1.

Kaip taikliai pažymėjo buvęs UK Supreme Court (Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas) pirmininkas lordas Neuberger, „Once you deprive people of the right to go to court to challenge the government, you are in a dictatorship“ („kai iš žmonių atimama teisė kreiptis į teismą dėl valdžios veiksmų, tai reiškia diktatūrą“) ( 2 ). Teisminės kontrolės galimybės panaikinimas Lenkijoje vienoje svarbiausių konstitucinių – teisėjų nepriklausomumo – sričių ( 3 ) yra pagrindinė ginčo, kurį šioje byloje reikia išspręsti, keliama problema ( 4 ).

2.

Šioje byloje iš tiesų keliami svarbūs klausimai ir Teisingumo Teismas galės pateikti reikšmingų paaiškinimų, susijusių tiek su procedūra, tiek su esme, visų pirma dėl ESS 19 straipsnio 1 dalies. Nagrinėdamas Sąjungos teisės viršenybės klausimą, sureaguosiu į neseniai priimtą Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas, Vokietija, toliau – BVerfG) sprendimą byloje Weiss (2 BvR 859/15), kuriame jis, be kita ko, konstatavo, kad Teisingumo Teismo sprendimas buvo priimtas viršijant įgaliojimus, ir į neseniai priimtą Lenkijos Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegijos nutartį, kurioje po minėto BVerfG sprendimo buvo konstatuota, kad Teisingumo Teismo sprendimas nėra privalomas Lenkijos teisės sistemoje.

3.

Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą, kuris buvo pateiktas 2018 m. lapkričio 21 d. ir 2019 m. birželio 26 d. nutartimi papildytas nauju prejudiciniu klausimu, Naczelny Sąd Administracyjny (Vyriausiasis administracinis teismas, Lenkija) prašo išaiškinti ESS 2 straipsnį, 4 straipsnio 3 dalį, 6 straipsnio 1 dalį ir 19 straipsnio 1 dalį, SESV 267 straipsnį, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 15 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnį, 21 straipsnio 1 dalį, 47 straipsnį ir 52 straipsnio 1 dalį, taip pat Direktyvos 2000/78/EB ( 5 ) 2 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies a punktą, 3 straipsnio 1 dalies a punktą ir 9 straipsnio 1 dalį.

4.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant kandidatų eiti teisėjo pareigas A. B., C. D., E. F., G. H. ir I. J. ginčą su Krajowa Rada Sądownictwa (Nacionalinė teisėjų taryba, toliau – KRS); šie kandidatai apskundė nutarimus, kuriais: i) KRS nutarė nesiūlyti Lenkijos Respublikos Prezidentui (toliau – Respublikos Prezidentas) skirti jų eiti Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas, Lenkija, toliau – Aukščiausiasis Teismas) teisėjo pareigas ir kartu ii) KRS pasiūlė Respublikos Prezidentui skirti kitus kandidatus.

5.

KRS reglamentuojama Ustawa z dnia 12 maja 2011 r. o Krajowej Radzie Sądownictwa (2011 m. gegužės 12 d. Nacionalinės teisėjų tarybos įstatymas). KRS įstatymo 44 straipsnyje konkrečiai nurodyta:

„1.   Procedūros dalyvis gali paduoti apeliacinį skundą [Aukščiausiajam Teismui] dėl [KRS] nutarimo neteisėtumo, nebent atskirose nuostatose numatyta kitaip. <…>

1a.   Atskirais atvejais, susijusiais su skyrimu eiti [Aukščiausiojo Teismo] teisėjo pareigas, apeliacinis skundas gali būti paduotas [Vyriausiajam administraciniam teismui]. Tokiais atvejais apskundimas [Aukščiausiajam Teismui] negalimas. Apeliacinis skundas [Vyriausiajam administraciniam teismui] negali būti grindžiamas tuo, kad buvo netinkamai įvertinta kandidatų atitiktis kriterijams, į kuriuos atsižvelgta priimant sprendimą dėl siūlymo skirti į [Aukščiausiąjį Teismą] teikimo.

1b.   Jeigu nutarimą ginčija ne visi procedūros dalyviai <…> individualiais atvejais dėl skyrimo eiti [Aukščiausiojo Teismo] teisėjo pareigas, šio nutarimo dalis, kurioje yra sprendimas teikti pasiūlymą skirti į [Aukščiausiąjį Teismą], ir ta jo dalis, kurioje yra sprendimas neteikti pasiūlymo skirti į to paties teismo teisėjo pareigas, tampa galutinė tiems procedūros dalyviams, kurie nepadavė apeliacinio skundo.

<…>

4.   Atskirais atvejais, susijusiais su skyrimu eiti [Aukščiausiojo Teismo] teisėjo pareigas, jeigu [Vyriausiasis administracinis teismas] panaikina [KRS] nutarimą neteikti pasiūlymo skirti į [Aukščiausiojo Teismo] teisėjo pareigas, tai prilyginama apeliacinį skundą padavusio procedūros dalyvio kandidatūros patvirtinimui į laisvas [Aukščiausiojo Teismo] teisėjo pareigas, dėl kurių [Vyriausiojo administracinio teismo] sprendimo priėmimo dieną [KRS] vykdoma procedūra dar nėra pasibaigusi, o jeigu tokia procedūra nevykdoma – į būsimas laisvas [Aukščiausiojo Teismo] teisėjo pareigas, apie kurias turi būti paskelbta.“

6.

2018 m. rugpjūčio 24 d. KRS priėmė Nutarimą Nr. 318/2018 neteikti Respublikos Prezidentui siūlymo skirti, be kitų kandidatų, A. B. ir C. D. eiti Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų pareigas. 2018 m. rugpjūčio 28 d. Nutarimu Nr. 330/2018 KRS nutarė neteikti Respublikos Prezidentui siūlymo skirti, be kitų kandidatų, E. F., G. H. ir I. J. eiti Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų pareigas. Tuose nutarimuose taip pat buvo siūloma į minėtas pareigas skirti kitus kandidatus.

7.

Kandidatai, kurie nebuvo pasiūlyti, apskundė tokius nutarimus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ir pateikė jam prašymą sustabdyti minėtų nutarimų vykdymą; jis šį prašymą patenkino.

8.

Dėl pirmojo prejudicinio klausimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, pirma, kad, priešingai anksčiau galiojusioms nuostatoms, neseniai priimtoje KRS įstatymo 44 straipsnio 1b dalyje numatyta, kad atskirais atvejais, susijusiais su skyrimu eiti Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas, KRS nutarimas tampa galutinis ne tik kalbant apie tą nutarimo dalį, kurioje nusprendžiama nesiūlyti skirti kandidatų, jeigu nepaskirti kandidatai nepaduoda apeliacinio skundo, bet ir apie tą jo dalį, kurioje nusprendžiama siūlyti skirti kandidatą, jeigu jį apskundė ne visi konkurso procedūros dalyviai. Vis dėlto tarp tų dalyvių yra ir tokių kandidatų, kuriuos buvo pasiūlyta skirti ir kurie todėl nėra suinteresuoti paduoti apeliacinio skundo dėl tokio nutarimo. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad tas nutarimas de facto visada bus galutinio pobūdžio.

9.

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad KRS įstatymo 44 straipsnio 1a dalis, kurioje apibrėžiama funkcija, kurią KRS pavesta vykdyti (aptariamos konkurso procedūros peržiūra), suformuluota pernelyg bendrai, nes nenustatyti aiškūs vertinimo kriterijai.

10.

Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, jog iš KRS įstatymo 44 straipsnio 4 dalies darytina išvada, kad priimto sprendimo pasekmė yra tokia: jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas panaikina KRS nutarimą neteikti pasiūlymo paskirti į Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas, skundą padavusio procedūros dalyvio prašymas skirti į laisvas Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas paprasčiausiai priimamas, jeigu procedūra KRS dėl šių pareigų dar nėra baigta, o jei tokia procedūra nevykdoma – prašymas priimamas dėl ateityje atsilaisvinsiančių Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų.

11.

Kalbant apie antrąjį prejudicinį klausimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat prašo Teisingumo Teismo išaiškinimo, kad galėtų įvertinti, ar šioje byloje yra įvykdytas reikalavimas dėl vienodų priėmimo į valstybės tarnybą sąlygų (kuris atitinka bendrojo intereso tikslus). Jo nuomone, akivaizdžiai skiriasi per procedūrą dėl laisvų teisėjo pareigų kituose teismuose ir per procedūrą dėl laisvų pareigų Aukščiausiajame Teisme suteikiamos teisių gynimo priemonės veiksmingumas.

12.

Tokiomis aplinkybėmis Naczelny Sąd Administracyjny (Vyriausiasis administracinis teismas, Lenkija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

13.

Rašytinės proceso dalies pirmojoje dalyje pastabas Teisingumo Teismui pateikė A. B., C. D., E. F. ir I. J., KRS, Prokurator Generalny (generalinis prokuroras, Lenkija), Rzecznik Praw Obywatelskich (ombudsmenas, Lenkija), Lenkijos vyriausybė ir Komisija.

14.

Rašytinė proceso dalis Teisingumo Teisme buvo baigta 2019 m. gegužės 31 d.2019 m. birželio 26 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priėmė nutartį, kuria atmetė generalinio prokuroro prašymą nuspręsti, kad pagrindinėse bylose nėra reikalo priimti sprendimo. Toks prašymas buvo grindžiamas toliau išdėstyta įvykių eiga.

15.

Pirma, 2019 m. kovo 25 d. sprendime byloje K 12/18, priimtame KRS ir Senato narių grupės prašymu, Trybunał Konstytucyjny (Konstitucinis Teismas, Lenkija) konstatavo, kad KRS įstatymo 44 straipsnio 1a dalis nesuderinama su Lenkijos Konstitucijos 184 straipsniu. Konstitucinis Teismas taip pat nusprendė, kad turi būti nutrauktos visos pagal šią nuostatą iškeltos bylos, nes ji nebegalioja.

16.

Antra, Ustawa z dnia 26 kwietnia 2019 r. o zmianie ustawy o Krajowej Radzie Sądownictwa oraz ustawy – Prawo o ustroju sądów administracyjnych (2019 m. balandžio 26 d. Įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas Nacionalinės teisėjų tarybos įstatymas ir Administracinių teismų sistemos įstatymas; toliau – 2019 m. balandžio 26 d. įstatymas) ( 6 ), kuris įsigaliojo 2019 m. gegužės 23 d., buvo pakeistas KRS įstatymo 44 straipsnio 1 dalies antras sakinys, kuris dabar suformuluotas taip: „Individualiais atvejais, susijusiais su Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimu, apskundimo teisė nesuteikiama.“ To įstatymo 3 straipsnyje taip pat nurodyta, kad „bylos dėl apeliacinių skundų, paduotų dėl individualiais atvejais priimtų [KRS] nutarimų dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimo, iškeltos, bet nebaigtos nagrinėti iki šio įstatymo įsigaliojimo, pagal įstatymą yra nutraukiamos“.

17.

Tokiomis aplinkybėmis Naczelny Sąd Administracyjny (Vyriausiasis administracinis teismas) nutarė šioje byloje pateikti Teisingumo Teismui papildomą (t. y. trečiąjį) prejudicinį klausimą:

18.

Rašytinės proceso dalies antrojoje dalyje pastabas Teisingumo Teismui pateikė generalinis prokuroras, ombudsmenas, Lenkijos vyriausybė ir Komisija.

19.

Visos rašytines pastabas rašytinės proceso dalies pirmojoje dalyje pateikusios šalys taip pat pasinaudojo galimybe pateikti žodines pastabas Teisingumo Teisme vykusiame teismo posėdyje.

20.

Generalinis prokuroras teigia, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti sprendimų dėl klausimų, pateiktų remiantis tuo, kad jie susiję su teise į teisminę teisių gynimo priemonę srityje, kurios Sąjungos teisė neapima. Bet koks kitas sprendimas lemtų analogišką ir erga omnes jurisdikciją tais pačiais teisės klausimais tuo pat metu Teisingumo Teisme ir Konstituciniame Teisme.

21.

Vis dėlto Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, kad nors valstybių narių teisingumo sistemos organizavimas priklauso šių valstybių narių kompetencijai, įgyvendinamos šią kompetenciją valstybės narės turi laikytis iš Sąjungos teisės joms kylančių įpareigojimų ( 7 ). Be to, konkrečiai kalbant apie ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos taikymo sritį, pažymėtina, kad šia nuostata siekiama užtikrinti veiksmingą teisminę gynybą „Sąjungos teisei priklausančiose srityse“, neatsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis valstybės narės įgyvendina šią teisę, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį ( 8 ).

22.

Vadinasi, Teisingumo Teismas šioje byloje turi jurisdikciją aiškinti ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą (žr. šios išvados 31 ir paskesnius punktus).

23.

KRS, generalinis prokuroras ir Lenkijos vyriausybė iš esmės teigia, kad pateikti klausimai neteko prasmės ir į juos nebūtina atsakyti, kad būtų galima išnagrinėti pagrindinėje byloje pareikštus ieškinius. KRS įstatymo 44 straipsnio 1a dalį, kuria buvo grindžiama prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisdikcija, 2019 m. kovo 25 d. sprendimu, turinčiu poveikį erga omnes, panaikino Konstitucinis Teismas, be to, tokį sprendimą patvirtino teisės aktų leidėjas.

24.

Manau, jog nėra taip, kad priėmus 2019 m. balandžio 26 d. įstatymą prejudiciniai klausimai neteko prasmės. Pirma, šiuo įstatymu KRS įstatymo 44 straipsnis iš dalies pakeičiamas ir apskundimo teisė individualiais atvejais panaikinama išimtinai tik tiek, kiek tai susiję su Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimu. Antra, tame įstatyme taip pat numatyta, kad pagal įstatymą nutraukiamos dar nebaigtos nagrinėti bylos, susijusios su skundais dėl KRS nutarimų individualiais atvejais.

25.

Pastarasis aspektas lemia, kad pateikti prejudiciniai klausimai negali būti netekę prasmės. Iš tiesų reikėtų pabrėžti, kad Sprendimo A. K. ir kt. 102 punkte Teisingumo Teismas jau yra atmetęs analogiškus Lenkijos vyriausybės argumentus.

26.

Reikėtų pažymėti, kad 2019 m. balandžio 26 d. įstatymu pagrindinė byla nebuvo savaime nutraukta ir tas įstatymas nebuvo pagrindas atsiimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, nes, kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagal 2019 m. balandžio 26 d. įstatymo nuostatas „iš teismo, kuriame vis dar nagrinėjama jame jau iškelta byla, reikalaujama imtis atitinkamų konkrečių veiksmų (tai galioja ir pasekmėms, kurių gali sukelti [2019 m. kovo 25 d. sprendimas]), ir tai pagal savo esmę turi įgauti nutarties formą (nes tik tokia forma gali būti įgyvendintos teisminės teismo kompetencijos, kurių minėtas teisės aktas vis dėlto nepanaikina“ (išskirta mano). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenusprendė, kad nėra reikalo priimti sprendimo, ir nutarė neatsiimti prašymo priimti prejudicinį sprendimą (taip pat žr. Sprendimo A. K. ir kt. 103 punktą).

27.

Taigi tokio nacionalinio įstatymo kaip 2019 m. balandžio 26 d. įstatymas nuostatos negali sudaryti kliūčių paskutinės instancijos teismui neatsiimti Teisingumo Teismui pateiktų prejudicinių klausimų (žr. Sprendimo A. K. ir kt. 104 punktą).

28.

Reikėtų pažymėti, kad, be šioje išvadoje jau minėto Sprendimo A. K. ir kt., Teisingumo Teismas keliose bylose jau yra atsisakęs pripažinti, kad nebereikia priimti sprendimo, nes tariamai išnyko bylos dalykas (kaip tose bylose prašė padaryti Lenkijos valdžios institucijos). Akivaizdu, kad Lenkijos teisės aktų leidėjas pirma nedvejodamas, skubiai ir pakartotinai iš dalies pakeitė nacionalinės teisės aktus, kuriuos tose bylose nagrinėjo Teisingumo Teismas, o paskui teigė, kad ieškiniai dėl pažeidimo ar prašymai priimti prejudicinį sprendimą neteko dalyko ( 9 ).

29.

Vadinasi, 2019 m. balandžio 26 d. įstatymas ir (arba) 2019 m. kovo 25 d. teismo sprendimas negali suteikti Teisingumo Teismui pagrindo nepriimti sprendimo dėl prejudicinių klausimų.

30.

Generalinis prokuroras ir Lenkijos vyriausybė iš esmės teigia, kad pateikti prejudiciniai klausimai yra nepriimtini, pateikdami iš esmės analogiškus argumentus kaip nurodytieji šios išvados 20 punkte.

31.

Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad pagal jurisprudenciją „[SESV 267 straipsnyje] numatyta procedūra yra bendradarbiavimo tarp Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų priemonė, dėl kurios pirmasis teismas nacionaliniams teismams pateikia [Sąjungos] teisės aiškinimą, būtiną pastariesiems išspręsti nagrinėjamas bylas“ ( 10 ).

32.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar nacionalinėje teisėje numatyta teisių gynimo priemonė yra suderinama su veiksmingos teisminės gynybos reikalavimu pagal Chartijos 47 straipsnį. Vis dėlto šis straipsnis taikomas tik tuo atveju, kai nurodomas Sąjungos teisėje užtikrinamos subjektinės teisės pažeidimas.

33.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodo Direktyvą 2000/78. Pagal jos 1 straipsnį šios direktyvos tikslas – „nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą“ (išskirta mano).

34.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepaaiškina ryšio tarp ieškovų pagrindinėje byloje ir pagal Direktyvą 2000/78, kurios taikymo sritis apima tik konkrečius pirmiau išvardytus pagrindus, užtikrinamos teisės nebūti diskriminuojamam. Taigi pakanka nurodyti, jog dėl to, kad prašymai priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje nerodo, kad ieškovai pagrindinėje byloje siekia remtis Sąjungos teisėje užtikrinamomis teisėmis, pavyzdžiui, numatytomis Direktyvoje 2000/78, šioje byloje netaikytinas nei Chartijos 47 straipsnis, nei Direktyva 2000/78.

35.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat atskirai nurodo ESS 2 straipsnį. Vis dėlto šio straipsnio nėra tarp nuostatų, pagal kurias turėtų būti vertinamas nacionalinės teisės aktų suderinamumas su Sąjungos teise ir dėl kurių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas per se galėtų netaikyti nacionalinės nuostatos, remdamasis Teisingumo Teismo pateiktu išaiškinimu. Bet kuriuo atveju tai nebūtina, nes ESS 2 straipsnis ir jame nurodyta teisinės valstybės vertybė konkrečiai išreikšti ESS 19 straipsnyje (žr. šios išvados 87 punktą).

36.

Manau, kad ypač pirmasis ir trečiasis klausimai yra svarbūs pagrindinėje byloje nagrinėjamiems ieškiniams, nes šie klausimai susiję su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo įgaliojimų apimtimi, jeigu jis konstatuotų, kad nagrinėjami KRS nutarimai yra neteisėti. Todėl vienintelės bylai reikšmingos Sąjungos teisės nuostatos iš nurodytųjų prejudiciniuose klausimuose yra ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa ir SESV 267 straipsnis.

37.

Manau, kad pirmiausia reikia išnagrinėti trečiojo (papildomo) prejudicinio klausimo esmę, nes atsakymas į jį nulems, ar Teisingumo Teismas pripažins, kad nėra reikalo priimti sprendimo dėl pirmų dviejų klausimų, arba, atvirkščiai, nagrinės šiuos klausimus.

38.

Šis klausimas turėtų būti suprantamas taip, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar SESV 267 straipsnis ir ESS 19 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama tokia nuostata, dėl kurios pagal įstatymą nacionalinė byla nutraukiama, nenumatant jokios galimybės jos tęsti ar iš naujo kelti kitame teisme (trečiojo klausimo pirma dalis), ir ar pagal minėtas Sąjungos teisės nuostatas draudžiama tokia pasekmė, kurią minėta nacionalinė nuostata gali sukelti, t. y. kad Teisingumo Teismo jurisdikcijos atsisakoma tose bylose, kuriose prašymas priimti prejudicinį sprendimą jau pateiktas, bet byla dar neišnagrinėta (trečiojo klausimo antra dalis).

39.

Generalinis prokuroras iš esmės teigia, kad jokių teisių gynimo priemonių dėl aptariamų pasiūlymų skirti į pareigas nesuteikimas yra leidžiamas pagal Lenkijos Konstituciją. Konstitucinių teisių ir laisvių ribojimai leidžiami, jeigu jie nustatyti teisės aktuose ir yra būtini, visų pirma, dėl viešosios tvarkos interesų. Lenkijos vyriausybė iš esmės teigia, kad 2019 m. balandžio 26 d. įstatymo 3 straipsnyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo galimybės pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą neribojamos ir tik siekiama numatyti tokios bylos kaip pagrindinė byla nutraukimą.

40.

Komisija teigia, kad pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą tokios nacionalinės nuostatos kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje nėra draudžiamos, išskyrus struktūrinį paskyrimo proceso nutraukimą, dėl kurio gali būti suabejota šio kandidato nepriklausomumu po jo paskyrimo. Todėl pagal ESS 19 straipsnio 1 dalį nėra draudžiama priimti nacionalinės nuostatos, pagal kurią įstatymu nutraukiamas ieškinių, kuriais teismo prašoma peržiūrėti tokius nutarimus, nagrinėjimas (2019 m. balandžio 26 d. įstatymo 3 straipsnis). Komisija nurodo, kad 2019 m. balandžio 26 d. įstatymo 3 straipsnis nėra draudžiamas ir pagal SESV 267 straipsnį.

41.

Priešingai nei minėtos šalys, A. B., C. D., E. F., I. J. ir ombudsmenas iš esmės teigia, kad į trečiąjį klausimą reikėtų atsakyti teigiamai.

42.

Pirmiausia reikia išnagrinėti trečiojo klausimo antrą dalį, kiek ji susijusi su SESV 267 straipsniu.

43.

Šioje byloje dėl bendrų Konstitucinio Teismo ir Lenkijos teisės aktų leidėjo veiksmų, remiantis prejudiciniais klausimais, tikrai galėtų nebelikti poreikio priimti sprendimą pagal nacionalinę teisę, todėl galėtų susiklostyti tokia situacija, kai būtų atsisakoma Teisingumo Teismo jurisdikcijos dėl šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą. Iš tiesų pirmiausia reikėtų pažymėti, kad nacionalinė nuostata, kuria buvo grindžiama prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisdikcija, buvo panaikinta būtent 2019 m. kovo 25 d. teismo sprendimu, o šis panaikinimas įsigaliojo iš karto, kartu patikslinant, kad bet koks prieštaravimo Konstitucijai pripažinimas reiškė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme dar nagrinėjamos tokio pobūdžio bylos turi būti nutrauktos.

44.

Tiesa yra ir tai, kad pastaraisiais metais ir Komisija išreiškė rimtų abejonių dėl to, ar šiuo metu Konstitucinis Teismas (vis dar) gali visiškai nepriklausomai vykdyti savo funkciją, ir priėmė sprendimą, formaliai pradėdama ESS 7 straipsnio 1 dalyje numatytą procedūrą dėl teisinės valstybės principo Lenkijoje ( 11 ).

45.

Kaip rodo ši byla, ESS 19 straipsnyje atsakomybė už teisminės kontrolės užtikrinimą Sąjungos teisės sistemoje patikima ne tik Teisingumo Teismui, bet ir nacionaliniams teismams, kurie, bendradarbiaudami su Teisingumo Teismu, vykdo jiems bendrai patikėtą pareigą užtikrinti, kad taikant ir aiškinant Sutartis būtų laikomasi teisės ( 12 ).

46.

Visų pirma dėl SESV 267 straipsnio reikėtų priminti, kad „kertinis taip sukurtos [Sąjungos] teisminės sistemos akmuo yra SESV 267 straipsnyje numatytas prejudicinio sprendimo priėmimo procesas, kuriuo, užmezgant dialogą tarp teismų, t. y. Teisingumo Teismo ir valstybių narių teismų, siekiama užtikrinti vienodą Sąjungos teisės aiškinimą <…> ir taip garantuoti jos nuoseklumą, visišką veiksmingumą, autonomiją ir galiausiai savitą Sutartimis sukurtos teisės pobūdį“ ( 13 ).

47.

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos aiškiai matyti, kad pagal SESV 267 straipsnį nacionaliniams teismams turi būti palikta patiems spręsti, ar pateikti prejudicinius klausimus Teisingumo Teismui, ar ne ( 14 ).

48.

Be to, pagal suformuotą jurisprudenciją „SESV 267 straipsniu nacionaliniams teismams suteikiama platesnė teisė pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kai jie mano, jog nagrinėjamoje byloje kyla klausimų dėl Sąjungos teisės nuostatų aiškinimo ar galiojimo ir dėl to jie turi priimti sprendimą“ ( 15 ).

49.

Teisingumo Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad dėl šios diskrecijos ir jurisdikcijos negalima kelti abejonių taikant nacionalinės teisės normas ( 16 ).

50.

Iš tiesų „nacionalinės nuostatos, pagal kurias nacionaliniams teisėjams gali būti taikomos drausminės procedūros dėl to, kad jie pateikė Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą <…> yra draudžiamos. Vien tikimybė, kad tam tikru atveju gali būti pradėta drausminė procedūra dėl to, kad buvo pateiktas toks prašymas priimti prejudicinį sprendimą arba nuspręsta jo neatsiimti po to, kai jis buvo pateiktas, gali atitinkamiems nacionaliniams teisėjams sutrukdyti veiksmingai naudotis [teismo, atsakingo už Sąjungos teisės taikymą] galimybe ir funkcijomis. <…> [Minėtas teismų nepriklausomumas] pirmiausia būtinas tam, kad tinkamai veiktų teismų bendradarbiavimo sistema, kurią įgyvendina SESV 267 straipsnyje numatytas kreipimosi dėl prejudicinio sprendimo priėmimo mechanizmas“ ( 17 ).

51.

Šioje byloje svarbu tai, kad, kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nacionalinėje teisėje nustatyta konstitucinė prievolė, remiantis teisinės valstybės principu, numatyti teisminę teisių gynimo priemonę dėl tokių KRS nutarimų kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje.

52.

Vadinasi, pirma, dėl pateikto trečiojo prejudicinio klausimo antros dalies (susijusios su SESV 267 straipsniu) laikausi nuomonės, kad bent atsižvelgiant į kontekstą – kai pastaraisiais metais į Teisingumo Teismą kreipiamasi dėl daugelio nurodomų teisinės valstybės principo ir teismų nepriklausomumo pažeidimų Lenkijoje (žr. šios išvados 28 punktą, o dėl šios bylos galima būtų pažymėti, jog nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas sustabdė nagrinėjamų KRS nutarimų vykdymą, Respublikos Prezidentas vis vien paskyrė eiti aptariamas Aukščiausiojo Teismo teisėjų pareigas aštuonis naujus teisėjus, kuriuos KRS pasiūlė šioje byloje nagrinėjamuose nutarimuose ( 18 )) – Teisingumo Teismas turėtų nuspręsti, kad pagal SESV 267 straipsnį toks nacionalinis įstatymas kaip 2019 m. balandžio 26 d. įstatymas draudžiamas, nes jame nurodyta pagal įstatymą nutraukti tokias bylas kaip nagrinėjamoji prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, kartu neleidžiant perduoti ieškinių nagrinėti kuriam nors kitam nacionaliniam teismui ar iš naujo pareikšti ieškinių kitame nacionaliniame teisme. Be to, taip Lenkijos teisės aktų leidėjas nepaisė Konstitucinio Teismo sprendimų, kuriuose aiškiai konstatuota, kad turėtų būti tokių KRS nutarimų kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje teisminė kontrolė.

53.

Taip juo labiau yra todėl, kad kitas paskyrimo procedūros etapas, t. y. kai prezidentas skiria kandidatą eiti Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas, yra prezidento prerogatyva ir pagal Lenkijos teisę jam negali būti taikoma teisminė kontrolė.

54.

Dabar sugrįšiu prie trečiojo prejudicinio klausimo pirmos dalies, kurioje iš esmės keliamas klausimas, ar pagal Sąjungos teisės viršenybės principą ir ESS 19 straipsnio 1 dalį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui leidžiama pripažinti pačiam save turinčiu jurisdikciją – nepaisant 2019 m. balandžio 26 d. įstatymo – priimti sprendimą dėl pagrindinėje byloje pareikštų ieškinių ir toliau juos vertinti.

55.

Pirmiausia nagrinėsiu 2019 m. kovo 25 d. teismo sprendimą, kurį Lenkijos teisės aktų leidėjas tariamai siekė įgyvendinti ginčijamu 2019 m. balandžio 26 d. įstatymu ir kuris, kaip paaiškinsiu toliau, yra svarbus siekiant išspręsti šią bylą.

56.

2019 m. kovo 25 d. teismo sprendimu nukrypus nuo KRS įstatymo 44 straipsnio 1a dalies buvo suabejota prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo (Vyriausiojo administracinio teismo) jurisdikcija kaip teismo, kuris (iš pradžių) turėjo jurisdikciją nagrinėti bylas dėl apeliacinių skundų dėl KRS nutarimų, susijusių su sprendimu teikti pasiūlymą (arba neteikti pasiūlymo) skirti į Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas, remiantis (kaip yra akivaizdu iš minėto nutarimo motyvų) bylos pobūdžiu ir administracinių teismų instituciniu pobūdžiu, palyginti su bendrosios kompetencijos teismais, ir todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nebūtų teismas, „kuriam pavesta nagrinėti bylas dėl [KRS] nutarimų“.

57.

Žinoma, pagal bendrąjį principą būtų galima teigti, kad, nepaisant Konstitucinio Teismo sprendimo, pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją nacionaliniams teismams negali būti privalomi aukštesnės instancijos teismo sprendimai, kuriais jiems būtų neleidžiama įgyvendinti Sąjungos teisės ( 19 ).

58.

Iš tiesų „pagal nacionalinės teisės taisyklę, pagal kurią aukštesnės instancijos teismo vertinimai privalomi kitam teismui, negalima atimti iš šio teismo galimybės pateikti klausimų dėl Sąjungos teisės, susijusios su tokiais vertinimais, aiškinimo. Šis teismas turi turėti galimybę pateikti jam rūpimus klausimus, jei mano, jog dėl aukštesnio teismo atliktų teisinių vertinimų turi priimti Sąjungos teisės neatitinkantį sprendimą.“ ( 20 )

59.

Tame pat sprendime Teisingumo Teismas pažymėjo ( 21 ): „iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad negali būti, kad nacionalinės teisės normos, net konstitucinio pobūdžio, pažeistų Sąjungos teisės vienodą taikymą ir veiksmingumą. <…> Be to, Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad šie principai taikomi santykiams tarp Konstitucinio ir bet kurio kito nacionalinio teismo.“

60.

Vis dėlto manau, kad, nepaisant to, kaip gali atrodyti, šioje byloje nekyla jokios realios kolizijos tarp valstybės narės konstitucinio teismo sprendimo ir Sąjungos teisės.

61.

Pirma, svarbu pažymėti, kad, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, 2019 m. kovo 25 d. Konstitucinio Teismo sprendimas sukelia pasekmių ateičiai, o tai reiškia, kad antikonstitucine pripažinta nuostata turėtų būti toliau taikoma teisiškai vertinant faktines situacijas, susiklosčiusias iki tos dienos, kai nuostata neteko galios. Tokį vertinimą patvirtina teisinė literatūra ( 22 ).

62.

Taigi tokia nuostata turėtų būti toliau taikoma teisiniam aplinkybių vertinimui, kuriuo remiantis – atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, kaip teismo, turinčio jurisdikciją bylose dėl skundų dėl nagrinėjamų KRS nutarimų, jurisdikcijos ratione materiae pradinę formą – teisę tam turintys asmenys veiksmingai pasinaudojo konstitucinėmis teisėmis.

63.

Antra (ir čia pritariu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui), Konstitucinio Teismo sprendime nebuvo konkrečiai ginčijamas minėtų KRS nutarimų konstitucinės kontrolės institutas, ir iš to sprendimo aiškiai matyti, kad tokia kontrolė Lenkijoje turi būti faktiškai prieinama.

64.

Norėčiau atkreipti dėmesį į 2019 m. kovo 25 d. teismo sprendimo motyvuose pateiktą argumentą: „<…> Pats [KRS] nutarimų apskundimo individualiais atvejais institutas <…> yra teismo sprendimo <…> byloje SK 57/06 [2008 m. gegužės 27 d. teismo sprendimas] vykdymo pasekmė, bet praktiškai tai neturėtų virsti visai kituose teismuose vykdoma procedūra.“

65.

Tai yra svarbu, nes aptariamame konstituciniame precedente (byla SK 57/06) buvo aiškiai nagrinėjama kandidatų į teisėjo pareigas galimybė apskųsti tokius KRS nutarimus kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje (toje byloje KRS taip pat nepateikė pareiškėjo kandidatūros Respublikos Prezidentui).

66.

Kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, 2019 m. balandžio 26 d. įstatymo 3 straipsnis (kartu su KRS įstatymo 44 straipsnio 1 dalies antro sakinio pakeitimu, padarytu įstatymu dėl dalinio pakeitimo) gali būti laikomas nuostata, lygiaverte 2001 m. liepos 27 d. KRS įstatymo 13 straipsnio 2 dalies antrame sakinyje esančiai nuostatai, kurią Konstitucinis Teismas sprendime byloje SK 57/06 pripažino nesuderinama su Lenkijos Konstitucijos 45 straipsnio 1 dalimi, siejama su Lenkijos Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalimi ir 60 straipsniu.

67.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tai papildomai paaiškina savo 2019 m. birželio 26 d. prašyme priimti prejudicinį sprendimą: „[veiksmingos teisių gynimo priemonės buvimo būtinybę] patvirtina ir Lenkijos Konstitucinio Teismo pozicija. Byloje SK 57/06 priimto sprendimo – kurio reikšmės ir pasekmių sprendimas byloje K 12/18 neginčija ir nepaneigia, o, priešingai, jas patvirtina – motyvuose Konstitucinis Teismas konstatavo, kad iš Konstitucijos 45 straipsnio 1 dalies vienareikšmiškai išplaukia įstatymų leidėjo valia, kad teisė kreiptis į teismą turi apimti kuo daugiau bylų, o iš teisinės demokratinės valstybės principo – aiškinimo gairės, draudžiančios siaurą teisės kreiptis į teismą aiškinimą, nes Konstitucija įtvirtina savitą teisės kreiptis į teismą prezumpciją, <…> procedūra, kurioje [KRS] vertina kandidatą eiti konkrečias teisėjo pareigas ir priima sprendimą teikti Lenkijos Respublikos Prezidentui pasiūlymą paskirti eiti šias pareigas, yra susijusi su Konstitucijos 60 straipsnyje įtvirtinta teise vienodomis sąlygomis siekti priėmimo į viešąją tarnybą, t. y. teise, kuri yra priskiriama konstitucinių teisių ir laisvių, su kuriomis yra susijęs Ustawa Zasadnicza (Pagrindinis įstatymas) 77 straipsnio 2 dalyje nustatytas besąlygiškas draudimas nesuteikti teisminio nagrinėjimo galimybės, kategorijai“ (išskirta mano; teismo sprendimo byloje SK 57/06 motyvų III.5 punktas).

68.

Konstitucinis Teismas taip pat aiškiai nurodė, kad antikonstitucinė yra ne pati KRS nutarimų apskundimo individualiais atvejais procedūra, o būtent tai, kad, kaip teigia tas teismas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas (Vyriausiasis administracinis teismas) neturi jurisdikcijos nagrinėti tokio pobūdžio bylų (sprendimo byloje K 12/18 motyvų 6.2 punktas).

69.

Reikėtų pažymėti, jog akivaizdu, kad panaikindamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisdikciją bylose dėl skundų dėl KRS nutarimų, susijusių su skyrimais į Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas, teisės aktų leidėjas nesiėmė jokių pozityvių veiksmų siekdamas nustatyti pakaitinį teismą, kuris turėtų jurisdikciją tokiose bylose, nors Konstitucinis Teismas byloje K 12/18 nekvestionavo galimybės pradėti nagrinėjamų KRS nutarimų teisminės kontrolės procedūrą, šiuo klausimu nurodydamas svarbų sprendimą byloje SK 57/06 (žr. 8 ir 12 punktus), kuriame nustatytas tokios kontrolės reikalavimas.

70.

Taigi pritariu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kad „įstatymų leidėjas siekė panaikinti teisminės procedūros galimybę nurodytose bylose, o tai <…> prieštarauja pozicijai, įtvirtintai minėtuose Lenkijos Konstitucinio Teismo sprendimuose ir jo jurisprudencijoje, iš kurios matyti, kad demokratinėje teisinėje valstybėje yra nepriimtina situacija, kai nėra galimybės vykdyti bet kurioje byloje priimamų ar kitų sprendimų teisminę kontrolę“ ( 23 ).

71.

Be to, (kaip ir ombudsmenas) laikausi nuomonės, kad toks panaikinimas yra absoliučiai savavališkas, nes taikomas tik skiriant teisėjus į Aukščiausiąjį Teismą. Be to, atrankusis tokios priemonės pobūdis nėra pateisinamas jokia objektyvia ar įtikinama priežastimi.

72.

Mano nuomone, (teisės į) teisminę teisių gynimo priemonę, kuri iki tol buvo prieinama tokiu atveju kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, panaikinimas ir visų pirma tokios teisės atėmimas iš bylos šalių, kurios, kaip ir pagrindinės bylos ieškovai, jau yra pareiškusios tokį ieškinį (atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytas aplinkybes ir kitų jo paminėtų elementų, kuriais grindžiamas šios teisės panaikinimas, visumą), yra priemonė, kuri dėl savo pobūdžio prisideda prie įspūdžio (ir netgi jį sustiprina), kad į atitinkamą teismą faktiškai paskirti teisėjai ir pats teismas nėra nepriklausomi ir nešališki. Nesant nepriklausomumo ir nešališkumo įspūdžio, pažeidžiama ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa.

73.

Toliau nagrinėsiu, ar dėl to prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo netaikyti atitinkamos nacionalinės teisės.

74.

Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją „reikia pažymėti, kad kiekvienas nacionalinis teismas, nagrinėdamas jo jurisdikcijai priklausančią bylą, kaip valstybės narės institucija privalo netaikyti jokios nacionalinės teisės nuostatos, prieštaraujančios Sąjungos teisės normai, kuri yra tiesiogiai veikianti jo nagrinėjamoje byloje“ ( 24 ).

75.

Tai yra trečiojo prejudicinio klausimo pirmos dalies dalykas, susijęs su tuo, ar pagal Sąjungos teisės nuostatų, kaip antai ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, viršenybės principą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui leidžiama netaikyti 2019 m. balandžio 26 d. įstatymo, pripažįstant save – nepaisant minėto įstatymo – turinčiu jurisdikciją priimti sprendimą dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų ieškinių, ir toliau juos nagrinėti.

76.

Prieš nagrinėjant Sąjungos teisės viršenybės klausimą šios bylos aplinkybėmis, reikėtų trumpai apžvelgti neseniai priimtus Lenkijos Aukščiausiojo Teismo ir Vokietijos BVerfG sprendimus.

77.

Pirmasis jų – tai 2020 m. rugsėjo 23 d. Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegijos nutartis (II DO 52/20), kurioje ši kolegija konstatavo, kad Teisingumo Teismo sprendimas A.K. ir kt. „negali būti laikomas privalomu Lenkijos teisės sistemoje, nes visose Aukščiausiojo Teismo Darbo ir socialinio draudimo bylų kolegijos nagrinėjamose bylose, kuriose ESTT buvo pateikti prejudiciniai klausimai (ESTT užregistruotas prašymas priimti prejudicinį sprendimą [bylose] C‑585/18, <…> C‑624/18, <…> [ir] C‑625/18), teisėjų kolegijos atliko nacionalinės teisės nuostatų neatitinkančius veiksmus“. Buvo nurodoma, kad prašymus priimti prejudicinį sprendimą tose bylose pateikė trijų teisėjų kolegijos, nors Lenkijos teismas laikėsi pozicijos, kad tokias bylas kaip pirmoji instancija turėjo nagrinėti Aukščiausiasis Teismas, sudarytas iš vieno Drausmės bylų kolegijos teisėjo.

78.

Visa tai įvyko nepaisant to, kad 2020 m. balandžio mėn. Teisingumo Teismas priėmė nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių ( 25 ), kurioje nurodė, kad Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegijos veikla turi būti sustabdyta, kol bus išnagrinėta byla Komisija / Lenkija (C‑791/19).

79.

Minėtas klausimas turės būti išnagrinėtas nagrinėjant minėtą bylą, vis dėlto Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegijos sprendime vadovaujamasi kitu, Vokietijoje neseniai priimtu, sprendimu, kurį turiu aptarti, nors ir glaustai (atsižvelgdamas į tai, kad šioje išvadoje nagrinėjami tik šioje byloje pateikti klausimai, manau, kad BVerfG sprendimas neturi poveikio šiai bylai ar Teisingumo Teismo jurisprudencijai būtent dėl Sąjungos teisės viršenybės).

80.

Neseniai priimtame BVerfG sprendime Weiss (nurodytas šios išvados 2 punkte) BVerfG antroji kolegija (vok. Senat) pripažino, kad Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos Sprendimas Weiss ir kt. ( 26 ) ir keli Europos Centrinio Banko sprendimai dėl 2015 m. viešojo sektoriaus vertybinių popierių pirkimo programos buvo priimti viršijant įgaliojimus ir kad jie netaikytini Vokietijoje.

81.

Užuot sukėlęs pavojų visai bendrai Sąjungos sistemai, grindžiamai teisinės valstybės principu, ir užėmęs tokią beprecedentę poziciją, BVerfG galėjo paaiškinti, kas, jo požiūriu, kritikuotina Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, ir pateikti naują prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismui (iš tiesų jis ir turėjo taip pasielgti, jeigu būtų vadovavęsis savo paties jurisprudencija tuo pačiu klausimu ( 27 )). Galiausiai teismų dialogas yra vertingas, iš tiesų jis neatsiejamas nuo Sąjungos teisinės sistemos veikimo.

82.

Bet kuriuo atveju šioje byloje nesusidurta su tokia situacija, kai yra nacionalinė ir tarptautinė teisė ir reikia nustatyti, kuriai iš jų teiktina pirmenybė konkrečioje nacionalinėje teisės sistemoje ( 28 ): „Sąjungos teisė – tai ne „užsienio teisė“, pagal savo pobūdį tai „vietinė teisė“ kiekvienoje valstybėje narėje, ir viršenybė žengia koja kojon su valstybių narių lygybės prieš įstatymą principu, nes tada negalimas „atrankusis požiūris“, kurio laikantis gali būti tenkinami individualūs nacionaliniai interesai“ ( 29 ).

83.

BVerfG pozicija dėl ultra vires Sąjungoje pakertamas teisinės valstybės principas, kuris yra integracijos conditio sine qua non. Sąjunga neturi superstruktūros teismų tarpusavio konfliktams spręsti, bet teisinės valstybės principas yra tarsi tiltas sprendžiant tokius konfliktus.

84.

Pagal Sutartis, kurios yra valstybių narių „kontraktas“, paskutinė instancija pagal Sąjungos teisę yra Teisingumo Teismas. Tai yra aišku iš ESS 19 straipsnio ir SESV 267 straipsnio. Be to, pagal SESV 344 straipsnį valstybės narės netgi aiškiai įsipareigojo: „[v]alstybės narės įsipareigoja ginčų dėl Sutarčių aiškinimo ar taikymo nespręsti kitais būdais nei nustatyta Sutartyse“ ( 30 ). Pacta sunt servanda, todėl BVerfG nepriklauso ir jis neturi jurisdikcijos priimti tokio sprendimo kaip Sprendimas Weiss ( 31 ). Pagal Sutartis jokiam nacionaliniam teismui neleidžiama panaikinti Teisingumo Teismo sprendimo, antraip Sąjungos teisė nebūtų vienodai ar veiksmingai taikoma visose 27 valstybėse narėse ir kiltų abejonių dėl viso Sąjungos teisinio pagrindo. Jeigu nacionalinis Konstitucinis Teismas mano, kad Sąjungos aktas ar Teisingumo Teismo sprendimas neatitinka jo konstitucijos, jis negali tiesiog pripažinti tokio akto ar sprendimo netaikytinu savo jurisdikcijoje. Tačiau jis gali siekti ištaisyti situaciją, priversdamas savo šalies valdžią pakeisti konstituciją, siekti atitinkamos Sąjungos teisės normos pakeitimo, naudojantis Sąjungos politikos procesu, arba prireikus išstoti iš Sąjungos ( 32 ). Tai yra vienintelis būdas užtikrinti valstybių narių lygybę jų pačių sukurtoje Sąjungoje.

85.

Pagal ESS 2 straipsnį Sąjunga grindžiama tokiomis vertybėmis, kaip teisinė valstybė; šios vertybės yra bendros valstybėms narėms visuomenėje, kurioje, be kita ko, vyrauja teisingumas. Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad valstybių narių ir, be kita ko, jų teismų tarpusavio pasitikėjimas ( 33 ) grindžiamas esmine prielaida, kad, kaip nurodyta ESS 2 straipsnyje, valstybės narės dalijasi daugeliu bendrų vertybių, kuriomis grindžiama Sąjunga ( 34 ).

86.

Europos Sąjunga yra teise grindžiama sąjunga, kurioje teisės subjektai turi teisę teisme užginčyti bet kokio sprendimo ar bet kurio kito nacionalinės teisės akto, susijusio su jiems taikomu Sąjungos aktu, teisėtumą ( 35 ).

87.

ESS 19 straipsnyje, kuriame detalizuota ESS 2 straipsnyje įtvirtinta teisinės valstybės vertybė, pareiga užtikrinti teisminę kontrolę Sąjungos teisės sistemoje nustatyta ne tik Teisingumo Teismui, bet ir nacionaliniams teismams ( 36 ).

88.

Todėl valstybės narės, be kita ko, pagal ESS 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą savo teritorijose turi užtikrinti, kad būtų taikoma Sąjungos teisė ir jos būtų laikomasi. Siekdamos šio tikslo, kaip nurodyta ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, valstybės narės numato teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant teisės subjektams veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse. Taigi valstybės narės turi nustatyti teisių gynimo priemonių ir procedūrų sistemą, užtikrinančią veiksmingą teisminę kontrolę šiose srityse ( 37 ).

89.

Pagal naujausią Teisingumo Teismo jurisprudenciją ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa a priori taikytina (neatsižvelgiant į jokį reikalavimą, susijusį su konkrečia Sąjungos teisės veiksmingo įgyvendinimo situacija) bet kuriam nacionaliniam teismui, kai tik jis, kaip teismas, gali priimti sprendimus dėl klausimų, susijusių su Sąjungos teisės taikymu ar aiškinimu, taigi ir patenkančių į šiai teisei priklausančias sritis ( 38 ).

90.

Atsižvelgdamas į minėtą jurisprudenciją, nebeginu savo pozicijos, kurią išreiškiau byloje Komisija / Lenkija (Bendrosios kompetencijos teismų nepriklausomumas) ( 39 ), kad ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos materialinė taikymo sritis, kiek tai susiję su teisėjų nepašalinamumu ir nepriklausomumu, apsiriboja tik struktūrinių problemų ištaisymu konkrečioje valstybėje narėje (sisteminiai arba bendri trūkumai, kurie „kompromituoja“ teisėjų nepašalinamumo ir nepriklausomumo „esmę“).

91.

Iš tiesų Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Chartijos 47 straipsnis yra tiesiogiai veikianti nuostata (Sprendimo A. K. ir kt. 162 punktas). Bet kuriuo atveju taip yra kalbant apie teisėjų nepriklausomumo reikalavimą.

92.

ESS 19 straipsnio 1 dalyje esanti veiksmingos teisminės apsaugos sąvoka turi būti aiškinama atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnio turinį ir visų pirma į garantijas, neatsiejamas nuo šioje nuostatoje suteikiamos (teisės į) veiksmingą teisių gynimo priemonę.

93.

Iš tiesų pagal jurisprudenciją „ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje visos valstybės narės įpareigojamos numatyti teisių gynimo priemones, būtinas veiksmingai teisminei gynybai, kaip tai suprantama, be kita ko, pagal Chartijos 47 straipsnį, Sąjungos teisei priklausančiose srityse užtikrinti“ ( 40 ). Taigi ESS 19 straipsnio 1 dalis apima būtinybę išlaikyti teismo, kuriam pavesta aiškinti ir taikyti Sąjungos teisę, nepriklausomumą.

94.

Be to, Teisingumo Teismas netiesiogiai jau yra pripažinęs, kad ESS 19 straipsnio 1 dalis veikia tiesiogiai. Kiek tai susiję su byla Juizes Portugueses ( 41 ), pagrindinėje byloje ESS 19 straipsnio 1 dalimi buvo remiamasi nacionaliniame teisme ir Teisingumo Teismas visai neprieštaravo dėl galimybės tiesiogiai remtis šia nuostata. Taip pat ir Sprendime Miasto Łowicz ( 42 ) Teisingumo Teismas konstatavo, kad pateiktas klausimas nebuvo svarbus pagrindinėje byloje kilusiems ginčams išspręsti, bet nekėlė jokių klausimų dėl galimybės remtis ESS 19 straipsnio 1 dalimi.

95.

Taigi Teisingumo Teismas jau yra patvirtinęs, kad minėta nuostata veikia tiesiogiai ir bylos šalys gali ja remtis nacionaliniuose teismuose kaip savarankišku teisiniu pagrindu (be Chartijos 47 straipsnio), kad būtų įvertinta valstybės narės veiksmų atitiktis Sąjungos teisei.

96.

Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali tiesiogiai taikyti ESS 19 straipsnio 1 dalį šioje byloje, reikia išsiaiškinti, ar jis gali remtis šia nuostata, siekdamas konstatuoti, kad pagal ESS 19 straipsnio 1 dalį atitinkamos nacionalinės taisyklės yra draudžiamos.

97.

Teisingumo Teismas Sprendime A. K. ir kt. (167 punktas) konstatavo, kad „pagal ESS 19 straipsnį, kuriame detalizuota ESS 2 straipsnyje įtvirtinta teisinės valstybės vertybė, nacionaliniai teismai ir Teisingumo Teismas turi pareigą užtikrinti visapusišką Sąjungos teisės taikymą visose valstybėse narėse, taip pat teisės subjektams pagal šią teisę suteikiamą teisminę apsaugą“.

98.

Be to, „Sąjungos teisėje teisės subjektams numatytų teisių veiksmingos teisminės apsaugos principas, į kurį daroma nuoroda ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, yra bendrasis Sąjungos teisės principas, šiuo metu įtvirtintas Chartijos 47 straipsnyje, todėl pagal pirmąją iš šių nuostatų visos valstybės narės įpareigojamos numatyti teisių gynimo priemones, būtinas veiksmingai teisminei apsaugai, kaip tai suprantama pagal antrąją nuostatą, Sąjungos teisei priklausančiose srityse užtikrinti“ (Sprendimo A. K. ir kt. 168 punktas).

99.

Teisingumo Teismas pridūrė, kad „tokiomis aplinkybėmis atskiras ESS 2 straipsnio ir 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos nagrinėjimas, kuris tik patvirtintų [minėto] sprendimo 153 ir 154 punktuose nurodytą išvadą, nėra būtinas siekiant atsakyti į prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus ir išspręsti jo nagrinėjamus ginčus“ (Sprendimo A. K. ir kt. 169 punktas).

100.

Atsižvelgiant į šią jurisprudenciją, veiksminga teisminė gynyba, kurią tokie teismai privalo gebėti pasiūlyti pagal minėtą nuostatą, visų pirma reikalauja, kad jie struktūriškai atitiktų nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimą, kaip jis yra suformuluotas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje dėl SESV 267 straipsnio, Chartijos 47 straipsnio ir ESS 19 straipsnio. Be to, Teisingumo Teismas turi užtikrinti, kad jo pateiktu minėtų nuostatų išaiškinimu būtų garantuojamas toks apsaugos lygis, kuris atitiktų pagal EŽTK 6 straipsnį, kaip jį aiškina Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), suteikiamą apsaugos lygį (Sprendimo A. K. ir kt. 118 punktas).

101.

Pirma, Teisingumo Teismas nusprendė: „vien dėl to, kad [teisėjus] paskyrė Respublikos prezidentas, jie netapo nuo jo priklausomi ir negali kilti abejonių dėl jų nešališkumo, jeigu po paskyrimo šiems nariams nedaroma jokio spaudimo ir vykdydami savo pareigas jie negauna jokių nurodymų <…> Vis dėlto būtina įsitikinti, kad sprendimų dėl paskyrimo materialinės sąlygos ir [išsamios] procedūrinės taisyklės yra tokios, kad teisės subjektams negalėtų kilti jokių pagrįstų abejonių dėl to, ar atitinkamiems teisėjams po jų paskyrimo nedaro įtakos išorės veiksniai, ir dėl šių teisėjų neutralumo, kai susikerta interesai“ (išskirta mano; Sprendimo A. K. ir kt. 133 ir 134 punktai).

102.

Antra, pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją teisėjų skyrimo taisyklės kartu su kitomis su teisėjais susijusiomis taisyklėmis (pavyzdžiui, teisėjams taikoma drausmės tvarka, jų nepašalinamumas ir kt.) padeda užtikrinti šį nepriklausomumą, kad teisės subjektams neliktų jokių pagrįstų abejonių dėl to, ar tokiam teismui nedaro įtakos išorės veiksniai, visų pirma dėl teisėkūros ir vykdomosios valdžios tiesioginės ir netiesioginės įtakos jiems ir dėl teismo neutralumo, kai susikerta interesai, ir turi būti nesudaroma įspūdžio dėl nepakankamo šio teismo nepriklausomumo ir nešališkumo, galinčio kelti grėsmę pasitikėjimui, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi kelti teisės subjektams ( 43 ).

103.

Taigi tokioje situacijoje, kai nacionalinės teisėjų skyrimo taisyklės patenka į ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos taikymo sritį, valstybė narė yra įpareigota nustatyti reikalavimą užtikrinti, kad paskyrimo procedūra būtų vykdoma užtikrinant tokia tvarka skiriamų teisėjų nepriklausomumą ir nešališkumą.

104.

Dabar galiojančioje Sąjungos teisėje išties: i) nėra normos ar principo, pagal kurį tokiems kandidatams į teisėjo pareigas, kaip pagrindinėje byloje, būtų suteikiama teisė į teisminę teisių gynimo priemonę ar nustatomos veiksmingumo sąlygos, kurias turėtų atitikti tokia teisė, ir ii) nenumatyta tokių kandidatų teisė nebūti diskriminuojamiems dėl atitinkamų laisvų teisėjo pareigų pobūdžio, kiek tai susiję su tokia teisių gynimo priemone.

105.

Vis dėlto, kaip jau yra konstatavęs Teisingumo Teismas (Sprendimo A. K. ir kt. 153 punktas), nors kai kurie nacionalinės teisės aspektai savaime ir vertinami atskirai negali sukelti abejonių dėl teismo ar jo narių nepriklausomumo, tokių abejonių vis dėlto gali kilti, vertinant šiuos aspektus visus kartu kaip visumą teisinių ir faktinių veiksnių, kurių derinys teisės subjektams gali sukelti abejonių dėl šio teismo ar jo narių atsparumo išoriniams veiksniams ir visų pirma tiesioginei ar netiesioginei teisėkūros ir vykdomosios valdžios įtakai, šio teismo neutralumo, kai susikerta interesai, todėl dėl jų šis teismas ar jo nariai gali būti nelaikomi nepriklausomais ir nešališkais, taigi kelti grėsmę pasitikėjimui, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi kelti teisės subjektams.

106.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas dėl visumos norminių ir faktinių aplinkybių, kurios sutampa su pagrindinės bylos aplinkybėmis, jau yra išaiškinęs (Sprendimo A. K. ir kt. 131–153 punktai), kad toliau nurodyta aplinkybė, siejama su tomis kitomis aplinkybėmis (su sąlyga, kad tai galutinai įvertins ir patikrins nacionalinis teismas), gali sukelti tokių abejonių.

107.

Teisingumo Teismas pabrėžė ( 44 ): „[b]e to, atsižvelgiant į tai, kad, kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylų medžiagos, Respublikos prezidento sprendimams dėl Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) teisėjų paskyrimo negali būti taikoma teisminė kontrolė, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar NTT įstatymo 44 straipsnio 1 ir 1a dalyse apibrėžta skundo, kurį galima paduoti dėl NTT nutarimo dėl siūlymų skirti eiti šio teismo teisėjo pareigas, apimtis leidžia užtikrinti veiksmingą teisminę tokių nutarimų kontrolę, apimančią bent jau įgaliojimų viršijimo ar piktnaudžiavimo jais, teisės klaidos ar akivaizdžios vertinimo klaidos nebuvimo patikrinimą (šiuo klausimu žr. 2018 m. spalio 18 d. EŽTT sprendimo Thiam prieš Prancūziją, CE:ECHR:2018:1018JUD008001812, 25 ir 81 punktus)“ (išskirta mano).

108.

Kalbant apie Lenkiją, pirmesniame šios išvados punkte nurodytų Teisingumo Teismo išdėstytų minimalių teisminės kontrolės reikalavimų nesilaikymas turi tiesioginį poveikį skiriamų teisėjų nepriklausomumo vertinimui.

109.

Manau, čia Teisingumo Teismui svarbu atsižvelgti į tai, kad nors tam tikros procedūros ir taisyklės, susijusios su teisėjų skyrimu valstybėse narėse (kaip ir teisminės teisių gynimo priemonės, susijusios su tokiomis procedūromis, stoka, kaip yra pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju), gali nekelti abejonių pagal Sąjungos teisę, gali paaiškėti, kad jos yra nepriimtinos, jeigu nustatomos pagal subjekto, kuris pats akivaizdžiai nėra nepriklausomas, rekomendaciją.

110.

Pirma, šioje byloje nagrinėjami KRS nutarimai iš esmės yra administraciniai sprendimai, sukeliantys teisinių pasekmių atitinkamiems kandidatams eiti teisėjo pareigas ( 45 ). Kaip ir visais kitais atvejais, kai įsikiša valstybė, teisėjų skyrimo procedūra turi būti reglamentuojama teisės normomis, kurių laikymosi kontrolę turi užtikrinti nepriklausoma teisminė institucija.

111.

Be kita ko, Europos chartijoje dėl teisėjų statuso ( 46 ) įtvirtinama kiekvieno teisėjo, kuris mano, kad kyla grėsmė įstatyme numatytoms jo teisėms ar apskritai jo ar teismo proceso nepriklausomumui arba jo teisės ar nepriklausomumas yra kaip nors pažeidžiami, „teisė paduoti skundą“, kad jis galėtų perduoti klausimą nepriklausomai institucijai, kaip apibūdinta pirmiau. Tai reiškia, kad teisėjai nėra paliekami be jokių galimybių apsiginti nuo jų nepriklausomumo pažeidimo. Teisė paduoti skundą yra būtina garantija, nes vien teismų apsaugos principų išdėstymo nepakanka, jeigu jie nėra nuosekliai sustiprinami veiksmingo jų įgyvendinimo užtikrinimo mechanizmais.

112.

Sprendime Denisov prieš Ukrainą EŽTT jau turėjo galimybę patvirtinti, kad teisėjų tarybos turėtų atitikti EŽTK 6 straipsnyje įtvirtintus standartus arba kad jų sprendimams turėtų būti galima taikyti tokius standartus atitinkančios institucijos kontrolę. Atitikties pagrindinėms nepriklausomumo ir nešališkumo garantijoms klausimas gali kilti, jeigu tokios teisėjų tarybos kaip KRS (kuri in casu veikia kaip drausminė institucija) pati struktūra ir veikla kelia rimtų abejonių šiuo klausimu ( 47 ). Vienas autorius ( 48 ) teisinėje literatūroje argumentuoja, kad tai, kas išdėstyta pirmiau, turėtų būti taikoma tik tuo atveju, kai teisėjų taryba veikia kaip drausminė institucija, bet ne tada, kai ji „tik“ atlieka patariamąjį vaidmenį, pavyzdžiui, skiriant teisėjus. Nepritariu tokiam požiūriui, nes EŽTT jurisprudencijoje tokio skirtumo nedaroma, ir manau, kad bet kuriuo atveju jis nebūtų pagrįstas tokiu atveju kaip susiklostęs Lenkijoje.

113.

Antra, šios išvados 109 punkte pažymėtą aspektą patvirtina principas, kad administracinės institucijos, kuri pati neatitinka nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimų, sprendimui turi būti numatyta paskesnė teisminės institucijos kontrolė ( 49 ).

114.

Teisingumo Teismas neseniai turėjo galimybę patvirtinti, kad teismų nepriklausomumas, visų pirma nuo vykdomosios valdžios, yra veiksmingos teisminės gynybos elementas ( 50 ). Tokia apsauga iš esmės turėtų būti suteikiama visiems Sąjungos piliečiams, įskaitant kandidatus į Aukščiausiojo Teismo teisėjus.

115.

Kaip Teisingumo Teismas konstatavo Sprendime Simpson ir HG ( 51 ), „Chartijos 47 straipsnyje įtvirtinta pagrindinė teisė į veiksmingą teisinę gynybą pagal įstatymą įsteigtame nepriklausomame ir nešališkame teisme reiškia, kad kiekvienas teisės subjektas iš principo turi turėti galimybę remtis šios teisės pažeidimu. Vadinasi, Sąjungos teismas turi teisę tikrinti, ar nagrinėjamos paskyrimo procedūros pažeidimas galėjo lemti šios pagrindinės teisės pažeidimą.“ Manau, kad tas pats taikoma nacionaliniams teismams (kurie yra ir Sąjungos teismai). Vėlgi, nors šioje jurisprudencijoje konkrečiai nagrinėjamas Chartijos 47 straipsnis, Teisingumo Teismas Sprendime A. K. ir kt. paaiškina, kad jeigu jis analizuotų ESS 2 ir ESS 19 straipsnius, šios analizės išvados būtų tokios pat kaip ir analizuojant Chartijos 47 straipsnį (žr. to sprendimo 167–169 punktus).

116.

Iš tiesų Aukščiausiasis Teismas jau yra aiškiai konstatavęs, kad KRS nėra nepriklausoma ( 52 ).

117.

Visų pirma, atsižvelgdamas į daugybę rimtų teisinių trūkumų, jis padarė išvadą, kad KRS pasirinkimai nėra nepriklausomi nuo politinių interesų ir tai turi poveikį asmenų, paskirtų į teisėjo pareigas KRS siūlymu, atitikčiai objektyviam nešališkumo ir nepriklausomumo kriterijui (žr. 2020 m. sausio 23 d. nutarimo 36 punktą). Aukščiausiasis Teismas taip pat konstatavo, jog dėl to, kad KRS tapo politizuota, labai tikėtina, kad sprendimai dėl konkursų į teisėjo pareigas bus priimami remiantis politiniu lojalumu ar palaikant teismų reformą, kurios, prieštaraudama Lenkijos Konstitucijai, siekia parlamento dauguma, užuot rėmusis materialiniais kriterijais. Vertinant visos teisingumo sistemos mastu, taip pakertamas pasitikėjimas tokia tvarka į pareigas paskirtų asmenų nešališkumu. Laikoma, kad tokios institucijos sprendimų nepriklausomumo stoką lemia politinės valdžios institucijos, visų pirma vykdomoji valdžia (žr. 2020 m. sausio 23 d. nutarimo 38 punktą).

118.

Pirma, savo išvadoje sujungtose bylose A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas, C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:551) laikiausi pozicijos, kad KRS nėra nepriklausoma institucija: KRS narių kadencija buvo nutraukta anksčiau laiko, o jų skyrimo tvarka rodo, kad 23 iš 25 narių yra iš teisėkūros ir vykdomosios valdžios institucijų, todėl tai atskleidžia trūkumus, kurie gali kelti grėsmę KRS nepriklausomumui nuo teisėkūros ir vykdomosios valdžios institucijų (konkrečiai žr. 132 ir 135 punktus).

119.

Iš tiesų, kaip pažymėta Europos chartijoje dėl teisėjų statuso (žr. šios išvados 111 punktą), „[tos chartijos aiškinamojo memorandumo] 2.1. Kandidatus eiti teisėjo pareigas turi atrinkti ir įdarbinti nepriklausoma institucija arba komisija“ ir „[tos chartijos] 1.3. Dėl kiekvieno sprendimo, kuriuo daromas poveikis teisėjo atrankai, įdarbinimui, paskyrimui, karjeros galimybėms ar atleidimui iš pareigų, įstatyme turi būti numatytas nuo vykdomosios ir teisėkūros valdžios nepriklausomos institucijos dalyvavimas, ir bent pusė šios institucijos narių turi būti teisėjai, išrinkti kitų teisėjų taikant tokius būdus, kuriais užtikrinamas kuo plačiausias teismų atstovaujamumas“. Taip yra todėl, kad „reikalaujamas šios institucijos nepriklausomumas neleidžia jos narių skirti vykdomajai ar teisėkūros valdžiai priskiriamai politinei institucijai. Antraip skiriant teisėjus pagal tokią procedūrą ir teisėjams vykdant pareigas kiltų politinio šališkumo grėsmė. Iš nepriklausomoje institucijoje posėdžiaujančių teisėjų tikimasi būtent to, kad jie nesieks politinių partijų ar subjektų, kuriuos pačius skiria ar renka politinės partijos ar kurie patys skiriami ar renkami pasitelkiant politines partijas, palankumo“ (žr. tos chartijos aiškinamojo memorandumo 1.3 punktą).

120.

Taip pat norėčiau paminėti Teisingumo Teismo sprendimą toje byloje (Sprendimas A. K. ir kt.) ir 2020 m. kovo 26 d. Sprendimą Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny zastępowany przez Prokuraturę Krajową (Teisėjų drausmės tvarka), sujungtos bylos C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234.

121.

2019 m. gruodžio 5 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje A. K. ir kt. pateikęs teismas Sąd Najwyższy – Izba Pracy i Ubezpieczeń Społecznych (Aukščiausiojo Teismo Darbo ir socialinio draudimo bylų kolegija, Lenkija), remdamasis tuo Teisingumo Teismo sprendimu, nusprendė, kad esamos sudėties KRS nėra nešališka ir nuo teisėkūros bei vykdomosios valdžios nepriklausoma institucija. Jis taip pat konstatavo, kad Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegija negali būti laikoma teismu pagal Chartijos 47 straipsnį ir Lenkijos Konstitucijos 45 straipsnio 1 dalį.

122.

Tame sprendime taip pat buvo konstatuota: i) nuo įsteigimo 2018 m. KRS nebuvo nepriklausoma nuo politinės valdžios institucijų; ii) naujoji KRS buvo įsteigta pažeidžiant konstitucines nuostatas ( 53 ) ir iii) teismo sprendime buvo nagrinėjami kiti veiksniai, veikiantys KRS nepriklausomumą (esamų KRS narių rinkimai nebuvo skaidrūs; NVO, advokatų asociacijos ir bendrosios kompetencijos teismų teisėjai daug kartų viešai išreiškė abejonių dėl KRS nepriklausomumo; teisingumo ministras paaukštino KRS narių pareigas iki teismo pirmininko ar pirmininko pavaduotojo ar kitų aukštų pareigų teisme; KRS nariai taip pat viešai išreiškė palaikymą vyriausybės vykdomoms teismų reformoms) ( 54 ). Konstatavus, kad Drausmės bylų kolegija negali būti laikoma teismu, kaip jis suprantamas pagal Sąjungos teisę, tas pats 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimas (67–68 punktai) taip pat buvo grindžiamas tuo, kad KRS kandidatūrų į minėtą kolegiją siūlymams negalėjo būti taikoma teisminė kontrolė.

123.

Minėtą sprendimą Aukščiausiasis Teismas (Darbo ir socialinio draudimo bylų kolegija) patvirtino 2020 m. sausio 15 d. (kitose bylose, dėl kurių priimtas Sprendimas A. K. ir kt.) ir ypač 2020 m. sausio 23 d., kai Aukščiausiojo Teismo didžioji kolegija, sudaryta iš visų trijų kolegijų teisėjų, priėmė nutarimą ( 55 ), kuris turi teisės principo galią. Jame buvo patvirtintas minėtas 2019 m. gruodžio 5 d. teismo sprendimas, konstatuojant, kad KRS nėra nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios.

124.

Antra, situacijos, susijusios su KRS, rimtumą patvirtina tokia aplinkybė: 2020 m. gegužės 27 d. Europos teisėjų tarybų tinklo (European Network of Councils for the Judiciary, ENCJ) vykdomoji valdyba priėmė pozicijos dokumentą dėl KRS narystės ENCJ. Tame dokumente valdyba nurodo priežastis, dėl kurių siūlo Generalinei Asamblėjai pašalinti KRS iš ENCJ (žr. https://www.encj.eu/node/556). Iš esmės nurodytos tokios priežastys: i) KRS neatitinka ENCJ įstatuose nustatytos taisyklės, kad ENCJ priklausanti teisėjų taryba turėtų būti nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios; ii) KRS šiurkščiai pažeidžia ENCJ taisyklę saugoti teismų nepriklausomumą, ginti teismus ir pavienius teisėjus atsižvelgiant į jos, kaip garanto, vaidmenį, jeigu būtų imtasi bet kokių priemonių, dėl kurių kiltų grėsmė pažeisti pamatines nepriklausomumo ir autonomijos vertybes; ir iii) KRS silpnina Sąjungos teisės, susijusios su teisėjų ir teismų nepriklausomumu, taikymą, vadinasi, ir šios teisės veiksmingumą. Taip ji veikia priešingai Europos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės interesams ir vertybėms, kuriomis ji grindžiama. ENCJ valdyba padarė išvadą, kad KRS šiurkščiai pažeidė ENCJ tikslus ir siekius, kaip nurodyta jo įstatų 3 ir 4 straipsniuose, ir nebuvo pasirengusi ištaisyti šių šiurkščių pažeidimų. Reikėtų pažymėti, kad 2018 m. rugsėjo 17 d. KRS narystė ENCJ jau buvo sustabdyta, nes nebeatitiko ENCJ reikalavimų būti nepriklausomai nuo vykdomosios ir teisėkūros valdžios taip, kad būtų užtikrintas Lenkijos teismų nepriklausomumas.

125.

Be to, ENCJ pasiūlymą pašalinti KRS grindė toliau nurodytais aspektais ir pozicijomis tokių organizacijų kaip: i) Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro (ODIHR), Europos Tarybos (GRECO, Europos Tarybos komisija „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisija) ir Parlamentinė Asamblėja), Sąjungos institucijų, Europos teisėjų ir advokatų tinklų, kurie kritiškai vertino teismų reformas Lenkijoje ir KRS vaidmenį; ii) 2020 m. sausio 6 d. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Stebėsenos komiteto ataskaita, kurioje šis komitetas pareiškė, kad „dėl [KRS] reformos ši institucija tapo kontroliuojama vykdomosios valdžios, o tai nesuderinama su nepriklausomumo principais“; iii) 2020 m. sausio 16 d. Venecijos komisijos ir Žmogaus teisių ir teisinės valstybės generalinio direktorato (DGI) skubia jungtine nuomone ( 56 ), kurioje buvo rekomenduojama, be kita ko, „grąžinti teismų bendruomenei įgaliojimus, susijusius su teisėjų skyrimu, pareigų paaukštinimu ir atleidimu“, taip leidžiant suprasti, kad KRS yra kontroliuojama vykdomosios valdžios; iv) šios išvados 123 punkte minėtu Lenkijos Aukščiausiojo Teismo didžiosios kolegijos nutarimu; v) Teisingumo Teismo nutartimi byloje C‑791/19 R, EU:C:2020:277, kuria buvo patvirtintos laikinosios apsaugos priemonės byloje, kurioje Komisija, be kita ko, teigia, kad Lenkijoje nėra užtikrinamas naujosios Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas, nes jos teisėjus atrenka KRS, o KRS narius teisėjus renka Lenkijos Parlamento žemesnieji rūmai; vi) Komisijos pradėta dar viena procedūra dėl pažeidimo, nusiunčiant Lenkijai oficialų pranešimą dėl naujojo 2019 m. gruodžio 20 d. Teismų įstatymo, įsigaliojusio 2020 m. vasario 14 d. ( 57 ); vii) 2020 m. gegužės 13 d. Europos Parlamento Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų (LIBE) komitetas paskelbė preliminariojo pranešimo projektą dėl ESS 7 straipsnyje numatytos procedūros prieš Lenkiją. Dėl 2019 m. gruodžio 20 d. Lenkijos įstatymo poveikio KRS nepriklausomumui minėtame pranešime buvo nurodyta: „23. <…> dėl tokios priemonės [KRS] tapo itin politizuota; <…> 26. ragina Komisiją pradėti pažeidimo procedūrą dėl [KRS įstatymo] ir prašyti [Teisingumo Teismo] sustabdyti naujosios [KRS] veiklą, taikant laikinąsias apsaugos priemones“ ( 58 ).

126.

Pirmesniame punkte minėtoje 2020 m. sausio 16 d. skubioje jungtinėje nuomonėje ( 59 ) pažymėta, kad „Lenkijos teisėjų bendruomenė prarado teisę deleguoti atstovus į [KRS] ir kartu įtaką įdarbinant teisėjus ir paaukštinant jų pareigas. Iki 2017 m. reformos 15 (iš 25) [KRS] narių buvo kitų teisėjų renkami teisėjai. Po 2017 m. reformos šiuos narius renka Parlamentas. Vertinant kartu su tuo, kad 2018 m. pradžioje visi pagal senąsias taisykles paskirti nariai buvo nedelsiant pakeisti, dėl tokios priemonės [KRS] tapo itin politizuota.“ Be to, „2017 m. Aukščiausiajame Teisme buvo įsteigtos dvi naujos kolegijos: Drausmės bylų kolegija ir Neeilinės peržiūros ir viešųjų reikalų kolegija <…> Į šias naujas kolegijas pateko naujai paskirti teisėjai, kuriuos atrinko naujoji [KRS], ir jiems buvo suteikti ypatingi įgaliojimai, įskaitant Neeilinės peržiūros kolegijos įgaliojimus panaikinti žemesnės instancijos teismų arba paties Aukščiausiojo Teismo priimtus sprendimus, atliekant neeilinę peržiūrą, arba Drausmės bylų kolegijos įgaliojimus kelti drausmės bylas kitiems teisėjams. Taip šios dvi kolegijos buvo iškeltos virš visų kitų kolegijų ir faktiškai buvo įsteigtas „Aukščiausiasis Teismas Aukščiausiajame Teisme“.“ Dėl KRS skubioje jungtinėje nuomonėje daroma tokia išvada: „Venecijos komisijos nuomone, būtina grįžti prie [KRS] sudėties klausimo, kad jos narių teisėjų skyrimo būdas atitiktų Europos standartus ir geriausią praktiką. Taip būtų pašalinta teisinio chaoso grėsmė, nors per tą laiką paskirtų teisėjų paskyrimo galiojimo klausimą turėtų nagrinėti Lenkijos valdžios institucijos.“

127.

EŽTT jurisprudencijoje aiškiai paaiškinta, kad, vertinant „nepriklausomumo“ reikalavimo aspektu, yra svarbi teisėjus skiriančios institucijos sudėtis ( 60 ).

128.

Strasbūro teismo jurisprudencijoje taip pat patvirtinta, kad teismų nepriklausomumas susijęs ne tik su teisėjo funkcijų vykdymu konkrečiose bylose, bet ir su teismų veiklos organizavimu (t. y. struktūriniu nepriklausomumu, pavyzdžiui, teismo narių skyrimo būdas ir jų kadencija) ir tuo, ar atitinkamas teismas sudaro „nepriklausomumo įspūdį“, o tai yra labai svarbus aspektas išlaikant pasitikėjimą, kurį teismai turi kelti demokratinėje visuomenėje. Siekiant saugoti šį nepriklausomumo įspūdį, reikia numatyti pakankamas garantijas ( 61 ).

129.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, laikausi nuomonės (tokios pat, kaip teisinėje literatūroje ( 62 )), kad dėl Lenkijoje susiklosčiusių specifinių aplinkybių pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą yra būtina paskyrimo procesų teisminė kontrolė, kurią atliktų teismas, kurio nepriklausomumas nekeltų jokių abejonių, kad būtų išlaikytas per šias procedūras paskirtų teisėjų nepriklausomumo įspūdis. Taip visų pirma yra dėl skubiai padarytų Lenkijos teisės aktų nuostatų, kuriomis reglamentuojama KRS atrankos procedūrų ir sprendimų teisminė kontrolė, pakeitimų (t. y. konkrečiai 2019 m. balandžio 26 d. įstatymas), nes atrodo, kad šios nuostatos prieštarauja Konstitucinio Teismo jurisprudencijai (vis dėlto tai turi nustatyti Lenkijos teismai). Dėl tokių pokyčių kyla pagrįstų abejonių, ar šiuo metu skyrimo procesas yra orientuotas į nepriklausomų, o ne politiškai patogių kandidatų atranką į tokios svarbios ir sisteminės institucijos kaip Aukščiausiasis Teismas, kuris yra paskutinės instancijos teismas, teisėjų pareigas. Be to, teisinėje literatūroje taip pat pažymima ( 63 ), kad pagal iki 2015 m. suformuotą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją KRS paskyrimo procedūroms ir sprendimams pagal Lenkijos Konstituciją turėjo būti galima taikyti teisminę kontrolę. Kalbant konkrečiai apie Lenkijos aplinkybes, KRS sprendimo teisminė kontrolė buvo reikšminga paskyrimo procedūrų objektyvumo ir nešališkumo bei konstitucinės teisės kandidatuoti į viešąsias pareigas garantija.

130.

Tokią išvadą patvirtina tarptautinės švelniosios teisės dokumentai dėl nacionalinių teisėjų tarybų. Europos teisėjų konsultacinė taryba (Consultative Council of European Judges (CCJE) yra priėmusi nuomonę ( 64 ), kurioje pabrėžiama, kad „[k]ai kuriuose Teisėjų tarybos sprendimuose dėl teisingumo sistemos valdymo ir administravimo, taip pat sprendimuose dėl teisėjų skyrimo, judumo, pareigų paaukštinimo, drausmės ir atleidimo <…> turėtų būti paaiškinti jų motyvai, jie turėtų turėti privalomą galią ir turėtų būti numatyta jų teisminės kontrolės galimybė. Iš tiesų Teisėjų tarybos nepriklausomumas nereiškia, kad ji yra už įstatymo ribų ir kad jai netaikoma teisminė priežiūra“ (išskirta mano).

131.

Kaip Teisingumo Teismas neseniai pažymėjo Sprendime Simpson ir HG ( 65 ), „[EŽTT] jau buvo konstatavęs, kad teisė į tai, kad bylą nagrinėtų „pagal įstatymą įsteigtas“ teismas, kaip tai suprantama pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį, dėl savo pobūdžio apima teisėjų paskyrimo procedūrą (2019 m. kovo 12 d. EŽTT sprendimas Ástráðsson prieš Islandiją, neįsiteisėjęs, CE:ECHR:2019:0312JUD002637418, 98 punktas)“ ( 66 ).

132.

Taigi „iš <…> jurisprudencijos matyti, kad pažeidimas, padarytas skiriant teisėjus atitinkamoje teismų sistemoje, lemia ir Chartijos 47 straipsnio antros pastraipos pirmo sakinio pažeidimą, kai jis yra tokio pobūdžio ir sunkumo, kad kyla realus pavojus, jog kita valdžia, visų pirma vykdomoji, gali nepagrįstai pasinaudoti diskrecija, pažei[sdama] viso skyrimo proceso rezultatą, ir dėl to teisės subjektams kyla pagrįstų abejonių dėl vieno ar kelių atitinkamų teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo, o taip yra tuo atveju, kai pažeidžiamos pagrindinės nuostatos, kurios yra sudedamoji šios teismų sistemos steigimo ir veikimo dalis“ (išskirta mano) ( 67 ).

133.

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali išlaikyti savo jurisdikciją priimti sprendimą dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų ieškinių.

134.

Vis dėlto manau (kaip ir ombudsmenas), kad neįmanoma pripažinti nacionalinio teismo, kuris paprastai nagrinėja tokio pobūdžio bylas kaip pagrindinėje byloje, t. y. Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) Drausmės bylų kolegijos, kompetencijos, nes bet kuriuo atveju teisėjų skyrimo į šią kolegiją sąlygos ir aplinkybės leidžia abejoti jos nepriklausomumu, be to, jau buvo pripažinta, kad ši kolegija nėra nepriklausomas teismas pagal Sąjungos teisę ( 68 ). Kitos minėto teismo kolegijos, į kurias įeinantys teisėjai buvo paskirti remiantis pagrindinėje byloje nagrinėjamais KRS nutarimais, taip pat nėra tinkamas teismas šiai bylai dėl principo nemo judex in causa sua (niekas neturėtų būti teisėjas savo paties byloje).

135.

Vadinasi, ieškinys prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme yra vienintelė teisminė procedūra, leidžianti ieškovams pagrindinėje byloje kaip kandidatams į teisėjo pareigas pasiekti, kad būtų objektyviai patikrinta skyrimo į Aukščiausiojo Teismo, kaip paskutinės instancijos teismo, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą, teisėjus procedūra, kuriai taikomos iš ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos kylančios garantijos.

136.

Kadangi atsakymas į trečiąjį klausimą yra toks, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali nepaisyti 2019 m. balandžio 26 d. įstatymo sukeliamų pasekmių ir pripažinti savo jurisdikciją priimti sprendimus pagrindinėse bylose pagal teisės aktus, taikytus prieš priimant minėtą įstatymą, dabar reikia sugrįžti prie pirmų dviejų prejudicinių klausimų. Jie susiję su Sąjungos teisėje galimai nustatytomis sąlygomis dėl tokių ieškinių kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, kurios numatytos nacionalinėje teisėje, kiek tai susiję su veiksmingumo principu (pirmasis klausimas) ir vienodo požiūrio principu (antrasis klausimas).

137.

Šį klausimą reikėtų suprasti taip, kad juo siekiama nustatyti, ar pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, atsižvelgiant į bendras nacionalines teisines ir faktines aplinkybes Lenkijoje, draudžiamas toks ieškinys, kuris turi trūkumų veiksmingumo požiūriu, kaip antai tas, kuris iš pradžių buvo taikomas pagrindinėse bylose ( 69 ).

138.

KRS iš esmės teigia, kad aptariamos nacionalinės nuostatos, iš dalies pakeistos 2019 m. balandžio 26 d. įstatymu, priskiriamos valstybių narių procesinei autonomijai, jeigu yra užtikrinama veiksminga teisminė kontrolė, kaip yra KRS įstatymo 44 straipsnio 4 dalies atveju. Tai, kad KRS nutarimo dalis, kurioje siūloma skirti teisėją, tampa galutinė, pateisinama reikalavimu nedelsiant skirti teisėjus į laisvas pareigas Aukščiausiajame Teisme. KRS 15 narių rinkimo būdas pasirinktas įgyvendinant valstybių narių išimtinę kompetenciją, kurios Teisingumo Teismas negali kontroliuoti.

139.

Generalinis prokuroras iš esmės teigia, pirma, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nagrinėjamų KRS nutarimų vykdymą sustabdė neteisėtai. Antra, iš Sąjungos teisės nekyla joks bendras privalomas standartas, susijęs su: i) teisėjų skyrimu ir galimu kitų nacionalinių valdžios institucijų vaidmeniu tokiomis aplinkybėmis arba ii) galimybe pareikšti ieškinį dėl šioje srityje priimtų sprendimų (daugelyje valstybių narių netgi nėra tokios procedūros).

140.

Lenkijos vyriausybė iš esmės teigia, kad prejudiciniuose klausimuose nurodytos Sąjungos teisės nuostatos nėra nacionalinių nuostatų, susijusių su teisėjų skyrimo procedūromis, kontrolės atspirties taškas, juo labiau jomis nepažeidžiamas pagarbos valstybių narių konstitucinėms tradicijoms principas. KRS yra konstitucinis valstybės organas, nepriklausantis nuo valstybės ir teisėkūros, vykdomosios ir teismų valdžios, ir jo vaidmuo yra harmonizuoti šių trijų valdžių tarpusavio santykius, kartu užtikrinant teisėjų nepriklausomumą. Bet kokia KRS nutarimų teisminė kontrolė, kuri apimtų ne tik procedūrinių taisyklių laikymąsi, bet ir būtų susijusi su nutarimų esme ir vykdyta atranka, pakenktų KRS suteiktai išimtinei jurisdikcijai ir siekiamai konstitucinei pusiausvyrai.

141.

Ombudsmenas iš esmės teigia, kad teisėjų skyrimo būdas yra vienas iš aspektų, kuriuos galima įvertinti siekiant patikrinti, ar užtikrinamas teisėjų nepriklausomumas, o, atsižvelgiant į esminį KRS vaidmenį teisėjų skyrimo į pareigas Aukščiausiajame Teisme procedūroje, ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa taip pat turi būti taikoma šioje institucijoje vykdomai procedūrai ir galimybėms pareikšti ieškinius dėl jos nutarimų.

142.

A. B., C. D., E. F. ir I. J. teigia, kad KRS įstatymo 44 straipsnio 1b dalyje ir 4 dalyje numatyta tik apsimestinė kontrolė ir tik formali galimybė pasinaudoti teisių gynimo priemone, taip nesilaikant aptariamų teisių veiksmingos teisminės gynybos principo ir pažeidžiant ESS 2 straipsnį, ESS 4 straipsnio 3 dalies 3 punktą, ESS 6 straipsnio 1 dalį ir ESS 19 straipsnio 1 dalį, siejamus su Chartijos 47 straipsniu.

143.

Komisija teigia, kad ESS 19 straipsnio 1 dalyje nenumatytas bendras reikalavimas, kad sprendimams dėl teisėjų paskyrimo turi būti taikoma teisminė kontrolė ar kad toks reikalavimas turėtų būti taikomas vykdant teisėjų atranką pateiktoms nuomonėms, taip pat kad tokia kontrolė turėtų turėti stabdomąjį poveikį. ESS 19 straipsnio 1 dalis būtų pažeista tik ypatingomis aplinkybėmis, ir būtent čia teisės normų, kuriomis reglamentuojamas teismo teisėjų skyrimas, dalinis pakeitimas, kartu pakeičiant kitas šiam teismui taikytinas teisės aktų nuostatas, reiškia struktūrinį iškraipymą, dėl kurio gali būti sutrikdytas teisės subjektams šio teismo sudaromas nepriklausomumo įspūdis. Komisijos teigimu, tokių aplinkybių šioje byloje nėra.

144.

Čia norėčiau nurodyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimus, išdėstytus šios išvados 8–10 punktuose.

145.

Be to, pirmiau šioje išvadoje nagrinėjant trečiąjį prejudicinį klausimą pateikti samprotavimai mutatis mutandis taikytini ir pirmajam klausimui, siekiant nustatyti, kad pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, atsižvelgiant į Lenkijoje susiklosčiusias teisines ir faktines aplinkybes, draudžiama tokia teisminė teisių gynimo priemonė, kuri turi veiksmingumo trūkumų ir kuri buvo iš pradžių taikoma pagrindinėje byloje (KRS įstatymo 44 straipsnio 1a, 1b ir 4 dalys).

146.

Manau (kaip ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), kad procedūros dalyviams, kurių nebuvo siūloma skirti teisėjais, prieinama teisių gynimo priemonė yra visiškai neveiksminga, nes dėl jos nepasikeičia kandidato, kuris paduoda apeliacinį skundą per procedūrą, kuriai pasibaigus KRS priima nutarimą, kuris panaikinamas, teisinė padėtis. Ji taip pat neleidžia pakartotinai įvertinti šio asmens prašymo skirti į laisvas Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas, jei šis prašymas buvo pateiktas paskelbus konkursą dėl konkrečių teisėjo pareigų.

147.

Mano nuomone, tam, kad apskundimo sistema veiktų, reikėtų, kad: 1) kuriam nors neatrinktam kandidatui į Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas padavus apeliacinį skundą būtų sustabdoma visa paskyrimo procedūra, kol prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išnagrinės tokį skundą; 2) jeigu apeliacinis skundas dėl KRS nutarimo neteikti siūlymo skirti Aukščiausiojo Teismo teisėju būtų pripažįstamas pagrįstu, kompetentingai valstybės narės institucijai (KRS) atsirastų pareiga pakartotinai išnagrinėti individualų atvejį, susijusį su paskyrimu eiti Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas; 3) minėtas nutarimas įsiteisėtų, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atmestų dėl jo paduotus apeliacinius skundus, ir tik tada nutarimas galėtų būti teikiamas Respublikos Prezidentui, o siūlyme nurodytas kandidatas galėtų būti skiriamas Aukščiausiojo Teismo teisėju.

148.

Taigi manau, kad kyla akivaizdžių abejonių dėl teisių gynimo priemonės, prieinamos dėl KRS nutarimų, priimtų individualiais atvejais dėl paskyrimo į Aukščiausiąjį Teismą, – taigi, atvejais, susijusiais su Sąjungos teisėje užtikrinamomis teisėmis, – veiksmingumo, nes šiuo atveju kalbama apie valstybės narės paskutinės instancijos teismo teisėjo pareigas. Taip juo labiau yra todėl, kad apeliacinio skundo dėl nutarimų tokiais atvejais sistema skiriasi nuo apskundimo sistemos, taikytinos atrankos procedūroms, susijusioms su laisvomis teisėjų pareigomis kituose teismuose nei Aukščiausiasis Teismas (jos, akivaizdu, nebuvo pakeistos ir joms nėra numatytos jokios neseniai nustatytos ribojamosios „naujovės“), ir to negalima pateisinti vien teismo, kuriame yra laisvos pareigos, į kurias numatoma skirti, kriterijumi.

149.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, kad taip dviejų kategorijų kandidatams į teisėjo pareigas sudaromos skirtingos galimybės kreiptis į kompetentingą teismą ir todėl gali būti pažeidžiamas vienodų galimybių kreiptis į teismą principas.

150.

Visų pirma norėčiau pabrėžti, kad nebuvo pateikta jokių įtikinamų argumentų, kurie pateisintų tokį skirtingą teisių gynimo priemonės veiksmingumą ir „ypatingą“ skyrimo į Aukščiausiąjį Teismą procedūros „vertinimą“.

151.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teisingai nurodo, kad minėtos nacionalinės taisyklės neatitinka Sąjungos teisės.

152.

Iš tiesų pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją valstybės narės, be kita ko, pagal ESS 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą savo teritorijose turi užtikrinti, kad būtų taikoma Sąjungos teisė ir jos būtų laikomasi. Siekdamos šio tikslo, kaip nurodyta ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, valstybės narės privalo nustatyti teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant teisės subjektams veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse. Taigi valstybės narės turi nustatyti teisių gynimo priemonių ir procedūrų sistemą, pagal kurią šiose srityse būtų užtikrinta veiksminga teisminė kontrolė ( 70 ). Tokia apsauga pagal ESS 2 straipsnį yra būtina teisinės valstybės savybė.

153.

Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti nagrinėjamus KRS nutarimus pagal nacionalines nuostatas, taikytinas dar prieš padarant pakeitimus 2019 m. balandžio 26 d. įstatymu, tokia kontrolė turi būti veiksminga ir ji teisės subjektams neturi sukelti pagrįstų abejonių dėl remiantis tokiu pagrindu paskirtų teisėjų skyrimo proceso galiojimo.

154.

Tai reiškia, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi turėti galimybę toliau atlikti teisminę kontrolę, bent kiek Teisingumo Teismas nurodė Sprendime A. K. ir kt. (145 punktas), t. y. kurią atlikdamas jis galėtų patikrinti, ar nebuvo įgaliojimų viršijimo ar piktnaudžiavimo jais, teisės klaidos ar akivaizdžios vertinimo klaidos ( 71 ).

155.

Be to, pagal veiksmingos teisminės gynybos principą reikalaujama, kad galutinis teismo sprendimas po minėtos kontrolės būtų veiksmingas ir kad veiksmingumas turi būti užtikrintas, nes kitaip toks sprendimas taptų iliuzija ( 72 ).

156.

Kaip Teisingumo Teismas konstatavo Sprendime FMS ( 73 ), „pagal Sąjungos teisės viršenybės principą ir Chartijos 47 straipsnyje garantuojamą teisę į veiksmingą teisminę gynybą prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo pripažinti savo jurisdikciją nagrinėti [aptariamą] skundą, jei pagal nacionalinę teisę joks kitas teismas neturi kompetencijos jį nagrinėti“.

157.

Tai reiškia, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų netaikyti nacionalinių nuostatų, kuriomis kliudoma įgyvendinti ESS 19 straipsnio 1 dalies tikslus. Taigi šios bylos aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų netaikyti: i) nuostatų, dėl kurių būtų visiškai pašalinta galimybė patikrinti kandidatų į teisėjo pareigas vertinimo klaidą atsižvelgiant į jiems nustatytus kriterijus, ir ii) iš dalies galutinio KRS nutarimų pobūdžio paskirtiems kandidatams. Priešingu atveju tokio nutarimo teisminė kontrolė tam kandidatui, kuris buvo paskirtas, taptų tik iliuzija.

158.

Taigi, kalbant apie paskirtą kandidatą, dėl tokių taisyklių kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje nebūtų visiškai jokios kontrolės, todėl, pažeidžiant ESS 19 straipsnio 1 dalį, įstatymų leidžiamajai arba vykdomajai valdžiai atsivertų galimybė imtis savavališkų veiksmų, o teisės subjektams galėtų kilti pagrįstų abejonių.

159.

Kadangi atsakymas į pirmąjį prejudicinį klausimą yra teigiamas (t. y. laikausi nuomonės, kad apeliacinių skundų dėl KRS nutarimų individualiais atvejais dėl paskyrimo eiti Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas sistema neužtikrinama teisė į veiksmingą teisių gynimo priemonę ir teisminę gynybą, įskaitant tinkamą tokios apsaugos aprėpties užtikrinimą), antrajame prejudiciniame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad yra pagrįsta nustatyti apibūdintų trūkumų reikšmę atsižvelgiant į nacionalinėje teisėje numatytą apeliacinę procedūrą dėl nagrinėjamų KRS nutarimų (ir šioje išvadoje nurodytus šių trūkumų aspektus), įvertinant, ar dėl jų taip pat pažeidžiama teisė į vienodas priėmimo į valstybės tarnybą sąlygas, o tai neatitinka bendrojo intereso tikslų.

160.

A. B., C. D., E. F. ir I. J. iš esmės teigia, jog dėl to, kad iš jų buvo atimta jų konstitucinės teisės būti priimtiems į valstybės tarnybą pagal tas pačias taisykles, kurios taikomos asmenims, kurių kandidatūras KRS pasiūlė, veiksminga teisminė gynyba, taip pat pažeidžiami įvairūs Sąjungos teisės principai, pavyzdžiui, teisinės valstybės, vienodo požiūrio, vienodų priėmimo į valstybės tarnybą sąlygų, taip pat institucinės pusiausvyros principai. Be to, KRS sudėties formavimo būdas nesuteikia jokių garantijų dėl jos nepriklausomumo nuo teisėkūros ir vykdomosios valdžios.

161.

Vis dėlto pakanka pažymėti, jog tikrai nėra akivaizdu, kad, esant tokiam skirtingam požiūriui, kuris nurodomas pagrindinėje byloje (teigiama, kad laikomasi skirtingo požiūrio į ieškinius, kuriuos gali pareikšti kandidatai į Aukščiausiojo Teismo teisėjus, ir į ieškinius, kuriuos gali pareikšti kandidatai į kitų teismų teisėjų pareigas), gali būti taikomas vienodo požiūrio principas pagal Sąjungos teisę, įskaitant Chartijos 20 ir 21 straipsnius, visų pirma nesant skirtingo požiūrio galimybės įsidarbinti srityje, kuris būtų grindžiamas vienu iš Direktyvoje 2000/78 konkrečiai numatytų pagrindų.

162.

Kad ir kaip būtų, manau, kad į antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti nereikia, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kad jis galėtų išspręsti pagrindines bylas, pakaks atsakant į pirmąjį ir trečiąjį klausimus pateiktos informacijos.

163.

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Naczelny Sąd Administracyjny (Vyriausiasis administracinis teismas, Lenkija) pateiktus prejudicinius klausimus: