1.

Έεα πτερόεντα – žodžiai turi sparnus. Šis posakis, kuris buvo vartojamas dar Homero laikais ( 2 ), turi dvejopą reikšmę: žodžiai nuskrenda vėjo nešami ( 3 ), taip pat tai reiškia, kad jie sparčiai keliauja ir greitai sklinda. Šioje byloje, kuri yra susijusi su per radijo interviu padarytais pareiškimais, svarbesnė yra antroji reikšmė. Šiandien radijo ar televizijos laidoje pasakyti arba socialiniais tinklais perduoti žodžiai greitai sklinda ir sukelia pasekmių. Pagrindinėje byloje nagrinėjami žodiniai pareiškimai atkeliavo iki Liuksemburgo ir Teisingumo Teismui atsirado galimybė išaiškinti 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, nuostatas ( 4 ). Ar direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a punkto, kuriuo draudžiama diskriminacija įsidarbinant, taikymo sritis taip pat apima radijo laidoje padarytą bendro pobūdžio pareiškimą, kad interviu duodantis asmuo nepriimtų homoseksualių asmenų dirbti savo advokatų kontoroje? Be to, ar tuo atveju, jeigu nėra identifikuoto nukentėjusiojo, asociacija gali siekti įgyvendinti diskriminacijos užimtumo ir profesinėje srityje draudimą, įskaitant žalos atlyginimo priteisimą?

2.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 10 straipsnyje nustatyta, kad:

„1.   Kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Tai teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybių sienų. Šis straipsnis neturi trukdyti valstybėms kelti reikalavimą licencijuoti radijo, televizijos ar kino įstaigas.

2.   Naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai susiję su pareigomis bei atsakomybe, gali būti sąlygojamas tokių formalumų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kurias numato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar viešosios tvarkos interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, žmonių sveikatai bei moralei, taip pat kitų asmenų orumui ar teisėms apsaugoti, užkirsti kelią konfidencialios informacijos atskleidimui ar teisminės valdžios autoritetui ir nešališkumui garantuoti.“

3.

14 straipsnyje draudžiama diskriminacija ir jame nurodyta, kad „[n]audojimasis šios Konvencijos pripažintomis teisėmis ir laisvėmis turi būti garantuojamas be jokios diskriminacijos dėl lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokio statuso.“

4.

Tačiau teisės į įsidarbinimą nėra tarp konkrečių EŽTK saugomų teisių.

5.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) ( 5 ) 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „[k]iekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo įsitikinimus, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijoms nekliudant ir nepaisant valstybių sienų.“

6.

15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „[k]iekvienas turi teisę į darbą ir užsiimti laisvai pasirinkta profesija ar veikla“.

7.

21 straipsnio 1 dalyje draudžiama „bet kokia diskriminacija, ypač dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos“.

8.

52 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „[b]et koks šios Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės. Remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka [ES] pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.“ 52 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „[š]ioje Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių [EŽTK] garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta toje Konvencijoje. Ši nuostata nekliudo [ES] teisėje numatyti didesnę apsaugą.“

9.

Direktyvos 2000/78/EB konstatuojamosiose dalyse visų pirma nustatyta:

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

10.

1 straipsnyje nurodyta, kad direktyvos tikslas – „nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą“.

11.

2 straipsnyje „Diskriminacijos sąvoka“ nustatyta:

„1.   Šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje:

<…>

5.   Ši direktyva nepažeidžia priemonių, numatytų nacionaliniuose teisės aktuose, kurie demokratinėse visuomenėse yra būtini visuomenės saugumui, viešajai tvarkai palaikyti ir kriminalinių nusikaltimų prevencijai, kitų asmenų sveikatos, teisių ir laisvių apsaugai.“

12.

3 straipsnyje „Taikymo sritis“ nurodyta:

„1.   Neviršijant [ES] suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas:

13.

8 straipsnyje nustatyta:

„1.   Valstybės narės gali įdiegti arba toliau taikyti nuostatas, kurios būtų palankesnės vienodo požiūrio principo įgyvendinimui, nei šioje direktyvoje nustatytos.

2.   Šios direktyvos įgyvendinimas jokiomis aplinkybėmis nėra pagrindu šioje direktyvoje aptariamose srityse sumažinti valstybių narių apsaugos nuo diskriminacijos lygį.“

14.

9 straipsnyje „Teisių apsauga“ nurodyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad šioje direktyvoje numatytoms pareigoms vykdyti visiems asmenims, manantiems, kad jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, būtų prieinamos teismo ir (arba) administracinės procedūros <…>

2.   Valstybės narės užtikrina, kad asociacijos, organizacijos arba kiti juridiniai asmenys, kurie pagal jų nacionalinėje teisėje nustatytus kriterijus yra teisėtai suinteresuoti, kad būtų užtikrintas šios direktyvos nuostatų laikymasis, gali nukentėjusiojo vardu arba jį remiant, gavus jo arba jos sutikimą dalyvauti [pradėti] šioje direktyvoje nustatytiems įsipareigojimams įgyvendinti numatyt[as] teismo ir (arba) administracin[es] procedūr[as].

<…>“

15.

17 straipsnyje nustatyta, kad „[v]alstybės narės sankcijoms, taikytinoms už nacionalinių nuostatų, priimtų pagal šią direktyvą, pažeidimus nustato taisykles ir imasi visų priemonių, būtinų jų taikymui užtikrinti. Sankcijos, kurias gali sudaryti kompensacijos nukentėjusiajam sumokėjimas turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. <…>“

16.

2003 m. liepos 9 d.Decreto legislativo, No 216 (Įstatyminis dekretas Nr. 216/2003) įgyvendinta Direktyva 2000/78. Jo 1 straipsnyje paaiškinta, kad dekrete „išdėstytos nuostatos, susijusios su vienodo požiūrio į asmenis, nepaisant jų religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ir seksualinės orientacijos, įgyvendinimu užimtumo ir profesinėje srityje, ir nustatytos būtinos priemonės užtikrinti, kad tokie veiksniai netaptų diskriminacijos priežastimi, taip pat atsižvelgiant į skirtingą tų pačių formų diskriminacijos poveikį moterims ir vyrams“.

17.

Šio dekreto 2 straipsnyje apibrėžta diskriminacijos sąvoka. Šio straipsnio pirmoje dalyje nustatyta, kad „vienodo požiūrio“ principas reiškia, jog negali būti jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos dėl religijos, įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos. Pagal šį principą neturi būti jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, kaip apibrėžta toliau:

18.

To dekreto 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „vienodo požiūrio principas, nepaisant religijos, tikėjimo, negalios, amžiaus ir seksualinės orientacijos, taikomas visiems asmenims tiek viešajame, tiek privačiajame sektoriuose, ir jam gali būti taikoma 4 straipsnyje numatytų formų teisminė apsauga konkrečiai šiose srityse:

19.

To paties dekreto 5 straipsnis yra susijęs su teise pareikšti ieškinį ir jame nustatyta, kad:

„1.   Profesinės sąjungos, asociacijos ir organizacijos, atstovaujančios tais atvejais, kai pažeidžiamos teisės ar interesai, pagal viešu aktu ar privačiu patvirtintu raštu suteiktą įgaliojimą (be tokio įgaliojimo atstovavimas negalioja), pagal 4 straipsnį turi teisę diskriminaciją patiriančio subjekto vardu arba jį remdamos pareikšti ieškinį fiziniam ar juridiniam asmeniui, kurio elgesys ar veiksmas yra diskriminacinis.

2.   1 dalyje nurodyti subjektai taip pat turi teisę pareikšti ieškinį tais kolektyvinės diskriminacijos atvejais, kai negalima tiesiogiai ir iš karto nustatyti nuo diskriminacijos nukentėjusių asmenų.“

20.

NH yra vyresnysis advokatas. Remiantis Teisingumo Teismui pateiktais duomenimis, negalima daryti galutinių išvadų dėl tikslaus dabartinio NH statuso advokatų kontoroje, su kuria jis yra susijęs. Duodamas interviu radijo laidoje, NH pareiškė, kad jis niekada nesamdytų homoseksualaus asmens į savo advokatų kontorą ir nesinaudotų tokių asmenų paslaugomis. Tuo metu, kai buvo padaryti šie pareiškimai, NH advokatų kontoroje nevyko jokia įdarbinimo procedūra.

21.

Associazione Avvocatura per i diritti LGBTI – Rete Lenford (toliau – Associazione) ( 6 ) – tai advokatų asociacija, kuri, kaip nurodyta jos įstatuose, siekia „padėti stiprinti ir remti [LGBTI] asmenų kultūrą ir jų teisių paisymą“ ir sukurti advokatų, kurie gintų LGBTI asmenis teisme ir pareikštų atstovaujamąjį ieškinį jų vardu nacionaliniuose ir tarptautiniuose teismuose, tinklą. Associazione iškėlė bylą NH ir prašė, kad jis būtų įpareigotas atitinkamą nutarties dalį paskelbti nacionaliniame dienraštyje, parengti veiksmų planą diskriminacijai panaikinti ir atlyginti Associazione patirtą nematerialinę žalą.

22.

2014 m. rugpjūčio 6 d.Tribunale di Bergamo (Bergamo apygardos teismas, Italija), posėdžiaudamas kaip darbo bylų teismas, nusprendė, kad NH veiksmai neteisėti. Šis teismas pripažino NH elgesį dėl jo diskriminacinio pobūdžio neteisėtu, nurodė paskelbti prašomą nutartį ir priteisė iš NH 10000 EUR žalos atlyginimą Associazione.

23.

2015 m. sausio 23 d.Corte d’appello di Brescia (Brešos apeliacinis teismas, Italija) priėmė sprendimą, kuriuo atmetė NH apeliacinį skundą dėl tos nutarties.

24.

NH kasacine tvarka apskundė tą sprendimą Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas, Italija) (toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas).

25.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar Associazione yra organizacija, kuri atstovauja kolektyviniams interesams pagal Direktyvos 2000/78 9 straipsnio 2 dalį, taigi ir dėl to, ar ji turi teisę pareikšti ieškinį NH. Jis taip pat abejoja, ar NH pareiškimai patenka į Direktyvos 2000/78 taikymo sritį, remiantis tuo, kad jie yra susiję su „užimtumu“, ar juos reikėtų laikyti paprasčiausiu nuomonės pareiškimu, kuris nėra susijęs su jokia diskriminacine įdarbinimo procedūra.

26.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas uždavė Teisingumo Teismui šiuos klausimus:

„1. Ar Direktyvos 2000/78/EB 9 straipsnis aiškintinas taip, kad advokatų, kurių specializacija – užtikrinti LGBTI asmenų teisių gynimą teisme, asociacija, kurios įstatuose nurodytas tikslas – remti LGBTI asmenų kultūrą ir teisių paisymą, automatiškai siekia kolektyvinių interesų ir yra ne pelno asociacija, turinti teisę pareikšti ieškinį, įskaitant ieškinį dėl žalos atlyginimo, tais atvejais, kai nustatoma, kad šios kategorijos asmenys diskriminuojami?

2. Ar, teisingai aiškinant Direktyvos 2000/78/EB 2 ir 3 straipsnius, į joje nustatytų kovos su diskriminacija taisyklių taikymo sritį patenka priešiškos nuomonės apie homoseksualius asmenis reiškimas, t. y. radijo pramoginėje laidoje per transliuotą interviu kalbinto asmens pareiškimas, kad niekada neįdarbintų LGBTI asmens savo kontoroje ir nenorėtų naudotis tokių asmenų paslaugomis, net jeigu toks pareiškimas nėra susijęs su jokia kalbinto asmens vykdoma arba planuojama darbuotojų atranka?“

27.

Rašytines pastabas pateikė NH, Associazione, Graikijos ir Italijos vyriausybės ir Europos Komisija. 2019 m. liepos 15 d. teismo posėdyje žodines pastabas pateikė NH, Associazione, Italijos vyriausybė ir Europos Komisija.

28.

Dabartinėje byloje nagrinėjamos faktinės aplinkybės neginčijamos. Duodamas interviu radijuje, NH pasakė, kad jis niekada nesamdytų homoseksualaus asmens į savo advokatų kontorą ir niekada nenorėtų naudotis tokių asmenų paslaugomis. Byloje keliamas šių faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klausimas. Ar šios faktinės aplinkybės reiškia diskriminaciją užimtumo srityje, kaip apibrėžta Direktyvoje 2000/78? Jeigu taip, ar Associazione gali pareikšti ieškinį NH tuo atveju, kai nėra identifikuoto nukentėjusiojo?

29.

Taigi pirmiausia būtina įvertinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija patenka į Direktyvos 2000/78 taikymo sritį, o paskui išnagrinėti, ar Associazione turi teisę pareikšti ieškinį, siekdama užtikrinti tos direktyvos nuostatų vykdymą. Būtent tokia tvarka nagrinėsiu prejudicinius klausimus (taip pakeisiu tvarką, kuria jie pateikti nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą).

30.

Remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, iš Direktyvos 2000/78 pavadinimo ir preambulės, taip pat iš jos turinio ir tikslo aiškiai matyti, kad ja siekiama nustatyti bendruosius pagrindus, kad būtų užtikrintas vienodas požiūris į visus asmenis „užimtumo ir profesinėje srityje“, šiuo tikslu numatant veiksmingą apsaugą nuo diskriminacijos dėl bet kurio iš direktyvos 1 straipsnyje išvardyto pagrindo, įskaitant seksualinę orientaciją ( 7 ).

31.

Direktyva taip pat siekiama Europos Sąjungoje sukurti vienodas sąlygas užimtumo ir profesinėje srityje ( 8 ). Tačiau direktyvoje numatyta apsauga laikytina minimalia, taigi, valstybės narės gali laisvai nustatyti arba išlaikyti palankesnes nuostatas ( 9 ). Pagal Direktyvą 2000/78 apsaugą sudaro du skirtingi lygmenys: materialinis lygmuo, t. y. uždraudžiant tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl, inter alia, seksualinės orientacijos, ir vykdymo užtikrinimo lygmuo, t. y. numatant būtiniausius teisių gynimo priemonių, kurias diskriminacijos atvejais privalo užtikrinti valstybės narės, reikalavimus.

32.

Antrasis klausimas yra susijęs su Direktyvos 2000/78 taikymo sritimi. Ar per radijo laidą padarytas pareiškimas, kai apklaustas asmuo aiškiai ir vienareikšmiškai pasakė, jog jis niekada nesamdytų homoseksualaus asmens dirbti savo advokatų kontoroje ir nenorėtų naudotis tokių asmenų paslaugomis, patenka į tos direktyvos taikymo sritį, net jeigu tas pareiškimas nėra susijęs su jokia tuo metu vykdoma ar planuojama įdarbinimo procedūra?

33.

Faktines aplinkybes, kuriomis remiantis galima daryti išvadą apie diskriminaciją, pagal nacionalinę teisę arba praktiką turi įvertinti nacionalinės teisminės arba kitos kompetentingos įstaigos ( 10 ). Mano manymu, jeigu Direktyva 2000/78 yra taikoma, tuomet Teisingumo Teismui pateiktos šios bylos faktinės aplinkybės reiškia diskriminavimo atvejį. Akivaizdu, kad požiūris į homoseksualų asmenį, jei jis siektų įsidarbinti NH advokatų kontoroje, būtų mažiau palankus, t. y. jis nebūtų pasamdytas dėl savo seksualinės orientacijos, palyginti su kitu asmeniu panašiomis aplinkybėmis ( 11 ).

34.

Ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo aprašytos faktinės aplinkybės patenka į Direktyvos 2000/78 materialinę taikymo sritį? Ar jas apima „užimtumo ir profesinė sritis“, būtent „įsidarbinimo sąlygos“, kaip apibrėžta direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a punkte?

35.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar tarp NH pareiškimų, padarytų per radijo interviu, ir galimybės įsidarbinti yra pakankamas ryšys, nes tuo metu, kai buvo padaryti tie pareiškimai, NH advokatų kontoroje nevyko jokia įdarbinimo procedūra arba bent jau nebuvo skelbimo apie laisvą darbo vietą. Jis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad paprasčiausiems nuomonės pareiškimams, kuriais nesukuriamas minimalus ryšys su įdarbinimo procedūra, taikoma žodžio laisvės apsauga.

36.

NH teigia, kad tuo metu nevyko ir nebuvo planuojama jokia įdarbinimo procedūra. Taigi, nebuvo jokio profesinio konteksto. NH kaip eilinis pilietis pareiškė savo asmeninę nuomonę.

37.

Teismo posėdyje Italijos vyriausybė pažymėjo, kad reikėtų išnagrinėti pareiškimų kontekstą. Ryšys su įsidarbinimu gali būti įvairus ir priklauso nuo to, ar pareiškimai buvo padaryti per rimtą transliaciją dalyvaujant darbdaviams ir naujienų žurnalistams, ar per ironišką politinės satyros laidą.

38.

Ar galima manyti, kad tokie pareiškimai, kurie yra nagrinėjami pagrindinėje byloje, kai nebuvo vykdoma jokia įdarbinimo procedūra, patenka į sąvokos „įsidarbinimas“ taikymo sritį pagal Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies a punktą?

39.

Toje nuostatoje nurodyta, kad diskriminacijos būtina vengti, kiek tai susiję su „atrankos kriterijais“, „priėmimo į darbą sąlygomis“ ir „paaukštinimu“. Vis dėlto joje nepateikta sąvokos „įsidarbinimas“ apibrėžtis.

40.

Atsižvelgiant į poreikį vienodai taikyti ES teisę ir į lygybės principą, ES teisės nuostatoje, kurioje nepateikiama aiški nuoroda į valstybių narių teisę siekiant nustatyti jos reikšmę ir taikymo sritį, vartojamos sąvokos turėtų būti aiškinamos autonomiškai ir vienodai visoje Europos Sąjungoje, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir tikslą, kurio siekiama atitinkamu teisės aktu ( 12 ).

41.

Direktyva 2000/78, atsižvelgiant į sritis, kuriose ji taikoma, yra konkreti bendrojo Chartijos 21 straipsnyje nustatyto diskriminacijos draudimo išraiška ( 13 ). Pačioje direktyvoje nėra sukuriamas vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje principas. Šių formų diskriminacijos draudimo principo šaltinį, kaip aiškiai matyti iš direktyvos preambulės 3 ir 4 konstatuojamųjų dalių, galima rasti įvairiuose tarptautiniuose dokumentuose ir konstitucinėse tradicijose, kurios yra bendros valstybėms narėms ( 14 ). Direktyvos paskirtis – įgyvendinti valstybėse narėse vienodo požiūrio principą nustatant bendrus kovos su diskriminacija užimtumo ir profesinėje srityje pagrindus, siekiant garantuoti visiems vienodas galimybes prisidėti prie visapusiško piliečių dalyvavo ekonominiame, kultūriniame ir socialiniame gyvenime ir išnaudoti savo potencialą ( 15 ).

42.

Atsižvelgiant į Direktyvos 2000/78 tikslą ir teisių, kurias siekiama ja apsaugoti, pobūdį, jos taikymo srities negalima apibrėžti siaurai ( 16 ). Ši išvada taip pat taikytina direktyvos sąvokoms, kuriomis apibūdinama jos materialinė taikymo sritis, pavyzdžiui, užimtumas, prieinamumas, profesinis orientavimas ir mokymas, darbo sąlygos, socialinė apsauga ir lengvatos. Vienodas požiūris į įsidarbinimą arba savarankiškos veiklos vykdymą yra susijęs su bet kokios diskriminacijos, atsirandančios dėl bet kurios nuostatos, kuria asmenims užkertamas kelias pasinaudoti visomis užimtumo ir profesinės veiklos formomis ( 17 ), panaikinimu. Užimtumas ir profesinė veikla yra pagrindiniai aspektai, padedantys visiems garantuoti vienodas galimybes ( 18 ).

43.

Sąvoka „prieinamumas“ (angl. access) apibūdinama kaip „priemonės arba galimybė priartėti prie vietos arba į ją patekti“ ( 19 ). Kalbant apie „galimybę įsidarbinti“ (angl. access to employment), pažymėtina, kad ši sąvoka apima įsidarbinimo sąlygas, kriterijus, priemones ir įsidarbinimo būdą. Jeigu darbdavys nusprendžia nesamdyti tam tikrų asmenų dėl jų (numanomos) seksualinės orientacijos, jis nustato (neigiamą) diskriminacinį įdarbinimo atrankos kriterijų. Tokia situacija neabejotinai patenka į Direktyvos 2000/78 taikymo sritį.

44.

Įsidarbinimas ir karjera, kaip nurodė mano kolega generalinis advokatas Miguel Poiares Maduro, yra „svarbiausia sritis kiekvienam asmeniui ne vien dėl to, kad tai yra būdas užsidirbti pragyvenimui, bet ir dėl to, kad tai yra reikšmingas būdas išreikšti save bei realizuoti savo potencialą. Asmuo, kuris diskriminuoja [prie] kit[os] problematišk[os] klasifikacij[os] priskiriamą asmenį, neteisingai atima iš jo vertingą galimybę pasirinkti. Taip daroma didelė žala asmens gebėjimui gyventi savarankiškai, nes svarbiausius jo gyvenimo aspektus lemia ne jo pasirinkimai, bet kažkieno nustatyti stereotipai. Elgdamasis nepalankiau su tokioms grupėms priklausančiais asmenimis vien dėl jų savybių, kitus asmenis diskriminuojantis asmuo atima iš jų galimybę būti savarankiškiems. Esant tokiai situacijai teisinga ir pagrįsta taikyti diskriminaciją draudžiančius teisės aktus. Iš esmės pripažinus lygybės svarbą ir įsipareigojus ją užtikrinti teisiniu būdu, iškeliamas tikslas sudaryti sąlygas kiekvienam asmeniui gyventi savarankiškai“ ( 20 ).

45.

Teisingumo Teismo jurisprudencijoje šioje byloje nagrinėjamas klausimas nėra tiesiogiai sprendžiamas, tačiau joje vis tiek pateikiamos tam tikros gairės dėl sąvokos „įsidarbinimas“ reikšmės.

46.

Diskriminacijos dėl lyties bylose Teisingumo Teismas sąvoką „įsidarbinimas“ aiškino plačiai. Taigi, jis nurodė, kad „į įsidarbinimo sąvoką patenka <…> ne tik prieš darbo santykių atsiradimą nustatytos sąlygos“, bet ir veiksniai, kurie daro įtaką asmens sprendimui priimti arba nepriimti darbo pasiūlymą ( 21 ).

47.

Sprendime Feryn, kuris buvo priimtas byloje, susijusioje su Direktyvos 2000/43 aiškinimu, įmonės direktorius viešai pareiškė, kad jo įmonė ieškojo spynų montuotojų, ir nurodė, kad jis negalėjo įdarbinti imigrantų, nes jo klientai nenoriai įsileisdavo juos į savo privačius būstus, kuriuose jie turėjo sumontuoti spynas. Teisingumo Teismas nusprendė, kad „[t]okios aplinkybės, galinčios leisti daryti prielaidą dėl diskriminacinės įdarbinimo politikos, yra pareiškimai, kuriais darbdavys viešai paskelbia, kad laikydamasis savo įdarbinimo politikos jis neįdarbins tam tikros etninės kilmės ar rasės darbuotojų“. Tai, kad darbdavys viešai pareiškia neįdarbinsiantis tam tikros etninės arba rasinės kilmės darbuotojų, kai akivaizdu, kad tam tikri kandidatai dėl to bus atgrasyti nuo dalyvavimo atrankoje ir atitinkamai jiems bus trukdoma patekti į darbo rinką, reiškia tiesioginę diskriminaciją įdarbinant ir ji nepriklauso nuo to, ar identifikuotas asmuo, teigiantis nukentėjęs nuo tokios diskriminacijos ( 22 ).

48.

Dabartinei situacijai yra artimesnė byla Asociaţia Accept, kurioje, kaip ir šioje byloje, buvo aiškinama Direktyva 2000/78. Toje byloje stambus futbolo klubo „Steaua“ akcininkas, kuris veikė kaip klubo „bankininkas“, masinės žiniasklaidos priemonėms duodamas interviu dėl galimo profesionalaus futbolininko X perleidimo, pareiškė, kad jis nesutiktų priimti į klubą homoseksualaus futbolininko. Futbolo klubas nepradėjo jokių derybų, kad įdarbintų žaidėją X, kuris buvo nurodytas kaip homoseksualus. Tačiau futbolo klubas to žaidėjo tikriausiai neįdarbino dėl jo seksualinės orientacijos ( 23 ).

49.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad iš tokių faktinių aplinkybių, kurios nustatytos pagrindinėje byloje, galima daryti prielaidą dėl diskriminacijos, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2000/78. Nebuvo svarbu tai, kad „profesionalių futbolininkų įdarbinimo sistema negrindžiama viešu konkursu arba tiesioginėmis derybomis po atrankos procedūros, per kurią pateikiamos kandidatūros ir jos atrenkamos atsižvelgiant į darbdavio interesus“. Be to, „darbdavys atsakovas negali paneigti, jog egzistuoja aplinkybių, leidžiančių daryti prielaidą, kad jis vykdo diskriminacinę įdarbinimo politiką, vien nurodęs, kad pareiškimus, kurie leidžia daryti išvadą dėl homofobinės įdarbinimo politikos, padarė asmuo, kuris, nors ir teigia, kad vykdo svarbų vaidmenį valdant šį darbdavį, ir, atrodo, kad taip yra, teisiškai negali jo įpareigoti įdarbinimo srityje“. Tai, kad toks darbdavys „aiškiai neteigė nepritariantis nagrinėjamiems pareiškimams, yra aplinkybė, į kurią bylą nagrinėjanti institucija gali atsižvelgti visapusiškai vertindama faktus“. Atitinkamų saugomų grupių suvokimas taip pat gali būti svarbus atliekant bendrą nagrinėjamų pareiškimų vertinimą. Be to, aplinkybė, kad profesionalus futbolo klubas galėjo nepradėti jokių derybų, siekdamas įdarbinti žaidėją, kuris laikomas homoseksualiu, „nepašalina galimybės laikyti nustatytomis faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl šio klubo vykdomos diskriminacijos“ ( 24 ).

50.

Todėl, mano manymu, Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyti šie su „įsidarbinimo“ taikymo sritimi susiję principai: i) ši sąvoka Europos Sąjungoje turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai; ii) atsižvelgiant į Direktyvos 2000/78 tikslą ir teisių, kurias siekiama ja apsaugoti, pobūdį, tos sąvokos taikymo srities negalima apibrėžti siaurai; iii) akivaizdu, kad vieši pareiškimai, kad saugomai grupei priklausantys asmenys nebus įdarbinami, gali atgrasyti tam tikrus kandidatus nuo dalyvavimo atrankoje ir sudaryti kliūčių jiems patekti į darbo rinką; iv) konkretus įdarbinimo metodas nėra svarbus (ar buvo paskelbtas konkursas paraiškoms teikti, atrankos procedūra ir pan.); v) jeigu galima pagrįstai manyti, kad viešus diskriminacinius pareiškimus dėl atrankos kriterijų darantis asmuo turi įtakos būsimam darbdaviui, nėra svarbu, kad tas asmuo neturi teisinių įgaliojimų duoti darbdaviui privalomus nurodymus įdarbinimo klausimais; vi) tai, kad darbdavys nepradėjo jokių derybų, siekdamas įdarbinti asmenį, kuris laikomas saugomos grupės nariu, nepanaikina galimybės nustatyti diskriminacijos atvejį ir vii) išvada dėl diskriminacijos buvimo nepriklauso nuo to, ar yra identifikuotas pareiškėjas. Kiti svarbūs veiksniai, kuriuos būtų galima nagrinėti, yra susiję su tuo, ar faktinis darbdavys aiškiai atsiribojo nuo pareiškimų, ir su atitinkamų saugomų grupių suvokimu.

51.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kyla klausimas, kiek glaudus turi būti faktinės įdarbinimo procedūros ir diskriminacinių pareiškimų, kurie, pavyzdžiui, buvo padaryti šioje byloje, ryšys, kad tokie pareiškimai patektų į Direktyvos 2000/78 taikymo sritį?

52.

Manau, kad vien hipotetinio ryšio nepakanka. Todėl, pavyzdžiui, įsivaizduokime asmenį, kuris teigia: „Jeigu būčiau advokatas, niekada į savo advokatų kontorą nesamdyčiau LGBTI asmens.“ Jeigu tai pareiškiantis asmuo yra architektas, o ne advokatas, kuris advokatų kontoroje neužima jokių pareigų, pareiškimas, kad ir koks apgailėtinas būtų, neturi faktinio ryšio su galimybe įsidarbinti. Tą patį būtų galima pasakyti ir tuo atveju, jeigu asmuo, kuris neturi nei sodo, nei galimybių jį įsigyti, pareikštų, kad jis niekada neįdarbintų LGBTI asmens dirbti sodininku. Galima pateikti daugybę tokių pavyzdžių. Priklausomai nuo to, kaip tie pavyzdžiai aiškinami, diskriminacinio pareiškimo ir galimybės įsidarbinti ryšys gali būti glaudesnis arba silpnesnis.

53.

Tačiau principai, kuriuos nustačiau iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, leidžia sudaryti (neišsamų) kriterijų sąrašą, kuriuo remiantis galima nustatyti atvejus, kai diskriminaciniai pareiškimai turi pakankamą ryšį su įsidarbinimu, kad jie patektų į Direktyvos 2000/78 taikymo sritį.

54.

Taigi, būtina išnagrinėti pareiškimus darančio asmens statusą ir pareigas. Tas asmuo turi būti faktinis potencialus darbdavys arba toks asmuo, kuris de jure arba de facto gali daryti didelę įtaką potencialaus darbdavio įdarbinimo politikai, arba bent jau gali būti pagrįstai manoma, kad jis gali daryti tokio pobūdžio įtaką, net jeigu jis darbdaviui negali duoti teisiškai privalomų nurodymų įdarbinimo klausimais.

55.

Taip pat būtina atsižvelgti į padarytų pareiškimų pobūdį ir turinį. Pareiškimai turi būti susiję su įdarbinimu toje veiklos srityje, kurioje veikia potencialus darbdavys arba tokius pareiškimus darantis asmuo, t. y. srityje, kurioje tas asmuo, tikėtina, bus atsakingas už įdarbinimą. Tokiais pareiškimais turi būti išreiškiamas darbdavio ketinimas diskriminuoti saugomos grupės narius. Jie taip pat turi būti tokio pobūdžio, kad atgrasytų saugomai grupei priklausančius asmenis nuo dalyvavimo atrankoje, jeigu ir kai potencialaus darbdavio įmonėje atsiranda laisva darbo vieta. Šiuo atžvilgiu, manau, turėtų būti daroma nuginčijamoji prezumpcija, kad potencialus darbdavys anksčiau ar vėliau norės įdarbinti darbuotoją ir kad tokiu atveju jis taikys viešai paskelbtą diskriminacinį kriterijų, kuris yra jo įdarbinimo politikos sudedamoji dalis. Tuomet pareiga nuginčyti tą prezumpciją bet kuriuo konkrečiu įdarbinimo atveju tektų potencialiam darbdaviui ( 25 ).

56.

Kontekstas, kuriame pareiškimai buvo padaryti, taip pat yra svarbus. Ar tai buvo privačios pastabos (pasakytos, pavyzdžiui, kalbėtojui pietaujant su pašnekovu), ar viešai padaryti pareiškimai (arba, dar blogiau, tiesioginės transliacijos metu padaryti pareiškimai, kurie paskui buvo paskleisti socialiniuose tinkluose)? Taigi kategoriškai atmetu teiginį, kad „humoristiškas“ diskriminacinis pareiškimas lyg ir „nieko nereiškia“ arba yra priimtinas. Humoras yra galingas įrankis ir juo gali būti pernelyg lengvai piktnaudžiaujama. Galima lengvai įsivaizduoti šaldomąjį poveikį, kurį, dalyvaujant LGBTI kandidatams, sukelia homofobiški potencialaus darbdavio „pokštai“.

57.

Galiausiai svarbu išnagrinėti, kokiu mastu padarytų pareiškimų pobūdis, turinys ir kontekstas gali atgrasyti saugomai grupei priklausančius asmenis kreiptis dėl darbo į tą darbdavį. Kaip įtikinamai paaiškino generalinis advokatas Miguel Poiares Maduro byloje Feryn, „[p]er bet kurį įdarbinimo procesą pagrindinė „atranka“ vyksta tarp tų, kurie kreipiasi dėl darbo, ir tų, kurie nesikreipia. Negalima pagrįstai tikėtis, kad kas nors kreipsis dėl darbo, jei iš anksto žino, kad nėra tikimybės būti įdarbintam dėl rasės ar etninės priklausomybės. Todėl darbdavio viešas pareiškimas, kad tam tikros rasės ar etninės priklausomybės asmenys nesikreiptų dėl darbo, turi toli gražu ne hipotetinį poveikį. Jei to nelaikytume diskriminacijos aktu, tai reikštų socialinės tikrovės, kad tokie pareiškimai turi žeminantį ir demoralizuojantį poveikį tokios priklausomybės asmenims, kurie nori dalyvauti darbo rinkoje, ir konkrečiai tiems, kurie norėtų dirbti aptariamam darbdaviui, ignoravimą“ ( 26 ).

58.

Iš Teisingumo Teismui pateiktos informacijos matyti, kad NH yra vyresnysis advokatas ir kad jo padaryti pareiškimai buvo susiję su jo paties advokatų kontora. Jis aiškiai suformulavo (neigiamą) įdarbinimo kriterijų, kuris diskriminuotų potencialius homoseksualius kandidatus. Jo pareiškimai buvo viešai transliuojami radijo laidoje. Jie greitai pasklido – tiesą sakant, Italijos vyriausybė teismo posėdyje nurodė, kad juos jau galima rasti internete. Tikėtina, kad pareiškimai atgrasė potencialius homoseksualius kandidatus nuo galimybės įsidarbinti advokatais arba pagalbiniais darbuotojais toje advokatų kontoroje.

59.

Tuo remdamasi darau išvadą, kad pareiškimai, kurie buvo padaryti pagrindinėje byloje, gali patekti į Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies a punkto taikymo sritį. Būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti ir išsamiau įvertinti susijusias faktines aplinkybes, kad prieitų prie suformuotos nuomonės ( 27 ).

60.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar NH pareiškimams gali būti taikoma žodžio laisvės apsauga, ir kartu nurodo, kad diskriminaciją užimtumo ir profesinėje srityje draudžiančių teisės aktų negalima laikyti ribojančiais tos laisvės.

61.

Žodžio laisvė, teisė į darbą ir nediskriminavimo principas – tai pagrindinės Chartijoje pripažįstamos teisės (atitinkamai 11 straipsnio 1 dalyje, 15 straipsnio 1 dalyje ir 21 straipsnio 1 dalyje). Žodžio laisvė yra vienas iš esminių demokratinės visuomenės pagrindų. Iš esmės ji taikoma ne tik informacijai ir mintims, kurios yra palankiai vertinamos arba laikomos neužgauliomis arba nereikšmingomis, bet ir tai informacijai ir mintims, kurios įžeidžia, šokiruoja arba trikdo ( 28 ). Vis dėlto žodžio laisvei taikomi apribojimai ( 29 ).

62.

Manau, kad teisės aktų leidėjas, priimdamas Direktyvą 2000/78, išreiškė aiškų požiūrį. Pareiškimų, kurie yra diskriminaciniai ir patenka į Direktyvos 2000/78 taikymo sritį, negalima pateisinti remiantis žodžio laisve. Taigi, darbdavys negali pareikšti, kad jis nesamdytų LGBTI asmenų arba neįgaliųjų, krikščionių, musulmonų arba žydų, o paskui ginti savo pareiškimus pasiremdamas žodžio laisve. Darydamas tokį pareiškimą, jis neįgyvendina savo teisės į žodžio laisvę. Jis formuluoja diskriminacinę įdarbinimo politiką.

63.

Ar ES teisės aktų leidėjo sprendimas buvo leistinas?

64.

Pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį joje nustatytų teisių ir laisvių apribojimus galima taikyti, jeigu tokie apribojimai numatyti įstatyme, jeigu jais paisoma tokių teisių ir laisvių esmės ir jeigu jie, atsižvelgiant į proporcingumo principą, yra būtini ir iš tikrųjų atitinka Europos Sąjungos pripažįstamo bendrojo intereso tikslus arba poreikį apsaugoti kitų teises ir laisves ( 30 ).

65.

Šiuo atveju šios sąlygos yra tenkinamos.

66.

Pirma, žodžio laisvės apribojimas yra numatytas įstatyme, t. y. Direktyvoje 2000/78.

67.

Antra, kaip nurodė Graikijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose, iš Direktyvos 2000/78 kildinamus žodžio laisvės apribojimus galima pagrįsti pateikiant nuorodą į direktyvos tikslus, t. y. vienodą požiūrį užimtumo ir profesinėje srityje ir siekį užtikrinti pakankamai didelį užimtumą ir socialinės apsaugos lygį, be to, siekiant šių tikslų, apribojimai yra būtini. Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje yra pagrindinės teisės į apsaugą nuo diskriminacijos išraiška ir Europos Sąjungos pripažįstamas bendrojo intereso tikslas.

68.

Trečia, nors siekiant direktyvos tikslo gali būti ribojama žodžio laisvė, tačiau šis ribojimas nėra toks, kuris darytų neigiamą poveikį tai teisei. Direktyvoje 2000/78 tik ribotomis aplinkybėmis, t. y. susijusiomis su užimtumu ir profesine sritimi, panaikinama galimybė reikšti diskriminacinę nuomonę.

69.

Ketvirta, proporcingumo principo yra paisoma. Direktyvos 2000/78 taikymo sritis apibrėžta 1 straipsnyje (jame išvardijami draudžiamos diskriminacijos pagrindai) ir 3 straipsnyje (jame apibrėžiama direktyvos taikymo sritis asmenims ir materialinė taikymo sritis). Vieninteliai draudžiami pareiškimai yra susiję su diskriminacija užimtumo ir profesinėje srityje. Tas žodžio laisvės ribojimas neviršija to, kas yra būtina ir tinkama direktyvos tikslams pasiekti ( 31 ).

70.

Šis aiškinimas atitinka Strasbūro teismo praktiką ( 32 ). Kadangi žodžio laisvės įgyvendinimas „yra susijęs su pareigomis ir atsakomybe“, pagal EŽTK 10 straipsnio 2 dalį leidžiami apribojimai, kuriais siekiama apsaugoti „kitų asmenų garbę ar teises“, jeigu jie „nustat[yti] įstatym[e]“ ir yra būtini „demokratinėje visuomenėje“. Byloje Vejdeland ir kt. prieš Švediją grupė asmenų buvo apkaltinti lankstinukų, kuriuose buvo niekinami homoseksualai, platinimu mokykloje. Strasbūro teismas nustatė, kad EŽTK 10 straipsnio 1 dalyje garantuojamos žodžio laivės apribojimas buvo pateisinamas pagal EŽTK 10 straipsnio 2 dalį. Šiuo atveju Strasbūro teismas pažymėjo, kad seksualine orientacija pagrįsta diskriminacija yra tokia pat rimta kaip ir diskriminacija dėl rasės, kilmės arba odos spalvos. Jis pritarė Švedijos Aukščiausiojo Teismo nutarčiai, kurioje, nors buvo pripažinta „pareiškėjų teisė reikšti savo mintis, kartu pažymėta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra neatsiejamos nuo pareigų, o viena tokių pareigų yra kuo labiau vengti pareiškimų, kurių įžeidžiantis pobūdis kitų asmenų atžvilgiu yra nepateisinamas ir kurie reiškia išpuolį prieš jų teises, [ir] konstatuota, kad pareiškimai lankstinukuose buvo be reikalo įžeidžiantys“ ( 33 ).

71.

Todėl manau, kad Direktyvoje 2000/78 nustatytas draudimas daryti pareiškimus, kurie reiškia tiesioginę diskriminaciją, susijusią su įsidarbinimu, negali būti laikomas žodžio laisvės ribojimu, kuriuo pažeidžiamos Chartijos 11 straipsnio 1 dalyje garantuojamos teisės.

72.

Nurodžiau, kad, mano manymu, radijo laidoje padaryti NH pareiškimai reiškia tiesioginę diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos ( 34 ). Iš esmės tai yra tokios rūšies pareiškimai, kurie yra draudžiami pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 1 dalies a punktą. Vienintelė nukrypti leidžianti nuostata, galiojanti tiesioginės diskriminacijos atveju, yra susijusi su profesiniais reikalavimais (4 straipsnis), skirtingo požiūrio dėl amžiaus pateisinimu (6 straipsnis), pozityviais veiksmais (7 straipsnis) ir priemonėmis, kurios, inter alia, yra būtinos kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugai (2 straipsnio 5 dalis).

73.

Nė viena iš šalių neteigė, kad 4, 6 ar 7 straipsniuose nurodytos nukrypti leidžiančios nuostatos galėtų būti taikomos; mano manymu, jos akivaizdžiai yra nereikšmingos. Kadangi 2 straipsnio 5 dalis buvo aptarta teismo posėdyje, ją nagrinėsiu trumpai.

74.

Teisingumo Teismas konstatavo, kad, „[p]riimdamas šią nuostatą[,] Sąjungos teisės aktų leidėjas įdarbinimo ir darbo srityje siekė užkirsti kelią vienodo požiūrio principo ir būtinybės užtikrinti viešąją tvarką, saugumą ir sveikatą, kriminalinių nusikaltimų prevenciją bei demokratinių visuomenių veikimui būtinų asmenų teisių ir laisvių apsaugą konfliktui ir jį išspręsti. Šis teisės aktų leidėjas nusprendė, kad tam tikrais Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 5 dalyje išvardytais atvejais ja įgyvendinami principai netaikytini priemonėms, kuriose įtvirtinamas šios direktyvos 1 straipsnyje numatytomis priežastimis pagrįstas skirtingas požiūris, tik jei šios priemonės „būtinos“ numatytiems tikslams pasiekti“ ( 35 ). Minėta 2 straipsnio 5 dalis, kaip diskriminacijos draudimo išimtis, turi būti aiškinama griežtai ( 36 ).

75.

Mano manymu, 2 straipsnio 5 dalyje nustatytos nukrypti leidžiančios nuostatos šioje byloje negalima taikyti. Pirma, nenustatytas joks reikšmingas nacionalinės teisės aktas, kuriuo būtų galima pagrįsti tos nukrypti leidžiančios nuostatos taikymą. Antra, net jeigu (quod non) toks teisės aktas egzistuotų, neįsivaizduoju, kaip leidimas daryti diskriminacinius pareiškimus, kurie sudaro kliūčių įsidarbinti, galėtų būti aiškinamas kaip „būtinas“„demokratinių visuomenių veikimui būtinų asmenų teisių ir laisvių apsaugai“ ( 37 ).

76.

Vadinasi, šioje byloje netaikoma nė viena iš galimų nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo Direktyvoje 2000/78 nustatyto tiesioginės diskriminacijos draudimo.

77.

Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, darau išvadą, kad radijo laidoje kalbinto asmens pareikštos pastabos, kad jis niekada nesamdytų homoseksualaus asmens dirbti savo advokatų kontoroje ir nenorėtų naudotis tokių asmenų paslaugomis, gali patekti į Direktyvos 2000/78 taikymo sritį, nes tikėtina, kad jos sudaro kliūčių įsidarbinti. Jei tokie pareiškimai padaromi ne tada, kai vykdoma įdarbinimo procedūra, nacionalinis teismas turi įvertinti, ar ryšys su įsidarbinimu nėra hipotetinis, atsižvelgdamas į tokius pareiškimus padariusio asmens statusą ir pareigas, pareiškimų pobūdį, turinį ir kontekstą, taip pat į tai, kokiu mastu tokie pareiškimai gali atgrasyti saugomai grupei priklausančius asmenis nuo dalyvavimo to darbdavio rengiamoje įdarbinimo procedūroje. Direktyvos 2000/78 2 ir 3 straipsniuose nustatytas draudimas daryti pareiškimus, kurie reiškia tiesioginę diskriminaciją, susijusią su galimybe įsidarbinti, negali būti laikomas žodžio laisvės ribojimu, kuriuo pažeidžiamos Chartijos 11 straipsnio 1 dalyje garantuojamos teisės.

78.

Priminsiu, kad Associazione – tai advokatų asociacija, kuri pagal savo įstatus siekia „padėti stiprinti ir remti [LGBTI] asmenų kultūrą ir teisių paisymą“, taip pat sukurti advokatų, kurie gintų LGBTI asmenis teisme, tinklą ir pareikšti atstovaujamąjį ieškinį jų vardu nacionaliniuose ir tarptautiniuose teismuose. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar pagal Direktyvos 2000/78 9 straipsnio 2 dalį tokiai asociacijai automatiškai suteikiama teisė pareikšti ieškinį, įskaitant ieškinį dėl žalos atlyginimo, aplinkybėmis, kai teigiama, jog yra diskriminacija dėl seksualinės orientacijos.

79.

Šiame klausime yra svarbūs trys aspektai. Pirma, ar asociacija turi teisę pareikšti ieškinį, siekdama užtikrinti pareigų pagal Direktyvą 2000/78 vykdymą, jeigu nėra identifikuoto nukentėjusiojo? Antra, ar yra konkrečių kriterijų, kuriuos asociacija turi atitikti, kad galėtų pareikšti ieškinį ir, jeigu taip, kokie tie kriterijai? Trečia, ar asociacijos galimybė pareikšti ieškinį siekiant užtikrinti pareigų pagal Direktyvą 2000/78 vykdymą, jeigu nėra identifikuoto nukentėjusiojo, taip pat apima teisę pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo?

80.

Direktyvos 2000/78 9 straipsnyje patvirtinama pagrindinė teisė į veiksmingą teisių gynimą ir nustatyta, kad valstybės narės privalo užtikrinti visų asmenų, kurie mano esą nukentėję nuo diskriminacijos, galimybes ginti savo teises ( 38 ). Toje nuostatoje įtvirtinta teisė užtikrinti teisių vykdymą pagal direktyvą, kuri taikoma ne tik visiems asmenims, kurie mano esą nukentėję, bet ir pagal 9 straipsnio 2 dalį teisėtą interesą turinčioms asociacijoms, kurios gali pareiškėjo vardu arba jį remdamos su jo sutikimu pradėti bet kurią teisminę arba administracinę procedūrą.

81.

Tačiau ta formuluotė nereiškia, kad asociacijos bet kuriuo atveju negali veikti, jeigu nėra identifikuoto pareiškėjo. Direktyvos tikslą skatinti visapusiško piliečių dalyvavimo ekonominiame, kultūriniame ir socialiniame gyvenime sąlygas būtų sunku pasiekti, jeigu Direktyva 2000/78 būtų taikoma tik tais atvejais, kai darbdaviui bylą iškeltų nesėkmingai į pareigas kandidatavęs asmuo, kuris mano nukentėjęs nuo (šiuo atveju) tiesioginės diskriminacijos ( 39 ).

82.

Direktyvos 2000/78 8 straipsnio 1 dalyje, kurioje reglamentuojami „būtiniausi reikalavimai“, įtvirtinta nuostata dėl dabartinio apsaugos lygio užtikrinimo; ji taikoma valstybėms narėms, kuriose jau galioja teisės aktai, nustatantys aukštesnį apsaugos lygį, palyginti su direktyvoje garantuojamu apsaugos lygiu, arba kurios nori priimti tokius teisės aktus ( 40 ). Joje nustatyta, kad direktyvos įgyvendinimas jokiomis aplinkybėmis negali būti laikomas pagrindu sumažinti apsaugos nuo diskriminacijos lygį, kurį valstybės narės jau nustatė srityse, kuriose taikoma direktyva ( 41 ).

83.

Teisingumo Teismas jau aiškino 8 straipsnio 1 dalį, siedamas ją su 9 straipsnio 2 dalimi, ir priėjo prie išvados, kad Direktyvoje 2000/78 jokiais būdais valstybei narei nedraudžiama savo nacionalinėje teisėje nustatyti asociacijų, turinčių teisėtą interesą užtikrinti tos direktyvos laikymąsi, teisę pradėti teismines ar administracines procedūras neveikiant konkretaus pareiškėjo vardu arba tuo atveju, kai nėra identifikuoto pareiškėjo ( 42 ). Taigi, Sprendime Asociaţia Accept Teisingumo Teismas nusprendė, kad nevyriausybinė organizacija, kurios tikslas – skatinti ir ginti lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų teises, gali pareikšti ieškinį, kuriuo, inter alia, siekiama skirti baudą futbolo klubui ir vienam iš jo akcininkų, remiantis tuo, kad profesionalus futbolininkas nebuvo pasamdytas dėl to, jog buvo manoma, kad jis yra homoseksualus.

84.

Toks požiūris atitinka bendrąją Teisingumo Teismo jurisprudencijos tendenciją. Tiesą sakant, tokia išvada buvo padaryta ir Sprendime Feryn. Tame sprendime pagal Direktyvos 2000/43 13 straipsnį Belgijos įstaiga, paskirta skatinti vienodą požiūrį, kreipėsi į Belgijos darbo teismus, prašydama nustatyti, ar įmonė Feryn taikė diskriminacinę įdarbinimo politiką. Teisingumo Teismas, pirmiausia remdamasis tuo, kad tiesioginė diskriminacija nepriklauso nuo to, ar yra identifikuotas pareiškėjas, kuris teigia nukentėjęs, ir, antra, tuo, kad Direktyvoje 2000/43 yra „būtiniausių reikalavimų“ nuostata (panaši į Direktyvos 2000/78 8 straipsnio 1 dalį), nustatė, kad direktyva jokiu būdu nedraudžia valstybėms narėms pripažinti teisėtą interesą turinčių asociacijų teisę užtikrinti direktyvos laikymąsi ir pradėti bylą neveikiant konkretaus pareiškėjo vardu arba tuo atveju, kai nėra identifikuoto nukentėjusiojo ( 43 ).

85.

Remiantis Direktyvos 2000/78 9 straipsnio 2 dalimi ir 8 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgiant į tai, kaip jos išaiškintos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, darytina išvada, kad valstybėms narėms nedraudžiama numatyti papildomų teisinių direktyvos užtikrinimo galimybių. Man atrodo, – tačiau šį klausimą turi įvertinti tik nacionaliniai teismai, – kad būtent tai padaryta Įstatyminio dekreto Nr. 216/2003 5 straipsnio 2 dalyje, kurioje aiškiai pripažįstama to straipsnio 1 dalyje nurodytų asociacijų „teisė pareikšti ieškinį kolektyvinės diskriminacijos atvejais, kai negalima tiesiogiai ir iš karto nustatyti nuo diskriminacijos nukentėjusių asmenų.“.

86.

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą paaiškinta, kad asociacijų teisė pareikšti ieškinį diskriminacijos bylose, kurios patenka į Direktyvos 2000/78 taikymo sritį, Italijoje reglamentuojama Įstatyminio dekreto Nr. 216/2003 5 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią „profesinėms sąjungoms, asociacijoms ir organizacijoms, atstovaujančioms nukentėjusiųjų teisėms ar interesams“, suteikiama teisė pareikšti ieškinį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškina, kad nacionalinis teisės aktų leidėjas šiuo atžvilgiu nenustatė jokių papildomų kriterijų, priešingai nei kitose srityse veikiančių asociacijų atveju. Taigi, teisėtas asociacijos interesas veikti turi būti patikrintas kiekvienu konkrečiu atveju.

87.

NH teigia, kad Associazione negali būti laikoma atstovaujančia LGBTI asmenų interesams ir kad dėl šios priežasties ji neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinį šiuo atveju. Associazione – tai apytiksliai 100 advokatų grupė, kurie patys nėra LGBTI asmenys. Ji siekia skatinti LGBTI asmenų teises ir kultūrą ir užtikrinti, kad jiems būtų suteiktas teisinis atstovavimas. Negalima tvirtai teigti, kad ta asociacija yra ne pelno siekianti organizacija.

88.

Pagal Direktyvos 2000/78 9 straipsnio 2 dalį vienintelis reikalavimas, kurį asociacija turi įvykdyti, kad galėtų pareikšti ieškinį, yra tai, kad ji turėtų teisėtą interesą užtikrinti direktyvos nuostatų laikymąsi.

89.

Sprendime Asociaţia Accept Teisingumo Teismas nagrinėjo Direktyvos 2000/78 9 straipsnio 2 dalį atsižvelgdamas į 8 straipsnio 1 dalį ir priėjo prie išvados, kad ta nuostata „jokiu būdu nedraudžiama, kad valstybės narės nacionalinės teisės aktuose suteiktų teisėtą interesą turinčioms asociacijoms teisę imtis veiksmų šios direktyvos laikymuisi užtikrinti arba numatytų galimybę inicijuoti teismines ar administracines procedūras, kuriomis būtų siekiama iš šios direktyvos kylančių įpareigojimų įvykdymo, joms nebūtinai veikiant konkretaus pareiškėjo vardu arba net nesant identifikuoto pareiškėjo“ ( 44 ). Ši išvada taip pat žymi takoskyrą tarp locus standi, kuri suteikiama asociacijoms, kad jos imtųsi veiksmų įsipareigojimų pagal direktyvą laikymuisi užtikrinti, ir actio popularis.

90.

Šiuo atveju direktyvoje pateikiama aiški kryžminė nuoroda į nacionalinę teisę. Taigi, tais atvejais, kai nėra pareiškėjo arba identifikuoto nukentėjusiojo, asociacijų teisė veikti pareiškiant ieškinį nereglamentuojama pagal ES teisę ( 45 ). Tačiau materialinės teisės ir pareigos, kurių įgyvendinimą jos sieks užtikrinti, iš tikrųjų kyla iš Direktyvos 2000/78.

91.

Tuo atžvilgiu dabartinė byla skiriasi nuo Julián Hernández ir kt. bylos ( 46 ). Toje byloje Teisingumo Teismas nagrinėjo Direktyvos 2008/94 ( 47 ) 11 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad ta direktyva „nepažeidžia valstybių narių teisės taikyti arba priimti darbuotojams palankesnius įstatymus ir kitus teisės aktus“. Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal tą nuostatą valstybėms narėms nesuteikiama galimybė priimti teisės aktus, remiantis ES teise, tik pripažįstama valstybių narių teisė, remiantis nacionaline teise, įtraukti tokias palankesnes nuostatas, kurios nenumatytos pagal toje direktyvoje nustatytos sistemos režimą ( 48 ). Taigi, nacionalinės teisės nuostata, kuria darbuotojams paprasčiausiai suteikiama didesnė apsauga dėl valstybių narių išimtinės kompetencijos įgyvendinimo (kaip patvirtinta Direktyvos 2008/94 11 straipsnio 1 dalyje), negalėtų būti laikoma patenkančia į tos direktyvos taikymo sritį ( 49 ).

92.

Priešingai, šioje byloje nagrinėjamame nacionalinės teisės akte numatyta procesinė teisė (locus standi), kuria siekiama užtikrinti materialinių teisių, kildinamų iš ES teisės, įgyvendinimą (apsauga nuo diskriminacijos). Dėl šių aplinkybių taikomas procesinio autonomiškumo principas, įskaitant su juo susijusius lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus.

93.

Pagal suformuotą jurisprudenciją tais atvejais, kai nėra ES taisyklių, būtent kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje nurodomi kompetentingi bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai ir nustatomos išsamios procesinės taisyklės, kuriomis reglamentuojami ieškiniai dėl teisių, kurias asmenys kildina iš ES teisės, apsaugos, jeigu, pirma, tokios taisyklės yra ne mažiau palankios, palyginti su panašius vidaus ieškinius reglamentuojančiomis taisyklėmis (lygiavertiškumo principas), ir, antra, jei dėl šių taisyklių taikymo naudojimasis Europos Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis netaps praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) ( 50 ).

94.

Lygiavertiškumo principas reiškia, kad ginčijama taisyklė turi būti vienodai taikoma tiek ES, tiek nacionalinės teisės pažeidimu grindžiamiems ieškiniams, kurių dalykas ir pagrindas yra panašūs. Siekdamas nustatyti, ar laikomasi lygiavertiškumo principo, nacionalinis teismas, vienintelis tiesiogiai žinantis ieškinio pareiškimą reglamentuojančias procesines ieškinių pareiškimo taisykles, susijusias su darbo teisės sritimi, turi išnagrinėti tariamai panašių vidaus teise grindžiamų ieškinių dalyką ir esmines aplinkybes ( 51 ).

95.

Kalbant apie veiksmingumo principą, pažymėtina, jog Teisingumo Teismas nustatė, kad kiekviena byla, kurioje kyla klausimas, ar dėl nacionalinės procesinės nuostatos taikyti ES teisę tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga, turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į šios nuostatos vaidmenį visame procese, proceso eigą ir ypatumus įvairiose nacionalinėse institucijose. Šiuo atžvilgiu, kai tinkama, būtina atsižvelgti į pagrindinius vidaus teisminės sistemos principus, pavyzdžiui, teisės į gynybą apsaugą, teisinio saugumo principą ir tinkamą proceso eigą ( 52 ).

96.

Atsižvelgiant į visą tai, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad: i) teisėtą interesą turinčios asociacijos apibrėžtis turi būti nustatoma pagal nacionalinę teisę; ii) šios asociacijos imasi veiksmų, kad būtų paisoma teisių ir pareigų, kurios kyla iš ES teisės; iii) todėl turi būti laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų. Šiuos aspektus gali įvertinti tik nacionaliniai teismai.

97.

Kad galėtų atlikti savo vertinimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo pateikti gaires, ar Associazione tikslai (kaip nurodyta šios išvados 78 punkte) atitinka asociacijos, turinčios teisėtą interesą veikti, kad būtų užtikrintas iš Direktyvos 2000/78 kylančių teisių ir pareigų vykdymas, tikslus.

98.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar turi patikrinti faktines aplinkybes atsižvelgdamas į taikytinus nacionalinės teisės aktus, tačiau manau, kad tokius tikslus turinti asociacija yra būtent tokia asociacija, kuri turi teisėtą interesą tokiomis aplinkybėmis pareikšti ieškinį. Be to, tai yra tokia asociacija, į kurią, savaime suprantama, kreiptųsi nuo diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos nukentėjęs asmuo, jeigu jis nuspręstų konkrečiu atveju pradėti bylą.

99.

Tuo atžvilgiu NH argumentai, susiję su Associazione narių skaičiumi, tai, kad nariai yra advokatai ir advokatų padėjėjai ir kad jie patys nėra LGBTI asmenys, yra visiškai nereikšmingi. Nebūtina, kad visi viešajam interesui atstovaujančios asociacijos, kuri siekia apsaugoti laukinius paukščius ir jų buveines, nariai turėtų sparnus, snapus ir plunksnas. LGBTI bendruomenėje yra daugybė puikių advokatų, kurie gali iškalbingai išdėstyti poziciją ir tai daro gindami LGBTI teises. Tai nereiškia, kad kiti šiai bendruomenei nepriklausantys asmenys, įskaitant advokatus ir advokatų padėjėjus, kurie veikia vedami altruizmo ir teisingumo jausmo, negali prisijungti prie tokios asociacijos ir dalyvauti jos darbe nekeldami pavojaus jos teisei pareikšti ieškinius. Pritarus NH argumentams, būtų pakenkta vertingai pagalbai užtikrinant tinkamą teisminę apsaugą ir būtų sukeltas pavojus direktyvos effet utile ( 53 ).

100.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nori sužinoti, ar teisėtą interesą turinti asociacija turi būti ne pelno organizacija, visų pirma atsižvelgiant į 2013 m. birželio 11 d. Komisijos rekomendaciją dėl Sąjungos teisės aktuose įtvirtintų teisių pažeidimo atvejais taikytinų valstybių narių įpareigojamųjų ir kompensacinių kolektyvinio teisių gynimo mechanizmų bendrųjų principų ( 54 ).

101.

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, net jeigu rekomendacijomis nesiekiama nustatyti privalomo poveikio, nacionaliniai teismai privalo į jas atsižvelgti spręsdami jiems perduotus ginčus, visų pirma tais atvejais, kai rekomendacijomis paaiškinamos jų įgyvendinimą užtikrinančios nacionalinės nuostatos arba kai jomis siekiama papildyti privalomąsias ES nuostatas ( 55 ).

102.

Tačiau rekomendacijos 4 dalies a punkte paminėtas reikalavimas, kad asociacija turi būti ne pelno subjektas, kad galėtų pareikšti atstovaujamuosius ieškinius, taikomas tais atvejais, kai valstybės narės paskiria atstovaujančius subjektus, galinčius pareikšti ieškinius. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Italijoje taip nėra, nes Italijos teisės aktų leidėjas nepaskyrė jokios asociacijos, kuri užtikrintų iš Direktyvos 2000/78 kylančių teisių įgyvendinimą.

103.

Savo rašytinėse pastabose Graikijos vyriausybė atkreipia dėmesį į (galimą) riziką, kad pelno siekianti asociacija galėtų piktnaudžiauti teise pareikšti ieškinį, kad padidintų savo pelną, ir teigia, kad tai keltų pavojų direktyvos tikslams pasiekti. Aiškiausias atsakymas yra tai, kad, atsižvelgiant į bylinėjimuisi būdingą neužtikrintumą (ir galbūt bylinėjimosi ypatumus, susijusius su ieškiniais dėl diskriminacijos), beatodairiškas požiūris į ieškinių pareiškimą komercinio pobūdžio asociacijai būtų rizikinga strategija. Be to, būtent nacionalinis teismas prireikus turi patikrinti, ar Associazione laikosi savo nurodytų tikslų apsaugoti atitinkamų asmenų interesus ir savo įstatų tiek, kiek tai susiję su jos statusu ( 56 ).

104.

Darau išvadą, kad nacionalinėje teisėje turi būti apibrėžti kriterijai, kurie turi būti įvykdyti tam, kad asociacija turėtų teisėtą interesą pareikšti ieškinius dėl iš Direktyvos 2000/78 kildinamų teisių ir pareigų užtikrinimo, atsižvelgiant į lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus.

105.

Pagal Direktyvos 2000/78 17 straipsnį valstybės narės įpareigojamos nustatyti taisykles dėl sankcijų, kurios skiriamos už pagal tą direktyvą priimtų nacionalinių nuostatų pažeidimus. Jame nustatyta, kad tos sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasomosios ir kad jos gali apimti kompensacijos nukentėjusiajam sumokėjimą.

106.

Todėl pagal 17 straipsnį reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų, jog jų nacionalinėse teisinėse sistemose būtų tos direktyvos tikslams pasiekti būtinų teisinių priemonių, kad remiantis jomis suteiktų teisių teisminė apsauga būtų tikra ir veiksminga. Tačiau jame nenustatyta konkreti sankcija, todėl valstybės narės gali laisvai pasirinkti įvairius sprendimo būdus, tinkamus minėto straipsnio tikslui pasiekti, įskaitant lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų laikymąsi (žr. šios išvados 89–93 punktus).

107.

Teisingumo Teismas paaiškino, kad „sankcijos, kurios turi būti numatytos nacionalinėje teisėje pagal [Direktyvos 2000/78] 17 straipsnį, turi būti <…> veiksmingos, proporcingos ir atgrasomosios, įskaitant atvejus, kai nėra identifikuoto nukentėjusiojo“ ( 57 ). Jos „kartu su priemonėmis, kurių imtasi norint įgyvendinti tos pačios direktyvos 9 straipsnį, turi visų pirma užtikrinti veiksmingą ir efektyvią pagal ją turimų teisių gynybą <…> Sankcijų griežtumas turi atitikti pažeidimų, už kuriuos jos skiriamos, sunkumą ir visų pirma užtikrinti realų atgrasomąjį poveikį <…> nepažeidžiant bendrojo proporcingumo principo“ ( 58 ). Bet kuriuo atveju „negali būti laikoma, kad Direktyva 2000/78 teisingai ir veiksmingai įgyvendinama nustačius visiškai simbolinę sankciją“ ( 59 ).

108.

Teisingumo Teismo sprendime Feryn, kuris buvo priimtas dėl Direktyvos 2000/43, nustatytos rekomendacijos, kurios yra lygiai taip pat svarbios nagrinėjant Direktyvą 2000/78: „<…> kai nėra tiesiogiai nuo diskriminacijos nukentėjusio asmens, o įstatymu įgaliotoji institucija reikalauja, kad būtų pripažinta diskriminacija ir už ją būtų nubausta, sankcijos, kurias Direktyvos 2000/43 15 straipsnis reikalauja numatyti nacionalinėje teisėje, taip pat turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Tam tikrais atvejais ir jeigu tai pasirodytų tinkama atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes, jas gali sudaryti diskriminacijos konstatavimas teisme arba kompetentingoje administracinėje institucijoje, susietas su adekvataus paskelbimo reikalavimu, kurio išlaidas turėtų padengti atsakovas. Jas taip pat galėtų sudaryti pagal nacionalinės teisės taisykles darbdaviui nustatytas įpareigojimas, prireikus paskiriant baudą, nutraukti diskriminuojančius veiksmus. Be to, jas gali sudaryti tai, kad procedūrą inicijavusiai institucijai bus priteistas žalos atlyginimas.“ ( 60 )

109.

Vadinasi: i) asociacija, kuriai pagal nacionalinę teisę suteikti įgaliojimai pareikšti ieškinį siekiant užtikrinti, kad bus įgyvendintos teisės ir įvykdytos pareigos pagal Direktyvą 2000/78, gali prašyti skirti sankciją už diskriminacinį elgesį; ii) ši taisyklė galioja, nepaisant to, ar yra identifikuotas nukentėjusysis; iii) Direktyvoje 2000/78 nenustatytos konkrečios sankcijos, tačiau jos gali būti nustatytos nacionalinėje teisėje; iv) nacionalinėje teisėje nustatytos sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios ir v) viena iš sankcijų rūšių gali būti žalos atlyginimo priteisimas. Vėlgi žalos, kurią galima atlyginti, rūšys turi būti nustatytos nacionalinėje teisėje. Nematau jokių pagrįstų priežasčių, dėl kurių tokia žala negalėtų apimti materialinės ir nematerialinės žalos, įskaitant moralinę žalą.

110.

Todėl darau išvadą, kad pagal Direktyvos 2000/78 8 straipsnio 1 dalį ir 9 straipsnio 2 dalį nacionalinės teisės aktuose leidžiama teisėtą interesą turinčioms asociacijoms suteikti teisę pareikšti ieškinį dėl Direktyvoje 2000/78 nustatytų pareigų vykdymo užtikrinimo tuo atveju, kai nėra identifikuoto nukentėjusiojo. Būtent nacionalinėje teisėje turi būti įtvirtinti kriterijai, kuriais remiantis nustatoma, ar asociacija turi tokį teisėtą interesą, atsižvelgiant į lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus. Asociacija, kuri turi teisėtą interesą pareikšti ieškinį, gali prašyti skirti veiksmingą, proporcingą ir atgrasomąją sankciją už diskriminacinį elgesį, įskaitant žalos atlyginimo priteisimą, pagal nacionalinėje teisėje nustatytas sąlygas.

111.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui į Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas, Italija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip: