1. 

Šiame apeliaciniame skunde, kuriuo Europos Komisija ginčija Bendrojo Teismo sprendimą RQ / Komisija ( 2 ), keliami keli svarbūs klausimai dėl pagrindinės ES institucijos pareigūno teisės būti išklausytam siekiant apsiginti. Pirma, ar sprendimas atšaukti ES pareigūno imunitetą nuo persekiojimo nacionaliniame baudžiamajame procese yra „jo nenaudai priimtas aktas“, kaip tai suprantama pagal Tarnybos nuostatus ( 3 )? Antra, į kokius veiksnius reikėtų atsižvelgti vertinant, ar pareigūno imunitetas turėtų būti atšauktas pagal Protokolą (Nr. 7) dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų (toliau – Protokolas Nr. 7)? Trečia, kaip turėtų būti aiškinama teisė būti išklausytam atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisę į gerą administravimą?

2.

Chartijos 41 straipsnio 1 dalyje kiekvienam asmeniui užtikrinama teisė į tai, kad ES institucijos jo reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką. Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkte nurodyta, kad teisė į gerą administravimą apima „kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant be kokią individualią jam nepalankią priemonę“.

3.

51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Chartijos nuostatos skirtos, be kita ko, ES institucijoms, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Jos turi gerbti teises, laikytis principų ir skatinti Chartijos taikymą pagal turimus atitinkamus įgaliojimus.

4.

Pagal 52 straipsnio 1 dalį teisių, pavyzdžiui, teisės į gerą administravimą, apribojimai turi būti numatyti įstatyme ir nekeisti šių teisių esmės. Remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir iš tikrųjų atitinka Europos Sąjungos pripažintus bendrojo intereso tikslus arba yra reikalingi kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

5.

Europos Sąjungos pareigūnams (ir kitiems tarnautojams) taikomos nuostatos išdėstytos Protokolo Nr. 7 V skyriuje. Tame skyriuje esančio 11 straipsnio a punkte nustatyta, kad ES pareigūnams suteikiamas imunitetas nuo jurisdikcijos dėl jų veiksmų, atliktų einant pareigas.

6.

17 straipsnyje (kuris yra VII skyriuje „Bendrosios nuostatos“) nustatyta, kad privilegijos, imunitetai ir lengvatos, be kita ko, ES pareigūnams taikomi tik Europos Sąjungos interesais. Pagal 17 straipsnio antrą pastraipą kiekviena ES institucija privalo atšaukti tokį imunitetą, jei, šios institucijos nuomone, toks atšaukimas neprieštarauja Europos Sąjungos interesams.

7.

18 straipsnyje reikalaujama, kad taikydamos Protokolą Nr. 7 ES institucijos bendradarbiautų su atsakingomis valstybių narių institucijomis.

8.

Tarnybos nuostatų 23 straipsnyje nustatyta, kad privilegijos ir imunitetai, kuriais naudojasi pareigūnai, yra suteikiami tik Europos Sąjungos interesais. Pagal Protokolą Nr. 7 pareigūnai neatleidžiami nuo jų privačių įsipareigojimų arba galiojančių įstatymų ir viešosios tvarkos apsaugos nuostatų vykdymo. Jei dėl privilegijų ir imunitetų kyla ginčų, atitinkamas pareigūnas turi nedelsdamas apie tai pranešti paskyrimų tarnybai.

9.

24 straipsnyje nurodyta, kad Europos Sąjunga turi padėti pareigūnams, ypač procedūrose prieš bet kurį asmenį, kurio atžvilgiu ta procedūra buvo pradėta dėl jo pareigybės ar pareigų.

10.

90 straipsnio, kuris yra VII antraštinėje dalyje („Apeliaciniai skundai“), 2 dalyje nustatyta, kad pareigūnas gali paduoti skundą dėl jo nenaudai priimto akto.

11.

Pagal 91 straipsnio 1 dalį bet koks pareigūno ir Europos Sąjungos ginčas dėl šio pareigūno nenaudai priimto akto, kaip jis suprantamas pagal 90 straipsnio 2 dalį, teisėtumo priklauso Teisingumo Teismo jurisdikcijai.

12.

Reglamente (ES, Euratomas) Nr. 883/2013 dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų tyrimų ( 4 ) nustatytos tyrimų Europos Sąjungos finansiniams interesams apsaugoti atlikimo taisyklės ( 5 ). Siekiant kovoti su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu, korupcija ir kita neteisėta veikla, OLAF, atlikdama savo tyrimo funkcijas, yra visiškai nepriklausoma nuo Komisijos ( 6 ). Pagal 17 straipsnio 1 dalį Komisija skiria OLAF generalinį direktorių. Remiantis 17 straipsnio 3 dalimi, generalinis direktorius savo pareigas atlikti tyrimus ir rengti ataskaitas turi atlikti visiškai nepriklausomai nuo, be kita ko, bet kokios vyriausybės ar institucijos. Jeigu generalinis direktorius mano, kad Komisija ėmėsi priemonės, kuri turi poveikio jo nepriklausomumui, jis nedelsdamas apie tai informuoja Priežiūros komitetą ir priima sprendimą dėl to, ar pateikti ieškinį Komisijai Teisingumo Teisme ( 7 ).

13.

Faktinių aplinkybių santrauka pateikta skundžiamo sprendimo 1–6 punktuose.

14.

Jos susijusios su tais pačiais įvykiais, dėl kurių kilo vadinamasis „Dalligate“ skandalas ( 8 ). 2012 m. gegužės mėn. bendrovė Swedish Match (tabako produkto, vadinamo snusu, gamintoja) pateikė Europos Komisijai skundą. Swedish Match pareiškė rimtus įtarimus dėl galimos korupcijos, susijusios su Maltos verslininku S. Zammit, kuris, kaip teigia bendrovė, telefonu kalbėjo su asociacijos European Smokeless Tobacco Council (toliau – ESTOC) Generaline sekretore. Swedish Match teigė, kad per šį pokalbį telefonu S. Zammit paprašė sumokėti „labai didelę pinigų sumą“ už susitikimo su Komisijos nariu John Dalli, atsakingu už sveikatos ir vartotojų apsaugą (jį S. Zammit pažinojo asmeniškai), organizavimą, taip pasinaudodamas savo įtaka Komisijos nariui galimai siekiant paveikti teisės akto pasiūlymą tabako pramonės naudai.

15.

2012 m. gegužės 25 d. OLAF dėl to skundo pradėjo administracinį tyrimą OF/2012/0617. Atlikdama savo tyrimą OLAF nusprendė ESTOC Generalinės sekretorės paprašyti dar kartą telefonu pasikalbėti su S. Zammit, kad būtų surinkta papildomų įrodymų ataskaitai dėl tariamos korupcijos. ESTOC Generalinė sekretorė patvirtino, kad sutinka bendradarbiauti su OLAF vykdant šį planą.

16.

2012 m. liepos 3 d. ESTOC Generalinė sekretorė iš OLAF patalpų telefonu paskambino S. Zammit ir jie antrą kartą kalbėjosi. Tas skambutis telefonu įvyko su OLAF generalinio direktoriaus RQ sutikimu ir jam dalyvaujant. Be to, OLAF šį pokalbį įrašė.

17.

2012 m. spalio 15 d. OLAF priėmė galutinę tyrimo ataskaitą. Šioje ataskaitoje ji nurodė 2012 m. liepos 3 d. ESTOC Generalinės sekretorės ir S. Zammit pokalbį telefonu.

18.

2012 m. gruodžio 13 d. J. Dalli padavė skundą dėl nusikalstamos veikos ir prašymą leisti įstoti kaip civiliniam ieškovui į bet kokią dėl to skundo iškeltą bylą, kurią nagrinės Belgijos teismai. Savo skunde J. Dalli nurodė, kad OLAF galimai neteisėtai įrašė 2012 m. liepos 3 d. įvykusį S. Zammit pokalbį telefonu.

19.

2013 m. kovo 19 d. Belgijos institucijos paprašė Komisijos leisti susipažinti su įrašais, susijusiais su veiksmais, dėl kurių atliekamas tyrimas, ir atleisti minėtame OLAF tyrime dalyvavusius pareigūnus nuo konfidencialumo pareigos. 2013 m. lapkričio 21 d. RQ, kaip OLAF generalinius direktorius, sutiko tyrimo grupės narius ir skyriaus vadovą atleisti nuo tos pareigos.

20.

Atitinkamai 2014 m. lapkričio 21 d. ir 2015 m. vasario 6 d. raštais Belgijos institucijos paprašė Komisijos atšaukti susijusių OLAF darbuotojų (įskaitant RQ) imunitetą, nes jos siekė nustatyti, ar 2012 m. liepos 3 d. įvykęs S. Zammit pokalbis telefonu iš tikrųjų buvo neteisėtai įrašytas. Šiuo klausimu Belgijos institucijos OLAF darbuotojus norėjo apklausti kaip įtariamuosius.

21.

2014 m. gruodžio 19 d. ir 2015 m. kovo 3 d. raštais Komisija paprašė pateikti papildomą su minėtu prašymu susijusią informaciją, kad galėtų priimti sprendimą, žinodama visas faktines aplinkybes.

22.

Kai bylą perėmė Belgijos federalinė prokuratūra, buvo prašoma atšaukti tik RQ imunitetą. 2015 m. birželio 23 d. raštu (toliau – 2015 m. birželio 23 d. raštas) federalinė prokuratūra nurodė tam tikras faktines aplinkybes, iš kurių, jos manymu, matyti, kad buvo neteisėtai įrašytas pokalbis telefonu.

23.

2016 m. kovo 2 d. Komisija priėmė sprendimą C (2016)1449 final dėl prašymo atšaukti RQ imunitetą nuo jurisdikcijos (toliau – ginčijamas sprendimas). Šiuo sprendimu Komisija, remdamasi Protokolo Nr. 7 17 straipsnio antra pastraipa, iš dalies atšaukė RQ imunitetą nuo jurisdikcijos ( 9 ). Imunitetas buvo atšauktas tik dėl faktinių argumentų, susijusių su 2015 m. birželio 23 d. rašte nurodytu pokalbio telefonu pasiklausymu. Komisija atmetė Belgijos institucijų prašymą atšaukti RQ imunitetą dėl kitų argumentų.

24.

2016 m. kovo ir balandžio mėn. Komisija viešuose pareiškimuose pakartojo, kad RQ ir toliau turi jos pasitikėjimą ir kad jam toliau taikoma nekaltumo prezumpcija. Komisija taip pat teigė, kad ginčijamas sprendimas neturi įtakos nei OLAF veiklai, nei RQ, kaip OLAF generalinio direktoriaus, įgaliojimams. 2016 m. balandžio 1 d. Komisija tenkino RQ prašymą padengti jo bylinėjimosi išlaidas pagal Tarnybos nuostatų 24 straipsnį.

25.

2016 m. balandžio 12 d. raštu Belgijos federalinė prokuratūra paprašė Komisijos atleisti RQ nuo jo konfidencialumo pareigos, kad atitinkamos nacionalinės institucijos galėtų jį apklausti, ir kad RQ galėtų būti išklausytas kaip įtariamasis nacionaliniame procese. Komisija 2016 m. balandžio 28 d. raštu tą prašymą tenkino.

26.

2016 m. birželio 10 d. RQ pagal Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį pateikė skundą dėl ginčijamo sprendimo. 2016 m. spalio 5 d. Komisijos paskyrimų tarnybos sprendimu Ares(2016) 5814495 šis skundas buvo atmestas.

27.

Ginčijamo sprendimo 1–8 konstatuojamosiose dalyse nurodytos Belgijos institucijų prašymo atšaukti RQ imunitetą faktinės aplinkybės ( 10 ).

28.

Toliau apibendrinsiu pagrindus, kuriais Komisija rėmėsi, priimdama ginčijamą sprendimą:

29.

2017 m. sausio 17 d. RQ pateikė Bendrajam Teismui ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo ( 17 ). Savo ieškiniui pagrįsti RQ nurodė penkis pagrindus. Jis teigė, kad buvo padaryti šie pažeidimai: i) Tarnybos nuostatų 23 straipsnio ir Protokolo Nr. 7 17 straipsnio antros pastraipos pažeidimas bei akivaizdžios vertinimo klaidos, susijusios su imuniteto nuo jurisdikcijos atšaukimu; ii) Tarnybos nuostatų 24 straipsnio ir rūpestingumo pareigos pažeidimas; iii) pareigos motyvuoti pažeidimas; iv) teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimas; v) teisės į gynybą pažeidimas.

30.

Iš pradžių Komisija pareiškė du prieštaravimus dėl RQ ieškinio priimtinumo. Pirma, ji teigė, kad naujas ieškinys yra neleistinas dėl to, kad Bendrajame Teisme jau nagrinėjama byla tuo pačiu klausimu (byla T‑251/16) ( 18 ). Antra, Komisija teigė, kad ginčijamas sprendimas nėra RQ nenaudai priimtas aktas. Per posėdį Bendrajame Teisme Komisija pirmojo RQ ieškinio nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo atsisakė.

31.

Kaip nurodyta skundžiamame sprendime, Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą ir iš Komisijos priteisė bylinėjimosi išlaidas. Šį Bendrojo Teismo sprendimą Komisija ginčija Teisingumo Teismui pateiktame apeliaciniame skunde.

32.

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

33.

Komisija teigia, kad skundžiamame sprendime yra toliau nurodytų teisės klaidų. Pirma, Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad ginčijamas sprendimas yra RQ nenaudai priimtas aktas. Antra, Bendrasis Teismas padarė klaidą, itin plačiai aiškindamas Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintą teisę būti išklausytam. Trečia, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, vertindamas Komisijos veiksmus nagrinėjamu atveju.

34.

Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde Komisija ginčija Bendrojo Teismo išvadą (skundžiamo sprendimo 36–45 punktai), kad ginčijamas sprendimas yra RQ nenaudai priimtas aktas.

35.

Pirmiausia Bendrasis Teismas priminė, kad „<…> pareigūno nenaudai priimti aktai yra priemonės, sukeliančios privalomų teisinių pasekmių, kurios gali tiesiogiai ir iš karto turėti įtakos suinteresuotojo asmens interesams, konkrečiai pakeisdamos jo teisinę padėtį“ ( 19 ). Pagal Protokolą Nr. 7 nurodytiems asmenims suteikiama subjektyvi teisė, kurios laikymąsi užtikrina Sutartyje nustatytų teisinės gynybos priemonių sistema. Protokolo Nr. 7 11 straipsnyje nustatytas imunitetas nuo jurisdikcijos saugo ES institucijų pareigūnus ir tarnautojus nuo valstybių narių institucijų persekiojimo dėl veiksmų, atliktų einant savo pareigas. Todėl sprendimu atšaukti pareigūno imunitetą pakeičiama jo teisinė padėtis. Panaikinant minėtą apsaugą tokiu sprendimu atkuriamas pareigūno, kaip asmens, kuriam taikomos bendrosios valstybių narių teisės normos, statusas, ir dėl to priemonės, kaip antai sulaikymo ir patraukimo atsakomybėn, jam taikomos tiesiogiai, nereikalaujant jokių tarpinių taisyklių ( 20 ).

36.

Nacionalinėms valdžios institucijoms palikta diskrecija tęsti arba nutraukti pareigūno ar tarnautojo persekiojimą atšaukus jo imunitetą neturi reikšmės, kalbant apie tiesioginį poveikį jo teisinei padėčiai. Vadinasi, Komisijos sprendimas atšaukti RQ imunitetą yra asmens nenaudai priimtas aktas ( 21 ).

37.

Tada Bendrasis Teismas atmetė visus Komisijos argumentus, kuriais ji ginčijo tokią išvadą. Pirma, Bendrasis Teismas atmetė Komisijos argumentą, kad Teisingumo Teismo sprendime Humblet / Belgija ( 22 ), kuris susijęs su ES pareigūnų atleidimu nuo visų nacionalinių mokesčių už atlyginimus, darbo užmokesčius ir kitus atlygius (juos mokėjo tuometinė Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPB) Vyriausioji valdyba), nepatvirtinama, kad pareigūnas gali imtis teisinių veiksmų dėl institucijos sprendimo atšaukti jo imunitetą. Antra, Bendrasis Teismas nusprendė, jog Komisijos argumentas, kad negalima pagal analogiją taikyti ankstesnio Bendrojo Teismo sprendimo Mote / Parlamentas ( 23 ), nes jis susijęs su Europos Parlamento nario (toliau – EP narys), o ne pareigūno imunitetais ir privilegijomis, yra teisiškai nepagrįstas. Trečia, Bendrasis Teismas atmetė Komisijos argumentą, kad neturėtų būti atsižvelgiama į buvusiojo Tarnautojų teismo sprendimą A ir G / Komisija ( 24 ), nes šio sprendimo nepatvirtino nei Bendrasis Teismas, nei Teisingumo Teismas ( 25 ).

38.

Taigi Bendrasis Teismas Komisijos pareikštą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą atmetė minėtais pagrindais ( 26 ).

39.

Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas padarė toliau nurodytų teisės klaidų. Nėra suformuotos jurisprudencijos dėl to, ar pagal Protokolą Nr. 7 priimtas sprendimas atšaukti pareigūno imunitetą yra šio asmens nenaudai priimtas aktas. Negalima daryti prielaidos, kad Teisingumo Teismas, aiškindamas Tarnybos nuostatų 90–91 straipsnius, taikytų senoje byloje, kaip antai Humblet / Belgija ( 27 ), kuri skiriasi nuo RQ bylos, nurodytus teisinius motyvus. EP nariams taikomu Protokolo Nr. 7 9 straipsniu suteikiama apsauga iš esmės yra stipresnio ir asmeniškesnio pobūdžio nei pareigūnams, kaip antai RQ, numatyta apsauga. Todėl skundžiamame sprendime nurodyti sprendimai dėl EP narių yra nereikšmingi. Be to, Bendrasis Teismas nepagrįstai rėmėsi Tarnautojų teismo sprendimu, kuris nėra galutinis, nes nebuvo patvirtintas Bendrojo Teismo ar Teisingumo Teismo sprendimu.

40.

Komisija mano, kad Bendrojo Teismo sprendime teisė į imunitetą klaidingai suprantama kaip subjektyvi teisė, o Protokolo Nr. 7 11 straipsnio tekstas išaiškintas netinkamai. Iš minėtos nuostatos teksto matyti, kad imunitetas nėra subjektyvi atitinkamo pareigūno teisė. Jeigu imunitetas atšaukiamas pagal Protokolo Nr. 7 17 straipsnį, poveikis pareigūno padėčiai yra tik netiesioginis; realų poveikį pareigūno teisinei padėčiai turi tik apkaltinamasis nuosprendis. Imuniteto tikslas – išvengti kliūčių Europos Sąjungos tinkamam veikimui ir nepriklausomumui. Pareigūno „nenaudai priimtas“ aktas – tai aktas, sukeliantis privalomų teisinių padarinių, kuriais tiesiogiai ir iš karto daromas poveikis suinteresuotojo asmens interesams pakeičiant šio asmens teisinę padėtį. Įprasta Komisijos praktika – sistemingai atšaukti imunitetą, kad nebūtų trukdoma vykdyti nacionalines procedūras. Taip Komisija siekia laikytis lojalaus bendradarbiavimo principo. Siekiant apsaugoti suinteresuotąjį pareigūną taikomos įprastos apsaugos priemonės, kaip antai nekaltumo prezumpcija, teisė į gynybą ir įprastos procedūrinės garantijos. Jei tam pareigūnui reikalinga teisinės gynybos priemonė, jis turėtų ginčyti atitinkamo sprendimo galiojimą pagal nacionalinę procedūrą, o nacionalinis teismas turėtų pagal SESV 267 straipsnį pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

41.

RQ teigia, kad pirmasis Komisijos apeliacinio skundo pagrindas turėtų būti atmestas kaip nepriimtinas arba nepagrįstas.

42.

Apeliacinio skundo tikslas nėra pakartoti tuos pačius pagrindus ir argumentus, kurie buvo išnagrinėti pirmosios instancijos teisme. Tačiau savo apeliaciniame skunde Komisija tiesiog pakartojo argumentus, kuriuos nurodė bylą nagrinėjant pirmąja instancija. Todėl pirmąjį Komisijos apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti kaip nepriimtiną.

43.

Jei šis pagrindas nebūtų pripažintas nepriimtinu, Komisija klaidingai teigia, kad atšaukus imunitetą pareigūno teisinė padėtis nesikeičia. Iki imuniteto atšaukimo pareigūnas yra teisiškai ir faktiškai apsaugotas nuo bet kokių nacionalinių procedūrų. Atšaukus imunitetą ta apsauga panaikinama. Tai, kad Sprendimas Humblet / Belgija ( 28 ) buvo priimtas atsižvelgiant į EAPB sutarties protokolą, nereiškia, kad to sprendimo negalima taikyti šioje byloje. Be to, tai nereiškia, kad negalima pagal analogiją taikyti Sprendimo Mote / Parlamentas ( 29 ). Sprendimas A ir G / Komisija ( 30 ) yra patikimas šaltinis. Komisija šio sprendimo neapskundė, todėl jis tapo galutinis.

44.

Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde Komisija ginčija Bendrojo Teismo pateiktą Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalies ir 91 straipsnio 1 dalies išaiškinimą. Ar Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, aiškindamas Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį, visų pirma „jo nenaudai priimto akto“ sąvokos prasmę, taigi ir pripažindamas, kad RQ ieškinys yra priimtinas?

45.

Ši sąvoka vartojama ir Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalyje, ir 91 straipsnio 1 dalyje. Pastarosios nuostatos atskirai nenagrinėsiu – mano išvadą dėl Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalies reikėtų taikyti ir 91 straipsnio 1 daliai.

46.

Pirmiausia išnagrinėsiu RQ pareikštą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą.

47.

RQ teisingai nurodo, kad apeliacinio skundo dėl Bendrojo Teismo sprendimo tikslas nėra tik pakartotinai nurodyti tuos pačius pagrindus, kuriais buvo remtasi nagrinėjant bylą pirmąja instancija ( 31 ). Tačiau, jeigu apeliantas ginčija tai, kaip Bendrasis Teismas išaiškino ar taikė Sąjungos teisę, pirmąja instancija nagrinėti teisės klausimai apeliaciniame skunde gali būti keliami iš naujo.

48.

Savo apeliaciniame skunde Komisija nesutinka su tuo, kaip Bendrasis Teismas išaiškino ir taikė iš jo ir buvusiojo Tarnautojų teismo jurisprudencijos išplaukiančius principus. Komisija taip pat nesutinka su Bendrojo Teismo pateiktu Protokolo Nr. 7 11 straipsnio a punkto ir 17 straipsnio išaiškinimu. Taigi, Komisija aiškiai ginčija skundžiamo sprendimo teisinius motyvus, o juos turi išnagrinėti Teisingumo Teismas.

49.

Taigi RQ pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą atmetu.

50.

Dėl bylos esmės manau, kad nekelia abejonių tai, jog ginčijamas sprendimas laikomas „aktu“, kaip jis suprantamas pagal Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį. To sprendimo teisinės pasekmės – iš dalies atšauktas RQ imunitetas nuo nacionalinių institucijų persekiojimo už įtariamas nusikalstamas veikas Belgijos teismuose, kuris priešingu atveju jam būtų suteiktas pagal Protokolo Nr. 7 11 straipsnio a punktą. Todėl ginčijamas sprendimas yra aktas, kuris turėjo teisinių pasekmių trečiosioms šalims (t. y. Belgijos institucijoms), nes juo šioms institucijoms sudarytos sąlygos imtis veiksmų RQ atžvilgiu. Taigi, šis sprendimas turėjo poveikio ne tik vidiniam Komisijos darbui.

51.

Šalių ginčo esmė – ar ginčijamas sprendimas buvo priimtas RQ nenaudai, kaip tai suprantama pagal Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį.

52.

Analizę reikia pradėti atsižvelgiant į suformuotą jurisprudenciją, nes reikia išnagrinėti Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalies tekstą, tikslus, kontekstą ir struktūrą ( 32 ). Pagal įprastą reikšmę bendrinėje kalboje žodžiai „jo nenaudai priimtas“ reiškia tai, kad turi būti galimybė įrodyti, kad dėl ginčijamo akto nepalankiai pasikeitė suinteresuotojo pareigūno teisinė padėtis.

53.

Taigi nesutinku su Komisijos argumentu, kad reikėtų atsižvelgti tik į tai, ar ginčijamas sprendimas turėjo neigiamos įtakos pačios Europos Sąjungos veikimui. 90 straipsnio tikslas – sudaryti pareigūnams galimybę skųsti motyvuotus sprendimus, kurie jiems turi poveikį. 90 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareigūnas atitinkamos paskyrimų tarnybos gali prašyti, kad ji priimtų dėl jo sprendimą. Žodis „jo“ reiškia, kad nagrinėjamo sprendimo dalykas yra pats pareigūnas. 90 straipsnio 2 dalyje pareigūnui leidžiama pateikti skundą dėl tokio sprendimo būtent todėl, kad akto teisinės pasekmės turi poveikį atitinkamam asmeniui (pareigūnui). Taip pat pažymiu, kad pagal Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 ir 2 dalis paskyrimų tarnybos neatsakymas į skundą per nustatytą terminą laikomas numanomu sprendimu, atveriančiu kelią atitinkamam pareigūnui skųsti paskyrimų tarnybos neveikimą nepriimant sprendimo, kurį būtų galima ginčyti. Bet kuriuo atveju svarbiausia tai, kad pareigūnui, kuriam paskyrimų tarnybos veiksmai (arba neveikimas) turi įtakos, sudaromos sąlygos paduoti skundą. Todėl Komisijos siūlomas išaiškinimas negali būti teisingas.

54.

Manau, kad pagal Protokolo Nr. 7 11 straipsnio a punktą suteiktas imunitetas ir pareigūno, kaip ES tarnautojo, funkcijos yra neišvengiamai susiję. Toje nuostatoje aiškiai kalbama apie veiksmus, kuriuos ES tarnautojai atlieka, eidami savo pareigas. Taip yra todėl, kad imuniteto taikymo sritis ne tokia plati, kad imunitetas pareigūnams būtų taikomas, kai jie veikia išimtinai asmeniškai.

55.

Nacionalinės institucijos, siekiančios atlikti nusikalstamos veikos tyrimą, kuriame įtariamas ES pareigūnas, arba po tokio tyrimo imtis tolesnių priemonių, turi pateikti prašymą dėl to pareigūno imuniteto atšaukimo ir gauti sprendimą dėl tokio prašymo patenkinimo. Nesant tokio sprendimo, tos institucijos negali imtis veiksmų atitinkamo pareigūno atžvilgiu. Taigi, dėl sprendimo, kuriuo atšaukiamas imunitetas, pasekmių visiškai pasikeičia pareigūno padėtis. Iki imuniteto atšaukimo dėl suinteresuotojo pareigūno negalima imtis jokių veiksmų, susijusių su įtariama nusikalstama veika. Tačiau panaikinus imunitetą dėl pareigūno pagal nacionalinius įstatymus gali būti pradedamas baudžiamasis procesas.

56.

Būtų visiškai dirbtina teigti, kad dėl imuniteto atšaukimo pareigūno padėtis teisiškai nepasikeičia. Priešingai, įvyksta reikšmingas pokytis, kuris tam pareigūnui turi rimtų neigiamų pasekmių. Dabar to pareigūno atžvilgiu bet kuriuo atveju bus atliekamas nusikalstamos veikos tyrimas, nuo kurio priešingu atveju jis būtų apsaugotas. Gali būti, kad pareigūnui bus pareikšti kaltinimai baudžiamojoje byloje arba jis bus sulaikytas.

57.

Komisija, remdamasi Protokolo Nr. 7 17 straipsnio tekstu, bando įrodyti, kad imunitetas nuo persekiojimo nacionaliniame procese pareigūnams suteikiamas ne kaip subjektyvi teisė, ir primena, kad Protokolo Nr. 7 17 straipsnio antroje pastraipoje nustatytos šio protokolo 11 straipsnio a punkte numatyto imuniteto apsaugos atšaukimo sąlygos. Šiuo argumentu Komisija painioja du skirtingus klausimus. Tai, ar imunitetas turėtų būti atšauktas, ir tai, ar ginčijamas sprendimas yra pareigūno nenaudai priimtas aktas, kaip tai suprantama pagal Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį, yra atskiri ir skirtingi klausimai. 90 straipsnio 2 dalis susijusi su akto, kurį pareigūnas siekia užginčyti, pobūdžiu, o ne su paties sprendimo pagrįstumo vertinimu.

58.

Šiuo atveju svarbiausia tai, kad Protokolo Nr. 7 11 straipsnio a punkte numatyta tiesioginė ES pareigūnų teisė į imunitetą, kai jie veikia eidami pareigas. Sprendimas tą privilegiją atšaukti arba panaikinti suinteresuotajam pareigūnui turi rimtų neigiamų pasekmių, todėl tokį sprendimą galima ginčyti pagal Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį.

59.

Siekiant nustatyti, ar ginčijamas aktas sukelia privalomų teisinių pasekmių, reikia jį išnagrinėti iš esmės ir įvertinti jo pasekmes remiantis objektyviais kriterijais, pavyzdžiui, to sprendimo turiniu, prireikus atsižvelgiant į jo priėmimo aplinkybes ir jį priėmusios institucijos įgaliojimus ( 33 ).

60.

Šiuo atveju dėl ginčijamo sprendimo ir RQ, ir nacionalinėms institucijoms kyla teisiškai privalomos pasekmės. Pasekmės RQ yra akivaizdžios. Panaikinamas imunitetas, kuriuo jis naudojosi pagal Protokolo Nr. 7 11 straipsnio a punktą. Lygiai taip pat akivaizdus teisinis poveikis Belgijos institucijoms. Nepriėmus ginčijamo sprendimo, jos negalėjo RQ atžvilgiu pradėti baudžiamojo proceso. Priėmus šį sprendimą RQ imunitetas nebekliudo vykdyti nacionalinės procedūros ( 34 ).

61.

Taigi atmetu Komisijos argumentą, kad aktas, kaip antai ginčijamas sprendimas, yra tik parengiamasis aktas, dėl kurio suinteresuotojo pareigūno teisinė padėtis nepasikeičia. Kadangi RQ nebegalėjo naudotis Protokole Nr. 7 nustatytu (visišku) imunitetu, iš to sprendimo kylančios pasekmės jam taip pat turėjo tiesioginį ir iš karto atsirandantį poveikį.

62.

Šios išvados nepaneigia Bendrojo Teismo atlikta jurisprudencijos analizė, pateikta skundžiamo sprendimo 42–44 punktuose.

63.

Ten Bendrasis Teismas iš pradžių analizavo Teisingumo Teismo sprendimą Humblet / Belgija ( 35 ). J. Humblet buvo Belgijos pilietis, kuris dirbo EAPB pareigūnu Liuksemburge. Buvo laikoma, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta mokesčių mokėjimo tikslais yra Belgijoje (ten jis taip pat turėjo būstą), kur jo žmona gavo pajamų. J. Humblet žmonos pajamos buvo deklaruotos Belgijoje, kur, atsižvelgiant į nacionalinę teisę, šios pajamos buvo apmokestintos J. Humblet, kaip namų ūkio pagrindinio asmens, vardu. Vėliau Belgijos institucijos pakeitė savo ankstesnę praktiką ir pareikalavo, kad J. Humblet taip pat deklaruotų savo darbo užmokestį, kurį jis gavo kaip EAPB pareigūnas ir kuris pagal EAPB sutarties protokolą dėl privilegijų ir imunitetų (toliau – EAPB protokolas) nebuvo apmokestinamas. Nacionalinės institucijos J. Humblet apskaičiavo mokesčius už atitinkamus mokestinius metus, kuriuos jis užginčijo. Remdamasis EAPB protokolo 16 straipsniu J. Humblet manė, kad turi teisę šiuo klausimu kreiptis į Teisingumo Teismą.

64.

Bendrajame Teisme Komisija teigė, kad Sprendimas Humblet / Belgija ( 36 ) nepatvirtina, kad ES pareigūnas dėl institucijos sprendimo atšaukti jo imunitetą gali kreiptis į teismą. Bendrasis Teismas šį argumentą atmetė ir rėmėsi minėtu sprendimu.

65.

Manau, kad Teisingumo Teismo tame sprendime pateiktuose motyvuose jurisdikcijos ir procedūros klausimais iš tiesų yra RQ bylai išnagrinėti naudingos informacijos. Toje byloje Teisingumo Teismas nusprendė, kad, nors jam nesuteikta jurisdikcija panaikinti kurios nors iš valstybių narių teisėkūros ar administracinių priemonių, klausimas vis tiek priklauso Teisingumo Teismo jurisdikcijai, nes yra susijęs su EAPB protokolo, ypač jo 11 straipsnio b dalies, aiškinimu ir taikymu. Teisingumo Teismas savo sprendime suformulavo toliau nurodytus teiginius, kurie yra itin svarbūs:

„[EAPB] protokolo 16 straipsniu suteikdami teisę apskųsti [EAPB] protokolo autoriai aiškiai siekė užtikrinti, kad būtų laikomasi jame nustatytų privilegijų ir imunitetų, ne tik Bendrijos ir jos institucijų, bet ir asmenų, kuriems tos privilegijos ir imunitetai buvo suteikti, interesais, ir, antra, valstybių narių ir jų administracinių institucijų, kurios turi būti apsaugotos nuo per daug plataus tų privilegijų ir imunitetų išaiškinimo, interesais.

<…>

Nors privilegijos ir imunitetai buvo suteikti „tiktai Sąjungos labui“, nereikia pamiršti, kad jie buvo aiškiai suteikti „Bendrijos institucijų pareigūnams“.

Tuo, kad privilegijos, imunitetai ir lengvatos buvo suteikti Bendrijos viešojo intereso sumetimais, be abejo, pateisinami Vyriausiajai valdybai suteikti įgaliojimai nustatyti pareigūnų, kuriems jie taikomi, kategorijas (12 straipsnis) arba prireikus atšaukti imunitetą (13 straipsnio antra pastraipa), tačiau tai nereiškia, kad minėtos privilegijos suteikiamos Bendrijai, o ne tiesiogiai jos pareigūnams. Be to, tokį išaiškinimą akivaizdžiai patvirtina pirma nurodytų nuostatų tekstas.“ ( 37 )

66.

Tiesa, kad EAPB protokolo 16 straipsnio tekstas neatspindėtas Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalyje. Taigi, ar Bendrasis Teismas teisingai nusprendė RQ byloje pagal analogiją taikyti Sprendime Humblet / Belgija ( 38 ) pateiktus teisinius motyvus?

67.

Manau, kad taip.

68.

Bendrasis Teismas, remdamasis Sprendimu Humblet / Belgija ( 39 ), nusprendė, kad, nors pareigūnai naudojasi imunitetu, kai veikia eidami savo pareigas (o tai prilyginama veikimui pačios Europos Sąjungos viešaisiais interesais), tai nebūtinai reiškia, kad privilegijos ir imunitetai suteikiami Sąjungai, kaip subjektui, o ne tiesiogiai pačiam pareigūnui. Atsižvelgiant į tai, toliau būtina nustatyti, ar nagrinėjamas aktas yra priimtas suinteresuotojo pareigūno nenaudai.

69.

Komisijos argumentas, kad teisės aktų leidėjas, neperkeldamas į Tarnybos nuostatus EAPB protokolo 16 straipsnio teksto, siekė užkirsti kelią pareigūnams teikti tokius skundas, nėra įtikinamas.

70.

Tarnybos nuostatų VII antraštinės dalies pavadinimas yra „Apeliaciniai skundai“. Šioje antraštinėje dalyje teisės aktų leidėjas nustatė išsamią procedūrą, pagal kurią pareigūnas gali ginčyti su juo susijusius sprendimus. Kadangi buvo nustatyta speciali skundų teikimo procedūra, manau, kad priešingas argumentas, t. y. jog, norint nustatyti reikiamą teisę apskųsti, teisės aktų leidėjui nereikėjo perkelti EAPB protokolo 16 straipsnio teksto, yra įtikinamesnis. Todėl darau išvadą, kad Komisijos argumentas šiuo klausimu negali būti pagrįstas.

71.

Toliau Komisija nesutinka su tuo, kad Bendrasis Teismas rėmėsi Sprendimu Mote / Parlamentas ( 40 ) ir Sprendimu Gollnisch / Parlamentas ( 41 ). Pastarąjį sprendimą Bendrasis Teismas nurodė, siekdamas pagrįsti argumentą, kad Protokole Nr. 7 numatytomis privilegijomis ir imunitetais suinteresuotajam asmeniui suteikiama subjektyvi teisė. Pirmuoju sprendimu Bendrasis Teismas rėmėsi išvadai (pagal Sprendimą Humblet / Belgija ( 42 )), kad privilegijos ir imunitetai suteikiami tiesiogiai pareigūnams, pagrįsti.

72.

Abi bylos susijusios su EP narių privilegijomis ir imunitetais, kurie reglamentuoti Protokolo Nr. 7 III skyriaus 7–9 straipsniuose. Šių nuostatų tekstas nesutampa su 11 straipsnio, kuriame nustatytos ES pareigūnams taikomos taisyklės, a punkto tekstu. Tai nekelia nuostabos, nes paskirtis smarkiai skiriasi. Tačiau šioje byloje nenagrinėjamas suinteresuotojo asmens imuniteto pobūdis. Taigi, lyginti atitinkamos EP narių ir pareigūnų padėties nereikia. Veikiau reikia atsakyti į klausimą, ar pagal Tarnybos nuostatus ES pareigūnas gali pasinaudoti teisinės gynybos priemone, kai atšaukiamas jo imunitetas. Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgdama į išvadą, kad ginčijamas sprendimas RQ turi tiesioginių ir iš karto atsirandančių teisinių pasekmių, manau, kad Bendrasis Teismas pagrįstai pagal analogiją taikė Sprendime Mote / Parlamentas ( 43 ) ir Sprendime Gollnisch / Parlamentas ( 44 ) nurodytus teisinius motyvus.

73.

Galiausiai Komisija ginčija tai, kad Bendrasis Teismas rėmėsi buvusiojo Tarnautojų teismo Sprendimu A ir G / Komisija ( 45 ), kuris, kaip teigia Komisija, yra „pavienis“.

74.

Tas sprendimas buvo priimtas dėl vieno iš skirtingų ginčų, kurie kilo dėl skandalo, susijusio su buvusia Komisijos nare Edith Cresson, t. y. dėl dviejų ieškinių, kuriuos Komisijai pareiškė buvęs E. Cresson kabineto vadovas. Atsižvelgiant į bylos svarbą, ji buvo nagrinėjama Tarnautojų teismo plenarinėje sesijoje. Todėl Komisijos bandymas toje byloje priimtą sprendimą atmesti kaip nesvarbų ir visiškai nereikšmingą yra nepriimtinas. Sprendimo A ir G / Komisija ( 46 ) 230 punkte Tarnautojų teismas pakartojo Sprendime Humblet / Belgija ( 47 ) ir Sprendime Mote / Parlamentas ( 48 ) padarytas išvadas, kad sprendimai, kuriais atšaukiamas Protokolo Nr. 7 11 straipsnio a punkte numatytas imunitetas, pareigūnams turi tiesioginį poveikį. Taigi Sprendime A ir G / Komisija ( 49 ) išdėstyti motyvai yra aiškiai reikšmingi šiai bylai.

75.

Tas sprendimas negali būti privalomas Teisingumo Teismui, nes jis neturi konkrečiai aiškinti Tarnybos nuostatų. Tačiau taip pat nėra pagrįstos priežasties, kodėl Bendrasis Teismas ar Teisingumo Teismas šioje byloje negalėtų remtis tais pačiais argumentais, kuriais Tarnautojų Teismas rėmėsi Sprendime A ir G / Komisija ( 50 ).

76.

Galiausiai Komisija įrodinėja, kad RQ nebegali pasinaudoti Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybe. Komisija mano, kad pareigūnas savo teises turėtų ginti nacionalinėje baudžiamojoje byloje, skųsdamas sprendimą, kuriuo atšauktas jo imunitetas, o tada nacionalinis teismas pagal SESV 267 straipsnyje numatytą procedūrą turėtų Teisingumo Teismui pateikti prejudicinius klausimus dėl atitinkamos priemonės galiojimo.

77.

Mano nuomone, šie Komisijos argumentai ir neįtikinami, ir klaidingi.

78.

Pirma, pagal suformuotą jurisprudenciją prašymai priimti prejudicinį sprendimą dėl galiojimo gali būti teikiami tik dėl teisiškai privalomų ES aktų ( 51 ). Komisija nurodo du tarpusavyje nesuderinamus argumentus. Viena vertus, ji laikosi nuomonės, kad ginčijamas aktas nesukelia privalomų teisinių pasekmių, kurios tiesiogiai ir iš karto turėtų įtakos suinteresuotam pareigūnui, todėl pareigūnas negali remtis Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalimi. Kita vertus, Komisija teigia, kad tas aktas gali būti bylos dėl akto negaliojimo pagal SESV 267 straipsnį dalykas, o tai reiškia, kad iš tiesų aktas turi teisiškai privalomą poveikį, kurį suinteresuotasis pareigūnas gali siekti užginčyti.

79.

Antra, net jei Komisijos argumentų prieštaringumo būtų galima nepaisyti, prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūra ne visada būtų užtikrinta visapusė teisinė gynyba, nes tai, ar prašymas priimti prejudicinį sprendimą būtų pateiktas, ar netgi galėtų būti pateiktas, priklausytų nuo atitinkamos nacionalinės procedūros ( 52 ). Taip pat primenu, kad, nors bylos šalis gali nacionalinio teismo prašyti, kad šis pagal SESV 267 straipsnį pateiktų Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą, ji negali nacionalinio teismo įpareigoti to daryti.

80.

Trečia, prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūra išimtinai skirta padėti nacionaliniams teismams, kai tam, kad jie galėtų išnagrinėti bylą, būtinas autoritetingas sprendimas dėl ES teisės išaiškinimo ar galiojimo. Tačiau tuo metu, kai sprendimas dėl imuniteto atšaukimo sukelia pasekmių (sudarydamas sąlygas pradėti nusikalstamos veikos tyrimą, susijusį su atitinkamu ES pareigūnu), mano manymu, mažai tikėtina, kad nacionaliniame teisme vyks procedūra, per kurią galėtų būti pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą. Tik vėlesnėje stadijoje, jei (arba kai) teismas įtraukiamas į dėl to pareigūno, kaip įtariamojo, pradėtą baudžiamąjį procesą, suinteresuotas pareigūnas galės jo prašyti pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl sprendimo, kuriuo atšauktas pareigūno imunitetas, galiojimo. Mano nuomone, nėra neįtikinama, kad toje stadijoje nacionalinio teismo teisėjas gali nuspręsti, kad toks prašymas nebėra reikalingas, kad jis galėtų priimti sprendimą baudžiamojoje byloje, kuriai tuo metu pirmininkauja.

81.

Dėl nurodytų priežasčių manau, kad pirmasis Komisijos apeliacinio skundo pagrindas yra nepagrįstas.

82.

Antrajame apeliacinio skundo pagrinde, kuris nurodytas papildomai, Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas neteisingai nusprendė, kad Komisija, nepalyginusi RQ interesų ir nacionalinių institucijų siekio išlaikyti savo atliekamų tyrimų konfidencialumą prieš priimdama sprendimą iš dalies atšaukti to pareigūno imunitetą, pažeidė RQ teisę būti išklausytam.

83.

Atitinkamose Bendrojo Teismo sprendimo ištraukose nurodyta:

„<…> paprastai atsisakymas išklausyti suinteresuotąjį asmenį prieš atšaukiant jo imunitetą gali užtikrinti tyrimo slaptumą.

Vis dėlto reikėtų pažymėti, kad, jei tinkamai pagrįstais atvejais nacionalinė institucija prieštarauja tam, kad suinteresuotajam asmeniui būtų pateikti tikslūs ir išsamūs motyvai, kuriais grindžiamas prašymas atšaukti imunitetą, ir remiasi tyrimo slaptumu grindžiamomis priežastimis, Komisija, bendradarbiaudama su nacionalinėmis valdžios institucijomis pagal lojalaus bendradarbiavimo principą, turi įgyvendinti priemones, skirtas suderinti, viena vertus, teisiniams aspektams, susijusiems su tyrimo slaptumu, ir, antra vertus, būtinybei pakankamai užtikrinti asmenims pagarbą jo pagrindinėms teisėms, kaip antai teisei būti išklausytam <…>.

Kadangi Komisija privalo paisyti teisės būti išklausytam, kai priima aktą asmens nenaudai, ji turi kruopščiai apsvarstyti, kaip suderinti minėtos suinteresuotojo asmens teisės užtikrinimą ir teisėtus argumentus, kuriais remiasi nacionalinės valdžios institucijos. Būtent ši pusiausvyra leidžia užtikrinti ir apsaugoti teises, kurios pagal Sąjungos teisinę sistemą suteikiamos Sąjungos pareigūnams ir tarnautojams, taigi ir Sąjungos interesus pagal Protokolo Nr. 7 17 straipsnio antrą pastraipą bei sklandžią ir veiksmingą nacionalinių baudžiamųjų procesų eigą, laikantis lojalaus bendradarbiavimo principo.“ ( 53 )

84.

Komisija teigia, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nurodydamas, kad būtina atlikti interesų palyginimą, kad būtų užtikrintas bet kokio sprendimo atšaukti pareigūno imunitetą proporcingumas. Todėl Bendrasis Teismas neteisingai nusprendė, kad Komisija neatliko tokio palyginimo ir neįvertino RQ interesų. Reikalaujant, kad Komisija atliktų tokį vertinimą, būtų pažeistas ES sutarties 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas lojalaus bendradarbiavimo principas. Įprasta Komisijos praktika – laikytis nacionalinių taisyklių, kuriomis nustatoma griežto konfidencialumo sąlyga, susijusi su tyrimo konfidencialumu, ir atšaukti pareigūno imunitetą prieš tai jo neišklausius.

85.

RQ nurodo, kad antrasis apeliacinio skundo pagrindas yra nepriimtinas, nes Komisija tiesiog pakartojo argumentus, kuriuos nurodė bylą nagrinėjant pirmąja instancija. Jei antrasis pagrindas nebūtų pripažintas nepriimtinu, RQ teigia, kad jį reikėtų atmesti kaip nepagrįstą.

86.

Priežastys, dėl kurių atmestas RQ nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo, lygiai taip pat taikomos antrajam pagrindui ( 54 ). Atsižvelgdama į tai, darau išvadą, kad antrasis Komisijos apeliacinio skundo pagrindas yra priimtinas.

87.

Antrajame apeliacinio skundo pagrinde Komisija ginčija Bendrojo Teismo skundžiamame sprendime pateiktą išaiškinimą dėl Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintos teisės būti išklausytam ir ESS 4 straipsnio 3 dalyje numatyto lojalaus bendradarbiavimo principo ryšio. Pirmiausia aptarsiu Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktą.

88.

41 straipsnio išaiškinime ( 55 ) nurodyta, kad šis straipsnis „grindžiamas tuo, kad Sąjunga egzistuoja pagal teisinės valstybės principus, kurių apibūdinimas susiformavo teisminėje praktikoje, kuri bendru teisės principu įtvirtino, inter alia, gerą administravimą“ ( 56 ). Taigi, 41 straipsnio 1 ir 2 dalys yra grindžiamos bendraisiais principais, kaip antai teisės būti išklausytam ir teisės į gynybą principais.

89.

Dėl teisės būti išklausytam Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad teisės į gynybą užtikrinimas yra esminis ES teisės principas. Dabar ši teisė įtvirtinta Chartijos 47 ir 48 straipsniuose, kuriais užtikrinama ir teisės į gynybą, ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą apsauga bet kokiame teismo procese. Teisingumo Teismas visada pabrėžė teisės būti išklausytam svarbą ir itin plačią jos taikymo sritį ES teisinėje sistemoje. Taigi, Teisingumo Teismas mano, kad ši teisė turi būti taikoma bet kurioje procedūroje, kuri gali būti baigiama suinteresuotojo asmens nenaudai priimta priemone ( 57 ).

90.

Chartijos 41 straipsnio 2 dalyje pateiktas (neišsamus) trijų teisės į gerą administravimą elementų sąrašas: a) kiekvieno asmens teisė būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę; b) kiekvieno asmens teisė susipažinti su savo byla, paisant teisėtų konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo interesų; c) administracijos pareiga pagrįsti savo sprendimus. Nurodyti trys elementai akivaizdžiai yra susiję tarpusavyje. Jei sprendimas asmeniui bus nepalankus, jam turi būti suteikiama galimybė išdėstyti savo argumentus. Kad asmuo galėtų tai padaryti, jam reikia susipažinti su visa medžiaga, išskyrus tuos elementus, kurių konfidencialumo ar slaptumo pagrįstai galima reikalauti. O administracija privalo nurodyti priimamo sprendimo priežastis, kad asmuo, kuriam tas sprendimas nenaudingas, galėtų įvertinti administracijos motyvų tinkamumą ir nuspręsti, ar kreiptis į kompetentingą teismą dėl to sprendimo teisminės peržiūros.

91.

Teisė būti išklausytam turi būti užtikrinta net ir tuo atveju, kai taikytinuose teisės aktuose toks procedūrinis reikalavimas nėra aiškiai numatytas. Kaip Teisingumo Teismas paaiškino kitu atveju, ta teisė bet kuriam asmeniui užtikrina galimybę vykstant administracinei procedūrai iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo veiksmingai pareikšti savo nuomonę. Minėta teisė taip pat reiškia, kad administracija, rūpestingai ir nešališkai išnagrinėjusi visą aptariamam atvejui reikšmingą informaciją ir nurodžiusi išsamius sprendimo motyvus, turi atidžiai susipažinti su suinteresuotojo asmens pateiktomis pastabomis. Pareiga nurodyti pakankamai išsamius ir konkrečius sprendimo motyvus, kad suinteresuotasis asmuo galėtų suprasti, kodėl jo prašymas buvo atmestas, kildintina iš teisės į gynybą užtikrinimo principo ( 58 ).

92.

Komisija paaiškino, kad dabartinė jos praktika grindžiama prielaida, kad sprendimas atšaukti pareigūno imunitetą nelaikomas jo nenaudai priimtu aktu. Teigiama, kad tokie sprendimai priimami pagal toliau nurodytą procedūrą. Sprendimą priima Komisijos narys pritarus Komisijos pirmininkui. Už visus tokio pobūdžio sprendimus atsako Komisijos narių kolegija. Toje procedūroje nėra jokios sistemingos galimybės sudaryti suinteresuotajam pareigūnui sąlygas būti išklausytam prieš priimant sprendimą dėl jo imuniteto atšaukimo. Jei atitinkamos nacionalinės institucijos remiasi tyrimo konfidencialumu ir prašo Komisijos neinformuoti suinteresuotojo pareigūno, kad šios institucijos prašo atšaukti jo imunitetą, Komisija tokius prašymus sistemingai tenkina. Jei tokio prašymo nepateikiama, Komisija praneša pareigūnui, kad jo imunitetas atšaukiamas, tačiau neišklauso pareigūno dėl to, ar imunitetas jam turėtų būti paliktas.

93.

Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo padariau išvadą, kad ginčijamas sprendimas yra RQ nenaudai priimta priemonė. Todėl manau, kad Komisijos praktika grindžiama neteisinga prielaida.

94.

Chartijos 41 straipsnio 1 dalyje „kiekvienam asmeniui“ užtikrinama teisė į tai, kad „Sąjungos institucijos <…> jo reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką“. Kaip ir visi kiti asmenys, ES institucijose dirbantys pareigūnai gali remtis teise į gerą administravimą. RQ atveju ta pagrindinė teisė būtinai reiškia ir teisę būti išklausytam pagal Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktą prieš Komisijai priimant ginčijamą sprendimą. Todėl manau, kad Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad Komisija privalėjo užtikrinti RQ teisę į gynybą.

95.

Ar Komisija palygino RQ pagrindinių teisių pažeidimą ir prašymą užtikrinti tyrimo konfidencialumą? Kitaip tariant, ar ji atliko proporcingumo vertinimą, kaip reikalaujama Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje?

96.

Pagal 52 straipsnio 1 dalį Chartijoje pripažintų teisių ir laisvių apribojimai gali būti nustatyti tuo atveju, jeigu jie yra numatyti įstatymo, nekeičia šių teisių ir laisvių esmės ir, remiantis proporcingumo principu, yra būtini ir tikrai atitinka Europos Sąjungos pripažintus bendrojo intereso tikslus arba yra reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti ( 59 ).

97.

Šiuo atveju viešojo arba bendrojo intereso tikslas susijęs su Belgijos institucijų atliekamu nusikalstamos veikos tyrimu. Bendrasis Teismas nustatė, kad šis procesas yra numatytas nacionalinėje teisėje ( 60 ). Todėl jis patenka į nacionalinių institucijų veiklos sritį ir akivaizdžiai nepriklauso Komisijos kompetencijai.

98.

Nagrinėjamu atveju nustatytas apribojimas – pareigūnui neužtikrinta teisė būti išklausytam. Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas aiškinosi, ar Komisija, prieš atšaukdama RQ imunitetą, atliko proporcingumo vertinimą pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį. Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija neįvertino pagrindinių teisių pažeidimo poveikio RQ jį lyginant su bet kokia nauda, kuri galima patenkinus nacionalinių institucijų prašymą užtikrinti tyrimo konfidencialumą.

99.

Tokia Bendrojo Teismo išvada neabejotinai teisinga. Iš to, kaip pati Komisija apibūdino savo praktiką dėl prašymų atšaukti imunitetą, matyti, kad ši institucija, prieš priimdama sprendimą dėl tokio prašymo, sistemingai neišklauso suinteresuotojo pareigūno. Iš tiesų, kai nacionalinės institucijos remiasi tyrimo konfidencialumu, suinteresuotasis asmuo gali būti net neinformuotas, kad buvo pateiktas toks prašymas (kaip ir buvo šiuo atveju).

100.

Komisijos nuomone, ji įpareigota tik įvertinti, ar nebus pažeisti Europos Sąjungos interesai. Taigi, ji neprivalo atsižvelgti į pareigūno interesus. Iš to logiškai išplaukia, kad tokiais atvejais, kaip RQ, Komisija neatlieka proporcingumo vertinimo.

101.

Manau, kad toks požiūris akivaizdžiai prieštarauja Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje nustatytiems reikalavimams. Tinkamai atliekant proporcingumo vertinimą būtina įvertinti konkuruojančius interesus. Šiuo atveju trys pagrindiniai subjektai yra suinteresuotasis pareigūnas, nacionalinės institucijos ir Europos Sąjunga, kurios interesus (ypač finansinius) privaloma apsaugoti. Komisijai pradedant nagrinėti prašymus atšaukti imunitetą visiškai neatsižvelgiama į pirmąjį iš tų subjektų. Tačiau interesų palyginimo, kurį reikia atlikti pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį, prielaida yra tai, kad pareigūnas turi teisę būti išklausytas. Tada šio palyginimo, kurį reikia atlikti pagal 52 straipsnio 1 dalį, tikslas yra įvertinti, ar tos teisės apribojimas, kurį prašoma nustatyti (kylantis iš prašymo užtikrinti tyrimo konfidencialumą, kurį taiko nacionalinės institucijos), yra pagrįstas ir proporcingas.

102.

Tas palyginimas apima ES teisės, t. y. Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkto ir Protokolo Nr. 7 17 straipsnio antros pastraipos, aiškinimą ir taikymą, o jį turi atlikti atitinkama institucija. Jei toks vertinimas neatliekamas, institucija negalės įrodyti, kad jos sprendimas atšaukti imunitetą yra proporcingas.

103.

Manau, kad dabartinėje Komisijos praktikoje, kaip ji buvo paaiškinta Teisingumo Teismui, neatsižvelgiama į svarbias Chartija užtikrintas procesines teises ir ji yra nesuderinama su Chartijos 51 straipsnio 1 dalyje šiai institucijai nustatytais įpareigojimais gerbti teises, laikytis principų ir skatinti Chartijoje įtvirtintų teisių taikymą.

104.

Komisija teigia, kad, jei Teisingumo Teismas taip pat prieitų prie tokios išvados ir patvirtintų skundžiamą sprendimą, tai turėtų reikšmingų pasekmių ES administracijai. Konkrečiai kalbant, Komisija turėtų keisti savo praktiką – atšaukti imunitetą ir laikytis nacionalinių taisyklių, kuriomis nustatoma griežto tyrimo konfidencialumo sąlyga – kuri iki šiol buvo nuosekli.

105.

Pagal ES sutarties 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą Sąjunga ir valstybės narės turi visiškai gerbti viena kitą ir viena kitai padėti, vykdydamos iš Sutarčių kylančias užduotis. „Kad užtikrintų pagal Sutartis ar Sąjungos institucijų aktus atsirandančių pareigų vykdymą, valstybės narės imasi bet kurių reikiamų bendrų ar specialių priemonių“. Iš šio principo kyla ES institucijų ir valstybių narių bei pačių valstybių narių tarpusavio pareigos.

106.

Komisija teigia, kad, jei būtų įpareigota vertinti atitinkamos valstybės narės interesus, lygindama juos su pareigūno interesais, privalėtų savo pačios atliekamą nacionalinio baudžiamojo proceso vertinimą pakeisti nacionalinių institucijų vertinimu, o taip būtų pažeista ES sutarties 4 straipsnio 3 dalis.

107.

Su tokiu teiginiu nesutinku.

108.

Pirma, skundžiamo sprendimo 66 ir 67 punktuose Bendrasis Teismas nurodė, kad Komisija ir nacionalinės institucijos turėtų bendradarbiauti, ieškodamos sprendimo, kuriuo užtikrinamos Chartijos 41 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies a punkte garantuojamos pareigūno teisės. Toks bendradarbiavimas nereiškia, kad Komisija turi kištis į nacionalinių institucijų veiklos sritį. Antra, Komisija privalo laikytis savo pareigos užtikrinti pareigūno teisę būti išklausytam. Trečia, pagal Protokolo Nr. 7 17 straipsnį Komisija taip pat privalo įvertinti Sąjungos interesus. Todėl nacionalinėms institucijoms taikoma ES sutarties 4 straipsnio 3 dalyje numatyta abipusė pareiga padėti Komisijai vykdyti užduotį įvertinti šių institucijų prašymus atšaukti imunitetą taip, kad būtų užtikrintas ES teisėje nustatytų Komisijos pareigų laikymasis.

109.

Atsižvelgiant į lojalaus bendradarbiavimo principą, jeigu nacionalinės institucijos nesutinka, kad atitinkamam pareigūnui būtų tiksliai ir išsamiai atskleista informacija, jos turi bendradarbiauti su Komisija, kad būtų nustatyta, kaip galima pritaikyti teisėtus interesus užtikrinti tyrimo konfidencialumą, kad būtų atsižvelgta į Komisijos pareigas užtikrinti pareigūno procesines teises ( 61 ).

110.

Komisija teigia, kad imuniteto panaikinimo procedūra buvo pradėta dėl įtariamo nacionalinės teisės pažeidimo. Todėl tokie atvejai skiriasi nuo tų, kai Komisija dėl pareigūno pradeda administracinę procedūrą; o pagal tokią procedūrą pareigūno teisė į gynybą netaikoma.

111.

Negaliu sutikti su tokiu argumentu.

112.

Klausimas, į kurį Teisingumo Teismui reikia atsakyti – ar Komisijai priėmus ginčijamą sprendimą dėl imuniteto, kuriuo RQ naudojosi pagal Protokolo Nr. 7 11 straipsnio a punktą, atšaukimo, buvo užtikrinta RQ teisė į gynybą. Šio protokolo ir Tarnybos nuostatų, kuriuose numatyta teisė apskųsti Komisijos sprendimus, išaiškinimas yra ES teisės klausimai. Susijęs baudžiamasis procesas yra nacionalinės teisės klausimas. Tačiau pats nacionalinis procesas šioje byloje neginčijamas.

113.

Galiausiai Komisija teigia, kad norint atlikti Bendrojo Teismo skundžiamame sprendime nurodytą palyginimą būtų reikalingas išsamus dialogas su nacionalinėmis institucijomis, o dėl to baudžiamasis procesas būtų vilkinamas.

114.

Kadangi Teisingumo Teismui nebuvo pateikta jokių tai patvirtinančių įrodymų, šis teiginys yra niekuo nepagrįstas. Net jei būtinam dialogui neišvengiamai reikėtų laiko, administraciniai nepatogumai nėra teisėta priežastis nustatyti Chartija užtikrinamų pagrindinių teisių apribojimus.

115.

Taigi darau išvadą, kad antrasis apeliacinio skundo pagrindas yra nepagrįstas.

116.

Trečiajame apeliacinio skundo pagrinde (kuris taip pat nurodomas kaip papildomas) Komisija iš esmės teigia, kad Bendrasis Teismas suklydo, darydamas išvadą, kad Komisija, atlikdama RQ atvejo vertinimą, tinkamai neatsižvelgė į šio asmens interesus. Taip ji ginčija Bendrojo teismo išvadas, pateiktas skundžiamo sprendimo 69–72 punktuose.

117.

Bendrasis Teismas savo sprendime pateikė keturis pagrindinius argumentus. Pirma, jis pažymėjo, kad nacionalinio teismo bylos medžiagoje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad Komisija iš tikrųjų palygino konkuruojančius interesus. Antra, Bendrasis Teismas konstatavo, kad Komisija nacionalinių institucijų nepaklausė, kaip RQ išklausymas prieš priimant sprendimą gali kelti grėsmę tyrimo konfidencialumo užtikrinimui ir galiausiai – tinkamai baudžiamojo proceso eigai. Trečia, Bendrasis Teismas nusprendė, jog nėra jokių įrodymų, kad esama realios rizikos, kad išklausius RQ kiltų arba galėtų kilti pavojus tyrimo konfidencialumo užtikrinimui (pvz., kad jis gali pasislėpti arba sunaikinti įrodymus arba kad šiame konkrečiame tyrime būtinas netikėtumo elementas). Be to, jis pažymėjo, kad tam tikra su tyrimu susijusi informacija jau buvo vieša. Ketvirta, Bendrasis Teismas nusprendė, kad to, jog Komisija Belgijos institucijų klausė, ar yra galimybė RQ išklausyti dėl jų prašymų panaikinti RQ imunitetą (ši aplinkybė patvirtinta prie atsiliepimo į ieškinį pridėtais raštais), nepakanka norint daryti išvadą, kad Komisija iš tikrųjų teisingai palygino RQ suinteresuotumą būti išklausytam ir poreikį užtikrinti tyrimo slaptumą ( 62 ).

118.

Trečiojo apeliacinio skundo pagrindo pirmoje dalyje Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas, remdamasis turimais įrodymais, negalėjo pagrįstai nuspręsti, kad Komisija, prieš nuspręsdama atšaukti RQ imunitetą, neįvertino šio pareigūno interesų. Šio pagrindo antroje dalyje Komisija nurodo, kad RQ neįrodė, kad, jei būtų buvęs išklausytas, būtų priimtas kitoks sprendimas ( 63 ).

119.

RQ teigia, kad trečiasis apeliacinio skundo pagrindas (arba bent jo pirma dalis) yra akivaizdžiai nepriimtinas, nes iš tikrųjų Komisija siekia, kad faktinės aplinkybės būtų nagrinėjamos iš naujo. Jei šis pagrindas nebūtų pripažintas nepriimtinu, RQ teigia, kad Komisija neteisingai supranta skundžiamą sprendimą, todėl trečiasis jos nurodytas pagrindas yra nepagrįstas.

120.

Manau, kad trečiasis apeliacinio skundo pagrindas yra priimtinas.

121.

Iš esmės Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas, nusprendęs, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija nepalygino Belgijos institucijų prašymo užtikrinti tyrimo slaptumą ir RQ teisės būti išklausytam, padarė teisės klaidą. Komisija teigia, kad ji Belgijos institucijoms išsiuntė kelis raštus, juose prašė pateikti išsamesnės informacijos dėl tyrimo konfidencialumo, ir kad imunitetas buvo iš dalies atšauktas tik gavus nacionalinių institucijų atsakymą. Komisijos teigimu, to teisiškai pakanka įrodyti, kad ji atliko reikalingą palyginimą.

122.

Taigi, Komisija nebando ginčyti Bendrojo Teismo nustatytų faktinių aplinkybių. Greičiau Komisija nesutinka, kad Bendrasis Teismas, remdamasis šiomis aplinkybėmis, galėjo teisėtai nuspręsti, kad Komisija neatliko palyginimo. Tai yra teisės klausimas, kurį gali peržiūrėti Teisingumo Teismas ( 64 ). Todėl toliau nagrinėsiu dėl aptariamo apeliacinio skundo pagrindo pateiktus esminius argumentus.

123.

Skundžiamo sprendimo 5 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad Komisija, prieš priimdama ginčijamą sprendimą, prašė Belgijos institucijų pateikti išsamesnės informacijos. Skundžiamo sprendimo 10 punkte Bendrasis Teismas daro nuorodą į ginčijamo sprendimo 11 konstatuojamąją dalį, kurioje Komisija nurodė, kad atšaukti RQ imunitetą ji galėtų tik tuo atveju, jei pakankamai aiškiai ir tiksliai žinotų priežastis, dėl kurių Belgijos institucijos pateikė prašymą atšaukti imunitetą, ir pažymėjo, kad priešingu atveju bet kuris asmuo, susijęs su OLAF tyrimu, galėtų pareikšti akivaizdžiai nepagrįstų įtarimų OLAF direktoriui ir sutrikdyti šios įstaigos veiklą, o tai būtų nesuderinama su Sąjungos interesais. Bendrasis Teismas užfiksavo, kad toliau Komisija nurodė, kad gavusi 2015 m. birželio 23 d. raštą ji turėjo labai aiškios ir tikslios informacijos, iš kurios buvo matyti, kad Belgijos institucijos galėjo pagrįstai ir bet kuriuo atveju ne savavališkai ar piktnaudžiaudamos manyti, kad dėl RQ pareikštų įtarimų pateisinamas dėl jo atliekamas tyrimas ( 65 ).

124.

Savo apeliacinio skundo A.1 priede Komisija pateikė dokumentus, kurie buvo pridėti prie Bendrajam Teismui pateikto Komisijos atsiliepimo į ieškinį. Vienas iš šių dokumentų – 2014 m. gruodžio 19 d. raštas, kurį Komisijos Generalinis sekretorius išsiuntė ikiteisminio tyrimo teisėjui, siekdamas gauti daugiau informacijos apie nacionalinį tyrimą (toliau – 2014 m. gruodžio 19 d. raštas). To rašto 2 punkte (2 psl.) generalinis direktorius nurodė, kad atsižvelgdama į specialų OLAF nepriklausomumo statusą Komisija, prieš nuspręsdama, ar imunitetas turėtų būti atšauktas, norėtų išklausyti OLAF generalinį direktorių (RQ), kad galėtų įvertinti galimas tokio imuniteto atšaukimo pasekmes OLAF nepriklausomumui ir veikimui, taigi – Europos Sąjungos interesams, žinodama visas aplinkybes. Tada Komisija paprašė Belgijos institucijų nurodyti, ar jų atliekamų tyrimų konfidencialumą reikia išlaikyti dėl visų pareigūnų, dėl kurių Belgijos institucijos pateikė paklausimus, ir ar apie tyrimus galima informuoti OLAF generalinį direktorių.

125.

Belgijos valdžios institucijos pateikė atsakymą 2015 m. vasario 6 d. raštu. Atsakyme į Komisijos užklausą, ar galima RQ informuoti apie pateiktą prašymą atšaukti jo imunitetą, šios institucijos nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog iš atvejo aplinkybių matyti, kad dėl RQ gali būti atliekamas nusikalstamos veikos tyrimas, dėl būtinybės laikytis tyrimo konfidencialumo principo negalima RQ prašyti pateikti savo nuomonę dėl prašymo atšaukti jo imunitetą. Mano vertinimu, atrodo, kad šie teiginiai suformuluoti kaip standartinis atsakymas į klausimą: „ar galima pranešti įtariamajam, kad dėl jo atliekamas tyrimas?“, o ne konkretus atsakymas į (kitokį) klausimą: „ar atsižvelgiant į šio konkretaus atvejo aplinkybes privaloma laikytis tyrimo konfidencialumo principo?“

126.

2015 m. kovo 3 d. rašte Generalinis sekretorius pakartojo Komisijos prašymą pateikti papildomą informaciją. Jis taip pat patvirtino, kad Komisija „vykdys“ Belgijos institucijų prašymą išlaikyti tyrimo konfidencialumą (toliau – 2015 m. kovo 3 d. raštas).

127.

Bendrojo Teismo teiginius, išdėstytus skundžiamo sprendimo 69–72 punktuose, reikėtų aiškinti atsižvelgiant į tas išsamesnes faktines aplinkybes ir į šio teismo bylos medžiagoje esančius dokumentus.

128.

Remdamasi šia medžiaga manau, kad Bendrasis Teismas galėjo teisėtai nuspręsti, kad Komisija iš tiesų prašė Belgijos institucijų pateikti paaiškinimų dėl RQ pateiktų įtarimų pobūdžio, be kita ko, dėl jo, kaip OLAF generalinio direktoriaus, ypatingos padėties bylai reikšmingu laikotarpiu. Vis dėlto teikti tokias užklausas nėra tas pats, kas siekti užtikrinti, kad nebūtų pažeista RQ teisė būti išklausytam, ir šis skirtumas yra labai svarbus. Be to, pateiktais paklausimais Komisija nebandė gauti reikalingos informacijos, kad galėtų nuspręsti, kaip užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą. Todėl Bendrasis Teismas nusprendė (mano nuomone, teisingai), kad teikdama užklausas Komisija nesiekė išsiaiškinti, ar būtų grėsmių (neigiamo poveikio pagrindinėms RQ teisėms), susijusių su sprendimu neinformuoti RQ apie jam pareikštus įtarimus ir neleisti jam pateikti pastabų prieš priimant sprendimą dėl jo imuniteto atšaukimo, ar, priešingai, kiltų pavojus Belgijos institucijų tyrimų eigai, jei RQ būtų apie tai informuotas ir jam būtų leista pateikti pastabas ( 66 ). Tačiau Komisija 2015 m. kovo 3 d. raštu tik patvirtino, kad vykdys standartinį Belgijos institucijų prašymą užtikrinti tyrimo slaptumą. Likęs patikrinimas buvo susijęs tik su tuo, ar Belgijos institucijos galėjo pagrįstai manyti, kad dėl RQ pareikštų įtarimų pateisinama jo atžvilgiu atlikti tyrimą.

129.

Bendrojo Teismo sprendimas grindžiamas tuo, kad Komisija neatliko tokio galimo pavojaus vertinimo ir nepalygino intereso užtikrinti tyrimo konfidencialumą ir konkuruojančios RQ pagrindinės teisės būti išklausytam.

130.

Bendrasis Teismas teisingai pripažino (skundžiamo sprendimo 71 punkte), kad tam tikrais atvejais bus visiškai teisėta suinteresuotajam asmeniui nepranešti apie prašymą atšaukti imunitetą prieš priimant sprendimą dėl to prašymo. Taip, be kita ko, bus tais atvejais, kai esama realios rizikos, kad minėtas asmuo gali trukdyti vykdyti nacionalinę procedūrą pasislėpdamas arba sunaikindamas įrodymus, arba kai atliekant tyrimą būtinas netikėtumo elementas. Tačiau Bendrajam Teismui pateiktoje bylos medžiagoje nebuvo jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad šioje byloje Belgijos institucijos pateikė tokių argumentų.

131.

Bendrasis Teismas taip pat pažymėjo, kad tam tikra su vykdomu tyrimu susijusi informacija jau buvo vieša. Galiu tik sutikti. Iš skundžiamo sprendimo 1–6 punktuose išdėstytų faktinių aplinkybių aiškiai matyti, kad su buvusiu Komisijos nariu John Dalli susijęs skandalas (nuo jo prasidėjo įvykių grandinė, dėl kurios susiklostė RQ situacija) jau sulaukė daug spaudos dėmesio.

132.

Galiausiai Bendrasis Teismas nurodė (skundžiamo sprendimo 72 punkte), kad to, jog Komisija Belgijos institucijų prašė galimybės išklausyti ieškovą dėl jų prašymų atšaukti imunitetą (o tai patvirtina Komisijos atsiliepimo į ieškinį priede pateikti raštai), nepakanka, kad būtų galima nuspręsti, jog Komisija tuomet palygino RQ interesą pasinaudoti teise būti išklausytam ir Belgijos institucijų prašymą išlaikyti tyrimo konfidencialumą. Vėl sutinku su Bendrojo Teismo vertinimu ir motyvais, kuriais šis vertinimas pagrįstas. Užklausa, ar Komisija sprendimo priėmimo procese galėtų prašyti RQ pateikti pastabas (2014 m. gruodžio 19 d. raštas), ir vėliau Komisijos pateiktas patvirtinimas, kad ji vykdys Belgijos institucijų pageidavimą išlaikyti tyrimo konfidencialumą (2015 m. kovo 3 d. raštas), vertinami kartu, nesudaro vertinimo, ar šiuo konkrečiu atveju tyrimo konfidencialumui turėtų būti teikiama pirmenybė prieš pagrindinę RQ teisę būti išklausytam. Prie šio klausimo dar grįšiu ( 67 ).

133.

Bendrasis Teismas padarė išvadą (skundžiamo sprendimo 74 punkte), kad, Komisijai neatlikus tokio palyginimo, buvo pažeistas Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje nustatytas proporcingumo reikalavimas, nes buvo viršyta tai, kas būtina norint pasiekti tikslą – užtikrinti tyrimo slaptumą, ir neužtikrinta Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintos teisės būti išklausytam esmė. Sutinku su tuo.

134.

Taigi darau išvadą, kad trečiojo pagrindo pirma dalis yra nepagrįsta.

135.

Dėl trečiojo pagrindo antros dalies kyla sudėtingesnis klausimas. Ar pareigūnas, kuris remiasi teise būti išklausytam, privalo įrodyti, kad, jei būtų galėjęs šia teise pasinaudoti, sprendimas dėl imuniteto atšaukimo būtų kitoks?

136.

Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, pripažindamas (skundžiamo sprendimo 76 punkte), kad negalima atmesti prielaidos, kad ginčijamo sprendimo turinys būtų kitoks, „jei Komisija būtų leidusi [RQ] veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl jo imuniteto nuo jurisdikcijos atšaukimo, konkrečiai kalbant, kaip [RQ] nurodė savo rašytinėse pastabose, dėl Sąjungos interesų ir jo, kaip pareigūno, einančio OLAF generalinio direktoriaus pareigas, būtino nepriklausomumo užtikrinimo“.

137.

Teisingumo Teismas ne kartą pažymėjo, kad teisės į gynybą užtikrinimas yra labai svarbus per procedūras, per kurias priimamas aktas, sukeliantis suinteresuotajam asmeniui neigiamų padarinių ( 68 ). Negalima reikalauti, kad tas asmuo įrodytų, jog Komisija būtų priėmusi kitokį sprendimą; galima tik reikalauti įrodyti, kad tokia prielaida nėra visiškai atmestina, nes jei šio procesinio pažeidimo nebūtų, jis būtų galėjęs geriau užtikrinti savo gynybą ( 69 ).

138.

Vis dėlto naujesniame Teisingumo Teismo sprendime, priimtame labai skirtingomis aplinkybėmis, nurodoma, kad dėl teisės į gynybą, visų pirma teisės būti išklausytam, pažeidimo ginčijamas aktas panaikinamas tik tuo atveju, jei, nesant to pažeidimo, procedūros rezultatas būtų kitoks ( 70 ). M. Makhlouf byla buvo susijusi su jam nustatytomis ribojamosiomis priemonėmis. Nagrinėdamas apeliacinį skundą Teisingumo Teismas nustatė, kad nagrinėjant bylą pirmąja instancija M. Makhlouf nenurodė, kokius argumentus būtų pateikęs Tarybai, siekdamas užginčyti pastarosios jam pateiktų dokumentų svarbą ar įrodomąją galią. Atsižvelgdamas į tai Teisingumo Teismas atmetė M. Makhlouf prieštaravimą, kuriame šis teigė, kad jam nebuvo pasiūlyta dėl minėtų dokumentų pateikti savo pastabas.

139.

Pirma, minėta byla akivaizdžiai skiriasi nuo šios bylos, nes M. Makhlouf buvo pranešta apie jo atžvilgiu vykdomą procedūrą ir leista susipažinti su dokumentais, į kuriuos Taryba atsižvelgė, priimdama sprendimą jam nustatyti ribojamąsias priemones. Tačiau nė vienoje instancijoje nebuvo nustatyta jokių faktinių aplinkybių, patvirtinančių, kad M. Makhlouf pasinaudojo teise į gynybą, ginčydamas minėtus dokumentus. Priešingai, prieš priimant sprendimą atšaukti RQ imunitetą, RQ nebuvo informuotas apie prašymą atšaukti jo imunitetą ( 71 ). Todėl jis – nei kaip pareigūnas, nei kaip OLAF generalinis direktorius – neturėjo galimybės pareikšti pastabų vykstant administracinei procedūrai, kuri buvo užbaigta tuo sprendimu ( 72 ).

140.

Antra, Sprendimo Makhlouf / Taryba ( 73 ) 52 punkte Teisingumo Teismas nurodė jo suformuotoje jurisprudencijoje nustatytą įprastą kriterijų, kurį aptariau šios išvados 137 punkte ( 74 ). Tada Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į konkrečias tos bylos aplinkybes, labai siaurai išaiškino teisę būti išklausytam. Nemanau, kad toks kur kas siauresnis išaiškinimas ir taikymas yra tinkamas šios bylos aplinkybėmis, kurios yra visiškai kitokios.

141.

Ką pareigūnui, kaip antai RQ, reikėtų įrodyti, kad būtų priimtas sprendimas, jog dėl šio pareigūno teisės į gynybą pažeidimo turi būti panaikintas jo nenaudai priimtas aktas?

142.

Manau, kad Teisingumo Teismui nereikėtų to nurodyti pernelyg griežtai. Mano nuomone, reikšmingi veiksniai neišvengiamai skirsis, atsižvelgiant į konkrečias atskiros bylos aplinkybes.

143.

Manau, kad skundžiamo sprendimo 76 punktą galima aiškinti dvejopai. Viena vertus, šį punktą galima aiškinti taip, kad prieš priimant ginčijamą sprendimą buvo būtina atsižvelgti į RQ nuomonę dėl Europos Sąjungos interesų ir jo, kaip pareigūno, einančio OLAF generalinio direktoriaus pareigas, būtino nepriklausomumo užtikrinimo. Kita vertus, Bendrojo Teismo teiginį galima suprasti taip, kad „prielaida nebūtų visiškai atmestina“, kad, jei RQ būtų buvusi suteikta galimybė būti išklausytam, Komisija galbūt būtų galėjusi sužinoti jo nuomonę apie bet kokio sprendimo atšaukti RQ imunitetą padarinius sklandžiai OLAF veiklai. Tokią informaciją RQ būtų galėjęs pateikti savanoriškuose pareiškimuose arba atsakydamas į klausimus, kuriuos pati Komisija būtų galėjusi užduoti RQ per administracinę procedūrą.

144.

Savo rašytinėse pastabose RQ teisingai nurodo, kad, kaip pareigūnas, einantis OLAF generalinio direktoriaus pareigas, jis turėjo nuomonę dėl Europos Sąjungos interesų ir asmeniui, atliekančiam minėtas specialias funkcijas, būtino nepriklausomumo užtikrinimo, ir šią nuomonę jis norėjo pateikti. Manau, kad beveik akivaizdu, jog „prielaida nebūtų visiškai atmestina“, kad RQ pastabos (kurios neišvengiamai būtų paremtos jo patirtimi faktiškai atliekant OLAF generalinio direktoriaus pareigas) galėjo turėti įtakos sprendimui, kuris galiausiai buvo priimtas dėl imuniteto atšaukimo. Pagal priešingą požiūrį reikia daryti prielaidą, kad už sprendimą atsakingi asmenys Komisijoje paprasčiausiai būtų nekreipę dėmesio į visus RQ pateiktus argumentus.

145.

Nenorėčiau daryti tokios neigiamos prielaidos apie Komisijos sprendimų priėmimo procesą. Laimei, šioje byloje to nereikia. 2014 m. gruodžio 19 d. rašte Belgijos institucijoms buvo paaiškinta, kad Komisija nori išklausyti RQ, ne tam, kad būtų užtikrinta jo pagrindinė teisė būti išklausytam, bet todėl, kad Komisija norėjo „įvertinti galimas tokio imuniteto atšaukimo pasekmes OLAF nepriklausomumui ir veikimui, taigi – Europos Sąjungos interesams, žinodama visas aplinkybes“ ( 75 ). Taigi, Bendrasis Teismas turėjo akivaizdžių įrodymų, kad pati Komisija manė, jog RQ nuomonė būtų reikšminga ir svarbi siekiant priimti tinkamą sprendimą dėl imuniteto atšaukimo. Tokiomis aplinkybėmis, mano nuomone, logiškai neįmanoma daryti kitokios išvados, o tik pripažinti, kad labai tikėtina, jog, jei RQ teisė būti išklausytam būtų buvusi užtikrinta, tai būtų turėję įtakos administracinės procedūros rezultatui, taigi ir sprendimui, kuris galiausiai buvo priimtas dėl imuniteto atšaukimo. Tačiau tai nereiškia, kad suinteresuotasis asmuo turėtų įrodyti, kad užtikrinus jo teisę būti išklausytam sprendimas būtų kitoks.

146.

Apskritai pagrindinis principas, kuriuo grindžiama teisė į gynybą, ypač teisė būti išklausytam, yra būtinybė užtikrinti proceso teisingumą. Ar iš suinteresuotojo asmens buvo atimta galimybė pateikti reikšmingą informaciją prieš priimant jam nepalankų sprendimą? Manau, kad pagrindiniai kriterijai yra šie: i) ar informacija, kurią tas asmuo norėjo pateikti, būtų buvusi reikšminga; ii) ar priėmus aktą to asmens teisinė situacija pasikeis jo nenaudai? Nemanau, kad iš suinteresuotojo asmens turėtų būti reikalaujama įrodyti ką nors daugiau. Taip pat pažymėtina, kad teisė būti išklausytam yra glaudžiai susijusi su Chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punkte įtvirtinta administracijos pareiga pagrįsti savo sprendimus. Jei administracija visapusiškai neatsižvelgia į visą sprendimui, kurį ji ketina priimti, reikšmingą medžiagą, tikėtina, kad ji šios pareigos nesilaiko.

147.

Taigi manau, kad trečiojo apeliacinio skundo pagrindo antrai daliai negalima pritarti, todėl trečias pagrindas yra nepagrįstas.

148.

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį Komisija, kaip šį apeliacinį procesą pralaimėjusi šalis, turėtų padengti bylinėjimosi išlaidas.

149.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, Teisingumo Teismui siūlau: