1.

Savo apeliaciniu skundu Vereniging tot Behoud van Natuurmonumenten in Nederland, Stichting Het Groninger Landschap, Vereniging It Fryske Gea, Stichting Het Drentse Landschap, Stichting Landschap Overijssel, Stichting Het Geldersch Landschap, Stichting Flevo-Landschap, Stichting Het Utrechts Landschap, Stichting Landschap Noord-Holland, Stichting Het Zuid-Hollands Landschap, Stichting Het Zeeuwse Landschap, Stichting Het Noordbrabants Landschap ir Stichting Het Limburgs Landschap Teisingumo Teismo prašo panaikinti 2018 m. spalio 15 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Vereniging Gelijkberechtiging Grondbezitters ir kt / Komisija ( 2 ), kuriuo Bendrasis Teismas panaikino 2015 m. rugsėjo 2 d. Komisijos sprendimą C(2015) 5929 final dėl valstybės pagalbos SA.27301 (2015/NN) – Nyderlandai, susijusį su subsidijuotu gamtinių zonų įsigijimu arba nemokama galimybe jomis naudotis; šio Komisijos sprendimo santrauka paskelbta Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ( 3 ) (toliau – ginčijamas sprendimas).

2.

Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo prašymą šioje išvadoje bus nagrinėjamos tik apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antra dalis ir antrojo pagrindo pirma dalis.

3.

Pirmojo pagrindo antra dalis iš esmės susijusi su klausimu, ar Vereniging Gelijkberechtiging Grondbezitters (toliau – VGG), Exploitatiemaatschappij De Berghaaf BV, Stichting Het Nationale Park De Hoge Veluwe, BV Landgoed Den Alerdinck II, Landgoed Ampsen BV, Pallandt van Keppel Stichting, Landgoed Kasteel Keppel BV, Baron van Lynden, Stichting het Lijndensche Fonds voor Kerk en Zending, Landgoed Welna BV, Landgoed „Huis te Maarn“ BV, Vicariestichting De Vijf Capellarijen / Ambachtsheerlijkheid Kloetinge, Maatschappij tot Exploitatie van het Landgoed Tongeren onder Epe BV, Landgoed Anderstein NV, Landgoed Bekspring BV, Landgoed Nijenhuis en Westerflier BV, Landgoed Caprera BV, Landgoed Schapenduinen BV, Stichting Schapenduinen ir Landgoed de Noetselenberg BV, ieškovės pirmojoje instancijoje (toliau kartu – VGG ir kt.), galėjo būti laikomos „suinteresuotosiomis šalimis“, kaip tai suprantama pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 ( 4 ) 1 straipsnio h punktą, o antrojo pagrindo pirma dalimi iš esmės siekiama užginčyti tai, kad Bendrasis Teismas pripažino rimtų sunkumų, dėl kurių Europos Komisija privalėjo pradėti formalią tyrimo procedūrą, buvimą.

4.

Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio h punkte sąvoka „suinteresuotoji šalis“ apibrėžta taip:

„[K]iekviena valstybė narė ir bet kuris asmuo, įmonė arba įmonių asociacija, kurios interesams gali turėti įtakos pagalbos skyrimas, ypač pagalbos gavėjas, konkuruojančios įmonės ir prekybinės asociacijos.“

5.

Šio reglamento 4 straipsnio 1–4 dalyse nustatyta:

„1.   Komisija iš karto patikrina gautą pranešimą. Nepažeisdama 8 straipsnio, Komisija priima sprendimą pagal 2, 3 arba 4 dalis.

2.   Jeigu po pirminio patikrinimo Komisija nustato, kad pranešime nurodyta priemonė nėra pagalba, ji savo išvadą pateikia priimtame sprendime.

3.   Jeigu po pirminio patikrinimo Komisijai nekyla jokių abejonių dėl pranešime nurodytos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka, tiek kiek minėtoji priemonė priskiriama Sutarties 92 straipsnio 1 dalies taikymo sričiai, Komisija nusprendžia, kad minėtoji priemonė atitinka bendrąją rinką <…>. Šiame sprendime nurodoma išimtis, kuri buvo taikyta pagal Sutartį.

4.   Jeigu po pirminio patikrinimo Komisijai kyla abejonių dėl pranešime nurodytos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka, ji nusprendžia pradėti bylos procesą pagal [SESV 108 straipsnio 2 dalį].“

6.

2012 m. sausio 11 d. Komisijos komunikato „Europos Sąjungos bendrosios nuostatos dėl valstybės pagalbos kompensacijos už viešąją paslaugą forma“ ( 5 ) 11 punkte nustatyta, kad „valstybės pagalba <…> gali būti pripažįstama suderinama su [SESV] 106 straipsnio 2 dalimi, jei ji reikalinga visuotinės ekonominės svarbos paslaugai teikti ir nedaro tokio poveikio, koks prieštarautų Sąjungos interesams“.

7.

Ginčo aplinkybės, kaip antai išdėstytos skundžiamame sprendime, gali būti apibendrintos taip.

8.

Žemės plotų valdymo organizacijos (PVO) yra pelno nesiekiantys nevyriausybiniai fondai ir asociacijos, kurių įstatuose numatyta gamtos išsaugojimo ir apsaugos veikla.

9.

Siekdama ekologinės sistemos ir „Natura 2000“ tinklo sukūrimo biologinės įvairovės apsaugos tikslais Nyderlandų Karalystė trylikai PVO (toliau – trylika PVO), kurios įstojo į bylą pirmojoje instancijoje, skyrė subsidijas gamtinių zonų įsigijimui (toliau – PNB tvarka). Pagal šią tvarką subsidijos galėjo būti skirtos padengti žemės plotų pirkimo kainai, kitoms įsigijimo išlaidoms ir žemės nuomos sutarčių, sudarytų dėl minėtų žemės plotų, nutraukimo sąnaudoms.

10.

Trylika PVO, be savo pagrindinės gamtos valdymo veiklos, taip pat vykdė papildomą ekonominio pobūdžio veiklą, kaip antai žemės plotų įsigijimo, miškininkystės, medienos ir mėsos pardavimo, medžioklės ir žvejybos teisių nuomos arba turizmo veiklą. Vykdydamos šią veiklą jos gauna pajamų, kurios yra jų pagrindinės veiklos finansavimo šaltinis ir turi būti naudojamos valdymo sąnaudoms padengti, kaip ir pagal PNB tvarką gautos subsidijos.

11.

PNB tvarka galiojo 1993–2012 m. laikotarpiu. 2008 m. gruodžio 23 d. Komisija gavo skundą iš dviejų pagal Nyderlandų teisę įsteigtų privačių pelno nesiekiančių fondų, t. y. Stichting het Nationale Park De Hogue Veluwe ir Stichting Linschoten, valdančių žemės plotus ir vykdančių gamtos išsaugojimo bei kultūros paveldo valdymo veiklą, taip pat papildomą veiklą, kaip antai žemės plotų nuomos, žemės ūkio, miškininkystės ir turizmo veiklą. 2009 m. skundo pareiškėjus aptariamoje administracinėje procedūroje pakeitė VGG, t. y. organizacija, pagal savo įstatus siekianti užtikrinti vienodas visų privačių žemės savininkų teises vykstant žemės plotų įsigijimo subsidijavimui.

12.

Komisijai, VGG ir Nyderlandų valdžios institucijoms pasikeitus raštais ir įvykus keliems susitikimams, Komisija, pasibaigus preliminariam tyrimo etapui, 2015 m. rugsėjo 2 d. priėmė ginčijamą sprendimą, jame pripažino, kad gamtinių zonų įsigijimo tvarka yra suderinama su vidaus rinką pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį.

13.

Ginčijamame sprendime Komisija, pirma, nusprendė, kad nors pagrindinė PVO veikla nebuvo ekonominio pobūdžio, nes jos tikslas – gamtos apsauga, vis dėlto PVO vykdė tam tikrą papildomą ekonominio pobūdžio veiklą, todėl PVO turėjo būti laikomos „įmonėmis“, kaip tai suprantama pagal šią veiklą reglamentuojančias konkurencijos taisykles.

14.

Antra, Komisija išdėstė priežastis, dėl kurių nusprendė, kad PNB tvarka – tai valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Pavyzdžiui, ji pabrėžė, kad trylikos PVO gautos subsidijos – tai pirmasis ekonominis pranašumas, įgytas iš valstybės lėšų. Taip pat ji nusprendė, jog šios PVO galėjo įgyti antrąjį ekonominį pranašumą dėl žemės plotų, nusipirktų pasinaudojus subsidijomis, perpardavimo. Be to, Komisija pažymėjo, kad PNB tvarka buvo atrankiojo pobūdžio, nes ji buvo taikoma tik šioms trylikai PVO. Galiausiai ji konstatavo, kad nebuvo įvykdyti reikalavimai, Teisingumo Teismo nustatyti Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg ( 6 ), nes kompensacija subjektams, besinaudojantiems PNB tvarka, nebuvo nustatyta laikantis tinkamos procedūros.

15.

Trečia, Komisija išnagrinėjo aptariamos pagalbos suderinamumą su vidaus rinka, remdamasi taisyklėmis dėl bendros ekonominės svarbos paslaugų. Konkrečiau kalbant, ji nusprendė, kad trylika PVO buvo įpareigotos teikti viešąją gamtos apsaugos paslaugą pasinaudojant pagalbos priemone ir kad PNB tvarka atitiko bendrųjų nuostatų dėl BESP reikalavimus, todėl ši tvarka turi būti pripažinta suderinama su vidaus rinka pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį.

16.

2016 m. vasario 19 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo VGG ir kt. ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.

17.

2016 m. gegužės 17 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo trylikos PVO prašymą leisti įstoti į šią bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

18.

2017 m. balandžio 6 d. Bendrojo Teismo antrosios kolegijos pirmininko nutartimi, priimta išklausius šalis, buvo patenkintas prašymas leisti įstoti į bylą.

19.

Grįsdamos savo ieškinį dėl panaikinimo VGG ir kt. nurodė keturis pagrindus; pirmasis grindžiamas jų procesinių teisių pažeidimu, antrasis – negaliojimo atgal ir teisinio saugumo principų pažeidimu, trečiasis (subsidiarus) – teisės klaida ir nepakankamu motyvavimu taikant bendrąsias nuostatas dėl BESP, o ketvirtasis – SESV 106 straipsnio 2 dalies pažeidimu.

20.

Komisija ir trylika PVO ginčijo VGG ir kt. kaip „suinteresuotųjų šalių“ statusą ir ieškinio antrojo bei ketvirtojo pagrindų priimtinumą.

21.

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas pripažino ieškinį priimtinu, konstatavo VGG ir kt. pirmojo pagrindo pagrįstumą, todėl panaikino ginčijamą sprendimą, nenagrinėdamas kitų ieškinio pagrindų.

22.

Apeliantės Teisingumo Teismo prašo:

23.

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

24.

Nyderlandų vyriausybė Teisingumo Teismo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą.

25.

VGG ir kt. Teisingumo Teismo prašo:

26.

Posėdžio nebuvo surengta.

27.

Nurodydamos savo pirmąjį pagrindą apeliantės, kurias šiuo klausimu palaiko Komisija ir Nyderlandų vyriausybė, teigia, jog pripažinęs VGG ir kt. ieškinį priimtinu Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes jos negalėjo būti laikomos „suinteresuotosiomis šalimis“, kaip tai suprantama pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio h punktą.

28.

Apeliantės ir Komisija teigia, jog siekiant kvalifikuoti VGG ir kt. kaip „suinteresuotąsias šalis“ turėjo būti nustatyta, pirma, kad tarp jų ir pagalbos gavėjų buvo konkurencinis santykis, ir, antra, kad pagalba galėjo konkrečiai paveikti VGG ir kt. padėtį bei iškraipyti atitinkamą konkurencinį santykį.

29.

Taigi, apeliantės ir Komisija nurodo, kad vertindamas konkretų pagalbos poveikį VGG ir kt. konkurencinei padėčiai Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų.

30.

Man atrodo būtina pateikti tam tikras bendras pastabas dėl sąvokos „suinteresuotoji šalis“, kaip tai suprantama pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį ir Reglamentą Nr. 659/1999, paskui, atsižvelgiant į šias pastabas, išnagrinėti Bendrojo Teismo argumentus skundžiamame sprendime.

31.

Primenu, kad vykstant SESV 108 straipsnyje nurodytai kontrolės procedūrai turi būti išskirti du etapai. Pirma – tai SESV 108 straipsnio 3 dalyje nustatytas preliminarus tyrimo etapas, leidžiantis Komisijai susidaryti pirminę nuomonę apie atitinkamos pagalbos suderinamumą su vidaus rinka. Antra – tai SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatyta formali tyrimo procedūra, kuri leidžia Komisijai gauti išsamią informaciją apie bylos aplinkybes. Tik vykstant šiai procedūrai SESV numatyta Komisijos pareiga pareikalauti iš suinteresuotųjų asmenų pateikti savo pastabas ( 7 ).

32.

Kai formali tyrimo procedūra nepradedama, suinteresuotosios šalys, kurios būtų galėjusios pateikti savo pastabas vykstant šiam antrajam etapui, neturi šios galimybės. Siekiant ištaisyti šį trūkumą joms pripažįstama teisė Sąjungos teisme ginčyti Komisijos sprendimą nepradėti formalios tyrimo procedūros ( 8 ). Taigi, ieškinys, kuriuo prašoma panaikinti SESV 108 straipsnio 3 dalimi grindžiamą sprendimą ir kurį pareiškia suinteresuotoji šalis, kaip tai suprantama pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, yra priimtinas, jei šį ieškinį pareiškęs asmuo siekia apginti pastaroje nuostatoje jam suteiktas procesines teises ( 9 ).

33.

Nagrinėjamoje byloje neginčijama, kad Komisija nepradėjo formalios tyrimo procedūros ir kad VGG ir kt. kreipėsi į Bendrąjį Teismą dėl savo procesinių teisių pažeidimo. Todėl, kaip teisingai pažymėjo Bendrasis Teismas ( 10 ), ieškinio priimtinumas iš esmės priklauso nuo klausimo, ar VGG ir kt. įrodė esančios suinteresuotosiomis šalimis, kaip tai suprantama pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio h punktą.

34.

Pagal pastarąją nuostatą suinteresuotoji šalis apibrėžta kaip „kiekviena valstybė narė ir bet kuris asmuo, įmonė arba įmonių asociacija, kurios interesams gali turėti įtakos pagalbos skyrimas, ypač pagalbos gavėjas, konkuruojančios įmonės ir prekybinės asociacijos“. Šioje nuostatoje iš esmės pakartojamas nusistovėjęs sąvokos „suinteresuotoji šalis“ apibrėžimas, pateiktas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje ( 11 ).

35.

Kitaip tariant, tai yra „neapibrėžta asmenų grupė“ ( 12 ), todėl remiantis suformuota jurisprudencija pagal minėtą nuostatą „negalima atmesti galimybės, kad įmonė, kuri tiesiogiai nekonkuruoja su pagalbos gavėja, <…> bus pripažinta suinteresuotąja šalimi tiek, kiek ji tvirtins, kad pagalbos skyrimu gali būti padaryta įtaka jos interesams“ ( 13 ).

36.

Aišku, kad „suinteresuotosios šalies“ statusas iš esmės priklauso nuo to, ar pagalbos priemonės suteikimas gali paveikti šiuo statusu besiremiančio ūkio subjekto interesus. Taigi, reikia nustatyti, kaip gali būti įrodyta, kad pagalbos suteikimas gali paveikti įmonės interesus, todėl turi būti pripažintas šios įmonės, kaip „suinteresuotosios šalies“, statusas.

37.

Mano nuomone, tiek iš Reglamento Nr. 659/1999 teksto, tiek iš Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo jurisprudencijos matyti, kad turi būti išskirtos dvi situacijos, t. y. pirma, su pagalbos gavėju konkuruojančių įmonių situacija ir, antra, ūkio subjektų, kurie nėra pagalbos gavėjo konkurentai, situacija.

38.

Kalbant, pirma, apie įmones, konkuruojančias su pagalbos gavėjais, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad jos „neginčijamai yra tarp suinteresuotųjų šalių“ ( 14 ).

39.

Savo suformuotoje jurisprudencijoje Bendrasis Teismas taip pat pripažįsta, kad su pagalbos gavėju konkuruojanti įmonė vien dėl šios priežasties turi „suinteresuotosios šalies“ statusą ( 15 ).

40.

Kitaip tariant, siekiant įrodyti, kad pagalbos suteikimas turi įtakos įmonės interesams ir atitinkamai, kad ji laikytina „suinteresuotąja šalimi“, pakanka vien šios įmonės, kaip pagalbos gavėjo konkurentės, statuso. Esant tokiai situacijai, įmonei, besiremiančiai „suinteresuotosios šalies“ statusu dėl konkurencijos su pagalbos gavėju, reikia tik gebėti įrodyti konkurencinį santykį su šiuo pagalbos gavėju. Kaip pažymi Bendrasis Teismas savo jurisprudencijoje, „kiekvienai įmonei, kuri remiasi konkurenciniu santykiu, faktiniu ar potencialiu, [su pagalbos gavėju] gali būti pripažintas „suinteresuotosios šalies“ statusas“ ( 16 ).

41.

Kalbant, antra, apie ūkio subjektą, kuris nėra pagalbos gavėjo konkurentas, pažymėtina, kad šis subjektas gali būti pripažintas „suinteresuotąja šalimi“, jei gali įrodyti, jog pagalbos suteikimas gali paveikti jo interesus. Šiuo tikslu, remiantis jurisprudencija, jis turi įrodyti, kad pagalbos priemonė gali daryti konkretų poveikį jo padėčiai ( 17 ).

42.

Teisingumo Teismas, be kita ko, yra pripažinęs, jog darbuotojų profesinė sąjunga gali būti laikoma suinteresuotąja šalimi, jei įrodo, kad pagalbos suteikimas gali paveikti jos pačios ar jos narių interesus, ir tai, kad pagalba gali padaryti konkrečią įtaką jos pačios ar jos atstovaujamų darbuotojų padėčiai ( 18 ).

43.

Aišku, jog tam, kad būtų galima kvalifikuoti ūkio subjektus kaip „suinteresuotąsias šalis“, jie turi įrodyti, jog pagalbos suteikimas paveiks jų interesus. Šiuo tikslu su pagalbos gavėju konkuruojančios įmonės turi įrodyti tik konkurencinio santykio su pagalbos gavėju buvimą. Atvirkščiai, tokio konkurencinio santykio su pagalbos gavėju neturinčios įmonės savo ruožtu turi įrodyti, kad pagalba gali konkrečiai paveikti jų padėtį.

44.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad toks atskyrimas neatitinka Bendrojo Teismo jurisprudencijos krypties (nevyraujančios), kurios dalis yra skundžiamas sprendimas.

45.

Remiantis šia Bendrojo Teismo jurisprudencija ūkio subjektas „tam, kad būtų galima kvalifikuoti jį kaip „suinteresuotąją šalį“, pirma, turi įrodyti, jog jis konkuruoja su pagalbos gavėjais, ir, antra, įrodyti, kad pagalba gali konkrečiai paveikti jo padėtį bei iškraipyti atitinkamą konkurencinį santykį“ ( 19 ). Kitaip tariant, iš su pagalbos gavėjais konkuruojančių įmonių reikalaujama įrodyti ir konkurencinio santykio buvimą, ir konkretų pagalbos poveikį jų padėčiai.

46.

Vis dėlto manau, jog negali būti pritarta tokiai išvadai. Kadangi ši išvada reiškia papildomų reikalavimų taikymą siekiant pripažinti „suinteresuotosios šalies“ statusą pagalbos gavėjo konkurentui, ji visų pirma prieštarauja Reglamento Nr. 659/1999 tekstui, kuriame pagalbos gavėjo konkurentas aiškiai nurodytas kaip suinteresuotoji šalis, ir Teisingumo Teismo jurisprudencijai, pagal kurią pagalbos gavėjo konkurentas neginčijamai yra tarp suinteresuotųjų šalių.

47.

Be to, tokia išvada neatitinka gausios Bendrojo Teismo jurisprudencijos, pagal kurią vien konkurento statuso įrodymo pakanka, kad šiuo statusu besiremiančią įmonę būtų galima kvalifikuoti kaip „suinteresuotąją šalį“ ( 20 ), nesant reikalo taip pat įrodyti, jog yra galimas konkretus pagalbos poveikis konkuruojančios įmonės padėčiai, dėl kurio būtų iškraipytas nustatytas konkurencinis santykis.

48.

Galiausiai manau, kad toks sprendimas galėtų sukelti tam tikrą painiavą su jurisprudencija, susijusia su konkurento ieškinio priimtinumu, jei šiuo ieškiniu siekiama užginčyti ne tik šio konkurento procesinių teisių pažeidimą, kaip yra šioje byloje, bet ir sprendimo, kuriuo vertinamas pagalbos suderinamumas su vidaus rinka, pagrįstumą ( 21 ).

49.

Remiantis šia jurisprudencija, įmonė, kuri ginčija Komisijos sprendimo nepradėti formalios tyrimo procedūros pagrįstumą, negali remtis vien tuo, kad ji yra pagalbą gavusios įmonės „konkurentė“, bet turi įrodyti, kad nagrinėjama pagalba padarė didelį poveikį jos padėčiai rinkoje ( 22 ). Bendrojo Teismo jurisprudencijoje siūlomas sprendimas tam tikra dalimi lemtų priimtinumo sąlygų suvienodinimą, nesvarbu, ar įmonė remiasi savo procesinių teisių pažeidimu dėl Komisijos atsisakymo pradėti formalią tyrimo procedūrą, ar ginčija sprendimo, kuriuo vertinamas pagalbos suderinamumas, pagrįstumą, o tai prieštarauja suformuotai Teisingumo Teismo jurisprudencijai.

50.

Iš tikrųjų abiem atvejais konkuruojančiai įmonei nepakaktų įrodyti tik konkurencinio santykio buvimą, ji taip pat privalėtų įrodyti, jog pagalbos priemonė konkrečiai paveikė jos padėtį, nes ta priemone iškraipomas konkurencinis santykis ( 23 ). Tokiu atveju būtų labai pakenkta ieškinio priimtinumo sąlygų atskyrimui atsižvelgiant į ieškinio dalyką.

51.

Taigi, priešingai, nei skundžiamo sprendimo 54 punkte nusprendė Bendrasis Teismas ir teigia apeliantės, mano nuomone, negalima reikalauti, kad siekdamos pagrįsti savo, kaip „suinteresuotųjų šalių“ statusą, VGG ir kt. įrodytų tiek tai, kad egzistuoja konkurencinis santykis su trylika PVO, pasinaudojusių nagrinėjama pagalbos schema, tiek tai, kad priemonė turi konkretų poveikį VGG ir kt. padėčiai, kuris iškraipo šį konkurencinį santykį. Taigi manau, kad Bendrojo Teismo atliktas konkretaus pagalbos poveikio VGG ir kt. padėčiai nagrinėjimas yra perteklinis motyvas.

52.

Iš tiesų, kadangi skundžiamo sprendimo 61–64 punktuose Bendrasis Teismas nustatė tai, kad VGG ir kt. konkuravo su trylika PVO, jis teisingai kvalifikavo VGG ir kt. kaip „suinteresuotąsias šalis“ pagal šios išvados 37–39 punktuose primintą Teisingumo Teismo jurisprudenciją ir Reglamento Nr. 659/1999 nuostatas.

53.

Nusprendęs, kad VGG ir kt. turi būti laikomos su minėtomis PVO konkuruojančiomis įmonėmis, Bendrasis Teismas galėjo pagrįstai kvalifikuoti VGG ir kt. kaip „suinteresuotąsias šalis“.

54.

Taigi, net jei, kaip teigia apeliantės ir Komisija, paaiškėtų, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, vertindamas konkretų priemonės poveikį VGG ir kt. padėčiai, dėl tokios klaidos bet kuriuo atveju skundžiamas sprendimas negali būti panaikintas, nes jame pateiktas vertinimas yra pagrįstas kitais teisiniais motyvais ( 24 ).

55.

Šiomis aplinkybėmis manau, kad pirmojo pagrindo antra dalis yra nereikšminga, todėl jai negalima pritarti.

56.

Vis dėlto pažymiu, kad apeliantės, Komisija ir Nyderlandų vyriausybė pirmojo pagrindo pirmoje dalyje ginčija išvadą, jog VGG ir kt. ir trylika PVO, kurioms taikoma nagrinėjama pagalbos schema, sieja konkurencinis santykis. Siekiant išsamumo reikia išnagrinėti, ar Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad pagalbos priemonė galėjo daryti konkretų poveikį VGG ir kt. padėčiai.

57.

Iš tiesų, jei pirmojo pagrindo pirma dalis būtų pripažinta pagrįsta, VGG ir kt. galėtų būti laikomos „suinteresuotosiomis šalimis“ tik tuo atveju, jei būtų pagrįstai nuspręsta, kad nagrinėjama priemonė gali daryti konkretų poveikį jų padėčiai. Konkrečiau kalbant, jei VGG ir kt. būtų klaidingai kvalifikuotos kaip trylikos PVO konkurentės, dar reikėtų patikrinti, ar pagalbos suteikimas bet kuriuo atveju nepaveikė VGG ir kt. interesų, kiek tai susiję su galimu konkrečiu pagalbos poveikiu jų padėčiai.

58.

Apeliantės, palaikomos Nyderlandų vyriausybės ir Komisijos, tvirtina, pirma, kad Bendrojo Teismo pasirinktas kriterijus nustatant konkretų pagalbos poveikį VGG ir kt. padėčiai yra teisiškai klaidingas. Antra, tos pačios šalys teigia, kad Bendrasis Teismas negalėjo apsiriboti pagalbos poveikio VGG ir kt. padėčiai buvimo konstatavimu, nes iš pastarųjų buvo reikalaujama įrodyti konkretų pagalbos poveikį jų padėčiai. Taigi, Bendrojo Teismo vertinime padaryta teisės klaida.

59.

Dėl Bendrojo Teismo suformuluoto kriterijaus, skirto nustatyti, ar egzistuoja konkretaus pagalbos poveikio VGG ir kt. padėčiai rizika, pažymėtina, kad skundžiamo sprendimo 68 punkte Bendrasis Teismas nurodė, jog „kai valstybės suteikta pagalba sustiprina įmonės padėtį, palyginti su kitomis Bendrijos vidaus prekyboje konkuruojančiomis įmonėmis, turi būti laikoma, kad pagalba turėjo įtakos šiai prekybai“. Taigi, kaip pagrįstai pažymi apeliantės ir Komisija, Bendrasis Teismas remiasi jurisprudencija dėl poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį ( 25 ). Toks kriterijus, kuris leidžia nustatyti, ar pagalbos priemonė daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, man atrodo akivaizdžiai nesvarbus siekiant nustatyti, ar ši priemonė gali turėti įtakos VGG ir kt. padėčiai. Todėl man atrodo, kad šis samprotavimas dėl painiavos, susijusios su jurisprudencijos aiškinimu, yra teisiškai klaidingas.

60.

Vis dėlto nemanau, kad tokia teisės klaida apibrėžiant kriterijų, kuris yra reikšmingas siekiant nustatyti, ar egzistuoja konkretaus poveikio VGG ir kt. padėčiai rizika, turėjo įtakos Bendrojo Teismo atlikto šios sąlygos vertinimo rezultatui. Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, dėl Bendrojo Teismo padarytos teisės klaidos skundžiamas sprendimas netampa neteisėtas, jeigu paaiškėja, kad jo rezoliucinė dalis yra pagrįsta kitais teisiniais motyvais ( 26 ), o man atrodo, kad būtent taip ir yra skundžiamo sprendimo atveju.

61.

Pirma, priešingai, nei teigia apeliantės ir Komisija, iš jurisprudencijos matyti, kad siekiant pagrįsti, jog pagalba gali turėti įtakos ieškovo interesams, reikia įrodyti ne dabartinę jo padėties pablogėjimą, o tik konkretaus poveikio riziką ( 27 ). Taigi nemanau, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 73 punkte nusprendė, jog tai, ką „ieškovės turi pateikti <…>, yra ne didelio poveikio jų konkurencinei padėčiai įrodymas, o tik pagalbos įtaka“ jų padėčiai.

62.

Antra, yra aišku, kad pagalbos priemonė gali paveikti ūkio subjekto padėtį „[įvairiais] būdais, kaip antai prarasta galimybė uždirbti pajamų ar mažesnė pažanga, palyginti su ta, kuri galėtų būti pasiekta be tokios pagalbos“ ( 28 ).

63.

Vis dėlto skundžiamo sprendimo 71 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad VGG ir kt. turėjo „investuoti į gamtines vietoves, kad galėtų vykdyti papildomą ekonominę veiklą, panašią“ į tą, kurią vykdo trylika PVO, ir dėl to atsidūrė mažiau palankioje padėtyje nei pastarosios, kurios dėl nagrinėjamos priemonės galėjo įsigyti žemės sklypus palankesnėmis sąlygomis. Be to, skundžiamo sprendimo 69 punkte Bendrasis Teismas pasirėmė neginčytais VGG ir kt. argumentais, kad „[jų] negalėjimas įsigyti daugiau žemės sklypų tokiomis pačiomis sąlygomis kaip pagalbos gavėjai lėmė mažiau palankią jų veiklos raidą nei ta, kuri būtų buvusi nesant tokios pagalbos priemonės“.

64.

Tokiomis aplinkybėmis Bendrojo Teismo negalima kaltinti tuo, kad jis padarė teisės klaidą, iš esmės nusprendęs, jog nagrinėjama priemonė galėjo daryti konkretų poveikį VGG ir kt. padėčiai ir jog dėl šios priežasties pastarosios turi būti laikomos „suinteresuotosiomis šalimis“.

65.

Manau, kad pirmojo pagrindo antra dalis yra nereikšminga arba bet kuriuo atveju nepagrįsta ir jai negalima pritarti.

66.

Nurodydamos savo antrąjį pagrindą apeliantės, šiuo klausimu palaikomos Komisijos ir Nyderlandų vyriausybės, tvirtina, kad Bendrasis Teismas klaidingai pripažino, jog kilo rimtų sunkumų vertinant nagrinėjamos pagalbos priemonės suderinamumą su rinka, todėl reikia pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą.

67.

Iš tiesų antrojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantės teigia, pirma, kad Bendrasis Teismas, nepadarydamas teisės klaidų, negalėjo nuspręsti, jog konstatavimas, kad PVO buvo pavesta teikti „globalią“ ir „netipinę“ BESP, rodo rimtų sunkumų buvimą, antra, kad Bendrojo Teismo argumentai yra nepakankamai motyvuoti, ir, trečia, kad bet kuriuo atveju, nuspręsdamas, jog BESP kvalifikavimas kaip „globalios“ ir „netipinės“ – tai rimtų sunkumų buvimo rodiklis, Bendrojo Teismo pasirėmė ginčijamame sprendime esančiu prieštaravimu, kurio nebuvo nurodžiusios apeliantės.

68.

Pirmiausia manau, kad negalima pritarti argumentui, jog Bendrasis Teismas priėmė sprendimą ultra petita, remdamasis prieštaringais Komisijos argumentais ginčijamame sprendime, kurių VGG ir kt. nenurodė.

69.

Tiesa, skundžiamo sprendimo 117–120 punktuose Bendrasis Teismas nurodė, kad ginčijamame sprendime yra prieštaravimas tarp Komisijos išvadų dėl PVO kvalifikavimo kaip „įmonių“ ir išvadų, susijusių su nagrinėjamos BESP, kuri apima tiek pagrindinę gamtos apsaugos veiklą, tiek papildomą PVO veiklą, apibrėžimu. Bylos šalys pirmojoje instancijoje nebuvo nurodžiusios šio prieštaravimo.

70.

Vis dėlto pažymėtina, pirma, kad Bendrasis Teismas tik išdėstė įvairių šalių argumentus, susijusius su šiuo prieštaravimu, dėl kurio jos buvo apklaustos taikant proceso organizavimo priemones.

71.

Antra, nors skundžiamo sprendimo 126 punkte Bendrasis Teismas rėmėsi Komisijos argumentais dėl PVO papildomos veiklos ekonominio pobūdžio, jis vis dėlto neatkreipė dėmesio į galimą prieštaravimą, kurio šalys nenurodė, tarp šių argumentų ir BESP apibrėžties motyvų ginčijamame sprendime.

72.

Taigi, Bendrojo Teismo išvada, kad PVO veiklos pripažinimas „globalia“ arba „netipine“ BESP gali būti rimtų sunkumų buvimo požymis, nėra pagrįsta prieštaravimų Komisijos sprendime buvimu ( 29 ).

73.

Taigi, nors išdėstydamas šalių argumentus Bendrasis Teismas paminėjo argumentą, kurio VGG ir kt. nenurodė, tai neturi įtakos priimtam sprendimui.

74.

Apeliantės, šiuo klausimu palaikomos Komisijos, tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų, nuspendęs, jog tai, kad Komisija apibrėžė BESP kaip „netipinę“ BESP, buvo rimtų sunkumų požymis.

75.

Pirmiausia Bendrasis Teismas supainiojo klausimą, ar PVO veikla – tai ekonominė veikla, ir klausimą, ar ši veikla yra PVO patikėtos BESP dalis. Paskui Bendrasis Teismas taikė akivaizdžiai klaidingą kriterijų, siekdamas nustatyti, ar papildoma veikla yra BESP dalis. Be to, Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog Komisija neturėjo pakankamai informacijos, kad galėtų nuspręsti, jog papildoma PVO veikla priskirtina globaliai ar netipinei BESP. Taip Bendrasis Teismas nepaisė valstybių narių diskrecijos apibrėžti BESP. Galiausiai apeliantės ir Komisija pažymi, kad Bendrojo Teismo motyvai yra nesuprantami, todėl iš esmės nurodo nepakankamą motyvavimą.

76.

Iš skundžiamo sprendimo 127 punkto matyti, kad Bendrasis Teismas nusprendė, jog ginčijamame sprendime yra rimtų sunkumų apibrėžiant BESP, nes „per preliminaraus tyrimo procedūrą Komisijos atliktas nagrinėjimas buvo nepakankamas ar neišsamus“, o tai, remiantis jurisprudencija, yra rimtų sunkumų požymis ( 30 ).

77.

Iš tiesų Bendrasis Teismas priminė, kad nors valstybės narės turi didelę diskreciją apibrėžti BESP uždavinius, vis dėlto ši diskrecija nėra neribota. Pagal jurisprudenciją „tam, kad būtų laikoma BESP, nagrinėjama paslauga turi būti siekiama bendro ekonominio intereso, kuris turi specifinių bruožų, palyginti su interesu, kuris būdingas kitai ekonominei veiklai“ ( 31 ).

78.

Skundžiamo sprendimo 126 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, pirma, kad Komisija nusprendė, jog nors papildoma PVO veikla buvo nulemta pagrindinės veiklos – gamtos apsaugos, ši papildoma veikla nebuvo privaloma dėl šios pagrindinės veiklos ir, antra, kad Komisija neišnagrinėjo, ar papildoma PVO veikla buvo susijusi su bendru interesu.

79.

Skundžiamo sprendimo 128 punkte Bendrasis Teismas patikslino, kad „nors pajamomis, gautomis iš papildomos veiklos, siekiama padengti dalį pagrindinės gamtos apsaugos veiklos išlaidų ir ši papildoma veikla yra glaudžiai susijusi su minėtos pagrindinės veiklos bendrojo intereso uždaviniais, Komisijos turima informacija neleidžia vien šiuo pagrindu daryti išvados <…>, kad [jos] susijusios su bendru ekonominiu interesu“.

80.

129 punkte Bendrasis Teismas pridūrė, kad nors įmonė, kuriai pavesta teikti BESP, gali vykdyti kitą ekonominę veiklą, susijusią su jai patikėtais bendrojo intereso uždaviniais, tai automatiškai nereiškia, kad ši veikla yra BESP dalis.

81.

Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad Komisijos tyrimas buvo neišsamus ir parodo rimtų sunkumų buvimą.

82.

Skundžiamo sprendimo 128 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, jog šią išvadą patvirtina tai, kad ir Komisijos turima informacija neleido jai „padaryti išvados, jog papildoma veikla buvo būtina BESP veikti, kaip tai suprantama pagal bendrųjų nuostatų dėl [BESP] 11 punktą, kurį ji taikė ginčijamame sprendime“.

83.

Šiuo klausimu pažymiu, jog Bendrasis Teismas iš tikrųjų teisingai priminė, kad neišsamus ar nepakankamas nagrinėjimas, susijęs su BESP apibrėžimu, gali būti požymis, kad kilo rimtų sunkumų. Vis dėlto manau, kad Bendrojo Teismo motyvuose, kuriais remdamasis jis padarė šią išvadą, yra keli neatitikimai.

84.

Pirma, dėl Bendrojo Teismo konstatavimo, kad remdamasi turima informacija Komisija negalėjo padaryti išvados, jog papildoma PVO veikla buvo būtina BESP veikimui, kaip tai suprantama pagal bendrųjų nuostatų dėl BESP 11 punktą, todėl papildomos veiklos įtraukimas į BESP nebuvo privalomas ir kėlė rimtų sunkumų, manau, kaip ir apeliantės bei Komisija, kad Bendrasis Teismas klaidingai aiškino šias bendrąsias nuostatas dėl BESP.

85.

Iš tiesų bendrųjų nuostatų dėl BESP 11 punkte numatyta tik tai, kad „valstybės pagalba <…> gali būti pripažinta suderinama su [SESV] 106 straipsnio 2 dalimi, jei ji yra būtina [BESP] veik[ti]“ ( 32 ). Taigi BESP veikti būtina ne papildoma veikla, o pagalbos priemonė, kurios suderinamumas nagrinėjamas.

86.

Šitaip Bendrasis Teismas taiko akivaizdžiai klaidingą kriterijų, kaltindamas Komisiją neįrodžius papildomos veiklos būtinybės BESP veikti, nors pagal patį bendrųjų nuostatų dėl BESP 11 punktą iš Komisijos to nereikalaujama. Todėl Komisijai negali būti priekaištaujama dėl to, kad ji neteisingai taikė minėtą punktą vien dėl šios priežasties.

87.

Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas, nepadarydamas teisės klaidos, negalėjo šiuo veiksniu pagrįsti išvados, kad Komisijos tyrimas buvo neišsamus ir dėl to kilo rimtų sunkumų apibrėžiant BESP.

88.

Vis dėlto, kadangi Komisijos tyrimo apibrėžiant BESP neišsamumas grindžiamas ne tik tariama klaida taikant bendrąsias nuostatas dėl BESP, vien tokios teisės klaidos nepakanka šiai antrojo pagrindo daliai pritarti. Iš tiesų dėl Bendrojo Teismo padarytos teisės klaidos skundžiamas sprendimas netampa neteisėtas, jeigu paaiškėja, kad jo rezoliucinė dalis yra pagrįsta kitais teisiniais motyvais ( 33 ). Kadangi darydamas išvadą dėl Komisijos tyrimo neišsamumo Bendrasis Teismas taip pat pasirėmė tuo, kad Komisija neįrodė, jog papildoma PVO veikla buvo susijusi su bendruoju interesu, taip pat reikia išnagrinėti Bendrojo Teismo argumentus šiuo klausimu.

89.

Taigi, antra, dėl konstatavimo, kad Komisija neįrodė papildomos veiklos sąsajos su bendruoju interesu, todėl Komisijos tyrimas šiuo klausimu taip pat yra neišsamus, manau, kad toks konstatavimas yra nepakankamai motyvuotas.

90.

Iš tiesų Bendrasis Teismas tik pažymėjo, kad Komisijos turimos informacijos nepakanka išvadai, jog ši papildoma veikla susijusi su bendruoju interesu, padaryti, nors Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 128 ir 129 punktuose pripažino, kad Komisija pateikė įrodymų, patvirtinančių aiškų ryšį tarp gamtos apsaugos veiklos ir papildomos PVO veiklos, kuri taip padeda įgyvendinti nustatytus bendrojo intereso uždavinius. Taigi, Bendrasis Teismas visiškai nepagrindė priežasčių, dėl kurių tokie įrodymai, akivaizdžiai reikšmingi, buvo nepakankami.

91.

Be to, iš Bendrojo Teismo argumentų taip pat negalima suprasti, kokie įrodymai būtų leidę pakankamai teisiškai įrodyti, kad papildoma PVO veikla buvo susijusi su bendruoju interesu, juo labiau kad, Bendrojo Teismo teigimu, glaudus ryšys tarp šios veiklos ir siekiamo bendrojo intereso neleidžia to įrodyti.

92.

Šiuo klausimu primintina, kad pareiga motyvuoti sprendimus kyla iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnio, kuris, remiantis šio statuto 53 straipsnio pirma pastraipa, taikomas Bendrajam Teismui, ir iš Bendrojo Teismo procedūros reglamento 81 straipsnio. Pagal suformuotą jurisprudenciją Bendrojo Teismo sprendimo motyvuose turi būti pateikiami aiškūs ir nedviprasmiški argumentai, kad suinteresuotieji asmenys galėtų susipažinti su priimto akto pagrindimu, o Teisingumo Teismas – vykdyti jo teisminę kontrolę ( 34 ).

93.

Vis dėlto Bendrasis Teismas tik konstatavo, kad Komisija neturėjo pakankamai informacijos, kuri leistų padaryti išvadą, jog nebuvo įrodyta papildomos veiklos sąsaja su bendruoju interesu, tačiau jis nepagrindė, kodėl ši informacija buvo nepakankama, ir nepatikslino, kokia informacija būtų pakankama. Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Bendrojo Teismo argumentams trūksta aiškumo ir, mano nuomone, suinteresuotieji asmenys negali suprasti pasirinkto aiškinimo motyvų, todėl manau, kad tas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas.

94.

Taigi Bendrojo Teismo argumentai, susiję su tuo, kad Komisija neišsamiai išnagrinėjo BESP apibrėžtį, laikytini, pirma, teisės klaida ir, antra, nepakankamai motyvuotais.

95.

Manau, kad antrojo pagrindo pirmą dalį reikia pripažinti pagrįsta.

96.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus manau, kad pirmojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip nereikšmingą, o antrojo pagrindo pirmą dalį – pripažinti pagrįsta, tačiau tai neturi įtakos kitų apeliacinio skundo pagrindų dalių pagrįstumui.