–

Sole-Mizo Zrt., atstovaujamos ügyvéd L. Maklári,

–

Dalmandi Mezőgazdasági Zrt., atstovaujamos ügyvéd L. Maklári,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M.Z. Fehér ir G. Koós,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos L. Lozano Palacios ir A. Sipos,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl Sąjungos teisės, susijusios su teise į pažeidžiant Sąjungos teisę valstybėje narėje surinkto mokesčio grąžinimą, išaiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant du Sole-Mizo Zrt. (C‑13/18) ir Dalmandi Mezőgazdasági Zrt. (C‑126/18) ginčus su Nemzeti Adó- és Vámhivatal Fellebbviteli Igazgatósága (Nacionalinės mokesčių ir muitų administracijos skundų direkcija, Vengrija) dėl esminių ir procedūrinių sąlygų, kuriomis grąžinama apmokestinamajam asmeniui pridėtinės vertės mokesčio (PVM) permoka, negalėjusi būti susigrąžinta per protingą terminą dėl valstybės narės teisės aktuose nustatytos sąlygos, kurią vėliau Teisingumo Teismas pripažino prieštaraujančia Sąjungos teisei.

3

2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1, toliau – PVM direktyva) 183 straipsnyje numatyta:

„Kai tam tikrą mokestinį laikotarpį atskaityta PVM suma viršija mokėtino PVM sumą, valstybės narės gali arba grąžinti šį skirtumą, arba jį perkelti į kitą laikotarpį jų pačių nustatytomis sąlygomis.

Tačiau valstybės narės gali atsisakyti grąžinti ar perkelti skirtumą, jei jo suma nedidelė.“

4

Pagal Az általános forgalmi adóról szóló 2007. évi CXXVII. törvény (2007 m. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas Nr. CXXVII, Magyar Közlöny 2007/155 (XI. 16); toliau – PVM įstatymas) 186 straipsnio 2 dalį PVM permoka buvo grąžinama tik jeigu buvo sumokėtas visas atlygis, įskaitant PVM, už sandorį, dėl kurio susidarė atskaitytinas PVM (vadinamoji „apmokėtų įsigijimų“ sąlyga). Nesant mokėjimo, permoka turėjo būti perkelta į kita apmokestinamąjį laikotarpį.

5

2011 m. liepos 28 d. Sprendime Komisija / Vengrija (C‑274/10, EU:C:2011:530) Teisingumo Teismas konstatavo, kad PVM įstatymo 186 straipsnio 2 dalis prieštaravo PVM direktyvos 183 straipsniui.

6

Az általános forgalmi adóról szóló 2007. évi CXXVII. törvény jogharmonizációs célú módosításáról és az adó visszaigénylés különös eljárási szabályairól szóló 2011. évi CXXIII. törvény (2011 m. Įstatymas CXXIII, iš dalies derinimo tikslais keičiantis 2007 m. Pridėtinės vertės įstatymą CXXVII, kuriuo reglamentuojama specialioji mokesčio grąžinimo tvarka; toliau – Pakeitimo įstatymas) nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. buvo panaikintos PVM įstatymo 186 straipsnio 2–4 dalys. Pagal jį dabar buvo leidžiama susigrąžinti atskaitytino PVM permoką, nelaukiant, kol bus sumokėtas atlygis už sandorį, dėl kurio atsirado atskaitytinas PVM.

7

Az adózás rendjéről szóló 2003. évi XCII. törvény (2003 m. Įstatymas Nr. XCII, įgyvendinantis mokesčių procedūros kodeksą; toliau – Mokesčių procedūros kodeksas) 37 straipsnio 4 ir 6 dalyse nustatyta:

„4.   Apmokestinamajam asmeniui mokėtinos biudžeto subsidijos mokėjimo terminą reglamentuoja šio įstatymo ar konkretaus įstatymo priedai. Biudžeto dotacija arba PVM, kurį prašoma grąžinti, turi būti išmokėti per 30 dienų nuo prašymo (deklaracijos) gavimo, bet ne anksčiau kaip iki nustatytos datos, kai šis laikotarpis pratęsiamas iki 45 dienų, jeigu grąžintino PVM suma viršija 500000 [Vengrijos forintų (HUF)]. <…>

<…>

6.   Jei mokesčių administratorius vėluoja sumokėti, už kiekvieną uždelstą dieną mokamos palūkanos, kurių dydis atitinka palūkanų normą. <…>“

8

Šio kodekso 124/C straipsnyje nurodyta:

„(1)   Tais atvejais, kai Alkotmánybíróság [(Konstitucinis Teismas, Vengrija)], Kúria [(Aukščiausiasis Teismas, Vengrija)] arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismas atgaline data nustato, kad teisės norma, kurioje nustatyta mokestinė prievolė, prieštarauja Pagrindiniam įstatymui ar privalomam Europos Sąjungos teisės aktui, arba, jei tai savivaldybės reglamentas, – bet kokiai kitai teisės normai, ir kad šiuo teismo sprendimu apmokestinamajam asmeniui suteikiama teisė į grąžinimą pagal šio straipsnio nuostatas, pirmosios pakopos mokesčių institucija grąžina mokestį apmokestinamojo asmens prašymu, laikydamasi atitinkamame sprendime nustatytos tvarkos.

(2)   Apmokestinamasis asmuo savo prašymą mokesčių institucijai gali pateikti raštu per 180 dienų nuo Alkotmánybíróság [(Konstitucinis Teismas, Vengrija)], Kúria [(Aukščiausiasis Teismas, Vengrija)] arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo paskelbimo arba pranešimo; šiam laikotarpiui pasibaigus, negali būti prašoma netaikyti senaties termino. Mokesčių institucija atmeta prašymą, jeigu paskelbimo arba pranešimo apie sprendimą dieną teisė prašyti kompensacijos nustojo galioti.

<…>

(6)   Jeigu apmokestinamojo asmens teisė į mokesčių grąžinimą yra pagrįsta, mokesčių institucija grąžinimo metu sumoka palūkanas už grąžintinus mokesčius, kurių norma yra lygi centrinio banko bazinei normai ir yra skaičiuojama nuo mokesčio mokėjimo dienos iki tos dienos, kai sprendimas grąžinti mokesčius tapo galutinis. Mokesčių grąžinimas turi būti išmokėtas tą dieną, kai sprendimas buvo pripažintas galutiniu, ir turi būti atliktas per 30 dienų nuo tos dienos, kai mokesčiai turėjo būti grąžinti. Su biudžeto subsidijų mokėjimu susijusios nuostatos mutatis mutandis taikomos grąžinimui, kuris reglamentuojamas pagal šią dalį, išskyrus 37 straipsnio 6 dalį.“

9

Minėto kodekso 124/D straipsnio 1-3 dalys suformuluotos taip:

„(1)   Išskyrus atvejus, kai šiame straipsnyje numatyta kitaip, prašymams grąžinti mokesčius, pagrįstiems teise į PVM atskaitą, taikomos 124/C straipsnio nuostatos.

(2)   Apmokestinamasis asmuo gali pasinaudoti 1 dalyje nurodyta teise, pateikdamas patikslintą mokesčių deklaraciją – per 180 dienų nuo Alkotmánybíróság [(Konstitucinis Teismas)] arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo paskelbimo arba pranešimo apie jį – mokestiniais metais arba mokestiniais metais, kuriais buvo sukurta atitinkama teisė į atskaitą. Pasibaigus terminui, prašymas dėl senaties termino netaikymo nebus priimtas.

(3)   Jei pagal patikslintą mokesčių deklaraciją matyti, kad apmokestinamasis asmuo turi teisę į mokesčių grąžinimą dėl mokesčio, kurį jis turi sumokėti, sumažėjimo arba dėl grąžintinos sumos padidėjimo, <…> mokesčių institucija grąžintinai sumai taiko palūkanų normą, lygią centrinio banko bazinei palūkanų normai, apskaičiuotai nuo mokėjimo datos, nurodytos deklaracijoje arba deklaracijose, kurios susijusios su patikslinta deklaracija, arba nustatytą dieną arba mokesčio mokėjimo dieną, jeigu ji vėlesnė, ir patikslintos deklaracijos pateikimo dieną. Grąžinimas, kuriam taikomos su biudžeto subsidijų mokėjimu susijusios nuostatos, turi būti atliktas per 30 dienų nuo patikslintos deklaracijos pateikimo.“

10

Mokesčių procedūros kodekso 164 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Teisė į mokesčio įvertinimą netenka galios praėjus penkeriems metams nuo paskutinės kalendorinių metų, kuriais turėjo būti pateikta deklaracija arba pranešimas apie tą mokestį, dienos arba, jei tokios deklaracijos arba pranešimo nėra, tuo metu, kai mokestis turėjo būti sumokėtas. Jei įstatyme nenumatyta kitaip, teisė prašyti skirti biudžeto subsidiją ir grąžinti permokas netenka galios praėjus penkeriems metams nuo paskutinės kalendorinių metų, kuriais buvo suteikta teisė prašyti subsidijos ar grąžinimo, dienos.“

11

Šio kodekso 165 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Palūkanų už vėlavimą norma už kiekvieną kalendorinę dieną yra lygi 1/365 dvigubos centrinio banko bazinės palūkanų normos, galiojusios jo taikymo dieną. Palūkanos už vėlavimą negali būti skaičiuojamos už palūkanas už vėlavimą Centrinis mokesčių ir muitų administratorius nenurodo mokėti palūkanų už vėlavimą, kurios neviršija 2000 [HUF].“

12

2014 m. liepos 17 d. Nutartyje Delphi Hungary Autóalkatrész Gyártó (C‑654/13, nepaskelbta Rink., EU:C:2014:2127, 39 punktas) Teisingumo Teismas nusprendė, kad Sąjungos teisė, visų pirma PVM direktyvos 183 straipsnis, turi būti aiškinama kaip draudžianti valstybės narės teisės aktus ir praktiką, pagal kuriuos nemokamos palūkanos už atskaitytino PVM permoką, kurios per protingą laikotarpį nebuvo leidžiama susigrąžinti dėl nacionalinės teisės nuostatos, pripažintos prieštaraujančia Sąjungos teisei. Vis dėlto Teisingumo Teismas taip pat priminė, kad, nesant Sąjungos teisės aktų šioje srityje, laikydamosi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų valstybės narės nustato tvarką, pagal kurią išmokamos šios palūkanos.

13

Atsižvelgdamas į šią nutartį Vengrijos mokesčių administratorius išplėtojo administracinę praktiką, dėl kurios teisėtumo Kúria (Aukščiausiasis Teismas) išsakė nuomonę 2016 m. lapkričio 24 d. Sprendime Nr. Kfv.I.35.472/2016/5. Vadovaudamasis šiuo sprendimu šis teismas priėmė sprendimą (Nr. EBH2017.K18) „Palūkanų už PVM, kurios susidarė dėl mokėjimo sąlygų, klausimo (sumos ir senaties termino) nagrinėjimas“ (toliau – Aukščiausiojo Teismo principinis sprendimas Nr. 18/2017), kuriame buvo patikslinta, kaip apskaičiuoti palūkanas nuo PVM sumos, kuri nebuvo susigrąžinta dėl „apmokėtų įsigijimų“ sąlygos. Pagal šį principinį sprendimą reikia skirti du laikotarpius:

14

2016 m. gruodžio 30 d.Sole-Mizo, remdamasi 2014 m. liepos 17 d. Nutartimi Delphi Hungary Autóalkatrész Gyártó (C‑654/13, nepaskelbta Rink., EU:C:2014:2127), pateikė mokesčių administratoriui prašymą sumokėti palūkanas už atskaitytino PVM permoką, kuri nebuvo grąžinta per protingą terminą dėl „apmokėtų įsigijimų“ sąlygos taikymo. Šis prašymas buvo pateiktas dėl įvairių ataskaitinių laikotarpių nuo 2005 m. gruodžio mėn. iki 2011 m. birželio mėn. Taip pat buvo paprašyta sumokėti palūkanas už vėlavimą dėl pavėluoto šių palūkanų mokėjimo.

15

2017 m. kovo 3 d. sprendimu pirmosios pakopos mokesčių institucija Sole-Mizo prašymą tenkino iš dalies ir nurodė sumokėti 99630000 HUF (apie 321501 EUR) dydžio palūkanas, apskaičiuotas pagal viengubą Vengrijos centrinio banko bazinę palūkanų normą, tačiau atmetė prašymą tiek, kiek juo buvo reikalaujama sumokėti palūkanas už vėlavimą dėl pavėluoto šių palūkanų mokėjimo, apskaičiuotas remiantis dviguba Vengrijos centrinio banko bazine palūkanų norma.

16

2017 m. birželio 19 d. sprendimu, priimtu gavus Sole-Mizo administracinį skundą, antrosios pakopos mokesčių institucija iš dalies pakeitė šį sprendimą ir nurodė sumokėti 104165000 HUF (maždaug 338891 EUR) dydžio palūkanas už atskaitytino PVM permoką, kuri negalėjo būti susigrąžinta dėl „apmokėtų įsigijimų“ sąlygos. Šių palūkanų suma buvo apskaičiuota remiantis Mokesčių procedūros kodekso 124/C ir 124/D straipsniais pagal viengubą Vengrijos centrinio banko bazinę palūkanų normą.

17

Sole-Mizo pareiškė ieškinį nacionaliniame teisme (byla C‑13/18) dėl 2017 m. birželio 19 d. antrosios pakopos mokesčių institucijos sprendimo, teigdama, kad suma, kurią reikia sumokėti kaip palūkanas už atskaitytino PVM permoką, kuri negalėjo būti susigrąžinta dėl „apmokėtų įsigijimų“ sąlygos, turėjo taip pat būti apskaičiuota pagal dvigubą Vengrijos centrinio banko bazinę palūkanų normą, kaip nustatyta Mokesčių procedūros kodekso 37 straipsnio 6 dalyje.

18

Šiam teismui kyla abejonių dėl palūkanų už PVM sumas apskaičiavimo tvarkos, kokia nustatyta Aukščiausiojo Teismo principiniame sprendime Nr. 18/2017, suderinamumo su Sąjungos teise ir ypač su lygiavertiškumo ir veiksmingumo principais.

19

Tokiomis aplinkybėmis Szegedi Közigazgatási és Munkaügyi Bíróság (Segedo administracinių ir darbo bylų teismas, Vengrija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

20

2016 m. gruodžio 30 d.Dalmandi Mezőgazdasági pirmosios pakopos mokesčių institucijai pateikė prašymą sumokėti palūkanas už atskaitytino PVM permoką, kuri nebuvo grąžinta per protingą terminą 2005–2011 m. laikotarpiu dėl „apmokėtų įsigijimų“ sąlygos. Reikalaujama suma buvo 74518800 HUF (maždaug 240515 EUR). Prašyme apskaičiuojant palūkanas buvo atsižvelgta į visą laikotarpį nuo mokesčio grąžinimo termino už kiekvieną atitinkamą ataskaitinį laikotarpį iki mokesčio grąžinimo termino už ataskaitinį laikotarpį, kai buvo priimtas Pakeitimo įstatymas, t. y. 2011 m. gruodžio 5 d. Prašyme apskaičiuojant šią sumą taikyta dviguba Vengrijos centrinio banko bazinė norma pagal Mokesčių procedūros kodekso 37 straipsnio 6 dalį. Be to, Dalmandi Mezőgazdasági paprašė sumokėti papildomas palūkanas už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 5 d. iki faktinio mokėjimo dienos, taip pat taikant Mokesčių procedūros kodekso 37 straipsnio 6 dalyje nurodytą palūkanų normą.

21

2017 m. kovo 10 d. sprendimu pirmosios pakopos mokesčių institucija iš dalies patenkino šį prašymą, nustatydama 34673000 HUF (maždaug 111035 EUR) palūkanų sumą už neteisėtai negrąžintas atskaitytino PVM permokos sumas už laikotarpį nuo 2005 m. ketvirtojo ketvirčio iki 2011 m. trečiojo ketvirčio pagal Mokesčių procedūros kodekso 124/D straipsnio 3 dalį. Ji atmetė likusią prašymo dalį.

22

Pirmosios pakopos mokesčių institucijos sprendimas buvo grindžiamas principais, nustatytais Aukščiausiojo Teismo principiniame sprendime Nr. 18/2017. Pirma, siekdama nustatyti palūkanų skolos sumą, mokesčių institucija taikė Mokesčių procedūros kodekso 124/C ir 124/D straipsnius, kuriuose numatyta taikyti normą, lygią Vengrijos centrinio banko bazinei palūkanų normai. Antra, ji nusprendė, kad Dalmandi Mezőgazdasági prašymas dėl palūkanų už vėlavimą buvo nepagrįstas, nes ši nepateikė nei ypatingo prašymo dėl grąžinimo, nei mokesčių deklaracijos, kurioje būtų prašymas dėl grąžinimo. Trečia, kiek tai susiję su 2005 m., pirmosios pakopos mokesčių institucija atmetė Dalmandi Mezőgazdasági prašymą dėl palūkanų, nes dėl šių metų trijų ketvirčių jau buvo suėjęs senaties terminas.

23

2017 m. birželio 12 d. sprendimu antrosios pakopos mokesčių institucija, kuriai Dalmandi Mezőgazdasági pateikė administracinį skundą, sumažino jai nustatytą sumą, kaip palūkanas už atskaitytino PVM permoką, kuri negalėjo būti susigrąžinta dėl „apmokėtų įsigijimų“ sąlygos, iki 34259000 HUF (apie 111527 EUR). Pagal Aukščiausiojo Teismo principinį sprendimą Nr. 18/2017 šios palūkanos buvo apskaičiuotos remiantis Mokesčių procedūros kodekso 124/C ir 124/D straipsniais vadovaujantis norma, lygia viengubai Vengrijos centrinio banko bazinei palūkanų normai. Be to, ji skyrė 7000 HUF (apie 22 EUR) palūkanų už vėlavimą už jos prašymo pavėluotą išnagrinėjimą, apskaičiuotų nuo 2017 m. kovo 9 d., ir patvirtino likusią pirmosios pakopos mokesčių institucijos sprendimo dalį.

24

Dalmandi Mezőgazdasági apskundė šį sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. Ji iš esmės teigė, kad Aukščiausiojo Teismo principinis sprendimas Nr. 18/2017 pažeidžia lygiavertiškumo, veiksmingumo ir Sąjungos tiesioginio veikimo principus.

25

Tokiomis aplinkybėmis Szekszárdi Közigazgatási és Munkaügyi Bíróság (Seksardo administracinių ir darbo bylų teismas, Vengrija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

26

2018 m. kovo 12 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑13/18 ir C‑126/18 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.

27

Vengrijos vyriausybė nurodo, kad prašymai priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtini. Anot jos, ne Teisingumo Teismas turi nagrinėti pagrindinėse bylose pateiktus klausimus dėl mokėjimo palūkanų, kurių norma, apskaičiavimas ir procedūra yra nustatyta ne Sąjungos, bet nacionalinėje teisėje.

28

Iš tiesų savo argumentais Vengrijos vyriausybė ginčija Teisingumo Teismo kompetenciją atsakyti į pateiktus klausimus.

29

Kai, remiantis SESV 267 straipsniu, kreipiamasi į Teisingumo Teismą, šis gali aiškinti SESV ir priimti sprendimą dėl Sąjungos institucijų priimtų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Nors Teisingumo Teismas neturi vertinti nacionalinės teisės aktų atitikties Sąjungos teisei ir aiškinti nacionalinių įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatų, jis yra kompetentingas pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui bet kokį Sąjungos teisės išaiškinimą, kad šis galėtų įvertinti tokį suderinamumą, siekdamas priimti sprendimą savo nagrinėjamose bylose (2019 m. spalio 16 d. Sprendimo Glencore Agriculture Hungary, C‑189/18, EU:C:2019:861, 31 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

30

Nagrinėjamu atveju reikia priminti, kad valstybės narės privalo grąžinti pažeidžiant Sąjungos teisę surinktas mokesčių sumas kartu su palūkanomis. Nors, nesant Sąjungos teisės aktų, kiekviena valstybė narė savo vidaus teisės sistemoje turi numatyti sąlygas, kuriomis šios palūkanos turi būti mokamos, be kita ko, normą ir palūkanų apskaičiavimo būdą, šios sąlygos turi atitikti lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus, taip pat mokesčių neutralumo principą (šiuo klausimu žr. 2013 m. balandžio 18 d. Sprendimo Irimie, C‑565/11, EU:C:2013:250, 22 ir 23 punktus ir 2018 m. vasario 28 d. Sprendimo Nidera, C‑387/16, EU:C:2018:121, 22, 23 ir 25 punktus bei juose nurodytą jurisprudenciją).

31

Taigi savo klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai teiraujasi Teisingumo Teismo dėl Sąjungos teisės išaiškinimo ir, konkrečiai kalbant, šio sprendimo pirmesniame punkte nurodytų Sąjungos teisės principų, o tai priklauso Teisingumo Teismo kompetencijai.

32

Šiomis aplinkybėmis reikia manyti, kad Teisingumo Teismas turi kompetenciją atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų klausimus.

33

Pirmuoju–trečiuoju klausimais byloje C‑13/18 ir pirmuoju bei antruoju klausimais ir septintojo klausimo pirma dalimi byloje C‑126/18, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai iš esmės siekia sužinoti, ar Sąjungos teisė, ypač PVM direktyvos 183 straipsnis ir veiksmingumo, lygiavertiškumo, tiesioginio veikimo ir proporcingumo principai, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama valstybės narės praktika, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią palūkanos už atskaitytino PVM permoką, kurios pažeisdama Sąjungos teisę valstybė narė negrąžino per protingą terminą, apskaičiuojamos taikant normą, atitinkančią nacionalinio centrinio banko bazinę normą.

34

Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad teisė susigrąžinti pažeidžiant Sąjungos teisės normas valstybėje narėje surinktus mokesčius yra Sąjungos teisės nuostatomis, kurių išaiškinimą pateikė Teisingumo Teismas, asmenims suteikiamų teisių pasekmė ir papildymas. Taigi iš esmės valstybės narės privalo grąžinti pažeidžiant Sąjungos teisę surinktus mokesčius (2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Littlewoods Retail ir kt., C‑591/10, EU:C:2012:478, 24 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

35

Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad jei valstybė narė surinko mokesčius pažeisdama Sąjungos teisę, asmenys turi teisę į tai, kad būtų sugrąžintas ne tik neteisėtai surinktas mokestis, bet ir šiai valstybei sumokėtos arba jos surinktos su šiuo mokesčiu tiesiogiai susijusios sumos. Tai taip pat apima nuostolius, patirtus dėl negalėjimo naudotis pinigų sumomis, kuriuos lėmė per anksti atsiradusi prievolė sumokėti mokestį (2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Littlewoods Retail ir kt., C‑591/10, EU:C:2012:478, 25 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

36

Iš šios jurisprudencijos matyti, kad valstybių narių pareigos grąžinti pažeidžiant Sąjungos teisę surinktas mokesčių sumas kartu su palūkanomis principas kyla iš Sąjungos teisės (2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Littlewoods Retail ir kt., C‑591/10, EU:C:2012:478, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37

Nesant Sąjungos teisės aktų, kiekviena valstybė narė savo vidaus teisės sistemoje turi numatyti sąlygas, kuriomis šios palūkanos turi būti mokamos, be kita ko, normą ir palūkanų apskaičiavimo būdą (paprastosios ar sudėtinės palūkanos). Šios sąlygos turi atitikti lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus, t. y. jos turi būti ne mažiau palankios nei panašiems reikalavimams pagal vidaus teisę taikomos sąlygos, ir neturi būti tokios, kad Sąjungos teisės suteiktų teisių įgyvendinimas taptų praktiškai neįmanomas (2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Littlewoods Retail ir kt., C‑591/10, EU:C:2012:478, 27 punktas ir nurodyta jurisprudencija). Be to, minėtomis sąlygomis turi būti laikomasi mokesčių neutralumo principo (2018 m. vasario 28 d. Sprendimo Nidera, C‑387/16, EU:C:2018:121, 25 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

38

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai siekia sužinoti, pirma, ar mokesčių administratoriaus praktika, paremta Aukščiausiojo Teismo principiniu sprendimu Nr. 18/2017, yra suderinama su lygiavertiškumo principu tiek, kiek pagal ją numatyta, jog palūkanos už atskaitytino PVM permoką, kurios nebuvo galima susigrąžinti dėl „apmokėtų įsigijimų“ sąlygos, apskaičiuojamos taikant Mokesčių procedūros kodekso 124/C ir 124/D straipsnius, o ne šio kodekso 37 straipsnio 4 ir 6 dalis.

39

Pagal sprendimuose dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktą informaciją Mokesčių procedūros kodekso 124/C ir 124/D straipsniuose numatyta, kad, Teisingumo Teismui, Alkotmánybíróság (Konstitucinis Teismas) arba Kúria (Aukščiausiasis Teismas) priėmus sprendimą, kuriame konstatuojama, jog mokestinę prievolę nustatanti nacionalinės teisės norma prieštarauja Sąjungos teisei arba Vengrijos pagrindiniam įstatymui arba, jei tai savivaldybės reglamentas, bet kokiai kitai teisės normai, mokesčių mokėtojui grąžintinoms sumoms taikoma palūkanų norma yra lygi Vengrijos centrinio banko bazinei normai. Vis dėlto remiantis ta pačia informacija Mokesčių procedūros kodekso 37 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad taikoma dviguba Vengrijos centrinio banko bazinė palūkanų norma, jei mokesčių administratorius neperveda prašomo PVM per 30 arba 45 dienas nuo prašymo grąžinti gavimo dienos.

40

Siekdami užtikrinti šio principo laikymąsi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai, kurie vieninteliai tiesiogiai žino nacionalinės teisės procesines ieškinių dėl grąžinimo pareiškimo prieš valstybę taisykles, turi patikrinti, ar procesinės taisyklės, skirtos iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai vidaus teisėje užtikrinti, atitinka šį principą, ir išnagrinėti tariamai panašių vidaus teise grindžiamų ieškinių dalyką ir esminius elementus. Šiuo tikslu šie nacionaliniai teismai turi patikrinti atitinkamų ieškinių panašumą, kiek tai susiję su jų dalyku, pagrindu ir pagrindinėmis aplinkybėmis (2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Littlewoods Retail ir kt., C‑591/10, EU:C:2012:478, 31 punktas).

41

Reikia pažymėti, kad atrodo, jog Mokesčių procedūros kodekso 124/C ir 124/D straipsniuose numatytos palūkanos atsiranda atgaline data dėl Teisingumo Teismo arba aukščiausios instancijos nacionalinio teismo sprendimo, mokestinę prievolę nustatančios normos, prieštaravimo aukštesnės teisinės galios normai (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai). Atrodo, kad šio kodekso 37 straipsnio 4 ir 6 dalys, atvirkščiai, yra susijusios su situacija, kai administratorius neišnagrinėjo prašymo grąžinti PVM per nustatytą terminą. Vadinasi, šioje nuostatoje baudžiama už tai, kad mokesčių administratorius nesilaiko termino, per kurį jis privalėjo grąžinti grąžintiną sumą.

42

Reikia pridurti, kad, kaip tai pažymėjo Europos Komisija savo rašytinėse pastabose, atrodo, jog minėto kodekso 37 straipsnio 6 dalyje numatytos palūkanos už vėlavimą taikomos laikotarpiui po apmokestinamojo asmens prašymo pervesti mokėtiną sumą, tačiau šio kodekso 124/C ir 124/D straipsniuose numatytos palūkanos taikomos, be kita ko, laikotarpiui prieš tokį prašymą. Taigi Mokesčių procedūros kodekso 124/C ir 124/D straipsnių ir šio kodekso 37 straipsnio 4 ir 6 dalių tikslas ir priežastys nėra panašūs (vis dėlto tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai).

43

Antra, pagal veiksmingumo principą reikalaujama, kad nacionalinės taisyklės, susijusios su valstybės narės pažeidžiant Sąjungos teisę negrąžintos atskaitytino PVM permokos grąžinimu, nebūtų kliūtis apmokestinamajam asmeniui gauti adekvačią nuostolių, patirtų dėl negalėjimo disponuoti atitinkamomis sumomis, kompensaciją (šiuo klausimu žr. 2013 m. balandžio 18 d. Sprendimo Irimie, C‑565/11, EU:C:2013:250, 26 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

44

Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad, atsižvelgiant į palūkanų už valstybės narės pažeidžiant Sąjungos teisę negrąžintą atskaitytino PVM permoką mokėjimo, kuriuo siekiama kompensuoti apmokestinamojo asmens finansinius nuostolius, kilusius dėl negalėjimo disponuoti atitinkamomis sumomis, tikslą, mokesčių neutralumo principas reikalauja, kad palūkanų mokėjimo tvarka būtų nustatyta taip, jog neteisėtai surinktų mokesčių ekonominė našta galėtų būti kompensuota (šiuo klausimu žr. 2013 m. gegužės 16 d. Sprendimo Alakor Gabonatermelő és Forgalmazó, C‑191/12, EU:C:2013:315, 24 ir 27 punktus; taip pat 2018 m. vasario 28 d. Sprendimo Nidera, C‑387/16, EU:C:2018:121, 24, 25 ir 29 punktus).

45

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai siekia išsiaiškinti, ar pagrindinėse bylose nagrinėjama mokesčių administratoriaus praktika yra suderinama su šio sprendimo pirmesniuose dviejuose punktuose primintais principais atsižvelgiant į, pirma, Mokesčių procedūros kodekso 124/C ir 124/D straipsniuose numatytą palūkanų normą ir, antra, laikotarpį, kuriam taikomos šios palūkanos.

46

Kalbant apie šią palūkanų normą, pažymėtina, kad šio kodekso 124/C ir 124/D straipsniuose buvo numatyta, jog taikomos palūkanos už PVM permoką pagal Vengrijos centrinio banko normą, kuri atitinka Vengrijos nacionalinio banko pagrindinėms refinansavimo operacijoms taikomą palūkanų normą. Vis dėlto, kaip savo išvados 72 ir 74 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, jeigu apmokestinamasis asmuo būtų turėjęs pasiskolinti sumą, lygią atskaitytino PVM permokai, iš kredito įstaigos, kad galėtų kompensuoti apyvartinių lėšų stygių, atsiradusį dėl pažeidžiant Sąjungos teisę surinktos atskaitytino PVM permokos negrąžinimo, jis būtų turėjęs mokėti didesnes palūkanas nei centrinio banko bazinė palūkanų norma, kuri taikoma tik kredito įstaigoms.

47

Dėl laikotarpio, kuriam taikomos šios palūkanos, iš Teisingumo Teismo turimos bylų medžiagos matyti, kad, remiantis aptariama nacionaline praktika, palūkanos už atskaitytino PVM permoką, kuri negalėjo būti susigrąžinta dėl „apmokėtų įsigijimų“ sąlygos, yra skaičiuojamos ataskaitiniu PVM laikotarpiu. Pagal Aukščiausiojo Teismo principinį sprendimą Nr. 18/2017 šios palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo kitos dienos po PVM deklaracijos, kurioje apmokestinamasis asmuo nurodė PVM permoką, kuri turėjo būti perkelta į kitą ataskaitinį laikotarpį dėl „apmokėtų įsigijimų“ sąlygos, pateikimo iki paskutinės kitos PVM deklaracijos pateikimo dienos.

48

Iš Sole-Mizo ir Dalmandi Mezőgazdasági pateiktos informacijos Teisingumo Teismui matyti, kad laikotarpis nuo dienos, kai buvo nustatyta palūkanų, už atskaitytino PVM permoką, kuri nesusigrąžinta dėl „apmokėtų įsigijimų“ sąlygos, suma iki šių palūkanų faktinio sumokėjimo šių dviejų įmonių atveju buvo nuo penkerių iki beveik vienuolikos metų, ir atrodo, kad už šį laikotarpį nenumatyta jokių palūkanų, kurios kompensuotų apmokestinamajam asmeniui pinigų nuvertėjimą dėl praėjusio laiko, kuris daro įtaką atitinkamos sumos vertei (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai).

49

Taigi dėl nacionalinės praktikos, pagal kurią pažeidžiant Sąjungos teisę surinktos atskaitytino PVM permokos grąžinimo apmokestinamojo asmens prašymu atveju šiai sumai taikomos palūkanos yra apskaičiuojamos pagal normą, kuri yra mažesnė nei apmokestinamasis asmuo, kuris nėra kredito įstaiga, turėtų mokėti, kad pasiskolintų minėtai sumai lygią sumą, ir jos taikomos konkrečiam ataskaitiniam laikotarpiui, netaikant palūkanų už laikotarpį nuo deklaracijos pateikimo iki atitinkamų sumų faktinio sumokėjimo, siekiant kompensuoti pinigų nuvertėjimą dėl praėjusio laiko, apmokestinamasis asmuo gali netekti tinkamos kompensacijos už nuostolius, patirtus dėl negalėjimo disponuoti atitinkamomis sumomis, todėl šia praktika nesilaikoma veiksmingumo principo. Be to, tokia praktika nekompensuojama neteisėtai surinktų mokesčių ekonominė našta, o tai prieštarauja mokesčių neutralumo principui.

50

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, nereikia nagrinėti šių klausimų atsižvelgiant į tiesioginio veikimo ir proporcingumo principus.

51

Remiantis tuo, kas išdėstyta, į pirmąjį–trečiąjį klausimus byloje C‑13/18 ir į pirmąjį bei antrąjį klausimus ir septintojo klausimo pirmą dalį byloje C‑126/18 reikia atsakyti taip, kad Sąjungos teisė, ypač veiksmingumo ir mokesčių neutralumo principai, turi būti aiškinami taip, kad remiantis jais draudžiama valstybės narės praktika, pagal kurią palūkanos už atskaitytino PVM permoką, kurios pažeisdama Sąjungos teisę valstybė narė negrąžino per protingą terminą, apskaičiuojamos taikant normą, kuri atitinka nacionalinio centrinio banko bazinę normą, kai, pirma, ši norma yra mažesnė už normą, turimą mokėti apmokestinamojo asmens, kuris nėra kredito įstaiga, kad pasiskolintų minėtai sumai lygią sumą, ir, antra, palūkanos už atitinkamą PVM permoką skaičiuojamos nustatytu ataskaitiniu laikotarpiu, netaikant palūkanų už laikotarpį nuo deklaracijos pateikimo iki atitinkamų sumų faktinio sumokėjimo, siekiant kompensuoti pinigų nuvertėjimą dėl praėjusio laiko.

52

Septintojo klausimo antra dalimi byloje C‑126/18 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Sąjungos teisė, ypač veiksmingumo ir lygiavertiškumo principai, turi būti aiškinami taip, kad remiantis jais draudžiama valstybės narės praktika, pagal kurią prašymams sumokėti palūkanas už taikant nacionalinę nuostatą, kuri vėliau pripažinta prieštaraujančia Sąjungos teisei, surinktą atskaitytino PVM permoką taikomas penkerių metų senaties terminas.

53

Šiuo klausimu iš šio sprendimo 37 punkte nurodytos jurisprudencijos matyti, kad, nesant Sąjungos teisės aktų, kiekviena valstybė narė savo vidaus teisės sistemoje turi numatyti sąlygas, kuriomis mokamos palūkanos už pažeidžiant Sąjungos teisę surinktus mokesčius, su sąlyga, kad laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principo.

54

Dėl veiksmingumo principo Teisingumo Teismas yra pripažinęs, jog tai, kad teisinio saugumo, kuris apsaugo tiek mokesčių mokėtoją, tiek administratorių, sumetimais nustatomi protingi senaties terminai ieškiniui pareikšti, atitinka Sąjungos teisę. Iš tiesų dėl tokių senaties terminų naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis netampa praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas, net jei suėjus šiems terminams ieškinys ar jo dalis privalo būti atmesti (2017 m. birželio 14 d. Sprendimo Compass Contract Services, C‑38/16, EU:C:2017:454, 42 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

55

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad galimybė be jokių apribojimų laiko atžvilgiu pasinaudoti teise į PVM permokos grąžinimą prieštarautų teisinio saugumo principui, pagal kurį reikalaujama, kad apmokestinamojo asmens mokestinė situacija, atsižvelgiant į jo teises ir pareigas mokesčių administratoriui, negalėtų būti užginčijama neribotą laiką (2010 m. sausio 21 d. Sprendimo Alstom Power Hydro, C‑472/08, EU:C:2010:32, 16 punktas).

56

Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad trejų metų nacionalinis senaties terminas, kuris prasideda nuo ginčijamo mokėjimo dienos, yra protingas (2002 m. liepos 11 d. Sprendimas Marks & Spencer, C‑62/00, EU:C:2002:435, 35 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

57

Nagrinėjamu atveju iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑126/18 matyti, kad dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės praktikos, pagrįstos Mokesčių procedūros kodekso 164 straipsnio 1 dalimi, apmokestinamasis asmuo gali prašyti palūkanų, kad būtų kompensuoti nuostoliai už paskutinį 2005 m. ataskaitinį laikotarpį dėl „apmokėtų įsigijimų“ sąlygos taikymo. Pagal šią nacionalinę praktiką prašymas sumokėti palūkanas turėjo būti paduotas vėliausiai paskutinę penktų kalendorių metų dieną įsigaliojus 2011 m. rugsėjo 27 d. Pakeitimo įstatymui, pagal kurį buvo sudarytos galimybės pradėti procedūrą dėl taikant „apmokėtų įsigijimų“ sąlygą surinktos atskaitytino PVM permokos gražinimo, t. y. 2016 m. gruodžio 31 d.

58

Taigi pagal minėtą nacionalinę praktiką teisei prašyti palūkanų už pažeidžiant Sąjungos teisę surinktą atskaitytino PVM permoką taikomas penkerių metų senaties terminas, prasidedantis nuo nacionalinio teisės akto, kuriame nustatoma šios permokos grąžinimo procedūra, įsigaliojimo dienos. Reikia konstatuoti, kad tokia nacionaline praktika laikomasi iš veiksmingumo principo kylančių reikalavimų.

59

Antra, dėl lygiavertiškumo principo pažymėtina, kad Teisingumo Teismas neturi jokios informacijos, dėl kurios galėtų abejoti dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės praktikos suderinamumo su šiuo principu tiek, kiek prašymui sumokėti palūkanas taikomas toks pats penkerių metų senaties terminas, ir nesvarbu, ar prašymas yra pagrįstas Sąjungos teisės, ar nacionalinės teisės, kurios objektas ir priežastis yra panaši, pažeidimu.

60

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į septintojo klausimo antrą dalį byloje C‑126/18 reikia atsakyti taip, kad Sąjungos teisė, ypač veiksmingumo ir lygiavertiškumo principai, turi būti aiškinami taip, kad remiantis jais nedraudžiama valstybės narės praktika, pagal kurią prašymams sumokėti palūkanas už taikant nacionalinę nuostatą, kuri vėliau pripažinta prieštaraujančia Sąjungos teisei, surinktą atskaitytino PVM permoką taikomas penkerių metų senaties terminas.

61

Trečiuoju ir ketvirtuoju klausimais byloje C‑126/18, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą priėmęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Sąjungos teisė, ypač PVM direktyvos 183 straipsnis ir veiksmingumo principas, turi būti aiškinami taip, kad remiantis jais draudžiama valstybės narės praktika, pagal kurią, pirma, palūkanų už vėlavimą, mokėtinų dėl to, kad mokesčių administratorius per nustatytą terminą nesumokėjo palūkanų dėl pažeidžiant Sąjungos teisę surinktos atskaitytino PVM permokos skolos, mokėjimui taikoma sąlyga pateikti specialų prašymą, nors kitais atvejais tokios palūkanos skiriamos ex officio, ir, antra, šios palūkanos taikomos pasibaigus 30 arba 45 dienų terminui, per kurį administratorius turi išnagrinėti tokį prašymą, o ne nuo dienos, kai susidarė ši permoka.

62

Pirmiausia reikia pažymėti, kad šie klausimai yra susiję su palūkanomis, kurios taikomos ne už pažeidžiant Sąjungos teisę surinktą atskaitytino PVM permoką, o už Mokesčių procedūros kodekso 37 straipsnio 4 ir 6 dalyse numatytas palūkanas, taikomas administratoriui pavėlavus sumokėti sumą, kurią išmokėti prašė apmokestinamasis asmuo. Šiuo klausimu iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑126/18 matyti, kad Dalmandi Mezőgazdasági nepateikė prašymo išmokėti palūkanas už šios bendrovės permoką įvairiais ataskaitiniais laikotarpiais nuo 2005 m. gruodžio mėn. iki 2011 m. birželio mėn., įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, kuriame buvo nustatyta procedūra dėl 2011 m. taikant „apmokėtų įsigijimų“ sąlygą Vengrijos valstybės surinktos atskaitytino PVM permokos gražinimo; tai buvo padaryta tik 2016 m. gruodžio 30 d. Taigi mokesčių administratorius atmetė Dalmandi Mezőgazdasági prašymą dėl palūkanų už vėlavimą nuo ankstesnės dienos nei šio prašymo pateikimo diena, ir, pasibaigus nagrinėjimo terminui, šis administratorius atsisakė jas mokėti pagal Mokesčių procedūros kodekso 37 straipsnio 6 dalį, nes, nesant prašymo, dėl jokio vėlavimo administratorius negali būti kaltas.

63

Kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 100 punkte, kadangi Mokesčių procedūros kodekso 37 straipsnio 4 ir 6 punktuose numatytos palūkanos už vėlavimą mokamos, nes mokesčių administratorius, gavęs apmokestinamojo asmens prašymą, vėluoja mokėti skolą, tokių palūkanų mokėjimas tiesiogiai kyla ne iš pareigos pagal Sąjungos teisę kompensuoti nuostolius, atsiradusius dėl negalėjimo disponuoti pažeidžiant Sąjungos teisę surinkta PVM permoka, bet dėl to, jog mokesčių administratorius praleido jam taikomą nacionalinėje teisėje numatytą procedūros terminą.

64

Darytina išvada, kad kai, kaip pagrindinėje byloje, skola atsirado valstybei narei pažeidus Sąjungos teisę, veiksmingumo principas reikalauja, kad ji pervestų palūkanas už vėlavimą, kai administratorius vėluoja sumokėti šią skolą, antraip valstybės narės nebus skatinamos kuo greičiau kompensuoti šio apmokestinamojo asmens patirtas tokio pažeidimo pasekmes.

65

Dėl šių palūkanų mokėjimo sąlygų iš šio sprendimo 37 punkte primintos jurisprudencijos matyti, kad, nesant Sąjungos teisės aktų, kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje turi būti numatytos šios sąlygos, laikantis, be kita ko, lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų.

66

Kiek tai susiję su veiksmingumo principu, kuris vienintelis paminėtas trečiajame ir ketvirtajame klausimuose byloje C‑126/18, dėl reikalavimo, susijusio su prašymo sumokėti palūkanas už vėlavimą, mokėtinas, kai administratorius vėluoja sumokėti skolą, atsiradusią dėl Sąjungos teisės pažeidimo, savaime negali tapti praktiškai neįmanoma įgyvendinti teisės į pažeidžiant Sąjungos teisę surinktos PVM permokos grąžinimą. Taigi, kaip pažymi Vengrijos vyriausybė, pateikęs tokį prašymą apmokestinamasis asmuo informuoja mokesčių administratorių apie jo skolą, ir remdamasis šiuo prašymu administratorius gali įsitikinti dėl atitinkamos skolos sumos ir teisinio pagrindo.

67

Atsižvelgiant į procesinę autonomiją, kurią valstybės narės turi nustatydamos savo nacionalinėje teisėje procedūrines sąlygas, kuriomis mokamos palūkanos už pažeidžiant Sąjungos teisę surinktus mokesčius, reikalavimas, kad apmokestinamasis asmuo pateiktų prašymą sumokėti palūkanas už vėlavimą, mokėtinas, kai administratorius vėluoja sumokėti skolą, atsiradusią dėl to, jog valstybė pažeidė Sąjungos teisę, neprieštarauja veiksmingumo principui.

68

Vadinasi, nacionalinė praktika, pagal kurią palūkanos už vėlavimą, kurios pagal nacionalinę teisę taikomos, kai mokesčių administratorius vėluoja mokėti apmokestinamojo asmens prašymu mokėtiną skolą praėjus 30 arba 45 dienų terminui, nustatytam mokesčių administratoriui šiam prašymui išnagrinėti, taip pat neprieštarauja veiksmingumo principui ir nesvarbu, kad skola atsirado pažeidžiant Sąjungos teisę surinktos PVM permokos grąžinimo aplinkybėmis.

69

Šiomis aplinkybėmis į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus byloje C‑126/18 reikia atsakyti taip, kad Sąjungos teisė, ypač veiksmingumo principas, turi būti aiškinami taip, kad remiantis jais nedraudžiama valstybės narės praktika, pagal kurią, pirma, palūkanų už vėlavimą, mokėtinų dėl to, kad mokesčių administratorius per nustatytą terminą nesumokėjo palūkanų dėl pažeidžiant Sąjungos teisę surinktos atskaitytino PVM permokos skolos, mokėjimui taikoma sąlyga pateikti specialų prašymą, nors kitais atvejais tokios palūkanos skiriamos ex officio, ir, antra, šios palūkanos taikomos pasibaigus 30 arba 45 dienų terminui, per kurį administratorius turi išnagrinėti tokį prašymą, o ne nuo dienos, kai susidarė ši permoka.

70

Kadangi penktasis klausimas byloje C‑126/18 yra pateiktas, jei Teisingumo Teismas atsakytų teigiamai į ketvirtąjį klausimą, ir kadangi šeštasis klausimas yra pateiktas, jei Teisingumo Teismas atsakytų teigiamai į penktąjį klausimą, į šiuos klausimus atsakyti nereikia.

71

Aštuntuoju klausimu byloje C‑126/18 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos teisė, ypač PVM direktyvos 183 straipsnis ir veiksmingumo principas, turi būti aiškinami taip, kad remiantis jais draudžiama valstybės narės praktika, pagal kurią palūkanos už vėlavimą, mokėtinos dėl to, kad mokesčių administratorius per nustatytą terminą nesumokėjo palūkanų, susidariusių dėl pažeidžiant Sąjungos teisę surinktos PVM permokos skolos, gali būti skirtos už laikotarpį, kai ši permoka susidarė, tik tuo atveju, jei apmokestinamojo asmens deklaracijoje už laikotarpį, kai ši valstybė narė nutraukė Sąjungos teisės pažeidimą, buvo nurodyta atskaitytino PVM permoka.

72

Šiuo klausimu iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą C‑126/18 matyti, kad Dalmandi Mezőgazdasági gavo 7000 HUF (apie 22 EUR) palūkanų už vėlavimą dėl to, kad buvo praleistas jos prašymo dėl palūkanų už pažeidžiant Sąjungos teisę surinktą atskaitytino PVM permoką sumokėjimo išnagrinėjimo terminas (2016 m. rugsėjo 30 d.), nors mokesčių administratorius atsisakė jai sumokėti tokias palūkanas už laikotarpį iki jos prašymo. Be to, neginčijama, kad šios bendrovės deklaracijoje už laikotarpį, kai Vengrijos valstybė nutraukė šį Sąjungos teisės pažeidimą, nebuvo nurodyta atskaitytino PVM permoka.

73

Taigi, kaip matyti iš šio sprendimo 67 ir 68 punktų, nepažeisdamas veiksmingumo principo mokesčių administratorius galėjo atsisakyti sumokėti tokias palūkanas už vėlavimą už laikotarpį iki prašymo pateikimo.

74

Šiomis aplinkybėmis nereikia atsakyti į klausimą, ar, atsižvelgiant į šio principo reikalavimus, administratorius galėjo atsisakyti sumokėti tokias palūkanas už tą patį laikotarpį dėl kitos priežasties nei vėlavimas pateikti prašymą, nes apmokestinamojo asmens deklaracijoje už laikotarpį, kai Vengrijos valstybė nutraukė šį Sąjungos teisės pažeidimą, nebuvo nurodyta atskaitytino PVM permoka.

75

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: