1. 

Sprendime Coty Germany ( 2 ) Teisingumo Teismas nagrinėjo vieną iš problemų, kylančių dėl „trečiųjų šalių platform[ų], aptariamas prabangos prekes parduodant internetu“ pagal pasirinktinio platinimo sistemą. Toje byloje buvo nagrinėjama, ar teisėtas draudimas naudotis šiomis platformomis (arba trečiųjų įmonių paslaugomis norint parduoti prekes internetu), taikomas įgaliotiesiems tam tikrų kosmetikos prekių platintojams, siekiant apsaugoti šių prekių prabangos įvaizdį.

2. 

Ta pati įmonė, kuri buvo iškėlusi šią bylą (Coty Germany Gmbh), Vokietijos teismuose pareiškė ieškinį, taip pat susijusį su elektroninės prekybos platformų (konkrečiai kalbant, vienos iš žinomiausių platformų, t. y. Amazon) veiksmais. Ji mano, kad tam tikros Amazon grupei priklausančios įmonės pažeidė Sąjungos prekių ženklo savininko teisę drausti trečiajam asmeniui naudotis žymeniu ( 3 ). Pažeidimas padarytas, nes minėtos įmonės be savininko leidimo dalyvavo parduodant prekių ženklo, kurio licenciją turi Coty Germany, saugomus kvepalus.

3. 

Bundesgerichthof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija), turintis išspręsti ginčą kaip paskutinės instancijos teismas (sprendimus yra priėmę pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai), nurodo Teisingumo Teismui, kad abejoja dėl Reglamento (EB) Nr. 207/2009 ( 4 ) 9 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatytos Sąjungos prekių ženklo savininko teisės, išaiškinimo ( 5 ).

4.

Reglamentu 2017/1001 buvo kodifikuotas ir pakeistas Reglamentas Nr. 207/2009, taikytas tuo metu, kai klostėsi bylos faktinės aplinkybės. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi abiem reglamentais ir pažymi, kad, atsižvelgiant į pradėtų procesinių veiksmų pobūdį, turi būti taikomas tuo metu galiojęs reglamentas. Bet kuriuo atveju šiai bylai reikšminga nuostata ( 7 ) nebuvo iš esmės pakeista nė viename iš abiejų reglamentų.

5.

9 straipsnyje „ES prekių ženklu suteikiamos teisės“ nustatyta:

„1.   ES prekių ženklo registracija suteikia savininkui išimtines teises į tą ženklą.

2.   Nedarant poveikio savininkų teisėms, įgytoms iki ES prekių ženklo paraiškos padavimo dienos arba prioriteto datos, to ES prekių ženklo savininkas turi teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims, neturinčioms jo sutikimo, vykdant komercinę veiklą naudoti bet kokį žymenį prekėms ar paslaugoms žymėti, jeigu:

<…>

3.   Vadovaujantis 2 dalimi visų pirma galima uždrausti:

<…>

<…>“

6.

Coty Germany, prekiaujanti kosmetikos prekėmis Vokietijoje, turi Sąjungos prekių ženklo DAVIDOFF, kuriuo ženklinamos „parfumerijos, eterinių aliejų ir kosmetikos“ prekės, licenciją. Kaip licencijos turėtoja, ji turi teisę savo vardu įgyvendinti su šiuo prekių ženklu susijusias teises (ją suteikė įmonė, kuriai priklauso įregistruotas prekių ženklas).

7.

Amazon Services Europe S.a.r.l. (toliau – Amazon Services), kurios registruota buveinė yra Liuksemburge, interneto svetainėje amazon.de suteikia tretiesiems asmenims – pardavėjams – galimybę siūlyti savo prekes. Šie pardavėjai ir pirkėjai sudaro pirkimo-pardavimo sutartis dėl taip platinamų prekių.

8.

Pardavėjai gali dalyvauti programoje „Amazon logistika“ ( 8 ), kurią taikant prekės yra tiek sandėliuojamos Amazon grupei priklausančių bendrovių logistikos centruose, tiek siunčiamos pirkėjui, taip pat yra teikiamos kitos papildomos paslaugos.

9.

2014 m. gegužės 8 d. bandomasis Coty Germany pirkėjas interneto svetainėje amazon.de iš pardavėjos OE (toliau – pardavėja) įsigijo kvepalų „Davidoff Hot Water EdT 60 ml“; prie jų buvo pastaba „Versand durch Amazon“ („Amazon logistika“), nes pardavėja naudojosi šia programa.

10.

Amazon Services buvo įgaliojusi Amazon FC Graben GmbH – tai pačiai grupei priklausančią įmonę, eksploatuojančią prekių sandėlį ir turinčią buveinę Grabene (toliau – Amazon FC), sandėliuoti šios pardavėjos prekes savo sandėlyje.

11.

Sužinojusi apie prekybą tomis prekėmis, Coty Germany nurodė, kad teisės į prekių ženklą, kuriuo ženklinami kvepalai, dar nėra pasibaigusios, ir įpareigojo pardavėją nebesiūlyti šių prekių. Atsakydama pardavėja įsipareigojo nutraukti neteisėtus veiksmus ir pripažino, kad pažeidus šį įsipareigojimą jai grės sankcijos.

12.

2014 m. birželio 2 d. raštu Coty Germany pareikalavo, kad Amazon Services atiduotų visus pardavėjai priklausančius kvepalus „Davidoff Hot Water EdT 60 ml“. Amazon Services perdavė paketą, kuriame buvo 30 vienetų šių kvepalų buteliukų. Po to, kai kita Amazon grupei priklausanti bendrovė pranešė, kad vienuolika iš šių 30 vienetų priklauso kitam pardavėjui, Coty Germany pareikalavo, kad Amazon Services praneštų jai to pardavėjo pavardę (pavadinimą) ir adresą; ji pridūrė, kad 29 iš 30 gautų kvepalų buteliukų atveju teisės į prekių ženklą, kuriuo ženklinami šie kvepalai, dar nepasibaigusios. Amazon Services jai atsakė, kad nebeįmanoma nustatyti, kuriai bendrovei priklauso vienuolika nurodytų vienetų.

13.

Manydama, kad Amazon Services ir Amazon FC veiksmai pažeidė jos teises į prekių ženklą, Coty Germany pareiškė ieškinį, siekdama, kad abi bendrovės būtų įpareigotos Vokietijoje vykdant komercinę veiklą nebelaikyti arba nebesiųsti (galbūt naudojantis trečiųjų asmenų paslaugomis) prekių ženklu „Davidoff Hot Water“ pažymėtų kvepalų siekiant pateikti juos rinkai.

14.

Ieškinys dėl veiksmų nutraukimo susijęs su prekėmis, kurias šalies, taip pat bet kurios kitos Sąjungos valstybės narės arba Europos ekonominės erdvės susitarimo susitariančiosios šalies rinkai pateikė ne prekių ženklo savininkas arba trečiasis asmuo su prekių ženklo savininko sutikimu ( 9 ). Šiame ieškinyje taip pat buvo reikalaujama atlyginti žalą (prašoma kompensacija –1973,90 EUR; prie jos pridedamos 5 % palūkanos, skaičiuojamos nuo 2014 m. spalio 24 d.).

15.

Coty Germany reikalavimai buvo atmesti ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose ( 10 ). Apeliacinis teismas visų pirma nurodė, kad:

16.

Dėl šio sprendimo buvo pateiktas kasacinis skundas („peržiūrai“ atlikti) Bundesgerichthof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas); šis teismas pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog Coty Germany pareiškė ieškinį dėl veiksmų nutraukimo (o tai reiškia, kad kyla pasikartojimo rizika), ieškinys bus pagrįstas tik jei atsakovių veiksmais pažeidimas padarytas ir vykdant šiuos veiksmus, ir kasaciniam teismui priimant sprendimą.

17.

Taigi teismui a quo reikia išaiškinimo, ar pagal Reglamento 2017/1001 9 straipsnio 3 dalies b punktą asmuo, sandėliuojantis prekes, kuriomis pažeidžiamos teisės į prekių ženklą, ir nežinantis apie tokį pažeidimą, laiko šias prekes tam, kad jos būtų siūlomos ar pateikiamos rinkai, kai jas siūlyti arba parduoti ketina ne jis pats, o trečiasis asmuo.

18.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad į šį klausimą reikia atsakyti neigiamai, nes:

19.

Tokiomis aplinkybėmis Bundesgerichthof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) pateikia Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą dėl Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 2 dalies b punkto ir Reglamento 2017/1001 9 straipsnio 3 dalies b punkto išaiškinimo:

„Ar asmuo, kuris, nežinodamas apie teisių pažeidimą, trečiojo asmens užsakymu sandėliuoja teises į prekių ženklą pažeidžiančias prekes, laiko šias prekes siūlymo ar pateikimo rinkai tikslais, jei ne jis pats, o tik trečiasis asmuo ketina šias prekes siūlyti arba pateikti rinkai?“

20.

Nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gavo 2018 m. rugsėjo 7 d.; rašytines pastabas pateikė Coty Germany, Amazon Services ir Europos Komisija. Jų visų, taip pat Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės atstovai dalyvavo 2019 m. rugsėjo 19 d. surengtame teismo posėdyje.

21.

Coty Germany teigia, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą netinkamai išdėstyta byloje nagrinėjama situacija, todėl jai kyla abejonių dėl prejudicinio klausimo priimtinumo, nes šis klausimas yra hipotetinis. Ji nurodo, kad įmonių Amazon Services ir Amazon FC veiksmai nėra vien prekių saugotojo ar vežėjo veiksmai: jų dalyvavimas vykdant sutartis dėl platformoje siūlomų prekių ir gaunamas atlygis už pardavimą rodo, kad, be kita ko, jos yra išsamiai informuojamos apie sandėliuojamas ir parduodamas prekes.

22.

Coty Germany mano, kad tos dvi įmonės ne tik suteikia galimybę naudotis elektronine pardavimo platforma ir atitinkamai sandėliuoja savo klientų parduodamas prekes, bet ir teikia tam tikras paslaugas, turinčias pridėtinę vertę siekiant platinti šias prekes (nagrinėjamoje byloje – prekes, pažeidžiančias teises į prekių ženklą). Be to, pardavėjas joms suteikė visus įgaliojimus faktiškai turėti prekes.

23.

Teisingumo Teismas ne kartą pripažino, kad per SESV 267 straipsnyje numatytą procesą jis negali nei nagrinėti klausimų, kurie yra fakto klausimai ( 12 ), nei tikrinti tų faktų tikrumo ( 13 ). Pagal Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų kompetencijos paskirstymą Teisingumo Teismas turi atsižvelgti į prejudicinių klausimų faktines ir teisines aplinkybes, nurodytas sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo ( 14 ).

24.

To, kad viena iš bylos šalių ginčija tam tikras faktines aplinkybes, kurias nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, arba laiko jas nepakankamomis, neužtenka siekiant atmesti prejudicinį klausimą kaip nepriimtiną. Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti tų faktinių aplinkybių tikslumo, o prejudiciniams klausimams turi būti taikoma reikšmingumo prezumpcija ( 15 ). Šie klausimai pripažįstami nepriimtinais tuomet, kai, be kitų pagrindų, yra akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su bylos aplinkybėmis ar dalyku ( 16 ). Viso to nėra šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą atveju.

25.

Vis dėlto neabejotina, kad nors faktines aplinkybes privalo įvertinti nacionalinis teismas, Teisingumo Teismas turi stengtis pateikti jam naudingų atsakymų ( 17 ). Niekas netrukdo Teisingumo Teismui, remiantis bylos medžiaga ir jam nurodytomis pastabomis, pateikti nacionaliniam teismui gaires dėl prašyme priimti prejudicinį sprendimą nenagrinėjamų klausimų, jeigu jis mano, kad to reikia siekiant pagerinti bendradarbiavimą su teismu a quo ( 18 ).

26.

Per teismo posėdį Teisingumo Teismas paprašė Amazon Services ir Amazon FC patikslinti „Amazon pagal savo programą „Amazon logistika“ teikiamų paslaugų apimtį“. Visų pirma jis paprašė „nurodyti, kokia yra jų pozicija dėl Coty Germany rašytinėse pastabose pateikto aprašymo <…>, susijusio su pagrindinėje byloje nagrinėjamais sandoriais, kuriuos Amazon vykdo trečiojo asmens – pardavėjo – sąskaita“. Šie klausimai savaime rodo, kad iš pradžių siekta papildyti faktinę informaciją, kuri (galbūt šiek tiek glaustai) pateikta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą.

27.

Taigi atsižvelgdamas į tai, kaip vyko procesas dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, taikysiu dvejopą požiūrį, remdamasis atitinkamomis pozicijomis dėl faktinių aplinkybių, o ne tų aplinkybių versijomis:

28.

Pirmasis požiūris, kartoju, pagrįstas Bundesgerichthof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) pateiktu aprašymu, kuris sutampa su esančiu apeliacinio teismo sprendime. Šis nacionalinis teismas galiausiai turės nuspręsti, ar reikia atsižvelgti tik į faktines aplinkybes, išdėstytas žemesnės instancijos teismų (paprastai taip daro kasacinis teismas), ar galima remtis ir daugiau aplinkybių ir įvertinti kitų aspektų, kurių jis nenurodė savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą, įtaką.

29.

Bet kuriuo atveju yra du aspektai, kurių neginčija nė viena iš šalių: a) prekių ženklas buvo naudojamas komerciniais tikslais be jo savininko (arba savininko licencijos turėtojo) sutikimo; b) dėl šio naudojimo pažeistos teisės į prekių ženklą, kurios nebuvo pasibaigusios, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2017/1001 15 straipsnį, taigi tai nebuvo prekės, kurios, „pažymėtos tuo prekių ženklu paties savininko arba su jo sutikimu[,] buvo išleistos į Europos ekonominės erdvės rinką“.

30.

Sąjungos prekių ženklo registracija suteikia savininkui išimtines teises uždrausti visoms trečiosioms šalims, neturinčioms jo sutikimo, vykdant komercinę veiklą naudoti bet kokį tam prekių ženklui tapatų žymenį, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios toms prekėms arba paslaugoms, kurioms prekių ženklas įregistruotas. Tai nustatyta Reglamento 2017/1001 9 straipsnio 2 dalyje.

31.

Prekių ženklo savininkas gali uždrausti tretiesiems asmenims „siūlyti žymeniu pažymėtas prekes, pateikti jas į rinką arba šiais tikslais jas sandėliuoti, taip pat siūlyti ar teikti juo pažymėtas paslaugas“ tik jeigu įvykdytos tos sąlygos (t. y. sąlygos, nurodytos minėtoje 2 dalyje). Tai nustatyta to paties straipsnio 3 dalies b punkte.

32.

Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neklausia dėl 2 dalyje nurodytų sąlygų, manau, kad turiu išnagrinėti šią dalį, nes ji gali turėti įtakos atsakymui į jo prejudicinį klausimą. Be to, su naudojimu susijusių problemų vėl kyla tada, kai reikia nagrinėti tos pačios nuostatos 3 dalies išaiškinimą.

33.

Apeliacinio teismo sprendime pripažinta, kad Amazon FC veiksmai neapėmė naudojimo, kaip jis suprantamas pagal minėtą 2 dalį ( 19 ), tačiau šis teiginys plačiau nekomentuojamas, nes ginčas išspręstas pripažinus, kad prekes įmonė turėjo nesiekdama jų parduoti ir nežinodama, kad nepasibaigusios teisės į prekių ženklą, kuriuo jos paženklintos.

34.

Dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pažymėtina, kad, regis, aplinkybėms, kuriomis Amazon Services ir Amazon FC naudoja ginčijamą prekių ženklą, jis netiesiogiai taiko Reglamento 2017/1001 9 straipsnio 2 dalies a punktą.

35.

Vis dėlto Komisija pažymi, kad Amazon grupei priklausančios įmonės nagrinėjamo žymens tikriausiai nenaudojo kaip prekių ženklo, taigi neįvykdytos Reglamento 2017/1001 9 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygos. Kadangi 2 dalis yra būtina išankstinė sąlyga siekiant taikyti 3 dalį, tuo atveju, jeigu būtų pritarta Komisijos požiūriui, 3 dalies nagrinėti nereikėtų.

36.

Komisija mano, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog tarpininkams ( 20 ), kaip antai prekių sandėliuotojams ir vežėjams, teikiantiems paslaugas tretiesiems asmenims, netenka atsakomybė už jų padarytus teisių į prekių ženklą pažeidimus, nes jie žymens nenaudoja, pateikdami savo komercinį pranešimą ar vykdydami ekonominę veiklą ( 21 ).

37.

Komisija taip pat primena spendimą, kurį Teisingumo Teismas priėmė, išnagrinėjęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl elektroninės prekyvietės operatoriaus (eBay) veiksmų; šio operatoriaus interneto svetainėje buvo pateikiami skelbimai apie Sąjungos prekių ženklų saugomas prekes, kurias siūlė pirkti asmenys, šiuo tikslu įsiregistravę ir susikūrę pardavėjo paskyrą (eBay atskaitydavo tam tikrą procentinę dalį nuo atliekamų sandorių vertės). Teisingumo Teismas mano, kad toks operatorius nesinaudoja prekių ženklu vien dėl to, kad jį rodo savo elektroninės prekyvietės platformoje pardavėjo naudai ( 22 ).

38.

Teisingumo Teismas pripažino, kad:

39.

Taigi Teisingumo Teismas išskiria operatorius, siekdamas nustatyti, ar trečiasis asmuo naudojasi prekių ženklui tapačiu žymeniu. Pagal Reglamento 2017/1001 9 straipsnio 2 dalį tokiu žymeniu trečiasis asmuo nesinaudoja, kai vien siūlo techninį sprendimą, reikalingą tam, kad būtų galima naudoti žymenį ( 25 ), arba kai imasi pasyvių veiksmų, nevykdydamas tiesioginės ar netiesioginės veiksmo, kuriuo pasireiškia naudojimas, kontrolės ( 26 ).

40.

Taip pat siekdamas išnagrinėti, ar tokiais atvejais yra naudojamas žymuo, Teisingumo Teismas analizuoja žymens ir paslaugos teikėjo teikiamos paslaugos ryšį ( 27 ). Jei šio ryšio nėra, paslaugos teikėjas prekių ženklu nesinaudoja.

41.

Atsižvelgiant į nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą išdėstytas faktines aplinkybes būtų galima daryti išvadą, kad Amazon Services ir Amazon FC nenaudoja paties prekių ženklo, kuriuo ženklinami kvepalai: jos tik teikia pardavėjams ir pirkėjams tipines tarpininkavimo paslaugas, nenaudodamos žymens Davidoff savo komerciniuose pranešimuose ir ekonominėje veikloje.

42.

Vis dėlto, jeigu būtų laikomasi pirma nurodyto alternatyvaus požiūrio į faktines aplinkybes, būtų galima pripažinti, kad Amazon grupei priklausančios įmonės naudojo žymenį Davidoff, nes ne tik pardavėjams leido naudotis skaitmeninėmis techninėmis priemonėmis, bet ir paslaugą teikė taip, kad atsirado žymens ir minėtos paslaugos ryšys.

43.

Taigi manau, kad Komisija laikosi tinkamos pozicijos; pagal šią poziciją, suabejojus dėl prekių ženklo naudojimo tuo atveju, jei Amazon grupei priklausančios įmonės tik sukuria būtinas technines sąlygas, kad šį ženklą galėtų naudoti tretieji asmenys ( 28 ), atsiranda galimybė, kad tos įmonės gali naudoti prekių ženklą vykdant komercinę veiklą. Tam, kad taip būtų, teikdamos savo paslaugas jos turėtų vykdyti aktyvius veiksmus ir tiesioginę ar netiesioginę veiksmo, kuriuo pasireiškia naudojimas, kontrolę ( 29 ); tai turėtų išnagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Šį klausimą nagrinėsiu vėliau.

44.

Jeigu siekiant dialektinių tikslų būtų pripažinta, kad įvykdytos Reglamento 2017/1001 9 straipsnio 2 dalies b punkte numatytos sąlygos, toliau reikia nustatyti šio straipsnio 3 dalies b punkte reglamentuojamo ius prohibendi ribas.

45.

Vieni iš veiksmų, kuriuos prekių ženklo savininkas gali uždrausti jo sutikimo neturintiems tretiesiems asmenims, yra „siūlyti prekes“, „pateikti jas rinkai“ arba „šiais tikslais jas sandėliuoti“. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konkrečiai klausia, ką reiškia sąvoka „turėjimas <…> siekiant siūlyti arba pateikti rinkai“ prekes, pažeidžiančias teises į prekių ženklą ( 30 ).

46.

Sąvokos „turėjimas“, kurios konkrečius aspektus nagrinėja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nėra nė vienoje Reglamento 2017/1001 9 straipsnio 3 dalies b punkto kalbinėje versijoje. Tiesiogiai su teisiniu turėjimo institutu (possessio) susiję žodžiai vartojami tik prancūzų kalba („détenir“) ir vokiečių kalba („besitzen“). Kitose versijose, kaip antai ispanų, italų, portugalų, anglų ir švedų, pirmenybė teikiama veiksmažodžiams ar daiktavardžiams, reiškiantiems prekių sandėliavimo veiksmą ( 31 ).

47.

Vis dėlto manau, kad visomis kalbomis išreiškiama mintis, susijusi su turėjimu siekiant komercinių tikslų, nes reikalaujama prekes sandėliuoti (arba turėti, atsižvelgiant į tas kalbines versijas, kuriose vartojamas šis žodis) „šiais tikslais“, t. y. siekiant jas siūlyti arba pateikti rinkai; antrosios sakinio dalies kalbinių skirtumų nenustatyta.

48.

Taigi sąlygos, kuriomis taikomas šis prekių ženklo savininko ius prohibendi aspektas, yra dvi ir jos abi turi būti įvykdytos, kad būtų padarytas šios teisės pažeidimas:

49.

Kiek tai susiję su turėjimu, reikia atskirti dvi situacijas – sandėliavimo ir elektroninės prekyvietės operatoriaus:

50.

Taikant šias kategorijas teismo a quo aprašytoms faktinėms aplinkybėms, nei Amazon Services, nei Amazon FC neturi teises į prekių ženklą pažeidžiančių prekių, skirtų pateikti rinkai arba siūlyti, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2017/1001 9 straipsnio 3 dalies b punktą. Taigi sutinku su šio teismo vertinimu, kad tų įmonių veiksmams taikytina minėta nuostata.

51.

Vis dėlto šis vertinimas galėtų pasikeisti, jeigu būtų laikomasi pirma nurodyto alternatyvaus požiūrio į faktines aplinkybes. Laikantis šio požiūrio, Amazon Services ir Amazon FC abi dalyvauja įgyvendinant integruotą verslo modelį ir vykdo aktyvius veiksmus per pardavimo procesą, kuris teisės akte būtent yra nurodytas kaip pavyzdys, išvardijant tokius veiksmus, kaip „siūlyti prekes“, „pateikti jas rinkai“ arba „šiais tikslais jas sandėliuoti“. Šie aktyvūs veiksmai atliekami dėl to, kad vykdoma visapusiška pardavimo proceso kontrolė.

52.

Kalbant apie Amazon grupei priklausančių įmonių veiklą, išnagrinėtą atsižvelgiant į šį aspektą, reikia išskirti išorinius veiksnius (suvokiamus vidutinio vartotojo, įsigyjančio prekę per Amazon) ir vidinius veiksnius (kurie susiję su pardavėjo ir Amazon ryšiu ir kurių išorės subjektai nesuvokia) ( 34 ).

53.

Dėmesį sutelksiu į galutinį vartotoją, kuris trečiojo asmens prekę įsigyja naudodamasis tinklalapiu, kaip antai amazon.de, ir šis sandoris vykdomas naudojantis programa „Amazon logistika“. Kadangi pirkėjas galėtų suprasti, kad prekes parduoda Amazon Services, t. y. kad „prekybos veikloje egzistuoja materialus ryšys tarp šių prekių ir jas pagaminusios įmonės“ ( 35 ), būtų galima daryti tokią pačią išvadą, kurią Teisingumo Teismas padarė ankstesnėje savo jurisprudencijoje, t. y. pripažinti, kad prekių ženklu naudojamasi.

54.

Pirkėjui, ieškančiam prekės Amazon tinklalapyje, rodomi įvairūs tos pačios prekės pasiūlymai, kurie gali būti ir pardavėjų, sudariusių sutartį su Amazon dėl jų prekių pateikimo rinkai naudojantis elektronine prekyviete, ir pačios Amazon, parduodančios šias prekes savo sąskaita. Ne visada lengva net ir pakankamai informuotam ir protingai pastabiam interneto naudotojui atskirti, ar jam rodomos prekės pagamintos prekių ženklo savininko arba su juo ekonomiškai susijusios įmonės, ar, priešingai, trečiojo asmens ( 36 ). Taip kenkiama pagrindinei prekių ženklo funkcijai, t. y. funkcijai nurodyti prekės kilmę.

55.

Koordinuotai veikiančios šios grupės įmonės pagal programą „Amazon logistika“ ne tik užtikrina neutralų prekių sandėliavimą ir vežimą, bet ir vykdo daug platesnio spektro veiklą.

56.

Iš tikrųjų pasirinkęs šią programą pardavėjas Amazon perduoda kliento pasirinktas prekes ir Amazon grupei priklausančios įmonės šias prekes priima, sandėliuoja savo paskirstymo centruose, paruošia (net gali jas ženklinti, tinkamai pakuoti arba suvynioti kaip dovaną) ir siunčia pirkėjui. Amazon taip pat negali savo tinklalapyje skelbti reklamos ( 37 ) ir platinti pasiūlymų. Be to, Amazon aptarnauja klientus, siekdama juos konsultuoti ir priimti grąžinamas prekes, ir administruoja prekių su trūkumais grąžinimą ( 38 ). Amazon taip pat iš pirkėjo gauna mokėjimą už prekes ir paskui sumokėtą sumą perveda pardavėjui į jo banko sąskaitą ( 39 ).

57.

Atsižvelgiant į šį aktyvų ir koordinuotą Amazon įmonių dalyvavimą pateikiant rinkai prekes reikia pripažinti, kad Amazon atlieka daug pardavėjo darbų, įskaitant „sunkų darbą“, kaip nurodyta jos tinklalapyje. Šiame tinklalapyje, skatinant pardavėjus naudotis programa „Amazon logistika“, nurodyta: „Atsiųskite savo prekes, o mes pasirūpinsime likusiais darbais.“ Šiomis aplinkybėmis Amazon įmonės vykdo „aktyv[ius] [veiksmus] ir tiesioginę ar netiesioginę veiksmo, kuriuo pasireiškia [prekių ženklo] naudojimas, kontrolę“ ( 40 ).

58.

Jeigu nagrinėjamu atveju būtų patvirtinta, kad Amazon įmonės pagal programą „Amazon logistika“ teikė šias paslaugas (ar bent svarbiausias paslaugas) ( 41 ), būtų galima pripažinti, kad jos, kaip elektroninės prekyvietės operatorius arba kaip sandėliuotojas, atlieka prekių pateikimo rinkai funkcijas, daug platesnes nei vien techninių sąlygų sukūrimas siekiant naudoti žymenį. Taigi jeigu prekė pažeistų šio prekių ženklo savininko teises, savininkas teisėtai galėtų uždrausti naudoti žymenį.

59.

Svarbaus Amazon įmonių vaidmens, pateikiant rinkai prekes, negalima sumenkinti atskirai vertinant kiekvienos jų specifinę veiklą. Jei sandėliavimas, užsakymų tvarkymas ir kitos šių įmonių teikiamos paslaugos būtų vertinamos taip pat kaip tos, kurias teikia paprastas savarankiškas vežėjas ar sandėliuotojas pagal verslo modelį, nesusijusį su jokiu kitu platinimo grandinės sandoriu, tai prieštarautų ekonominei realybei ir vienodo požiūrio principui ( 42 ).

60.

Iki šiol pateiktoms pastaboms taip pat neprieštarauja tai, kad Amazon grupei priklausančios įmonės teigia veikiančios kaip tarpininkės pardavėjo sąskaita. Pirma, kaip jau pažymėta, šis tariamas tarpininkavimas turi aktyvaus dalyvavimo pateikiant prekių rinkai požymių. Antra, Teisingumo Teismas mano, kad „nesvarbu tai, jog trečiasis asmuo žymenį naudoja prekyboje prekėmis dėl kito ūkinės veiklos subjekto, kuris turi nuosavybės teisę į šias prekes, interesų [pateikdamas rinkai prekes kito veiklos subjekto, kuris vienintelis turi teisę į šias prekes, sąskaita]“ ( 43 ).

61.

Pagaliau nagrinėjamu atveju nesvarbu tai, kad Amazon grupei priklausančios įmonės „vykstant sandoriui, kuriame j[os] dalyvauja, <…> neįgis nuosavybės teisės į [prekes]“ ( 44 ).

62.

Kadangi šioje byloje tarpininko vaidmuo nėra neutralus, informacinės visuomenės paslaugų teikėjų atleidimas nuo atsakomybės, numatytas Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalyje, šioje byloje netaikomas. Toks atleidimas taikomas tik eksploatavimo techninio proceso ir prieigos prie ryšių tinklo, kuriuo perduodama arba kuriame laikinai saugoma trečiųjų šalių suteikta informacija, suteikimo atveju ( 45 ). Taigi jis negali būti taikomas tokiai veiklai, kaip prekių fizinis sandėliavimas ir faktinis perdavimas.

63.

Be to, Teisingumo Teismas paneigė, kad Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalis taikoma elektroninės prekyvietės operatoriui, kuris atlieka aktyvų vaidmenį, kaip antai teikia „pagalbą, skirtą visų pirma patobulinti <…> pasiūlymų pirkti prekes teikim[ui] ar juos [jiems] reklamuoti“ ( 46 ).

64.

Reglamento 2017/1001 9 straipsnio 3 dalies b punkte reikalaujama, kad būtų ryšys tarp teises į prekių ženklą pažeidžiančių prekių turėjimo ir tikslų siūlyti šias prekes visuomenei arba pateikti jas rinkai.

65.

Amazon Services ir Amazon FC teigia, kad nėra tiesiogiai susijusios su šiais tikslais, nes tik teikia paslaugas tikriesiems pardavėjams. Jos įspėja, kad jeigu atsakomybė už teisių į prekių ženklą pažeidimą būtų išplėsta ir taikoma prekybininkams, kurie prekes sandėliuoja, tačiau neketina jų parduoti (paprastai taip daro bet kokie tarpininkai, sandėliuotojai, vežėjai arba ekspeditoriai), atsirastų didelis teisinis nesaugumas vykdant teisėtą prekybą.

66.

Atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pritaria šiam teiginiui, nes savo klausime nurodo „asm[enį], kuris <…> trečiojo asmens užsakymu sandėliuoja teises į prekių ženklą pažeidžiančias prekes, <…> [kai] ne jis pats, o tik trečiasis asmuo ketina šias prekes siūlyti arba pateikti rinkai“.

67.

Taigi būtų galima teigti, kad taip suformuluotas klausimas kartu yra ir atsakymas: jeigu tik trečiasis asmuo (pardavėjas) siekia arba ketina siūlyti ar pateikti rinkai prekes, atmetama prielaida, kad tokį tikslą ar ketinimą taip pat gali turėti Amazon grupei priklausančios įmonės. Šių įmonių veiksmams paprasčiausiai negalima taikyti Reglamento 2017/1001 9 straipsnio 3 dalies b punkto, nes nesiekiama toje nuostatoje reikalaujamo tikslo.

68.

Atsakymas ir vėl galėtų būti kitoks, jeigu būtų laikomasi tokio požiūrio į faktines aplinkybes, pagal kurį akcentuojami atskiri Amazon grupei priklausančių įmonių veiksmai, t. y. įmonių, kaip visiškai atskirai dalyvaujančių pateikiant rinkai prekes pagal programą „Amazon logistika“, veiksmai.

69.

Laikantis šio požiūrio, kuris akivaizdžiai yra daug platesnis už požiūrį, kad minėtos įmonės yra tik neutralios pardavėjo padėjėjos, sunku paneigti, kad tos įmonės kartu su pardavėju siekia siūlyti ar pateikti rinkai ginčijamas prekes.

70.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas (jis mano, kad būtent trečiasis asmuo siekia siūlyti prekes ar pateikti jas rinkai) aiškiai nurodė, kad prekes turinčios įmonės nežinojo apie pažeidimą, ir šis veiksnys gali turėti įtakos nustatant tų įmonių atsakomybę. Logiška, kad teismas nurodo Amazon priklausančias įmones, kurios yra atsakovės šioje byloje.

71.

Pagal Reglamento 2017/1001 17 straipsnį Sąjungos prekių ženklo pažeidimo klausimus reglamentuoja nacionalinių prekių ženklų pažeidimams skirti nacionaliniai įstatymai (1 dalis). Pats reglamentas „nekliudo imtis valstybių narių įstatymų numatytų veiksmų prieš Europos Sąjungos prekių ženklą [nekliudo remiantis valstybių narių teise pareikšti ieškinių dėl Sąjungos prekių ženklo], ypač civilinės atsakomybės <…> atvejais“ (2 dalis). Šio reglamento 129 straipsnio 2 dalyje priduriama, kad „[v]isiems su prekių ženklu susijusiems klausimams, kurių nereglamentuoja šis reglamentas, susijęs ES prekių ženklų teismas taiko taikytiną nacionalinę teisę“.

72.

Pagal Direktyvos 2004/48 1 straipsnį ( 47 ) taikytina nacionalinė teisė, pirma, yra teisė, suformuota į nacionalinę teisę perkėlus šią direktyvą. Antra, pagal jos 15 konstatuojamąją dalį Direktyva 2004/48 nepažeidžia Direktyvos 2000/31, todėl taip pat taikytini nacionalinės teisės aktai, kuriais į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 2000/31.

73.

Aplinkybė, kad subjektas žinojo arba nežinojo apie teisių į prekių ženklą pažeidimą, yra svarbi elektroninės prekyvietės atveju: tai matyti iš Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalies dėl tarpinių paslaugų teikėjų atleidimo nuo atsakomybės ir iš Teisingumo Teismo pateikto šios dalies išaiškinimo.

74.

Kaip jau nurodyta, Sprendime L’Oréal pripažįstama, kad nuo atsakomybės neatleidžiamas operatorius, kuris atlieka aktyvų vaidmenį ir dėl to gauna informacijos apie jo serveryje saugomus pasiūlymus pirkti prekes ( 48 ). Neutralus operatorius taip pat neatleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu turėjo faktinių žinių apie neteisėtą veiklą arba apie neteisėtą informaciją ir, kiek tai susiję su ieškiniu dėl žalos atlyginimo, žinojo apie faktus ar aplinkybes, rodančias, kad verčiamasi neteisėta veikla arba teikiama neteisėta informacija ( 49 ).

75.

Kalbant apie žalos atlyginimą, pagal Direktyvą 2004/48 taip pat gali būti svarbu tai, kad subjektas žinojo (arba nežinojo) apie neteisėtumą. Tai matyti iš 13 straipsnio 1 dalies, susijusios su pažeidėjais. Dėl tarpininkų tame pačiame straipsnyje (2 dalyje) valstybėms narėms leidžiama nuspręsti, kokia tvarka taikytina subjektui, kuris „dalyvavo teises pažeidžiančioje veikloje, nežinodamas arba neturėdamas pagrindo žinoti“ apie tai.

76.

Kitas klausimas, nors ir susijęs su žinojimo svarba, yra reikiamos priemonės, kurių tarpininkas ėmėsi, kad gautų žinių. Tam tikrų gairių pateikiama Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, susijusioje su Direktyvos 2004/48 11 straipsnio paskutiniu sakiniu (dėl teismams suteikiamų įgaliojimų dėl tarpininkų, kurių paslaugomis naudojosi trečioji šalis, pažeisdama intelektinės nuosavybės teises) ( 50 ).

77.

Sprendime L’Oréal Teisingumo Teismas nagrinėjo priemones, kurių imtis pagal tą nuostatą galima reikalauti iš elektroninių paslaugų teikėjo, siekiant užtikrinti būsimų trečiojo asmens intelektinės nuosavybės teisių pažeidimų prevenciją. Pirma, jis priminė Direktyvos 2000/31 15 straipsnį, pagal kurį netaikoma bendra pareiga stebėti paslaugų teikėjus. Antra, Teisingumo Teismas rėmėsi Direktyvos 2004/48 3 straipsnio 2 dalimi ir pabrėžė, kad priemonės, skirtos užtikrinti, kad būtų paisoma intelektinės nuosavybės teisių, turi būti taikomos taip, kad nebūtų sukuriama teisėtos prekybos kliūčių.

78.

Šiomis aplinkybėmis manau, kad užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp teisių į prekių ženklą apsaugos ir kliūčių teisėtai prekybai nebuvimo būtų galima pasiūlius tarpininkus atskirti pagal tai, kokios rūšies paslaugas jie teikia tiesioginiam teisių į prekių ženklą pažeidėjui.

79.

Taigi vien sandėliuotojai, atliekantys tik pagalbinius darbus, būtų atleidžiami nuo atsakomybės, jeigu teises pažeidžiančioje veikloje dalyvavo nežinodami arba neturėdami pagrindo žinoti apie pažeidimą, kitaip tariant, jeigu nežinojo ir negalėjo žinoti, kad prekė, kurią pardavėjas pateikia rinkai, nepaisydamas prekių ženklo savininko teisių, yra pateikiama neteisėtai.

80.

Atsižvelgiant į tam tikrus niuansus, kurių dabar nebūtina minėti, negalima reikalauti, kad vien sandėliuotojai specialiai privalėtų imtis reikiamų priemonių, siekdami kiekvienu atveju įsitikinti, kad paisoma prekių ženklo, kuriuo pažymėtos jiems patikėtos prekės, savininko teisių, nebent neteisėtas pažeidimas būtų akivaizdus. Šis visuotinai taikomas reikalavimas pernelyg apsunkintų įprastą tų įmonių, kaip papildomų prekybos paslaugų teikėjų, prekybos veiklą ( 51 ).

81.

Kitaip yra tuo atveju, kai įmonės, kaip antai atsakovės, teikdamos paslaugas pagal programą „Amazon logistika“, dalyvauja pirma aprašytu būdu pateikiant prekes rinkai. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad šios įmonės nežinojo, jog prekės pažeidžia teises į prekių ženklą, kurio licenciją turi Coty Germany, tačiau mano, kad dėl šio nežinojimo jos nebūtinai atleidžiamos nuo atsakomybės.

82.

Atsižvelgiant į nurodytą šių įmonių dalyvavimą pagal tą programą pateikiant rinkai prekes galima reikalauti, kad jos imtųsi ypač kruopščių veiksmų (reikiamų priemonių), tikrindamos prekių, kuriomis prekiauja, teisėtumą. Šios įmonės negali būti automatiškai atleidžiamos nuo atsakomybės ir atsakomybė negali tekti tik pardavėjui būtent dėl to, kad įmonės žino, jog be tokios patikros ( 52 ) jomis lengvai gali būti pasinaudota kaip kanalu parduodant „neteisėtas, suklastotas, piratines, vogtas arba kitaip neteisėtai gautas ar neetiškas prekes, pažeidžiančias trečiųjų asmenų nuosavybės teises“ ( 53 ).

83.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kaip paskutinės instancijos teismas, turi priimti sprendimą dėl atsakovių civilinės atsakomybės, remdamasis faktinėmis aplinkybėmis, kurias laiko įrodytomis. Atsižvelgdamas į tai, kad paskutinė prejudicinio klausimo dalis susijusi tik su įtaka, kurią šiam sprendimui galėtų turėti aplinkybė, kad atsakovės nežinojo apie prekių ženklo savininko teisių pažeidimą, manau, kad vien dėl šio nežinojimo jos neatleidžiamos nuo atsakomybės.

84.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) pateiktą prejudicinį klausimą:

2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo 9 straipsnio 2 dalies b punktas ir 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo 9 straipsnio 3 dalies b punktas turi būti aiškinami taip: