1.

Atsižvelgdamas į fotovoltinės energijos sektoriaus augimą Italijos teisės aktų leidėjas 2014 m. siekė sumažinti subjektams, vykdantiems veiklą šiame sektoriuje jos teritorijoje, numatytas paskatas.

2.

Šie prašymai priimti prejudicinį sprendimą, kuriuos 2018 m. gruodžio 17 d. pateikė Tribunale ammistrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija), yra susiję su šios reformos suderinamumu su Sąjungos teise, o konkrečiau – su apribojimais, galimai nustatytais Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 16 ir 17 straipsniuose, atitinkamai susijusiuose su laisve užsiimti verslu ir teise į nuosavybę.

3.

Šie prašymai pateikti nagrinėjant didelio skaičiaus Italijoje fotovoltinius įrenginius eksploatuojančių valdytojų ir Federazione Nazionale delle Imprese Elettrotecniche ed Elettroniche (Nacionalinė elektrotechnikos ir elektronikos įrangos įmonių asociacija, ANIE) ( 2 ) ginčus su Ministero dello Sviluppo economico (Ekonomikos vystymo ministerija, Italija) ir akcine bendrove Gestore dei servizi energetici (GSE) SpA (toliau – GSE), kurios visos akcijos priklauso Ministero dell’Economia e delle Finanze (Ekonomikos ir finansų ministerija, Italija).

4.

Šių bylų ypatumas tas, kad GSE sudarė su minėtais valdytojais sutartis, jose buvo numatyta dvidešimt penkerius metus taikyti paskatas pagal pagalbos schemą, kuria siekiama į Italijos teisę perkelti paeiliui priimtas Sąjungos direktyvas dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją ( 3 ).

5.

Italijos teisės aktų leidėjo įgyvendinta reforma susijusi su šiomis konkrečiomis teisėkūros aplinkybėmis, kai paskatas, kurių mokėjimas buvo numatytas minėtose sutartyse, bet jo terminas dar nebuvo suėjęs, buvo siekiama pakeisti minėtų valdytojų nenaudai.

6.

Teisingumo Teismo prašymu šioje išvadoje sutelksiu dėmesį į Chartijos 16 ir 17 straipsnių ir Energetikos chartijos sutarties ( 4 ) 10 straipsnio, siejamo su SESV 216 straipsnio 2 dalimi ( 5 ), aiškinimą.

7.

Išdėstęs savo argumentus, siūlysiu Teisingumo Teismui nuspręsti, kad pagal Chartijos 16 ir 17 straipsnius nedraudžiama tokia reforma, kurią įgyvendino Italijos teisės aktų leidėjas. Taip pat nurodysiu priežastis, dėl kurių laikausi nuomonės, kad Energetikos chartijos 10 straipsnis, aiškinamas kartu su SESV 216 straipsnio 2 dalimi, netaikytinas šiose bylose.

8.

Energetikos chartijos 10 straipsnio 1 dalyje „Investicijų skatinimas, apsauga ir joms taikomas režimas“ nurodyta:

„1.   Kiekviena Susitariančioji Šalis, remdamasi šios Sutarties nuostatomis, skatina ir sudaro stabilias, nešališkas, palankias ir aiškias sąlygas kitų Susitariančiųjų Šalių investuotojams investuoti jos teritorijoje. Tokioms sąlygoms priskiriamas įsipareigojimas kitų Susitariančiųjų Šalių investuotojų investicijoms visada taikyti teisingą ir nešališką režimą. Tokioms investicijoms taip pat taikoma nuolatinė apsauga ir garantijos, ir nė viena Susitariančioji Šalis jokiu būdu nekliudo nepagrįstomis ar diskriminacinėmis priemonėmis valdyti, eksploatuoti, naudoti tokias investicijas, jų turėti ar jomis disponuoti. <…>“

9.

Direktyvos 2009/28 25 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Valstybių narių atsinaujinančių išteklių energijos potencialas yra skirtingas ir jos nacionaliniu lygmeniu naudoja įvairias paramos schemas atsinaujinančių išteklių energijai remti. <…> Kad nacionalinės paramos schemos tinkamai veiktų, itin svarbu, jog valstybės narės galėtų kontroliuoti nacionalinių paramos schemų poveikį ir sąnaudas, atsižvelgdamos į savo skirtingą potencialą. Viena iš pagrindinių priemonių šios direktyvos tikslui pasiekti yra nacionalinių paramos schemų tinkamo veikimo užtikrinimas pagal Direktyvą 2001/77/EB siekiant, kad būtų išsaugotas investuotojų pasitikėjimas, o valstybės narės, siekdamos įgyvendinti planinius rodiklius, galėtų parengti veiksmingas nacionalines priemones. <…>“

10.

Šios direktyvos 3 straipsnyje „Atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo privalomi bendrieji nacionaliniai planiniai rodikliai ir priemonės“ nustatyta:

„1.   Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad bendro galutinio energijos suvartojimo dalis, kurią sudaro atsinaujinančių išteklių energija <…> 2020 m. pasiektų bent bendrą jos nacionalinį tiems metams nustatytą atsinaujinančių išteklių energijos dalies planinį rodiklį, kaip nurodyta I priedo A dalies lentelės trečiajame stulpelyje. <…>

<…>

3.   Siekdamos įvykdyti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus planinius rodiklius, valstybės narės gali, inter alia, taikyti tokias priemones:

<…>“

11.

Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 ( 6 ) 26 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Siekiant optimizuoti surinkimo laiko valdymą ir paskatų taikymą ir skatinti tvaresnę atsinaujinančiosios energijos rėmimo politiką, saulės fotovoltinių įrenginių pagamintos elektros energijos skatinamieji tarifai <…> taikomi šiame straipsnyje numatyta tvarka.

2.   Nuo 2014 m. antrojo pusmečio [GSE] reguliariai kas mėnesį taiko šio straipsnio 1 dalyje nurodytus skatinamuosius tarifus, neviršijant kiekvieno įrenginio 90 % metinių vidutinių gamybos pajėgumų kalendoriniais gamybos metais, ir apskaičiuoja juos pagal faktinę gamybą iki kitų metų birželio 30 d. GSE per 15 dienų nuo šio dekreto paskelbimo nustato taikymo taisykles, kurios tvirtinamos ekonomikos vystymo ministro dekretu.

3.   Nuo 2015 m. sausio 1 d. energijos gamybos įrenginių, kurių vardinė galia didesnė kaip 200 kW, pagamintai energijai taikomas skatinamasis tarifas yra peržiūrimas; veiklos vykdytojas savo nuožiūra pasirenka vieną iš toliau išvardytų galimybių ir privalo apie savo pasirinkimą pranešti GSE iki 2014 m. lapkričio 30 d.:

<…>“

12.

Pagal Italijos pagalbos atsinaujinančių išteklių energijos gamybai schemą (įgyvendintą įstatyminiais dekretais Nr. 387/2003 ( 7 ) ir Nr. 28/2011 ( 8 )) GSE su fotovoltinių įrenginių, kurių vardinė galia yra didesnė kaip 200 kW, valdytojais sudarė privatinės teisės reglamentuojamas sutartis pagal Italijos elektros energijos ir dujų institucijos parengtą tipinę sutartį ( 9 ). Šiose sutartyse, kurias buvo numatyta taikyti dvidešimt metų, tiems valdytojams buvo numatyta reguliariai taikyti skatinamuosius tarifus.

13.

Būtent tokiomis aplinkybėmis 2014 m. buvo įvykdyta reforma, kuria siekta pakeisti minėtose sutartyse numatytas paskatas su nesuėjusiais mokėjimo terminais. Šią Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 26 straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuotą reformą sudarė dvi dalys ( 10 ).

14.

Pirma, minėto dekreto 26 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta nuo 2014 m. antrojo pusmečio taikyti šias paskatas pastovių mėnesinių išmokų, sudarančių 90 % kiekvieno įrenginio kalendorinių metų pajėgumų vidutinio įverčio, forma. Skaičiavimai pagal faktinius gamybos rodiklius nuo šiol turėjo būti atliekami vėliau (bet ne vėliau kaip kitų metų birželio 30 d.), kad būtų galima prireikus atlikti pataisas.

15.

Antra, minėto dekreto 26 straipsnio 3 dalyje minėtiems valdytojams buvo nustatytas įpareigojimas pereiti prie kitokios tarifų sistemos, pagal kurią buvo numatytos trys alternatyvos, visos nenaudingos šiems valdytojams, numatant taikyti šią sistemą nuo 2015 m. sausio 1 d., t. y. prieš baigiant galioti su GSE sudarytoms sutartims.

16.

Tokiomis aplinkybėmis pagrindinių bylų ieškovės prašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo panaikinti 2014 m. spalio 16 ir 17 d. ministro dekretus, kuriais įgyvendinamos Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 26 straipsnio 2 ir 3 dalys ( 11 ).

17.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad kreipėsi į Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas, Italija) dėl šio dekreto 26 straipsnio 3 dalies konstitucingumo. 2017 m. sausio 24 d. sprendimu ( 12 ) Italijos Konstitucinis Teismas nusprendė, kad ši nuostata neprieštarauja Italijos Konstitucijai.

18.

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, kad Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas) savo sprendime neišnagrinėjo kai kurių jo nagrinėjamiems ginčams reikšmingų klausimų. Kalbant konkrečiau, reikėtų atsižvelgiant į Sąjungos teisę išsiaiškinti, ar nacionalinės teisės aktų leidėjas gali įsikišti, siekdamas sumažinti paskatų dydžius, numatytus pagal pagalbos schemą, kuria siekiama skatinti atsinaujinančiosios energijos naudojimą, nors šių paskatų mokėjimas jau buvo numatytas su pagalbos gavėjais sudarytose sutartyse.

19.

Minėtas teismas klausia, be kita ko, ar Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 26 straipsnio 2 ir 3 dalys prieštarauja Chartijos 16 ir 17 straipsniams, nes jomis ribojama naudos gavėjų teisė organizuoti ir valdyti savo ekonominę veiklą pagal minėtas sutartis. Dėl tų pačių priežasčių jam kyla abejonių dėl šios nuostatos suderinamumo su Energetikos chartija, kurios 10 straipsnio 1 dalyje, kaip primena minėtas teismas, numatyta, kad kiekviena susitariančioji šalis „skatina ir sudaro stabilias, nešališkas, palankias ir aiškias sąlygas <…> investuoti <…>“.

20.

Šiomis aplinkybėmis Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kiekvienoje iš sujungtų bylų pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal [Sąjungos] teisę draudžiama taikyti tokią nacionalinę nuostatą, kokia išdėstyta Dekreto įstatymo [Nr. 91/2014] 26 straipsnio 2 ir 3 dalyse, dėl kurios reikšmingai sumažinamos arba pavėlinamos skatinamosios priemonės, jau nustatytos teisės aktuose ir apibrėžtos specialiose fotovoltinius elektros energijos gamybos įrenginius valdančių gamintojų sutartyse su specialiai šiai funkcijai vykdyti įsteigta valstybine įmone [GSE]?

Konkrečiai kalbant, ar ši nacionalinė nuostata atitinka bendruosius [Sąjungos] teisės principus – teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo, lojalaus bendradarbiavimo ir veiksmingumo principus, [Chartijos] 16 ir 17 straipsnius, Direktyvą [2009/28] ir joje nustatytas paramos schemas ir SESV 216 straipsnio 2 dalį, visų pirma tiek, kiek ji susijusi su [Energetikos chartija]?“

21.

Rašytines pastabas Teisingumo Teisme pateikė pagrindinės bylos ieškovės, įstojusios į šias bylas šalys, t. y. Elettricità Futura – Unione delle Imprese Elettriche italiane, Confederazione Generale dell’Agricoltura Italiana Confagricoltura, Italijos, Čekijos, Vokietijos, Graikijos ir Ispanijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija.

22.

2019 m. vasario 5 d. Teisingumo Teismo pirmininkas nusprendė šias bylas sujungti, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė proceso dalis ir priimtas sprendimas, kuriuo užbaigiamas procesas.

23.

Šalys raštu atsakė į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus.

24.

Šiuose prašymuose priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo iš esmės prašoma nustatyti, ar pagal Sąjungos teisę valstybei narei draudžiama mažinti paskatų dydžius, numatytus pagal pagalbos schemą, kuria siekiama skatinti atsinaujinančiosios energijos naudojimą, laikantis šioje srityje paeiliui priimtose Sąjungos direktyvose nustatytų tikslų.

25.

Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikta informacija, jo nagrinėjami ginčai susiję su plataus masto nacionaliniu bylinėjimusi. Šiuo metu Teisingumo Teisme nagrinėjami trys identiški prašymai priimti prejudicinį sprendimą ( 13 ), kuriuos pateikė tas pats teismas. Be to, kitos Sąjungos valstybės narės, kaip ir Italijos Respublika, nusprendė persvarstyti priemones, kurių jos ėmėsi savo teritorijoje, siekdamos skatinti atsinaujinančiosios energijos naudojimą ( 14 ).

26.

Tolesnėse šios išvados dalyse nurodysiu priežastis, dėl kurių manau, kad tokia reforma, kurią įgyvendino Italijos teisės aktų leidėjas, pagrindinių bylų aplinkybėmis nepažeidžia laisvės užsiimti verslu ir teisės į nuosavybę, kaip jos suprantamos pagal Chartijos 16 ir 17 straipsnius, ir kad bet koks šių nuostatų saugomų teisių ribojimas, darant prielaidą, kad jis įrodytas, bet kuriuo atveju būtų pateisinamas ir proporcingas, atsižvelgiant į Sąjungos puoselėjamus tikslus atsinaujinančiosios energijos naudojimo skatinimo srityje (A dalis). Be to, išaiškinęs Energetikos chartiją, konkrečiau – jos 10 straipsnį, pažodžiui ir teleologiškai, padarysiu išvadą, kad ši nuostata pagrindinėse bylose netaikytina (B dalis).

27.

Chartijos 16 straipsnyje nurodyta, kad „laisvė užsiimti verslu pripažįstama pagal Sąjungos teisę ir nacionalinius teisės aktus bei praktiką“. Šiuo straipsniu suteikiama apsauga apima laisvę vykdyti ekonominę arba komercinę veiklą, laisvę sudaryti sutartis ir laisvą konkurenciją, kaip matyti iš su šiuo straipsniu susijusių išaiškinimų, į kuriuos, laikantis ESS 6 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos ir Chartijos 52 straipsnio 7 dalies, reikia atsižvelgti aiškinant Chartiją ( 15 ).

28.

Kalbant apie Chartijos 17 straipsnį, pažymėtina, kad jo 1 dalyje numatyta, jog „kiekvienas turi teisę valdyti teisėtai įgytą nuosavybę, ja naudotis, disponuoti ir palikti paveldėtojams. Nuosavybė negali būti atimta, išskyrus atvejus, kai tai yra būtina visuomenės poreikiams ir tik įstatymo nustatytais atvejais bei sąlygomis laiku ir teisingai už ją atlyginant. Nuosavybės naudojimą gali reglamentuoti įstatymai, kiek tai būtina atsižvelgiant į bendruosius interesus“.

29.

Su šiuo straipsniu susijusiuose išaiškinimuose pažymėta, kad šis straipsnis atitinka EŽTK papildomo protokolo Nr. 1 1 straipsnį ( 16 ). Remiantis tuo, kas numatyta Chartijos 52 straipsnio 3 dalyje, tai reiškia, kad pagal jos 17 straipsnį saugomos nuosavybės teisės reikšmė ir taikymo sritis yra tokia pati kaip ir pagal EŽTK suteikiamos nuosavybės teisės, turint omenyje tai, kad Sąjungos teisėje jai vis dėlto gali būti suteikta platesnė apsauga ( 17 ).

30.

Vis dėlto pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją laisvė užsiimti verslu ir teisė į nuosavybę nėra absoliučios prerogatyvos ir turi būti vertinamos atsižvelgiant į jų funkciją visuomenėje ( 18 ), todėl gali būti ribojamos, jeigu, remiantis proporcingumo principu, šie ribojimai yra būtini ir pateisinami Sąjungos puoselėjamais bendrojo intereso tikslais ( 19 ). Šie reikalavimai kyla iš Chartijos 52 straipsnio 1 dalies, kurioje numatyta, be kita ko, kad bet koks šios Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės ( 20 ).

31.

Šioje byloje nagrinėjamu atveju pagrindinių bylų ieškovės ir įstojusios į bylą šalys nurodo, kad Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 26 straipsnio 2 ir 3 dalys, kuriomis siekiama fotovoltinių įrenginių valdytojų nenaudai pakeisti paskatų sumas, kurių mokėjimas pagal ieškovių su GSE sudarytas sutartis buvo numatytas, bet mokėjimo terminas dar nesuėjo, pažeidžia jų teisę į nuosavybę. Jos pažymi, kad šiuo dekretu iš jų atimama teisė, nes šie valdytojai jau patyrė visas sąnaudas, susijusias su fotovoltinių įrenginių pastatymu ir eksploatavimu, kuriomis remiantis buvo nustatytos minėtos sumos. Šiuo klausimu jos nurodo, kad Direktyvos 2009/28 (jos tikslus siekiama įgyvendinti nagrinėjama pagalbos schema) 8, 14 ir 25 konstatuojamosiose dalyse primygtinai pabrėžiamas poreikis, kad būtų išsaugotas „investuotojų pasitikėjimas“ ir būtinybė jiems „suteikti tikrumo“ ( 21 ). Remdamosi šiomis konstatuojamosiomis dalimis, jos iš esmės daro išvadą, kad minėtas dekretas riboja šių valdytojų laisvę užsiimti verslu.

32.

Italijos, Čekijos, Graikijos ir Ispanijos vyriausybės laikosi priešingos nuomonės, t. y. kad pagal Dekretą įstatymą Nr. 91/2014 iš fotovoltinių įrenginių valdytojų niekaip neatimama jų nuosavybė ir neribojama jų laisvė užsiimti verslu.

33.

Turint omenyje šias išsiskiriančias nuomones, man atrodo, kad, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo turimą bylos medžiagą, pirmiausia būtų naudinga pažymėti tam tikras nagrinėjamos pagalbos schemos savybes, siekiant patikslinti Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 26 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytos reformos aplinkybes.

34.

Pirma, šia pagalbos schema siekiama į Italijos teisę perkelti Direktyvą 2009/28. Iš šios direktyvos 3 straipsnio 3 dalies matyti, kad valstybės narės gali taikyti pagalbos schemas, kad pasiektų „atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo privalom[us] bendr[uosius] nacionalini[us] planini[us] rodikli[us]“. Šiuo klausimu šios direktyvos 25 konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama, kad „valstybių narių atsinaujinančių išteklių energijos potencialas yra skirtingas“ ir kad labai svarbu, kad jos galėtų kontroliuoti savo pagalbos schemų poveikį ir sąnaudas, atsižvelgdamos į savo potencialą.

35.

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad valstybės narės visiškai neįpareigotos taikyti pagalbos schemų tam, kad skatintų naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, todėl jos turi diskreciją dėl priemonių, kurios, jų manymu, yra tinkamos norint pasiekti Direktyvoje 2009/28 nustatytus skatinimo rodiklius. Tokia diskrecija reiškia, kad valstybės narės gali priimti, pakeisti arba panaikinti paramos schemas, su sąlyga, kad, be kita ko, bus pasiekti šie rodikliai ( 22 ).

36.

Atsižvelgiant į šią jurisprudenciją, man atrodo, kad pati Direktyva 2009/28 nekliudo vykdyti tokios reformos kaip ta, kurią pagrindinių bylų aplinkybėmis įgyvendino Italijos teisės aktų leidėjas.

37.

Manau, kad šie argumentai man bus naudingi toliau vertinant, ar fotovoltinių įrenginių valdytojai gali remtis teisėtu lūkesčiu nekintamai naudotis sutartyse su GSE numatytomis paskatomis visą jų galiojimo laiką, todėl jie gali turėti pagrindą teigti, kad tokia reforma pažeidžia jų teisę į nuosavybę.

38.

Antra, Įstatyminio dekreto Nr. 387/2003 7 straipsnio 2 dalies d punkte jau buvo nurodyta, kad taikomos paskatos turi atitikti konkrečiam laikotarpiui numatytą mažėjančią sumą. Kalbant apie Įstatyminį dekretą Nr. 28/2011, pagal kurį buvo patvirtintos GSE ir šių valdytojų sudarytos sutartys, pažymėtina, jog iš šio dekreto 24 straipsnio 2 dalies d punkto matyti, kad šios sutartys buvo parengtos pagal Italijos elektros energijos ir dujų institucijos nustatytą tipinę sutartį. Vis dėlto, kaip nurodo pagrindinių bylų ieškovės, šioje sutartyje buvo numatyta, kad GSE turėjo teisę vienašališkai keisti jų turinį, siekdama atsižvelgti į pasikeitusį referencinį teisinį pagrindą ( 23 ). Mano supratimu, šios aplinkybės lyg ir rodo, kad su šių paskatų mokėjimo tvarka galėjo būti keičiama ir jų dydis galėjo būti mažinamas.

39.

Trečia, Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 26 straipsnio 2 ir 3 dalimis įvykdytą reformą, kuria iš dalies pakeistos minėtose sutartyse numatytos paskatų sumos, buvo numatyta taikyti tik sumoms, kurių mokėjimas jau buvo numatytas, bet išmokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, nedarant poveikio jau atliktiems mokėjimams ( 24 ).

40.

Toliau šioje išvadoje pirmiausia analizuosiu klausimą, ar tokia reforma pažeidžia Chartijos nuostatų saugomą laisvę užsiimti verslu ir teisę į nuosavybę. Į šį klausimą atsakysiu neigiamai. Jeigu Teisingumo Teismas nepritartų mano požiūriui, papildomai nurodysiu priežastis, dėl kurių, atsižvelgdamas į šios išvados 30 punkte nurodytą jurisprudenciją, laikausi nuomonės, kad šių teisių ribojimas bet kuriuo atveju yra pateisinamas ir proporcingas, atsižvelgiant į tikslus, kurių Sąjunga siekia atsinaujinančiosios energijos naudojimo skatinimo srityje.

41.

Reikėtų pažymėti, kad šios bylos susijusios su dviem skirtingais nuosavybės aspektais, t. y. pirma, pagal fotovoltinių įrenginių valdytojų ir GSE sudarytas sutartis galimai suteikta teise į paskatų taikymą ir, antra, teise naudoti ir eksploatuoti šiuos įrenginius.

42.

Dėl Chartijos 17 straipsnio 1 dalyje nurodytų materialinių sąlygų Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad šios nuostatos suteikiama apsauga yra susijusi su teisėmis, turinčiomis turtinę vertę, kurios, atsižvelgiant į atitinkamą teisės sistemą, lemia įgytą teisinį statusą, leidžiantį šių teisių turėtojui savo naudai savarankiškai jas įgyvendinti ( 25 ).

43.

Savo išvadoje byloje Komisija / Vengrija (Žemės ūkio paskirties žemės uzufruktas) ( 26 ) nurodžiau, kad iš esmės reikia patikrinti, ar yra įvykdytos abi sąlygos, t. y. pirma, ar teisės, kuriomis remiamasi, yra turtinės teisės, ir, antra, ar šios teisės lemia įgytą teisinį statusą, leidžiantį tokių teisių turėtojui jomis naudotis savo paties naudai.

44.

Kalbant apie pirmąją sąlygą, iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos matyti, kad „nuosavybės“ sąvoka apima ne vien materialiojo turto nuosavybę, nes „turtinėmis teisėmis“ taip pat gali būti laikomos kai kurios kitos aktyvus sudarančios teisės ir interesai ( 27 ). Tam tikromis aplinkybėmis EŽTK papildomo protokolo Nr. 1 apsauga netgi gali būti taikoma teisėtiems lūkesčiams, kad ateityje bus įvykdyti turtinio pobūdžio reikalavimai ( 28 ). Taigi naudos gavėjai gali turėti turtinį interesą, patenkantį į šios nuostatos taikymo sritį, ir dėl priemonių, kuriomis numatyta ateityje mokėti socialinę išmoką ( 29 ) arba subsidijas ( 30 ), kaip ir dėl iš sutarties kylančių teisių ( 31 ) arba iš prievolinių santykių kylančių teisių ( 32 ).

45.

Pagrindinių bylų aplinkybėmis esu linkęs manyti, kad teisė į skatinamųjų tarifų taikymą pagal sutartis, sudarytas su GSE, šių tarifų gavėjams yra vertingas elementas, kuris gali būti turtinio pobūdžio. Visų pirma, kadangi šių tarifų gavėjai sudarė šias sutartis ad hoc ir savo vardu, man atrodo, kad ši teisė yra išimtinio pobūdžio.

46.

Vis dėlto kyla klausimas, ar minėta teisė lemia įgytą teisinį statusą, kaip tai suprantama pagal šios išvados 43 punkte primintą antrąją sąlygą.

47.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad pagal jurisprudenciją, susijusią su EŽTK papildomo protokolo Nr. 1 1 straipsnio aiškinimu, būsimos pajamos gali būti laikomos „turtu“, kuriam suteikiama šios nuostatos apsauga, tik jeigu tokios pajamos jau buvo uždirbtos, neginčijamai paskolintos arba jeigu, remdamasis išskirtinėmis aplinkybėmis, suinteresuotasis asmuo turi teisėtų lūkesčių įgyti turtines teises ( 33 ).

48.

Šioje byloje nagrinėjamu atveju man atrodo, jog teisė į tai, kad ateityje būtų taikomos fotovoltinių įrenginių valdytojų ir GSE sudarytose sutartyse numatytos paskatos, negali būti laikoma pakankamai galutine ( 34 ) tiek, kad šių paskatų dydžių sumažinimą ir jų taikymo tvarkos pakeitimus būtų galima laikyti „turto“, kuris jau tapo šių valdytojų nuosavybės dalis, nusavinimu ( 35 ). Kaip jau nurodžiau šios išvados 39 punkte, pagal Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 26 straipsnio 2 ir 3 dalis siekiama tik pakeisti sumas, kurių mokėjimas pagal šias sutartis jau numatytas, bet dar nesuėjo mokėjimo terminas, nedarant poveikio jau atliktiems mokėjimams.

49.

Be to, manau, kad fotovoltinių įrenginių valdytojai negali remtis teisėtu lūkesčiu, kad šios paskatos bus nekintamai jiems taikomos per visą su GSE sudarytų sutarčių galiojimo laikotarpį.

50.

Šiuo klausimu pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją galimybę remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu turi bet kuris ūkio subjektas, kuriam nacionalinė institucija suteikė pagrįstų lūkesčių. Vis dėlto, jei atidus ir informuotas ūkio subjektas galėjo numatyti, kad priemonės priėmimas gali paveikti jo interesus, jis negali remtis šiuo principu priėmus tą priemonę. Be to, ūkio subjektai negali pagrįstai tikėtis išlaikyti esamą padėtį, kuri gali būti pakeista nacionalinėms institucijoms įgyvendinant savo diskreciją ( 36 ).

51.

Pagrindinių bylų aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar tokios nacionalinės nuostatos, kaip Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 26 straipsnio 2 ir 3 dalys, atitinka minėtą principą ( 37 ). Vis dėlto, siekiant minėtam teismui pateikti naudingą atsakymą, man atrodo, galima konkrečiai atsižvelgti į toliau nurodytus aspektus, kurie yra aiškūs iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos.

52.

Pirma, man atrodo, kad fotovoltinių įrenginių valdytojams nepalankus paskatų dydžių pakeitimas negalėjo būti laikomas nenuspėjamu jau atsižvelgiant į dekretus įstatymus Nr. 387/2003 ir Nr. 28/2011, po kurių buvo priimtas Dekretas įstatymas Nr. 91/2014 ( 38 ).

53.

Pirma, iš Įstatyminio dekreto Nr. 387/2003 7 straipsnio 2 dalies d punkto matyti, kad, kaip jau nurodžiau šios išvados 38 punkte, fotovoltinių įrenginių valdytojams nustatytos paskatos turėtų atitikti mažėjantį dydį, numatytą konkrečiam laikotarpiui.

54.

Antra, kiek tai susiję su Įstatyminiu dekretu Nr. 28/2011, Teisingumo Teismas Sprendime Agrenergy ir Fusignano Due ( 39 ) konstatavo, kad iš teisės aktų nuostatų, susijusių su pagal šį dekretą priimta „Penktąja energijos sąskaita“ ( 40 ), „atsargūs ir informuoti ūkio subjektai galėjo suprasti, kad nacionalinės institucijos saulės fotovoltiniams įrenginiams taikomą skatinimo schemą gali patikslinti ar net panaikinti tam, kad būtų atsižvelgta į tam tikrų aplinkybių raidą“.

55.

Antra, reikia konstatuoti, jog pagrindinių bylų ieškovės pačios pripažįsta, kad nustatytų paskatų dydžio laipsniškas mažinimas jau buvo numatytas nuo 2011 m. ministerijos dekretuose, priimtuose prieš Dekretą įstatymą Nr. 91/2014.

56.

Trečia, man atrodo, kad GSE sutartyse su fotovoltinių įrenginių valdytojais pasilikta teisė vienašališkai keisti jų turinį, siekiant atsižvelgti į referencinių teisės aktų pokyčius ( 41 ), aiškiai rodė, kad šios paskatos gali būti keičiamos arba panaikintos būtent atsižvelgiant į teisės aktų pakeitimus. Tokius pakeitimus buvo galima numatyti dar ir todėl, kad, kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šios sutartys galiojo dvidešimt metų. Mano nuomone, atsižvelgdamas į šio laikotarpio trukmę, atidus ir informuotas ūkio subjektas galėjo numatyti, kad rinkos sąlygos ar Italijos Respublikos biudžeto prioritetai gali keistis.

57.

Galiausiai primenu, kad, kaip jau pažymėjau šios išvados 35 punkte, Teisingumo Teismas sprendime Agrenergy ir Fusignano Due ( 42 ) konstatavo, kad pagal Direktyvą 2009/28 valstybės narės visiškai neįpareigotos taikyti pagalbos schemų tam, kad skatintų naudoti atsinaujinančių išteklių energiją. Tokią išvadą patvirtina šios direktyvos 25 konstatuojamoji dalis, kurioje šio tikslo pasiekimas iš esmės susiejamas su kiekvienos valstybės narės galimybėmis.

58.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir, priešingai, nei teigia pagrindinių bylų ieškovės ir įstojusios į bylą šalys, man beveik nekyla abejonių dėl to, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip pagrindinėse bylose, atidus ir informuotas ūkio subjektas negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu nei pagal teisės aktus, kuriais reglamentuojama nagrinėjama pagalbos schema, nei pagal Direktyvą 2009/28. Jeigu būtų prieita prie kitokios išvados, man atrodo, kad, kaip teisingai pažymėjo Italijos vyriausybė, valstybių narių teisė pačioms priimti politinius sprendimus ir keisti savo teisės aktus, atsižvelgiant į bendrąjį interesą ir Direktyvos 2009/28 tikslą, būtų pernelyg ribojama, atsižvelgiant į diskreciją, kurią Sąjungos teisės aktų leidėjas joms yra suteikęs tam, kad jos galėtų pritaikyti pagal šią direktyvą nustatytas pagalbos schemas pagal savo rinkos sąlygas ir biudžeto prioritetus.

59.

Dėl šių priežasčių laikausi nuomonės, kad Chartijos 17 straipsnyje numatyta apsauga neapima fotovoltinių įrenginių valdytojų nurodomos teisės visą sutarčių, kurias jie sudarė su GSE, galiojimo laikotarpį nekintamai naudotis paskatomis.

60.

Toliau nurodysiu priežastis, dėl kurių manau, kad Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 26 straipsnio 2 ir 3 dalyse šių valdytojų teisė naudoti įrenginius reglamentuojama nepažeidžiant jų nuosavybės teisės.

61.

Šiuo klausimu primenu, kad, kaip matyti iš šios išvados 28 punkto, Chartijos 17 straipsnio 1 dalies trečiame sakinyje iš esmės numatyta, kad nors pagal šią nuostatą yra saugomas turto naudojimas ( 43 ), jis gali būti reglamentuojamas teisės aktais tiek, kiek tai būtina dėl bendrojo intereso.

62.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją „turto naudojimo reglamentavimo“ sąvoka apima priemonę, kuria siekiama „apriboti arba kontroliuoti“ nuosavybės naudojimą, bet kuri nesusijusi su nuosavybės perdavimu ( 44 ).

63.

Šioje byloje nagrinėjamu atveju pagrindinių bylų ieškovės nurodo, kad tikėdamiesi, jog šios paskatos bus taikomos, jų gavėjai investavo į savo eksploatuojamus fotovoltinius įrenginius. Atsižvelgiant į Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 26 straipsnio 2 ir 3 dalimis įvykdytą reformą, jie nebegalėtų grąžinti banko paskolų, kurias pasiėmė šioms investicijoms finansuoti.

64.

Man atrodo, kad šie aspektai vis dėlto neleidžia konstatuoti, kad Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 26 straipsnio 2 ir 3 dalimis siekiama apriboti arba kontroliuoti šių įrenginių naudojimą. Iš tiesų šia nuostata tik sumažinama šiems gavėjams numatytos pagalbos suma, nenustatant jiems jokių kitų apribojimų ar įpareigojimų. Mano nuomone ir, be to, kaip teigia Komisija, iš to darytina išvada, kad minėti gavėjai ir toliau gali nevaržomai eksploatuoti savo įrenginius ir investuoti į juos taip, kaip jiems tai atrodo tinkama.

65.

Tokiomis aplinkybėmis, kaip ir Komisija, laikausi nuomonės, kad tokia nuostata kaip Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 26 straipsnio 2 ir 3 dalimis nėra ribojama fotovoltinių įrenginių valdytojų galimybė naudoti šiuos įrenginius.

66.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, manau, jog reikia konstatuoti, kad tokia nuostata nepažeidžiama Chartijos 17 straipsnyje įtvirtinta teisė į nuosavybę.

67.

Dėl laisvės užsiimti verslu, kurios apsauga užtikrinama Chartijos 16 straipsnyje, pagrindinių bylų ieškovės nurodo, kad Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 26 straipsnio 2 ir 3 dalimis pažeidžiama paskatų gavėjų laisvė sudaryti sutartį ir jų teisė laisvai disponuoti savo ekonominiais ir finansiniais ištekliais.

68.

Nepritariu šiai nuomonei.

69.

Pirma, dėl laisvės sudaryti sutartį primenu, jog Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad laisvė sudaryti sutartį apima, be kita ko, laisvę pasirinkti verslo partnerį ir laisvę nustatyti paslaugos kainą ( 45 ).

70.

Nekyla abejonių, kad, nors Chartijos 16 straipsniu siekiama, be kita ko, išsaugoti sutarties šalių autonomiją, šia nuostata vis dėlto nesiekiama joms suteikti teisių, kurios apimtų daugiau, nei sutartyje jau numatytos teisės, ar leisti joms reikalauti kitokių sąlygų, nei jau nustatytosios sutartyje. Jeigu tai yra kitos susitariančiosios šalies parengta tipinė sutartis, pagal sutarčių laisvės principą iš esmės šalis pati sprendžia, ar sutikti su sutarties sąlygomis, ar ne.

71.

Mano nuomone, šioje byloje nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, kad GSE ir fotovoltinių įrenginių valdytojų sudarytose sutartyse tikrai nenumatyta jokios teisės į paskatų nekintamumą šių valdytojų naudai.

72.

Iš minėtų sutarčių darytina priešinga išvada, t. y. kad šių paskatų dydis priklauso nuo nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos jas leidžiama taikyti ( 46 ). Kaip jau pažymėjau šios išvados 38 ir 56 punktuose, minėtose sutartyse yra sąlyga, pagal kurią GSE leidžiama atsižvelgti į galiojančių teisės aktų pokyčius.

73.

Vadinasi, jeigu šis dydis buvo pakeistas pagal Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 26 straipsnio 2 ir 3 dalis, manau, kad fotovoltinių įrenginių valdytojai tiesiog turi laikytis sutarčių sąlygų, su kuriomis jie laisva valia nusprendė sutikti, sudarydami minėtas sutartis.

74.

Tokiomis aplinkybėmis, mano nuomone, jų laisvė sudaryti sutartį niekaip nebuvo pažeista.

75.

Antra, primenu, kad laisvė užsiimti verslu taip pat apima bet kokios įmonės teisę laisvai disponuoti turimais ekonominiais, techniniais ir finansiniais ištekliais, neperžengiant už savo veiksmus prisiimtos atsakomybės ribų ( 47 ).

76.

Šiuo klausimu pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją laisvė naudoti įmonės turimus išteklius yra ribojama, be kita ko, jeigu dėl spaudimo ši įmonė privalo imtis priemonių, kurios gali būti susijusios su didelėmis išlaidomis, turėti reikšmingą įtaką jos veiklos organizavimui arba reikalauti sudėtingų ir kompleksinių techninių sprendimų ( 48 ).

77.

Man atrodo, kad pagal Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 26 straipsnio 2 ir 3 dalis fotovoltinių įrenginių valdytojams nebuvo daroma jokio konkretaus spaudimo, kaip tai suprantama pagal minėtą jurisprudenciją, bet prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti visas jam žinomas faktines aplinkybes.

78.

Bet kuriuo atveju manau, kad GSE ir minėtų valdytojų sudarytose sutartyse numatytos paskatos negali būti laikomos jų turimų ekonominių, techninių ir finansinių išteklių dalimi, nes, kaip nurodžiau šios išvados 48–58 punktuose, šios sumos dar nebuvo išmokėtos ir minėti valdytojai negali remtis teisėtu lūkesčiu jas gauti.

79.

Dėl visų šių priežasčių laikausi nuomonės, kad tokios nuostatos, kaip Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 26 straipsnio 2 ir 3 dalys, nepažeidžia Chartijos 16 straipsnyje įtvirtintos laisvės užsiimti verslu.

80.

Nors esu įsitikinęs, kad pagrindinių bylų aplinkybėmis negalima konstatuoti laisvės užsiimti verslu ir teisės į nuosavybę pažeidimo atsižvelgiant į Chartijos 16 ir 17 straipsnius, papildomai pateiksiu toliau išdėstytas pastabas.

81.

Atsižvelgdamas į pagrindinių bylų aplinkybes, laikausi nuomonės, kad galimas minėtų teisių pažeidimas bet kuriuo atveju atitiktų Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, pagal kuriuos kiekvienas pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo ribojimas turi būti numatytas teisės aktuose ir juo neturi būti pakeista šių teisių ir laisvių esmė ( 49 ), o laikantis proporcingumo principo šis apribojimas turi būti būtinas ir iš tikrųjų atitikti Sąjungos pripažintus bendrojo intereso tikslus arba poreikį apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves.

82.

Šiuo klausimu primenu, kad, kaip teigia Italijos vyriausybė, Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 tikslas iš esmės yra pagyvinti nacionalinės elektros energijos gamybos sistemos konkurencingumą, perskirstant bendras šios sistemos sąnaudas ir daugiau jų perkeliant fotovoltinių įrenginių valdytojams. Ši vyriausybė nurodo, kad paskatų dydžių pakeitimai paaiškinami būtinybe iš naujo subalansuoti nagrinėjamą pagalbos schemą ir paskirstyti sąnaudas galutiniams elektros energijos vartotojams, atsižvelgiant į ribotus turimus išteklius.

83.

Minėta vyriausybė taip pat primygtinai pabrėžia, kad Italijoje atsinaujinančiosios energijos sektorius sparčiai išaugo, todėl ši valstybė narė tapo viena didžiausių fotovoltinės energijos gamintojų Europos rinkoje.

84.

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, laikausi nuomonės, kad jeigu Teisingumo Teismas, priešingai mano siūlomam požiūriui, nuspręstų, kad paskatų dydžių pakeitimas Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 26 straipsnio 2 ir 3 dalimis pažeidžia fotovoltinių įrenginių valdytojų laisvę užsiimti verslu ir nuosavybės teisę, įtvirtintas Chartijos 16 ir 17 straipsniuose, šis pažeidimas bet kuriuo atveju turėtų būti laikomas būtinu ir pateisinamu bendrojo intereso tikslais, atitinkančiais tuos, kurių siekiama Direktyva 2009/28 ( 50 ).

85.

Be to, manau, kad toks pakeitimas turėtų būti laikomas atitinkančiu proporcingumo principą, bet tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Kaip teisingai pažymi Italijos vyriausybė, fotovoltinių įrenginių valdytojai gali pasirinkti vieną iš Dekreto įstatymo 91/2014 26 straipsnio 3 dalyje numatytų alternatyvų. Be to, atrodo, kad šiems valdytojams yra numatytos kompensacinės priemonės, pavyzdžiui, galimybė gauti banko paskolas lengvatinėmis sąlygomis, siekiant kompensuoti nepalankią padėtį, kurioje jie atsidūrė dėl šios nuostatos priėmimo ( 51 ).

86.

Dėl visų pirma nurodytų priežasčių ir atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo turimą bylos medžiagą laikausi nuomonės, kad Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 26 straipsnio 2 ir 3 dalys yra suderinamos su Chartijos 16 ir 17 straipsniais saugomomis teisėmis.

87.

Kaip matyti iš šios išvados 19 punkto, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 26 straipsnio 2 ir 3 dalys yra suderinamos su Energetikos chartijos 10 straipsniu (siejant jį su SESV 216 straipsnio 2 dalimi).

88.

Atsakant į šį klausimą, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar minėta nuostata gali būti remiamasi privačių asmenų ginčuose su jų valstybe nare.

89.

Šiuo klausimu pagrindinių bylų ieškovės nurodo, kad Energetikos chartijoje nustatyta „susitariančiųjų šalių“ ir „kitų susitariančiųjų šalių investuotojų“ ginčų sprendimo sistema ( 52 ). Įstojusios į bylą šalys priduria, jog iš šios chartijos preambulės matyti, kad ji buvo priimta siekiant nustatyti geriausias investavimo sąlygas energetikos sektoriuje ir plėtoti bendradarbiavimą energetikos srityje. Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus, Energetikos chartijos 10 straipsnyje kiekviena susitariančioji šalis buvo įpareigota skatinti ir sudaryti „stabilias, nešališkas, palankias ir aiškias sąlygas kitų Susitariančiųjų Šalių investuotojams investuoti jos teritorijoje“.

90.

Primenu, kad Sąjunga yra prisijungusi prie Energetikos chartijos, todėl ji yra viena iš „susitariančiųjų šalių“, kaip tai suprantama pagal šios chartijos 1 straipsnio 2 punktą. Pagal SESV 216 straipsnio 2 dalį Sąjungos sudaryti tarptautiniai susitarimai yra privalomi Sąjungos institucijoms ir valstybėms narėms.

91.

Be to, reikia patikslinti, kad, kaip teisingai pažymėjo Vokietijos ir Graikijos vyriausybės bei Komisija, Energetikos chartijos 10 straipsnis susijęs su sąlygomis, kurias šios chartijos susitariančiosios šalys įgyvendina dėl kitų susitariančiųjų šalių investuotojų investicijų.

92.

Mano nuomone, iš to darytina išvada, kad, kaip teisingai nurodo Vokietijos vyriausybė, pagal Energetikos chartijos 10 straipsnį Sąjungos teisinėje sistemoje siekiama apsaugoti kitų susitariančiųjų šalių, t. y. trečiųjų valstybių, kurios taip pat yra šios chartijos šalys, investuotojus visoje Sąjungos teritorijoje ( 53 ). Vis dėlto man atrodo, kad Sąjungos investuotojai negali remtis šia nuostata prieš Sąjungos institucijas ar valstybes nares.

93.

Kalbant apie valstybes nares, kurios pačios yra prisijungusios prie Energetikos chartijos kaip „susitariančiosios šalys“ (Italijos Respublika jau nebėra susitariančioji šalis) ( 54 ), pažymėtina, kad šalys kėlė klausimą, ar šios chartijos 10 straipsniu ginčuose su viena iš šių valstybių narių gali remtis ne vien trečiųjų valstybių investuotojai, bet ir kitų valstybių narių investuotojai. Vis dėlto šiose bylose šio klausimo nebūtina nagrinėti ( 55 ). Manau, kad bet kuriuo atveju ši nuostata negali būti taikoma tokiose bylose, kaip pagrindinės bylos, kuriose investuotojai ginčijasi su savo pačių valstybe nare ( 56 ).

94.

Tokia išvada man atrodo akivaizdi, atsižvelgiant į pačią minėtos nuostatos formuluotę. Be to, manau, kad ji atitinka apribojimus, nustatytus kitose šios chartijos nuostatose, be kita ko, šios chartijos 26 straipsnyje, susijusiame tik su vienos susitariančiosios šalies ir investuotojų iš kitos susitariančiosios šalies ginčų sprendimu ( 57 ).

95.

Bet kuriuo atveju laikausi nuomonės, kad net jeigu, priešingai mano siūlomam pažodiniam ir kontekstu grindžiamam aiškinimui, būtų nuspręsta, kad Energetikos chartijos 10 straipsnis taikytinas investuotojų ginčams su jų pačių valstybe nare, vien tai, kad šioje nuostatoje bendrai minima būtinybė numatyti „stabilias, nešališkas, palankias ir aiškias“ sąlygas, negali reikšti, kad šiai valstybei narei draudžiama keisti arba panaikinti savo teritorijoje pagal Direktyvos 2009/28 3 straipsnio 3 dalies a punkte nustatytą pagalbos schemą ( 58 ).

96.

Mano nuomone, minėta nuostata nesiekiama tokiai reformai prieštaraujantiems investuotojams suteikti apsaugą, kuri būtų platesnė nei Sąjungos teisėje, o konkrečiau – Chartijos 16 ir 17 straipsniuose jau numatytos garantijos ( 59 ).

97.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija) pateiktą prejudicinį klausimą: