GENERALINIO ADVOKATO

MANUEL CAMPOS SÁNCHEZ-BORDONA IŠVADA,

pateikta 2019 m. liepos 9 d. ( 1 )

Byla C‑414/18

Iccrea Banca SpA Istituto Centrale del Credito Cooperativo

prieš

Banca d’Italia

(Tribunale Amministrativo Regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Priimtinumas – Nacionalinio teismo jurisdikcijos prižiūrėti Bendros pertvarkymo valdybos aktų teisėtumą nebuvimas – Įpareigojimas Bendros pertvarkymo valdybos aktus apskųsti Bendrajame Teisme – Teisės aktų suderinimas – Bankų sąjunga – Kredito įstaigų gaivinimas ir pertvarkymas – Įprasti ir specialieji įnašai į Nacionalinį pertvarkymo fondą – Ex ante įnašo į Bendrą pertvarkymo fondą už 2016 m. nustatymas – Kooperatinių kredito įstaigų įnašai – Įnašų rizikos profilio koregavimas – Deleguotojo reglamento (ES) 2015/63 5 straipsnio 1 dalis – Tam tikrų įsipareigojimų neįskaitymas apskaičiuojant įnašus“

1. 

Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismui suteikiama galimybė išsiaiškinti du prieštaringus klausimus, susijusius su įnašais, kuriuos kredito įstaigos turi mokėti į Bendrą pertvarkymo fondą (toliau – BPeF) arba į nacionalinius pertvarkymo fondus (toliau – FNR) jiems finansuoti:

–

pirma, kas turi vykdyti Bendros pertvarkymo valdybos (toliau – BPV) sprendimų, susijusių su šiais įnašais, teisminę priežiūrą, kai apie juos bankams praneša nacionalinė pertvarkymo institucija (toliau – NPI), kaip antai Italijos bankas,

–

antra, ar apskaičiuojant į FNR mokėtinus įnašus reikia atsižvelgti į tai pačiai kooperatinių kredito bankų grupei priklausančių įstaigų vidaus įsipareigojimus ir jų galimą neįskaitymą.

I. Teisinis pagrindas

A.   Sąjungos teisė

1. Visoje Sąjungoje taikytinos taisyklės dėl kredito įstaigų įnašų į FNR

a) Direktyva 2014/59/ES ( 2 )

2.

Remiuosi savo neseniai pateikta išvada byloje State Street Bank International ( 3 ) (C‑255/18), kiek tai susiję su šios direktyvos 100, 102, 103 ir 104 straipsnių formuluote.

b) Deleguotasis reglamentas (ES) 2015/63 ( 4 )

3.

Šio reglamento 8 ir 9 konstatuojamosiose dalyse teigiama:

„(8)

jei grupių atveju įnašai būtų apskaičiuojami individualiu lygmeniu, nustatant skirtingų grupei priklausančių subjektų bazinį metinį įnašą tam tikri įsipareigojimai būtų skaičiuojami du kartus, nes įsipareigojimai, susiję su susitarimais, kuriuos tai pačiai grupei priklausantys subjektai sudaro tarpusavyje, būtų visų įsipareigojimų, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant kiekvieno grupės subjekto bazinį metinį įnašą, dalis. Taigi reikėtų patikslinti, kaip nustatomas bazinis metinis įnašas grupių atveju, kad būtų atsižvelgta į grupės subjektų tarpusavio sąsajas ir išvengta dvigubo grupės vidaus pozicijų skaičiavimo. <…>

(9)

siekiant apskaičiuoti grupės subjekto bazinį metinį įnašą, visi įsipareigojimai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama, neturėtų apimti įsipareigojimų, atsiradusių pagal sutartį, kurią tas grupės subjektas sudarė su bet kuriuo kitu tai pačiai grupei priklausančiu subjektu. Tačiau tokių įsipareigojimų turėtų būti galima neįtraukti tik tuo atveju, jeigu kiekvienas grupės subjektas yra įsteigtas Sąjungoje, jam yra taikomas toks pat visiškas konsolidavimas, tinkamos centralizuoto rizikos įvertinimo, nustatymo ir kontrolės procedūros ir jeigu nėra ar nenumatoma reikšmingų praktinių ar teisinių kliūčių greitai padengti atitinkamus įsipareigojimus, kai sueina terminas. Taip turėtų būti užkirstas kelias neįtraukti įsipareigojimų į įnašų apskaičiavimo pagrindą, jeigu nėra garantijų, kad pablogėjus grupės finansinei būklei grupės vidaus skolinimo pozicijos būtų padengtos. <…>“

4.

Šio reglamento 4 straipsnyje „Metinių įnašų nustatymas“ pažymima:

„1.   Pertvarkymo institucijos kiekvienos įstaigos mokėtinus metinius įnašus nustato proporcingai pagal įstaigos rizikos pobūdį, remdamosi įstaigos pagal 14 straipsnį pateikta informacija ir taikydamos šiame skirsnyje nustatytą metodiką.

2.   Pertvarkymo institucija 1 dalyje nurodytą metinį įnašą nustato remdamasi pertvarkymo finansavimo struktūros metiniu tiksliniu lygiu, atsižvelgdama į tikslinį lygį, kuris turi būti pasiektas iki 2024 m. gruodžio 31 d. pagal Direktyvos 2014/59/ES 102 straipsnio 1 dalį, ir remdamasi visų jos teritorijoje leidimą veikti turinčių įstaigų apdraustųjų indėlių vidutine ankstesnių metų suma, apskaičiuojama kas ketvirtį.“

5.

Jo 5 straipsnyje „Bazinio metinio įnašo rizikos koregavimas“ nustatyta:

„1.   Direktyvos [2014/59] 103 straipsnio 2 dalyje nurodyti įnašai apskaičiuojami neįskaitant šių įsipareigojimų:

a)

grupės vidaus įsipareigojimų, atsirandančių dėl sandorių, kuriuos įstaiga sudaro su tai pačiai grupei priklausančia įstaiga, jeigu laikomasi visų šių sąlygų:

i)

kiekviena įstaiga yra įsteigta Sąjungoje;

ii)

kiekviena įstaiga yra įtraukta į tą pačią visiškai konsoliduotą priežiūrą pagal [2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (OL L 176, 2013, p. 1)] 6–17 straipsnius ir joms taikomos atitinkamos centralizuoto rizikos vertinimo, nustatymo ir kontrolės procedūros;

iii)

šiuo metu nėra arba nenumatoma reikšmingų praktinių ar teisinių kliūčių suėjus terminui greitai padengti įsipareigojimą;

<…>

f)

įstaigų, teikiančių skatinamąsias paskolas, atveju – įstaigos tarpininkės įsipareigojimų bankui iniciatoriui arba kitam skatinamąjį finansavimą teikiančiam bankui ar kitai įstaigai tarpininkei ir pirminio skatinamąjį finansavimą teikiančio banko įsipareigojimų jo finansavimo šalims, jeigu šių įsipareigojimų suma atitinka tos įstaigos skatinamąsias paskolas.“

2. Kredito įstaigų įnašų į BPeF taisyklės bankų sąjungoje

a) Reglamentas (ES) Nr. 806/2014 ( 5 )

6.

Šio reglamento 120 konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta:

„BPeM vienija Valdybą, Tarybą, Komisiją ir dalyvaujančių valstybių narių pertvarkymo institucijas. Teisingumo Teismas turi jurisdikciją prižiūrėti Valdybos, Tarybos ir Komisijos priimtų sprendimų teisėtumą, kaip numatyta SESV 263 straipsnyje, ir nustatyti jų nesutartinę atsakomybę. Be to, Teisingumo Teismas pagal SESV 267 straipsnį yra kompetentingas nacionalinių teisminių institucijų prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Nacionalinės teisminės institucijos pagal savo nacionalinę teisę turėtų būti kompetentingos prižiūrėti dalyvaujančių valstybių narių pertvarkymo institucijų, kurios naudojasi šiuo reglamentu suteiktais įgaliojimais, priimtų sprendimų teisėtumą ir nustatyti jų nesutartinę atsakomybę.“

7.

Reglamento 67 straipsnyje nustatyta:

„1.   Įsteigiamas Bendras pertvarkymo fondas (toliau – Fondas). Jis pildomas laikantis nacionaliniu lygmeniu surinktų lėšų pervedimo Fondui taisyklių, kaip nustatyta Susitarime.

<…>

3.   Fondo savininkė yra Valdyba.

4.   Nacionalinės pertvarkymo institucijos surenka 69, 70 ir 71 straipsniuose nurodytus įnašus iš 2 straipsnyje nurodytų subjektų ir laikydamosi Susitarimo perveda juos Fondui.“

8.

Ex ante įnašų klausimu šio reglamento 70 straipsnyje nustatyta:

„1.   Atskiras kiekvienos įstaigos įnašas renkamas bent kasmet ir apskaičiuojamas proporcingai jos įsipareigojimų sumos (išskyrus nuosavas lėšas ir apdraustuosius indėlius) ir visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visų dalyvaujančių valstybių narių teritorijose, bendros įsipareigojimų sumos (išskyrus nuosavas lėšas ir apdraustuosius indėlius) santykiui.

2.   Pasikonsultavusi su ECB ar nacionaline kompetentinga institucija ir glaudžiai bendradarbiaudama su nacionalinėmis pertvarkymo institucijomis, Valdyba kiekvienais metais apskaičiuoja atskirus įnašus, siek[dama] užtikrinti, kad visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visų dalyvaujančių valstybių narių teritorijose, mokėtini įnašai neviršytų 12,5 % tikslinio lygio.

<…>“

b) Įgyvendinimo reglamentas (ES) 2015/81 ( 6 )

9.

Šio reglamento 4 straipsnyje „Metinių įnašų apskaičiavimas“ įtvirtinta:

„Kiekvienam įnašų mokėjimo laikotarpiui Valdyba, pasikonsultavusi su ECB arba nacionalinėmis kompetentingomis institucijomis ir glaudžiai bendradarbiaudama su nacionalinėmis pertvarkymo institucijomis, apskaičiuoja kiekvienos įstaigos mokėtiną metinį įnašą, remdamasi Fondo metiniu tiksliniu lygiu. Metinis tikslinis lygis nustatomas atsižvelgiant į Reglamento (ES) Nr. 806/2014 69 straipsnio 1 dalyje ir 70 straipsnyje nurodytą Fondo tikslinį lygį ir taikant Deleguotajame reglamente (ES) 2015/63 nustatytą metodiką.“

10.

Jo 5 straipsnyje nustatyta:

„1.   Valdyba atitinkamoms nacionalinėms pertvarkymo institucijoms praneša apie savo sprendimus, kuriais apskaičiuojami įstaigų, gavusių veiklos leidimus savo atitinkamose teritorijose, metiniai įnašai.

2.   Gavusi 1 dalyje nurodytą pranešimą kiekviena nacionalinė pertvarkymo institucija praneša kiekvienai savo valstybėje narėje veiklos leidimą gavusiai įstaigai apie Valdybos sprendimą, kuriuo apskaičiuojamas tos įstaigos mokėtinas metinis įnašas.“

B.   Nacionalinė teisė. Įstatyminis dekretas Nr. 180/2015 ( 7 )

11.

Direktyva 2014/59 į Italijos teisę perkelta 2015 m. lapkričio 16 d. Įstatyminiu dekretu Nr. 180.

12.

Taip pat, kiek tai susiję su šio įstatyminio dekreto 2 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies, 78 straipsnio, 81 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 83 straipsnio formuluote, remiuosi išvada byloje State Street Bank International.

II. Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

13.

Iccrea Banca SpA Istituto Centrale del Credito Cooperativo (toliau – Iccrea Banca) yra bankas, kurį būtų galima laikyti „antrojo lygmens“ banku, nes jis užima aukščiausią vietą kredito įstaigų, Italijoje vadinamų Banche di Credito Cooperativo (kooperatiniai kredito bankai; toliau – BCC), tinkle ( 8 ).

14.

Iccrea Banca veiklos tikslas yra „papildyti, paspartinti ir padaryti veiksmingesnę kooperatinių kredito bankų veiklą remiant šiuos bankus ir stiprinant jų veiklą, tuo tikslu atliekant kredito, techninio tarpininkavimo ir įvairių formų konsultavimo finansų klausimais funkcijas“.

15.

Keliuose paeiliui priimtuose sprendimuose ( 9 ) Italijos bankas pareikalavo iš Iccrea Banca mokėti įprastus, specialiuosius ir papildomus įnašus į Italijos FNR už 2015 ir 2016 m. bei įnašus į BPeF už 2016 m.

16.

Iccrea Banca prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pateikė skundą, prašydama panaikinti Italijos banko sprendimus, ir užginčijo reikalaujamų įnašų apskaičiavimo metodus ( 10 ).

17.

Iccrea Banca teigia, kad:

–

Italijos bankas turėjo atsižvelgti į tai, kad Iccrea Banca ir BCC bendrovių įsipareigojimai yra grupės vidaus įsipareigojimai ir kad šie įsipareigojimai bet kuriuo atveju turėjo būti vertinami panašiai kaip skatinamosios paskolos,

–

siekdamas apskaičiuoti įnašus Italijos bankas neatsižvelgė į sistemos, kuriai priklauso pareiškėja ir BCC, ypatumus,

–

Italijos bankas nepaisė to, kad Iccrea Banca pagal BCC sistemą atlieka rėmėjos vaidmenį ir kad egzistuoja „faktinė grupė“, kurios įsipareigojimams turėjo būti taikomos Deleguotajame reglamente 2015/63 nustatytos išimtys. Bet kuriuo atveju pagal proporcingumo, nediskriminavimo ir vienodo požiūrio principus neturėjo būti tvarkoma dviguba šių įsipareigojimų apskaita (ir vykdomas dvigubas įnašų mokėjimas),

–

taigi į FNR ir BPeF mokėtini įnašai turėjo būti gerokai mažesni, nei reikalauta.

18.

Italijos bankas teigia, kad, pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neturi kompetencijos nuspręsti dėl Iccrea Banca reikalavimų, susijusių su į BPeF mokėtinais įnašais už 2016 m. Jis pateikia kitų formalių prieštaravimų ( 11 ) ir iš esmės daro išvadą, kad:

–

Iccrea Banca ir BCC bendrovių nesieja tikras kontrolės ar lemiamos įtakos ryšys, kaip reikalaujama Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies a punkte,

–

neįmanoma teisiškai pagrįsti tokios vien faktinės aplinkybės, kaip „verslo misija“, kurios Iccrea Banca siekia, palaikydama sutartinius santykius su BCC bendrovėmis. Taip pat nepakanka, kad Iccrea Banca vykdytų banko funkciją „teikti paslaugas“ pagal BCC bendrovių sistemą,

–

taigi, įsipareigojimams BCC negalima taikyti palankesnio vertinimo.

19.

Tokiomis aplinkybėmis Tribunale Amministrativo Regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija) pateikia Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„Ar Deleguotojo reglamento (ES) 2015/63 5 straipsnio 1 dalimi, visų pirma a ir f punktais, aiškinamais pagal principus, nustatytus tame teisės akte, taip pat Direktyvoje 2014/59/ES, Reglamente (ES) Nr. 806/2014, Sutarties dėl ES veikimo 120 straipsnyje, pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnyje nustatytus pagrindinius vienodo požiūrio, nediskriminavimo ir proporcingumo principus ir dvigubo apmokestinimo draudimą apskaičiuojant Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 2 dalyje nurodytus įnašus draudžiama nustatytą schemą taikyti grupės vidaus įsipareigojimams net ir tuo atveju, kai tai yra „faktinė“ grupė ar kai esama sąsajų tarp tam tikros įstaigos ir kitų tai pačiai sistemai priklausančių bankų? Ar, priešingai, atsižvelgiant į minėtus principus, palankus požiūris į tame pačiame 5 straipsnyje nurodytus dėl skatinamųjų paskolų atsiradusius įsipareigojimus pagal analogiją gali būti taikomas ir vadinamiesiems „antrojo lygmens“ įsipareigojimams, banko prisiimtiems kitų sistemos bankų (kooperatinių kredito bankų) atžvilgiu, arba ar minėtą ypatybę turinčios įstaigos, kuri veikia kaip pagrindinė susietos ir integruotos mažų bankų grupės įstaiga, net ir palaikydama ryšius su ECB ir finansų rinka, atveju, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, vis dėlto reikėtų šiek tiek pakoreguoti nacionalinės pertvarkymo institucijos Sąjungos institucijoms teikiamas finansinių duomenų prognozes ir tos įstaigos mokėtinų įnašų į pertvarkymo fondą apskaičiavimą, atsižvelgiant į jos tikruosius įsipareigojimus ir konkretų rizikos profilį?“

20.

Rašytines pastabas pateikė Iccrea Banca, Italijos bankas ir Italijos bei Ispanijos vyriausybės, taip pat Komisija. 2019 m. balandžio 30 d. vykusiame teismo posėdyje dalyvavo jų visų atstovai, taip pat BPV, kurią dalyvauti pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 24 straipsnio antrą pastraipą pakvietė Teisingumo Teismas.

III. Prejudicinių klausimų analizė

A.   Pirminės pastabos dėl įnašų į FNR ir BPeF

21.

Išvadoje, pateiktoje byloje State Street Bank International (33–51 punktuose), pateikiau bankų gaivinimo ir pertvarkymo struktūrų finansavimo, kuris buvo suderintas Direktyvoje 2014/59, pagrindines gaires. Kadangi nereikia tų gairių išdėstyti dar kartą, šioje byloje remiuosi jų turiniu tam, kad būtų geriau suprastas šis naujas teisės aktuose įtvirtintas reiškinys.

B.   Prejudicinių klausimų priimtinumas

22.

Sprendimuose, dėl kurių Ibania Banca pateikė skundą, prašydama juos panaikinti ( 12 ), reikalaujama, pirma, mokėti įnašus į Italijos FNR už 2015 ir 2016 m. ir, antra, mokėti įnašus į BPeF už 2016 m.

23.

Nagrinėjant ginčą pagrindinėje byloje Italijos bankas tvirtino, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neturi kompetencijos nuspręsti dėl abiejų sprendimų, susijusių su 2016 m. veiklą atitinkančiais įnašais į BPeF už 2016 m., nes iš tikrųjų jų turinį patvirtino BPV.

24.

Vis dėlto šis teismas mano, kad turi kompetenciją prižiūrėti minėtų sprendimų teisėtumą. Jis teigia, kad „Italijos bankas veikia ne kaip paprasčiausias Bendros pertvarkymo valdybos ir kredito įstaigų tarpininkas, ir jo priemonės nėra paprasčiausias BPV priimtų sprendimų turinio perdavimas: priešingai, jis atlieka aktyvų ir lemiamą vaidmenį tiek įnašo apskaičiavimo etapu, tiek pačių sumų išieškojimo etapu, nes skelbia bendrus nurodymus, sukeliančius privalomų pasekmių kredito įstaigoms“ ( 13 ).

25.

Komisija taip pat nesutiko, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi kompetenciją nuspręsti dėl šių BPV sprendimų teisėtumo, ir dėl jų pateiktus prejudicinius klausimus laikė nepriimtinais.

26.

Per teismo posėdį Italijos banko ir Komisijos pareikštus prieštaravimus palaikė Ispanijos ir Italijos vyriausybės (ši tik iš dalies ir tik tam tikrais aspektais); atsižvelgdamas į tai, ką išdėstysiu toliau, manau, kad su šiais prieštaravimais reikėtų sutikti. Bet kuriuo atveju juos reikia išsamiai išnagrinėti, nes, jeigu neklystu, juose pirmą kartą keliamas sudėtingas klausimas dėl BPV sprendimų, susijusių su įnašais į BPeF, teisminės priežiūros.

27.

Man nekyla abejonių dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo kompetencijos priimti sprendimus dėl penkių Italijos banko sprendimų, susijusių su įprastais, specialiaisiais ir papildomais įnašais ( 14 ) į FNR už 2015 ir 2016 finansinius metus, teisėtumo. Tai yra specialūs Italijos banko sprendimai dėl Italijos FNR finansavimo, į kuriuos BPV nesikiša. Šie įnašai iš esmės naudojami siekiant pertvarkyti mažiau svarbias kredito įstaigas, kurios neįtrauktos į BPM (Bendras priežiūros mechanizmas) ir į BPeM, bet kurioms taikytina Direktyva 2014/59 ir Deleguotasis reglamentas 2015/63.

28.

Taigi prejudiciniai klausimai, kiek jie susiję su šiais penkiais Italijos banko sprendimais dėl įnašų į FNR, yra priimtini. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galės iš esmės nuspręsti dėl jų teisėtumo, remdamasis Teisingumo Teismo jam pateiksimu atsakymu ( 15 ).

29.

Priešingai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia pripažinti iš dalies nepriimtinu, kiek jis susijęs su dviem Italijos banko sprendimais, kuriais Iccrea Banca pranešama apie jos 2016 m. įprasto įnašo į BPeF sumą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negali nuspręsti dėl jų teisėtumo, nes juos priėmė BPV.

30.

Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą dėl Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio aiškinimo ir neabejoja nei šio reglamento, nei (tikriausiai) BPV sprendimų dėl įnašų į BPeF už 2016 m. galiojimu. Jis veikiau sutelkia dėmesį į Italijos banko susitarimus, kuriais įgyvendinami ankstesni BPV sprendimai. Vis dėlto, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galiausiai nuspręstų, kad kooperatinių kredito įstaigų įnašų į BPeF už 2016 m. apskaičiavimo metodai yra neteisingi, iš tikrųjų jis paneigtų BPV sprendimų galiojimą, ir Italijos bankas negalėtų jų taikyti Iccrea Banca. Todėl pagrindinėje byloje (rectius, vienoje iš jos dalių) svarbus yra šių dviejų BPV sprendimų teisėtumas.

31.

Remiantis šia prielaida, man atrodo akivaizdu, kad nacionalinis teismas negali priimti sprendimo dėl BPV sprendimų galiojimo, nes kompetenciją prižiūrėti jų teisėtumą turi tik Teisingumo Teismas. Yra du šį teiginį pagrindžiantys argumentai: pirma, tinkamumas BPV sprendimams taikyti Sprendimo Berlusconi ir Fininvest ( 16 ) logiką ir, antra, Sprendimo TWD Textilwerke Deggendorf ( 17 ) taikymas.

1. BPV sprendimų centralizuota teisminė priežiūra

32.

Sprendime Berlusconi ir Fininvest Teisingumo Teismas turėjo nuspręsti dėl sprendimų, priimtų vykdant sudėtinę administracinę procedūrą dėl leidimo įsigyti arba padidinti kvalifikuotuosius akcijų paketus kredito įstaigose pagal BPM, teisminės priežiūros. Apibendrindamas jis pripažino, kad pagal SESV 263 straipsnį nacionaliniams teismams draudžiama vykdyti nacionalinių kompetentingų institucijų priimtų neprivalomų aktų pradėti procedūrą, imtis tyrimo priemonių ir pateikti pasiūlymus įgyvendinant minėtą procedūrą, teisėtumo priežiūrą.

33.

Šis pripažinimas savo ruožtu pagrįstas dviem prielaidomis:

–

kai nacionalinių valdžios institucijų aktai yra procedūros etapas, per kurį tik Sąjungos institucija įgyvendina galutinio sprendimo priėmimo įgaliojimus ir jos neįpareigoja nacionalinių valdžios institucijų parengiamieji aktai ar pasiūlymai, jie laikytini Sąjungos aktais ( 18 ),

–

kai Sąjungos teisėje išimtiniai sprendimų priėmimo įgaliojimai suteikiami Sąjungos institucijai, Sąjungos teismas, remdamasis savo išimtine jurisdikcija pagal SESV 263 straipsnį, turi nuspręsti dėl nagrinėjamo Sąjungos institucijos priimto galutinio sprendimo teisėtumo. Tik Sąjungos teismas gali, siekdamas užtikrinti veiksmingą suinteresuotųjų asmenų teisminę apsaugą, išnagrinėti galimus nacionalinių valdžios institucijų parengiamųjų aktų ar pasiūlymų trūkumus, kurie gali turėti įtakos šio galutinio sprendimo galiojimui ( 19 ).

34.

Kaip išdėsčiau savo šioje byloje priimtoje išvadoje ( 20 ), sudėtinėse administracinėse procedūrose, kuriose dalyvauja nacionalinės ir Sąjungos kompetentingos institucijos, įgaliojimo priimti galutinį sprendimą vykdymas yra esminis elementas siekiant nustatyti, ar teisminę priežiūrą turi atlikti Sąjungos teismas, ar nacionaliniai teismai. Jei teisė priimti sprendimus priklauso Sąjungos įstaigai, pagal SESV 263 straipsnį teisminę priežiūrą turi vykdyti Sąjungos teismas.

35.

Taigi įprasti įnašai į BPeF taip pat nustatomi vykdant sudėtinę administracinę procedūrą, kurioje dalyvauja nacionalinės pertvarkymo institucijos ( 21 ), tačiau galutinį sprendimą priima BPV.

36.

Nors Sprendimas Berlusconi ir Fininvest priimtas dėl sudėtinės administracinės procedūros, kuri skiriasi nuo įnašų į BPeF nustatymo procedūros, jis taikytinas ir šiai procedūrai. Atsižvelgiant į tai, BPV sprendimo teisminę priežiūrą turi vykdyti išimtinai Sąjungos teismas, kaip toliau bandysiu paaiškinti.

37.

2016 m. balandžio 15 d. Sprendimu SRB/ES/SRF/2016/06, remdamasi BPeM reglamento 54 straipsnio 1 dalies b punktu ir 70 straipsnio 2 dalimi, BPV nustatė metinę ex ante įnašo į BPeF už 2016 finansinius metus sumą kiekvienai ją mokėti privalančiai kredito įstaigai, įskaitant Iccrea Banca. Dėl skaičiavimo klaidos šie įnašai buvo pakeisti 2016 m. gegužės 20 d. BPV sprendimu SRB/ES/SRF/2016/13, kuriuo buvo ištaisyti ex ante įnašai į BPeF už 2016 m. ( 22 ).

38.

Abu sprendimai priimti remiantis BPeM reglamento 70 straipsnio 2 dalimi ir Įgyvendinimo reglamento 2015/81 4 straipsniu. Pagal šias nuostatas kiekvienam įnašų mokėjimo laikotarpiui BPV, pasikonsultavusi su ECB arba nacionalinėmis kompetentingomis institucijomis ir glaudžiai bendradarbiaudama su nacionalinėmis pertvarkymo institucijomis, apskaičiuoja kiekvienos įstaigos mokėtiną metinį įnašą, remdamasi Fondo metiniu tiksliniu lygiu ( 23 ).

39.

Įgyvendinimo reglamento 2015/81 6 straipsnyje numatyta, kad BPV nustato duomenų formas ir pateikimo būdus, kuriuos įstaigos turi naudoti teikdamos metiniams įnašams apskaičiuoti būtiną informaciją, siekiant padidinti pateiktos informacijos palyginamumą ir tvarkymo veiksmingumą. BPV laipsniškai pradėjo įgyvendinti šį įgaliojimą organizuoti NPI duomenų rinkimą ( 24 ).

40.

Šiuo parengiamuoju etapu vadovaudamosi BPV nurodymais NPI tik renka kredito įstaigų duomenis ir perduoda juos BPV, naudodamos pirma minėtus formatus ir priemones. BPeM reglamento 70 straipsnio 2 dalyje nurodomas NPI „glaudus bendradarbiavimas“ apima tik tokią veiklą.

41.

NPI nesiima jokių tiriamųjų veiksmų, susijusių su duomenų analize ar tvarkymu (tai per teismo posėdį išaiškino Italijos bankas), taip pat neteikia BPV jokio pasiūlymo dėl sprendimo ( 25 ). NPI tik teikia operatyvią paramą.

42.

Atsižvelgdama į atitinkamus įstaigų, kurioms taikytini BPM ir BPeM, duomenis BPV nusprendžia, kokius ex ante įnašus į BPeF turi mokėti kiekviena iš jų. Šį sprendimą gali priimti tik BPV, nes pagal sistemą, kurioje veikia BPeF ir nustatytas Europos tikslinis finansavimo lygis, įstaigų, gavusių veiklos leidimą visų dalyvaujančių valstybių narių teritorijose, metiniai atskiri įnašai priklauso nuo visų įstaigų, kurioms taikomas BPeM, įnašų ( 26 ).

43.

Taigi NPI negali apskaičiuoti metinių įnašų į BPeF; šis sprendimas gali būti parengtas tik centralizuotai. Bendro metinio įnašo į BPeF procentinę dalį nustatyti turi BPV, kaip vienintelė Sąjungos agentūra, turinti bendrus suvestinius duomenis apie visų įstaigų indėlius ir informaciją, pagal kurią galima nustatyti jų rizikos veiksnius. Taigi, BPV ir tik ji turi visą reikalingą informaciją įprastiems įnašams į BPeF nustatyti ir vykdo šią užduotį kiekvienais metais ( 27 ).

44.

Be to, BPV sprendimą dėl įprastų įnašų į BPeF priima per vykdomąjį posėdį, o ne per plenarinį, taigi, NPI atstovai jame net nedalyvauja ( 28 ).

45.

Įgyvendinimo reglamento 2015/81 5 straipsnyje numatyta, kad BPV, nustačiusi kiekvienos įstaigos metinių įnašų sumą, praneša kompetentingoms NPI apie sprendimus, kuriuose nustatomi įstaigų, gavusių veiklos leidimą atitinkamose jų teritorijose, metiniai įnašai. Paskutiniame, jau vien tik pagalbinio pobūdžio šios veiksmų grandinės etape, NPI praneša kiekvienai įstaigai, kuriai taikytina jos jurisdikcija, apie „Valdybos sprendimą, kuriuo apskaičiuojamas tos įstaigos mokėtinas metinis įnašas“.

46.

BPV tiesiogiai nepraneša kiekvienai kredito įstaigai apie jų metinio įnašo į BPeF sumą. Tai praneša, kartoju, NPI, tačiau Įgyvendinimo reglamento 2015/81 5 straipsnyje nurodyta, kad pranešama apie „BPV sprendimą“.

47.

Ši pranešimo procedūra negali būti kliūtis BPV sprendimą laikyti tuo, kas jis yra, t. y. tikru „sprendimu“, kaip tai suprantama pagal SESV 288 straipsnio trečią pastraipą, nes jame atskirai nustatoma suma, kurią kiekviena kredito įstaiga turi mokėti kaip metinį įnašą į BPeF.

48.

Iccrea Banca atžvilgiu Italijos banko, kaip NPI, funkcija, susijusi su BPV sprendimais SRB/ES/SRF/2016/06 ir SRB/ES/SRF/2016/13, buvo paprasčiausiai pranešti apie šiuos sprendimus, kurių turinio Italijos bankas nei nustato, nei kontroliuoja. NPI nėra kompetentingos pakeisti įprastų įnašų į BPeF sumą – šį įgaliojimą turi tik BPV – ir neturi duomenų, būtinų minėtiems pakeitimams atlikti ( 29 ).

49.

Nesutinku su nuomone, kurią per teismo posėdį gynė BPV (nevisiškai vienareikšmiai) ir kurios ji toliau laikėsi Bendrajame Teisme ( 30 ), t. y. nuomone, kad jos sprendimai dėl metinių įnašų į BPeF yra pateikiami NPI ir kredito įstaigoms nedaro jokio teisinio poveikio. Iš tiesų BPV teigia, kad jos 2016 m. sprendimai buvo pateikti NPI ir jos priėmė nacionalinius administracinius aktus, kuriais pranešta kiekvienos įstaigos metinių įnašų į BPeF suma, ir tik šie aktai gali būti skundžiami nacionaliniuose teismuose.

50.

Per teismo posėdį BPV pabrėžė, kad jai ir NPI suteikiama pasidalijamoji kompetencija priimti sprendimus dėl metinių įnašų į BPeF. Ji mano, kad tai yra sudėtinė administracinė procedūra, per kurią NPI galutinai surenka minėtus įnašus ( 31 ). Kadangi Sprendime Berlusconi ir Fininvest pasisakoma už tai, kad būtų atlikta tik viena teisminė šių procedūrų peržiūra, BPV mano, kad, siekiant didesnės teisminės apsaugos ir faktinio teisinio saugumo, teisminę peržiūrą turėtų atlikti nacionaliniai teismai.

51.

BPV argumentai, kurie visiškai prieštarauja Komisijos argumentams, man atrodo neįtikinami ir prisidėjo prie to, kad atsirado netikrumo dėl sprendimų, kuriais nustatomi metiniai įnašai į BPeF, ypatumų ir dėl jų teisminės peržiūros galimybių. Bendrajame Teisme nagrinėjami ieškiniai dėl panaikinimo ir NPI praktika rodo, kad susidarė sudėtinga padėtis ( 32 ), dėl kurios reikia skubiai pateikti paaiškinimų.

52.

Dėl išdėstytų priežasčių manau, kad vykdant šią sudėtinę administracinę procedūrą išskirtinė sprendimų priėmimo galia priklauso BPV. Būtent dėl to, kad tai yra Sąjungos įstaigos sprendimas, BPeM reglamento 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės narės ir Sąjungos institucijos, taip pat bet kuris fizinis ar juridinis asmuo pagal SESV 263 straipsnį ( 33 ) gali Teisingumo Teismui pareikšti ieškinį dėl BPV sprendimų.

53.

Kitaip, nei tvirtina Iccrea Banca, šiuo teiginiu negalima abejoti atsižvelgiant į BPeM reglamento 120 konstatuojamosios dalies nuorodą į nacionalinių teisminių institucijų veiksmus.

54.

Šioje konstatuojamojoje dalyje primenama, kad nacionaliniai teismai turi kontroliuoti NPI sprendimus tose srityse, kuriose pagal BPeM reglamentą jiems suteikiama sprendimų priėmimo galia. Taip yra NPI priimamų aktų, susijusių su įprastais įnašais į FNR, kuriuos mažiau svarbios į BPM ir BPeM neįtrauktos kredito įstaigos turi mokėti kasmet, atveju.

55.

Taigi, kaip į atspirties tašką atsižvelgdamas į Sprendimo Berlusconi ir Fininvest logiką, manau, kad teisė prižiūrėti BPV sprendimų ir NPI, kurios bendradarbiauja vykdant šią sudėtinę administracinę procedūrą, veiksmų teisėtumą priklauso išimtinai Teisingumo Teismui.

2. Sprendimo „TWD Textilwerke Deggendorf“ taikymas

56.

Sprendime TWD Textilwerke Deggendorf, neseniai patvirtintame Sprendimu Georgsmarienhütte ir kt. ( 34 ), nustatyta, kad fizinis arba juridinis asmuo, kuris tikrai turi teisę pateikti skundą dėl Sąjungos įstaigos sprendimo panaikinimo, praranda galimybę nacionaliniuose teismuose kelti šio sprendimo teisėtumo klausimą tuo atveju, jei nesikreipia į Bendrąjį Teismą dėl panaikinimo per dviejų mėnesių laikotarpį. Taip užtikrinamas teisinis saugumas ir teikiama pirmenybė ne prejudiciniam klausimui dėl galiojimo įvertinimo, o skundui dėl panaikinimo, kaip tinkamai procesinei priemonei siekiant vykdyti Sąjungos įstaigų sprendimų teisėtumo priežiūrą.

57.

Kilus ginčui dėl 2016 m. įprastų įnašų į BPeF, 2017 m. liepos 28 d.Iccrea Banca Bendrajame Teisme pareiškė ieškinį dėl 2016 m. liepos 15 d. BPV sprendimo SRB/ES/SRF/2016/06 panaikinimo, bet neginčijo 2016 m. gegužės 20 d. BPV sprendimo SRB/ES/SRF/2016/13, dėl kurio buvo pakoreguoti ex ante įnašai į BPeF už 2016 m.

58.

Bendrasis Teismas minėtą ieškinį pripažino nepriimtinu, nes jis buvo pareikštas praėjus terminui, nustatytam SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje ( 35 ).

59.

Manau, kad Iccrea Banca teisė (laiku) pareikšti šį ieškinį dėl panaikinimo yra nepaneigiama, nes ši įstaiga ir jos pavadinimas nurodomi sprendimo priede, kuriame taip pat pateikiama suma, kurią 2016 m. ji turėjo mokėti kaip įprastus įnašus į BPeF ( 36 ), o tai aiškiai rodo jos konkrečią ir tiesioginę sąsają.

60.

Taigi taikant Sprendimą TWD Textilwerke Deggendorf reikia pripažinti, kad Iccrea Banca prarado galimybę nacionaliniuose teismuose kelti klausimą dėl BPV sprendimų dėl 2016 m. įprastų įnašų į BPeF galiojimo, nagrinėjant bylą dėl NPI pranešimo apie tuos sprendimus ( 37 ).

61.

Taip pat nenustačiau nė vieno BPV sprendimus įgyvendinančio nacionalinio akto, kurį Iccrea Banca galėtų apskųsti nacionaliniuose teismuose ir dėl kurio ji galėtų netiesiogiai suabejoti BPV sprendimų galiojimu, pateikus prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl galiojimo įvertinimo ( 38 ). Pranešimai apie abu BPV sprendimus dėl 2016 m. įnašų į BPeF negali būti laikomi Italijos banko aktais, kuriuos galima apskųsti. Pagrindinėje byloje abejojama akto, apie kurį pranešta, teisėtumu, bet ne galimais paties pranešimo pažeidimais ar trūkumais.

62.

Tai patvirtinta Sprendime Foto-Frost ( 39 ), kuriame nacionaliniams teismams draudžiama pripažinti Sąjungos įstaigos aktą negaliojančiu ir priimti bet kokio pobūdžio sprendimą, šiam aktui prieštaraujantį arba kliudantį jį taikyti ( 40 ). Taigi nacionalinis teismas negali pripažinti BPV sprendimų dėl 2016 m. įnašų į BPeF negaliojančiais ar priimti bet kokią kitą priemonę, kuri apsunkintų arba pakeistų jų taikymą.

63.

Apibendrinant pažymėtina, kad prejudiciniai klausimai yra nepriimtini, kiek jie susijęs su BPV sprendimais dėl 2016 m. įnašų į BPeF, apie kuriuos Iccrea Banca pranešė Italijos bankas, ir atsakymą reikia pateikti tik dėl to, kiek jie susiję su sprendimais dėl įnašų į Italijos FNR.

C.   Bylos esmės analizė: kooperatinių kredito įstaigų įprasti įnašai į bankų pertvarkymo fondus

64.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi žinoti, ar siekiant apskaičiuoti įprastus įnašus į FNR įsipareigojimams, kuriuos vadinamasis „antrojo lygmens“ bankas prisiėmė kitų BCC sistemos bankų atžvilgiu, taikytinos Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalyje, ypač tos dalies a ir f punktuose, nustatytos išimtys.

65.

Pagal šią nuostatą įnašai apskaičiuojami neįskaitant grupės vidaus įsipareigojimų, atsirandančių dėl sandorių, kuriuos įstaiga sudaro su tai pačiai bankų grupei priklausančia įstaiga (a punktas), ir įsipareigojimų, atitinkančių skatinamąsias paskolas (f punktas). Tarpusavyje susijusios BCC sistemos atveju, kaip antai Iccrea Banca atveju, atsakymas priklauso nuo to, kaip organizuojami įstaigos santykiai.

66.

Pagal bendrą taisyklę (Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 2 dalis) „[k]iekvienos įstaigos įnašas proporcingas jos įsipareigojimų (išskyrus nuosavas lėšas), atėmus apdraustuosius indėlius, sumos ir bendrų įsipareigojimų (išskyrus nuosavas lėšas), atėmus visų įstaigų, turinčių leidimą veikti tos valstybės narės teritorijoje, apdraustuosius indėlius, santykiui“. Šioje nuostatoje priduriama, kad „[t]ie įnašai koreguojami pagal įstaigų rizikos pobūdį, taikant pagal 7 dalį priimtus kriterijus“.

67.

Taigi pagrindinis veiksnys siekiant nustatyti kredito įstaigos įprasto įnašo į FNR sumą yra jos įsipareigojimai. Jų suma naudojama įnašui apskaičiuoti, nes įstaigos įsipareigojimų suma rodo riziką, kuri dėl šios įstaigos kyla FNR. Įprasto įnašo suma iš esmės gaunama kiekvienos kredito įstaigos įsipareigojimų skaičiui pritaikius tam tikrą procentinį dydį ir taip apskaičiuojant mokesčio pagrindą.

68.

Vis dėlto ši bendra (aritmetinė) taisyklė pakoreguota pagal Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 2 dalies paskutinį sakinį pridėjus papildomą techninį veiksnį – įstaigų rizikos profilį.

69.

Pagal šios nuostatos 7 dalį Komisijai „pagal 115 straipsnį suteikiami įgaliojamai priimti deleguotuosius aktus, kad patikslintų <…> įnašų koregavimo pagal įstaigų rizikos pobūdį sampratą“. Be kitų veiksnių ( 41 ), ji galėjo atsižvelgti į „įstaigos rizikos poziciją, įskaitant jos prekybos veiklos svarbą, nebalansines pozicijas ir finansinio sverto dydį“.

70.

Komisija pasinaudojo šiuo įgaliojimu priimdama Deleguotąjį reglamentą 2015/63, kuriuo reglamentuojamas kredito įstaigų įnašų į FNR apskaičiavimo metodas ir jų koregavimo atsižvelgiant į įstaigų rizikos profilį metodas. Šio reglamento 4 straipsnyje pakartojama, kad metinius įprastus įnašus apskaičiuoja NPI, atsižvelgdamos į kredito įstaigų įsipareigojimus, pakoreguotus pagal jų rizikos profilį, ir remdamosi:

–

FNR finansavimo metiniu tiksliniu lygiu, kuris iki 2024 m. turi pasiekti 1 % indėlių, ir

–

visų jų teritorijoje leidimą veikti turinčių įstaigų apdraustųjų indėlių vidutine ankstesnių metų suma, apskaičiuojama kas ketvirtį.

71.

Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnyje numatytas „bazinio metinio įnašo rizikos koregavimas“, o jo 1 dalyje nustatyta, kad Direktyvos 2014/59/ES 103 straipsnio 2 dalyje nurodyti įnašai apskaičiuojami neįskaitant įvairių rūšių įsipareigojimų. Dvi iš šių įsipareigojimų rūšių yra svarbios šiai bylai: grupės vidaus įsipareigojimai ir įsipareigojimai, susiję su skatinamosiomis paskolomis.

72.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar de facto bankų grupėse, kaip antai Iccrea Banca grupė, pagrindinės įstaigos ir susijusių BCC bendrovių įsipareigojimus galima laikyti grupės vidaus įsipareigojimais. Jei taip nėra, jis klausia, ar pagal analogiją joms galėtų būti taikoma išimtis, numatyta su skatinamosiomis paskolomis susijusiems įsipareigojimams.

73.

Iccrea Banca mano, kad kooperatinių kredito įstaigų sistemai priklausančios pagrindinės įstaigos įsipareigojimai dėl su ja susijusių BCC bendrovių, yra grupės vidaus įsipareigojimai, arba, tokių nesant, turi būti laikomi įsipareigojimais, susijusiais su skatinamosiomis paskolomis. Italijos bankas, Komisija ir Ispanijos bei Italijos vyriausybės teigia priešingai, ir aš su jais sutinku, nes manau, kad jų požiūris labiausiai atitinka Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies formuluotę ir tikslą.

1. Kooperatinių kredito įstaigų sistemos vidaus įsipareigojimai nėra grupės vidaus įsipareigojimai

74.

Pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies a punktą į įsipareigojimus, naudojamus įprastam įnašui apskaičiuoti, neįskaitomi „grupės vidaus įsipareigojim[ai], atsirandan[tys] dėl sandorių, kuriuos įstaiga sudaro su tai pačiai grupei priklausančia įstaiga, jeigu laikomasi visų šių sąlygų:

i)

kiekviena įstaiga yra įsteigta Sąjungoje;

ii)

kiekviena įstaiga yra įtraukta į tą pačią visiškai konsoliduotą priežiūrą pagal [Reglamento Nr. 575/2013] 6–17 straipsnius ir joms taikomos atitinkamos centralizuoto rizikos vertinimo, nustatymo ir kontrolės procedūros, ir

iii)

šiuo metu nėra arba nenumatoma reikšmingų praktinių ar teisinių kliūčių suėjus terminui greitai padengti įsipareigojimą.“

75.

Taigi, grupės vidaus įsipareigojimų galima neįskaityti tik tos pačios bankų grupės sandorių atveju.

76.

Deleguotojo reglamento 2015/63 3 straipsnyje šio straipsnio taikymo tikslais nurodomos Direktyvos 2014/59 apibrėžtys. Šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies 26 punkte grupė apibrėžiama kaip „patronuojančioji įmonė ir jos patronuojamosios įmonės“, o 5 ir 6 punktuose nurodomi patronuojamosios įmonės bei patronuojančiosios įmonės apibrėžimai, pateikiami Reglamento Nr. 575/2013 4 straipsnyje. Šiame straipsnyje savo ruožtu vėl nurodoma Direktyva 83/349/EEB ( 42 ), panaikinta Direktyva 2013/34 ( 43 ), kurios 2 straipsnio 9 ir 10 punktuose apibrėžiamos tiek patronuojančioji įmonė („įmonė, kuri kontroliuoja vieną ar daugiau patronuojamųjų įmonių“), tiek patronuojamoji įmonė („įmonė, kurią kontroliuoja patronuojančioji įmonė, įskaitant visas pagrindinės patronuojančiosios įmonės patronuojamąsias įmones“).

77.

Iš šių kryžminių nuorodų galima daryti išvadą, kad bankų grupė yra tada, kai patronuojančioji įmonė kontroliuoja patronuojamąsias įstaigas. De iure kontrolė, be kita ko, reiškia balsavimo teisių daugumos turėjimą, teisę skirti arba atleisti daugumą kitos įmonės administracinio, valdymo ar priežiūros organo narių ir teisę daryti lemiamą įtaką patronuojamajai įmonei pagal su ta įmone sudarytą sutartį arba pagal steigimo sutarties ar įstatų nuostatas. Reikalaujama, kad grupė parengtų konsoliduotąsias finansines ataskaitas ir pačios grupės konsoliduotąjį vadovybės pranešimą, šią pareigą taip pat taikant tuo atveju, kai patronuojančioji įmonė de facto kontroliuoja patronuojamąsias įstaigas ( 44 ).

78.

Remiantis nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą informacija nepanašu, kad šiuo atveju svarbiu laikotarpiu Iccrea Banca būtų tiesiogiai arba de facto kontroliavusi su ja susijusias BCC bendroves ( 45 ). Pastabos, kurias pateiksiu toliau, pagrįstos šia prielaida. Bet kuriuo atveju įvertinti faktines aplinkybes ir įvairių įmonių santykius priklauso prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

79.

Iccrea Banca atliekamos funkcijos su ja susijusių BCC atžvilgiu nerodo, kad ji vykdo pastarųjų kontrolę, kurią būtų galima prilyginti patronuojančiosios įmonės vykdomai patronuojamųjų įmonių kontrolei.

80.

Iš tiesų, kaip nurodyta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ( 46 ), Iccrea Banca atlieka vien techninės ir finansinės „jungties“ tarp BCC sistemos ir Italijos bei užsienio kredito sistemos vaidmenį. Ji BCC bendrovėms teikia tarpvalstybines mokėjimų, elektroninių pinigų, atsiskaitymo, vertybinių popierių saugojimo ir kitas finansines paslaugas, veikdama kaip BCC sistemos centrinė finansų įstaiga ir valdydama jos likvidumą ( 47 ).

81.

Vis dėlto Italijos bankas neigia Iccrea Banca argumentą, kad be jos tarpininkavimo BCC bendrovės negalėtų atskirai vykdyti ilgalaikių ECB finansavimo sandorių (Targeted Long Term Refinancing Operations TLTRO; toliau – TLTRO).

82.

Be to, viena iš 5 straipsnio 1 dalyje išvardytų kumuliacinių sąlygų, reikalaujamų norint neįskaityti grupės vidaus įsipareigojimų apskaičiuojant įprastus įnašus į FNR, yra reikalavimas, kad įstaiga būtų įtraukta į tą pačią visiškai konsoliduotą priežiūrą pagal Reglamento Nr. 575/2013 6–17 straipsnius ir jai būtų taikomos atitinkamos centralizuoto rizikos vertinimo, nustatymo ir kontrolės procedūros.

83.

Taigi, remiantis Teisingumo Teismui pateikta informacija (patvirtinta per teismo posėdį), darytina išvada, kad Iccrea Banca ir BCC bendrovės, su kuriomis ji bendradarbiauja, nėra konsoliduotai prižiūrimos kaip viena bankų grupė pagal BPM. Joms taip pat netaikoma individualios priežiūros išimtis pagal Reglamento Nr. 575/2013 7 straipsnio 1 dalį.

84.

Pagal šią nuostatą kompetentingos institucijos gali leisti individualios priežiūros netaikyti kuriai nors įstaigos patronuojamajai įmonei, jeigu atitinkama valstybė narė ir patronuojamajai įmonei, ir įstaigai išduoda veiklos leidimą bei vykdo jų priežiūrą ir jeigu patronuojamoji įmonė yra įtraukta į įstaigos, kuri yra patronuojančioji įmonė, konsoliduotą priežiūrą ir įvykdomos griežtos sąlygos ( 48 ), siekiant užtikrinti, kad nuosavos lėšos būtų tinkamai paskirstytos tarp patronuojančiosios įmonės ir patronuojamosios įmonės.

2. Kooperatinių kredito įstaigų sistemos vidaus įsipareigojimai neprilyginami įsipareigojimams, susijusiems su skatinamosiomis paskolomis

85.

Pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punktą apskaičiuojant įprastus įnašus neįskaitomi šie įsipareigojimai: „įstaigų, teikiančių skatinamąsias paskolas, atveju – įstaigos tarpininkės įsipareigojim[ai] bankui iniciatoriui arba kitam skatinamąjį finansavimą teikiančiam bankui ar kitai įstaigai tarpininkei ir pirminio skatinamąjį finansavimą teikiančio banko įsipareigojim[ai] jo finansavimo šalims, jeigu šių įsipareigojimų suma atitinka tos įstaigos skatinamąsias paskolas“.

86.

Iccrea Banca nei subjektyviu, nei objektyviu požiūriu nepatenka į šios išimties taikymo sritį, nes:

–

ji nėra skatinamąjį finansavimą teikiantis bankas ( 49 ),

–

pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 3 straipsnio 28 punktą ji neteikia skatinamųjų paskolų ne konkurso tvarka ir nesiekdama pelno,

–

ji yra kredito įstaiga, kontroliuojama privačių akcininkų, o ne valstybės ar vienos iš Italijos administracinių institucijų,

–

ji nesiekia jokios viešojo administravimo institucijos tikslų.

87.

Taigi, Iccrea Banca, teikdama paskolas ir atlikdama pervedimus BCC bendrovėms, su kuriomis yra susijusi (taip pat tretiesiems asmenims), neįgyvendina ir neskatina viešojo administravimo institucijos tikslų ir nesinaudoja tokios institucijos parama.

88.

Šiomis aplinkybėmis taikant Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkte nustatytą išimtį Iccrea Banca atsidurtų palankesnėje padėtyje nei kiti privatūs bankai, ir taip būtų iškraipyta konkurencija.

89.

Pridursiu, kad, kaip tvirtina Italijos vyriausybė, Iccrea Banca dalyvavimas ECB TLTRO sandoriuose niekaip nesusijęs su skatinamosiomis paskolomis: ECB šį finansavimą teikia rinkos palūkanų normoms ir per konkurencinius aukcionus.

3. Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalyje numatytų išimčių siauras aiškinimas

90.

Remiantis tuo, ką išdėsčiau, darytina išvada, kad, siekiant apskaičiuoti įprastus įnašus į FNR, Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalyje numatytos išimtys netaikytinos Iccrea Banca įsipareigojimams dėl su ja susijusių BCC bendrovių.

91.

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Iccrea Banca siūlo šias išimtis aiškinti plačiai ar analogiškai arba net suformuoti naują jurisprudenciją, pagal kurią apskaičiuojant įprastus įnašus nebūtų įskaitomi kooperatinių kredito įstaigų sistemos pagrindinės įstaigos vidaus įsipareigojimai dėl šią sistemą sudarančių įstaigų.

92.

Šis pasiūlymas nėra priimtinas.

93.

Kaip ir visos išimtys, nustatytosios Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalyje turi būti aiškinamos siaurai, kad nebūtų nukrypta nuo vyraujančios bendrosios taisyklės.

94.

Grupės vidaus įsipareigojimų išimtis rodo grupės subjektų tarpusavio sąsajas, jos tikslas yra išvengti dvigubos grupės vidaus pozicijų apskaitos. Ši išimtis taikoma, kai įvykdomos griežtos sąlygos ( 50 ), kuriomis užkertamas kelias neįtraukti įsipareigojimų į įnašų apskaičiavimo pagrindą, jeigu nėra garantijų, kad pablogėjus grupės finansinei būklei grupės vidaus skolinimo pozicijos būtų padengtos ( 51 ).

95.

Kooperatinių kredito įstaigų grupių – kaip antai Iccrea Banca ir su ja susijusių BCC bendrovių – atveju Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė, kad nėra garantijų, jog pablogėjus grupės finansinei būklei grupės vidaus skolinimo pozicijos būtų padengtos. Taigi jis pasirinko neišbraukti šios rūšies įsipareigojimų iš tų įsipareigojimų, kurie naudojami siekiant apskaičiuoti įprastus įnašus, todėl jie neįtraukti į Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalyje pateiktą sąrašą.

96.

Logiška, kad Teisingumo Teismas negali pakeisti šio Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimo, nebent būtų užginčytas jo galiojimas, o to nepadarė nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nei šios bylos šalys.

IV. Išvada

97.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti Tribunale Amministrativo Regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija):

1.

Prejudiciniai klausimai yra nepriimtini tiek, kiek jie susiję su Bendros pertvarkymo valdybos sprendimais dėl 2016 m. įnašų į Bendrą pertvarkymo fondą, apie kuriuos Italijos bankas pranešė Iccrea Banca SpA Istituto Centrale del Credito Cooperativo. Šie sprendimai gali būti užginčyti tik Teisingumo Teisme, nes nacionaliniai teismai neturi kompetencijos jų panaikinti.

2.

Kiek tai susiję su Italijos banko sprendimais dėl įnašų į Nacionalinį pertvarkymo fondą, 2014 m. spalio 21 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2015/63, kuriuo papildomos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/59/ES nuostatos dėl ex ante įnašų, skirtų pertvarkymo finansavimo struktūroms, 5 straipsnio 1 dalyje, visų pirma a ir f punktuose, numatytos išimtys netaikytinos kooperatinių kredito bankų sistemos, kaip antai nagrinėjamos šioje byloje, vidaus įsipareigojimams. Į tokius įsipareigojimus turi būti atsižvelgta apskaičiuojant įprastus įnašus į minėtą Nacionalinį pertvarkymo fondą.

( 1 ) Originalo kalba: ispanų.

( 2 ) 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, kuria nustatoma kredito įstaigų ir investicinių įmonių gaivinimo ir pertvarkymo sistema ir iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 82/891/EEB, direktyvos 2001/24/EB, 2002/47/EB, 2004/25/EB, 2005/56/EB, 2007/36/EB, 2011/35/ES, 2012/30/ES bei 2013/36/ES ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (ES) Nr. 1093/2010 bei (ES) Nr. 648/2012 (OL L 173, 2014, p. 190).

( 3 ) 2019 m. birželio 26 d. išvada (toliau – išvada byloje State Street Bank International).

( 4 ) 2014 m. spalio 21 d. Komisijos deleguotasis reglamentas, kuriuo papildomos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/59/ES nuostatos dėl ex ante įnašų, skirtų pertvarkymo finansavimo struktūroms (OL L 11, 2015, p. 44).

( 5 ) 2014 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, kuriuo nustatomos kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių pertvarkymo vienodos taisyklės ir vienoda procedūra, kiek tai susiję su bendru pertvarkymo mechanizmu ir Bendru pertvarkymo fondu, ir iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (OL L 225, 2014, p. 1; toliau – BPeM reglamentas).

( 6 ) 2014 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamentas, kuriuo nustatomos vienodos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 806/2014 nuostatų dėl ex ante įnašų į Bendrą pertvarkymo fondą taikymo sąlygos (OL L 15, 2015, p. 1).

( 7 ) Decreto legislativo 16 novembre 2015, n. 180. Attuazione della direttiva 2014/59/UE del Parlamento europeo e del Consiglio, del 15 maggio 2014, che istituisce un quadro di risanamento e risoluzione degli enti creditizi e delle imprese di investimento e che modifica la direttiva 82/891/CEE del Consiglio, e le direttive 2001/24/ CE, 2002/47/CE, 2004/25/CE, 2005/56/CE, 2007/36/CE, 2011/35/UE, 2012/30/UE e 2013/36/UE e i regolamenti (UE), n. 1093/2010 e (UE) n. 648/2012, del Parlamento europeo e del Consiglio (GURI, Nr. 267, 2015 m. lapkričio 16 d; toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 180/2015).

( 8 ) Taikant 1993 m. Testo Unico Bancario, Casse Rurali e Artigiane (Kaimo ir amatų fondai) buvo pakeisti į Banche di Credito Cooperativo (kooperatiniai kredito bankai).

( 9 ) Šie sprendimai yra:

– 2015 m. lapkričio 24 d Sprendimas Nr. 1249264/15 dėl įprasto įnašo už 2015 m. mokėjimo į FNR,

– 2015 m. lapkričio 26 d. Sprendimas Nr. 1262091/15 dėl specialiojo įnašo už 2015 m. mokėjimo į FNR,

– 2016 m. gruodžio 29 d. Sprendimas Nr. 1547337/16, kuriuo Italijos bankas pranešė Iccrea Banca apie prievolę 2016 m. mokėti dvi papildomas metines įmokas į FNR, taikant Banca delle Marche s.p.a., Banca Popolare dell’Etruria e del Lazio s.c.p.a., Cassa di Risparmio della Provincia di Chieti s.p.a. ir Cassa di Risparmio di Ferrara s.p.a. pertvarkymo schemą,

– 2017 m. kovo 14 d. Sprendimas Nr. 333162/17 dėl 36687705 EUR vertės papildomų įnašų už 2016 m. mokėjimo į FNR,

– 2017 m. kovo 14 d. Sprendimas Nr. 334520/17 dėl į FNR mokėtino įnašų priedo už 2015 m., skirto tarpininkui, kuris į FNR sumokėjo per didelę 2015 m. įnašų sumą, mokėtinai kompensacijai,

– 2016 m. gegužės 3 d. Sprendimas Nr. 585821/16 dėl įnašų už 2016 m. mokėjimo į BPeF,

– 2016 m. gegužės 27 d. Sprendimas Nr. 709417/16 dėl įnašų į BPeF už 2016 m., kurių buvo prašoma ankstesniame sprendime, korekcijos.

( 10 ) Taip pat ji pareikalavo sustabdyti šių sprendimų galiojimą, sugrąžinti jos nepagrįstai sumokėtas sumas ir priteisti patirtos žalos atlyginimą.

( 11 ) Jis tvirtina, kad pareiškėja yra praradusi apskundimo teisę, kad skundas nepriimtinas dėl bent vienos suinteresuotosios šalies neinformavimo, kad jis neturi atsakovo statuso ir kad pareiškėja negali veikti kaip pareiškėja ir nėra suinteresuota pateikti skundo.

( 12 ) Žr. 9 išnašą.

( 13 ) Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 4.1 punktas.

( 14 ) Papildomi įnašai pagal Sąjungos taisykles nenumatyti ir buvo nustatyti siekiant papildyti FNR išteklius, kai jų nepakanka dėl įvykdytų pertvarkymo procedūrų. Nuo 2016 m. Italijos bankas gali jų reikalauti pagal 2016 m. Disposizioni per la formazione del bilancio annuale e pluriennale dello Stato, legge di stabilità 2016 (Stabilumo įstatymas; GURI, Nr. 302, 2015 m. gruodžio 30 d.) 1 straipsnį ir 2016 m. gruodžio 23 d.Decreto-legge 23 dicembre 2016, n.o 237, recante disposizioni urgenti per la tutela del risparmio nel settore creditizio (Dekretas-įstatymas Nr. 237, GURI, Nr. 299, 2016 m. gruodžio 23 d.), pertvarkyto į įstatymą, iš dalies pakeistą 2017 m. vasario 17 d. Įstatymu Nr. 15 (GURI, Nr. 43, 2017 m. vasario 21 d.), 25 straipsnį.

( 15 ) Logiška, kad Teisingumo Teismui nepriklauso priimti sprendimo dėl likusių procesinių nepriimtinumo pagrindų, nurodytų atitinkamuose skunduose dėl šių Italijos banko sprendimų.

( 16 ) 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimas (C‑219/17, toliau – Sprendimas BerlusconiirFininvest, EU:C:2018:1023).

( 17 ) 1994 m. kovo 9 d. sprendimo (C‑188/92, toliau – Sprendimas TWD Textilwerke Deggendorf, EU:C:1994:90) 17 punktas.

( 18 ) 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Švedija / Komisija (C‑64/05 P, EU:C:2007:802) 93 ir 94 punktai ir Sprendimo Berlusconi ir Fininvest 43 punktas.

( 19 ) Sprendimo Berlusconi ir Fininvest 44 punktas. Pagal analogiją žr. 1987 m. spalio 22 d. Sprendimo Foto-Frost (314/85, EU:C:1987:452) 17 punktą.

( 20 ) 2018 m. birželio 27 d. išvados (C‑219/17, EU:C:2018:502) 60–63 punktai.

( 21 ) Be to, nacionalinių valdžios institucijų dalyvavimas šiose procedūrose yra ne toks svarbus, kaip tose, pagal kurias leidžiama įsigyti kvalifikuotąjį akcijų paketą.

( 22 ) Pirmajame sprendime Iccrea Banca buvo nustatytas 18309577 EUR vertės metinis įnašas į BPeF už 2016 m., o antrajame ši suma sumažinta iki 18292713 EUR.

( 23 ) Keli papildomi patikslinimai dėl BPV ir NPI bendradarbiavimo pateikti šiame sprendime: Plenary Session of the Board SRB / PS/2016/07, of 28 June 2016 establishing the framework for the practical arrangements for the cooperation within the Single Resolution Mechanism between the single Resolution Board and the national resolution authorities: https://srb.europa.eu/sites/srbsite/files/srb_ps_2016_07.pdf

( 24 ) Informaciją žr. adresu https://srb.europa.eu/en/content/data-collection

( 25 ) Skirtumas, palyginti su leidimo kredito įstaigose įsigyti kvalifikuotuosius akcijų paketus procedūra, nagrinėta Sprendime Berlusconi ir Fininvest, yra akivaizdus, nes nacionalinė valdžios institucija (Italijos bankas) pateikė ECB pasiūlymą dėl sprendimo pasibaigus ankstesniam nagrinėjimo etapui. Remiantis tuo darytina išvada, kad Sprendimo Berlusconi ir Finivest logika a fortiori taikytina tokiais atvejais, kaip nagrinėjamas šioje byloje.

( 26 ) Įgyvendinimo reglamento 2015/81 11 konstatuojamoji dalis.

( 27 ) Dėl duomenų, skirtų įprastiems įnašams į BPeF už 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. apskaičiuoti, žr. https://srb.europa.eu/en/content/ex-ante-contributions-0

( 28 ) Tai matyti kartu aiškinant BPeM reglamento 50, 53 ir 54 straipsnius.

( 29 ) BPV siekia suderinti NPI apmokestinimo praktiką, kaip matyti iš jos 2017 m. metinės ataskaitos (p. 39). Šioje ataskaitoje primenama, kad „BPV kartu su NPI siekė suderinti įstaigų informavimo apie įnašų dydį tvarką. Taip buvo pasiekti du laimėjimai:

– 2017 m. „pagrindinis sprendimas dėl įnašų“. Šiuo sprendimu buvo siekiama paaiškinti metodiką, kuri buvo taikoma apskaičiuojant 2017 m. ex ante įnašus. Juo buvo perkelti su apskaičiavimu susiję parengiamieji aktai, kuriuos BPV priėmė ankstesniais etapais. NPI išsiuntė šį sprendimą visoms įstaigoms kartu su jų pranešimais.

– Individualus kiekvienos įstaigos „suderintas priedas“. Šiame dokumente įstaigoms buvo pateikti pagrindiniai apskaičiuoti naudojami įvesties duomenys, tarpinės apskaičiavimo reikšmės ir galutinis įnašas. Jis parengtas glaudžiai bendradarbiaujant su NPI“.

( 30 ) 2018 m. lapkričio 19 d. Nutarties Iccrea Banca / Komisija ir BPV (T‑494/17, EU:T:2018:804) 26 punktas ir trys tos pačios datos nutartys bylose Credito Fondiario / BPV, T‑661/16, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:806; Landesbank Baden-Würtemberg / BPV, T‑14/17, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:812; ir VR-Bank Rheing-Sieg / BPV, T‑42/17, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:813. Bendrasis Teismas neturėjo priimti sprendimo dėl BPV teiginio nė vienoje iš šių bylų, nes ieškiniai dėl sprendimų, susijusių su įnašais į BPeF už 2016 m., panaikinimo buvo pareikšti praėjus nustatytam terminui.

( 31 ) Nemanau, kad remiantis BPeM reglamento 67 straipsnio 4 dalimi, kuria NPI suteikiama teisė rinkti metinius įnašus ir juos perduoti BPeF, galima teigti, jog NPI gali nustatyti metinius įnašus į BPeF. NPI yra įgaliotos rinkti BPV nustatytas sumas, už kurių teisėtumą atsakinga BPV, o ne pačios NPI. Dėl poveikio rinkimo procesui, t. y. tik su juo susijusioms procedūroms, galima pareikšti ieškinį nacionaliniuose teismuose.

( 32 ) Pvz., Ispanijos NPI, vadinama Fondo de Reestructuración Ordenada Bancaria (Tvarkingo bankų pertvarkymo fondas; toliau – FROB), savo pranešime vienai kooperatinei kredito įstaigai, panašiai į Iccrea Banca, nurodė, kad ji gali apskųsti Bendrajame Teisme BPV sprendimus, susijusius su įnašais į BPeF už 2016 m. Minėta įstaiga Bendrajame Teisme pareiškė dar nagrinėjamą ieškinį dėl panaikinimo (byla Banco Cooperativo Español / BPV, T‑323/16).

( 33 ) Šio straipsnio turinį suformulavau šios išvados 6 punkte. BPeM reglamento 120 konstatuojamojoje dalyje pakartojama, kad „Teisingumo Teismas turi jurisdikciją prižiūrėti BPV, Tarybos ir Komisijos priimtų sprendimų teisėtumą, kaip numatyta [SESV 263] straipsnyje, ir nustatyti jų nesutartinę atsakomybę“.

( 34 ) 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo TWD Textilwerke Deggendorf 17 punktas ir Sprendimo Georgsmarienhütte ir kt. (C‑135/16, EU:C:2018:582) 14 punktas.

( 35 ) Remiantis 2018 m. lapkričio 19 d. Nutartimi Iccrea Banca / Komisija ir BPV (T‑494/17, EU:T:2018:804), Iccrea Banca sužinojo apie BPV sprendimą iš 2016 m. gegužės 3 d. Italijos banko rašto, gauto tą pačią dieną; šiame rašte jai buvo pranešta, kad BPV apskaičiavo jos mokėtiną ex ante įnašą į BPeF už 2016 m., ir nurodyta mokėtina suma, tačiau praėjo daugiau kaip metai iki jos kreipimosi į Bendrąjį Teismą. Žr. šios nutarties 35 ir 36 punktus.

( 36 ) Tai, kad BPV gynė nacionalinių teismų kompetenciją prižiūrėti sprendimų dėl įprastų įnašų į BPeF teisėtumą, nekliudo prieiti prie šios išvados.

( 37 ) „[A]smens galimybė, pareiškiant ieškinį nacionaliniame teisme, remtis Sąjungos teisės akto, kurio pagrindu dėl jo priimtas nacionalinis sprendimas, nuostatų negaliojimu, reiškia arba tai, kad jis taip pat pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą pareiškė ieškinį dėl to Sąjungos teisės akto panaikinimo per nustatytą terminą, arba tai, kad jis nepareiškė tokio ieškinio, nes bet kuriuo atveju neturi teisės pareikšti tokio ieškinio“ (šiuo klausimu žr. 2011 m. vasario 17 d. Sprendimo BoltonAlimentari, C‑494/09, EU:C:2011:87, 22 ir 23 punktus; 2017 m. kovo 28 d. Sprendimo Rosneft, C‑72/15, EU:C:2017:236, 67 punktą ir 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Georgsmarienhütte ir kt., C‑135/16, EU:C:2018:582, 17 punktą).

( 38 ) „Darytina išvada, jog tai, kad fizinis ar juridinis asmuo, siekdamas ginčyti Sąjungos teisės akto teisėtumą, privalo pareikšti ieškinį dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį, jeigu jis tikrai turi teisę pareikšti ieškinį, kaip tai suprantama pagal to straipsnio ketvirtą pastraipą, nedaro poveikio to asmens galimybei ginčyti šį teisės aktą įgyvendinančių nacionalinės teisės aktų teisėtumą kompetentinguose nacionaliniuose teismuose“ (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Georgsmarienhütte ir kt., C‑135/16, EU:C:2018:582, 22 punktas).

( 39 ) 1987 m. spalio 22 d. sprendimo (314/85, EU:C:1987:452) 15–18 punktai; taip pat žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Schrems (C‑362/14, EU:C:2015:650) 62 punktą ir 2017 m. kovo 28 d. Sprendimo Rosneft (C‑72/15, EU:C:2017:236) 78 ir 79 punktus.

( 40 ) Analogiškai, „kai nacionaliniai teismai priima sprendimus dėl susitarimų, sprendimų ar veiklos pirmiausia pagal SESV 101 straipsnį, kurie jau yra Komisijos sprendimo objektas, jie negali priimti sprendimų, prieštaraujančių Komisijos priimtam sprendimui“. „Šis principas taikomas ir tuomet, kai į nacionalinius teismus kreipiamasi su ieškiniu dėl žalos, Sąjungai padarytos karteliu ar veiksmais, kurie šios institucijos sprendimu buvo pripažinti prieštaraujančiais SESV 101 straipsniui, atlyginimo“ (2000 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Masterfoods ir HB, C‑344/98, EU:C:2000:689, 52 punktas ir 2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Otis ir kt., C‑199/11, EU:C:2012:684, 50 ir 51 punktai).

( 41 ) Kiti nurodomi veiksniai yra šie: „b) įmonės finansavimo šaltinių stabilum[as] ir įvairov[ė] ir nesuvaržyt[as] labai likvid[us] turt[as]; c) finansin[ė] įstaigos būkl[ė]; d) tikimyb[ė], kad bus pradėtas įstaigos pertvarkymo procesas; e) tai, kiek įstaiga anksčiau yra pasinaudojusi nepaprastąja viešąja finansine parama; f) įstaigos struktūros sudėtingum[as] ir sėkmingo jos pertvarkymo galimyb[ė]; g) įstaigos svarb[a] vienos ar daugiau valstybių narių arba Sąjungos finansų sistemos stabilumui arba ekonomikai; h) tai, kad įstaiga yra IUS [institucinės užtikrinimo sistemos] dalis“.

( 42 ) 1983 m. birželio 13 d. Tarybos direktyva (septintoji direktyva), pagrįsta Sutarties 54 straipsnio 3 dalies g punktu, dėl konsoliduotos atskaitomybės (OL L 193, 1983, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 58).

( 43 ) 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl tam tikrų rūšių įmonių metinių finansinių ataskaitų, konsoliduotųjų finansinių ataskaitų ir susijusių pranešimų, kuria iš dalies keičiama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/43/EB ir panaikinamos Tarybos direktyvos 78/660/EEB ir 83/349/EEB (OL L 182, 2013, p. 19).

( 44 ) Žr. Direktyvos 2013/34 22 straipsnio 1 ir 2 dalis.

( 45 ) Per teismo posėdį Italijos bankas pranešė, kad BCC bendrovėms Italijoje nebuvo leidžiama tapti bankų grupių dalimi iki teisės aktų reformos, pradėjusios galioti 2019 m., kai Iccrea Banca ir kelios BCC bendrovės, gavusios ECB leidimą, sudarė bankų grupę.

( 46 ) Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 3.1 punktas.

( 47 ) Konkrečiai Iccrea Banca teikia BCC bendrovėms tam tikras paslaugas, kad jos galėtų struktūriškai gauti finansavimą (angl. cash pooling) tiek iš ECB, tiek rinkoje, teikdama vertybiniais popieriais užtikrintus kreditus. Taip ji suteikia atskiroms BCC bendrovėms galimybę sudaryti refinansavimo sandorius su ECB arba patekti į finansų rinkas.

( 48 ) Nurodomos šios sąlygos:

„a) šiuo metu nėra ir nenumatoma reikšmingų praktinių ar teisinių kliūčių jos patronuojančiajai įmonei greitai pervesti nuosavas lėšas ar padengti įsipareigojimus;

b) patronuojančioji įmonė įrodo kompetentingai institucijai, kad rizikos ribojimo požiūriu ji tinkamai valdo patronuojamąją įmonę ir, kompetentingai institucijai leidus, yra pareiškusi, kad užtikrina patronuojamosios įmonės įsipareigojimų įvykdymą, arba patronuojamosios įmonės rizika nėra svarbi;

c) patronuojamoji įmonė yra įtraukta į patronuojančiosios įmonės rizikos įvertinimo, nustatymo ir kontrolės procedūras;

d) patronuojančiajai įmonei priklauso daugiau kaip 50 % balsavimo teisių, kurias suteikia turimos patronuojamosios įmonės kapitalo akcijos, arba patronuojančioji įmonė turi teisę skirti arba nušalinti daugumą patronuojamosios įmonės valdymo organo narių.“

( 49 ) Remiantis Deleguotojo reglamento 2015/63 3 straipsnio 27 dalimi, skatinamąjį finansavimą teikiantis bankas yra „valstybės narės centrinės arba regioninės valdžios institucijos įsteigta įstaiga arba subjektas, ne konkurso tvarka ir nesiekdamas pelno teikiantis skatinamąsias paskolas, kuriomis siekiama paskatinti tos valdžios institucijos viešosios politikos tikslų įgyvendinimą, jeigu tai institucijai nustatyta prievolė apsaugoti tos įstaigos arba subjekto ekonominį pagrindą ir išlaikyti jo gyvybingumą per visą jo gyvavimo laikotarpį arba jeigu ta institucija tiesiogiai arba netiesiogiai garantuoja bent 90 % jo suteikto pirminio finansavimo ar skatinamųjų paskolų“.

( 50 ) Kiekvienas grupės subjektas turi būti įsteigtas Sąjungoje, jam turi būti taikomas toks pat visiškas konsolidavimas, tinkamos centralizuoto rizikos įvertinimo, nustatymo ir kontrolės procedūros ir negali ar neturi būti numatoma reikšmingų praktinių ar teisinių kliūčių greitai padengti atitinkamus įsipareigojimus, kai sueina terminas.

( 51 ) Žr. Deleguotojo reglamento 2015/63 8 ir 9 konstatuojamąsias dalis.