–

Z. Maksimovic, atstovaujamo Rechtsanwälte R. Grilc, R. Vouk, M. Škof, M. Ranc ir S. Grilc,

–

H. Köfler, W. Leitner, J. Schönbeck ir W. Semper, atstovaujamų Rechtsanwälte E. Oberhammer ir P. Pardatscher,

–

Finanzpolizei, atstovaujamos B. Schlögl,

–

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos G. Hesse,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Vláčil, J. Pavliš ir L. Dvořáková,

–

Kroatijos vyriausybės, iš pradžių atstovaujamos T. Galli, vėliau – M. Vidović,

–

Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Z. Fehér, G. Tornyai ir G. Koós,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Slovėnijos vyriausybės, atstovaujamos A. Grum ir J. Morela,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Kellerbauer, L. Malferrari ir H. Krämer,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl SESV 56 straipsnio, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartijos) 47 ir 49 straipsnių, 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (OL L 18, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 431), 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/67/ES dėl Direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje vykdymo užtikrinimo ir kuria iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1024/2012 dėl administracinio bendradarbiavimo per Vidaus rinkos informacinę sistemą (IMI reglamentas) (OL L 159, 2014, p. 11) išaiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant Z. Maksimovic, H. Köfler, W. Leitner, J. Schönbeck ir W. Semper ginčus su Bezirkshauptmannschaft Murtal (Murtalio teritorinė administracinė institucija, Austrija) dėl šios institucijos jiems skirtų baudų už įvairius Austrijos darbo teisės nuostatų pažeidimus.

3

2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (OL L 376, 2006, p. 36) 1 straipsnio 6 dalyje nustatyta:

„Ši direktyva neturi įtakos darbo teisei, t. y. jokioms teisės ar sutartinėms nuostatoms dėl įdarbinimo sąlygų, darbo sąlygų, įskaitant sveikatą ir saugą darbe, ir darbdavio bei darbuotojo santykių, kurias pagal Bendrijos teisei neprieštaraujančią nacionalinę teisę taiko valstybės narės. Be to, ši direktyva neturi įtakos valstybių narių socialinės apsaugos teisės aktams.“

4

Direktyvos 2014/67 23 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Valstybės narės ne vėliau kaip 2016 m. birželio 18 d. priima įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos. Apie tai jos nedelsdamos praneša Komisijai.“

5

Pagrindinėse bylose taikytinos redakcijos Arbeitsvertragsrecht-Anpassungsgesetz (Darbo sutarčių teisės suderinimo įstatymas, BGBl., 459/1993; toliau – AVRAG) 7d straipsnyje nustatyta:

„1.   Darbdaviai <…> per komandiravimo laikotarpį <…> privalo darbo vietoje laikyti paruoštus patikrinimui šiuos dokumentus vokiečių kalba: darbo sutartį arba iš darbo sutarties kylančių teisių ir pareigų aprašą <…>, darbo užmokesčio lapelius, pažymas apie išmokėtą darbo užmokestį <…>, kad būtų galima patikrinti, ar komandiruotam darbuotojui, kol jis dirba <…>, yra mokamas pagal <…> teisės aktus jam priklausantis darbo užmokestis <…>

2.   Jei darbuotojai yra perleidžiami darbui kitoje valstybėje, pareiga turėti paruoštus darbo užmokesčio dokumentus taikoma nacionaliniam laikinojo darbo naudotojui. Darbuotojus perleidžiantis darbdavys privalo taip, kad būtų galima patikrinti, pateikti šiuos dokumentus laikinojo darbo naudotojui.

<…>“

6

AVRAG 7i straipsnio 4 dalis suformuluota taip:

„Tas, kas

padaro administracinės teisės pažeidimą ir teritorinės administracinės institucijos už kiekvieną darbuotoją yra baudžiamas bauda nuo 1000 eurų iki 10000 eurų, pakartotinio pažeidimo atveju – nuo 2000 eurų iki 20000 eurų, o jei tokių darbuotojų yra daugiau nei trys, bauda už kiekvieną darbuotoją siekia nuo 2000 eurų iki 20000 eurų, pakartotinio pažeidimo atveju – nuo 4000 eurų iki 50000 eurų.“

7

Pagrindinėse bylose taikytinos redakcijos Ausländerbeschäftigungsgesetz (Užsieniečių įdarbinimo įstatymas, BGBl., 218/1975; toliau – AuslBG) 28 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„ Jeigu veika neatitinka baudžiamo veiksmo, patenkančio į teismų jurisdikciją, sudėties (28c straipsnis), laikomas padariusiu administracinės teisės pažeidimą ir yra baudžiamas teritorinės administracinės institucijos

<…>

neteisėto daugiausia trijų užsieniečių įdarbinimo atveju baudžiamas už kiekvieną neteisėtai įdarbintą užsienietį bauda nuo 1000 EUR iki 10000 EUR, pakartotinio ir kiekvieno paskesnio pažeidimo atveju – bauda nuo 2000 EUR iki 20000 EUR, neteisėto daugiau nei trijų užsieniečių įdarbinimo atveju – už kiekvieną neteistai įdarbintą užsienietį bauda nuo 2000 EUR iki 20000 EUR, o pakartotinio ir kiekvieno paskesnio pažeidimo atveju – bauda nuo 4000 EUR iki 50000 EUR;

<…>“

8

Pagrindinėse bylose taikytinos redakcijos Verwaltungsgerichtsverfahrensgesetz (Administracinių bylų teisenos įstatymas, BGBl., I, 33/2013) 52 straipsnio 1 ir 2 dalys suformuluotos taip:

„1.   Kiekviename administracinio teismo sprendime, kuriuo patvirtinamas sprendimas dėl administracinės teisės pažeidimo, turi būti nustatoma, kad nubaustasis privalo padengti dalį proceso išlaidų.

2.   Skundo nagrinėjimo proceso atveju ši dalis siekia 20 % skirtos baudos, tačiau ne mažiau nei 10 EUR; laisvės atėmimo bausmių atveju, apskaičiuojant išlaidas, viena diena laisvės atėmimo prilyginama 100 EUR. <…>“

9

2014 m. kovo 23 d. Pelse (Austrija) esančioje Zellstoff Pöls AG gamykloje įvyko sprogimas, per kurį buvo smarkiai apgadintas šarmo regeneravimo katilas.

10

2014 m. liepos 11 d. sutartimi Zellstoff Pöls Austrijoje įsteigtai Andritz AG pateikė užsakymą suremontuoti ir vėl paleisti katilinę.

11

2014 m. rugpjūčio 27 d.Andritz pasamdė Kroatijoje įsteigtą Bilfinger Duro Dakovic Montaza d.o.o. (toliau – Bilfinger) katilo išmontavimo ir mechaninio montavimo darbams. Pastaroji šiems darbams atlikti į Austriją komandiravo darbuotojus, kuriems Austrijos kompetentingos valdžios institucijos išdavė komandiravimo patvirtinimus.

12

Kadangi Bilfinger nepavyko užbaigti darbų iki nustatyto termino, t. y. 2015 m. rugpjūčio 25 d., Bilfinger ir Andritz susitarė, kad Kroatijoje įsteigta Brodmont d.o.o. pakeis Bilfinger, kad užbaigtų pastarajai patikėtus darbus. Šiuo tikslu sutartis buvo sudaryta 2015 m. rugsėjo 11 d.

13

Nuo 2015 m. rugsėjo 14 d. iki 2015 m. spalio 30 d. pagrindinėse bylose nurodytoje statybvietėje dirbo 217 Brodmont darbuotojų; ši bendrovė perėmė visus Bilfinger šioje statybvietėje įdarbintus darbuotojus.

14

2015 m. rugsėjo 27 d., spalio 13 d. ir spalio 28 d.Finanzpolizei (Finansų policija, Austrija) toje statybvietėje atliko patikrinimus; per tuos patikrinimus jai nebuvo pateikti visi šių 217 darbuotojų darbo užmokesčio dokumentai.

15

Remdamasi per šiuos patikrinimus finansų policijos surinktais duomenimis, Murtalio teritorinė administracinė institucija pareiškėjams pagrindinėse bylose skyrė administracines sankcijas. Ši institucija nusprendė, kad šiuo atveju kalbama ne apie darbuotojų komandiravimą, o apie Brodmont darbuotojų perleidimą į kitą valstybę dirbti Andritz. Tačiau iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog tos bendrovės nebuvo kaltintos dėl minimalaus darbo užmokesčio mokėjimo pareigos nevykdymo.

16

2017 m. balandžio 19 d. sprendimu Murtalio teritorinė administracinė institucija Brodmont valdytojui Z. Maksimovic iš viso skyrė 3255000 EUR baudą. Ji nusprendė, kad Brodmont, kaip pirminė 217 darbuotojų perleidusi įmonė, neįvykdė pareigos perėmusiai įmonei Andritz perduoti AVRAG 7d straipsnyje nurodytus šių darbuotojų darbo užmokesčio dokumentus.

17

2017 m. balandžio 25 d. ir gegužės 5 d. sprendimais ta institucija skyrė 2604000 EUR ir 2400000 EUR dydžio baudas ir kiekvienam iš keturių Andritz valdybos narių, t. y. H. Köfler, W. Leitner, J. Schönbeck ir W. Semper, atitinkamai už AVRAG 7d straipsnyje ir AuslBG 28 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktyje, siejamame su AuslBG 3 straipsnio 1 dalimi, nustatytų tam tikrų pareigų, susijusių su darbo užmokesčio dokumentų saugojimu, už kurį ši bendrovė buvo atsakinga kaip tuos darbininkus perėmusi įmonė, ir reikalavimu gauti administracinius leidimus 200 kroatų, serbų ar bosnių darbininkų, nevykdymą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslino, kad, jeigu šios baudos nebus sumokėtos, jos bus pakeistos atitinkamai į 1736 dienų ir 1600 dienų trukmės laisvės atėmimo bausmes.

18

Asmenys, kuriems skirtos šios sankcijos, dėl tų sprendimų pateikė skundus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

19

Pirmiausia šiam teismui kyla abejonių dėl tokių teisės aktų, kaip nagrinėjami pagrindinėse bylose, atitikties Sąjungos teisėje įtvirtintam sankcijų proporcingumo principui, nes, nors pagal tuos teisės aktus teismai turi tam tikrą diskreciją nustatyti sankciją, ši diskrecija labai apribota dėl sudėjimo taisyklės, dėl poveikį baudos dydžiui darančių aplinkybių egzistavimo ir nustatyto didelio minimalaus baudos dydžio, todėl net jeigu skiriama mažiausia iš galimų skirti baudų, jos visa suma išlieka labai didelė.

20

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar galimybė skirti kelerių metų laisvės atėmimo bausmę, jeigu bauda nesumokėta, už dėl nerūpestingumo padarytą administracinį nusižengimą atitinka šį proporcingumo principą.

21

Galiausiai, tas teismas patikslino, kad, jeigu skundas būtų atmestas, remiantis pagrindinėse bylose taikytinos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymo 52 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjams būtų nurodyta padengti proceso išlaidų dalį, kuri sudarytų 20 % skirtos baudos dydžio.

22

Šiomis aplinkybėmis Landesverwaltungsgericht Steiermark (Štirijos federalinės žemės administracinis teismas, Austrija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

Byloje C‑64/18:

Byloje C‑140/18:

Byloje C‑146/18:

„Ar [Chartijos] 47 ir 49 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jiems prieštarauja nacionalinė norma, kurioje imperatyviai numatyta, kad padengtina proceso išlaidų dalis yra 20 proc. nuo skirtos baudos?“

Byloje C‑148/18:

„Ar [Chartijos] 49 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad jai prieštarauja nacionalinė norma, kurioje už pažeidimus, padarytus dėl aplaidumo, yra numatytos neriboto dydžio baudos, visų pirma didelės minimalios baudos, ir alternatyvios kelerių metų laisvės atėmimo bausmės?“

23

Teisingumo Teismo pirmininko nutartimis bylos C‑64/18, C‑140/18, C‑146/18 ir C‑148/18 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas sprendimas.

24

Šiais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar SESV 56 straipsnis, Chartijos 47 ir 49 straipsniai, Direktyva 96/71 ir Direktyva 2014/67 turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, kaip nagrinėjami šioje byloje, kuriuose nustatyta, kad, jeigu nevykdomos pareigos darbo teisės srityje, susijusios su administracinių leidimų gavimu ir darbo užmokesčio dokumentų saugojimu, skiriamos baudos:

25

Pirmiausia pažymėtina, kad iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytų duomenų matyti, jog pagrindinėse bylose nagrinėjamuose teisės aktuose tiesiogiai neįtvirtintos Austrijos teisės aktuose nustatytos darbo ir įdarbinimo sąlygos, bet jais siekiama garantuoti kontrolės, kurią gali vykdyti kompetentingos Austrijos valdžios institucijos, kad užtikrintų šių sąlygų laikymąsi, veiksmingumą.

26

Tačiau Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tokios kontrolės priemonės nepatenka į Direktyvos 96/71 taikymo sritį, nes Direktyva 96/71 siekiama suderinti nacionalinės materialinės teisės nuostatas, susijusias su komandiruotų darbuotojų darbo ir įdarbinimo sąlygomis, nepriklausomai nuo papildomų administracinių taisyklių, skirtų patikrinti, kaip laikomasi šių sąlygų (2014 m. gruodžio 3 d. Sprendimo De Clercq ir kt., C‑315/13, EU:C:2014:2408, 47 punktas).

27

Iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat matyti, jog pagrindinėse bylose nagrinėjamos faktinės aplinkybės klostėsi nuo 2015 m. rugsėjo mėn. iki spalio mėn. Vadinasi, Direktyva 2014/67, kurios perkėlimo terminas, nustatytas jos 23 straipsnyje, baigėsi 2016 m. birželio 18 d., į Austrijos teisę buvo perkelta 2016 m. birželio mėn. priimtu įstatymu, o jis įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d., ir ji toms aplinkybėms netaikoma (pagal analogiją žr. 2018 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Čepelnik, C‑33/17, EU:C:2018:896, 27 punktą).

28

Galiausiai, nors tam tikri suinteresuotieji asmenys, pateikę pastabas Teisingumo Teisme, teigė, kad jis atsakymą į pateiktus prejudicinius klausimus turi grįsti ir Direktyva 2006/123, primintina, jog, remiantis šios direktyvos 1 straipsnio 6 dalimi, ši direktyva neturi įtakos nacionalinės teisės aktuose nustatomoms atgrasomosioms priemonėms, kuriomis siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi pagrindinių nuostatų darbo teisės srityje (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Čepelnik, C‑33/17, EU:C:2018:896, 29–35 punktus).

29

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad direktyvos 96/71, 2014/67 ir 2006/123 neturi reikšmės atsakymui į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus.

30

Primintina, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją laisvės teikti paslaugas apribojimu laikomos visos priemonės, kurios draudžia šią laisvę, trukdo ją įgyvendinti arba daro šį įgyvendinimą mažiau patrauklų. Be to, SESV 56 straipsniu suteikiama teisių ne vien paslaugų teikėjams, bet ir šių paslaugų gavėjams (2018 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Čepelnik, C‑33/17, EU:C:2018:896, 37 ir 38 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

31

Teisingumo Teismas yra nusprendęs ir tai, kad nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos komandiruojant darbuotojus priimančiojoje valstybėje narėje nustatyta pareiga parengti ir saugoti socialinės apsaugos ar darbo dokumentus, gali lemti papildomą administracinę ir ekonominę naštą ir išlaidas kitoje valstybėje narėje įsteigtoms įmonėms, todėl tai yra laisvės teikti paslaugas apribojimas (šiuo klausimu žr. 1999 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Arblade ir kt., C‑369/96 ir C‑376/96, EU:C:1999:575, 58 ir 59 punktus; 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑490/04, EU:C:2007:430, 66–69 punktus ir 2010 m. spalio 7 d. Sprendimo dos Santos Palhota ir kt., C‑515/08, EU:C:2010:589, 42–44 punktus).

32

Dėl Sąjungos valstybėje narėje įsteigtos įmonės paslaugos teikėjos vykdomo darbuotojų, kurie yra trečiosios valstybės piliečiai, komandiravimo Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nacionalinės teisės aktai, siejantys kitoje valstybėje narėje įsteigtos įmonės paslaugų teikimą nacionalinėje teritorijoje su administracinio leidimo išdavimu, yra laisvės teikti paslaugas ribojimas, kaip jis suprantamas pagal SESV 56 straipsnį (2018 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Danieli & C. Officine Meccaniche ir kt., C‑18/17, EU:C:2018:904, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

33

Taigi reikia konstatuoti, kad nacionalinės teisės aktai, kuriuose tiek paslaugų teikėjui, tiek atitinkamų paslaugų gavėjui nustatytos sankcijos už tokių pareigų, kurios savaime yra laisvės teikti paslaugas apribojimas, nevykdymą, gali padaryti šios laisvės įgyvendinimą mažiau patrauklų.

34

Vadinasi, tokie nacionalinės teisės aktai, kaip nagrinėjami pagrindinėse bylose, yra laisvės teikti paslaugas apribojimas.

35

Iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę pasinaudoti SESV užtikrintomis pagrindinėmis laisvėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, vis dėlto gali būti leistinos, jeigu jos atitinka privalomuosius bendrojo intereso pagrindus, yra tinkamos siekiamam tikslui įgyvendinti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti (2018 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Čepelnik, C‑33/17, EU:C:2018:896, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

36

Šiuo atveju Austrijos vyriausybė mano, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamas laisvės teikti paslaugas apribojimas pateisinamas darbuotojų socialinės apsaugos, kovos su sukčiavimu, visų pirma socialinės rūpybos srityje, ir piktnaudžiavimo prevencijos tikslais.

37

Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad darbuotojų socialinė apsauga, kova su sukčiavimu, visų pirma socialinės rūpybos srityje, ir piktnaudžiavimo prevencija yra tikslai, kurie gali būti pripažinti laisvės teikti paslaugas apribojimą galinčiais pateisinti privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais (2018 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Čepelnik, C‑33/17, EU:C:2018:896, 44 punktas).

38

Šiomis aplinkybėmis tokie nacionalinės teisės aktai, kaip nagrinėjami pagrindinėse bylose, nustatantys sankcijas už pareigų darbo teisės srityje nevykdymą, kuriais siekiama tų tikslų, gali būti pripažįstami tinkamais užtikrinti tokių pareigų vykdymą, taigi ir siekiamiems tikslams įgyvendinti.

39

Šiuo klausimu dėl tokio kaip pagrindinėse bylose nagrinėjamo laisvės teikti paslaugas apribojimo būtinumo primintina, jog taikomos sankcijos griežtumas turi atitikti pažeidimo, už kurį ji skirta, sunkumą. Be to, nacionalinės teisės aktuose leidžiamos taikyti administracinės ar baudžiamosios priemonės neturi viršyti to, kas būtina šių teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti (pagal analogiją žr. 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Zheng, C‑190/17, EU:C:2018:357, 41 ir 42 punktus bei juose nurodytą jurisprudenciją).

40

Visų pirma, esant šiam kontekstui, svarbu pažymėti, jog tokiais teisės aktais, kaip nagrinėjami pagrindinėse bylose, siekiama bausti už darbo teisės srityje nustatytų reikalavimų gauti administracinius leidimus ir saugoti darbo užmokesčio dokumentus nesilaikymą.

41

Antra, žinoma, reikia pažymėti, kad teisės aktai, kuriuose nustatytos sankcijos, o jų dydį lemia darbuotojų, su kuriais susijęs tam tikrų darbo teisės srityje nustatytų pareigų nevykdymas, skaičius, neatrodo savaime neproporcingi (pagal analogiją žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Chmielewski, C‑255/14, EU:C:2015:475, 26 punktą).

42

Toliau, dėl siekiant nubausti už tokių pareigų nevykdymą nustatytos didelės baudos ir šių baudų sudėjimo pažymėtina, kad jeigu pažeidimas padarytas dėl kelių darbuotojų, kai nenustatyta maksimali riba, gali būti skirtos labai didelės baudos, galinčios sudaryti, kaip šiuo atveju, kelis milijonus eurų.

43

Be to, aplinkybė, kad bet kuriuo atveju tokios baudos negali būti mažesnės nei nustatyto dydžio, gali lemti tai, kad tokios sankcijos bus skirtos tada, kai neįrodyta, kad inkriminuojama veika yra labai sunki.

44

Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad, remiantis pagrindinėse bylose nagrinėjamais teisės aktais, jeigu dėl sprendimo, kuriuo skirta tokia sankcija, to sprendimo adresato pateiktas skundas atmestas, jis turi sumokėti 20 % sankcijos dydžio sumą kaip procedūros išlaidų dalį.

45

Ketvirta, iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog pagrindinėse bylose nagrinėjamuose teisės aktuose nustatyta, kad, jeigu skirta bauda nesumokėta, skiriama ją pakeičianti laisvės atėmimo bausmė, kuri yra ypač griežta dėl atitinkamam asmeniui jos sukeliamų pasekmių (šiuo klausimu žr. 1980 m. liepos 3 d. Sprendimo Pieck, 157/79, EU:C:1980:179, 19 punktą; 1996 m. vasario 29 d. Sprendimo Skanavi ir Chryssanthakopoulos, C‑193/94, EU:C:1996:70, 36 punktą ir 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo I, C‑195/16, EU:C:2017:815, 77 punktą).

46

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, matyti, jog tokie teisės aktai, kaip nagrinėjami pagrindinėse bylose, neatitinka pažeidimų, t. y. darbo teisės srityje nustatytų pareigų gauti administracinius leidimus ir saugoti darbo užmokesčio dokumentus nevykdymo, už kuriuos skirtos sankcijos, sunkumo.

47

Be to, veiksmingas pareigų, už kurių nevykdymą baudžiama pagal tokius teisės aktus, vykdymas galėtų būti užtikrintas mažiau ribojančiomis priemonėmis, pavyzdžiui, nustačius mažesnes baudas arba nustačius tokių baudų maksimalius dydžius ir nebūtinai jas siejant su pakeitimu laisvės atėmimo bausmėmis.

48

Todėl reikia nuspręsti, kad tokie teisės aktai, kaip nagrinėjami pagrindinėse bylose, viršija tai, kas būtina, siekiant užtikrinti, kad būtų vykdomos darbo teisės srityje nustatytos pareigos gauti administracinius leidimus ir saugoti darbo užmokesčio dokumentus, taip pat būtų įgyvendinti siekiami tikslai.

49

Atsižvelgiant į šiuos argumentus, nereikia nagrinėti šių teisės aktų atitikties Chartijos 47 ir 49 straipsniams.

50

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip: SESV 56 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, kaip nagrinėjami pagrindinėse bylose, kuriuose nustatyta, kad, jeigu nevykdomos darbo teisės srityje nustatytos pareigos gauti administracinius leidimus ir saugoti darbo užmokesčio dokumentus, skiriamos baudos:

51

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:

SESV 56 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, kaip nagrinėjami pagrindinėse bylose, kuriuose nustatyta, kad, jeigu nevykdomos darbo teisės srityje nustatytos pareigos gauti administracinius leidimus ir saugoti darbo užmokesčio dokumentus, skiriamos baudos: