1.

Šioje byloje prašomas perduoti asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis (toliau – EAO), yra repo dainininkas ir kompozitorius. Jis buvo nuteistas Ispanijoje už kelias nusikalstamas veikas, įvykdytas 2012 ir 2013 m. Viena iš šių nusikalstamų veikų buvo „terorizmo šlovinimas ir terorizmo aukų žeminimas“. Tuo metu, kai buvo padaryta ši nusikalstama veika, už šią veiką pagal taikytiną teisę buvo baudžiama laisvės atėmimo bausme, kurios ilgiausias terminas yra dveji metai.

2.

Prašomas perduoti asmuo išvyko iš Ispanijos į Belgiją. Kompetentinga Ispanijos teisminė institucija išdavė EAO, kad būtų įvykdyta laisvės atėmimo bausmė. EAO buvo nurodyta, kad terorizmo šlovinimo ir terorizmo aukų žeminimo nusikalstama veika patenka į „terorizmo“ kategoriją. Jame taip pat nurodyta, kad maksimali laisvės atėmimo bausmė už terorizmo šlovinimą ir terorizmo aukų žeminimą buvo treji metai po Ispanijos baudžiamojo kodekso pakeitimo 2015 m.

3.

2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos ( 2 ) 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad joje išvardytų nusikalstamų veikų, įskaitant „terorizmą“, dvigubo baudžiamumo principas netikrinamas, jei už jas baudžiama laisvės atėmimu, kurio ilgiausias terminas – bent treji metai. Vis dėlto koks yra tinkamas atskaitos taškas vertinant, ar ši sąlyga įvykdyta? Ar tai yra didžiausia laisvės atėmimo bausmė, taikoma nagrinėjamoje byloje, kuri paprastai reglamentuojama teisės, taikomos nusikalstamos veikos įvykdymo metu? O gal tai didžiausia bausmė, numatyta pagal nacionalinę teisę, galiojusią išduodant EAO?

4.

Pagrindų sprendimo 2 straipsnyje nurodyta:

„1.   Europos arešto orderis gali būti išduotas už veiką, baustiną pagal išduodančios valstybės narės teisę laisvės atėmimo bausme arba įkalinimu, kurio ilgiausias terminas – bent 12 mėnesių, arba, kai bausmė arba sprendimas dėl įkalinimo jau yra priimtas, – bent keturi mėnesiai.

2.   Už šias nusikalstamas veikas, jei išduodančioje valstybėje narėje už jas baudžiama laisvės atėmimu arba įkalinimu, kurio ilgiausias terminas – bent treji metai, ir laikantis jų apibrėžimo išduodančios valstybės narės teisėje, taikomas perdavimas pagal Europos arešto orderį, atsižvelgiant į šio pamatinio sprendimo reikalavimus ir netikrinant veikos dvigubo baudžiamumo principo:

<…>

<…>

3.   Taryba, Europos Sąjungos sutarties (ESS) 39 straipsnio 1 dalyje nustatytomis sąlygomis pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, gali bet kuriuo metu vieningai papildyti šio straipsnio 2 dalyje pateiktą sąrašą kitomis nusikalstamų veikų kategorijomis. Taryba, atsižvelgdama į Komisijos pagal 34 straipsnio 3 dalį pateiktą pranešimą, ištiria, ar šį sąrašą reikėtų praplėsti ar pakeisti.

4.   Kitų, į šio straipsnio 2 dalį neįrašytų, nusikalstamų veikų atvejais, perdavimas gali būti vykdomas su sąlyga, kad veikos, už kurias yra išduotas Europos arešto orderis, būtų laikomos nusikalstamomis veikomis pagal vykdančiosios valstybės narės teisę, nesvarbu, kokia būtų veikos sudėtis ar kaip ji būtų apibūdinama.“

5.

2012 ir 2013 m. prašomas perduoti asmuo sukūrė, atliko ir paskelbė internete kelias repo dainas.

6.

2017 m. vasario 21 d. nuosprendžiu Audiencia Nacional (Ispanijos centrinis specializuotas teismas) nuteisė prašomą perduoti asmenį, kiek tai susiję su šia veikla: A) dvejų metų laisvės atėmimo bausme už nusikalstamą veiką, susijusią su terorizmo šlovinimu, ir terorizmo aukų žeminimą, baudžiamą pagal Ispanijos baudžiamojo kodekso 578 ir 579 straipsnius (A bausmė); B) vienų metų laisvės atėmimu už Karaliaus šmeižimą ir didelį įžeidimą, baudžiamą pagal Ispanijos baudžiamojo kodekso 490.3 straipsnį, ir C) šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme už besąlyginį grasinimą, baudžiamą pagal Ispanijos baudžiamojo kodekso 169.2 straipsnį.

7.

Apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas ir bausmės buvo skirtos pagal Baudžiamojo kodekso nuostatas, galiojusias klostantis faktinėms aplinkybėms, t. y. iki jo pakeitimo 2015 m.

8.

Apeliacinis skundas dėl 2017 m. vasario 21 d. nuosprendžio Ispanijos Aukščiausiojo Teismo buvo atmestas 2018 m. vasario 15 d. sprendimu.

9.

Prašomas perduoti asmuo išvyko iš Ispanijos į Belgiją. 2018 m. gegužės 25 d.Audiencia Nacional (Centrinis specializuotas teismas) išdavė EAO dėl prašomo perduoti asmens, kad būtų įvykdyta laisvės atėmimo bausmė už tris minėtas veikas (toliau – pirmasis EAO).

10.

Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad Rechtbank van eerste aanleg Oost-Vlaanderen, afdeling Gent (Rytų Flandrijos pirmosios instancijos teismas, Gento skyrius, Belgija) paprašė Audiencia Nacional pateikti papildomos informacijos, kad būtų galima priimti sprendimą dėl pirmojo EAO vykdymo. Po šio prašymo tas pats Ispanijos teismas 2018 m. birželio 27 d. išdavė kitą EAO (toliau – antrasis EAO). Antrasis EAO susijęs su tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kaip ir pirmasis EAO.

11.

Abiejuose arešto orderiuose pateikta ta pati informacija c langelio 2 laukelyje (informacija apie už tris veikas skirtas bausmes) ir e langelio I dalyje, kur pažymėtas laukelis „terorizmas“, kiek tai susiję su nusikalstama veika, už kurią paskirta A bausmė.

12.

Tačiau antrajame EAO e ir f langeliuose yra pateikta papildomos informacijos. Kiek tai susiję su e langeliu (nusikalstamos veikos), pirmajame EAO nurodytas trumpas nusikalstamų veikų apibūdinimas, o antrajame EAO pateiktas detalus šių nusikalstamų veikų aprašymas, įskaitant ir repo dainų žodžius, lėmusius nusikalstamas veikas. Kiek tai susiję su f langeliu (neprivaloma informacija apie kitas su byla susijusias aplinkybes), nors jis nebuvo užpildytas pirmajame EAO, antrajame EAO buvo išsamios nuorodos į atitinkamas Ispanijos baudžiamojo kodekso nuostatas, reglamentuojančias padarytas nusikalstamas veikas ir galiojusias EAO išdavimo momentu, t. y. į 2015 m. iš dalies pakeistą formuluotę.

13.

Rechtbank van eerste aanleg Oost-Vlaanderen, afdeling Gent (Rytų Flandrijos pirmosios instancijos teismas, Gento skyrius) pateikė Audiencia Nacional naują prašymą pateikti papildomos informacijos. Šio teismo rašte atsakant Ispanijos teismui buvo pasiūlyta papildoma informacija apie bausmių sistemą. Tame pačiame rašte taip pat buvo nurodyta, kad antrajame EAO pateikta nuoroda į Ispanijos baudžiamojo kodekso nuostatas, iš dalies pakeistas 2015 m., yra klaidinga.

14.

2018 m. rugsėjo 17 d. nutartimi Rechtbank van eerste aanleg Oost-Vlaanderen, afdeling Gent (Rytų Flandrijos pirmosios instancijos teismas, Gento skyrius) atsisakė vykdyti antrąjį EAO. Remiantis Teisingumo Teismo turima bylos medžiagoje esančia informacija, šis teismas nusprendė, kad terorizmo šlovinimo ir terorizmo aukų žeminimo nusikalstama veika negali būti laikoma „terorizmo“ nusikalstama veika, kaip nurodyta Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalyje pateiktame sąraše. Be to, dvigubo baudžiamumo reikalavimas nebuvo įvykdytas visų nusikalstamų veikų, dėl kurių išduotas EAO, atžvilgiu.

15.

2018 m. rugsėjo 17 d. prokuratūra pateikė apeliacinį skundą dėl minėtos nutarties. 2018 m. rugsėjo 26 d.Procureur-Generaal (generalinis prokuroras) pateikė skundą, pagal kurį veiksmai, nurodyti EAO, kurių pagrindu buvo paskirta A bausmė, atitinka sąraše nurodytą „terorizmo“ nusikalstamą veiką, kaip tai suprantama pagal Wet van 19 december 2003 betreffende het Europees aanhoudingsbevel (2003 m. gruodžio 19 d. Įstatymas dėl Europos arešto orderio, toliau – Wet EAB) 5 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą, kuria į Belgijos teisę perkelta Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalis.

16.

Hof van Beroep te Gent, kamer van inbeschuldigingstelling (Gento apeliacinio teismo baudžiamųjų kaltinimų kolegija, Belgija) – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas – laikosi nuomonės, kad šiuo atveju paskirtos bausmės dydžio sąlyga, kaip numatyta Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią reikalaujama skirti bent keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, šiuo atveju yra įvykdyta, atsižvelgiant į bausmes, kaip nurodyta šios išvados 6 punkte. Vis dėlto šis teismas abejoja dėl to, kuri išduodančiosios valstybės narės įstatymo redakcija yra taikoma siekiant nustatyti, ar laikomasi mažiausiai trejų metų didžiausios bausmės reikalavimo, kaip numatyta Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalyje. Taip yra dėl to, kad nusikalstamos veikos, dėl kurių buvo paskirta A bausmė, buvo padarytos 2012 ir 2013 m., kai pagal Ispanijos baudžiamojo kodekso 578 straipsnį už terorizmo šlovinimą ir terorizmo aukų žeminimą buvo baudžiama laisvės atėmimu nuo vienų iki dvejų metų. Tik vėliau, 2015 m. kovo 30 d., Ispanijos baudžiamojo kodekso 578 straipsnis buvo pakeistas taip, kad už minėtą nusikalstamą veiką buvo baudžiama laisvės atėmimu iki trejų metų.

17.

Šiomis aplinkybėmis Hof van Beroep te Gent, kamer van inbeschuldigingstelling (Gento apeliacinio teismo baudžiamųjų kaltinimų kolegija, Belgija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

18.

Pastabas raštu pateikė prašomas perduoti asmuo, Belgijos ir Ispanijos vyriausybės ir Europos Komisija. Šios suinteresuotosios šalys ir Procureur-Generaal (generalinis prokuroras) per 2019 m. rugsėjo 16 d. posėdį pateikė žodines pastabas.

19.

2 straipsnio 2 dalis yra esminė Pagrindų sprendimo nuostata. Ja pašalinamas dvigubo baudžiamumo reikalavimas. Vis dėlto tam būtina įvykdyti dvi sąlygas. Pirma, perdavimas pagal EAO turi būti užtikrinamas netikrinant dvigubo baudžiamumo tik tiek, kiek tai susiję su ten nurodytomis 32 nusikalstamomis veikomis. Antra, už nusikalstamą veiką, dėl kurios buvo išduotas EAO, turi būti baudžiama išduodančiojoje valstybėje narėje laisvės atėmimu arba įkalinimu, kurio ilgiausias terminas – bent treji metai.

20.

Du prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai, kuriuos, mano nuomone, geriausia nagrinėti kartu, susiję su antrąja sąlyga. Jais siekiama išsiaiškinti dėl laiko momento (ir taikytinos nacionalinės teisės), į kurį daroma nuoroda Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalyje: ar tai yra teisė, galiojanti išduodant EAO, ar teisė, faktiškai taikoma konkrečioje prašomo išduoti asmens byloje?

21.

Kad būtų galima atsakyti į šį klausimą, pirmiausia nagrinėsiu Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalies aiškinimą. Išnagrinėjus jos formuluotę, kuri iš tikrųjų nėra vienareikšmė, mano nuomone, tampa aišku, kad jos kontekstas, tikslas ir sistemos bendra struktūra leidžia daryti išvadą, jog 2 straipsnio 2 dalyje turėtų būti nurodyta išduodančiosios valstybės narės teisė, faktiškai taikoma prašomo perduoti asmens byloje (A). Be to, siekdamas išsamumo ir dėl to, kad tai išsamiai aptarė suinteresuotosios šalys vykstant šiam procesui, trumpai išnagrinėsiu galimą teisėtumo principo poveikį šioje byloje (B). Pabaigoje pateiksiu kelias baigiamąsias pastabas apie tai, kas nėra šios bylos dalykas (C).

22.

2 straipsnis reglamentuoja Pagrindų sprendimo taikymo sritį. Jo pirmoje pastraipoje nustatyta esminė išankstinė EAO išdavimo sąlyga. Ši sąlyga apima dvi alternatyvas. Tais atvejais, kai EAO išduodamas baudžiamojo persekiojimo tikslais, konkreti veika pagal išduodančiosios valstybės narės teisę turi būti baudžiama laisvės atėmimo bausme arba įkalinimu, kurio ilgiausias terminas – bent 12 mėnesių. Kitais atvejais, kai bausmė arba sprendimas dėl įkalinimo jau yra priimtas, taigi EAO buvo išduotas vykdymo tikslais, ši bausmė turi būti bent keturi mėnesiai.

23.

Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatavo, kad pastaroji alternatyva buvo įvykdyta. Skirta bausmė yra ilgesnė nei keturių mėnesių.

24.

Kai Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta sąlyga yra įvykdyta, 2 straipsnio 2 ir 4 dalyse yra numatytos dvi „tvarkos“. Viena vertus, 2 straipsnio 2 dalyje yra pateiktas sąrašas nusikalstamų veikų, už kurias turi būti užtikrintas perdavimas pagal EAO, netikrinant dvigubo baudžiamumo. Kita vertus, 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad už kitas nei 2 straipsnio 2 dalyje išvardytos nusikalstamas veikas gali būti reikalaujama atlikti dvigubo baudžiamumo patikrinimą. 2 straipsnio 3 dalis yra „sąsaja“ tarp dviejų minėtų tvarkų. Joje numatyta galimybė išplėsti 2 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sąrašą Tarybos vieningu sprendimu, o tai reiškia, kad nusikalstamos veikoms taikoma ne 2 straipsnio 4 dalyje, o 2 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka.

25.

Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalyje numatytos dvi kumuliacinės sąlygos ( 3 ). Pirma, nagrinėjamos nusikalstamos veikos turi patekti į vieną iš nusikalstamų veikų 32 kategorijų, numatytų šioje nuostatoje. Iš to 2 straipsnio 2 dalies matyti, kad taikant šias kategorijas svarbi yra nusikalstamos veikos apibrėžtis pagal išduodančiosios valstybės narės teisę. Antra, už nagrinėjamą nusikalstamą veiką išduodančiojoje valstybėje narėje turi būti baudžiama laisvės atėmimo bausme arba įkalinimu, kurio ilgiausias terminas – bent treji metai.

26.

Suinteresuotosios šalys šioje byloje pateikė priešingus šios antrosios sąlygos, kurią nurodysiu kaip „sąlygą, susijusią su bausmės trukme“, aiškinimus.

27.

Prašomas perduoti asmuo ir Komisija tvirtina, kad teisė, į kurią reikia atsižvelgti vertinant antrąją 2 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygą, yra teisė, kuri taikoma baudžiamojoje byloje prašomam perduoti asmeniui. Šioje byloje kalbama apie Ispanijos baudžiamojo kodekso redakciją iki 2015 m., kuri taikoma šios bylos faktinėms aplinkybėms ir kurią nacionaliniai teismai iš tikrųjų taikė išduodančiojoje valstybėje narėje skirdami bausmę prašomam išduoti asmeniui, kurios vykdymo dabar siekiama.

28.

Ispanijos ir Belgijos vyriausybės, taip pat Procureur-Generaal (generalinis prokuroras) tvirtina priešingai, kad šiam vertinimui svarbus laiko momentas, kada buvo išduotas EAO. Šioje byloje tai būtų teisė, galiojusi po Ispanijos baudžiamojo kodekso pakeitimo 2015 m., kuriuo buvo padidinta bausmė už terorizmo šlovinimą ir terorizmo aukų žeminimą nuo dvejų iki trejų metų.

29.

Siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, reikia išnagrinėti Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalies formuluotę, kontekstą ir tikslą.

30.

Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalies formuluotė nepadeda išsamiai atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus. Iš tiesų šioje nuostatoje tik pateikta gana bendra nuoroda į „šias nusikalstamas veikas, jei išduodančioje valstybėje narėje už jas baudžiama laisvės atėmimu arba įkalinimu, kurio ilgiausias terminas – bent treji metai, ir laikantis jų apibrėžimo išduodančios valstybės narės teisėje“ ( 4 ). Taigi konkretus momentas, kada už šias nusikalstamas veikas turi būti taikoma bausmė, nėra aiškiai nurodytas.

31.

Nepaisydami šio neapibrėžtumo, Ispanijos ir Belgijos vyriausybės, taip pat Procureur-Generaal grįsdami savo teiginius remiasi tekstu grindžiamais argumentais, kad Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalies antrosios sąlygos vertinimo referencinis teisinis pagrindas yra EAO išdavimo momentu išduodančiojoje valstybėje narėje galiojusi teisė.

32.

Šios suinteresuotosios šalys tvirtina, kad sąvokos „baudžiama“ vartojimas Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalyje esamuoju laiku rodo, kad atskaitos taškas laiko atžvilgiu yra EAO išdavimo momentas.

33.

Šis argumentas neįtikina. Esamojo laiko vartojimas pats savaime ir bendra bei neutralia forma sunkiai galėtų turėti lemiamą reikšmę Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalies aiškinimui. Teisinėje kalboje esamasis laikas paprastai vartojamas nustatant bendrąsias teises ir pareigas, niekaip nenurodant ar kaip nors neapribojant tokių nuostatų taikymo laiko atžvilgiu.

34.

Be to, šis argumentas iš karto atmetamas nagrinėjant kitas Pagrindų sprendimo nuostatas. Kaip per posėdį pripažino Ispanijos vyriausybė, Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 1 dalis, kurioje panašiai daroma nuoroda į „veiką, baustiną pagal išduodančios valstybės narės teisę“, suprantama kaip nurodanti teisę, faktiškai taikytiną baudžiamojoje byloje, kurioje išduotas EAO, o ne teisę, taikytiną vėliau, kai išduotas minėtas orderis.

35.

Šiuo klausimu Belgijos vyriausybė per posėdį tvirtino, kad nors Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 1 dalyje ir 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta ta pati sąvoka „baudžiamas“, šios nuostatos turi būti aiškinamos skirtingai, nes 2 straipsnio 1 dalis nurodo veikas, o 2 straipsnio 2 dalis – nusikalstamas veikas.

36.

Šis argumentas, atrodo, leidžia manyti, kad Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 1 dalyje daroma nuoroda į baustiną veiką sieja šios nuostatos aiškinimą su konkrečia baustina veika konkrečioje byloje, o tai reiškia, kad taikytina teisė yra teisė, taikytina tokiai veikai. Tai, kad 2 straipsnio 2 dalyje daroma bendro pobūdžio nuoroda į baudžiamą nusikalstamą veiką, priešingai, reikštų, kad momentas, į kurį reikia atsižvelgti, yra EAO išdavimo momentas. Kitaip tariant, nuostatos turėtų būti aiškinamos kaip nurodančios skirtingus momentus, nes 2 straipsnio 1 dalyje nurodoma „veika“, o ne „nusikalstama veika“, kaip numatyta 2 straipsnio 2 dalyje.

37.

Mano nuomone, šiam argumentui negalima pritarti. To paties žodžio „baudžiamas“ vartojimas tiek Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 1 dalyje, tiek 2 dalyje paprastai reiškia, kad šios dalys turėtų būti aiškinamos vienodai. Argumentas prieš tokį pirmiau nurodytą aiškinimą grindžiamas gana keistais a contrario samprotavimais, kad žodis „baudžiamas“ vartojamas siekiant apibūdinti du skirtingus daiktavardžius („veika“ ir „nusikalstama veika“). Vis dėlto, vadovaujantis logika, kuria grindžiamas Pagrindų sprendimo veikimas ( 5 ) ir kuri paaiškinama kitame skirsnyje ( 6 ), matyti, kad skirtingų daiktavardžių vartojimą lemia sisteminė Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 1 ir 2 dalies sąveika.

38.

Taigi, vien Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalies formuluočių aiškinimas neduoda rezultatų. Dėl šios priežasties reikia vadovautis sisteminiais ir teleologiniais argumentais.

39.

Aiškinimas, kad Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų vertinimui taikoma teisė yra konkrečioje byloje taikoma teisė grindžiamas trijų rūšių argumentais: vidine paties 2 straipsnio sistema (i); Pagrindų sprendimo platesne sistema, kai 2 straipsnis aiškinamas siejant su 8 straipsnio 1 dalimi ir Pagrindų sprendimo priede pateikta forma (ii), ir bendra EAO sistemos, kaip visumos, logika ir veikimu (iii).

40.

Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 1 dalyje nustatoma esminė sąlyga, kad EAO gali būti išduotas tik a) dėl veikų, baustinų pagal išduodančiosios valstybės narės teisę laisvės atėmimo bausme arba įkalinimu, kurio ilgiausias terminas ‐ bent 12 mėnesių, arba b) kai bausmė arba sprendimas dėl įkalinimo jau yra priimtas, – bent 4 mėnesiai. Kaip nurodo Belgijos ir Ispanijos vyriausybės, sunku įsivaizduoti, kaip šioje nuostatoje nurodytų bausmių dydis gali būti vertinamas neatsižvelgiant į teisę, kuri faktiškai taikoma byloje. Tai labiau akivaizdu b atveju, kai bausmė jau priimta, kaip yra šioje byloje.

41.

Nustačius, kad Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų vertinimo atskaitos taškas šioje byloje yra išduodančiosios valstybės narės teisė, taikoma skiriant bausmę, tampa aišku, kad skirtingas požiūris vertinant 2 straipsnio 2 dalį lemtų, kad toje pačioje Sąjungos teisės normoje ir galbūt toje pačioje byloje nacionaliniu lygiu būtų laikomasi aiškiai skirtingo požiūrio į taikytiną teisę išduodančiojoje valstybėje narėje.

42.

Formuluote grindžiamo argumento, kad Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 1 dalis siejama su „veikomis“, o 2 straipsnio 2 dalis – su „nusikalstamomis veikomis“, nepakanka pagrįsti nuomonei, kad šios nuostatos susijusios su skirtingais laiko momentais vertinant išduodančiosios valstybės narės taikytiną teisinį pagrindą ( 7 ). Iš sisteminio 2 straipsnio aiškinimo matyti, kad yra kitų priežasčių, kodėl šios nuostatos 1 ir 2 straipsniuose atitinkamai vartojamos skirtingos sąvokos „veikos“ ir „nusikalstamos veikos“. Nuoroda 2 straipsnio 1 dalyje į „aktus“ visiškai atitinka 2 straipsnio struktūrą, šis straipsnis reglamentuoja EAO, išduodamus dviem tikslais: baudžiamojo persekiojimo ir sprendimų vykdymo. Kai daroma nuoroda į baudžiamąjį persekiojimą, 2 straipsnio 1 dalyje logiškai nurodama „baustina veika“, o vykdymo atveju – „bausmė“. 2 straipsnio 2 dalyje vartojamas kitoks ir neutralesnis „baudžiamos nusikalstamos veikos“ terminas, nes jis apima abu atvejus, kai EAO gali būti išduodamas (baudžiamasis persekiojimas ir sprendimų vykdymas).

43.

Taigi priežastis, dėl kurios jo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta „nusikalstama veika“, o ne „veika“, neturi nieko bendra su teisės aktų leidėjo siekiu nustatyti skirtingus laiko momentus vertinant sąlygas, numatytas skirtingose to paties straipsnio dalyse. Tai, kad 2 straipsnio 2 dalyje dėmesys sutelktas į „nusikalstamą veiką“, galima geriau paaiškinti tuo, kad šios nuostatos tikslas yra pateikti nusikalstamų veikų, dėl kurių nėra nustatytas dvigubo baudžiamumo reikalavimas, nesvarbu, ar tai būtų baudžiamojo persekiojimo, ar vykdymo atvejais, sąrašą. Šiomis aplinkybėmis logiška tik manyti, kad tos dalies formuluotėje nurodyta „baudžiama nusikalstama veika“.

44.

Procureur‑Generaal (generalinis prokuroras) posėdyje nurodė papildomą sisteminį argumentą, t. y. kad, remiantis Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 4 dalimi, vykdančioji valstybė narė turi patikrinti dvigubo baudžiamumo reikalavimą pagal tai, kas numatyta jos teisės sistemoje EAO vykdymo momentu.

45.

Šis argumentas tikrai tinkamas, kalbant apie pagal 2 straipsnio 4 dalį reikalaujamą vertinimą, kiek tai susiję su vykdančiąja valstybe nare. Vis dėlto nematau jokios analogijos, kuri galėtų būti taikoma 2 straipsnio 2 dalies reikalavimams, kiek tai susiję su išduodančiąja valstybe nare.

46.

Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybė nevykdyti EAO dėl veiksmų, kurie išduodančiosios valstybės narės požiūriu nėra morališkai neteisingi ir todėl nėra laikomi nusikalstamomis veikomis pagal vykdančiosios valstybės narės teisę ( 8 ). Todėl taikytinos teisės klausimas vykdančiojoje valstybėje narėje susijęs su logika, kad pripažinimo kriterijai vertinami vykdančiosios valstybės narės požiūriu. Tai neturi jokio poveikio referencinio teisinio konteksto reikalavimams išduodančiojoje valstybėje narėje. Kitaip tariant, pagal 2 straipsnio 4 dalį reikšmingo teisinio pagrindo vertinimas yra susijęs su vykdančiosios valstybės narės teisės normomis, kurios šioje byloje iš esmės netaikytinos, bet jos, kaip dvigubo baudžiamumo kriterijus, pasitelkiamos kaip pripažinimo sąlyga. Atvirkščiai, 2 straipsnio 2 dalis, kaip ir 2 straipsnio 1 dalis, remiasi išduodančiosios valstybės narės teisiniu pagrindu, kuriuo grindžiamas teismo sprendimo pripažinimas vykdant EAO.

47.

Viena yra, kai vykdančioji valstybė narė atlieka dvigubo baudžiamumo patikrinimą, vertindamas moralės standartus, kuriuos atspindi baudžiamoji teisė EAO vykdymo momentu. Visiškai kita yra, kai išduodančioji valstybė narė išduoda EAO pagal specialią supaprastintą tvarką, remdamasi teisės aktais, kurie nėra taikytini nagrinėjamai nusikalstamai veikai ir kuriuose skirtingai vertinamas nusikalstamos veikos sunkumo laipsnis, taikant griežtesnę bausmę, nei buvo paskirta nuosprendžiu, kuriuo grindžiamas EAO.

48.

Galiausiai Ispanijos vyriausybė pateikia kitą argumentą. Ji teigia, kad bet koks aiškinimas, priešingas jos pateiktajam, reikštų, kad jei Europos teisės aktų leidėjas papildytų 2 straipsnio 2 dalyje nurodytų nuskalstamų veikų sąrašą pagal 2 straipsnio 3 dalį, būtų neįmanoma vykdyti EAO dėl iki šio naujo teisės akto įsigaliojimo susiklosčiusių faktinių aplinkybių ir paskirtų bausmių.

49.

Nesuprantu, kiek gali būti reikšmingas toks labai spekuliatyvus argumentas. Iš tiesų, naujų nusikalstamų veikų įtraukimas į 2 straipsnio 2 dalies sąrašą ateityje gali kelti klausimų dėl taikymo laiko atžvilgiu. Vis dėlto šiuos klausimus reikia spręsti tame etape visapusiškai ir horizontaliai, kadangi reikia atsižvelgti į įvairias Pagrindų sprendimo bendrąsias nuostatas ir sąlygas ( 9 ). Tokių klausimų negalima spręsti iš anksto, atsižvelgiant tik į vieną iš galimai susijusių klausimų kategorijų. Be to, neturėtų būti leidžiama, kad tokie galimi klausimai iškreiptų Pagrindų sprendimo bendrosios sąlygos aiškinimą visiškai nesusijusiais atvejais, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje.

50.

Komisija iš esmės teigia, kad Pagrindų sprendimo priede pateikta forma, siejama su šio sprendimo 8 straipsnio 1 dalimi, patvirtina požiūrį, kad teisė, taikytina nagrinėjant Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, susijusias su sankcijos trukme, yra teisė, faktiškai taikytina bylai, kurioje prašoma perdavimo.

51.

Pagrindų sprendimo 8 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamas EAO turinys, nustatant pagrindinius reikalavimus, kurie turi būti įvykdyti, kad EAO galiotų ( 10 ). Joje numatyta, kad EAO turi būti nurodoma įvairi informacija, kuri pateikiama priede nustatyta forma, kaip antai: a) prašomo perduoti asmens tapatybė ir pilietybė; b) išduodančiosios teisminės institucijos kontaktinė informacija; c) vykdytino teismo sprendimo įrodymas, arešto orderis arba kitas tokį pat poveikį turintis vykdytinas teismo sprendimas, kuriam taikomi 1 ir 2 straipsniai; d) nusikalstamos veikos pobūdis ir teisinis kvalifikavimas, ypač atsižvelgiant į 2 straipsnį; e) aplinkybių, kuriomis nusikalstama veika buvo padaryta, aprašymas; f) skirta bausmė, jei yra priimtas galutinis teismo sprendimas, arba pagal išduodančiosios valstybės narės teisę skirtinų už tokią nusikalstamą veiką bausmių ribos ir g) jei įmanoma, kitos nusikalstamos veikos aplinkybės.

52.

Pagrindų sprendime pateiktoje formoje yra įvairių laukelių, kuriuos reikia užpildyti. Laukeliai tiksliai neatitinka konkrečių 8 straipsnio 1 dalies punktų, tačiau jie apima tą pačią informaciją.

53.

Iš pridėtos formos b, c ir e laukelių matyti, kad prašoma informacija susijusi su konkrečia byla. Pagal b laukelį išduodančioji teisminė institucija turi pateikti tikslią informaciją apie sprendimą, kuriuo grindžiamas orderis. Kaip nurodyta c laukelyje, ši institucija privalo nurodyti bausmės trukmę, įskaitant 1) „ilgiausią laisvės atėmimo bausmės arba įkalinimo terminą, kurį galima skirti už nusikalstamą (‑as) veiką (‑as)“, ir 2) skirtą laisvės atėmimo bausmės arba įkalinimo terminą ir likusį neatliktą bausmės laiką.

54.

Tai, kad Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų laikymasis neišvengiamai siejamas su bylai taikytina teise, dar akivaizdžiau matyti iš e laukelio. Šiame laukelyje išduodančioji teisminė institucija privalo pateikti su nusikalstamomis veikomis susijusią informaciją, kuri apimtų „aplinkybių, kuriomis buvo įvykdyta (‑os) nusikalstama (‑os) veika (‑os), įskaitant laiką, vietą ir prašomo išduoti asmens dalyvavimo laipsnį joje (‑se), apibūdinim[ą]“, taip pat „nusikalstamos (‑ų) veikos (‑ų) pobūd[į] ir teisin[į] kvalifika[vimą] ir taikytin[ą] įstatymo / kodekso nuostat[ą]. Toliau iš karto formos e laukelyje pateiktas Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalyje numatytas 32 nusikalstamų veikų sąrašas ir nurodyta: „Jei taikytina, pažymėkite vieną ar kelias iš šių nusikalstamų veikų, baudžiamų išduodančiojoje valstybėje narėje arba laisvės atėmimo bausme [, arba] įkalinimu, kurio ilgiausias terminas – 3 metai, kaip nustatyta išduodančiosios valstybės narės įstatymuose.“

55.

Jokios logikos neatitiktų, jei būtų reikalaujama, kad išduodančioji teisminė institucija užpildytų e laukelį nurodydama įstatymo nuostatą, taikytiną konkrečioje byloje, ir iš karto po to užpildytų e laukelio I dalį, nurodydama kitą įstatymo nuostatą, netaikytiną byloje.

56.

Atsižvelgdama į šiuos argumentus, Komisija laikosi nuomonės, kad suteikdama informaciją išduodančioji teisminė institucija negali nurodyti griežtesnių sankcijų nei tos, kurios taikomos konkrečioje baudžiamojoje byloje.

57.

Sutinku su Komisija.

58.

Iš Pagrindų sprendimo 8 straipsnio 1 dalies ir informacijos, kurios konkrečiai reikalaujama priede pateiktoje formoje, kad būtų įvykdyti to straipsnio reikalavimai, galima daryti tą pačią išvadą: visa informacija, kurią būtina pateikti EAO, yra konkrečiai susijusi su konkrečiomis veikomis, nuskalstamomis veikomis, teismo sprendimais ir bausmėmis konkrečioje baudžiamojoje byloje.

59.

Tai ypač pasakytina apie pridėtos formos e laukelį. Remiantis Pagrindų sprendimo 8 straipsnio 1 dalies d punktu, e laukelis turi būti užpildytas siekiant pateikti informaciją apie nusikalstamą veiką 2 straipsnio taikymo tikslais. Konkrečiai e laukelyje reikalaujama pateikti informaciją apie nusikalstamas veikas, su kuriomis yra „susijęs“ orderis, ir aprašymą aplinkybių, kuriomis buvo įvykdyta (‑os) nusikalstama (‑os) veika (‑os), taip pat informaciją apie „nusikalstamos (‑ų) veikos (‑ų) pobūd[į] ir teisin[į]ę kvalifika[vimą] ir taikytin[ą] įstatymo / kodekso nuostat[ą]“ ( 11 ).

60.

Neabejotina, kad šie reikalavimai susiję su specialiomis įstatymo nuostatomis, taikomomis nusikalstamoms veikoms, su kuriomis susijęs orderis ir kurios atitinka faktines aplinkybes, kurios pat turi būti aprašytos e laukelyje. Vėlgi nebūtų, švelniai tariant, prasmės iš esmės nukrypti nuo tokios logikos, kiek tai konkrečiai susiję su e laukelio I dalimi, ir nuoroda į „nuskalstam[as] veik[as], baudžiam[as] <…> arba laisvės atėmimo bausme [, arba] įkalinimu, kurio ilgiausias terminas – 3 metai, kaip nustatyta išduodančiosios valstybės narės įstatymuose“, būtų suprantama kaip faktinė nuoroda į a posteriori teisę, kuri netaikytina nuskalstamoms veikoms, dėl kurių išduotas EAO.

61.

Per posėdį buvo šiek tiek diskutuojama apie priede pateiktos formos aiškinimo vertę. Mano nuomone, galimybės argumentams šiuo aspektu yra ribotos. Kai priedai sudaro neatsiejamą teisės akto dalį, prie kurio jie pridedami, jie yra reikšmingi aiškinant nuostatas, su kuriomis yra susiję ( 12 ). Teisingumo Teismo jurisprudencijoje aiškiai patvirtinama tokia aiškinimo vertė būtent kalbant apie Pagrindų sprendimo priede pateikiamą formą ( 13 ). Priede pateikta konkreti forma, kurią išduodančios teisminės institucijos privalo užpildyti pateikdamos konkrečią reikalaujamą informaciją ( 14 ).

62.

Be to, šiuo atžvilgiu nėra jokio prieštaravimo tarp priedo, kuriame pateikiama EAO forma, sąvokų ir Pagrindų sprendimo teisės nuostatų. Atvirkščiai, priede pateiktoje formoje, konkrečiai kalbant, e laukelyje, reikalaujamos informacijos specifiškumas, manau, gana aiškiai dar labiau patvirtina išvadą, kuri, kaip jau buvo nurodyta, gali būti padaryta iš Pagrindų sprendimo 8 straipsnio 1 dalies ir 2 straipsnio 2 dalies.

63.

Procureur-Generaal (generalinis prokuroras) ir Belgijos vyriausybė per posėdį tvirtino, kad formos c laukelio 1 dalies, kurioje nurodytas „ilgiausias laisvės atėmimo bausmės arba įkalinimo terminas, kurį galima skirti už nusikalstamą (‑as) veiką (‑as)“, nebūtina užpildyti, jei EAO išduodamas vykdymo tikslais, ją užpildyti būtina, tik jeigu jis išduodamas persekiojimo tikslais.

64.

Be to, jeigu yra galutinis teismo sprendimas, reikalaujama, kad šio priedo laukelyje, siejamame su 8 straipsnio 1 dalies f punktu, išduodančioji teisminė institucija pateiktų tik informaciją apie paskirtą bausmę ( 15 ). Todėl informacija apie bausmių skalę, su kuria yra susijusi c laukelio 1 dalis, yra būtina tik jeigu nėra tokio sprendimo, kai EAO išduodamas baudžiamojo persekiojimo tikslais ( 16 ).

65.

Kol kas paliksiu e laukelį ( 17 ), kuris, aiškinamas siejant su c laukeliu, išsklaido Procureur-Generaal (generalinis prokuroras) ir Belgijos vyriausybės išreikštas abejones. Vis dėlto, net sutelkiant dėmesį vien į c laukelio 1 dalį, iš aplinkybės, kad informacija apie bausmių skalę neturi būti įtraukta į šį laukelį, kai buvo paskirta bausmė, negalima daryti išvados, kad teisė, reikšminga vertinant Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalies reikalavimus, skiriasi nuo byloje faktiškai taikomos teisės.

66.

Tiesa, kad Teisingumo Teismas Sprendime Piotrowski ( 18 ) susiejo aiškinimo pasekmes su tuo, kad tam tikra informacija nėra būtina pagal Pagrindų sprendimo 8 straipsnio 1 dalį arba jo priede pateikiamą formą. Vis dėlto šioje byloje nėra priežasčių, dėl kurių tokios aiškinimo pasekmės buvo susietos su faktinėmis aplinkybėmis toje byloje.

67.

Sprendime Piotrowski buvo nagrinėjamas vienas iš privalomųjų EAO nevykdymo pagrindų ( 19 ). Tokiomis aplinkybėmis logiška tik tai, kad nevykdymas gali būti paremtas vien informacija, kurią vykdančioji teisminė institucija gauna iš formos. Tačiau šioje byloje nagrinėjamas ne nevykdymo pagrindas. Joje kalbama apie vieną iš dvigubo baudžiamumo netikrinimo tvarkos taikymo reikalavimų pagal Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalį. Jei šis reikalavimas netenkinamas, EAO vis tiek gali būti vykdomas, bet tik pagal 2 straipsnio 4 dalyje nustatytą tvarką.

68.

Be to, tai, kad šioje byloje Pagrindų sprendimo priede pateiktoje formoje nėra aiškiai reikalaujama pateikti informaciją apie maksimalią bausmę už nusikalstamą veiką, nes bausmė jau buvo skirta, neleidžia daryti išvados, kad atskaitos taškas taikant Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalį turi būti teisė, taikoma EAO išdavimo momentu. Loginė aiškinimo, pagal kurį šiai aplinkybei teikiama tiek svarbos, išvada veikiau yra ta, kad dėl to, jog šioje byloje formoje nereikalaujama pateikti informacijos, pačios 2 straipsnio 2 dalies sąlygos nėra taikytinos. Vis dėlto dėl tokio aiškinimo sankcijos trukmės sąlyga, numatyta 2 straipsnio 2 dalyje, taptų neveiksminga.

69.

Tai ir yra bendra struktūrinė šio argumento problema. Pagal šį argumentą kriterijaus, kurį turi taikyti išduodančioji teisminė institucija pagal Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalį, turinys išvedamas iš aplinkybės, kad vykdančioji teisminė institucija neturi tikrinti tokio kriterijaus. Vis dėlto abipusis pasitikėjimas grindžiamas priešinga prielaida: Pagrindų sprendimo modus operandi siekiama užtikrinti pusiausvyrą tarp tarpusavio pasitikėjimo ir minimalios liekamosios kontrolės. Pasitikėjimas valdžios institucijoms reiškiamas vadovaujantis prielaida, kad jos griežtai laikosi materialinių reikalavimų, kuriais grindžiama EAO sistema. Tai juo labiau pasakytina kalbant apie 2 straipsnio 2 dalį, kur reiškiasi didžiausias tarpusavio pasitikėjimas ir neatliekamas dvigubo baudžiamumo tikrinimas, kiek tai susiję su labai sunkiais nusikaltimais. Be to, pasitikėjimo negali būti siekiama tiek, kad būtų užkirstas kelias vykdančiajai teisminei institucijai patikrinti, ar laikytasi 2 straipsnio 2 dalies reikalavimų, jei dėl šios institucijos turimų duomenų jai kyla abejonių.

70.

Kitaip tariant, tai, kad Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalis remiasi savideklaracijos sistema, kai vykdančioji teisminė institucija užtikrina tik minimalią ir prima facie kontrolę ( 20 ), nereiškia, kad kriterijams, kuriais remiasi išduodančioji teisminė institucija, netaikomos jokios taisyklės. Priešingai: yra tik dvi sąlygos, bet jų išduodančioji valstybė narė turi griežtai laikytis ( 21 ).

71.

Iš ankstesnių argumentų matyti, kad yra įtikinamų loginių ir sisteminių priežasčių, kylančių iš Pagrindų sprendimo, atmesti aiškinimą, pagal kurį galima atsieti teisę, faktiškai taikomą baudžiamojoje byloje, kurioje prašoma perdavimo, nuo Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalies taikymui reikšmingos teisės.

72.

Verta paminėti bent du papildomus argumentus, susijusius su EAO sistemos platesniu taikymu ir veikimu.

73.

Pirma, neginčijamas Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalies aiškinimo, pagal kurį ji suprantama kaip nurodanti byloje faktiškai taikomą teisę, privalumas yra tas, kad ji užtikrina prognozuojamą ir stabilų referencinį pagrindą.

74.

Dėl konkuruojančio Ispanijos ir Belgijos vyriausybių bei Procureur-Generaal (generalinis prokuroras) aiškinimo savo ruožtu galėtų kilti grėsmė, kad teisinis pagrindas, kuriuo grindžiamas EAO, taikant Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalį taps kintamuoju. Tai reikštų, kad teisinis pagrindas, į kurį atsižvelgiama pagal 2 straipsnio 2 dalį, gali būti ne kartą keičiamas. Dėl to gali susiklostyti tokia situacija, kai paskesni EAO išduodami remiantis skirtingomis nacionalinės teisės nuostatomis arba skirtingomis tos pačios nuostatos redakcijomis, kurios, priklausomai nuo teisinio konteksto išduodančioje valstybėje narėje pokyčių, galėtų vis labiau skirtis nuo baudžiamojoje byloje faktiškai taikyto teisinio pagrindo. Išskyrus (nacionalines) normas, reglamentuojančias senaties terminą, nebūtų jokių apribojimų galimai iš naujo išduoti EAO dėl tų pačių nusikalstamų veikų remiantis skirtingais teisiniais pagrindais. Taigi lengva įsivaizduoti, kad bėgant metams paeiliui buvo išduoti EAO dėl tų pačių faktų, už kuriuos vis dar baudžiama pagal tas pačias nuostatas, tačiau kuriems kaskart pakeitus nacionalinės teisės normas būtų taikoma skirtinga Pagrindų sprendimo teisinė tvarka.

75.

Vidinį tokio referencinio pagrindo nestabilumą dar labiau sustiprintų tai, kad EAO išdavimo momentas gali priklausyti nuo skirtingų aplinkybių ir nėra vienodas įvairių valstybių narių praktikoje ( 22 ).

76.

Dėl šių dviejų laiko kintamųjų derinio sistemos veikimas taptų nenuspėjamu bilijardo žaidimu, kai būtų sudėtinga ar net neįmanoma nustatyti, ar buvo (ar bus) įvykdytos Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalies sąlygos.

77.

Tvirto ir objektyvaus veiksnio, pagal kurį nustatoma teisė, reglamentuojanti 2 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų vykdymą išduodančiojoje valstybėje narėje, nebuvimas galėtų netgi lemti taktinius sprendimus, įskaitant ir delsimą išduoti EAO, laukiant būsimų teisinių pakeitimų, dėl kurių taptų įmanoma taikyti 2 straipsnio 2 dalį, o ne 2 straipsnio 4 dalį. Vis dėlto tinkamai sukurta norma turėtų būti veikiau siekiama paskatinti priešingą nacionalinių teisminių institucijų elgesį, t. y. kad jos greitai ir laiku paprašytų perduoti asmenį. Be to, visiškai hipotetiniu atveju negalima visiškai atmesti galimo piktnaudžiavimo taip apibrėžtomis laikinomis normomis, nes tai leistų ex post pakeisti bausmių ribas pagal nacionalinę teisę siekiant prašomų perduoti asmenų perdavimo ar jo palengvinimo.

78.

Atsižvelgiant į visus šiuos argumentus, Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalį aiškinant tik taip, kad ji nurodo bylos faktinėms aplinkybėms taikytiną teisę, gaunamas paprastas, aiškus ir nuspėjamas teisinis pagrindas, kurį nustato byloje, kurios pagrindu išduotas EAO, faktiškai taikoma teisė. Šis referencinis pagrindas būtų nekintamas ir stabilus su galima (ir vienintele) išimtimi, susijusia su vėlesniais nacionalinės baudžiamosios teisės pakeitimais, palankesniais kaltinamajam, todėl lemiančiais lex mitior principo taikymą.

79.

Antra, Ispanijos ir Belgijos vyriausybių bei Procureur-Generaal (generalinis prokuroras) siūlomas aiškinimas lemtų gana nelogišką situaciją, kuri trikdytų darnų EAO sistemos veikimą dar vienu aspektu.

80.

Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalis taikoma EAO, išduotiems tiek vykdymo, tiek persekiojimo tikslais. Taigi vykdančiosios teisminės institucijos gali susidurti su atvejais, kai teisės nuostatos, kuriomis išduodančioji teisminė institucija rėmėsi siekdama užpildyti e laukelį, galėtų prieštarauti c laukelio 1 dalyje pateiktai informacijai arba papildomai informacijai, pateiktai f laukelyje ( 23 ). Netgi kyla pavojus, kad skirtingose e laukelio dalyse gali būti nurodytos skirtingos nuostatos. Tokiais atvejais vykdančiosioms teisminėms institucijoms, susidūrusioms su skirtingais teisiniais pagrindais, nurodytais tame pačiame EAO, gali pagrįstai kilti abejonių dėl Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalies sąlygų laikymosi ir jos veikiausiai manys esant reikalinga iš išduodančios teisminės institucijos pareikalauti papildomos informacijos ( 24 ). Tai keltų pavojus darniam EAO sistemos, kurioje papildomi prašymai pateikti informaciją pagal Pagrindų sprendimo 15 straipsnio 2 dalį turėtų būti, kaip teisingai pažymi Ispanijos vyriausybė, išimtis, o ne taisyklė, funkcionavimui ( 25 ).

81.

Pirmiau nurodyti argumentai gali būti apibendrinti užduodant šį tiesų klausimą: kam ieškoti Pagrindų reglamento 2 straipsnio 2 dalies nelogiško aiškinimo, sukuriant sisteminių problemų, kai faktiškai byloje taikomą maksimalią bausmę pasitelkiant kaip atskaitos tašką būtų surastas daug logiškesnis, protingas, nuspėjamas ir praktinis sprendimas? Šiuo klausimu vienintelis likęs argumentas yra Ispanijos ir Belgijos vyriausybių nurodytas veiksmingumas, kurį dabar aptarsiu.

82.

Pagrindų sprendimas yra ES teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose tarpusavio pasitikėjimo pavyzdys. Jis buvo parengtas siekiant pakeisti daugiašalių ekstradicijos procedūrų sistemą ir palengvinti prašomų perduoti asmenų perdavimą tarp valstybių narių, sukuriant naują supaprastintą ir veiksmingesnę teismų bendradarbiavimo, grindžiamo abipusiu pasitikėjimu, sistemą. Juo aiškiai siekiama palengvinti ir paspartinti teisminį bendradarbiavimą. Kadangi abipusio pripažinimo principas yra šio dokumento kertinis akmuo, tai reiškia, kad vykdančiosios teisminės institucijos paprastai turėtų vykdyti EAO ir atsisakyti jį vykdyti tik esant Pagrindų sprendime nurodytiems nevykdymo pagrindams, kurie yra išsamūs ir turi būti aiškinami siaurai ( 26 ).

83.

Belgijos ir Ispanijos vyriausybių pateiktas teleologinis argumentas grindžiamas šia suformuota jurisprudencija, siekiant pagrįsti jų pateiktą Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalies aiškinimą, pagal kurį remiantis išduodančiojoje valstybėje narėje EAO išdavimo metu galiojančia teise labiausiai atsižvelgiama į Pagrindų sprendimo tikslus.

84.

Man atrodo šiuo klausimu būtina pateikti tris svarbius paaiškinimus.

85.

Pirma, Pagrindų sprendimo veiksmingumas, suprantamas kaip kuo didesnis išdavimo palengvinimas, nėra vienintelė vertybė, kurios siekiama šiuo teisės aktu. Tai matyti ne tik iš 12 konstatuojamosios dalies ir 1 straipsnio 3 dalies, kuriose pabrėžiama pareiga gerbti pagrindines teises EAO srityje, bet ir iš to, kad Pagrindų sprendime įtvirtinamos skirtingos procedūrinės taisyklės ir garantijos, kurių turi būti laikomasi įgyvendinant ir taikant EAO sistemą. Jei veiksmingumas būtų vienintelė visa apimanti vertybė, kuri būtų svarbesnė už visas kitas vertybes ir argumentus, kam tuomet reikalinga skirtinga perdavimo tvarka, kuriai taikomos skirtingos normos, ir numatyti skirtingi atsisakymo pagrindai?

86.

Antra, ir galbūt netgi svarbiau šioje byloje, konkretaus EAO veiksmingumas konkrečiu atveju (individualus veiksmingumas) neturėtų būti painiojamas su Pagrindų sprendimo veiksmingumu (struktūrinis veiksmingumas). Mano nuomone, abiejų vyriausybių nurodyta Teisingumo Teismo jurisprudencija yra susijusi su struktūriniu veiksmingumu, t. y. darniu pačios EAO sistemos taikymu ir veikimu. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių ( 27 ) toks Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalies aiškinimas, kad ji nurodo teisę, taikytiną EAO išdavimo momentu, galbūt palengvintų perdavimą šioje konkrečioje byloje, tačiau tikrai nepaskatintų bendro EAO sistemos sklandaus veikimo ir struktūrinio veiksmingumo ( 28 ).

87.

Ir galiausiai, trečia, Belgijos ir Ispanijos vyriausybių ir Procureur-General (generalinis prokuroras) siūlomas aiškinimas taip pat įrodo, kodėl ad hoc veiksmingumą konkrečiu atveju sunku paversti bendrai veiksmingomis ir taikomomis normomis. Iš tiesų, be baudžiamojoje byloje taikytinos teisės ir EAO išdavimo metu taikytinos teisės, į kurias orientuojamasi šioje byloje pateiktose nuomonėse, reikšmingomis gali būti laikomos ir kitos galimybės, kaip antai faktinių aplinkybių susiklostymo metu taikytina teisė (kuri galėtų nesutapti su bylai taikytina teise, atsižvelgiant į lex mitior principą), vykdančiojoje valstybėje narėje EAO gavimo metu taikytina teisė arba teisė, taikytina priimant sprendimą dėl EAO.

88.

Kiekvienas iš šių skirtingų teisinių pagrindų konkrečiu atveju gali būti laikomas veiksmingiausiu siekiant užtikrinti sėkmingą prašomo perduoti asmens perdavimą, atsižvelgiant į juose nustatytų sankcijų kvalifikavimą ir ribas ir į konkrečios bylos aplinkybes. Taigi argumentas, grindžiamas veiksmingumu konkrečioje byloje, paprasčiausiai neužtikrina numatomo referencinio pagrindo, nebent numatomumas būtų apribotas žinojimu, kad išduodančioji teisminė institucija 2 straipsnio 2 dalies taikymo tikslais gali tiesiog pasirinkti bet kokį norimą referencinį teisinį pagrindą.

89.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, susijusius su Pagrindų sprendimo formuluote, kontekstu ir tikslu, galima daryti išvadą, kad Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta teisė, faktiškai taikytina konkrečioje byloje.

90.

Galima pridurti, kad ši išvada tikriausiai atitinka kiekvieno teisininko (baudžiamosios teisės specialisto) pagrindinę nuojautą. Iš tiesų šioje byloje nurodyti veikiau techniniai argumentai neturi tapti patarlėje minimais medžiais, kurie užstoja vaizdą į mišką. Miško kontūrai lieka stebėtinai paprasti: kai prašoma perduoti tam tikrą asmenį už konkrečią nusikalstamą veiką, maksimali bausmės trukmė logiškai turėtų būti tokia, kokia taikytina konkrečiu atveju, o ne ta, kuri galėtų būti taikoma pagal nacionalinę teisę po kelerių arba daugelio metų.

91.

Taigi į Hof van Beroep te Gent (Gento apeliacinis teismas) pateiktus klausimus reikia atsakyti taip, kad, siekiant įvertinti šiame straipsnyje nustatytą maksimalią bent trejų metų ribą, Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama kaip nurodanti baudžiamosios teisės aktus, taikomus išduodančiojoje valstybėje narėje konkrečiai (‑ioms) nuskalstamai (‑oms) veikai (‑oms), su kuria (‑iomis) susijęs EAO.

92.

Mano nuomone, Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalies logikos, veikimo ir struktūros analizė, atlikta pirmojoje šios išvados dalyje, duoda savarankišką, pakankamą ir galutinį atsakymą į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltą problemą. Nemanau, kad šiai išvadai turi įtakos teisėtumo principas. Vis dėlto, kadangi šį principą iškėlė ir išsamiai aptarė šalys, dėl aiškumo ir išsamumo pateiksiu kelias pastabas dėl teisėtumo principo reikšmės šioje byloje.

93.

Prašomas perduoti asmuo rašytinėse pastabose nurodo argumentus, grindžiamus teisėtumo principu. Anot jo, teisėtumo principas taikomas vykdant EAO. Belgijos ir Ispanijos vyriausybės bei Procureur-Generaal (generalinis prokuroras) nesutinka su šia pozicija. Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencijoje suformuota teisėtumo principo apibrėžtimi, taip pat atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) jurisprudenciją, teisėtumo principas šioje byloje netaikomas. Nors Komisijos rašytinės pastabos buvo grindžiamos su teisėtumo principu susijusiais samprotavimais, ji pakeitė savo poziciją per posėdį ir pareiškė, kad teisėtumo principas nėra svarbus aiškinant Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalį.

94.

Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, „pagal nusikalstamų veikų ir bausmių teisėtumo principą (nullum crimen, nulla poena sine lege), kuris įtvirtintas, be kita ko, [Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos] 49 straipsnio 1 dalyje ir yra specifinė bendrojo teisinio tikrumo principo išraiška, niekas negali būti nuteistas už veikimą ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusią nacionalinę ar tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikalstamomis veikomis“ ( 29 ). Todėl pagal teisėtumo principą reikalaujama, kad ES teisės aktuose būtų aiškiai apibrėžtos nusikalstamos veikos ir už jas skiriamos bausmės. Ši sąlyga tenkinama, „jei teisės subjektas iš atitinkamos nuostatos formuluotės ir prireikus iš teismų pateikto išaiškinimo gali žinoti, kurie veiksmai ar neveikimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę“ ( 30 ). Pagal baudžiamojo įstatymo negaliojimo atgaline data principą draudžiama, „be kita ko, kad teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą nustatytų sankciją už veiką, kuri nebuvo uždrausta nacionaline norma, priimta iki nusikaltimo, kuriuo kaltinama, padarymo, arba sugriežtintų baudžiamąją atsakomybę tiems, kuriems tokia byla iškelta“ ( 31 ).

95.

Ispanijos ir Belgijos vyriausybės bei Procureur-Generaal (generalinis prokuroras) tvirtina, kad šioje byloje jų palaikomas Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalies aiškinimas nereiškia, jog pažeistas teisėtumo principas. Taip yra todėl, kad tai neturi jokios įtakos nei elgesio, kuris yra nusikalstama veika, nustatymui, nei taikytinai bausmei. Nuoroda į teisę, taikytiną išduodant EAO, nekeičia teisės, taikytinos baudžiamojoje byloje. Ji pasitelkiama tik taikant teisminio bendradarbiavimo priemonę. Šios vyriausybės tvirtina, kad pagal EŽTT jurisprudenciją teisėtumo principas netaikomas tarptautinio bendradarbiavimo atvejais, kai vykdomos baudžiamosios sankcijos.

96.

Sutinku. Pagal EŽTT jurisprudenciją šios bylos aplinkybėms netaikoma Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – EŽTK) 7 straipsnio apsauga. Tiesa, jurisprudencijoje pripažįstama, kad skirtumas tarp „bausmės“ („esmė“, kurią turėtų apimti EŽTK 7 straipsnio 1 dalis) ir priemonės, susijusios su bausmės vykdymu (kuri labiau susijusi su „procedūriniais“ elementais), nėra aiškiai apibrėžtas ( 32 ). Vis dėlto EŽTT jurisprudencijoje nuosekliai tvirtinama, kad skirtingų tarptautinio bendradarbiavimo teisės aktų taikymas baudžiamųjų sankcijų vykdymui yra susijęs ne su pačia bausme, o su jos vykdymu, todėl nepatenka į EŽTK 7 straipsnio taikymo sritį.

97.

Pavyzdžiui, Sprendime Szabó / Švedija EŽTT nusprendė, kad neiškilo klausimas dėl EŽTK 7 straipsnio, nors pareiškėjas įvykdė nusikalstamą veiką tuo metu, kai Švedija dar nebuvo ratifikavusi Konvencijos dėl nuteistųjų asmenų perdavimo papildomo protokolo ( 33 ), ir perdavimas turėjo neigiamos įtakos jo lygtiniam paleidimui. EŽTT nusprendė, kad pareiškėjo perdavimas arba, konkrečiau kalbant, sąlyginio paleidimo nuostatos – kurios Vengrijoje buvo griežtesnės nei Švedijoje, – negali būti vertinamos kaip „bausmė“, kaip tai suprantama pagal EŽTK 7 straipsnį, kadangi lygtinio paleidimo klausimai buvo susiję su bausmės vykdymu ( 34 ). EŽTT patvirtino tą patį požiūrį dėl Pagrindų sprendimo konstatuodamas, kad „perdavimas <…> [nėra] bausmė, taikoma <…> už nusikalstamos veikos įvykdymą, o veikiau [yra] procedūra, kuria siekiama leisti įvykdyti [kitoje valstybėje narėje] priimtą teismo sprendimą“ ( 35 ).

98.

Vadovaudamasis šiuo požiūriu, EŽTT nemano, kad yra problemų dėl to, kad įvairūs su tarptautiniu bendradarbiavimu susiję teisės aktai yra taikomi nusikalstamoms veikoms arba sprendimams, kurios buvo padarytos arba kurie buvo priimti iki tų aktų įsigaliojimo atitinkamoje valstybėje ( 36 ). Ši pozicija taip pat buvo patvirtinta ir dėl EAO ( 37 ).

99.

Šia teisėtumo principo samprata taip pat buvo grindžiama Teisingumo Teismo jurisprudencija EAO srityje. Sprendime Advocaten voor de Wereld Teisingumo Teismas pripažino, kad tai, jog pagal Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalį panaikinamas dvigubo baudžiamumo tikrinimas, nepažeidžia teisėtumo principo, nes nusikalstamų veikų ir taikytinų sankcijų apibrėžtis ir toliau nustato išduodančiosios valstybės narės teisė ( 38 ). Šiame sprendime akcentuojamas tarpusavio pasitikėjimas ir tai, kad išduodančioji valstybė narė turėtų užtikrinti teisėtumo principo laikymąsi.

100.

Todėl, remiantis Teisingumo Teismo ir EŽTT jurisprudencija, išduodančiosios valstybės narės teisės taikymas išduodant EAO, siekiant įvertinti sąlygą, susijusią su sankcijos trukme pagal Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalį, turėtų neprieštarauti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnyje įtvirtintam teisėtumo principui, aiškinamam atsižvelgiant į EŽTK 7 straipsnio taikymo sritį. Taip yra todėl, kad toks aiškinimas nereikštų, jog baudžiamajame procese būtų taikoma sankcija, kurios išduodančioji valstybė narė nenumatė tuo metu, kai buvo įvykdyta nusikalstama veika.

101.

Vis dėlto reikia nepamiršti kitų trijų aspektų.

102.

Pirma, be teisėtumo principo taikymo srities siauros sampratos, teisinio saugumo principo reikšmė taip pat patvirtina Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalies aiškinimą, pasiūlytą šios išvados 91 punkte. Iš tikrųjų šis principas reiškia, kad, be to, kad baudžiamojoje teisėje yra griežtai apibrėžta nusikalstamų veikų ir bausmių taikymo sritis, Sąjungos teisė ir įgyvendinamieji nacionalinės teisės aktai turi būti aiškūs, o jų taikymas numanomas teisės subjektų, visų pirma baudžiamosios teisės srityje. Šio standarto taikymas itin griežtai taikomas tuomet, kai teisės nuostatos gali turėti pasekmių asmenims ( 39 ). Taip pasakytina ne tik baudžiamosios teisės materialines normas, bet ir apie procedūrines baudžiamosios teisės nuostatas, kaip antai Pagrindų sprendimą, dėl kurių prašomam išduoti asmeniui gali būti suvaržyta laisvė ( 40 ).

103.

Būtent šiame platesniame kontekste pagal jurisprudenciją teisinio saugumo srityje reikalaujama, kad nacionalinės teisės normos būtų suformuluotos nedviprasmiškai, siekiant ne tik užtikrinti, kad suinteresuotieji asmenys aiškiai ir tiksliai suprastų savo teises ir pareigas, bet ir leisti nacionaliniams teismams užtikrinti jų taikymą. Nenuspėjama situacija, kuri būtų susiklosčiusi nevienareikšmę 2 straipsnio 2 dalies formuluotę aiškinant taip, kad sąlygos, susijusios su bausmės trukme, vertinimui reikšminga teisė vėliau galėtų būti bet kuriuo momentu pakeista, būtų sunkiai suderinama su aiškumo ir nuspėjamumo reikalavimais, kurie kyla iš teisinio saugumo principo.

104.

Antra, nors Sprendime Advocaten voor de Wereld Teisingumo Teismas nusprendė, kad Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja teisėtumo principui, jis rėmėsi tuo, kad taikomos nusikalstamų veikų ir bausmių apibrėžtys „yra išduodančios valstybės narės, kuri, kaip, be kita ko, numatyta šio pamatinio sprendimo 1 straipsnio 3 dalyje, turi gerbti ES 6 straipsnyje įtvirtintus pagrindines teises ir pagrindinius teisės principus, taigi ir nusikaltimo ir bausmės teisėtumo principą, kompetencija“ ( 41 ). Šioje nuostatoje numatyti reikalavimai dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo ir šių veikų sunkumo, atsižvelgiant į bausmių skalę išduodančioje valstybėje narėje, turi būti taikomi laikantis aukščiausių teisinio tikrumo standartų. Jie sudaro pagrindą pasitikėjimo, kurio reikalaujama iš vykdančiosios valstybės narės ir nuo kurio priklauso Pagrindų sprendimo kaip sistemos sėkmė.

105.

Galiausiai, iš naujausios Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad valstybės narės skirtingai vertina teisinio saugumo taikymo sritį ( 42 ). Šiuos skirtingus požiūrius taip pat gali atspindėti ir tai, kaip skirtingai jos tikrina teisminio bendradarbiavimo laisvės, saugumo ir teisingumo srityje teisės aktų, ypač Pagrindų sprendimo, taikymo sąlygas. Dėl tokio nagrinėjamos nuostatos aiškinimo, kokį siūlo Ispanijos ir Belgijos vyriausybės bei Procureur-Generaal (generalinis prokuroras), gali kilti kolizija su kai kurioms nacionalinėms teisėtumo principo koncepcijoms tokioje srityje, kurioje pats Pagrindų sprendimas nepateikia vienareikšmio atsakymo ( 43 ).

106.

Pasiūlius atsakymą į konkretų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, manau, būtų naudinga priminti tai, kas nėra šios bylos, kaip antai pateiktos Teisingumo Teismui, dalykas.

107.

Pirma, vadovaujantis tam tikra samprata, baudžiamosios bylos faktinės aplinkybės ir teisinis kontekstas išduodančiojoje valstybėje narėje gali būti laikomi prieštaraujančiais pagrindinei teisei į saviraiškos laisvę. Vis dėlto Teisingumo Teisme nagrinėjama byla nėra susijusi su šiais klausimais, taip pat joje visiškai nekalbama apie apkaltinamojo nuosprendžio, kurį prašoma įvykdyti pagal nagrinėjamą EAO, pagrįstumą.

108.

Antra, ši byla taip pat nėra susijusi su pirmosios sąlygos, siekiant taikyti Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalį, vertinimu: ar tokia nusikalstama veika kaip „terorizmo šlovinimas ir terorizmo aukų žeminimas“, kaip numatyta Ispanijos baudžiamajame kodekse, automatiškai gali būti priskiriama „terorizmui“, kuris 2 straipsnio 2 dalyje pateiktame sąraše nurodytas kaip viena iš 32 nusikalstamų veikų?

109.

Trečia, atsakymas į šioje byloje pateiktus klausimus taip pat neturi įtakos kitiems aspektams, kurie daro poveikį potencialiai nagrinėjamo EAO sėkmei, pavyzdžiui, svarstant perdavimą už kitas dvi nusikalstamas veikas, dėl kurių buvo prašoma asmenį perduoti, arba vykdančiajai teisminei institucijai vertinant Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 4 dalies dvigubo baudžiamumo kriterijų, kiek tai susiję su trimis aptariamomis nuskalstamomis veikomis.

110.

Ketvirta, taip pat galima priminti, kad, atsižvelgiant į galimas praktines ir sistemines pasekmes, diskusija apie tai, kokia taikytina teisė (tam tikros jos redakcija) reikšminga išduodančiajai valstybei narei pagal Pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalį, negali būti automatiškai perkeliama aiškinant 2 straipsnio 4 dalį ( 44 ).

111.

Remdamasis išdėstytais argumentais, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Hof van Beroep te Gent (Gento apeliacinis teismas, Belgija) pateiktą prejudicinį klausimą: