–

D. T. Dorobantu, atstovaujamo advokatų G. Strate, J. Rauwald ir O.‑S. Lucke,

–

Generalstaatsanwaltschaft Hamburg, atstovaujamos G. Janson ir B. von Laffert,

–

Vokietijos vyriausybės, iš pradžių atstovaujamos T. Henze, M. Hellmann ir A. Berg, vėliau – M. Hellmann ir A. Berg,

–

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos C. Van Lul, A. Honhon ir J.‑C. Halleux,

–

Danijos vyriausybės, atstovaujamos J. Nymann-Lindegren ir M. S. Wolff,

–

Airijos, atstovaujamos G. Hodge ir A. Joyce, padedamų BL G. Mullan,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos M. A. Sampol Pucurull,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocati dello Stato S. Fiorentino ir S. Faraci,

–

Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Z. Fehér, G. Koós, G. Tornyai ir M. M. Tátrai,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman ir J. Langer,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Rumunijos vyriausybės, atstovaujamos C.‑R. Canţăr, C.‑M. Florescu, A. Wellman ir O.‑C. Ichim,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos S. Grünheid ir R. Troosters,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 4 straipsnio ir 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, 2009, p. 24) (toliau – Pagrindų sprendimas 2002/584), išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas Vokietijoje vykdant Europos arešto orderį, kurį 2016 m. rugpjūčio 12 d.Judecătoria Medgidia (Medžidijos apylinkės teismas, Rumunija) išdavė dėl Dumitru-Tudor Dorobantu, siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą Rumunijoje.

3

1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 3 straipsnyje „Kankinimo uždraudimas“ nustatyta:

„Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.“

4

Chartijos 4 straipsnyje „Kankinimo ir nežmoniško ar žeminančio elgesio arba baudimo uždraudimas“ numatyta:

„Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.“

5

Su Pagrindinių teisių chartija susijusiuose išaiškinimuose (OL C 303, 2007, p. 17, toliau – Chartijos išaiškinimai) dėl jos 4 straipsnio paaiškinta, kad „[tame] straipsnyje nurodyta teisė yra EŽTK 3 straipsnyje garantuota teisė, kurios formuluotė yra ta pati“, ir kad „[p]agal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį jo esmė ir taikymo sritis yra tokia pati kaip EŽTK straipsnio“.

6

Chartijos 52 straipsnio „Teisių ir principų taikymo sritis ir aiškinimas“ 3 dalyje numatyta:

„Šioje Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių [EŽTK] garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta toje Konvencijoje. Ši nuostata nekliudo Sąjungos teisėje numatyti didesnę apsaugą.“

7

Chartijos išaiškinimuose, kiek tai susiję su jos 52 straipsnio 3 dalimi, patikslinama, kad „[n]uoroda į EŽTK apima Konvenciją ir jos protokolus“, kad „[g]arantuojamų teisių esmę ir taikymo sritį apibrėžia ne tik tų dokumentų tekstai, tačiau ir Europos žmogaus teisių teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisminė praktika“, kad „[š]ios straipsnio dalies paskutiniu sakiniu siekiama, kad [Europos] Sąjunga galėtų garantuoti platesnę apsaugą“, ir kad „[b]et kuriuo atveju Chartija suteikiamos apsaugos lygis niekada negali būti žemesnis nei EŽTK garantuojamas lygis“.

8

Chartijos 53 straipsnis „Apsaugos lygis“ išdėstytas taip:

„Jokia šios Chartijos nuostata negali būti aiškinama kaip ribojanti ar kitaip varžanti žmogaus teises ir pagrindines laisves, kurias atitinkamoje taikymo srityje pripažįsta Sąjungos teisė ir tarptautinė teisė bei tarptautiniai susitarimai, kurių šalys yra Sąjunga arba visos valstybės narės, įskaitant [EŽTK], taip pat valstybių narių konstitucijos.“

9

Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnyje „Europos arešto orderio apibrėžimas ir įpareigojimas jį vykdyti“ numatyta:

„1.   Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų [sulaikytų] ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę [vykdyti baudžiamąjį persekiojimą arba laisvės atėmimo bausmę], arba sprendimą dėl įkalinimo.

2.   Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.

3.   Šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus [ES] 6 straipsnyje.“

10

Pagrindų sprendimo 2002/584 3, 4 ir 4a straipsniuose pateikti Europos arešto orderio privalomo ir neprivalomo nevykdymo pagrindai.

11

Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnyje įtvirtintos garantijos, kurias išduodančioji valstybė narė turi suteikti ypatingais atvejais.

12

Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnyje „Kompetentingų teisminių institucijų nustatymas“ nurodyta:

„1.   Išduodančioji teisminė institucija – tai išduodančiosios valstybės narės teisminė institucija, kuri pagal tos valstybės teisę yra kompetentinga išduoti Europos arešto orderį.

2.   Vykdančioji teisminė institucija – tai vykdančiosios valstybės narės teisminė institucija, kuri pagal tos valstybės teisę yra kompetentinga vykdyti Europos arešto orderį.

<…>“

13

Pagrindų sprendimo 2002/584 7 straipsnio „Kreipimasis į centrinę instituciją“ 1 dalyje numatyta:

„Kiekviena valstybė narė gali paskirti centrinę instituciją arba, jei taip numato jos teisinė sistema, kelias centrines institucijas, kurios padėtų kompetentingoms teisminėms institucijoms.“

14

Pagrindų sprendimo 2002/584 15 straipsnyje „Perdavimo sprendimas“ nustatyta:

„1.   Vykdančioji teisminė institucija, laikydamasi šiame pamatiniame [pagrindų] sprendime nustatytų terminų ir sąlygų, nusprendžia, ar asmuo turi būti perduotas.

2.   Jei vykdančioji teisminė institucija mano, kad išduodančiosios valstybės narės praneštos informacijos nepakanka sprendimui dėl perdavimo priimti, ji paprašo skubiai pateikti būtiną papildomą informaciją, ypač susijusią su 3–5 ir 8 straipsniais, ir, atsižvelgdama į tai, kad reikia laikytis 17 straipsnyje nustatytų terminų, gali nustatyti terminą, iki kurio ji turi gauti tokią informaciją.

3.   Išduodančioji teisminė institucija gali bet kuriuo metu vykdančiajai teisminei institucijai nusiųsti bet kokią papildomą naudingą informaciją.“

15

Pagrindų sprendimo 2002/584 17 straipsnyje „Sprendimo dėl Europos arešto orderio vykdymo priėmimo terminai ir tvarka“ numatyta:

„1.   Europos arešto orderis nagrinėjamas ir vykdomas skubos tvarka.

2.   Tais atvejais, kai prašomas perduoti asmuo sutinka būti perduotas, galutinis sprendimas dėl Europos arešto orderio vykdymo turėtų būti priimtas per 10 dienų nuo tokio sutikimo davimo.

3.   Kitais atvejais sprendimas dėl Europos arešto vykdymo turėtų būti priimtas per 60 dienų nuo prašomo perduoti asmens arešto [sulaikymo].

4.   Kai ypatingais atvejais Europos arešto orderio įvykdyti per šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus terminus negalima, vykdančioji teisminė institucija nedelsdama apie tai praneša išduodančiajai teisminei institucijai ir nurodo tokio uždelsimo priežastis. Tokiu atveju terminą galima pratęsti dar 30 dienų.

<…>“

16

1949 m. gegužės 23 d.Grundgesetz für die Bundesrepublik Deutschland (Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindinis Įstatymas; BGBl. 1949, p. 1) 101 straipsnio 1 dalies antras sakinys suformuluotas taip:

„Iš nieko negali būti atimta teisė į įstatymu numatytą teismą.“

17

Pagrindų sprendimas 2002/584 į Vokietijos teisės sistemą buvo perkeltas 1982 m. gruodžio 23 d.Gesetz über die internationale Rechtshilfe in Strafsachen (Tarptautinės teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose įstatymas), iš dalies pakeisto 2006 m. liepos 20 d.Europäisches Haftbefehlsgesetz (Europos arešto orderio įstatymas) (BGBl. 2006 I, p. 1721), 78–83k straipsniais.

18

Šio įstatymo, iš dalies pakeisto Europos arešto orderio įstatymu, 73 straipsnyje nustatyta:

„Nepateikus išankstinio prašymo savitarpio teisminė pagalba ir informacijos perdavimas yra neteisėti, jeigu jais pažeidžiami esminiai Vokietijos teisinės sistemos principai. Pateikus prašymą pagal aštuntą, devintą ir dešimtą dalis, teisinė pagalba yra neteisėta, jeigu ja pažeidžiami ESS 6 straipsnyje įtvirtinti principai.“

19

2016 m. rugpjūčio 12 d.Judecătoria Medgidia (Medžidijos apylinkės teismas) išdavė Europos arešto orderį dėl Rumunijos piliečio D.‑T. Dorobantu, siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už nusikaltimus nuosavybei, dokumentų klastojimą ir suklastotų dokumentų naudojimą (toliau – 2016 m. rugpjūčio 12 d. Europos arešto orderis).

20

2017 m. sausio 3 d. ir 19 d. nutartimis Hanseatisches Oberlandesgericht Hamburg (Hanzos miesto Hamburgo aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) pripažino, kad, vykdant 2016 m. rugpjūčio 12 d. Europos arešto orderį, D.‑T. Dorobantu perdavimas Rumunijos valdžios institucijoms yra teisėtas.

21

Šiuo klausimu minėtas teismas priminė reikalavimus, kuriuos Teisingumo Teismas nustatė savo 2016 m. balandžio 5 d. Sprendime Aranyosi ir Căldăraru (C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198), kuriais remiantis vykdančioji teisminė institucija pirmiausia turi įvertinti, ar, kiek tai susiję su kalinimo sąlygomis, išduodančiojoje valstybėje narėje esama sisteminių ar apibendrintų trūkumų, susijusių su tam tikromis asmenų grupėmis arba su tam tikromis įkalinimo įstaigomis, ir, antra, patikrinti, ar yra svarių ir pagrįstų motyvų manyti, kad atitinkamam asmeniui dėl kalinimo sąlygų, kurios jam bus taikomos šioje valstybėje, kils realus pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį.

22

Pirmajame kontrolės etape Hanseatisches Oberlandesgericht Hamburg (Hanzos miesto Hamburgo aukštesnysis apygardos teismas), remdamasis, visų pirma, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais dėl Rumunijos ir Bundesministerium der Justiz und für Verbraucherschutz (Federalinė teisingumo ir vartotojų apsaugos ministerija, Vokietija) ataskaita, konstatavo, kad yra konkrečių duomenų dėl sisteminių ir bendrų kalinimo sąlygų Rumunijoje trūkumų.

23

Atsižvelgdamas į šią išvadą, per antrąjį kontrolės etapą šis teismas įvertino duomenis, kuriuos jam, be kita ko, perdavė atitinkamas arešto orderį išdavęs teismas ir Ministerul Justiției (Teisingumo ministerija, Rumunija), dėl D.‑T. Dorobantu kalinimo sąlygų, jeigu jis būtų perduotas Rumunijos valdžios institucijoms.

24

Hanseatisches Oberlandesgericht Hamburg (Hanzos miesto Hamburgo aukštesnysis apygardos teismas) atsižvelgė į informaciją, kad D.‑T. Dorobantu per kardomąjį kalinimą vykstant jo bylos nagrinėjimui būtų laikomas keturiems asmenims skirtoje kameroje, kuri yra atitinkamai 12,30 m2, 12,67 m2 arba 13,50 m2 ploto, arba dešimtvietėje kameroje, kurios plotas –36,25 m2. Jeigu D.‑T. Dorobantu būtų skirta laisvės atėmimo bausmė, iš pradžių jis būtų kalinamas įkalinimo įstaigoje, kur kiekvienam kaliniui skirtas 3 m2 plotas, vėliau sąlygos išliktų tokios pačios, jei jam būtų taikomas laisvės atėmimo bausmės atlikimo uždaro tipo įkalinimo įstaigoje režimas, tačiau jei jam būtų taikomas laisvės atėmimo bausmės atlikimo atviro arba pusiau atviro tipo įkalinimo įstaigoje režimas, jis kalėtų kameroje, kur asmeniui tenka 2 m2 ploto.

25

Remdamasis 2009 m. spalio 22 d. EŽTT sprendimu Orchowski prieš Lenkiją (CE:ECHR:2009:1022JUD001788504), 2013 m. kovo 19 d. EŽTT sprendimu Blejuşcă prieš Rumuniją (CE:ECHR:2013:0319JUD000791010) ir 2014 m. birželio 10 d. EŽTT sprendimu Mihai Laurenţiu Marin prieš Rumuniją (CE:ECHR:2014:0610JUD007985712), Hanseatisches Oberlandesgericht Hamburg (Hanzos miesto Hamburgo aukštesnysis apygardos teismas) atliko bendrą kalinimo sąlygų Rumunijoje vertinimą. Jis konstatavo, kad nuo 2014 m. šios sąlygos pagerėjo, net jei asmeniui skirtas 2 m2 plotas neatitinka EŽTT jurisprudencijoje nustatytų reikalavimų. Asmenims suteikiama nepakankama erdvė kompensuojama kitomis kalinimo sąlygomis. Be to, minėtas teismas pažymėjo, kad Rumunija nustatė veiksmingą kalinimo sąlygų kontrolės mechanizmą.

26

Hanseatisches Oberlandesgericht Hamburg (Hanzos miesto Hamburgo aukštesnysis apygardos teismas) taip pat konstatavo, kad jeigu būtų atsisakyta D.‑T. Dorobantu perduoti Rumunijos valdžios institucijoms, nusikalstama veika, kuria jis kaltinamas, liks nebaudžiama, o tai prieštarautų tikslui užtikrinti veiksmingą baudžiamąjį teisingumą Sąjungoje.

27

Remdamasi 2017 m. sausio 3 d. ir 19 d.Hanseatisches Oberlandesgericht Hamburg (Hanzos miesto Hamburgo aukštesnysis apygardos teismas) priimtomis nutartimis, Generalstaatsanwaltschaft Hamburg (Hamburgo generalinė prokuratūra, Vokietija) leido perduoti D.‑T. Dorobantu Rumunijos valdžios institucijoms po to, kai jis atliks už kitas Vokietijoje padarytas nusikalstamas veikas jam skirtą laisvės atėmimo bausmę.

28

Iki 2017 m. rugsėjo 24 d. D.‑T. Dorobantu atliko laisvės atėmimo bausmę už šias Vokietijoje padarytas nusikalstamas veikas.

29

D.‑T. Dorobantu šias Hanseatisches Oberlandesgericht Hamburg (Hanzos miesto Hamburgo aukštesnysis apygardos teismas) priimtas nutartis apskundė Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas, Vokietija).

30

2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas) panaikino minėtas nutartis, motyvuodamas tuo, kad jomis pažeista D.‑T. Dorobantu teisė į įstatymu nustatytą teismą, numatyta Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindinio Įstatymo 101 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje. Byla buvo grąžinta Hanseatisches Oberlandesgericht Hamburg (Hanzos miesto Hamburgo aukštesnysis apygardos teismas).

31

Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas) savo nutartyje konstatavo, kad 2016 m. spalio 20 d. Sprendime Muršić prieš Kroatiją (CE:ECHR:2016:1020JUD000733413) EŽTT nurodė, jog tai, kad vienam kalinamam asmeniui bendroje kameroje tenka mažiau kaip 3 m2 asmeninės erdvės, leidžia atsirasti „tvirtai prezumpcijai“ dėl EŽTK 3 straipsnio pažeidimo, ši prezumpcija gali būti paneigta, jei minimalios asmeninės erdvės normos, kuri sudaro 3 m2, sumažinimas yra trumpalaikis, epizodinis ir nereikšmingas, jei taip atsitikus užtikrinama pakankama judėjimo už kameros ribų laisvė ir tinkama veikla, jeigu asmuo kalinamas įstaigoje, kurioje apskritai kalinimo sąlygos yra patenkinamos, ir dėl jo nesiimama kitokių veiksmų, kurie laikomi prastas kalinimo sąlygas sunkinančiomis aplinkybėmis.

32

Be to, Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas) teigimu, tam tikri kriterijai, kuriuos taikė Hanseatisches Oberlandesgericht Hamburg (Hanzos miesto Hamburgo aukštesnysis apygardos teismas) atlikdamas bendrą laisvės atėmimo sąlygų Rumunijoje vertinimą, iki šiol nebuvo aiškiai pripažinti Europos Žmogaus Teisių Teismo aplinkybėmis, galinčios kompensuoti kaliniui tenkančios asmeninės erdvės sumažinimą. Tai pasakytina, pavyzdžiui, apie galimybę pasinaudoti atostogomis, priimti lankytojus, pasinaudoti asmeninių drabužių skalbimo ir valymo paslaugomis ir apsipirkti. Be to, nėra akivaizdu, kad šildymo sistemos, sanitarinių įrenginių ir higienos sąlygų pagerinimas gali kompensuoti, atsižvelgiant į naujausią Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, tokį šios asmeninės erdvės sumažinimą.

33

Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas) taip pat pažymėjo, kad nei Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, nei Europos Žmogaus Teisių Teismas iki šiol nėra nusprendę dėl kriterijų, susijusių su baudžiamųjų teismų bendradarbiavimu Sąjungoje ar su būtinybe išvengti asmenų, padariusių nusikalstamų veikų, nebaudžiamumo ir „safe havens“ jiems sukūrimo, svarbos tokioje byloje kaip pagrindinė.

34

Hanseatisches Oberlandesgericht Hamburg (Hanzos miesto Hamburgo aukštesnysis apygardos teismas) išduotas nacionalinis arešto orderis, siekiant perduoti D.‑T. Dorobantu, buvo vykdytas iki šio asmens kardomojo kalinimo sustabdymo šio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. priimta nutartimi.

35

Siekdamas priimti sprendimą Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas) grąžinus bylą nagrinėti, Hanseatisches Oberlandesgericht Hamburg (Hanzos miesto Hamburgo aukštesnysis apygardos teismas) nori sužinoti iš Chartijos 4 straipsnio kylančius reikalavimus dėl kalinimo išduodančiojoje valstybėje narėje sąlygų ir kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar laikomasi šių reikalavimų, remiantis 2016 m. balandžio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimu Aranyosi ir Căldăraru (C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198).

36

Šiomis aplinkybėmis Hanseatisches Oberlandesgericht Hamburg (Hanzos miesto Hamburgo aukštesnysis apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

37

2018 m. rugsėjo 25 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2018 m. rugsėjo 27 d., Hanseatisches Oberlandesgericht Hamburg (Hanzos miesto Hamburgo aukštesnysis apygardos teismas) pranešė Teisingumo Teismui, kad, išdavus 2016 m. rugpjūčio 12 d. Europos arešto orderį, D.‑T. Dorobantu Rumunijoje buvo nuteistas už akių ir jam buvo skirta dvejų metų ir keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Todėl Rumunijos teisminė institucija panaikino minėtą Europos arešto orderį ir 2018 m. rugpjūčio 1 d. išdavė naują Europos arešto orderį, kad būtų įvykdyta minėta bausmė (toliau – 2018 m. rugpjūčio 1 d. Europos arešto orderis). Pakeitus šį Europos arešto orderį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neatsiėmė savo prejudicinių klausimų.

38

2018 m. lapkričio 14 d. Teisingumo Teismas, remdamasis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 101 straipsniu, Hanseatisches Oberlandesgericht Hamburg (Hanzos miesto Hamburgo aukštesnysis apygardos teismas) paprašė pateikti paaiškinimų ir visų pirma patikslinti, ar leidimą vykdyti 2018 m. rugpjūčio 1 d. Europos arešto orderį ir jo vykdymą galima laikyti tikrais, o ne hipotetiniais.

39

2018 m. gruodžio 20 d. raštu, kurį Teisingumo Teismas gavo tą pačią dieną, Hanseatisches Oberlandesgericht Hamburg (Hanzos miesto Hamburgo aukštesnysis apygardos teismas) atsakė, kad, nebent Teisingumo Teismas pateiktų kitokį atsakymą į prejudicinius klausimus, leidimas vykdyti 2018 m. rugpjūčio 1 d. Europos arešto orderį ir jo vykdymas buvo tikri.

40

Taigi iš Hanseatisches Oberlandesgericht Hamburg (Hanzos miesto Hamburgo aukštesnysis apygardos teismas) 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartyje ir 2018 m. gruodžio 20 d. rašte esančios informacijos matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nuspręsti dėl galiojančio Europos arešto orderio vykdymo (a contrario žr. 2017 m. lapkričio 15 d. Nutarties Aranyosi, C‑496/16, nepaskelbta Rink., EU:C:2017:866, 26 ir 27 punktus). Todėl reikia atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus.

41

Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma siekia sužinoti, kokio intensyvumo ir apimties kontrolės turi imtis vykdančioji teisminė institucija, kuri turi įrodymų, patvirtinančių, kad išduodančiosios valstybės narės įkalinimo įstaigose yra sisteminių ar bendrų kalinimo sąlygų trūkumų, atsižvelgdama į Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalį, siejamą su Chartijos 4 straipsniu, siekdama įvertinti, ar yra svarių ir pagrįstų motyvų manyti, kad šios valstybės narės perduotam asmeniui, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, kiltų realus pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip jis suprantamas pagal Chartijos 4 straipsnį. Jam konkrečiai kyla klausimas, ar ši kontrolė turi būti išsami, ar, atvirkščiai, vykdoma tik akivaizdžių šių kalinimo sąlygų trūkumų atvejais.

42

Antra, jis siekia sužinoti, ar atliekant tokį vertinimą jis turi atsižvelgti į reikalavimą dėl vienam asmeniui, kalinamam tokios įstaigos kameroje, tenkančio minimalaus ploto. Jis taip pat turi abejonių dėl šio ploto apskaičiavimo taisyklių, turint omenyje, kad kameroje yra baldų ir sanitarinių įrenginių, taip pat dėl to, ar, atliekant tokį vertinimą, turi reikšmės kitos laisvės atėmimo sąlygos, pavyzdžiui, sanitarinės ir higienos sąlygos ar įkalinimo įstaigoje kalinčio asmens judėjimo laisvės apimtis.

43

Trečia, jis siekia sužinoti, ar atliekant šį vertinimą reikia atsižvelgti į teisės aktus ir struktūrines priemones, užtikrinančias geresnę kalinimo sąlygų kontrolę išduodančiojoje valstybėje narėje.

44

Ketvirta, jis klausia, ar vertinant, kad galbūt ši valstybė narė nepaiso minimalių reikalavimų dėl kalinimo sąlygų, gali būti atsižvelgta į argumentus, grindžiamus veiksmingu teismų bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose, taip pat tarpusavio pasitikėjimo ir tarpusavio pripažinimo principais.

45

Siekiant atsakyti į pateiktus klausimus, pirmiausia reikia priminti, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad Sąjungos teisė grindžiama esmine prielaida, pagal kurią kiekviena valstybė narė dalijasi su kitomis valstybėmis narėmis daugeliu bendrų vertybių, kuriomis pagrįsta Sąjunga, kaip patikslinta ESS 2 straipsnyje, ir pripažįsta, kad kitos valstybės narės dalijasi su ja. Ši prielaida suponuoja ir pateisina valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą pripažįstant šias vertybes, taigi ir laikantis Sąjungos teisės, kuri jas įgyvendina (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai), C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 35 punktas ir 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje) C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 48 punktas).

46

Valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principas ir tarpusavio pripažinimo principas, kuris savo ruožtu pagrįstas šių valstybių abipusiu pasitikėjimu, Sąjungos teisėje yra ypač svarbūs, nes jie leidžia sukurti ir išlaikyti erdvę be vidaus sienų. Kalbant konkrečiai, pažymėtina, kad pagal tarpusavio pasitikėjimo principą, be kita ko, reikalaujama, kad, kiek tai susiję su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, kiekviena iš šių valstybių laikytų, jog, išskyrus atvejus, kai yra išimtinių aplinkybių, visos kitos valstybės narės paiso Sąjungos teisės ir ypač šioje teisėje įtvirtintų pagrindinių teisių (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai), C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 36 punktas ir 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje) C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 49 punktas).

47

Taigi, įgyvendindamos Sąjungos teisę, valstybės narės pagal šią teisę gali turėti pareigą daryti prielaidą, kad kitos valstybės narės paiso pagrindinių teisių, todėl jos negali ne tik reikalauti, kad kita valstybė narė užtikrintų didesnę nacionalinę pagrindinių teisių apsaugą už tą, kurią garantuoja Sąjungos teisė, bet ir, išskyrus išimtinius atvejus, patikrinti, ar ši kita valstybė narė konkrečiu atveju tikrai paisė Sąjungos garantuojamų pagrindinių teisių (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai), C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 37 punktas ir 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje) C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 50 punktas).

48

Pagrindų sprendimo 2002/584 reglamentuojamoje srityje tarpusavio pripažinimo principas, kuris, kaip matyti, be kita ko, iš šio pagrindų sprendimo 6 konstatuojamosios dalies, yra teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose „kertinis akmuo“, taikomas pagal Pagrindų sprendimo 1 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta taisyklė, jog valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi Pagrindų sprendimo nuostatomis. Taigi vykdančiosios teisminės institucijos iš esmės gali atsisakyti vykdyti tokį arešto orderį tik Pagrindų sprendime 2002/584 išsamiai išvardytais nevykdymo atvejais, o Europos arešto orderio vykdymui gali būti taikomas tik vienas iš šio pagrindų sprendimo 5 straipsnyje išsamiai išvardytų reikalavimų. Tad, jeigu Europos arešto orderio vykdymas yra principas, atsisakymas vykdyti tokį orderį yra suprantamas kaip principo išimtis, kurią reikia aiškinti siaurai. Pagrindų sprendime 2002/584 aiškiai nurodyti Europos arešto orderio privalomo (3 straipsnis) ir neprivalomo (4 ir 4a straipsniai) nevykdymo pagrindai ir garantijos, kurias išduodančioji valstybė narė turi suteikti konkrečiais atvejais (5 straipsnis) (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai), C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 41 ir 42 punktai ir 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje) C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 54 ir 55 punktai).

49

Vis dėlto Teisingumo Teismas taip pat pripažino, kad „išimtinėmis aplinkybėmis“ gali būti nustatyti kiti valstybių narių tarpusavio pripažinimo ir tarpusavio pasitikėjimo principų apribojimai (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai), C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje) C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 56 punktas).

50

Tokiame kontekste Teisingumo Teismas nurodė, kad, jei tenkinamos tam tikros sąlygos, vykdančioji teisminė institucija turi pareigą nutraukti Pagrindų sprendime 2002/584 įtvirtintą perdavimo procedūrą, jeigu dėl tokio perdavimo kyla pavojus, kad su prašomu išduoti asmeniu bus elgiamasi nežmoniškai ar žeminamai, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 5 d. Sprendimo Aranyosi ir Căldăraru, C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198, 84 punktą; 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai), C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 44 punktą ir 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje) C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 57 punktą).

51

Taigi, kai vykdančiosios valstybės narės teisminė institucija turi duomenų, kurie, atsižvelgiant į Sąjungos teisėje užtikrinamą pagrindinių teisių apsaugos standartą, ypač Chartijos 4 straipsnį, patvirtina, kad išduodančiojoje valstybėje narėje kalinamiems asmenims kyla realus nežmoniško arba žeminamo elgesio pavojus, ji privalo įvertinti, ar šis pavojus egzistuoja, kai turi priimti sprendimą dėl Europos arešto orderyje nurodyto asmens perdavimo išduodančiosios valstybės narės institucijoms. Iš tiesų vykdant tokį orderį su šiuo asmeniu negali būti nežmoniškai arba žeminamai elgiamasi (2016 m. balandžio 5 d. Sprendimo Aranyosi ir Căldăraru, C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198, 88 punktas ir 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje) C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 59 punktas).

52

Šiuo tikslu vykdančioji teisminė institucija pirmiausia turi remtis objektyviais, patikimais ir tinkamai atnaujintais duomenimis apie išduodančiojoje valstybėje narėje vyraujančias kalinimo sąlygas, įrodančiais realius sisteminius ar bendrus trūkumus, susijusius su tam tikromis asmenų grupėmis arba su tam tikromis įkalinimo įstaigomis. Šie duomenys, pavyzdžiui, gali būti matomi iš tarptautinių teismų, pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismo, sprendimų, išduodančiosios valstybės narės teismų sprendimų ir Europos Tarybos ar Jungtinių Tautų sistemai priklausančių organų sprendimų, ataskaitų ar kitų parengtų dokumentų (2016 m. balandžio 5 d. Sprendimo Aranyosi ir Căldăraru, C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198, 89 punktas ir 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje) C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 60 punktas).

53

Šiuo atveju, kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais dėl Rumunijos, Vokietijos teismų sprendimais ir Federalinės teisingumo ir vartotojų apsaugos ministerijos ataskaita, konstatavo, kad yra konkrečių įrodymų dėl sisteminių ir bendrų kalinimo sąlygų šioje valstybėje narėje trūkumų. Jo klausimai taip pat pagrįsti tokių trūkumų buvimo prielaida, o jos teisingumą turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atsižvelgdamas į tinkamai atnaujintus duomenis (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje) C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 71 punktą).

54

Bet kuriuo atveju vien tai, kad yra duomenų, įrodančių sisteminius ar bendrus trūkumus, susijusius su tam tikromis asmenų grupėmis arba su tam tikromis įkalinimo įstaigomis, kiek tai susiję su kalinimo sąlygomis išduodančiojoje valstybėje narėje, nebūtinai reiškia, kad konkrečiu atveju, jei atitinkamas asmuo bus perduotas šios valstybės narės institucijoms, jis patirs nežmonišką arba žeminamą elgesį (2016 m. balandžio 5 d. Sprendimo Aranyosi ir Căldăraru, C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198, 91 ir 93 punktai ir 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje) C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 61 punktas).

55

Siekdama užtikrinti, kad bus paisoma Chartijos 4 straipsnio konkrečiu atveju dėl asmens, dėl kurio yra išduotas Europos arešto orderis, vykdančioji teisminė institucija, kuri turi objektyvių, patikimų, tikslių ir tinkamai atnaujintų duomenų apie tokius trūkumus, vėliau turi konkrečiai ir tiksliai patikrinti, ar bylos aplinkybėmis yra svarių ir pagrįstų motyvų manyti, kad jeigu šis asmuo bus perduotas šiai valstybei narei, jis patirs realų nežmoniško ar žeminamo elgesio, kaip jis suprantamas pagal Chartijos 4 straipsnį, pavojų dėl jo kalinimo sąlygų toje valstybėje narėje (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 5 d. Sprendimo Aranyosi ir Căldăraru, C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198, 92 ir 94 punktus ir 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje) C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 62 punktą).

56

Šio sprendimo 50–55 punktuose primintas Chartijos 4 straipsnio aiškinimas iš esmės atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo pateikiamą EŽTK 3 straipsnio aiškinimą.

57

Minėtas teismas yra nusprendęs, kad valstybės, kuri prisijungusi prie EŽTK, teismas negali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderio, motyvuodamas tuo, kad prašomas perduoti asmuo išduodančiojoje valstybėje gali būti kalinamas sąlygomis, dėl kurių patirtų nežmonišką ir žeminamą elgesį, jeigu šis teismas iš anksto iš naujo ir išsamiai neįvertino situacijos, kuri buvo tuo metu, kai jis priėmė savo sprendimą, taip pat nebandė nustatyti struktūrinių kalinimo sąlygų trūkumų ir to, ar yra realus ir konkretus EŽTK 3 straipsnio pažeidimo šioje valstybėje pavojus (2019 m. liepos 9 d. EŽTT sprendimo Romeo Castaño prieš Belgiją, CE:ECHR:2019:0709JUD000835117, 86 punktas).

58

Pirma, dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimų, susijusių su vykdančiosios teisminės institucijos vykdomos kalinimo sąlygų išduodančiojoje valstybėje narėje kontrolės intensyvumu ir apimtimi, atsižvelgiant į Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalį, siejamą su Chartijos 4 straipsniu, pirmiausia reikia priminti, kad pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalies pirmą sakinį, jeigu jos 4 straipsnyje įtvirtinta teisė atitinka EŽTK 3 straipsniu garantuojamą teisę, jos esmė ir taikymo sritis yra tokios pačios, kaip nustatytos toje konvencijoje. Be to, su Chartija susijusiuose išaiškinimuose dėl 52 straipsnio 3 dalies patikslinama, kad EŽTK garantuojamų teisių esmę ir taikymo sritį apibrėžia ne tik šios konvencijos tekstas, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija.

59

Pateikus šį pirminį paaiškinimą, reikia pažymėti, pirma, jog, tam, kad būtų taikomas EŽTK 3 straipsnis, netinkamas elgesys turi siekti minimalų žiaurumo laipsnį, o tai įvertinti reikia atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, būtent tokio elgesio trukmę ir jo įtaką fizinei ar psichinei būklei, o tam tikrais atvejais – į asmens lytį, amžių ir sveikatos būklę (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje) C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 91 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

60

EŽTK 3 straipsniu siekiama užtikrinti, kad kiekvienas kalinys būtų kalinamas sąlygomis, kuriomis garantuojama pagarba žmogaus orumui, kad priemonės vykdymo tvarka suinteresuotajam asmeniui nekeltų nepatogumų arba išbandymų, kurių sunkumas viršija neišvengiamą kančios, susijusios su kalinimu, lygį, ir kad atsižvelgiant į praktinius įkalinimo reikalavimus būtų tinkamai užtikrinta kalinio sveikata ir gerovė (2016 m. balandžio 5 d. Sprendimo Aranyosi ir Căldăraru, C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198, 90 punktas ir 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje) C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 90 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

61

Taigi kalinimo išduodančiojoje valstybėje narėje sąlygų kontrolė, kurią, atsižvelgiant į šio sprendimo 50–52 punktuose primintas išimtines aplinkybes, vykdančioji teisminė institucija turi vykdyti, siekdama įvertinti, ar egzistuoja svarių ir pagrįstų motyvų manyti, kad šiai perdavus valstybei narei asmenį, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, kils realus pavojus, kad ten jis patirs nežmonišką ar žeminamą elgesį, turi būti pagrįsta bendru reikšmingų materialinių kalinimo sąlygų vertinimu.

62

Atsižvelgiant į tai, kaip savo išvados 107 punkte nurodė generalinis advokatas, kad nežmoniško ir žeminamo elgesio draudimas, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, yra absoliutus (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 5 d. Sprendimo Aranyosi ir Căldăraru, C‑404/15 ir C‑659/15 PPU,EU:C:2016:198, 85–87 punktus ir 2019 m. kovo 19 d. Sprendimo Jawo, C‑163/17, EU:C:2019:218, 78 punktą), pagarba žmogaus orumui, kuris turi būti užtikrintas pagal šį straipsnį, nebūtų užtikrinta tuo atveju, jei vykdančioji teisminė institucija kontroliuotų tik akivaizdžius kalinimo sąlygų išduodančiojoje valstybėje narėje trūkumus.

63

Antra, dėl šios kontrolės apimties, kiek tai susiję su išduodančiosios valstybės narės įkalinimo įstaigomis, reikia priminti, kad ši institucija, kuri turi priimti sprendimą dėl asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, perdavimo, privalo konkrečiai ir tiksliai įvertinti, ar nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis kyla realus pavojus, kad šis asmuo išduodančiojoje valstybėje narėje patirs nežmonišką ar žeminamą elgesį (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje) C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 77 punktą).

64

Taigi, turint omenyje konkretų ir tikslų kontrolės, kurią ši institucija privalo atlikti, pobūdį, ji negali būti taikoma bendroms kalinimo sąlygoms visose išduodančiosios valstybės narės įkalinimo įstaigose, kuriose atitinkamas asmuo galėtų būti kalinamas (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje) C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 78 punktą).

65

Be to, vykdančiųjų teisminių institucijų pareiga patikrinti kalinimo sąlygas visose išduodančiosios valstybės narės įkalinimo įstaigose, kuriose atitinkamas asmuo galėtų būti kalinamas, būtų akivaizdžiai perteklinė. Juolab kad jos būtų neįmanoma įvykdyti per Pagrindų sprendimo 2002/584 17 straipsnyje nustatytus terminus. Dėl tokio tikrinimo šio asmens perdavimas būtų labai atidėtas, todėl Europos arešto orderio sistema taptų visiškai neveiksminga. Dėl to kiltų pavojus, kad prašomas perduoti asmuo liks nenubaustas (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje) C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 84 ir 85 punktai).

66

Taigi, atsižvelgiant į abipusį pasitikėjimą, kuris turi būti tarp valstybių narių ir kuriuo grindžiama Europos arešto orderio sistema, ir konkrečiai į Pagrindų sprendimo 2002/584 17 straipsnyje vykdančiosioms teisminėms institucijoms nustatytus terminus priimti galutinį sprendimą dėl tokio orderio vykdymo, šios institucijos privalo patikrinti kalinimo sąlygas tik tose įkalinimo įstaigose, kuriose pagal jų turimą informaciją konkrečiai numatyta kalinti minėtą asmenį, įskaitant laikinai ar perdavimo tikslu (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje) C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 87 punktas).

67

Šiuo tikslu vykdančioji teisminė institucija, taikydama Pagrindų sprendimo 2002/584 15 straipsnio 2 dalį, turi paprašyti išduodančiosios valstybės narės teisminės institucijos skubiai pateikti bet kokią būtiną papildomą informaciją apie sąlygas, kuriomis konkrečiai numatyta atitinkamą asmenį kalinti šioje valstybėje narėje (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje) C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 63 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

68

Kai išduodančiosios valstybės narės teisminė institucija suteikė garantiją, kad atitinkamas asmuo nepatirs nežmoniško ar žeminamo elgesio dėl konkrečių ir tikslių kalinimo sąlygų, nesvarbu, kokioje įkalinimo įstaigoje išduodančiojoje valstybėje narėje jis bus kalinamas, ar bent jau tai patvirtino prireikus paprašiusi išduodančiosios valstybės narės centrinės institucijos ar vienos iš jos centrinių institucijų pagalbos, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 7 straipsnį, vykdančioji teisminė institucija, turi ja pasikliauti bent jau tada, kai nėra jokių konkrečių duomenų, leidžiančių manyti, kad kalinimo sąlygos konkrečioje įkalinimo įstaigoje neatitinka Chartijos 4 straipsnio (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje) C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 112 punktą).

69

Todėl tik išimtinėmis aplinkybėmis ir remdamasi tiksliais duomenimis vykdančioji teisminė institucija gali konstatuoti, kad, nepaisant tokios garantijos, kaip nurodyta pirmesniame punkte, egzistuoja realus pavojus, kad dėl kalinimo sąlygų išduodančiojoje valstybėje narėje atitinkamas asmuo patirs nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį.

70

Antra, dėl vykdančiosios teisminės institucijos atliekamo kalinimo sąlygų vertinimo atsižvelgiant į kalinamam asmeniui tenkančią asmeninę erdvę įkalinimo įstaigos kameroje reikia pažymėti, kad iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad jei D.‑T. Dorobantu būtų perduotas Rumunijos valdžios institucijoms, jis būtų kalinamas ne vienvietėje, bet bendroje kameroje. Todėl, nepaisant pirmojo prejudicinio klausimo formuluotės, nagrinėjant šią bylą reikia nustatyti minimalius reikalavimus, susijusius su kaliniui tenkančia asmenine erdve, tik kiek jie susiję su kalinimu bendroje kameroje.

71

Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsižvelgęs į šio sprendimo 58 punkte išdėstytus teiginius ir į tai, kad šiuo metu Sąjungos teisėje nėra nustatyta minimalių taisyklių šiuo klausimu, Teisingumo Teismas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija dėl EŽTK 3 straipsnio, būtent 2016 m. spalio 20 d. Sprendimu Muršić prieš Kroatiją (CE:ECHR:2016:1020JUD000733413).

72

Teisingumo Teismas nusprendė, kad turint omenyje erdvės veiksnio svarbą bendrai vertinant kalinimo sąlygas, tai, kad vienam kalinamam asmeniui bendroje kameroje tenka mažiau nei 3 m2 asmeninės erdvės, leidžia daryti tvirtą EŽTK 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje) C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 92 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

73

Paprastai tokia tvirta EŽTK 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija gali būti paneigta tik jei, pirma, minimalios 3 m2 asmeninės erdvės normos sumažinimas yra trumpalaikis, epizodinis ir nereikšmingas, antra, taip atsitikus užtikrinama pakankama judėjimo už kameros ribų laisvė ir tinkama veikla, trečia, apskritai įstaigoje kalinimo sąlygos yra patenkinamos ir dėl atitinkamo asmens nesiimama kitokių veiksmų, kurie laikomi prastas kalinimo sąlygas sunkinančiomis aplinkybėmis (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje) C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 93 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

74

Šiuo klausimu reikia pridurti, kad, žinoma, kalinimo laikotarpis gali būti svarbus veiksnys vertinant kančios ar žeminimo, kuriuos kalinimas asmuo patiria dėl prastų kalinimo sąlygų, laipsnį. Vis dėlto tai nereiškia, kad vien dėl sąlygiškai trumpo kalinimo laikotarpio atitinkamas elgesys automatiškai nepatenka į EŽTK 3 straipsnio taikymo sritį, jei kitų aplinkybių pakanka tam, kad jam būtų taikoma ši nuostata (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje) C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 97 ir 98 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

75

Be to, iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos iš esmės matyti, kad kai kalinamam asmeniui bendroje kameroje tenkanti asmeninė erdvė yra nuo 3 iki 4 m2, erdvės veiksnys išlieka svarbi aplinkybė vertinant, ar kalinimo sąlygos tinkamos. Tokiu atveju EŽTK 3 straipsnio pažeidimas gali būti konstatuotas, jeigu, be erdvės trūkumo, dar yra ir prastos materialinės kalinimo sąlygos, pavyzdžiui, negalima išeiti į pasivaikščiojimų kiemą ar nėra prieigos prie gryno oro ir natūralios šviesos, esant blogam vėdinimui, jei patalpose per daug šalta ar karšta, nėra jokio intymumo tualetuose ar yra prastos sanitarinės ir higienos sąlygos (šiuo klausimu žr. 2016 m. spalio 20 d. EŽTT sprendimo Muršić prieš Kroatiją, CE:ECHR:2016:1020JUD000733413, 139 punktą).

76

Jeigu bendroje kameroje kaliniui tenka daugiau nei 4 m2 asmeninės erdvės ir šis materialinių kalinimo sąlygų aspektas nekelia problemų, kiti šių sąlygų aspektai, kaip antai nurodyti šio sprendimo pirmesniame punkte, išlieka svarbūs vertinant, ar suinteresuotojo asmens kalinimo sąlygos yra tinkamos pagal EŽTK 3 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2016 m. spalio 20 d. EŽTT sprendimo Muršić prieš Kroatiją, CE:ECHR:2016:1020JUD000733413, 140 punktą).

77

Kiek tai susiję su minimalios erdvės, kuri turi tekti asmeniui, kalinamam bendroje kameroje, kurioje yra baldų ir sanitarinių įrenginių, apskaičiavimo tvarka, kai norima nustatyti, ar esama realaus pavojaus atitinkamam asmeniui patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, kadangi šiuo metu Sąjungos teisėje nėra įtvirtinta minimalių reikalavimų, vėlgi reikia atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatytus kriterijus, susijusius su EŽTK 3 straipsniu. Šis teismas mano, kad apskaičiuojant tokioje kameroje tenkantį plotą neturi būti įtrauktas sanitariniams įrenginiams skirtas plotas, bet reikia atsižvelgti į erdvę, kurią užima baldai; bet kuriuo atveju kaliniai turi turėti galimybę laisvai judėti kameroje (šiuo klausimu žr. 2016 m. spalio 20 d. EŽTT sprendimo Muršić prieš Kroatiją, CE:ECHR:2016:1020JUD000733413, 75 ir 114 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

78

Nagrinėjamu atveju iš per teismo posėdį pateiktų Rumunijos vyriausybės pastabų matyti, kad D.‑T. Dorobantu, jei jis būtų perduotas, būtų taikomas toks laisvės atėmimo režimas, pagal kurį suteikiama didelė judėjimo laisvė, be to, jis galėtų dirbti, o tai sutrumpintų bendroje kameroje praleistą laiką. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti šiuos veiksnius ir įvertinti visas kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos analizei, kurią jis turi atlikti vadovaudamasis šio sprendimo 71–77 punktuose pateikta informacija, prireikus paprašęs išduodančiosios teisminės institucijos pateikti būtiną papildomą informaciją, jei mano, kad jau pateiktos informacijos nepakanka sprendimui dėl perdavimo priimti.

79

Galiausiai reikia pažymėti, kad nors valstybės narės savo bausmių vykdymo sistemoje gali numatyti griežtesnius minimalius reikalavimus dėl kalinimo sąlygų nei kylantys iš Chartijos 4 straipsnio ir EŽTK 3 straipsnio, kaip jį aiškina Europos Žmogaus Teisių Teismas, valstybė narė, kaip vykdančioji valstybė narė, gali numatyti, kad asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, gali būti perduotas išduodančiajai valstybei narei tik jeigu laikomasi Chartijos 4 straipsnio ir EŽTK 3 straipsnio, o ne nacionalinės teisės reikalavimų. Iš tiesų priešingu atveju, nesilaikant Sąjungos teisėje įtvirtinto vienodo pagrindinių teisių apsaugos standarto, būtų pažeisti tarpusavio pasitikėjimo ir tarpusavio pripažinimo principai, kuriuos Pagrindų spendimu 2002/584 siekiama sustiprinti, ir atitinkamai padarytas neigiamas poveikis šio Pagrindų sprendimo veiksmingumui (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Melloni, C‑399/11, EU:C:2013:107, 63 punktą).

80

Trečia, dėl priemonių, kurios, kaip ombudsmeno sistemos nustatymas ar bausmių vykdymo teismų sukūrimas, skirtos kalinimo sąlygų išduodančiojoje valstybėje narėje kontrolei sustiprinti, priėmimo šioje valstybėje reikia pažymėti, kad, nors kalinimo sąlygų išduodančiojoje valstybėje narėje a posteriori kontrolė, pavyzdžiui, teisminė, yra svarbus veiksnys, galintis padėti paskatinti pastarosios valstybės institucijas gerinti tas sąlygas, į kurį vykdančiosios teisminės institucijos atitinkamai gali atsižvelgti visapusiškai vertindamos sąlygas, kuriomis numatyta kalinti asmenį, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, kai spręs dėl to asmens perdavimo, vien dėl tokios kontrolės negalima atmesti galimybės, jog šis asmuo, kai bus perduotas, patirs su Chartijos 4 straipsniu nesuderinamą elgesį dėl kalinimo sąlygų (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje) C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 74 punktas).

81

Taigi, net jei išduodančioji valstybė narė priima teisių gynimo priemones, leidžiančias kontroliuoti kalinimo sąlygų teisėtumą pagrindinių teisių požiūriu, vykdančiosios teisminės institucijos ir toliau privalo atskirai nagrinėti kiekvieno atitinkamo asmens situaciją, kad įsitikintų, jog asmeniui, joms priėmus sprendimą dėl jo perdavimo, nekils realaus pavojaus dėl minėtų sąlygų patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje) C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 75 punktas).

82

Ketvirta, dėl klausimo, ar vertindama realaus pavojaus, kad atitinkamas asmuo patirs nežmonišką ar žeminamą elgesį dėl to, kad jo kalinimo sąlygos išduodančiojoje valstybėje narėje neatitiks minimalių reikalavimų, išplaukiančių iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos, buvimą vykdančioji teisminė institucija, kuri turi nuspręsti dėl tokio perdavimo, gali atsižvelgti į argumentus, grindžiamus veiksmingu teismų bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose, taip pat tarpusavio pasitikėjimo ir pripažinimo principais, reikia pažymėti, kad šio sprendimo 62 punkte primintas absoliutus nežmoniško ar žeminamo elgesio, kaip jis suprantamas pagal Chartijos 4 straipsnį, draudimas neleidžia remiantis šiais argumentais apriboti pagrindinės teisės nepatirti nežmoniško ar žeminamo elgesio.

83

Taigi būtinybė užtikrinti, kad atitinkamas asmuo, perduotas išduodančiajai valstybei narei, nepatirtų nežmoniško ar žeminamo elgesio, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, išimties tvarka pateisina tarpusavio pasitikėjimo ir tarpusavio pripažinimo principų apribojimą (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 5 d. Sprendimo Aranyosi ir Căldăraru, C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198, 82, 98-102 ir 104 punktus).

84

Tuo remiantis reikia pripažinti, kad vykdančiosios teisminės institucijos išvados, jog egzistuoja svarių ir pagrįstų motyvų manyti, kad asmeniui, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, kai jis bus perduotas išduodančiajai valstybei narei, kils realus pavojus patirti tokį elgesį dėl įkalinimo įstaigoje, kurioje numatoma jį įkalinti, esančių kalinimo sąlygų, negali atsverti – siekiant priimti sprendimą dėl tokio perdavimo – argumentai, grindžiami veiksmingu teismų bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose, taip pat tarpusavio pasitikėjimo ir tarpusavio pripažinimo principai.

85

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip:

86

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, 1 straipsnio 3 dalis, siejama su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 4 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad, kai vykdančioji teisminė institucija turi objektyvių, patikimų, tikslių ir tinkamai atnaujintų duomenų, patvirtinančių sisteminius ar bendrus kalinimo sąlygų išduodančiosios valstybės narės įkalinimo įstaigose trūkumus, siekdama įvertinti, ar yra svarių ir pagrįstų motyvų manyti, kad asmeniui, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, kai jis bus perduotas šiai valstybei narei, kils realus pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal Pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnį, ji turi atsižvelgti į visus svarbius materialinius kalinimo sąlygų įkalinimo įstaigoje, kurioje konkrečiai numatyta kalinti šį asmenį, aspektus, kaip antai kaliniui tenkančią asmeninę erdvę šios įstaigos kameroje, sanitarines sąlygas ir kalinio judėjimo laisvės šioje įstaigoje apimtį. Atliekant šį vertinimą neapsiribojama tik akivaizdžių trūkumų kontrole. Vertindama vykdančioji teisminė institucija turi paprašyti išduodančiosios teisminės institucijos informacijos, kuri, kaip ji mano, yra būtina, ir iš esmės pasikliauti šios institucijos suteiktomis garantijomis, jei nėra konkrečių duomenų, leidžiančių manyti, kad kalinimo sąlygos pažeidžia Pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnį.

Konkrečiai kalbant apie kaliniui tenkančią asmeninę erdvę, pažymėtina, kad vykdančioji teisminė institucija, šiuo metu Sąjungos teisėje šioje srityje nesant minimalių standartų, turi atsižvelgti į minimalius reikalavimus, kylančius iš 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio, kaip jį aiškina Europos Žmogaus Teisių Teismas. Nors apskaičiuojant tokią erdvę neturi būti įtrauktas sanitariniams įrenginiams skirtas plotas, reikia atsižvelgti į erdvę, kurią užima baldai. Bet kuriuo atveju kaliniai turi turėti galimybę laisvai judėti kameroje.

Vykdančioji teisminė institucija negali atmesti, kad esama realaus pavojaus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, vien dėl to, kad išduodančiojoje valstybėje narėje atitinkamas asmuo gali pasinaudoti teisių gynimo priemone, leidžiančia jam apskųsti jo kalinimo sąlygas, arba vien dėl to, kad toje valstybėje narėje egzistuoja teisės aktai ar struktūrinės priemonės, skirtos kalinimo sąlygų kontrolei sustiprinti.

Vykdančiosios teisminės institucijos išvados, kad egzistuoja svarių ir pagrįstų motyvų manyti, jog atitinkamam asmeniui, perduotam išduodančiajai valstybei narei, kils toks pavojus dėl kalinimo sąlygų įkalinimo įstaigoje, kurioje numatoma jį įkalinti, negali atsverti – siekiant priimti sprendimą dėl tokio perdavimo – argumentai, grindžiami veiksmingu teismų bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose, taip pat tarpusavio pasitikėjimo ir pripažinimo tarpusavio principais.