1

Ieškiniu Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad Graikijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų:

2

Direktyvos 92/83 šešiolikta, septyniolikta ir dvidešimta konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

„kadangi yra galimybė leisti valstybėms narėms taikyti sumažintus akcizo tarifus kai kuriems regioninio ar tradicinio pobūdžio produktams, arba šiuos produktus atleisti nuo akcizo;

kadangi tais atvejais, kai valstybėms narėms yra leidžiama taikyti sumažintus tarifus, tie sumažinti tarifai neturėtų iškreipti konkurencijos vidaus rinkoje;

<…>

kadangi vis dėlto yra galimybė leisti valstybėms narėms pasirinkti, ar atleisti nuo mokesčių galutinius vartotojus savo šalies teritorijoje.“

3

Šios direktyvos 19 straipsnyje numatyta:

„1.   Valstybės narės apmokestina etilo alkoholį akcizu pagal šios direktyvos nuostatas.

2.   Valstybės narės nustato savo tarifus pagal Direktyvos 92/84/EEB nuostatas.“

4

Direktyvos 92/83 20 straipsnyje nurodyta:

„Šioje direktyvoje terminas „etilo alkoholis“ apima:

<…>“

5

Šios direktyvos 21 straipsnyje nustatyta:

„Akcizas etilo alkoholiui nustatomas už kiekvieną gryno alkoholio hektolitrą 20°C temperatūroje ir yra apskaičiuojamas atsižvelgiant į gryno alkoholio hektolitrų skaičių. Pagal 22 straipsnio nuostatų reikalavimus valstybės narės taiko tą patį akcizo tarifą visiems produktams, kurie apmokestinti akcizu, taikomu etilo alkoholiui.“

6

Šios direktyvos 22 straipsnyje nustatyta:

„1.   Valstybės narės gali taikyti sumažintus akcizo tarifus etilo alkoholiui, pagamintam mažose degtinės daryklose, tokiose ribose:

2.   Kalbant apie sumažintus tarifus, terminas „maža degtinės darykla“ reiškia tokią daryklą, kuri yra teisiškai ir ekonomiškai nepriklausoma nuo jokios kitos daryklos ir kuri nevykdo savo veiklos pagal licenciją.

<…>

4.   Valstybės narės gali įtvirtinti tokias nuostatas, pagal kurias smulkių gamintojų pagamintą alkoholį galima pateikti į laisvą apyvartą iškart po jo įsigijimo (su sąlyga, kad patys gamintojai nėra sudarę sandorių Bendrijos viduje), netaikant mokestinių sandėlių procedūros ir jį apmokestinant be išimčių vienodu akcizo tarifu.

<…>“

7

Tos pačios direktyvos 23 straipsnyje nurodyta:

„Toliau išvardytos valstybės narės gali taikyti sumažintą tarifą, kuris gali būti mažesnis už minimalų tarifą, tačiau negali būti daugiau nei 50 % mažesnis už standartinį nacionalinį akcizo tarifą, taikomą etilo alkoholiui, tokiems produktams:

<…>

8

Reglamentas Nr. 1576/89 buvo panaikintas ir pakeistas 2008 m. sausio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 110/2008 dėl spiritinių gėrimų apibrėžimo, apibūdinimo, pateikimo, ženklinimo ir geografinių nuorodų apsaugos bei panaikinančiu Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1576/89 (OL L 39, 2008, p. 16).

9

Reglamento Nr. 110/2008 4 straipsnyje numatyta:

„Spiritiniai gėrimai klasifikuojami į kategorijas pagal II priede pateiktus apibrėžimus.“

10

Šio reglamento II priede nurodyta:

„<…>

<…>

11

Pagal minėto reglamento 15 straipsnio 2 dalį spiritinių gėrimų geografinės nuorodos įregistruotos šio reglamento III priede. To priedo 6 ir 29 punktai suformuluoti taip:

12

Direktyvos 92/84 3 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Nuo 1993 m. sausio 1 d. už alkoholį <…> nustatomas 550 [eurų] minimalus akcizas už vieną gryno alkoholio hektolitrą.“

13

Įstatymo 3845/2010 (FEK A’65/6.5.2010) 4 straipsnio 3 dalies b punkte nustatyta:

„Penkiasdešimt procentų (50 %) mažesnis už galiojantį standartinį tarifą akcizo, taikomo etilo alkoholiui, tarifas taikomas etilo alkoholiui, skirtam ouzo gamybai arba esančiam tsipouro ir tsikoudia sudėtyje. Šis sumažintas tarifas yra tūkstantis du šimtai dvidešimt penki (1225) eurai už vieną hektolitrą dehidruoto etilo alkoholio.“

14

Įstatymo 2960/2001 (FEK A’265/22.11.2001), iš dalies pakeisto Įstatymu 2969/2001 (FEK A’281/18.12.2001), 82 straipsnis „Pirmosios kategorijos „nenuolatinių“ daryklų pagaminto tsipouro ir tsikoudia apmokestinimas“ suformuluotas taip:

„1.   Tsipouro ir tsikoudia, pagamintam mažų (nenuolatinių) daryklų iš vynuogių išspaudų spirito ir kitų leistinų medžiagų, kaip nurodyta Įstatymo 2969/2001 7 straipsnio E dalyje, taikomas penkiasdešimt devynių euro centų (0,59) už kilogramą galutinio produkto mokestis.

2.   Mokestis mokamas išduodant leidimą distiliuoti, remiantis leidimo gavėjo deklaracija, kurioje jis nurodo vynuogių išspaudų ar kitų leistinų medžiagų kiekį, kurį ketina naudoti, ir būsimą tsipouro ar tsikoudia kiekį.

3.   Minėtas produktas pateikiamas vartoti be vietos ar laiko ribojimų, išduodant įstatyme numatytus su mokesčiais susijusius dokumentus.“

15

Įstatymo 2969/2001 7 straipsnio E dalies 1, 3 ir 8 punktuose nustatyta:

<…>

<…>

16

Komisija gavo skundą dėl akcizo tarifų, pagal Graikijos teisę taikomų alkoholiniams gėrimams tsipouro ir tsikoudia. Išnagrinėjusi šį skundą, 2011 m. spalio 28 d. Komisija nusiuntė Graikijos Respublikai oficialų pranešimą; jame nurodė, kad buvo neįvykdyti įsipareigojimai pagal direktyvas 92/83 bei 92/84 ir pagal SESV 110 straipsnį.

17

Graikijos Respublika atsakė 2012 m. balandžio 11 d. raštu; jame pranešė Komisijai apie savo ketinimus pakeisti nacionalinės teisės aktus, susijusius su mažomis alkoholio daryklomis.

18

Negavusi informacijos apie numatytus teisės aktų pakeitimus, kurios prašė 2012 m. birželio 20 d. Graikijos Respublikai išsiųstame laiške, 2013 m. rugsėjo 27 d. Komisija nusiuntė papildomą oficialų pranešimą; į jį Graikijos Respublika atsakė 2014 m. balandžio 11 d.

19

Kadangi Graikijos Respublikos atsakymas Komisijos netenkino, 2015 m. rugsėjo 25 d. ji pateikė šiai valstybei narei pagrįstą nuomonę, joje pakartojo oficialiame pranešime ir papildomame oficialiame pranešime išsakytus priekaištus. Ji nurodė šiai valstybei narei per du mėnesius nuo nuomonės gavimo dienos imtis visų būtinų priemonių, kad į ją būtų atsižvelgta.

20

2016 m. sausio 21 d. atsakyme Graikijos Respublika nurodė, kad ketina pakeisti šiuo metu galiojančius teisės aktus taip, kad, pirma, 50 % mažesnis už standartinį nacionalinį tarifą akcizo tarifas, taikomas tsipouro ir tsikoudia, būtų taikomas kitam vynuogių išspaudų spiritui iš kitų valstybių narių ir, antra, kiek tai susiję su mažų alkoholio daryklų gaminamu tsipouro ir tsikoudia, būtų taikomas šis 50 % sumažintas akcizo tarifas ir kartu gamyba ribojama iki 120 kilogramų per metus vienam gamintojui, nustatant, kad pagaminti produktai gali būti skirti tik asmeniniam vartojimui, ir draudžiama jais prekiauti.

21

2016 m. vasario 11 d. Komisija nurodė Graikijos Respublikai, kad šis teisės aktų projektas neatitinka įsipareigojimų pagal direktyvas 92/83 bei 92/84 ir pagal SESV 110 straipsnį.

22

Negavusi jokios papildomos informacijos iš Graikijos Respublikos, Komisija pareiškė šį ieškinį.

23

Grįsdama savo ieškinį Komisija nurodo du kaltinimus; pirmasis grindžiamas Direktyvos 92/83 19 ir 21 straipsnių, siejamų su šios direktyvos 23 straipsnio 2 dalimi, ir SESV 110 straipsnio pažeidimu, o antrasis – Direktyvos 92/83 19 ir 21 straipsnių, siejamų su šios direktyvos 22 straipsnio 1 dalimi bei Direktyvos 92/84 3 straipsnio 1 dalimi, ir SESV 110 straipsnio pažeidimu.

24

Komisijos pirmąjį kaltinimą sudaro dvi dalys.

25

Šio kaltinimo pirmoje dalyje Komisija tvirtina, kad Graikijos teisės aktai dėl akcizų, taikomų „nuolatinėmis daryklomis“ vadinamų įmonių pagamintam tsipouro ir tsikoudia, nesuderinami su Direktyvos 92/83 19 ir 21 straipsniais, siejamais su šios direktyvos 23 straipsnio 2 dalimi.

26

Šiuo klausimu Komisija tvirtina, kad pagal Direktyvos 92/83 19 ir 21 straipsnius Graikijos Respublika privalo tsipouro ir tsikoudia taikyti standartinį akcizo tarifą, o ne 50 % sumažintą tarifą. Bet kokia šio principo išimtis gali būti taikoma, tik jeigu ji aiškiai leidžiama pagal Sąjungos teisę. Vis dėlto pagal šios direktyvos 23 straipsnį išimtis leidžiama taikyti tik dviem produktams, o tsipouro ir tsikoudia nėra vieni iš jų.

27

Direktyvos 92/83 23 straipsnis yra nukrypti leidžianti nuostata ir negali būti aiškinamas plačiai. Iš tiesų pagal Reglamentą Nr. 1576/89, pakeistą Reglamentu Nr. 110/2008, tsipouro ir tsikoudia priskiriami prie visiškai kitos spiritinių gėrimų kategorijos nei ouzo, nurodytas Direktyvos 92/83 23 straipsnio 2 dalyje. Jei Graikijos Respublika yra įsitikinusi, kad, atsižvelgiant į aptariamų produktų panašumus, tsipouro ir tsikoudia turėtų būti įtraukti į leidžiančią nukrypti nuostatą, t. y. šios direktyvos 23 straipsnį, tuo pačiu pagrindu kaip ir ouzo, ji turėtų šiuo klausimu imtis veiksmų teisėkūros lygmeniu.

28

Šiomis aplinkybėmis Komisija taip pat pažymi, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino leisti valstybėms narėms savo nuožiūra įvesti tvarkos, nukrypstančios nuo numatytosios Direktyvoje 92/83 (2014 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija / Vengrija, C‑115/13, nepaskelbtas Rink., EU:C:2014:253, 35 punktas).

29

Pirmojo kaltinimo antrojoje dalyje Komisija kaltina Graikijos Respubliką, kad ši nesilaikė įsipareigojimų, kylančių iš SESV 110 straipsnio pirmos ir antros pastraipų.

30

Kiek tai susiję su SESV 110 straipsnio pirma pastraipa, kurioje numatyta, kad „[j]okia valstybė narė tiesiogiai ar netiesiogiai neapmokestina kitų valstybių narių gaminių jokiais <…> mokesčiais, didesniais už tuos, kuriais ji tiesiogiai ar netiesiogiai apmokestina panašius vietos gaminius“, Komisija teigia, kad panašumo sąvoka turi būti aiškinama plačiai.

31

Šiuo klausimu Komisija tvirtina, kad norint įvertinti dviejų produktų panašumą reikia pirmiausia išnagrinėti jų objektyvias savybes. Tsipouro ir tsikoudia atitinka Reglamento Nr. 110/2008 II priedo 6 punkte išvardytas vynuogių išspaudų spirito arba vynuogių išspaudų savybes. Taigi šie du produktai yra panašūs bent į spiritinius gėrimus, priskiriamus prie „vynuogių išspaudų spirito arba vynuogių išspaudų“, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 110/2008.

32

Šiomis aplinkybėmis Komisija nurodo mananti kad gėrimo vartojimo būdas nelaikytinas dviejų gėrimų atskyrimo kriterijumi, nes vartotojų įpročiai yra skirtingi, todėl nėra nekintamas kriterijus.

33

Kiek tai susiję su SESV 110 straipsnio antra pastraipa, pagal kurią „jokia valstybė narė neapmokestina kitų valstybių narių gaminių tokio pobūdžio vidaus mokesčiais, kurie suteiktų netiesioginę apsaugą kitiems gaminiams“, Komisija teigia, kad pagal šią nuostatą draudžiamas bet kokios formos netiesioginis mokesčių protekcionizmas, kai importuoti gaminiai, nors ir nepanašūs į vietos gaminius, su kai kuriais iš jų konkuruoja, net jeigu konkuruoja iš dalies, netiesiogiai ar gali konkuruoti.

34

Šiuo klausimu Komisija pabrėžia, kad tsipouro ir tsikoudia gali konkuruoti su tokiais spiritiniais gėrimais, kaip viskis, džinas ir degtinė.

35

Galiausiai Komisija pažymi mananti, kad įvežtų spiritinių gėrimų Graikijoje nuo 2010 m. parduota mažiau nei vietoje pagamintų spiritinių gėrimų, o tai įrodo Graikijos teisės aktų dėl akcizų, dėl kurių pareikštas šis ieškinys, apsauginį pobūdį.

36

Kiek tai susiję su Komisijos teiginiu, jog Graikijos teisės aktai dėl akcizų, taikomų „nuolatinėmis daryklomis“ vadinamų įmonių pagamintam tsipouro ir tsikoudia, nesuderinami su Direktyvos 92/83 19 ir 21 straipsniais, siejamais su šios direktyvos 23 straipsnio 2 dalimi, Graikijos Respublika pripažįsta, kad ouzo ir tsipouro bei tsikoudia pagal Reglamentą Nr. 110/2008 priskiriami prie skirtingų alkoholinių gėrimų kategorijų, t. y. ouzo priskiriamas prie kategorijos „distiliuotas anis“, o tsipouro ir tsikoudia – prie kategorijos „vynuogių išspaudų spiritas arba vynuogių išspaudos“.

37

Anot Graikijos Respublikos, tai vis dėlto nebūtinai reiškia, kad šių spiritinių gėrimų savybės skiriasi. To paties 50 % sumažinto akcizo tarifo taikymas tsipouro bei tsikoudia ir ouzo galėtų būti grindžiamas Direktyvos 92/83 23 straipsnio 2 dalimi, nepaisant to, kad ši nuostata turi būti aiškinama siaurai.

38

Grįsdama savo požiūrį Graikijos Respublika pabrėžia, kad Direktyvos 92/83 23 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti atsižvelgiant į viršesnėse teisės normose nustatytus reikalavimus, šiuo atveju įtvirtintus SESV 110 straipsnyje. Šios pirminės teisės nuostatos tikslas – uždrausti bet kokią diskriminaciją mokesčių srityje.

39

Graikijos Respublika nesutinka su Komisijos argumentu, kad SESV 110 straipsniu siekiama apsaugoti kitų valstybių narių gaminius, o nagrinėdama Direktyvos 92/83 23 straipsnio 2 dalį ši valstybė narė nurodo nacionalinį gaminį ouzo, taigi ji atmeta ir Komisijos kaltinimą neįvykdžius įsipareigojimų pagal SESV 110 straipsnį.

40

Antra, Graikijos Respublika tvirtina, kad nagrinėjami Graikijos teisės aktai dėl akcizų nepažeidžia SESV 110 straipsnio pirmos pastraipos, pagal kurią valstybėms narėms draudžiama apmokestinti kitų valstybių narių gaminius didesniais mokesčiais už tuos, kuriais apmokestinami panašūs vietos gaminiai. Šios valstybės narės teigimu, tsipouro ir tsikoudia (aromatinti arba nearomatinti) skiriasi nuo kitų importuojamų spiritinių gėrimų, pavyzdžiui, ne tik nuo viskio, džino ar degtinės, bet ir nuo grappa ar zivania ir apskritai nuo spiritinių gėrimų, priskiriamų prie vynuogių išspaudų spirito kategorijos.

41

Šiomis aplinkybėmis Graikijos Respublika pažymi, kad Reglamento Nr. 110/2008 II priedo 6 punkte nustatytos sąlygos, kurias turi atitikti vynuogių išspaudų spiritas, suformuluotos labai abstrakčiai ir jose neapibūdinamos esminės produkto kokybinės savybės. Be kita ko, neatsižvelgiama į naudojamą žaliavą, t. y. vynuogių išspaudas, taip pat į naudojamą distiliavimo metodą, o abu šie veiksniai turi lemiamą įtaką išgauto spirito skoninėms savybėms.

42

Trečia, kiek tai susiję su SESV 110 straipsnio antra pastraipa, pagal kurią valstybėms narėms draudžiama apmokestinti kitų valstybių narių gaminius tokio pobūdžio vidaus mokesčiais, kurie suteiktų netiesioginę apsaugą kitiems gaminiams, Graikijos Respublika ginčija teiginį, kad tsipouro ir tsikoudia konkuruoja su kitais spiritiniais gėrimais, kaip antai viskiu, džinu ar degtine, taip pat su tais, kurie priskiriami prie vynuogių išspaudų spirito kategorijos.

43

Tokiomis aplinkybėmis Graikijos Respublika galiausiai nepritaria Komisijos teiginiams, susijusiems su sumažėjusiu importuotų spiritinių gėrimų vartojimu. Šiuo klausimu ji pažymi, kad 2010–2012 m. buvo krizės laikotarpis, todėl į jį nereikėtų atsižvelgti norint prieiti prie užtikrintų ir patikimų išvadų dėl skirtingų kategorijų spiritinių gėrimų vartojimo. Taigi neįrodyta, kad Graikijos mokesčių teisės aktai dėl tsipouro ir tsikoudia yra apsauginio pobūdžio, kaip tvirtina Komisija.

44

Visų pirma pažymėtina, kad kai klausimo reglamentavimas išsamiai suderintas Sąjungos lygiu, visos su juo susijusios nacionalinės priemonės turi būti vertinamos atsižvelgiant į tokios suderinimo priemonės, o ne į SESV nuostatas (šiuo klausimu žr. 2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑216/11, EU:C:2013:162, 27 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2014 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija / Vengrija, C‑115/13, nepaskelbtas Rink., EU:C:2014:253, 38 punktą).

45

Šiuo klausimu konstatuotina, kad Direktyva 92/83 išsamiai suderinta akcizų už alkoholį ir alkoholinius gėrimus struktūra Sąjungoje. Remiantis šios direktyvos 19 ir 21 straipsniais, valstybės narės pagal Direktyvos 92/84 nuostatas iš principo nustato tuos pačius akcizo tarifus visiems produktams, kurie apmokestinti etilo alkoholiui taikomu akcizu; išimtys, leidžiančios valstybėms narėms tam tikromis sąlygomis nustatyti sumažintą tarifą, mažesnį už minimalų tarifą, konkrečiai įtvirtintos Direktyvos 92/83 22 ir 23 straipsniuose (šiuo klausimu žr. 2014 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija / Vengrija, C‑115/13, nepaskelbtas Rink., EU:C:2014:253, 38 ir 39 punktus).

46

Darytina išvada, kad vertindamas Komisijos pateiktus kaltinimus Teisingumo Teismas turi apsiriboti direktyvų 92/83 ir 92/84 aiškinimu.

47

Nagrinėjamu atveju pagal aptariamus nacionalinės teisės aktus 50 % mažesnis už standartinį tarifą akcizo tarifas taikomas tsipouro ir tsikoudia, pagamintiems vadinamųjų „nuolatinių gamintojų“, o iš kitų valstybių narių įvežtiems alkoholiniams gėrimams taikomas standartinis akcizo tarifas.

48

Dėl Direktyvos 92/83 19 ir 21 straipsniuose įtvirtinto principo, kad visiems produktams, kurie apmokestinti etilo alkoholiui taikomu akcizu, taikomas tas pats akcizo tarifas, išimties, numatytos šios direktyvos 23 straipsnyje, pasakytina, kad šioje nukrypti leidžiančioje nuostatoje, kiek tai susiję su Graikijos Respublika, aiškiai nurodytas tik „anyžiais aromatintas spiritinis gėrimas“, t. y. ouzo.

49

Kadangi šios direktyvos 23 straipsnio 2 dalis yra leidžianti nukrypti nuostata, kurioje įtvirtinta akcizų tarifų nustatymo bendrojo principo išimtis, ji turi būti aiškinama siaurai.

50

Kiek tai susiję su tam tikrų kategorijų gėrimų neapmokestinimu akcizu arba sumažintais akcizų tarifais, kaip numatyta Direktyvoje 92/83, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad, atsižvelgiant į šios direktyvos tikslus ir į jos septynioliktą konstatuojamąją dalį, pagal kurią draudžiama iškreipti konkurenciją vidaus rinkoje, matyti, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino keisti valstybėms narėms savo nuožiūra įvesti tvarkos, nukrypstančios nuo numatytosios Direktyvoje 92/83 (2014 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija / Vengrija, C‑115/13, nepaskelbtas Rink., EU:C:2014:253, 35 punktas).

51

Nors iš to, kas išdėstyta, matyti, jog Direktyvos 92/83 19 ir 21 straipsniai, siejami su šios direktyvos 23 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinami taip, kad pagal šiuo metu galiojančius Sąjungos teisės aktus tsipouro ir tsikoudia nepriskiriami prie produktų, kuriems taikoma šios direktyvos 23 straipsnio 2 dalyje numatyta leidžianti nukrypti tvarka, todėl jiems taikytinas toks pat akcizo tarifas kaip ir kitiems etilo alkoholio produktams, patenkantiems į šios direktyvos taikymo sritį, vis dėlto reikia patikrinti, ar tokį aiškinimą patvirtina šių nuostatų vertinimas atsižvelgiant į SESV 110 straipsnį. Iš tiesų Graikijos Respublika teigia, kad, laikantis tokio požiūrio, Direktyvos 92/83 23 straipsnio 2 dalis turėtų būti aiškinama plačiai, į jos taikymo sritį įtraukiant tsipouro ir tsikoudia.

52

Šiuo klausimu primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 110 straipsnio tikslas – užtikrinti laisvą prekių judėjimą tarp valstybių narių įprastomis konkurencijos sąlygomis. Šiuo straipsniu siekiama panaikinti bet kokią protekcijos formą, galinčią atsirasti kitų valstybių narių gaminius apmokestinus diskriminaciniais vidaus mokesčiais (šiuo klausimu žr. 2011 m. balandžio 7 d. Sprendimo Tatu, C‑402/09, EU:C:2011:219, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

53

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad SESV 110 straipsnio pirma pastraipa siekiama užtikrinti visišką vidaus mokesčių neutralumą konkurencijos tarp jau esančių nacionalinėje rinkoje ir importuotų gaminių atžvilgiu (šiuo klausimu žr. 2011 m. balandžio 7 d. Sprendimo Tatu, C‑402/09, EU:C:2011:219, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

54

Taigi iš SESV 110 straipsnio aiškiai matyti, kad mokesčių neutralumo principas, kuriuo remiasi Graikijos Respublika, grindžiamas tik vienodu požiūriu į nacionalinius ir įvežtus gaminius. O gaminiai, kuriuos Graikijos Respublika nurodo remdamasi Direktyvos 92/83 23 straipsnio 2 dalimi, šiuo atveju ouzo ir tsipouro bei tsikoudia, yra pagaminti toje šalyje.

55

Taip pat primintina, kad, nors Teisingumo Teismas pripažino, kad mokesčių neutralumo principas gali būti vienodo požiūrio principo išraiška (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 10 d. Sprendimo The Rank Group, C‑259/10 ir C‑260/10, EU:C:2011:719, 61 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), jis patikslino, kad jis savaime neleidžia išplėsti neapmokestinimo taikymo srities. Iš tiesų šis principas yra ne pirminės teisės norma, o aiškinimo principas, kuris turi būti taikomas kartu su principu, pagal kurį neapmokestinimas aiškintinas siaurai (šiuo klausimu žr. 2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Deutsche Bank, C‑44/11, EU:C:2012:484, 45 punktą).

56

Vis dėlto, kaip konstatuota šio sprendimo 48 punkte, Direktyvos 92/83 23 straipsnio 2 dalis yra leidžianti nukrypti nuostata, kuri yra aiški ir tiksli.

57

Taigi negalima pritarti Graikijos Respublikos požiūriui, kad šią nuostatą, atsižvelgiant į SESV 110 straipsnį, reikia aiškinti plačiai ir į jos taikymo sritį įtraukti tsipouro ir tsikoudia.

58

Tokiomis aplinkybėmis pirmąjį kaltinimą reikia pripažinti pagrįstu.

59

Antrąjį Komisijos kaltinimą sudaro dvi dalys.

60

Šio kaltinimo pirmoje dalyje Komisija tvirtina, kad Graikijos teisės aktai dėl akcizų, taikomų „nenuolatinių“ mažų daryklų pagamintam tsipouro ir tsikoudia, nesuderinami su Direktyvos 92/83 19 ir 21 straipsniais, siejamais su šios direktyvos 22 straipsnio 1 dalimi ir Direktyvos 92/84 3 straipsnio 1 dalimi.

61

Šiuo klausimu Komisija primena, kad pagal Direktyvos 92/83 19 ir 21 straipsnius Graikijos Respublika iš principo privalo taikyti tą patį akcizo tarifą, nustatytą pagal Direktyvą 92/84, visiems produktams, kurie apmokestinti akcizu, taikomu etilo alkoholiui. Tik išimties tvarka ir neperžengdamos šios direktyvos 22 straipsnyje nustatytų ribų valstybės narės gali tokiam alkoholiui taikyti sumažintus akcizo tarifus, jeigu jį gamina mažos daryklos.

62

Komisija pažymi, kad pagal aptariamus Graikijos teisės aktus dėl akcizų mažų daryklų pagamintiems tsipouro ir tsikoudia taikomas mokestis yra 0,59 euro už kilogramą, o tai sudaro 59 eurus už hektolitrą. Tačiau šis mokestis yra gerokai mažesnis nei 50 % sumažintas tarifas, kurį leidžiama taikyti pagal Direktyvos 92/83 22 straipsnio 1 dalį, palyginti su Direktyvos 92/84 3 straipsnio 1 dalyje nustatytu standartiniu tarifu, kuris sudaro 550 eurų už vieną gryno alkoholio hektolitrą.

63

Be to, Komisijos teigimu, šiuose Graikijos teisės aktuose nenumatyta šioms „nenuolatinėms“ mažoms darykloms taikomų pagaminto kiekio ribų, atitinkančių nustatytąsias Direktyvos 92/83 22 straipsnio 1 dalyje, šiuo atveju mažiau nei 10 hektolitrų gryno alkoholio per metus.

64

Antrojo kaltinimo antroje dalyje Komisija kaltina Graikijos Respubliką, kad, kiek tai susiję su teisės aktais dėl akcizų, taikomų „nenuolatinių“ mažų daryklų pagamintam tsipouro ir tsikoudia, ji neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 110 straipsnio pirmą ir antrą pastraipas. Šiuo klausimu Komisija pateikia nuorodą į savo argumentus, išdėstytus šio sprendimo 29–35 punktuose.

65

Graikijos Respublika pažymi, kad „nenuolatinės“ mažos tsipouro ir tsikoudia daryklos veikia pagal specifinę nacionalinę sistemą, pagal kurią atsižvelgiama į ilgametes tradicijas. Tsipouro ir tsikoudia, pagaminti ypač paprasta įranga, parduodami tik nesupakuoti, prekyba vyksta tik tarp privačių asmenų ir dėl šių gėrimų niekada nesudaromi sandoriai Bendrijos viduje.

66

Kiek tai susiję su taikomu vienkartiniu ir fiksuoto dydžio mokesčiu, kaip antai numatytas Direktyvos 92/83 22 straipsnio 4 dalyje, pasakytina, kad jis yra simbolinis, o jo pagrindinis tikslas – kontroliuoti, kaip laikomasi griežtų nuostatų, reglamentuojančių „nenuolatinių“ mažų daryklų veiklą.

67

Šiomis aplinkybėmis Graikijos Respublika taip pat nurodo 1992 m. spalio 19 d. ECOFIN tarybos posėdžio protokolą, pagal kurį valstybės narės, tradiciškai neapmokestinančios pagaminto mažo kiekio alkoholio, skirto asmeniniam vartojimui, gali ir toliau taikyti šį neapmokestinimą.

68

Kaip priminta šio sprendimo 45 punkte, akcizų už alkoholį ir alkoholinius gėrimus struktūra Sąjungoje yra suderinta, visų pirma kiek tai susiję su sąlygomis, kuriomis valstybės narės gali nustatyti akcizo tarifą, mažesnį už minimalų tarifą. Taigi antrąjį kaltinimą reikia nagrinėti atsižvelgiant tik į direktyvų 92/83 ir 92/84 nuostatas, nurodytas šio kaltinimo pirmoje dalyje.

69

Komisija tvirtina, kad Graikijos teisės aktuose dėl akcizų numatytas „nenuolatinių“ mažų daryklų pagamintam tsipouro ir tsikoudia taikomas 59 eurų už hektolitrą mokestis, o toks mokestis yra gerokai mažesnis nei 50 % sumažintas tarifas, kurį leidžiama taikyti pagal Direktyvos 92/83 22 straipsnio 1 dalį, palyginti su Direktyvos 92/84 3 straipsnio 1 dalyje nustatytu standartiniu tarifu, kuris sudaro 550 eurų už vieną gryno alkoholio hektolitrą.

70

Atsižvelgiant į šiuos argumentus, pirmiausia reikia priminti, kad neginčijama, jog Graikijos teisės aktuose dėl akcizų, kiek jie susiję su „nenuolatinių“ mažų daryklų pagamintu tsipouro ir tsikoudia, nepaisoma etilo alkoholiui taikomo akcizo minimalių tarifų, numatytų Direktyvos 92/83 19 ir 21 straipsniuose, siejamuose su Direktyvos 92/84 3 straipsnio 1 dalimi.

71

Taip pat pažymėtina, kad Direktyvoje 92/83 numatytas tam tikras neapmokestinimas ar sumažinto akcizo tarifo taikymas tam tikrų kategorijų gėrimams arba tam tikrose valstybėse narėse. Vis dėlto, atsižvelgiant į šios direktyvos tikslus ir į jos septynioliktą konstatuojamąją dalį, kurioje primenama, kad sumažinti tarifai neturėtų iškreipti konkurencijos vidaus rinkoje, darytina išvada, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino leisti valstybėms narėms savo nuožiūra įvesti tvarkos, nukrypstančios nuo numatytosios Direktyvoje 92/83.

72

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, kiek tai susiję su nedidelių etilo alkoholio kiekių neapmokestinimu vidaus rinkoje, kai klausimo reglamentavimas suderintas Sąjungos lygiu, visos su juo susijusios nacionalinės priemonės turi būti vertinamos atsižvelgiant į tokios suderinimo priemonės nuostatas (šiuo klausimu žr. 2014 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija / Vengrija, C‑115/13, nepaskelbtas Rink., EU:C:2014:253, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

73

Šiomis aplinkybėmis pasakytina, kad direktyvose 92/83 ir 92/84 nustatyti minimalūs etilo alkoholiui taikomi akcizų tarifai, nesusiejant šių tarifų taikymo su poveikiu, kurį šio alkoholio gamyba ir asmeninis vartojimas gali daryti rinkai. Todėl Graikijos Respublikos argumentas, kad tsipouro ir tsikoudia prekyba vyksta tarp privačių asmenų ir dėl šių gėrimų nesudaromi sandoriai Bendrijos viduje, yra nereikšmingas.

74

Galiausiai dėl Graikijos Respublikos argumentų, kad „nenuolatinės“ mažos tsipouro ir tsikoudia daryklos veikia pagal specifinę nacionalinę sistemą, pagal kurią atsižvelgiama į ilgametes tradicijas, pažymėtina, kad, nors Direktyvos 92/83 šešioliktoje konstatuojamojoje dalyje numatyta, jog valstybėms narėms leidžiama taikyti sumažintus akcizo tarifus kai kuriems regioninio ar tradicinio pobūdžio produktams arba šiuos produktus atleisti nuo akcizo, tai nereiškia, kad dėl nacionalinių tradicijų tos valstybės narės savaime gali nesilaikyti iš Sąjungos teisės kylančių įsipareigojimų (šiuo klausimu žr. 2014 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija / Vengrija, C‑115/13, nepaskelbtas Rink., EU:C:2014:253, 44 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

75

Dėl išsamumo reikia patikslinti, kad ECOFIN tarybos posėdžio protokole esantis teiginys negali kvestionuoti šio sprendimo 71–74 punktuose atliktos analizės. Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad parengiamųjų darbų etape pateiktais pareiškimais, kuriais remiantis buvo priimta direktyva, negalima remtis aiškinant šią direktyvą, jeigu jų turinys neatsispindi aptariamos nuostatos tekste, nes dėl to jie neturi teisinės galios (2014 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija / Vengrija, C‑115/13, nepaskelbtas Rink., EU:C:2014:253, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

76

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad priimdama ir taikydama teisės aktus, kuriuose numatyta, kad juose apibrėžtomis sąlygomis „nenuolatinių“ mažų daryklų pagamintam tsipouro ir tsikoudia taikomas 59 eurų už hektolitrą akcizo tarifas, Graikijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 92/83 19 ir 21 straipsnius, siejamus su šios direktyvos 22 straipsnio 1 dalimi ir Direktyvos 92/84 3 straipsnio 1 dalimi.

77

Vadinasi, antrąjį kaltinimą reikia pripažinti pagrįstu.

78

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Graikijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų:

79

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Graikijos Respublika pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia: