1.

Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Finanzgericht Düsseldorf (finansų teismas, Diuseldorfas, Vokietija) siekia išsiaiškinti, ar cukraus sektoriaus gamybos mokesčių grąžinimas pagal Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1360/2013 ( 2 ) turi būti vykdomas pagal nacionalinę teisę (atsižvelgiant į ekvivalentiškumo ir veiksmingumo principus), ypač atsižvelgiant į pagal ją nustatytą senaties terminą. Klausimas kyla byloje dėl Cargill Deutschland GmbH (toliau – Cargill Deutschland), izogliukozės gamintojo, ir nacionalinių kompetentingų institucijų ginčo. Cargill Deutschland reikalauja grąžinti cukraus mokesčius, kuriuos ji sumokėjo pagal teisės aktus, kuriuos Teisingumo Teismas vėliau paskelbė negaliojančiais. Kompetentingos institucijos tvirtina, kad tokių reikalavimų senatis yra suėjusi dėl nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis nustatomas tokių ieškinių pareiškimo senaties terminas.

2.

Per šiai bylai svarbų laikotarpį ( 3 ) esminiai bendro cukraus rinkų organizavimo ypatumai apėmė taisykles dėl kainų, gamybos kvotų ir prekybos su trečiosiomis šalimis. Ši sistema buvo finansuojama iš savų lėšų. Tuo metu Bendrijos parama sektoriui buvo susijusi su minimalia cukrinių runkelių kaina, kurią cukraus gamintojai mokėjo Bendrijos ūkininkams, ir cukraus intervencine kaina, už kurią intervencinės agentūros pirko visą cukrų, kurį joms siūlė Bendrijos gamintojai. Cukraus gamintojai buvo apmokestinami gamybos mokesčiais, kad būtų finansuojamos cukraus gamybai skirtos finansinės paramos sąnaudos, kurios buvo suskirstytos į skirtingas kategorijas ( 4 ). Gamybos mokesčiai visų pirma buvo skirti eksporto grąžinamųjų išmokų Bendrijos išlaidoms padengti, t. y. mokėjimų, kurie buvo vykdomi tam tikromis aplinkybėmis, siekiant kompensuoti cukraus gamintojams už tai, kad pasaulinės cukraus kainos apskritai buvo mažesnės už Bendrijos palaikomas kainas. Buvo taikomas principas, kad pati pramonė turėtų finansuoti nuostolius, patirtus dėl perteklinės gamybos realizavimo ( 5 ).

3.

Sprendime Jülich I ( 6 ) matyti, kad kai kurie cukraus gamintojai ginčijo tam tikrų aspektų, susijusių su cukraus gamybos mokesčių apskaičiavimu, teisėtumą. Jie tvirtino, kad Komisijos taikomas skaičiavimo metodas lėmė tai, kad jų mokėjimai buvo didesni už Bendrijos perteklinės gamybos realizavimo sąnaudas. Teisingumo Teismo buvo paklausta, ar Komisijos taikomas skaičiavimo metodas yra galiojantis. Teisingumo Teismas priėmė sprendimą cukraus gamintojų naudai. Jis paskelbė Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1762/2003 ( 7 ) ir Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1775/2004 negaliojančiais ( 8 ).

4.

2011 m. rugsėjo 29 d. Bendrasis Teismas priėmė sprendimą byloje Lenkija / Komisija ( 9 ), kuriame nusprendė, kad nesama tinkamo teisinio pagrindo cukraus sektoriaus papildomo mokesčio diferencijuotam koeficientui, ir panaikino Komisijos reglamento (EB) Nr. 1686/2005 ( 10 ) 2 straipsnį.

5.

Sprendime Jülich II ( 11 ) į Teisingumo Teismą buvo dar kartą kreiptasi dėl klausimų, susijusių su cukraus gamybos mokesčių apskaičiavimu. Tuomet pagrindinis klausimas buvo abejonės dėl nagrinėjamos „bendros grąžinamųjų išmokų sumos“. Abejonių kilo dėl to, kad eksporto grąžinamosios išmokos, mokamos už tam tikrą cukraus kiekį, esantį eksportuojamuose perdirbtuose produktuose, nebuvo nei deklaruotos, nei sumokėtos. Reglamentuose, kuriais nustatomi 2003–2006 m. prekybos metų gamybos mokesčiai, Komisija įtraukė šį kiekį į „eksportuotiną perteklių“, o ne į „vykdytinus eksporto įsipareigojimus“. Paprašytas įvertinti tokių skaičiavimų teisėtumą, Teisingumo Teismas 2008 m. Sprendime Jülich I konstatavo, kad abiem atvejais turėjo būti atsižvelgta į visą kiekį, nesvarbu, ar grąžinamosios išmokos buvo sumokėtos, ir kad dėl to nagrinėjami reglamentai buvo negaliojantys. Tačiau nebuvo nuspręsta dėl to, ar „bendra grąžinamųjų išmokų suma“ taip pat turėjo apimti visas galimas grąžinamąsias išmokas, neatsižvelgiant į tai, ar jos buvo išmokėtos, ar ne, ar tik faktiškai išmokėtas grąžinamąsias išmokas ( 12 ).

6.

Siekdama laikytis Teisingumo Teismo sprendimų, 2009 m. Komisija priėmė naują reglamentą ir taip ištaisė reglamentus, kurie buvo paskelbti negaliojančiais ( 13 ). Naujuose skaičiavimuose Komisija į bendrą grąžinamųjų išmokų sumą įtraukė visas galimas grąžinamąsias išmokas, neatsižvelgdama į tai, ar jos buvo išmokėtos. Perskaičiuoti mokesčiai nelabai skyrėsi nuo iš pradžių nustatytų mokesčių, bet buvo didesni nei būtų buvę, jei faktiškai išmokėtos grąžinamosios išmokos būtų buvusios įtrauktos į „bendrą grąžinamųjų išmokų sumą“. Tam prieštaravo keletas cukraus gamintojų. Sprendime Jülich II Teisingumo Teismas pripažino Reglamentą Nr. 1193/2009 negaliojančiu konstatuodamas, kad, apskaičiuojant vidutinį numatomą nuostolį už toną produkto, Reglamento Nr. 1260/2001 15 straipsnio 1 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad bendra grąžinamosios išmokos suma apima tik visą faktiškai sumokėtų eksporto grąžinamųjų išmokų sumą.

7.

Reaguodama į tai, Taryba priėmė Reglamentą Nr. 1360/2013 ( 14 ).

8.

1–10 konstatuojamosiose dalyse nustatytas pagrindas, kuriuo remiantis buvo apskaičiuoti nagrinėjamų prekybos metų mokesčiai ir priimti Teisingumo Teismo sprendimai, kuriais paskelbti atitinkami ankstesni Komisijos reglamentai (kuriuose nustatyti šie mokesčiai) negaliojančiais. 11 konstatuojamojoje dalyje numatyta: „[T]odėl cukraus sektoriuje turėtų būti nustatyti tinkamo dydžio mokesčiai. Eksporto, kaip apibrėžta Komisijos reglamento (EB) Nr. 314/2002 6 straipsnio 5 dalyje, vidutiniai nuostoliai, apibrėžti [Reglamento Nr. 1260/2001] 15 straipsnio 1 dalies d punkte, turėtų būti apskaičiuojami dalijant faktiškai išmokėtų grąžinamųjų išmokų sumą iš eksporto kiekio, neatsižvelgiant į tai, ar grąžinamosios išmokos sumokėtos, ar ne. <…>“ Konstatuojamose dalyse numatytos nuostatos patvirtina, kad ištaisyti mokesčiai už nagrinėjamus mokestinius metus turėjo būti taikomi atgaline data, t. y. nuo datos, kada šie mokesčiai buvo paskelbti negaliojančiais ( 15 ). 23 konstatuojamoje dalyje numatyta, kad „siekiant teisinio tikrumo ir užtikrinti, kad įvairiose valstybėse narėse su atitinkamais veiklos vykdytojais būtų elgiamasi vienodai, būtina nustatyti bendrą datą, nuo kurios turėtų būti nustatytos pagal šį reglamentą nustatytos mokesčių sumos, kaip apibrėžta Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1150/2000[ ( 16 )] 2 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje. Tačiau šis terminas neturėtų būti taikomas tada, kai pagal nacionalinę teisę reikalaujama, kad valstybės narės sumokėtų kompensaciją atitinkamiems veiklos vykdytojams po tos datos.“

9.

1 straipsnyje numatyta, kad 2001–2002, 2002–2003, 2003–2004, 2004–2005 ir 2005–2006 prekybos metų cukraus sektoriaus gamybos mokesčių sumos nustatytos priedo 1 punkte ( 17 ). 2001–2002 ir 2004–2005 prekybos metų papildomo mokesčio skaičiavimo koeficientai nustatyti priedo 2 punkte. Galiausiai sumos, kurias cukraus gamintojai turi sumokėti runkelių pardavėjams dėl A arba B mokesčių aptariamiems prekybos metams, nustatytos priedo 3 punkte.

10.

2 straipsnyje numatyta: „[Reglamento Nr. 1150/2000] 2 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nurodyti mokesčiai, nustatyti pagal šį reglamentą, nustatomi ne vėliau kaip 2014 m. rugsėjo 30 d., išskyrus kai valstybės narės negali laikytis to termino dėl to, kad taikoma nacionalinė teisė dėl sumokėtų, bet nemokėtinų sumų grąžinimo ekonominės veiklos vykdytojams.“

11.

3 straipsnyje išvardytos datos, kada įsigalioja Reglamentas 1360/2013, kiek tai susiję su nagrinėjamais prekybos metais. 1 straipsnio 1 dalis taikoma nuo:

1 straipsnio 2 dalis taikoma nuo:

12.

Pats Tarybos reglamentas (ES) 2018/264 ( 18 ) nėra ginčijamas šioje byloje. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikia nuorodą į šį reglamentą. Sprendime Raffinerie Tirlemontoise ( 19 ) Teisingumo Teismas paskelbė Komisijos reglamentą (EB) Nr. 2267/2000 ( 20 ) ir Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1993/2001 ( 21 ) negaliojančiais. Reglamento Nr. 2018/264 tikslai, be kita ko, yra laikytis to sprendimo ir nustatyti tinkamo dydžio papildomą mokestį 1999–2000 prekybos metams ir gamybos mokestį 2000–2001 prekybos metams ( 22 ).

13.

2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „[r]eglamentais (EB) Nr. 2267/2000 ir (EB) Nr. 1993/2001 nustatytų mokesčių ir šio reglamento 1 straipsnyje numatytų mokesčių skirtumas grąžinamas tiems ekonominės veiklos vykdytojams, kurie sumokėjo mokesčius už 1999–2000 ir 2000–2001 prekybos metus, gavus tinkamai pagrįstą tokio ekonominės veiklos vykdytojo prašymą“.

14.

Gesetz zur Durchführung der gemeinsamen Marktorganisationen und der Direktzahlungen (Bendro rinkos organizavimo ir tiesioginių išmokų įgyvendinimo įstatymas, toliau – MOG) 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Mokesčių kodekso nuostatos yra taikomos mutatis mutandis rinkos organizavimo tikslais renkamiems mokesčiams, jei MOG ar taikant MOG priimtame nutarime nenustatyta kitaip.

15.

Abgabenordnung (Vokietijos mokesčių kodeksas, toliau – AO) 169 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad „[p]asibaigus apskaičiavimo terminui apskaičiuoti, naikinti arba keisti mokesčių nebegalima. <…> Apskaičiavimo terminas yra: 1) vieni metai akcizams ir akcizų grąžinimui, 2) ketveri metai mokesčiams ir mokesčių grąžinimui, jei tai nėra mokesčiai ar mokesčių grąžinimas, kaip jie suprantami pagal 1 punktą, arba importo ir eksporto mokesčiai pagal Sąjungos muitų kodekso 5 straipsnio 20 ir 21 punktus. <…>“

16.

AO 170 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis apskaičiavimo terminas pradedamas skaičiuoti pasibaigus kalendoriniams metams, kuriais mokestis atsirado.

17.

Pagal AO 172 straipsnio 1 dalį, siejamą su jo 172 straipsnio 1 dalies d punktu, jeigu sprendimas dėl mokesčių nebuvo priimtas laikinai arba su galimybe peržiūrėti, jis gali būti panaikintas arba pakeistas tik tiek, kiek kitu atveju leidžiama teisės aktais.

18.

Pagal AO 175 straipsnio 1 dalį sprendimas dėl mokesčių turi būti pateiktas, panaikintas ar pakeistas, jei įvyksta įvykis, kuris mokesčių požiūriu turi įtakos buvusiems laikotarpiams.

19.

Hauptzollamt Krefeld (toliau – kompetentinga institucija) priėmė toliau nurodytus sprendimus dėl mokesčių, susijusius su Cargill Deutschland įsipareigojimais dėl izogliukozės gamybos: i) 2002 m. spalio 23 d. sprendimą dėl 2001–2002 prekybos metų, kiek tai susiję su prievole sumokėti galutinį 832677,71 EUR gamybos mokestį ir 69270,46 EUR papildomą mokestį; ii) 2003 m. spalio 20 d. sprendimą dėl 2002–2003 prekybos metų, kiek tai susiję su prievole sumokėti galutinį 525236,03 EUR gamybos mokestį; iii) 2004 m. kovo 30 d. sprendimą dėl 2003–2004 prekybos metų, kiek tai susiję su prievole iš anksto sumokėti 115084,15 EUR gamybos mokestį, ir iv) 2005 m. spalio 18 d. sprendimą dėl 2004–2005 prekybos metų, kiek tai susiję su prievole sumokėti galutinį 778800,52 EUR gamybos mokestį ir 124101,86 EUR papildomą mokestį ( 23 ). Cargill Deutschland šių sprendimų neapskundė (toliau – pirminiai sprendimai dėl mokesčių).

20.

Po to, kai buvo priimtas Reglamentas Nr. 1360/2013, Cargill Deutschland paprašė Hauptzollamt Krefeld perskaičiuoti nagrinėjamų prekybos metų mokesčius ir grąžinti atitinkamas tų prekybos metų sumas, kurias ji permokėjo už tuos prekybos metus. 2016 m. balandžio 18 d. sprendimu Hauptzollamt Krefeld atsisakė tai padaryti. Ji laikėsi nuomonės, kad naikinti, keisti ar tikslinti galutinius tapusius sprendimus galima tik per AO 169 straipsnio 2 dalies pirmo sakinio 2 punkte numatytą apskaičiavimo terminą. Tačiau šis terminas jau buvo pasibaigęs nagrinėjamiems cukraus prekybos metams.

21.

Cargill Deutschland kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, prašydama kompensuoti mokesčius, kuriuos ji tvirtina permokėjusi dėl skaičiavimų, pagrįstų teisės aktais, kurie vėliau buvo paskelbti negaliojančiais ir ištaisyti Reglamentu Nr. 1360/2013. Ji teigia, kad teisė į grąžinamąsias išmokas kyla iš Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės.

22.

Hauptzollamt Krefeld atsako, kad Cargill Deutschland ieškinį reikėtų atmesti. Ji pažymi, kad bendrosios mokesčių teisės senaties nuostatos turi būti taikomos atsižvelgiant į bendruosius ES teisėje įtvirtintus ekvivalentiškumo ir veiksmingumo principus.

23.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, kad pagal nacionalinę teisę Cargill Deutschland neturi teisės reikalauti grąžinti gamybos mokesčius, kuriuos ji sumokėjo už nagrinėjamus prekybos metus, nes, atsižvelgiant į atitinkamų sprendimų dėl mokesčių datas, tokių reikalavimų senaties terminas jau yra suėjęs.

24.

Kalbėdamas apie senaties termino taikymą pagal nacionalinės teisės aktus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal AO 12 straipsnio 1 dalį, siejamą su AO 169 straipsnio 2 dalimi, taikomas nustatytas ketverių metų mokesčio apskaičiavimo terminas.

25.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Reglamentu (EB) Nr. 1360/2013 nustatytų mokesčių apskaičiavimo pakeitimai, kurie turi būti taikomi atgaline data, pagal nacionalinę teisę negali lemti AO 175 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo.

26.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar tais atvejais, kai pagal nacionalinę teisę sprendimai dėl mokesčių yra galutiniai, ši aplinkybė neleidžia grąžinti permokėtų mokesčių, atsižvelgiant į tai, kad Reglamento Nr. 2018/264 2 straipsnio 2 dalyje leidžiama grąžinti mokesčius, susijusius su 1999–2000 ir 2000–2001 prekybos metais, pateikus tinkamai pagrįstą prašymą. Šis teismas siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 2018/264 2 straipsnio 2 dalies aiškinimas turi įtakos mokesčių grąžinimui pagal Reglamentą Nr. 1360/2013.

27.

Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui pateikė šį prejudicinį klausimą:

„Ar cukraus sektoriaus gamybos mokesčiai, kurie pagal [Reglamentą (ES) Nr. 1360/2013] turi būti skaičiuojami kitaip nei iki šiol, turi būti grąžinami atsižvelgiant į ekvivalentiškumo ir veiksmingumo principus pagal nacionalinę teisę, visų pirma taikant joje nustatytus senaties terminus?“

28.

Pastabas raštu pateikė Cargill Deutschland, Belgijos vyriausybė ir Europos Komisija. 2019 m. gegužės 2 d. posėdyje šios šalys pateikė pastabas žodžiu. Be to, posėdyje dalyvavo ir Hauptzollamt Krefeld (ji nepateikė rašytinių pastabų) ir Teisingumo Teismui pateikė pastabas žodžiu.

29.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Cargill Deutschland ir toliau taikoma prievolė dėl cukraus gamybos mokesčių, apskaičiuotų remiantis ES teisės aktais, kuriuos Teisingumo Teismas vėliau paskelbė negaliojančiais, ir tai, ar senaties terminą reglamentuojantys nacionalinės teisės aktai užkerta kelią taikyti naujus skaičiavimus pagal Reglamentą Nr. 1360/2013, kuriuo sukuriama teisė į tos mokesčių dalies, kuri nebuvo teisėtai mokėtina, kompensavimą.

30.

Neginčijama, kad Cargill Deutschland padėtis patenka į Reglamento Nr. 1360/2013 taikymo sritį ir kad ji iš esmės turi teisę į mokesčių grąžinimą (paisant nacionalinės proceso teisės nuostatų poveikio, ypač senaties terminą reglamentuojančių teisės nuostatų).

31.

Cargill Deutschland teigia, kad jos teisė į permokėtų mokesčių grąžinimą yra patvirtinta Reglamento Nr. 2018/264 2 straipsnio 2 dalyje. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar aiškinant Reglamentą Nr. 1360/2013 reikėtų atsižvelgti į šią nuostatą. Sutinku su Komisijos nuomone, kad Reglamento Nr. 2018/264 formuluotė nėra reikšminga. Pirma, čia nagrinėjami prekybos metai neapima 1999–2000 ir 2000–2001 – dvejų prekybos metų, kuriuos reglamentuoja Reglamentas Nr. 2018/264. Antra, Reglamentas Nr. 1360/2013 turėtų būti aiškinamas atsižvelgiant į jo formuluotę, tikslus ir kontekstą.

32.

Cargill Deutschland teigia turinti teisę susigrąžinti permokėtus mokesčius už nagrinėjamus prekybos metus pagal Reglamentą Nr. 1360/2013. Ši teisė kyla iš Teisingumo Teismo sprendimų ir SESV 264 ir 267 straipsnių, kurie turėtų būti aiškinami atsižvelgiant į ESS 4 straipsnio 3 dalį ir SESV 291 straipsnį.

33.

Hauptzollamt Krefeld tvirtina priešingai, kad Reglamentas Nr. 1360/2013 nesuteikia tiesioginės teisės į mokesčių grąžinimą cukraus gamintojams. Tam, kad cukraus gamintojai galėtų pareikšti reikalavimą pagal tą reglamentą, jie turi remtis nacionalinės proceso teisės nuostatomis.

34.

Belgijos vyriausybė tvirtina, kad atsakymas į minėtą klausimą turėtų būti teigiamas. Senaties terminas gali būti pradedamas skaičiuoti tik nuo tos dienos, kai teisės aktai, kurie sudaro permokėtų mokesčių teisinį pagrindą, panaikinami arba paskelbiami negaliojančiais.

35.

Komisija teigia, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, kai nėra taikytinų suderintų ES nuostatų, kompensavimo procesas reglamentuojamas nacionalinės proceso teisės nuostatomis.

36.

Ar pačiu Reglamentu Nr. 1360/2013 ekonominės veiklos vykdytojams suteikiama teisė į permokėtų mokesčių už einamuosius prekybos metus grąžinimą, ar vis dėlto tokių teisių kyla iš nacionalinės proceso teisės nuostatų ir tvarkos?

37.

Man atrodo, kad teisės į permokėtų mokesčių už nagrinėjamus prekybos metus grąžinimą neabejotinai kyla iš Sąjungos teisės. Tokios teisės logiškai kildinamos iš Teisingumo Teismo sprendimų, skelbiančių tuos teisės aktus, pagal kuriuos tie mokesčiai buvo mokami, negaliojančiais ( 24 ). Pats Reglamentas Nr. 1360/2013 nesuteikia ekonominės veiklos vykdytojams teisių. Juo veikiau atgaline data ištaisomos klaidos, padarytos skaičiuojant gamybos mokesčius už nagrinėjamus prekybos metus, ir nustatomos naujos tų mokesčių sumos, o dėl to ekonominės veiklos vykdytojai ir valstybių narių kompetentingos institucijos gali nustatyti permokėtas sumas pagal senąją sistemą ( 25 ).

38.

Reglamento Nr. 1360/2013 1 straipsnyje nustatoma, kad įsigalioja (nauji, pakoreguotieji) gamybos mokesčiai už nagrinėjamus prekybos metus, ir nurodoma į to reglamento priedo 1 punktą. Šiame punkte pateikiama lentelė, kurioje kiekvieniems prekybos metams nustatomi cukraus sektoriaus gamybos mokesčiai (nurodyti EUR už atitinkamo produkto toną) ( 26 ).

39.

Pagal 2 straipsnį Reglamentu Nr. 1360/2013 nustatytų mokesčių nustatymo data ( 27 ) yra ne vėlesnė kaip 2014 m. rugsėjo 30 d. Iš 2 straipsnio matyti, kad pasidalijamojo valdymo sistema taikoma cukraus gamybos mokesčiams ( 28 ). Gamintojai nepateikia Komisijai reikalavimų. Priešingai, reikalavimai pateikiami kompetentingoms nacionalinėms institucijoms pagal vidaus tvarką.

40.

3 straipsnyje nustatytos Reglamento Nr. 1360/2013 taikymo atgaline data taisyklės, nustatant datas, nuo kurių taikomi gamybos mokesčiai ir papildomo mokesčio apskaičiavimo koeficientas už nagrinėjamus prekybos metus ( 29 ).

41.

Reglamento Nr. 1360/2013 tikslas – ištaisyti klaidingai apskaičiuotus ir nustatytus mokesčius remiantis Komisijos reglamentais, kurie vėliau paskelbti negaliojančiais ( 30 ). Taigi, šios priemonės būtinas tikslas yra užtikrinti, kad cukraus mokesčių sistema būtų finansuojama iš savų lėšų, o ne sukurtų perteklines lėšas ( 31 ). Reglamento Nr. 1360/2013 11 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad turi būti nustatyti tinkamo dydžio cukraus gamybos mokesčiai ( 32 ).

42.

Reglamente Nr. 1360/2013 nėra nuostatų dėl procedūrų ir tvarkos, kurias valstybės narės turėtų taikyti, kad būtų įvykdytas įpareigojimas ekonominės veiklos vykdytojams per vienus prekybos metus grąžinti permokėtas cukraus gamybos mokesčių dalis. Šis reglamentas pagal SESV 288 straipsnį yra visuotinai taikomas aktas, privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Todėl tokios spragos būtų keistos, jei iš tiesų būtų siekta šiuos klausimus sureglamentuoti tiesiogiai Reglamentu Nr. 1360/2013.

43.

Procesas, per kurį nacionalinės kompetentingos institucijos persvarsto mokesčio nustatymą ir grąžina sumas, kurios buvo permokėtos, visiškai patenka į nacionalinės proceso teisės nuostatų taikymo sritį. Savaime suprantama, šioms taisyklėms taikomi bendrieji Sąjungos teisėje įtvirtinti ekvivalentiškumo (išsamios procesinės taisyklės neturi būti mažiau palankios nei tos, kurios reglamentuoja panašius nacionalinio pobūdžio ieškinius) ir veiksmingumo (dėl šių taisyklių praktiškai neįmanoma arba pernelyg sunku naudotis ES teisės aktais suteiktomis teisėmis) principai ( 33 ). Svarbu gerai prisiminti pagrindinį Reglamento Nr. 1360/2013 tikslą – nustatyti taisykles, kuriomis būtų įgyvendinami tam tikri Teisingumo Teismo sprendimai.

44.

Nors yra aišku, kad ekonominės veiklos vykdytojai savo teisę į permokėtų mokesčių grąžinimą kildina iš ES teisės, nesutinku su Cargill Deutschland tuo aspektu, kad Reglamentu Nr. 1360/2013 nėra nustatyta tvarka arba procesinės taisyklės, pagal kurias cukraus gamintojai gali prašyti kompensuoti permokėtus mokesčius.

45.

Ar nacionalinės taisyklės dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos ieškinių senaties atitinka ekvivalentiškumo ir veiksmingumo principus?

46.

Cargill Deutschland teigia, kad nuostatos, reglamentuojančios senaties terminus, yra pagrindinis teisės į grąžinimą aspektas pagal Reglamentą Nr. 1360/2013 ir turėtų būti aiškinamos autonomiškai. Tokios nuostatos neturi nieko bendro su nacionalinės proceso teisės nuostatomis. Šiuo atveju senaties terminas prasidėjo, kai 2013 m. gruodžio 20 d. įsigaliojo Reglamentas Nr. 1360/2013. Ji siūlo, kad aiškindamas šį reglamentą Teisingumo Teismas analogiškai taikytų Muitinės kodekso 236 straipsnyje nustatytas kompensavimo taisykles ( 34 ).

47.

Hauptzollamt Krefeld tvirtina, kad atitinkamos nacionalinės taisyklės atitinka ekvivalentiškumo ir veiksmingumo principus, ir priduria, kad labai svarbu taikyti senaties terminą. Siekiant teisinio tikrumo būtina nustatyti reikalavimo pateikimo galutines datas.

48.

Belgija tvirtina, kad grąžinimo reikalavimams taikomos nacionalinės proceso teisės nuostatos su sąlyga, kad laikomasi ekvivalentiškumo ir veiksmingumo principų. Per posėdį Belgija paaiškino, kad jos nacionalinės priemonės skiriasi nuo Vokietijoje taikomos tvarkos. Belgijoje galimybė pareikšti reikalavimus dėl mokesčių grąžinimo remiantis nepagrįstai sumokėtomis sumomis kyla nuo mokėjimo datos arba datos, kada sužinoma, kad toks mokėjimas iš tikrųjų buvo „nemokėtinas“. Senaties terminas yra 10 metų nuo tos datos. Teisės į grąžinimą atėmimas iš ekonominės veiklos vykdytojų prieštarauja veiksmingumo principui.

49.

Komisija teigia, kad Reglamente Nr. 1360/2013 nėra nuostatų dėl permokėtų gamybos mokesčių grąžinimo tvarkos, senaties terminų ar galimai mokėtinų palūkanų. Vadinasi, viskas patenka į nacionalinės proceso teisės taikymo sritį.

50.

Pirmiausia noriu pasakyti, kad nesutinku su Cargill Deutschland argumentu, kad Muitinės kodekso 236 straipsnyje numatyta naudinga analogija. Jau nurodžiau, kad, mano nuomone, pačiame Reglamente Nr. 1360/2013 nenustatytos taisyklės, pagal kurias ekonominės veiklos vykdytojai gali reikalauti permokėtų cukraus mokesčių grąžinimo ( 35 ). Priešingai, Muitinės kodekso redakcijoje, kuri galiojo nagrinėjamais prekybos metais, buvo nustatytos specialios taisyklės (VII antraštinė dalis) dėl „muitinės skolos“, į kurias buvo įtrauktos nuostatos dėl „muito sumos mokėjimo terminų ir tvarkos“, taip pat „muito grąžinimo ir atsisakymo jį išieškoti“ taisyklės (5 skyrius, kuris apima 236 straipsnį). Visa tai sudarė specialią Sąjungos lygmeniu priimtų nuostatų sistemą.

51.

Kadangi ES teisės aktų leidėjas nusprendė palikti išsamias nuostatas dėl cukraus mokesčių surinkimo ir grąžinimo valstybių narių kompetencijai, negali būti daroma naudinga analogija su Muitinės kodekse nustatytomis suderintomis priemonėmis.

52.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodo, kad Hauptzollamt Krefeld apskaičiavo ir paskelbė pirminius sprendimus dėl mokesčių už nagrinėjamus prekybos metus ir kad tie sprendimai nebuvo užginčyti. 2016 m. balandžio 18 d. pranešimu Hauptzollamt Krefeld atmetė Cargill Deutschland (2014 m. vasario 13 d.) prašymą pagal Reglamentą Nr. 1360/2013 parengti naujus sprendimus dėl mokesčių ir grąžinti sumas, permokėtas pagal pirminius sprendimus dėl mokesčių. Pagal atitinkamas nacionalines nuostatas Cargill Deutschland neturi teisės į mokesčių grąžinimą, nes jos reikalavimui negali būti taikomos taisyklės, kuriomis reglamentuojamas tokių prašymų senaties terminas. Nustatytas ketverių metų laikotarpis taikomas cukraus gamybos mokesčių nustatymui ir jų pakeitimams. Kiek tai susiję su paskutiniais nagrinėjamais prekybos metais (2004–2005), šis laikotarpis prasidėjo ne vėliau kaip 2006 m. gruodžio 31 d. Todėl Cargill Deutschland paraiška dėl pakartotinio nustatymo ir grąžinimo, pateikta 2014 m. vasario 13 d., negalėjo būti patenkinta. Tai a fortiori taikoma dėl ankstesnių prekybos metų.

53.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat laikosi nuomonės, kad nagrinėjamos nacionalinės proceso teisės nuostatos atitinka ekvivalentiškumo ir veiksmingumo principus.

54.

Nesu tikra, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomonė yra teisinga.

55.

Jau 1970 m. Teisingumo Teismas pripažino, kad ieškinio senaties terminus reglamentuojančios teisės normos turi būti nustatytos iš anksto ir turi atitikti teisinio saugumo reikalavimus ( 36 ). Yra nenuginčijamų procesinės logikos priežasčių, rodančių, kad senaties terminus reglamentuojančios teisės normos turi sudaryti priemonių rinkinį, nustatantį senaties termino trukmę, įsigaliojimo datą ir atvejus, kada senaties terminas gali nutrūkti ar būti laikinai sustabdytas. Atsižvelgiant į tai, reikėtų atsižvelgti į valstybių narių kompetentingų institucijų ir ekonominės veiklos vykdytojų interesus, taip pat į Komisijos atliekamą priežiūros vaidmenį saugant Sąjungos finansinius interesus.

56.

Pagal suformuotą jurisprudenciją, nesant ES teisės aktų, kiekvienos valstybės narės teisės sistemoje turi būti nustatyti kompetentingi teismai ir išsami teisės pareikšti ieškinį teisme procedūra, skirta užtikrinti, kad būtų visiškai saugomos ES teisės asmenims suteiktos teisės. Pagal nacionalinės teisės nuostatas dėl atsakomybės valstybė turi atlyginti žalą atsižvelgiant į tai, kad sąlygos, be kita ko, nacionalinės teisės aktuose nustatytas terminas žalai atlyginti, neturi būti mažiau palankios nei tos, kurios taikomos panašiems nacionalinio pobūdžio reikalavimams (lygiavertiškumo principas), ir negalima numatyti tokių sąlygų, dėl kurių praktiškai neįmanoma ar pernelyg sunku gauti žalos atlyginimą (veiksmingumo principas) ( 37 ).

57.

Siekdamas patikrinti, ar lygiavertiškumo principo buvo laikytasi pagrindinėje byloje, nacionalinis teismas, vienintelis tiesiogiai žinantis šiuo klausimus reglamentuojančias procesines taisykles, turi išnagrinėti panašiai kvalifikuojamų ieškinių dalyką ir esminius požymius. Nacionalinis teismas kiekvieną bylą, kurioje kyla klausimas, ar nacionalinės proceso teisės nuostata, reglamentuojanti ES teise grindžiamą ieškinį, yra mažiau palanki nei ta, kuri susijusi su panašiais vidaus teise grindžiamais ieškiniais, turi nagrinėti atsižvelgdamas į šios nuostatos vaidmenį visame procese, proceso eigą ir ypatumus įvairiose nacionalinėse institucijose ( 38 ).

58.

Lygiavertiškumo principas yra bendro nediskriminavimo principo išraiška. Atsižvelgiant į tai neaišku, ar panašūs nacionaline teise grindžiami ieškiniai buvo pateikti ar faktiškai gali būti pateikti. Pagrindinės bylos kontekstas yra painus ir sudėtingas, o susidariusi padėtis yra labai specifinė. Šios bylos šaknys giliai įsitvirtinusios Sąjungos teisėje. Dėl cukraus mokesčių apskaičiavimo kilo didelių teisminių ginčų ES lygmeniu, o ES teismų sprendimais atitinkami teisės aktai paskelbti negaliojančiais ( 39 ). Pirmieji teisės aktų leidėjo bandymai ištaisyti padėtį buvo nesėkmingi, kaip nurodyta Reglamento Nr. 1360/2013 1–22 konstatuojamosiose dalyse. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, būtų keista, jei būtų galima nustatyti iš tiesų panašias situacijas nacionalinėje teisėje. Tai, kad Reglamentas Nr. 1360/2013 turi atgalinį poveikį, nėra pakankama priežastis pripažinti lygiaverčiais nacionaline teise grindžiamus ieškinius, susijusius su fiskalinėmis priemonėmis, kurios taip pat turi tokį poveikį.

59.

Protingų terminų ieškiniui pareikšti, kuriems praėjus ši teisė išnyksta, nustatymas iš principo atitinka veiksmingumo reikalavimą, nes taip įgyvendinamas pagrindinis teisinio saugumo principas. Tačiau dėl tokių terminų neturėtų tapti praktiškai neįmanoma įgyvendinti pagal Sąjungos teisės sistemą suteiktų teisių ar pernelyg sudėtinga tai padaryti ( 40 ).

60.

Iš nacionalinio teismo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytų argumentų dėl nacionalinių nuostatų, reglamentuojančių senaties teminus, taikymo matyti, kad Cargill Deutschland negalėjo pateikti mokesčio grąžinimo reikalavimo per tam nustatytą senaties terminą ( 41 ). Šis laikotarpis baigėsi iki Reglamento Nr. 1360/2013 įsigaliojimo2013 m. gruodžio 20 d. ir prieš ES teisės aktų leidėjui nustatant gamybos mokesčius, papildomo mokesčio apskaičiavimo koeficientus ir sumas, kurias cukraus gamintojai turi sumokėti runkelių pardavėjams, kaip nustatyta šio reglamento 1 straipsnyje ir priede. Todėl ekonominės veiklos vykdytojams, kaip antai Cargill Deutschland, praktiškai būtų buvę neįmanoma apskaičiuoti permokėtų mokesčių sumos ir reikalauti kompensacijos. Tokių reikalavimų senaties terminas buvo pasibaigęs dar prieš įsigaliojant Reglamentui Nr. 1360/2013.

61.

Hauptzollamt Krefeld tvirtino (posėdžio metu), kad apdairus ekonominės veiklos vykdytojas galėjo užginčyti pradinius sprendimus dėl mokesčių, kuriais remiantis būtų galima išsaugoti Cargill Deutschland poziciją, nes dar nebūtų atliktas mokesčio nustatymas.

62.

Tai yra nacionalinės proceso teisės klausimas. Tai taip pat yra komercinio pasirinkimo ir vertinimo klausimas, kuris pagrįstai gali skirtis kiekvieno ekonominės veiklos vykdytojo atveju. Tačiau šioje byloje keliamas klausimas nėra Sąjungos teisės klausimas, jo esmė – ar pagal nacionalinės teisės nuostatas ekonominės veiklos vykdytojai, kaip antai Cargill Deutschland, iš esmės netenka savo teisių reikalauti mokesčių grąžinimo.

63.

Iš tiesų pagal visoms valstybių narių teisės sistemoms bendrą principą nukentėjęs asmuo, rizikuodamas, kad pats turės atlyginti žalą, turi įrodyti, jog elgėsi pakankamai rūpestingai, kad patirta žala būtų sumažinta ( 42 ). Todėl veiksmingumo principui prieštarautų tai, jei iš nukentėjusiojo asmens būtų reikalaujama sistemiškai pasinaudoti visomis jam prieinamomis teisinės gynybos priemonėmis, net jei tai būtų pernelyg sunku ar to negalima būtų pagrįstai iš jo reikalauti.

64.

Be to, aiškinant nacionalinės teisės normas taip, kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Reglamentas Nr. 1360/2013 netektų savo effect utile. Konkretus šio reglamento tikslas – suteikti nacionalinėms valdžios institucijoms galimybę įgyvendinti ES teismų sprendimus dėl teisingo tvarkos, reglamentuojančios cukraus gamybos mokesčius, taikymo. Tais sprendimais siekiama užtikrinti, kad būtų tinkamai taikoma tuos mokesčius remianti sistema. Šios tvarkos tikslas buvo užtikrinti, kad sistema pati save finansuotų, kad pati pramonė finansuotų nuostolius, patirtus dėl pernelyg didelės cukraus gamybos. Tai, kad kompetentingoms institucijoms leidžiama pasilikti per klaidą surinktus pertekliaus mokesčius, prieštarauja visai šios sistemos filosofijai.

65.

Kadangi permokėtų mokesčių grąžinimo senaties terminas nėra nustatytas ES teisės aktų leidėjo, momentas, kada šis laikotarpis prasideda, yra nacionalinės teisės klausimas ir neišvengiamai skirsis valstybėse narėse ( 43 ). Nacionalinės proceso teisės nuostatų taikymas taip pat aiškiai priklauso nacionalinių teismų kompetencijai.

66.

Tačiau, jeigu ekonominės veiklos vykdytojai, prieš įsigaliojant Reglamentui Nr. 1360/2013, negalėjo kiekybiškai įvertinti visų reikalavimų kompensuoti permokėtų mokesčių sumą, nacionalinės taisyklės, kuriose nustatyta, kad atitinkamas senaties terminas baigiasi anksčiau, negu įsigaliojo šis reglamentas, neleidžia tokiems ekonominės veiklos vykdytojams praktiškai reikalauti grąžinti mokesčius už cukrų, sumokėtus per klaidą, remiantis teisės aktais, kuriuos Teisingumo Teismas paskelbė negaliojančiais.

67.

Atsižvelgdama į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Finanzgericht Düsseldorf (finansų teismas, Diuseldorfas, Vokietija), klausimus:

Tais atvejais, kai cukraus gamybos mokesčiai buvo sumokėti per klaidą, senaties terminus reglamentuojančios nacionalinės teisės normos, kurios atima iš ekonominės veiklos vykdytojų galimybę reikalauti grąžinti mokesčius, naujai apskaičiuotus pagal 2013 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1360/2013, kuriuo nustatomi 2001–2002, 2002–2003, 2003–2004, 2004–2005 ir 2005–2006 prekybos metų cukraus sektoriaus gamybos mokesčiai, 2001–2002 ir 2004–2005 prekybos metų papildomo mokesčio skaičiavimo koeficientas ir suma, kurią cukraus gamintojai turi sumokėti runkelių pardavėjams dėl susidariusio didžiausio mokesčio ir priskaičiuoto 2002–2003, 2003–2004 ir 2005–2006 prekybos metų mokesčio skirtumo, yra atmestinos, jei tokius reikalavimus pareikšti tampa praktiškai neįmanoma dėl šių teisės normų taikymo.