva Martins priklausiusios transporto priemonės galinę dalį, ir ši dėl patirtos žalos nebegalėjo važiuoti. Todėl ši transporto priemonė turėjo būti nuvilkta į Portugaliją, kur buvo suremontuota.

15

A. da Silva Martins priklausiusios transporto priemonės remonto išlaidas iš pradžių padengė draudimo bendrovė Axa Portugal (vėliau tapusi Ageas Portugal) dėl savanoriško šios transporto priemonės draudimo, pagal kurį atlyginami dėl eismo įvykio patirti nuostoliai. Kadangi už eismo įvykį atsakingu buvo pripažintas tik Ispanijoje įregistruotos transporto priemonės vairuotojas, jo draudikas Segur Caixa atlygino Axa Portugal turėtas išlaidas.

16

Pagrindinėje byloje A. da Silva Martins prašo atlyginti dėl eismo įvykio patirtus netiesioginius nuostolius.

17

Jis nurodo, kad pagrindinei bylai taikytina Portugalijos teisė, būtent Civilinio kodekso 498 straipsnio 1 dalis, kurioje ieškiniui dėl žalos, atsiradusios dėl nelaimingo atsitikimo, numatytas trejų metų senaties terminas. Eismo įvykis įvyko 2015 m. rugpjūčio 20 d., todėl bylą teisme iškėlus 2016 m. lapkričio 11 d., teismo procesas buvo pradėtas laiku.

18

Segur Caixa vis dėlto teigia, kad ieškovo pagrindinėje byloje reikalavimui atlyginti nuostolius taikytina Ispanijos teisė, kurioje numatytas vienų metų ieškinio dėl žalos, atsiradusios dėl nelaimingo atsitikimo, senaties terminas. Todėl šis prašymas buvo pateiktas praleidus terminą.

19

Pirmosios instancijos teismas pritarė Segur Caixa senaties terminu pagrįstam prieštaravimui.

20

A. da Silva Martins pateikė apeliacinį skundą dėl šio teismo sprendimo, jame prašė jį panaikinti ir priimti naują sprendimą šioje byloje taikyti senaties terminą pagal Portugalijos teisę.

21

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, atsižvelgiant į reglamentą „Roma II“, taikytina Ispanijos teisė, pagal kurią numatytas vienų metų senaties terminas. Tačiau, kadangi negalima atmesti prielaidos, jog turi būti taikoma Direktyva 2009/103 ir Portugalijoje galiojanti motorinių transporto priemonių privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sistema, pagal kurią numatytas trejų metų senaties terminas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar Portugalijos teisės aktai, kuriais į vidaus teisę perkeliama Direktyva 2009/103 ir kuriuose numatyta, kad vietoje valstybės, Europos ekonominės erdvės susitarimo šalies, kurioje įvyko eismo įvykis, teisės taikoma Portugalijos teisė, „jeigu joje numatytos palankesnės žalos atlyginimo sąlygos“, yra privalomojo pobūdžio, kaip tai suprantama pagal reglamento „Roma II“ 16 straipsnį.

22

Šiomis aplinkybėmis Tribunal da Relação de Lisboa (Lisabonos apeliacinis teismas, Portugalija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

23

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar reglamento „Roma II“ 16 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nacionalinė nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, kurioje numatytas trejų metų ieškinio dėl žalos, atsiradusios dėl nelaimingo atsitikimo, senaties terminas, gali būti laikoma viršesne imperatyvia nuostata, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį.

24

Šiuo klausimu reikia priminti, pirma, kad iš reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalies matyti, jog iš delikto atsirandančiai nesutartinei prievolei taikoma tos valstybės teisė, kurioje atsirado žala, neatsižvelgiant į tai, kurioje valstybėje įvyko žalą sukėlęs įvykis, ir neatsižvelgiant į tai, kurioje valstybėje ar valstybėse atsirado netiesioginių to įvykio pasekmių.

25

Antra, šio reglamento 15 straipsnio h punkte numatyta, kad pagal šį reglamentą nesutartinėms prievolėms taikytina teisė visų pirma reglamentuoja įgyjamosios senaties ir ieškininės senaties taisykles.

26

Vis dėlto pagal reglamento „Roma II“ 16 straipsnį leidžiama taikyti teismo vietos teisės nuostatas tuo atveju, jeigu jos yra imperatyvios, nepaisant nesutartinei prievolei taikytinos teisės.

27

Nors šioje nuostatoje vartojamos viršesnių imperatyvių nuostatų sąvokos apibrėžtis nepateikta minėtame reglamente, reikia pažymėti, kad reglamento „Roma I“ 9 straipsnio 1 dalyje imperatyvi nuostata apibrėžiama kaip tokia, kurios laikymąsi valstybė laiko itin svarbiu jos viešųjų interesų, pavyzdžiui, politinės, socialinės ar ekonominės sandaros, apsaugai tiek, kad jos taikomos visais atvejais, kuriuos apima, neatsižvelgiant į pagal šį reglamentą sutarčiai taikytiną teisę.

28

Kadangi reikalaujama reglamentus „Roma I“ ir „Roma II“ taikyti nuosekliai (2016 m. sausio 21 d. Sprendimas ERGO Insurance ir Gjensidige Baltic, C‑359/14 ir C‑475/14, EU:C:2016:40, 43 punktas) siekiant kuo labiau suderinti šiuose dviejuose reglamentuose vartojamų funkciniu požiūriu identiškų sąvokų aiškinimą, reikia konstatuoti, kad „viršesnės imperatyvios nuostatos“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Roma II“ 16 straipsnį, mutatis mutandis atitinka „privalom[ų] teisės norm[ų]“ apibrėžtį, kaip tai suprantama pagal Reglamento „Roma I“ 9 straipsnį, todėl Teisingumo Teismo pastarosios sąvokos aiškinimas taip pat taikomas aiškinant „viršesnės imperatyvias nuostatas“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Roma II“ 16 straipsnį.

29

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas pabrėžė, jog Romos konvencijos tekste išimtis, susijusi su „privaloma teisės norma“, kaip ji suprantama pagal atitinkamos valstybės narės teisės aktus, turi būti aiškinama siaurai (2013 m. spalio 17 d. Sprendimo Unamar, C‑184/12, EU:C:2013:663, 49 punktas).

30

Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją nacionalinis teismas, šiame kontekste vertindamas, ar nacionalinis įstatymas yra „privaloma teisės norma“, kurią jis ketina taikyti vietoj tos, kurią aiškiai pasirinko sutarties šalys, turi atsižvelgti ne tik į konkrečias šios teisės normos formuluotes, bet ir į bendrą sistemą, taip pat visas šios teisės normos priėmimo aplinkybes, kad paaiškėjus, jog nacionalinis įstatymų leidėjas ją priėmė siekdamas apsaugoti interesą, kurį atitinkama valstybė narė pripažino esminiu, galėtų padaryti išvadą apie jo imperatyvumą (2013 m. spalio 17 d. Sprendimo Unamar, C‑184/12, EU:C:2013:663, 50 punktas).

31

Pagal analogiją reikia konstatuoti, kad siekdamas nustatyti „viršesn[ę] imperatyv[ią] nuostat[ą]“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Roma II“ 16 straipsnį, nacionalinis teismas, remdamasis šios nuostatos išsamia teksto analize, bendra struktūra, tikslais ir priėmimo aplinkybėmis, turi nuspręsti, ar ši nuostata yra tokia svarbi nacionalinės teisės sistemoje, jog pateisina pagal šio reglamento 4 straipsnį nustatytos taikytinos teisės netaikymą.

32

Kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Dekreto įstatymo Nr. 291/2007 11 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, kad jei įvykis įvyksta valstybių, Europos ekonominės erdvės susitarimo šalių, teritorijose, vietoje įvykiui taikytinų teisės aktų, numatančių pareigą atlyginti žalą, taikoma Portugalijos teisė, jeigu joje numatytas palankesnis žalos atlyginimas. Pagal Civilinio kodekso 498 straipsnio 1 dalį numatytas trejų metų ieškinio dėl žalos, atsiradusios dėl nelaimingo atsitikimo, senaties terminas, o Ispanijos teisėje, kuri, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo manymu, taikytina nagrinėjamu atveju pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnį, šis terminas yra vieni metai.

33

Nors Teisingumo Teismas neturi vertinti ankstesniame punkte nurodytų nuostatų, atsižvelgiant į šio sprendimo 31 punkte nustatytus kriterijus, svarbu pabrėžti, kad, nepaisant skirtingų nacionalinių senaties taisyklių, pagal reglamento „Roma II“ 15 straipsnio h punktą joms aiškiai taikoma bendra taisyklė dėl taikytinos teisės nustatymo ir jokioje kitoje Sąjungos teisės nuostatoje nėra nustatyta specialių reikalavimų dėl ieškinio, kaip antai nagrinėjamo pagrindinėje byloje, senaties.

34

Tokiomis aplinkybėmis, kaip pažymi Europos Komisija, ieškiniui dėl žalos, atsiradusios dėl nelaimingo atsitikimo, atlyginimo taikant ne taikytinoje teisėje nustatytą senaties terminą, o kitą, reikėtų nustatyti itin svarbias priežastis, kaip antai akivaizdų teisės į veiksmingą teisių gynybą ir į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimą, kurio pavojus kiltų, jei būtų taikoma pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnį nustatyta taikytina teisė.

35

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, jog Reglamento „Roma II“ 16 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nacionalinė nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, kurioje numatytas trejų metų ieškinio dėl žalos, atsiradusios dėl nelaimingo atsitikimo, senaties terminas, negali būti laikoma viršesne imperatyvia nuostata, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, išskyrus atvejus, kai ieškinį nagrinėjantis teismas, remdamasis šios nuostatos teksto išsamia analize, sistema, tikslu ir priėmimo aplinkybėmis, nustato, kad ji yra tokia svarbi nacionalinės teisės sistemoje, jog pateisina pagal šio reglamento 4 straipsnį nustatytos taikytinos teisės netaikymą.

36

Antruoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar reglamento „Roma II“ 27 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad Direktyvos 2009/103 28 straipsnis, kaip jis buvo perkeltas į nacionalinę teisę, yra Sąjungos teisės nuostata, reglamentuojanti su nesutartinėmis prievolėmis susijusias kolizines teisės normas, kaip tai suprantama pagal 27 straipsnį.

37

Pagal minėtą 27 straipsnį reglamentas „Roma II“ neturi poveikio Sąjungos teisės nuostatų, kuriose konkretiems dalykams nustatomos su nesutartinėmis prievolėmis susijusios kolizinės teisės normos, taikymui.

38

Šiuo klausimu reikia pažymėti, viena vertus, kad nei iš Direktyvos 2009/103 formuluotės, nei iš jos tikslų nematyti, kad ja būtų siekiama nustatyti kolizines teisės normas (2016 m. sausio 21 d. Sprendimo ERGO Insurance ir Gjensidige Baltic, C‑359/14 ir C‑475/14, EU:C:2016:40, 40 punktas).

39

Toje direktyvoje iš tiesų tik valstybėms narėms nustatoma pareiga imtis priemonių, kurios užtikrintų apsaugą per eismo įvykį nukentėjusiam asmeniui ir šiame įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valdytojui (2016 m. sausio 21 d. Sprendimo ERGO Insurance ir Gjensidige Baltic, C‑359/14 ir C‑475/14, EU:C:2016:40, 39 punktas).

40

Kita vertus, reikia pažymėti, kad nors, remiantis Direktyvos 2009/103 tikslu apsaugoti nukentėjusiuosius per motorinių transporto priemonių sukeltus įvykius, pagal jos 28 straipsnį leidžiama priimti tiems nukentėjusiesiems palankesnes taisykles, nei reikalaujama pagal šią direktyvą, ši nuostata yra susijusi tik su teisės aktais, kuriais ji perkeliama į valstybės narės teisę, ir nereglamentuoja klausimo, ar konkrečiu atveju taikomos šios palankesnės taisyklės, o ne kitų valstybių narių taisyklės.

41

Tokiu atveju nacionalinės teisės aktas, kuriuo ji perkeliama, vertinamas tik po to, kai pagal reglamento „Romos II“ nuostatas nustatoma taikytina teisė.

42

Taigi į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti, kad reglamento „Roma II“ 27 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad Direktyvos 2009/103 28 straipsnis, kaip jis buvo perkeltas į nacionalinę teisę, nėra Sąjungos teisės nuostata, reglamentuojanti su nesutartinėmis prievolėmis susijusias kolizines teisės normas, kaip tai suprantama pagal 27 straipsnį.

43

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia: