I. Įžanga

II. Teisinis pagrindas

A. Tarptautinė teisė ir Sąjungos teisė

1. Hagos konvencija

2. Reglamentas Nr. 2201/2003

B. Airijos teisė

III. Bylos aplinkybės

IV. Procesas Teisingumo Teisme ir prejudiciniai klausimai

V. Vertinimas

A. Dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo

B. Dėl pirmojo prejudicinio klausimo byloje C‑325/18 PPU

1. Galimybė pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 prašyti paskelbti vykdytinu teismo sprendimą, susijusį su tėvų pareigomis, nepriklausomai nuo Hagos procedūros

2. Negalėjimas pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 prašyti paskelbti vykdytinu sprendimą, kuriuo nurodoma grąžinti vaiką ir kuris nesusijęs su sprendimu dėl tėvų pareigų

3. Tarpinė išvada

C. Dėl antrojo ir trečiojo prejudicinių klausimų byloje C‑325/18 PPU ir prejudicinio klausimo byloje C‑375/18 PPU

1. Dėl termino (antrasis ir trečiasis prejudiciniai klausimai byloje C‑325/18 PPU)

a) Pirminės pastabos

b) Dėl galimybės pratęsti Reglamento Nr. 2201/2003 33 straipsnio 5 dalyje nustatytą terminą

c) Dėl įvairių veiksnių palyginimo pratęsiant apskundimo terminą, numatytą Reglamento Nr. 2201/2003 33 straipsnio 5 dalyje

1) Termino viršijimo apimtis

2) Reglamento Nr. 2201/2003 tikslai

3) Teisės į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimas

4) Priežastinis ryšys tarp termino nesilaikymo ir administravimo institucijos elgesio

5) Šalių elgesys

d) Tarpinė išvada

2. Dėl įpareigojimo nustatymo (byla C‑375/18 PPU)

a) Pirminės pastabos

b) Dėl „anti-suit injunctions“ draudimo

c) Dėl įpareigojimo taikyti apsaugos priemones naudingumo pagrindinės bylos aplinkybėmis

d) Tarpinė išvada

VI. Išvada

1.

Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003, vadinamas reglamentu „Briuselis IIa“ ( 2 ), – tai Sąjungos teisės aktas, taikytinas, be kita ko, kai kitoje valstybėje narėje prašoma pripažinti ir vykdyti teismo sprendimą, susijusį su tėvų pareigomis. Tais atvejais, kai vaikai neteisėtai išvežami pažeidžiant globos teises, šis reglamentas apima ir papildo 1980 m. spalio 25 d. Hagoje sudarytos Konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija) nuostatas.

2.

Šioje byloje keliamas klausimas dėl šių dviejų teisės aktų sąsajos tuo atveju, kai Anglijos šeima, kuriai kilo grėsmė, kad vietos vaikų apsaugos institucija paims jų vaikus, pabėgo į Airiją su dviejų ar trijų dienų amžiaus kūdikiu ir su dviem vaikais, trejų ir penkerių metų amžiaus.

3.

Taigi, vietos institucija, nedalyvaujant tėvams, iš pradžių gavo Anglijos teismo nutartį, kuria vaikams buvo skirta teismo nustatyta globa ir nurodyta juos grąžinti į Angliją, o paskui – Airijos teismo sprendimą dėl vykdymo pagal Reglamentą Nr. 2201/2003. Galiausiai, dar prieš įteikiant tėvams šį sprendimą dėl vykdymo, Anglijos institucija, padedama atitinkamų Airijos institucijų, įvykdė sprendimą ir išvežė vaikus atgal į Angliją tėvams nežinant. Tuomet šie tėvai Airijoje apskundė sprendimą dėl vykdymo, paduodami skundą dviem dienomis vėliau, nei Reglamente Nr. 2201/2003 numatyta dėl apskundimo termino. Per tą laiką Anglijos institucija pradėjo kūdikio įvaikinimo Anglijoje procedūrą.

4.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo visų pirma klausia, ar Anglijos institucija, pasinaudojusi bendrosiomis Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatomis dėl kitoje valstybėje narėje priimtų teismo sprendimų vykdymo tam, kad Anglijoje priimtas sprendimas būtų paskelbtas vykdytinu Airijoje, pažeidė specialiąsias procedūras, taikytinas tarptautinio vaikų grobimo atvejais, kurios numatytos Hagos konvencijoje, siejamoje su Reglamentu Nr. 2201/2003.

5.

Toliau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar Reglamento Nr. 2201/2003 33 straipsnio 5 dalyje numatytas terminas, per kurį gali būti apskųstas sprendimas dėl vykdymo, gali būti pratęstas, be kita ko, tuo atveju, kai teismo sprendimas buvo įvykdytas iki nutarties dėl šio sprendimo paskelbimo vykdytinu įteikimo asmeniui, kurio atžvilgiu prašoma vykdyti sprendimą.

6.

Galiausiai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuriam taip pat buvo pateiktas prašymas taikyti laikinąsias priemones, t. y. nurodyti Anglijos institucijai taikyti apsaugos priemones ir uždrausti šiai institucijai tęsti kūdikio įvaikinimo procedūrą ir pradėti dviejų vyresnių vaikų įvaikinimo procedūrą, prašo Teisingumo Teismo atsakyti į klausimą, ar pagal Sąjungos teisę jam draudžiama nustatyti tokį įpareigojimą kitos valstybės narės viešajai institucijai.

7.

Hagos konvencijos 1 straipsnyje nurodyta, kad šios konvencijos tikslas, be kita ko, „užtikrinti, kad neteisėtai į bet kurią Susitariančiąją Valstybę išvežti ar jose laikomi vaikai būtų greitai grąžinti“.

8.

Pagal Hagos konvencijos 3 straipsnį vaiko išvežimas ar negrąžinimas laikomas neteisėtu, jei:

<…>

Globos teisės, nurodytos a punkte, gali būti suteiktos pagal įstatymą arba teismo ar administracinės institucijos sprendimu, arba pagal susitarimą, turintį teisinę galią pagal tos valstybės įstatymus.“

9.

Hagos konvencijos 12 straipsnio pirmoje pastraipoje išdėstyta:

„Jei vaikas yra neteisėtai išvežtas arba laikomas, kaip nurodyta 3 straipsnyje, ir jei pradedant procesą Susitariančiosios Valstybės, kurioje yra vaikas, teismo ar administracinėse institucijose dar nėra praėjęs vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuojau pat grąžinti.“

10.

Hagos konvencijos 13 straipsnis suformuluotas taip:

„Nepaisant ankstesnio straipsnio nuostatų, valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiką, jei asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, įrodo, kad:

<…>

Teismo ar administracinė institucija taip pat gali atsisakyti nurodyti grąžinti vaiką, jei ji nustato, kad vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę. <…>“

11.

Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnyje nustatyta:

„1.   Šis reglamentas taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su:

<…>

2.   Šio straipsnio 1 dalies b punkte nurodytos bylos konkrečiai gali būti susijusios su:

<…>

3.   Šis reglamentas netaikomas:

<…>

<…>“

12.

Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnyje apibrėžtos šios sąvokos:

<…>

<…>

<…>

13.

Reglamento Nr. 2201/2003 II skyriuje „Jurisdikcija“, be kita ko, yra 11 straipsnis „Vaiko grąžinimas“, kuriame nustatyta:

„1.   Tais atvejais, kai globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija prašo valstybės narės teismą priimti sprendimą remiantis 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – 1980 m. Hagos konvencija), sugrąžinti neteisėtai išvežtą ar kitoje nei jis nuolat gyveno valstybėje narėje laikomą vaiką [sugrąžinti į kitą, nei jis nuolat gyveno prieš pat neteisėtą išvežimą ar negrąžinimą, valstybę narę neteisėtai išvežtą ar neteisėtai tokioje valstybėje laikomą vaiką], taikomos šio straipsnio 2–8 dalys.

<…>

4.   Teismas negali atsisakyti grąžinti vaiką remdamasis Hagos konvencijos 13b straipsniu [13 straipsnio b punktu], jei nustatoma, kad imtasi [tinkamų] priemonių užtikrinti vaiko apsaugą jį sugrąžinus.

<…>

6.   Jei teismas priėmė nutartį dėl vaiko negrąžinimo pagal [1980 m.] Hagos konvencijos 13 straipsnį, tas teismas turi [nedelsdamas] tiesiogiai arba per savo centrinę instituciją perduoti teismo įsakymo dėl negrąžinimo ir atitinkamų dokumentų, visų pirma teismo posėdžio protokolo, kopiją valstybės narės, kurioje tas vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo [prieš pat neteisėtą išvežimą ar negrąžinimą] turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, jurisdikciją turinčiam teismui arba centrinei institucijai, kaip nustatyta pagal nacionalinę teisę. [Teismas turi gauti visus nurodytus dokumentus per vieną mėnesį nuo sprendimo dėl vaiko negrąžinimo priėmimo dienos.]

7.   Jei viena iš šalių į valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo [prieš pat neteisėtą išvežimą ar negrąžinimą] turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismus dar nesikreipė, šio straipsnio 6 dalyje minėtą informaciją gavęs teismas ar centrinė institucija turi pranešti šalims ir pakviesti jas pagal nacionalinę teisę per tris mėnesius nuo pranešimo teikti teismui teikimus [pastabas], kad teismas galėtų apsvarstyti vaiko globos klausimą.

Nepažeisdamas šiame reglamente pateikiamų jurisdikcijos taisyklių, teismas užbaigia bylą, jei per tą laikotarpį negauna jokių teikimų [jokių pastabų].

8.   Nepaisant sprendimo dėl negrąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį, bet kuris vėlesnis vaiką grąžinti reikalaujantis sprendimas, kurį priėmė pagal šį reglamentą jurisdikciją turintis teismas, siekiant užtikrinti vaiko grąžinimą yra vykdomas pagal III skyriaus 4 skirsnį.“

14.

20 straipsnyje, kuris taip pat yra II skyriuje, nustatyta:

„1.   Neatidėliotinais atvejais šio reglamento nuostatos neužkerta kelio valstybės narės teismams toje valstybėje esantiems asmenims ar turtui taikyti laikinas, įskaitant apsaugines, priemones, kurios gali būti numatytos tos valstybės narės teisėje, netgi jei pagal šį reglamentą kitos valstybės narės teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės.

<…>“

15.

Reglamento Nr. 2201/2003 III skyriuje yra nuostatos, susijusios su „Pripažinim[u] ir vykdym[u]“. 1 skirsnyje „Pripažinimas“, be kita ko, yra 21 straipsnis „Teismo sprendimo pripažinimas“, kurio 1 dalyje numatyta:

„Valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose valstybėse narėse netaikant jokių specialių procedūrų.“

16.

Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnyje nurodyti „Teismo sprendimų, susijusių su tėvų pareigomis, nepripažinimo pagrindai“, t. y.:

„Teismo sprendimas, susijęs su tėvų pareigomis, nepripažįstamas, jeigu:

<…>“

17.

Reglamento Nr. 2201/2003 III skyriaus 2 skirsnyje „Prašymas paskelbti teismo sprendimą vykdytinu“, be kita ko, yra 28 straipsnis („Vykdytini teismo sprendimai“), kurio 1 dalyje numatyta:

„Valstybėje narėje priimtas ir joje vykdytinas bei įteiktas teismo sprendimas dėl tėvų pareigų vaikui yra vykdomas kitoje valstybėje narėje tada, kai suinteresuotos šalies prašymu jis buvo pripažintas joje vykdytinu.“

18.

Šiuo klausimu Reglamento Nr. 2201/2003 31 straipsnyje nustatyta:

„1.   Teismas, į kurį kreipiamasi su prašymu, sprendimą priima nedelsdamas. Nei asmuo, kurio atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, nei vaikas šiame bylos nagrinėjimo etape neturi teisės paduoti jokių teikimų [pateikti jokių pastabų] dėl prašymo.

2.   Prašymas gali būti atmestas tik dėl vienos iš priežasčių, nurodytų 22, 23 ir 24 straipsniuose.

3.   Teismo nutarimas [sprendimas] jokiomis aplinkybėmis negali būti peržiūrimas iš esmės.“

19.

Reglamento Nr. 2201/2003 33 straipsnyje „Sprendimo apskundimas“ nustatyta:

„1.   Bet kuri šalis gali apeliacine tvarka apskųsti sprendimą dėl prašymo paskelbti teismo sprendimą vykdytinu.

<…>

3.   Apeliacinis skundas nagrinėjamas laikantis taisyklių, reglamentuojančių prieštaraujančių klausimų nagrinėjimo tvarką [reglamentuojančių ginčo teiseną].

4.   Jeigu pareiškėjas paduoda apeliacinį skundą dėl sprendimo paskelbimo vykdytinu, šalis, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti sprendimą, kviečiama atvykti į apeliacinį teismą. <…>

5.   Apeliacinis skundas dėl sprendimo paskelbimo vykdytinu turi būti paduotas per vieną mėnesį nuo jo įteikimo. Jeigu šalies, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti sprendimą, nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje nei valstybė narė, kurioje sprendimas buvo paskelbtas vykdytinu, terminas apeliaciniam skundui paduoti yra du mėnesiai ir skaičiuojamas nuo įteikimo minėtai šaliai asmeniškai arba pristatymo į jos gyvenamąją vietą dienos. Laikotarpis negali būti pratęstas dėl atstumo.“

20.

Reglamento Nr. 2201/2003 35 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Teismas, kuriam pagal 33 arba 34 straipsnius paduodamas apeliacinis skundas, šalies, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, prašymu gali sustabdyti bylą, jeigu kilmės valstybėje narėje buvo paduotas paprastas apeliacinis skundas arba jeigu terminas apeliaciniam skundui paduoti dar nesibaigė. Pastaruoju atveju teismas gali nurodyti terminą, per kurį turi būti paduotas apeliacinis skundas.“

21.

Reglamento Nr. 2201/2003 40 straipsnyje apibrėžta minėto reglamento III skyriaus 4 skirsnio taikymo sritis ir nustatyta:

„1.   Šis skirsnis taikomas:

2.   Šio skirsnio nuostatos neužkerta kelio tėvų pareigų turėtojui siekti teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo pagal šio skyriaus 1 ir 2 skirsnių nuostatas.“

22.

42 straipsnyje, kuris yra 4 skirsnyje, numatyta:

„1.   40 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytas vaiko sugrąžinimas, pareikalautas valstybėje narėje priimtu vykdytinu teismo sprendimu, yra pripažįstamas ir vykdomas kitoje valstybėje narėje nereikalaujant jo skelbti vykdytinu ir be galimybės ginčyti jo pripažinimą, jei tas teismo sprendimas buvo patvirtintas pažymėjimu kilmės valstybėje narėje pagal šio straipsnio 2 dalį.

Net jei nacionalinė teisė nenustato teismo sprendimo, reikalaujančio vaiko sugrąžinimo, minėto 11 straipsnio b punkto 8 papunktyje, vykdymo įstatymo nustatyta tvarka, kilmės teismas gali paskelbti teismo sprendimą vykdytinu, nepaisydamas jokio apeliacinio skundo.

2.   Kilmės valstybės narės teisėjas, priėmęs 40 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytą teismo sprendimą, išduoda šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pažymėjimą tik tuo atveju, jeigu:

<…>“

23.

Rules of the Superior Courts (Aukštesniųjų teismų procedūros reglamentas) 122 straipsnio „Terminai“ 7 dalyje nurodyta:

„Aukštesnysis teismas turi teisę pratęsti arba sutrumpinti, prireikus – pagal jo nustatytas sąlygas, bet kokį terminą, nurodytą šio Procedūros reglamento nuostatose arba įtvirtintą nutartyje dėl termino pratęsimo ir skirtą tam, kad būtų atliktas tam tikras veiksmas ar pateiktas procesinis dokumentas. Sprendimas dėl termino pratęsimo gali būti priimtas net tuo atveju, kai prašymas dėl pratęsimo buvo pateiktas pasibaigus nustatytam ar suteiktam terminui.“

24.

Ši byla susijusi su šeima, kurią sudaro motina ( 3 ), šiuo metu –24 metų amžiaus, jos trys vaikai, šiuo metu – šešerių metų ( 4 ), ketverių metų ( 5 ) ir maždaug vienuolikos mėnesių ( 6 ) amžiaus, taip pat jos sutuoktinis ( 7 ), šiuo metu –26 metų amžiaus, kuris yra kūdikio tėvas ir dviejų vyresnių vaikų patėvis.

25.

Iš pagrindinės bylos procesinių dokumentų matyti, kad tuo metu, kai gyveno Anglijoje, motinai ir dviem vyresniems vaikams kelerius metus buvo taikoma vietos vaikų apsaugos institucijos – Hampshire County Council (Hampšyro grafystės taryba, Jungtinė Karalystė) ( 8 ) – priežiūra. HGT susirūpinimą kėlė, be kita ko, nepakankama higiena ir švara namuose, antrojo vaiko svorio augimas, smurtas šeimoje, kurį motinos atžvilgiu vykdė antrojo vaiko tėvas tuo metu, kai gyveno su ja, antrojo vaiko tėvo turimi kanapių augalai ir, apskritai, neatsakingos vaikų priežiūros rizika.

26.

2015 ir 2016 m. motina dalyvavo programoje, skirtoje smurto šeimoje aukoms ( 9 ), išsiskyrė su antrojo vaiko tėvu ir ėmėsi veiksmų, kad apsaugotų save ir savo vaikus. Be to, pagerėjo higienos sąlygos namuose.

27.

Vis dėlto 2017 m. pirmoje pusėje dviejų vyresnių vaikų atžvilgiu buvo vėl taikoma HGT priežiūros programa, daugiausia dėl nesirūpinimo vaikų gyvenimo sąlygomis ir higienos namuose nesilaikymo. Be to, HGT susirūpinimą kėlė tai, kad 2016 m. pabaigoje motina užmezgė santykius su tėvu, nors jam ir jo ankstesnei sugyventinei buvo atimta jų vaikų globa dėl vieno iš šio vaikų sužeidimo, kuris nebuvo padarytas dėl neatsargumo ir dėl kurio negalima buvo atmesti tikimybės, kad smurtautojas buvo tėvas, nors policijai nepavyko to įrodyti. Taip pat HGT išreiškė susirūpinimą dėl to, kad pirmasis vaikas buvo pasakęs, jog tėvas jam skėlė antausį, ir nebuvo aišku, ar tai įvyko per grumtynes žaidžiant, ar netinkamai baudžiant vaiką.

28.

Nė karto neužsiminusi apie galimą dviejų vyresnių vaikų įvaikinimą, HGT svarstė dėl įvairių jų įkurdinimo galimybių, be kita ko, priimančiojoje šeimoje, visų pirma, pas senelę iš motinos pusės arba pas kiekvieno iš jų tėvus. Šiomis aplinkybėmis HGT nusprendė, kad vaikai buvo pernelyg maži, kad būtų galima atsižvelgti į jų nuomonę. HGT taip pat pažymėjo, jog motina buvo nurodžiusi, jog jei būtų nuspręsta, kad vaikai negali likti su ja, ji norėtų, kad jie būtų perduoti jos motinai, t. y. vaikų senelei iš motinos pusės.

29.

Taip pat iš HGT ataskaitų bei iš ataskaitų, kurias pateikė pirmojo vaiko mokykla ir antrojo vaiko vaikų darželis, matyti, kad du vyresni vaikai palaikė gerus santykius su savo senele ir kad jų gyvenimo sąlygos pagerėjo nuo to laiko, kai senelė pradėjo padėti jų motinai ir juos nuvesdavo rytais į mokyklą ir vaikų daželį. Taip pat iš ataskaitų, kurias 2017 m. vasarą pateikė pirmojo vaiko mokykla ir antrojo vaiko vaikų darželis, matyti, be kita ko, kad vaikai buvo draugiški ir jų santykiai su motina buvo švelnūs. Galiausiai, šios ataskaitos rodo, jog tėvai reaguodavo į pastabas ir prašydavo patarimų, kad pagerintų gyvenimo ir higienos sąlygas, kurias kritikavo socialinės tarnybos, todėl šios sąlygos iš tikrųjų pagerėjo.

30.

2017 m. birželio 30 d.Family Court de Portsmouth (Portsmuto šeimos bylų teismas, Jungtinė Karalystė) priėmė sprendimą dėl dviejų vyresnių vaikų laikinosios globos („interim care order“) skyrimo HGT. Šiuo sprendimu HGT buvo suteiktos tėvų pareigos ir, be kita ko, buvo uždrausta išvežti vaikus iš Jungtinės Karalystės. Nepaisant HGT planų dėl vaikų įkurdinimo, iš pradžių jie buvo palikti pas tėvus. Per posėdį, surengtą vykstant šiam procesui, asmuo, kuriam buvo pavesta atstovauti vaikų interesams ( 10 ), pareiškė, kad nesutinka su HGT planu dėl vaikų įkurdinimo.

31.

HGT teigimu, 2017 m. rugpjūčio mėn. ši institucija pranešė tėvams apie ketinimą gauti teismo sprendimą dėl kūdikio globos, kai jis gims. Be to, HGT įspėjo tėvus, kad ji prieštaraus bet kokiam neprižiūrimam tėvo kontaktui su kūdikiu.

32.

Kūdikis gimė ligoninėje 2017 m. rugsėjo mėn. pradžioje ir motina su kūdikiu grįžo namo tą pačią arba kitą dieną ( 11 ).

33.

Pirmą ar antrą dieną po kūdikio gimimo ( 12 ) HGT socialiniai darbuotojai atvyko į tėvų namus ir jiems pranešė apie HGT vaikų globos plano pasikeitimą, t. y. kad vaikai bus paimti iš tėvų. Be to, socialiniai darbuotojai ir tėvai pasirašė susitarimą, pagal kurį tėvas turėjo išvykti iš šeimos namų tą patį vakarą ir iš anksto neįspėjęs HGT nebegalėjo turėti kontaktų su vaikais tol, kol bus baigtos teismo procedūros.

34.

Taigi, motina, kuriai tuo metu buvo 23 metai, turėjo likti namuose viena su kūdikiu, gimusiu prieš vieną ar dvi dienas, ir dviem vyresniais trejų ir penkerių metų amžiaus vaikais, o artimiausiu metu buvo planuojama įvykdyti teismo procedūras, per kurias galėjo būti nuspręsta, kad iš jos bus paimti jos vaikai. Be to, vėliau prisaikdinta motina pareiškė, kad tuo momentu ji prisiminė ankstesnį pokalbį su HGT socialiniu darbuotoju, kuris nurodė, jog du vyresni vaikai, kad ir kaip būtų, yra pernelyg dideli įvaikinti, bet kūdikį įvaikinti bus paprasta.

35.

Šiomis aplinkybėmis 2017 m. rugsėjo 5 ar 6 d. ( 13 ), t. y. praėjus dviem ar trims dienoms po kūdikio gimimo, tėvai su vaikais keltu atvyko į Airiją.

36.

Atvykę į Airiją, tėvai išsinuomojo namą, kūdikis buvo apžiūrėtas slaugytojos, jie įregistravo vaikus pas vaikų gydytoją ir užrašė du vyresnius vaikus į mokyklą. Be to, šeima buvo prižiūrima Airijos policijos ir Airijos vaikų apsaugos tarnybų (Child and Family Agency (Vaikų ir šeimos apsaugos tarnyba, Airija), toliau – CFA), kurios per kelis savo apsilankymus šeimos namuose nekonstatavo jokių nerimą keliančių aplinkybių.

37.

2017 m. rugsėjo 6 d. Portsmuto šeimos bylų teismas priėmė sprendimą dėl kūdikio laikinosios globos („interim care order“) skyrimo HGT.

38.

2017 m. rugsėjo 8 d. HGT pateikė High Court of Justice (England & Wales), Family Division, Family Court at Portsmouth (Aukštasis teismas (Anglija ir Velsas, Šeimos bylų skyrius, Portsmuto šeimos bylų teismas, Jungtinė Karalystė), toliau – Anglijos High Court) prašymą dėl globos skyrimo trims vaikams. Šis prašymas buvo tą pačią dieną įteiktas tėvų atstovams. Tuomet tėvo atstovas pareiškė, jog neturi nurodymų, susijusių su globos nustatymu, ir nesikreips dėl teisminės pagalbos, kad dalyvautų šiame procese. Motinos atstovas teigė, kad norėjo gauti jos nurodymus, bet jam nepavyko su ja susisiekti telefonu.

39.

Vėliau tą pačią dieną Anglijos High Court, nedalyvaujant tėvams, priėmė nutartį, kuria skyrė teismo nustatytą globą vaikams ir nurodė juos grąžinti į Angliją (toliau – 2017 m. rugsėjo 8 d. Anglijos High Court nutartis).

40.

HGT teigimu, 2017 m. rugsėjo 8 d. Anglijos High Court nutartis buvo įteikta tėvams 2017 m. rugsėjo 11 d.

41.

2017 m rugsėjo 13 d.District Court de Gorey (Gorio apylinkės teismas, Airija) priėmė iki 2017 m. rugsėjo 26 d. turėjusius galioti sprendimus dėl visų trijų vaikų laikinosios globos („interim care orders“) skyrimo CFA. Vaikai buvo laikinai įkurdinti priimančiojoje šeimoje Airijoje.

42.

2017 m. rugsėjo 21 d.High Court (Aukštasis teismas, Airija) (toliau – Airijos High Court) priėmė nutartį dėl 2017 m. rugsėjo 8 d. Anglijos High Court nutarties pripažinimo ir vykdymo (toliau – 2017 m. rugsėjo 21 d. Airijos High Court nutartis dėl vykdymo).

43.

Tą pačią dieną, kai buvo priimta 2017 m. rugsėjo 21 d. Airijos High Court nutartis dėl vykdymo, CFA tarnybos paėmė vaikus iš priimančiosios šeimos, kurioje jie buvo laikinai įkurdinti, ir perdavė HGT socialiniams darbuotojams Roslero (Airija) keltų uoste. Paskui vaikai buvo nuvežti į Jungtinę Karalystę, kurioje du vyresni vaikai buvo įkurdinti pas antrojo vaiko tėvą, o kūdikis – priimančiojoje šeimoje.

44.

Po vaikų išvykimo Anglijos socialinis darbuotojas tėvams apie šį išvykimą pranešė telefonu. Paskui, 2017 m. rugsėjo 22 d., tėvams buvo įteikta 2017 m. rugsėjo 21 d. Airijos High Court nutartis dėl vykdymo.

45.

2017 m. rugsėjo 26 d. tėvai apskundė 2017 m. rugsėjo 8 d. Anglijos High Court nutartį Court of Appeal of England and Wales (Apeliacinis teismas, Anglija ir Velsas). 2017 m. spalio 9 d. šis teismas atsisakė leisti jiems paduoti apeliacinį skundą.

46.

2017 m. lapkričio 24 d. tėvų atstovai padavė Airijos High Court skundą dėl 2017 m. rugsėjo 21 d. Airijos High Court nutarties dėl vykdymo, kuri buvo įteikta tėvams 2017 m. rugsėjo 22 d. Per posėdį, surengtą vykstant šiam procesui, tėvų atstovai nurodė, kad tėvai nėra atsakingi už 48 valandų vėlavimą paduodant skundą.

47.

2017 m. gruodžio 21 d. Anglijos High Court priėmė sprendimą dėl įkurdinimo („placement order“), kuriuo HGT buvo leista pasirinkti kūdikio įtėvius ir įkurdinti jį pas juos.

48.

2018 m. sausio 18 d. Airijos High Court atmetė tėvų skundą dėl 2017 m. rugsėjo 21 d. Airijos High Court nutarties dėl vykdymo, nusprendęs, kad neturi kompetencijos pratęsti apskundimo terminą.

49.

Dėl šio skundo atmetimo tėvai padavė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – Court of Appeal (Apeliacinis teismas, Airija).

50.

Vykstant šiam procesui HGT pranešė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kad dėl lėšų trūkumo neketina dalyvauti procese. Be to, HGT prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nurodė, jog, kad ir kaip būtų, ji neketina grąžinti vaikų, nesvarbu, koks bus šiame teisme vykstančio proceso rezultatas.

51.

2018 m. gegužės 17 d. nacionalinis teismas pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑325/18 PPU.

52.

2018 m. gegužės 23 d. tėvai kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą ir paprašė taikyti laikinosios apsaugos priemones – nurodyti HGT nebetęsti kūdikio įvaikinimo procedūros ir nepradėti dviejų vyresnių vaikų įvaikinimo procedūros.

53.

Nedalyvavusi ir pastarajame procese, tos dienos, kai turėjo įvykti posėdis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. 2018 m. gegužės 29 d., ryte HGT pateikė pareiškimą. Šiame pareiškime ji pabrėžė, kad siūlė įvaikinti tik kūdikį. Ji nurodė, kad atsižvelgiant į kitų dviejų vaikų amžių, į tai, kad jie įkurdinti pas vieną iš tėvų, t. y. pas antrojo vaiko tėvą, taip pat į jų stiprius broliškus santykius, nėra jokios priežasties pradėti įvaikinimo procedūrą. Jei jie nebegalėtų būti įkurdinti pas antrojo vaiko tėvą, tuomet pagal globos planą jie turėtų būti ilgam laikotarpiui įkurdinti priimančiojoje šeimoje.

54.

2018 m. birželio 7 d. nacionalinis teismas pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑375/18 PPU.

55.

Court of Appeal (Apeliacinis teismas), nagrinėdamas jam paduotą apeliacinį skundą, 2018 m. gegužės 17 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai pateikė dokumentą, kuriuo paprašė taikyti prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą, ir pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus (byla C‑325/18 PPU):

56.

Be to, 2018 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo šį Court of Appeal (Apeliacinis teismas), kuriame tuo metu buvo pradėta procedūra dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prejudicinį klausimą, kurį tas teismas taip pat paprašė išnagrinėti pagal prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą (byla C‑375/18 PPU):

„Ar pagal Sąjungos teisę, o pirmiausia pagal Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatas valstybės narės teismui draudžiama taikyti laikinąsias apsaugos priemones (apsaugos priemones), skirtas in personam kitos valstybės narės institucijai, neleidžiant tai institucijai kreiptis į tos kitos valstybės narės teismus dėl vaikų įvaikinimo, kai in personam draudimas atsiranda dėl būtinybės apsaugoti šalių teises priverstinio vykdymo procese pagal šio reglamento III skyrių?“

57.

Po 2018 m. birželio 11 d. įvykusio administracinio posėdžio Teisingumo Teismo pirmoji kolegija nusprendė sujungti šias bylas ir taikyti joms Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje numatytą prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.

58.

Vykstant procesui Teisingumo Teisme tėvai, HGT, Europos Komisija, taip pat Airijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės pateikė pastabas, o pastaroji vyriausybė atsakė į Teisingumo Teismo klausimus. Tos pačios šalys bei Čekijos ir Lenkijos vyriausybės dalyvavo 2018 m. liepos 13 d. posėdyje.

59.

Iš pagrindinės bylos chronologijos matyti, kad vaikų grąžinimas į Angliją buvo įvykdytas iki Airijos High Court nutarties dėl vykdymo įteikimo tėvams. Todėl jie galėjo apskųsti šią nutartį tik po jos įvykdymo.

60.

Šiomis aplinkybėmis galėtų kilti klausimas, ar ginčas pagrindinėje byloje vis dar yra aktualus, taigi ir klausimas dėl šių prejudicinių klausimų priimtinumo.

61.

Iš tiesų, iš Reglamento Nr. 2201/2003 bendros sistemos išplaukia, jog sprendimas dėl vykdymo paprastai turi būti įteiktas šaliai, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti sprendimą, iki jo įvykdymo, kad ši šalis galėtų laiku paduoti skundą, siekdama paprieštarauti šiam vykdymui ( 14 ).

62.

Vis dėlto, kai teismo sprendimas buvo įvykdytas anksčiau, nei buvo įteiktas sprendimas dėl vykdymo, tai negali reikšti, kad, atvirkščiai, skundas dėl minėto sprendimo dėl vykdymo netenka savo dalyko ( 15 ).

63.

Tiesa, šiuo klausimu Komisija per posėdį pabrėžė, kad Reglamente Nr. 2201/2003 nenumatyta konkrečios procedūros, pagal kurią Anglijos teismai būtų įpareigoti atsižvelgti į tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali panaikinti sprendimą dėl vykdymo.

64.

Tačiau, kaip teigė Jungtinės Karalystės vyriausybė, tokioje situacijoje tėvai galėtų paduoti skundą Anglijoje ir vadovaudamiesi tarptautiniu mandagumu („international comity“) Anglijos teismai neignoruotų Airijos teismo sprendimo, o, priešingai, visų pirma vadovautųsi jo motyvais. Be to, kaip taip pat pažymėjo Jungtinė Karalystė ir HGT atstovas, vaikų grąžinimas į Angliją visiškai nėra negrįžtamas ir atsižvelgiant į tai, kas naudingiausia vaikams, prireikus jie galėtų būti vėl grąžinti į Airiją. Jungtinės Karalystės vyriausybė ir HGT atstovas taip pat nurodė, kad toks išvežimas ir grąžinimas įvyksta dažnai, pavyzdžiui, taikant Hagos konvenciją tarp Jungtinės Karalystės ir Jungtinių Amerikos Valstijų.

65.

Darytina išvada, jog negali kilti abejonių dėl ginčo pagrindinėje byloje aktualumo, taigi dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo.

66.

Savo pirmuoju klausimu byloje C‑325/18 PPU prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar tuo atveju, kai teigiama, kad vaikai buvo neteisėtai išvežti, jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismo sprendimas, kuriuo nurodoma grąžinti šiuos vaikus, gali būti paskelbtas vykdytinu vaikų buvimo valstybėje narėje pagal bendrąsias Reglamento Nr. 2201/2003 III skyriaus nuostatas, ar tai pažeistų specialiąją procedūrą, taikomą vaikų išvežimo atvejams pagal Hagos konvenciją, siejamą su Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsniu (toliau taip pat – Hagos procedūra).

67.

Tėvai ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, mano, kad vaikų išvežimo iš vienos valstybės narės į kitą atveju turi būti subsidiariai taikomos Hagos procedūra ir įprasta teismo sprendimų, susijusių su tėvų pareigomis, pripažinimo ir vykdymo procedūra, numatyta Reglamente Nr. 2201/2003.

68.

Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnį, siejamą su Hagos konvencija, asmeniui, kuris teigia, kad vaikas buvo neteisėtai išvežtas į kitą valstybę narę, leidžiama šios valstybės narės kompetentingai teismo ar administravimo institucijai pateikti prašymą nurodyti grąžinti vaiką. Jei valstybės narės, kurioje yra vaikas, teismas pagal Hagos konvencijos 13 straipsnį atsisako išduoti šį nurodymą grąžinti ( 16 ), Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalimi teismui, pagal minėtą reglamentą turinčiam jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, leidžiama priimti sprendimą, kuriuo nurodoma grąžinti vaiką ir kuris paskui, netaikant paskelbimo vykdytinu procedūros, yra tiesiogiai vykdytinas vaiko buvimo valstybėje narėje, jei jis buvo priimtas ir patvirtintas pagal numatytą procedūrą ( 17 ).

69.

Šioje byloje yra aišku, kad HGT nepasinaudojo šia procedūra, todėl nebuvo priimtas sprendimas, kuriuo nurodoma grąžinti vaikus, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalį. Kaip buvo patvirtinta per posėdį, HGT nepasinaudojo šia procedūra, nes, be kita ko, pastaroji taikytina tik tuo atveju, kai vaikas neteisėtai išvežamas pažeidžiant globos teises ( 18 ). Tačiau tuo momentu, kai šeima išvyko į Airiją, HGT buvo tikra, kad turi globos teises, susijusias tik su dviem vyresniais vaikais. Taigi nebuvo tikrumo, ar kūdikio išvežimas laikytinas neteisėtu pagal atitinkamas nuostatas ( 19 ).

70.

Dėl šios priežasties HGT kreipėsi tiesiogiai į Anglijos High Court su prašymu skirti vaikams teismo nustatytą globą ir nurodyti grąžinti juos į Angliją, o tada, remdamasi Reglamento Nr. 2201/2003 28 straipsniu, pateikė Airijos High Court prašymą paskelbti Anglijos High Court nutartį vykdytina.

71.

Reglamente Nr. 2201/2003 numatytos dvi skirtingos galimybės dėl kitų valstybių narių teismų priimtų sprendimų vykdymo: pirma, bendroji procedūra, pateikiant prašymą paskelbti sprendimą vykdytinu pagal III skyriaus 2 skirsnį (28 ir paskesni straipsniai), ir, antra, specialioji procedūra dėl sprendimų, kurie yra tiesiogiai vykdytini kitoje valstybėje narėje ir dėl kurių paskelbimo vykdytinais nereikia pateikti atitinkamo prašymo, pagal III skyriaus 4 skirsnį (40 ir paskesni straipsniai). Pastaroji procedūra taikoma tik teismo sprendimams, nurodytiems Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalyje ( 20 ), t. y. sprendimams dėl grąžinimo, kuriuos, pasibaigus Hagos procedūrai, teismas, turintis jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, priima po to, kai valstybės, kurioje yra vaikas, teismas priėmė sprendimą dėl negrąžinimo.

72.

Taigi, remiantis Reglamento Nr. 2201/2003 40 straipsnio 2 dalimi, III skyriaus 4 skirsnio nuostatos (susijusios su sprendimų dėl grąžinimo, priimtų pasibaigus Hagos procedūrai, vykdytinumu) netrukdo tėvų pareigas turinčiam asmeniui siekti sprendimo, susijusio su tėvų pareigomis, pripažinimo ir vykdymo pagal šio skyriaus 1 ir 2 skirsnius.

73.

Pagrindinės bylos aplinkybės taip pat rodo, kad gali būti situacijų, kai sprendimas, kuriuo nustatytos tėvų pareigos asmeniui, likusiam vienoje valstybėje narėje, priimamas tik po vaiko išvežimo į kitą valstybę narę, todėl išvežimas nėra neteisėtas, kaip tai suprantama pagal Hagos procedūrą. Negalėtų būti laikoma, kad tokiu atveju toks asmuo neturi galimybės prašyti sprendimo, kuriuo jam nustatytos tėvų pareigos, paskelbimo vykdytinu vaiko buvimo valstybėje narėje pagal Reglamentą Nr. 2201/2003.

74.

Darytina išvada, jog nėra nustatyta, kad asmuo, prašantis grąžinti į kitą valstybę narę išvežtą vaiką, turi būtinai pabandyti pasiekti, kad šis nurodymas dėl grąžinimo būtų priimtas taikant Hagos procedūrą, kad galėtų pateikti prašymą paskelbti vykdytinu kitoje valstybėje narėje priimtą sprendimą, susijusį su tėvų pareigomis, pagal Reglamento Nr. 2201/2003 28 straipsnį ( 21 ).

75.

Abejonės, kurias dėl tokio aiškinimo išdėstė tėvai ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, neįtikina.

76.

Visų pirma, negali būti pritarta prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo požiūriui, kad pagal Hagos konvencijos 13 straipsnį numatyta daugiau pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta nurodyti grąžinti vaiką, nei pagrindų, kuriais pagal Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnį gali būti paremtas atsisakymas pripažinti ir vykdyti teismo sprendimą, susijusį su tėvų pareigomis. Iš tiesų atsisakymo ir nepripažinimo pagrindai, numatyti šiose nuostatose, iš esmės sutampa.

77.

Tai tuo labiau galioja, nes Reglamentu Nr. 2201/2003 buvo sušvelninti atsisakymo pagrindai, numatyti Hagos konvencijoje, kai ši konvencija kartu su minėtu reglamentu taikoma santykiams tarp Sąjungos valstybių narių: pirma, Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 4 dalimi sušvelnintas Hagos konvencijos 13 straipsnio b punkte numatytas atsisakymo pagrindas; antra, kaip jau buvo nurodyta ( 22 ), teismas, turintis jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, pagal Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnį gali nepaisyti sprendimo dėl negrąžinimo, priimto vaiko buvimo valstybės narės teismo, net jei pagal minėto reglamento 42 straipsnio 2 dalies c punktą šis pirmasis teismas turi atsižvelgti į motyvus, kuriais pagrįstas šio sprendimo dėl negrąžinimo priėmimas.

78.

Be to, tiesa, kad iš Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 7 dalies ir 42 straipsnio 2 dalies b punkto išplaukia, jog pagal minėto reglamento 11 straipsnio 8 dalį sprendimas dėl grąžinimo negali būti priimtas, jei susijusios šalys neturėjo galimybės būti išklausytos. Vis dėlto iš Reglamento Nr. 2201/2003 31 straipsnio 2 dalies, siejamos su šio reglamento 23 ir 33 straipsniais, matyti, kad sprendimas dėl tėvų pareigų taip pat negali būti paskelbtas vykdytinu kitoje valstybėje narėje, jei asmuo, kurio atžvilgiu prašoma vykdyti sprendimą, neturėjo galimybės būti išklausytas ( 23 ). Taigi, iš tos aplinkybės, kad šioje byloje nebuvo laikomasi šių pastarųjų nuostatų ( 24 ), negali būtų daroma išvada, kad pagal įprastą sprendimo dėl tėvų pareigų paskelbimo vykdytinu procedūrą, numatytą Reglamento Nr. 2201/2003 28 ir paskesniuose straipsniuose, sprendimo vykdymui prieštaraujančio asmens teisės apskritai yra mažiau apsaugotos nei pagal minėto reglamento 11, 40 ir 42 straipsniuose numatytą procedūrą.

79.

Galiausiai, taip pat negali būti remiamasi argumentu, susijusiu su tuo, kad Reglamento Nr. 2201/2003 21 ir 28 straipsnių formulavimas tam tikromis kalbomis ( 25 ) skiriasi, kiek tai susiję su prašymo paskelbti sprendimą vykdytinu dalyku. 21 straipsnyje iš tiesų nurodyta, kad „valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas“ (t. y. remiantis 2 straipsnio 4 punkte pateiktu apibrėžimu – bet koks sprendimas dėl tėvų pareigų) yra pripažįstamas kitose valstybėse narėse, o 28 straipsnio redakcijoje atitinkamomis kalbomis numatyta, kad prašymas paskelbti sprendimą vykdytinu pateikiamas tik dėl „valstybėje narėje priimt[o] <…> teismo sprendim[o] dėl tėvų pareigų [įgyvendinimo] ( 26 )“. Vis dėlto šio skirtumo ne tik nėra Reglamento Nr. 2201/2003 versijose visomis kalbomis, bet ir, be to, jis atspindi tik tą aplinkybę, kad būtent sprendimų dėl tėvų pareigų įgyvendinimo atveju turi būti imamasi vykdymo priemonių ir todėl turi būti priimtas sprendimas dėl vykdymo. Tačiau sprendimų dėl tėvų pareigų skyrimo, perdavimo ar atėmimo atveju gali pakakti tik šių sprendimų pripažinimo. Tai nereiškia, kad prašymas paskelbti sprendimą vykdytinu negalimas pastarųjų sprendimų atveju, nes prireikus jie taip pat gali būti vykdomi priverstinai.

80.

Pavyzdžiui, be kita ko, tuo atveju, kai vaikas išvežamas iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės į kitą valstybę narę, kilmės valstybės narės teismo sprendimas, kuriuo nustatomos tėvų pareigos ir globos teisės vienam iš šioje valstybėje likusiam tėvų, gali būti priverstinai vykdomas, nes, jei vaiką išvežęs vienas iš tėvų jo „negrąžina“, prireikia valstybės prievartos pagalbos, kad vaikas būtų paimtas ir grąžintas. Tuo labiau kad pagal Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 9 punktą „globos teisės“ apima, be kita ko, teisę nustatyti vaiko gyvenamąją vietą ( 27 ).

81.

Šį aiškinimą patvirtina tai, kaip formuluojamas Reglamento Nr. 2201/2003 39 straipsnyje nurodytas pažymėjimas, kurio pavyzdys pateiktas minėto reglamento II priede. Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 37 straipsnio 1 dalies b punktą tokį pažymėjimą, kurį šioje byloje taip pat užpildė Anglijos High Court, turi pateikti šalis, kuri prašo paskelbti vykdytinu sprendimą, susijusį su tėvų pareigomis. Taigi, šios tipinės formos 11 punkte yra aiškiai numatyta galimybė nurodyti, ar „[t]eismo sprendimas reikalauja vaiką grąžinti“, taip pat asmens, kuriam vaikas turi būti grąžintas, vardą, pavardę ir adresą. Be to, šiame 11 punkte tiesiogiai pažymėta, kad „[š]i galimybė yra numatyta 40 straipsnio 2 dalyje“.

82.

Tai patvirtina, kad teisės aktų leidėjas numatė atvejį, kai sprendimai dėl tėvų pareigų yra susiję su nurodymu grąžinti vaiką į kitą valstybę narę, ir kad šių sprendimų vykdymo gali būti reikalaujama nepriklausomai nuo Hagos procedūros taikymo, kaip numatyta minėto reglamento 11, 40 ir 42 straipsniuose.

83.

Reikia atskirti, pirma, sprendimus, kurie susiję su vaiko grąžinimu į kilmės valstybę narę ar kuriais nurodomas toks grąžinimas ir kurie yra sprendimo dėl tėvų pareigų pasekmė, ir, antra, sprendimus, kuriais nurodoma grąžinti asmenį, šiuo atveju – vaiką, į valstybės narės teritoriją ir kurie nėra susiję su sprendimu dėl tėvų pareigų: abiejų rūšių sprendimai gali būti susiję su vaiko grąžinimu į kilmės valstybę narę, bet tik pirmieji gali būti paskelbti vykdytinais valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, pagal Reglamento Nr. 2201/2003 III skyriaus 2 skirsnį.

84.

Taigi, iš tiesų negalima atmesti galimybės, kad vadovaudamiesi nacionaline teise valstybių narių teismai gali nurodyti grąžinti vaiką į savo valstybės teritoriją nepriklausomai nuo sprendimo, susijusio su tėvų pareigomis, priėmimo ( 28 ).

85.

Tačiau, jei tai nėra sprendimas dėl grąžinimo, priimtas pagal Reglamento 11 straipsnio 8 dalį (t. y. sprendimas priimtas pasibaigus Hagos procedūrai), toks nurodymas dėl grąžinimo nepatenka į Reglamento Nr. 2201/2003 materialinę taikymo sritį.

86.

Iš esmės, remiantis šio reglamento 1 straipsnio 1 dalies b punktu, minėtas reglamentas taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms ( 29 ) byloms, susijusioms, be kita ko, su tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu ir atėmimu. Tiesa, šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad tokiame kontekste sąvoka „civilinės bylos“ nėra suprantama siaurai ( 30 ) ir apima, be kita ko, valstybės taikomas vaiko apsaugos priemones, pavyzdžiui, įkurdinimą priimančiojoje šeimoje ( 31 ) arba uždarame centre ( 32 ).

87.

Vis dėlto tokia valstybės taikoma vaiko apsaugos priemonė visuomet yra susijusi su tėvų pareigų įgyvendinimu ir turi būti atskirta nuo priemonės, kuria nurodoma grąžinti asmenį, šiuo atveju – vaiką, į atitinkamo teismo valstybės teritoriją ir kuri nėra susijusi su jokiu sprendimu dėl tėvų pareigų. Iš esmės tokios priemonės dalykas ( 33 ) – tai atitinkamos valstybės narės policijos įgaliojimų įgyvendinimas, nepatenkantis į Reglamento Nr. 2201/2003 taikymo sritį ( 34 ).

88.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, išskyrus Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnyje numatytus atvejus, teismo sprendimas, kuriuo nurodoma grąžinti vaiką į atitinkamo teismo valstybės teritoriją ir kuris nėra susijęs su sprendimu dėl tėvų pareigų, nepatenka į minėto reglamento taikymo sritį. Todėl toks sprendimas negali būti paskelbtas vykdytinu pagal šio reglamento III skyriaus 2 skirsnio nuostatas.

89.

Kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, 2017 m. rugsėjo 8 d. Anglijos High Court nutarties rezoliucinę dalį sudaro kelios atskiros dalys, t. y. be kita ko, globos vaikams nustatymas teismo sprendimu, nurodymas grąžinti vaikus į Anglijos teismo jurisdikcijos teritoriją, leidimas, kad vaikai būti perduoti Airijos vaikų apsaugos tarnyboms ir kad po šio grąžinimo vaikai būtų perduoti HGT.

90.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis šios nutarties tekstu ir atsižvelgdamas į kitas susiklosčiusias aplinkybes, turi nustatyti, ar minėtoje nutartyje esančiam nurodymui grąžinti gali būti taikoma Reglamento Nr. 2201/2003 III skyriaus 2 skirsnyje numatyta sprendimo paskelbimo vykdytinu procedūra.

91.

Iš išdėstytų argumentų matyti, kad į pirmąjį klausimą byloje C‑325/18 PPU reikia atsakyti taip, kad tuo atveju, kai teigiama, jog vaikai buvo neteisėtai išvežti iš jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės į kitą valstybę narę, kilmės valstybės narės teismo sprendimas, kuriuo nurodoma grąžinti šiuos vaikus ir kuris buvo priimtas ne pagal Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnyje numatytą procedūrą ir nėra susijęs su tėvų pareigomis, negali būti vykdomas pagal minėto reglamento III skyriaus nuostatas. Vis dėlto tokiomis aplinkybėmis kilmės valstybės narės teismo priimtas sprendimas dėl tėvų pareigų, kuriame nurodoma grąžinti vaiką į šią valstybę narę, gali būti vykdomas pagal minėtas nuostatas.

92.

Antrasis ir trečiasis klausimai byloje C‑325/18 PPU ir klausimas byloje C‑375/18 PPU turi reikšmės tik tuo atveju, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme būtų pradėta spendimo dėl vykdymo apskundimo procedūra pagal Reglamentą Nr. 2201/2003. Priešingu atveju ginčas pagrindinėje byloje nepatektų į Sąjungos teisės taikymo sritį ir Teisingumo Teismas neturėtų jurisdikcijos atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotus klausimus ( 35 ).

93.

Taigi, atsakymai į antrąjį ir trečiąjį klausimus byloje C‑325/18 PPU ir klausimą byloje C‑375/18 PPU pateikiami darant prielaidą, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręs, kad, remiantis Reglamentu Nr. 2201/2003, 2017 m. rugsėjo 8 d. Anglijos High Court nutartis galėjo būti paskelbta vykdytina Airijoje pagal 2017 m. rugsėjo 21 d. Airijos High Court nutartį ir kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pradėtai apskundimo procedūrai taikytinas minėtas reglamentas.

94.

Antruoju ir trečiuoju klausimais byloje C‑325/18 PPU, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar tuo atveju, kai sprendimas dėl vykdymo buvo įvykdytas iki šio sprendimo įteikimo, pagal Sąjungos teisę šiam teismui draudžiama pratęsti Reglamento Nr. 2201/2003 33 straipsnio 5 dalyje nustatytą terminą, per kurį turi būti apskųstas sprendimas dėl vykdymo.

95.

Reglamento Nr. 2201/2003 33 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad skundas dėl sprendimo paskelbimo vykdytinu turi būti paduotas per vieną mėnesį arba per du mėnesius, jei šalies, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti sprendimą, nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje nei valstybė narė, kurioje sprendimas buvo paskelbtas vykdytinu.

96.

Šioje byloje yra aišku, kad terminas skundui paduoti – tai du mėnesiai nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. Airijos High Court nutarties dėl vykdymo įteikimo ( 36 ), kad ši nutartis buvo įteikta tėvams 2017 m. rugsėjo 22 d. ( 37 ) ir kad jie ją apskundė 2017 m. lapkričio 24 d. ( 38 ) Taigi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vadovaujasi prielaida, kad tėvų skundas buvo paduotas vėluojant 48 valandas.

97.

Teisingumo Teismas iš tikrųjų neturi ginčyti šios prielaidos ir ją pagrindžiančio faktinių aplinkybių vertinimo, kurį atliko prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Be to, atrodo, kad jokia šalis neginčija aplinkybės, kad terminas skundui paduoti buvo pradėtas skaičiuoti tą dieną, kai tėvams buvo įteikta 2017 m. rugsėjo 21 d. Airijos High Court nutartis, t. y. 2017 m. rugsėjo 22 d. ( 39 )

98.

Vis dėlto, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nacionalinėje byloje yra 2017 m. rugsėjo 27 d. tėvų atstovo „memorandum of appearance“, parengtas pagal Rules of the Superior Courts (Aukštesniųjų teismų procedūros reglamentas) 12 straipsnio 9 dalį ir pagal šioje nuostatoje nurodytą tipinę formą Nr. 1, pateiktą A priedo II dalyje. Šiame dokumente tėvų atstovas nurodo, kad gavo „originating summons“, ir prašo atsiųsti „statement of claim“, ir tai atrodo susiję su prašymu paskelbti teismo sprendimą vykdytinu, kurį HGT pateikė Airijos High Court, prašydama paskelbti vykdytina 2017 m. rugsėjo 8 d. Anglijos High Court nutartį.

99.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai išnagrinėti ir nustatyti, ar ta aplinkybė, jei ji pasitvirtintų, kad tėvai buvo negavę HGT prašymo paskelbti teismo sprendimą vykdytinu ar bet kokio kito reikšmingo dokumento tuo momentu, kai buvo įteikta 2017 m. rugsėjo 21 d. Airijos High Court nutartis dėl vykdymo, turi įtakos nustatant dieną, nuo kurios pradedamas skaičiuoti apskundimo terminas.

100.

Šiomis aplinkybėmis primintina, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, siekiant užtikrinti veiksmingą asmenims pagal Sąjungos teisę suteiktų pagrindinių teisių apsaugą, reikalaujama, kad šiems asmenims būtų pranešta apie visus sprendimo motyvus, kad jie galėtų apginti savo teises kuo geresnėmis sąlygomis ( 40 ). Be to, dėl Sąjungos institucijų aktų apskundimo Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad apskundimo terminas negali būti pradėtas skaičiuoti anksčiau, nei atitinkamas asmuo susipažino su atitinkamo akto tiksliu turiniu ir motyvais, kad galėtų pasinaudoti savo teise paduoti skundą ( 41 ). Galiausiai, naudinga priminti Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, pagal kurią apskundimo terminas gali būti skaičiuojamas tik nuo to momento, kai pareiškėjai galėjo faktiškai susipažinti su visu teismo sprendimu ( 42 ).

101.

Tik tuo atveju, jei atlikęs šį nagrinėjimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, kad tėvų skundas buvo iš tikrųjų paduotas pasibaigus terminui, kyla klausimas, ar Reglamento Nr. 2201/2003 33 straipsnio 5 dalyje nurodytas terminas gali būti pratęstas tuo atveju, kai sprendimas dėl vykdymo buvo įvykdytas iki šio sprendimo įteikimo asmeniui, prieštaraujančiam jo vykdymui.

102.

Reglamento Nr. 2201/2003 33 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas dėl sprendimo paskelbimo vykdytinu turi būti paduotas per vieną mėnesį arba per du mėnesius, jei šalies, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti sprendimą, nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje nei valstybė narė, kurioje sprendimas buvo paskelbtas vykdytinu. Šis laikotarpis negali būti pratęstas dėl atstumo.

103.

Kadangi Reglamento Nr. 2201/2003 33 straipsnio 5 dalies tekste nurodyta tik tai, kad apskundimo terminas negali būti pratęstas dėl atstumo ( 43 ), negali būti atmesta galimybė, kad šis terminas gali būti pratęstas dėl kitų priežasčių nei atstumas ( 44 ).

104.

Kaip teisingai nurodo tėvai, tokį pažodinį aiškinimą patvirtina ta aplinkybė, kad Reglamente Nr. 2201/2003 yra ir kitų labai aiškių nuostatų dėl galimų išimčių, draudimų ar apribojimų dėl atitinkamų teismų jurisdikcijos ( 45 ). Todėl tai, kad aiškiai draudžiamas tik termino pratęsimas dėl atstumo, rodo, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino atmesti galimybės pratęsti Reglamento Nr. 2201/2003 33 straipsnio 5 dalyje nustatytą terminą dėl kitų priežasčių.

105.

Tokia pat išvada darytina ir tuomet, kai Reglamento Nr. 2201/2003 33 straipsnio 5 dalyje numatytas apskundimo terminas aiškinamas atsižvelgiant į kontekstą. Iš 33 straipsnio bendros sistemos matyti, kad šio straipsnio 5 dalyje numatyto apskundimo termino tikslas – neuždelsti kitoje valstybėje narėje priimtų sprendimų, kurie buvo paskelbti vykdytinais pagal 31 straipsnį, vykdymo. Šis tikslas išplaukia iš tos aplinkybės, kad apskundimo terminas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 33 straipsnio 5 dalį taikomas tik skundui, kurį paduoda vykdymui prieštaraujantis asmuo, t. y. tuo atveju, kai buvo priimtas sprendimas dėl vykdymo. Ir, atvirkščiai, minėto reglamento 33 straipsnio 4 dalyje nėra numatyta termino, taikomo asmens, prašančio vykdyti sprendimą, skundui, kai šis asmuo ginčija teismo, į kuri buvo kreiptasi, atsisakymą tenkinti jo pagal 28 straipsnį pateiktą prašymą, kuriuo siekiama, kad kitoje valstybėje narėje priimtas sprendimas būtų paskelbtas vykdytinu.

106.

Darytina išvada, kad neatmetama galimybė pratęsti terminą, be kita ko, kai dėl šio pratęsimo nekyla rizikos nepagrįstai uždelsti sprendimo, paskelbto vykdytinu, vykdymo.

107.

Taip yra šios bylos aplinkybėmis, kai sprendimas, kurį prašoma paskelbti vykdytinu, jau buvo įvykdytas iki skundo padavimo, todėl dėl apskundimo termino pratęsimo nebekyla rizikos uždelsti vykdymą. Gali būti net teigiama, kad tokiu atveju vykdymui prieštaraujančio asmens skundas, paduotas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 33 straipsnio 5 dalį, kaip ir vykdymo prašančio asmens skundas, numatytas šio straipsnio 4 dalyje, gali būti pateiktas netaikant jokio apribojimo dėl termino. Tačiau net nedarant tokios išvados, pakanka konstatuoti, jog šiuo atveju, kad ir kaip būtų, terminas neturėtų būti taikomas griežtai.

108.

Darytina išvada, kad pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 kompetentingam teismui nedraudžiama pratęsti minėto reglamento 33 straipsnio 5 dalyje nustatyto termino skundui paduoti ( 46 ). Vadovaujantis valstybių narių procesinės autonomijos principu, kiekvienos valstybės narės nacionalinės teisės sistemoje turi būti nustatytos procesinės taisyklės dėl tokio termino pratęsimo.

109.

Net jei pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 neatmetama galimybė pratęsti arba atnaujinti ( 47 ) minėto reglamento 33 straipsnio 5 dalyje numatytą terminą, vis dėlto šio termino taikymas – tai principas, nuo kurio gali būti nukrypta tik tinkamai pagrįstais atvejais.

110.

Be to, nacionalinio teismo teisė pratęsti ar atnaujinti terminą tokiais atvejais yra ribojama lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų ( 48 ).

111.

Pirma, neatrodo, kad šioje byloje kiltų problemų dėl to, ar paisoma lygiavertiškumo principo, kuris reiškia, kad procesinės apskundimo taisyklės, skirtos teisėms, suteiktoms asmenims pagal Sąjungos teisę, apsaugoti, negali būti mažiau palankios nei taikomos panašioms vidaus situacijoms ( 49 ). Iš tiesų, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal Airijos teisę teismui yra suteikti įgaliojimai pratęsti apskundimo terminus tinkamai pagrįstais atvejais ir tuomet, kai taikoma nacionalinė teisė ( 50 ).

112.

Antra, remiantis veiksmingumo principu, naudojimasis pagal Sąjungos teisę suteiktomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas dėl nacionalinės teisės procesinių taisyklių ( 51 ).

113.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad Reglamente Nr. 2201/2003 ir visų pirma jo III skyriaus 2 skirsnyje yra įtvirtinta pusiausvyra tarp asmens, kuris prašo vykdyti sprendimą, teisės, kad jo reikalavimai būtų tenkinti greitai, ir asmens, prieštaraujančio teismo sprendimo vykdymui valstybėje narėje, kurioje prašoma vykdyti sprendimą, teisės veiksmingai paprieštarauti kitoje valstybėje narėje priimto sprendimo vykdymui ( 52 ). Be to, visos Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatos visų pirma kyla dėl tikslo užtikrinti, kad būtų kuo labiau atsižvelgta į tai, kas naudingiausia vaikui, ir pasirūpinti, kad būtų užtikrintos šio vaiko pagrindinės teisės, įtvirtintos Chartijos 24 straipsnyje, ir yra grindžiamos šiuo tikslu ( 53 ).

114.

Darytina išvada, kad kai nacionalinis teismas, kaip antai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šioje byloje, taiko savo nacionalinės teisės procesines taisykles, spręsdamas dėl Reglamento Nr. 2201/2003 33 straipsnio 5 dalyje numatyto termino pratęsimo, šis teismas turi pasirūpinti, kad būtų apsaugotas teisių ir tikslų, nurodytų pirmesniame punkte, veiksmingumas. Siekiant įgyvendinti šį reikalavimą konkrečiu atveju gali tekti pratęsti terminą, taip pat teismas gali nustatyti tokio pratęsimo laiko ribas. Tam, kad būtų pasiekta įvairių veiksnių pusiausvyra, atitinkamas teismas turi atsižvelgti į bendrą reglamento sistemą ir į konkrečiu atveju susiklosčiusių aplinkybių visumą.

115.

Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės atsižvelgti, be kita ko, į tokias toliau nurodytas aplinkybes.

116.

Reglamentu Nr. 2201/2003 siekiama ne tik greitai įgyvendinti teismo sprendimus, kuriuos prašoma paskelbti vykdytinais, bet taip pat užtikrinti teisinį saugumą pripažįstant ir vykdant tokius teismo sprendimus. Vis dėlto teisiniam saugumui gali būti pakenkta, jei jau įvykdyto sprendimo teisėtumo ginčijimui nebūtų taikomos jokios laiko ribos. Tuo labiau jei panaikinus sprendimą dėl vykdymo gali visiškai pasikeisti dėl skuboto vykdymo susiklosčiusi faktinė situacija, t. y. tokiu atveju, kaip šioje byloje, jei šio panaikinimo pasekmė būtų vaikų grąžinimas į valstybę narę, kurioje buvo prašoma vykdyti sprendimą ( 54 ). Taigi, nacionalinis teismas turi atsižvelgti į tai, kiek laiko praėjo nuo iš pradžių numatyto termino. Šioje byloje 48 valandų tėvų vėlavimas paduoti skundą buvo minimalus, todėl šio skundo priėmimas neturi lemiamo skirtumo, palyginti su pradiniu terminu, numatytu Reglamento Nr. 2201/2003 33 straipsnio 5 dalyje.

117.

Reglamento Nr. 2201/2003 tikslas yra ne tik palengvinti teismo sprendimų, susijusių su tėvų pareigomis, pripažinimą ir vykdymą kitose valstybėse narėse, bet ir išvengti tokių sprendimų paskelbimo vykdytinais, jei tam prieštarauja minėto reglamento 23 straipsnyje numatyti nepripažinimo pagrindai. Taigi, siekiant veiksmingai taikyti Reglamentą Nr. 2201/2003, siejamą su Chartija, tai, kad būtų išsaugota faktinė situacija, susiklosčiusi dėl sprendimo, kuriam akivaizdžiai taikytini nepripažinimo pagrindai, paskelbimo vykdytinu ir įvykdymo, nesuteikiant atsakovui galimybės tam paprieštarauti, atrodo, kelia daugiau problemų nei skundo, pateikto vėluojant 48 valandas, palyginti su iš pradžių numatytu terminu, priėmimas. Tuo labiau tai galioja, nes žala, padaryta Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatų veiksmingumui dėl neteisėto sprendimo įvykdymo, išlieka tiek ilgai, kiek išlieka faktinė situacija, susiklosčiusi dėl minėto įvykdymo ( 55 ).

118.

Skirtingai nei teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose, kuriems skirtas Reglamentas Nr. 1215/2012, vadinamas reglamentu „Briuselis Ia“ ( 56 ), ir teismo sprendimų, susijusių su bendravimo teisėmis ir vaiko sugrąžinimu, kurie nurodyti Reglamento Nr. 2201/2003 40 straipsnyje ( 57 ), atveju, Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai nenumatė, kad sprendimų paskelbimo vykdytinais procedūra netaikoma teismo sprendimams dėl tėvų pareigų, kaip jie suprantami pagal Reglamentą Nr. 2201/2003. Kaip per posėdį įtikinamai pabrėžė Lenkijos vyriausybė, reglamentai „Briuselis Ia“ ir „Briuselis IIa“ šiuo atžvilgiu nėra tapatūs, nes antrasis yra paremtas tikslu atsižvelgti į tai, kas naudingiausia vaikui. Dėl vaiko ir tėvų teisių jautraus pobūdžio ir svarbos sprendimai dėl tėvų pareigų nėra vykdomi automatiškai, netaikant jokios valstybės narės, kurioje prašoma vykdyti sprendimą, priežiūros. Taigi, Reglamento Nr. 2201/2003 III skyriaus 2 skirsnyje numatytos teismo sprendimų paskelbimo vykdytinais procedūros taikymas yra būtina išankstinė sąlyga siekiant bet kokio kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo, susijusio su tėvų pareigomis, įvykdymo ( 58 ).

119.

Ši procedūra apima du privalomus etapus. Tiesa, kad pagal Reglamento Nr. 2201/2003 31 straipsnio 1 dalį teismas, gavęs prašymą paskelbti sprendimą vykdytinu, iš pradžių turi priimti sprendimą nedelsdamas, ir šiame etape nei asmuo, kurio atžvilgiu prašoma vykdyti sprendimą, nei vaikas negali pateikti pastabų. Tačiau paskui, prieš tiesiogine prasme įvykdant šį spendimą dėl vykdymo, asmeniui, kurio atžvilgiu prašoma vykdyti sprendimą, turi būti suteikta galimybė paduoti skundą, pasiremiant, be kita ko, vienu iš minėto reglamento 23 straipsnyje numatytų nepripažinimo pagrindų ( 59 ), ir laiku paprieštarauti vykdymui.

120.

Pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį bet koks pagrindinių teisių įgyvendinimo apribojimas pateisinamas tik tuomet, jei juo nekeičiama šių teisių esmė ir jei jis yra būtinas ir tikrai reikalingas kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

121.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tik išimtinėmis aplinkybėmis, kai yra neatidėliotinos skubos atvejis ir kai tai privaloma paisant pirmiausia vaiko interesų, ir tik tuo atveju, kai nepakanka pagal Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnį patvirtintų laikinųjų priemonių, pagal šį reglamentą priimtas sprendimas dėl vykdymo išimties tvarka ir nukrypstant nuo bendrosios taisyklės gali tapti vykdytinas iškart, kai tik jis priimtas, ir įvykdytas iki apskundimo procedūros pabaigos. Teisingumo Teismas yra pripažinęs tokių aplinkybių buvimą tuo atveju, kai turėjo būti įvykdytas sprendimas, pagal kurį buvo nurodyta priverstinai įkurdinti vaiką uždarame centre kitoje valstybėje narėje, kai vaikas jau buvo pabėgęs ir kelis kartus bandė žudytis ir kai tik pats vaikas (o ne jo tėvai) prieštaravo šiam įkurdinimui ( 60 ).

122.

Iš faktinių aplinkybių pagrindinėje byloje aiškiai matyti, kad šioje byloje tokių išimtinių aplinkybių visiškai nebuvo. Iš tiesų, tuo metu, kai CFA ir HGT socialiniai darbuotojai pradėjo vykdyti 2017 m. rugsėjo 21 d. Airijos High Court nutartį dėl vykdymo ir išvežė vaikus atgal į Angliją tėvams nežinant, vaikai buvo saugūs priimančiojoje šeimoje Anglijoje. Taigi nebuvo nei pavojaus, kad tėvai vėl pabėgs su vaikais, nei pavojaus pakenkti vaikų gerovei, dėl kurių būtų būtina nedelsiant įvykdyti nutartį dėl vykdymo.

123.

Be to, neaišku, kodėl išvežti vaikus atgal į Angliją reikėjo taip skubiai, kad tai turėjo būti padaryta net prieš įteikiant tėvams nutartį dėl vykdymo, nors HGT laukė, kol praeis beveik dvi savaitės po 2017 m. rugsėjo 8 d. Anglijos High Court nutarties priėmimo, kol 2017 m. rugsėjo 21 d. pateikė prašymą paskelbti minėtą nutartį vykdytina.

124.

Galiausiai, šioje byloje sprendimo dėl vykdymo įvykdymas nedelsiant, t. y. vaikų grąžinimas į Angliją, galėjo padaryti nepataisomą žalą dėl kad ir laikino tėvų ir vaikų atskyrimo. Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad, kalbant apie mažus vaikus, biologinis laikas negali būti skaičiuojamas remiantis bendraisiais kriterijais, atsižvelgiant į tokių vaikų intelektines ir psichologines savybes ir jų raidos tempą ( 61 ). Kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, šiomis aplinkybėmis dėl atskyrimo kyla pavojus negrįžtamai pakenkti atitinkamų vaikų ir jų tėvų santykiams ir padaryti nepataisomą psichologinę žalą ( 62 ). Darytina išvada, kad šioje byloje tėvų procesinės teisės į veiksmingą teisinę gynybą veiksmingumas padarė įtakos ir jų materialinės teisės į šeimos gyvenimo gerbimą, įtvirtintos Chartijos 7 straipsnyje, apsaugos veiksmingumui.

125.

Šiomis aplinkybėmis nebūtina atsakyti į klausimą, ar toks tėvų teisės į veiksmingą teisinę gynybą, kaip antai numatytos Chartijos 47 straipsnyje, apribojimas pakenkė šios teisės esmei, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį. Pakanka konstatuoti, kad Airijos ir Anglijos institucijų veikimo būdas padarė ypač didelę žalą pagrindinei tėvų teisei į veiksmingą teisinę gynybą, ir tai visiškai nebuvo būtina siekiant apsaugoti vaikų saugumą ir vadovautis visų pirma jų interesais, todėl buvo nepateisinama.

126.

Tiesa, kad šioje byloje aiškiai nematyti, jog būtų tiesioginis priežastinis ryšys tarp, pirma, nepateisinamo tėvų teisės į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimo ir, antra, to, kad paduodami savo skundą dėl sprendimo dėl vykdymo tėvai nesilaikė Reglamento Nr. 2201/2003 33 straipsnio 5 dalyje numatyto termino. Be to, tėvų atstovai nurodė, kad už šį vėlavimą yra atsakingi jie, o ne tėvai ( 63 ).

127.

Vis dėlto, kaip teisingai nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, negalima atmesti tikimybės, jog HGT elgesys ir pagrindinės bylos aplinkybės, atsižvelgiant į jų visumą, galėjo sukelti tėvams atgrasymo jausmą, kuris juos privertė manyti, kad nėra prasmės skųsti Airijoje sprendimą dėl vykdymo, jei šis sprendimas buvo įvykdytas dar prieš tai, kai buvo jiems įteiktas. Šiomis aplinkybėmis negalima atmesti, jog yra netiesioginis priežastinis ryšys tarp tokio atgrasymo jausmo ir jų vėlavimo paduoti skundą.

128.

Taigi, atsižvelgiant į pagrindinės bylos faktines aplinkybes, visų pirma, negalima paneigti tikimybės, kad yra galimas priežastinis ryšys tarp, pirma, to, kaip HGT nagrinėjo atitinkamos šeimos bylą, ir, antra, šios šeimos pabėgimo į Airiją ( 64 ).

129.

Antra, 2017 m. rugsėjo 8 d. Anglijos High Court nutartis, kuria vaikams buvo skirta teismo nustatyta globa ir nurodyta juos grąžinti, buvo priimta nedalyvaujant tėvams ir tokiomis aplinkybėmis, kuriomis, kaip per posėdį patvirtino daugelis šalių, būtų galima bent jau abejoti, ar tėvai būtų turėję faktinę galimybę pareikšti savo nuomonę ( 65 ).

130.

Trečia, ši nutartis buvo paskui paskelbta vykdytina Airijoje ir nepagrįstai ( 66 ) iš tikrųjų įvykdyta, nesuteikiant tėvams galimybės tam paprieštarauti, nors akivaizdu, kad jie galėjo pasiremti tam tikrais Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnyje numatytais nepripažinimo pagrindais ( 67 ), ypač tuo, kad HGT bylos iškėlimo dokumentas nebuvo jiems įteiktas laiku, ir tuo, kad Anglijos High Court sprendimas buvo priimtas nesuteikus jiems faktinės galimybės būti išklausytiems.

131.

Ketvirta, visiškai logiška, kad tėvai, vaikus grąžinus į Angliją, visų pirma siekė užginčyti Anglijoje 2017 m. rugsėjo 8 d. Anglijos High Court nutartį.

132.

Penkta, Court of Appeal of England and Wales (Apeliacinis teismas, Anglija ir Velsas) atsisakė leisti paduoti apeliacinį skundą dėl šios nutarties ir šio atsisakymo motyvavimas buvo mažų mažiausiai glaustas ir nerodo, kad būtų atsižvelgta į akivaizdžiai probleminį 2017 m. rugsėjo 8 d. Anglijos High Court nutarties pobūdį, kiek tai susiję su tėvų teise būti išklausytiems ( 68 ).

133.

Šios aplinkybės visos kartu galėjo apsunkinti ir galiausiai uždelsti tėvų skundo padavimą Airijoje ( 69 ), net jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad remiantis įvairiomis faktinėmis aplinkybėmis gali būti daroma išvada, kad jie ketino paduoti skundą per nustatytą terminą. Kaip per posėdį teisingai pažymėjo tėvų atstovas, šiomis aplinkybėmis svarbu nepamiršti, kad tėvai yra sunkioje socialinėje ir ekonominėje situacijoje esantys asmenys, kurie neabejotinai turi mažiau išteklių savo gynybai organizuoti nei institucija, su kuria jie turi reikalą.

134.

Pagrindinės bylos medžiagoje nėra jokios informacijos, kuri leistų manyti, jog tėvų skundo padavimas vėliau nei iš pradžių numatytas terminas parodo, kad jie ketino delsti arba norėjo sutrukdyti taikyti numatytus terminus ar juos apeiti, skirtingai nei, atrodo, buvo byloje Hoffmann ( 70 ). Priešingai, iš šios bylos aplinkybių matyti, kad tėvai veikė sąžiningai ir padarė viską, ką galėjo, kad jų skundas būtų paduotas per nustatytą laikotarpį.

135.

Kita vertus, jau buvo nurodyta, kad HGT ir atitinkamos Airijos tarnybos šioje byloje neparodė deramo rūpestingumo ( 71 ). Visų pirma skubotas sprendimo dėl vykdymo įvykdymas buvo nepateisinamas ( 72 ). Šių institucijų elgesys tuo labiau neatleistinas, nes tai yra administravimo institucijos, kurios, kitaip nei vienas iš tėvų, paliktas „klasikinio“ tarptautinio vaiko pagrobimo atveju, nėra asmeniškai suinteresuotos vaikų grąžinimu, o turėtų veikti tik taip, kad apsaugotų visų pirma šių vaikų interesus. Tačiau CFA ir HGT veikimo būdas šioje byloje neatitiko šio tikslo.

136.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad į antrąjį ir trečiąjį klausimus byloje C‑325/18 PPU reikia atsakyti taip, kad byloje, susijusioje su Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatomis dėl vykdymo, šią bylą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis valstybių narių procesinės autonomijos principu, turi kompetenciją pratęsti minėto reglamento 33 straipsnio 5 dalyje numatytą apskundimo terminą. Atitinkamas teismas, remdamasis visomis aplinkybėmis ir atsižvelgdamas į lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus, turi įvertinti, ar reikalingas toks termino pratęsimas. Atlikdamas šį vertinimą šis teismas gali, be kita ko, atsižvelgti į tai, kad sprendimo dėl vykdymo įvykdymas iki jo įteikimo asmeniui, prieštaraujančiam šiam vykdymui, – tai nepateisinamas šio asmens teisės į veiksmingą teisinę gynybą, įtvirtintos Chartijos 47 straipsnyje, pažeidimas.

137.

Kaip buvo nurodyta pirmiau ( 73 ), jau pateikus prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑325/18 PPU, tėvai kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą ir paprašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti HGT įpareigojimą, kad ji nebetęstų kūdikio įvaikinimo procedūros ir nepradėtų dviejų vyresnių vaikų įvaikinimo procedūros, kol nesibaigs procesas pagrindinėje byloje.

138.

Būtent šiomis aplinkybėmis užduodamas klausimą byloje C‑375/18 PPU prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, ar pagal Sąjungos teisę ir visų pirma pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 draudžiama, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kitos valstybės narės viešajai institucijai nustatytų įpareigojimą taikyti apsaugos priemones, pagal kurį šiai institucijai būtų uždrausta pradėti vaikų įvaikinimo procedūrą šios kitos valstybės narės teismuose, net jei toks įpareigojimas yra būtinas siekiant apsaugoti šalių, dalyvaujančių procese dėl pagal minėto reglamento 33 straipsnio 5 dalį paduoto skundo, teises.

139.

Užduodamas savo klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ypač pabrėžia tą aplinkybę, kad įpareigojimas, kurį jo prašoma nustatyti, būtų skirtas kitos valstybės narės viešajai institucijai.

140.

Šiuo klausimu svarbu pažymėti, jog iš tiesų tokio įpareigojimo nustatymas užsienio viešajam subjektui tam tikromis aplinkybėmis gali sukelti specifinių klausimų konstitucinės arba tarptautinės viešosios teisės srityje.

141.

Vis dėlto, kaip teisingai pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tai nėra kišimasis į Jungtinės Karalystės nacionalinį teisminį, vykdomąjį ar administracinį suverenitetą, nes įpareigojimas, dėl kurio kreipiamasi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, būtų skirtas HGT kaip minėtame teisme vykstančio apskundimo proceso šaliai. Procesą dėl vykdymo Airijoje pradėjo pati HGT ir šiuo metu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme vykstantis procesas tėra pirmojo tęsinys. Taigi, abejotina, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme vykstantis procesas galėtų neturėti poveikio HGT. Be to, Europos konvencijoje dėl valstybių imuniteto ( 74 ) taip pat vadovaujamasi mintimi, kad valstybė, įstojusi į bylą kitos valstybės teisme, pripažįsta šios valstybės teismo jurisdikciją, kiek tai susiję su atitinkama byla, ir todėl negali remtis savo imunitetu nuo jurisdikcijos.

142.

Kad ir kaip būtų, Teisingumo Teismui nereikia apibrėžti, ar HGT kaip kitos valstybės narės viešosios institucijos statusas šioje byloje galėtų sutrukdyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kuriame vyksta atitinkamas procesas, nustatyti HGT įpareigojimą taikyti apsaugos priemones. Iš esmės, siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, turi būti nustatyta tik tai, ar pagal Sąjungos teisę ir ypač pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 nedraudžiama nustatyti tokį įpareigojimą.

143.

Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi prezumpcija, kad atitinkama įvaikinimo procedūra Jungtinėje Karalystėje – tai teisminė procedūra arba bent jau tokia procedūra, kuriai vykstant turi būti priimami teismo sprendimai, jam kyla klausimas, ar įpareigojimas, pagal kurį HGT būtų nurodyta netęsti ar nepradėti tokios procedūros, reikštų draudimą HGT kreiptis į kompetentingus Anglijos teismus ir todėl toks įpareigojimas prilygtų tam tikros formos „anti-suit injunction“, draudžiamam pagal Teisingumo Teismo sprendimus bylose Turner ( 75 ) ir Allianz ir Generali Assicurazioni Generali ( 76 ).

144.

Visų pirma pažymėtina, jog iš rašto, kurį 2018 m. kovo 27 d. HGT išsiuntė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, matyti, kad sprendimas dėl įkurdinimo („placement order“), kuriuo HGT buvo leista ieškoti galimų įtėvių kūdikiui ir laikinai jį įkurdinti pas juos, buvo priimtas jau 2017 m. gruodžio 21 d. ( 77 ) Be to, HGT nurodo, kad būsimą prašymą priimti sprendimą dėl kūdikio įvaikinimo („adoption order“) turėtų pateikti patys galimi įtėviai. Taigi nėra visiškai aišku, ar dėl to, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas įpareigotų HGT netęsti kūdikio įvaikinimo procedūros, HGT iš tikrųjų būtų uždrausta kreiptis į Anglijos teismą. Be to, per posėdį, surengtą vykstant šiam procesui, HGT patvirtino, kad neketino pradėti dviejų vyresnių vaikų įvaikinimo procedūros.

145.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi apibrėžti, ar įpareigojimas, kurį prašo nustatyti tėvai, iš tikrųjų apima „anti-suit“ elementą, t. y. kad dėl šio įpareigojimo HGT būtų uždrausta kreiptis į Anglijos teismą. Jei taip nėra, nematyti, kodėl tokio įpareigojimo nustatymas turėtų kelti problemų atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su „anti-suit injunctions“.

146.

Kad ir kaip būtų, konstatuotina, jog net darant prielaidą, kad toks prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nustatytas įpareigojimas dėl apsaugos priemonių taikymo galėtų laikinai, kol bus baigtas procesas pagrindinėje byloje, sutrukdyti HGT kreiptis į Anglijos teismą dėl kūdikio ar dviejų vyresnių vaikų įvaikinimo, toks įpareigojimas vis dėlto nebūtų draudžiamas pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 ar kitas Sąjungos teisės nuostatas.

147.

Pirma, įpareigojimas, dėl kurio nustatymo HGT tėvai kreipiasi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, yra ne „anti-suit injunction,“, o „freezing“ arba „Mareva injunction“. Tokiu įpareigojimu nesiekiama sutrukdyti šaliai, kuriai jis skirtas, kreiptis į kitą teismą, jo tikslas – neleisti, kad iki bylos nagrinėjimo pabaigos ši šalis sukurtų negrįžtamą faktinę situaciją, kai sprendimas, kuris bus priimtas išnagrinėjus šią bylą, taps visiškai neveiksmingas. Taigi, siekiama išsaugoti faktinės situacijos status quo, kol bus išnagrinėta byla ( 78 ).

148.

Antra, net darant prielaidą, kad pagrindinės bylos aplinkybėmis toks „freezing injunction“ apima „anti-suit“ elementą, t. y. dėl jo HGT draudžiama kreiptis į Anglijos teismą, jis nepatektų į jurisprudencijos, susijusios su „anti-suit injunctions“ draudimu, taikymo sritį.

149.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas bylose Turner ir Allianz ir Generali Assicurazioni Generali nusprendė, kad „anti‑suit injunction“, t. y. nagrinėtu atveju – įpareigojimas, kuriuo buvo siekiama uždrausti asmeniui pradėti ar tęsti procesą kitos valstybės narės teismuose, neatitinka Briuselio konvencijos ir Reglamento Nr. 44/2001, vadinamo reglamentu „Briuselis I“, nes tokiu įpareigojimu nesilaikoma principo, kad kiekvienas teismas, į kurį kreipiamasi, pagal jam taikytinas taisykles pats nustato, ar jis turi jurisdikciją spręsti jam pateiktą ginčą ( 79 ). Toks kišimasis į kitos valstybės narės teismo jurisdikciją taip pat nesuderinamas su tarpusavio pasitikėjimo principu, kuriuo pagrįsta privaloma jurisdikcijos paskirstymo sistema, kurios turi paisyti visi teismai, patenkantys į šių teisinių priemonių taikymo sritį ( 80 ).

150.

Vis dėlto samprotavimas, kuriuo grindžiamas šis „anti-suit injonctions“ draudimas, negali būti taikomas šios bylos aplinkybėmis.

151.

Pavyzdžiui, bylose, kuriose Teisingumo Teismas konstatavo „anti-suit injunctions“ nesuderinamumą su Briuselio-Lugano sistemos teisinėmis priemonėmis, šiais įpareigojimais buvo siekiama neleisti, kad vienos valstybės narės teisme nagrinėjamos bylos šalis kitos valstybės narės teisme pradėtų ar tęstų teismo procesą prieš kitą tos pačios bylos šalį ir dėl to paties dalyko ( 81 ). Tokiomis aplinkybėmis pirmojo teismo nustatytas „anti-suit injunction“ iš tikrųjų reiškė jurisdikcijos taisyklių, numatytų pagal Briuselio-Lugano teisines priemones, nepaisymą ir kišimąsi į antrojo teismo kompetenciją pačiam taikyti šias taisykles.

152.

Šioje byloje situacija yra visiškai kitokia, kaip per posėdį pažymėjo ir Jungtinės Karalystės vyriausybė.

153.

Iš tiesų, nesiekiama sutrukdyti HGT kreiptis į kitos valstybės narės teismą dėl to paties dalyko, kaip ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, nes Anglijoje pradėtos arba tęsiamos teismo procedūros dėl įvaikinimo dalykas yra visiškai kitoks. Taigi, šiuo atveju nebūtų nei lis pendens situacijos, nei atitinkamų teismų jurisdikcijos kolizijos.

154.

Tai tuo labiau galioja, nes pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 valstybių narių teismų jurisdikcijos kolizija yra reglamentuojama tik dėl sprendimų, patenkančių į šio reglamento taikymo sritį. Tačiau sprendimas dėl įvaikinimo ir jo parengiamosios priemonės nepatenka į Reglamento Nr. 2201/2003 taikymo sritį, todėl pagrindinėje byloje nėra tokios kolizijos, kaip tai suprantama pagal minėtą reglamentą ( 82 ).

155.

Darytina išvada, kad atsižvelgiant į principus, išplaukiančius iš jurisprudencijos, susijusios su „anti-suit injunctions“, nedraudžiama, kad šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nustatytų HGT įpareigojimą taikyti apsaugos priemones, siekiant, kad ji netęstų arba nepradėtų įvaikinimo procedūros Anglijoje.

156.

Šios bylos aplinkybėmis, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2201/2003 bendrą sistemą ir ją pagrindžiantį tarpusavio pasitikėjimo principą, taip pat nedraudžiama, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nustatytų HGT įpareigojimą taikyti apsaugos priemones.

157.

Tiesa, Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnyje laikinųjų priemonių taikymas yra numatytas tik tais atvejais, kai valstybės narės teismas turi skubiai imtis tokių priemonių dėl šioje valstybėje narėje esančių asmenų ar turto. Tačiau ši jurisdikcija yra numatyta tiesiogiai tik tam, kad būtų galimybė ją įgyvendinti aplinkybėmis, kuriomis nukrypstama nuo kitos valstybės narės teismo jurisdikcijos nagrinėti bylą iš esmės ( 83 ).

158.

Todėl aplinkybė, kad aiškiai numatytas tik tokių laikinųjų priemonių taikymas, visiškai nepaneigia to, kad valstybių narių teismai tose srityse, kuriose jie turi jurisdikciją pagal Reglamentą Nr. 2201/2003, gali taikyti laikinąsias priemones, kad užtikrintų šiuose teismuose vykstančių procesų veiksmingumą.

159.

Tokių priemonių gali prireikti tokiu kaip šios bylos atveju, kai viena šalis, šiuo atveju – HGT, visiškai negarantuoja atitinkamam teismui, kad įvykdys sprendimą, kuris bus priimtas šio teismo pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 nagrinėjamoje byloje.

160.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teisingai nurodo, kad įprastomis aplinkybėmis nebūtų būtina nustatyti įpareigojimą taikyti apsaugos priemones, skirtą tokiame procese dalyvaujančiai kitos valstybės narės viešajai institucijai, nes ši institucija turėtų dalyvauti šiame procese ir sutikti įvykdyti sprendimą, kuris bus priimtas.

161.

Vis dėlto, kaip matyti iš pagrindinės bylos aplinkybių, šioje byloje HGT dalyvavo tik skundo nagrinėjimo Airijos High Court procese, per kurį buvo apskųsta 2017 m. rugsėjo 21 d. Airijos High Court nutartis dėl vykdymo ir kuris baigėsi 2018 m. sausio 18 d. Ir, atvirkščiai, HGT nusprendė nedalyvauti apeliaciniame procese, kurį pradėjo tėvai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme apskundę 2018 m. sausio 18 d. Airijos High Court nutartį. Be to, HGT prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pranešė, kad, kad ir kaip būtų, ji neketina grąžinti vaikų ir kad buvo pradėta kūdikio įvaikinimo procedūra. Šiuo klausimu HGT teigė, kad Anglijos teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės ir kad vaikai niekuomet nepateko į Airijos teismų jurisdikciją. Tačiau šis požiūris, nepaisant klausimo, kas šioje byloje turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, grindžiamas klaidingu Reglamento Nr. 2201/2003 supratimu. Iš tiesų, kaip, visų pirma, per posėdį patvirtino Komisija, šiame reglamente aiškiai numatyta, kad valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismai turi jurisdikciją nagrinėti skundus dėl sprendimų dėl vykdymo.

162.

Taigi, HGT iš pradžių pasirėmė Reglamentu Nr. 2201/2003 savo naudai, kad 2017 m. rugsėjo 8 d. Anglijos High Court nutartis būtų paskelbta vykdytina, ir šiuo tikslu pradėjo sprendimo paskelbimo vykdytinu procedūrą pagal minėto reglamento 28 straipsnį. Paskui, kartu su atitinkamomis Airijos institucijomis, pažeidė šiame reglamente nustatytus procesinius reikalavimus ir įvykdė sprendimą dėl vykdymo prieš tai, kai šis sprendimas buvo įteiktas tėvams. Galiausiai, ji nusprendė, jog neprivalo iki pabaigos dalyvauti sprendimo dėl vykdymo apskundimo procese ir neplanuoja vykdyti sprendimo, kurį priims jurisdikciją turintis teismas pasibaigus šiam procesui.

163.

Šiomis aplinkybėmis HGT nesuteikė garantijų, būtinų tarpusavio pripažinimo ir pasitikėjimo principams įgyvendinti, nors šie principai yra Reglamentu Nr. 2201/2003 sukurtų mechanizmų veikimo pagrindas. Kaip neseniai yra priminęs Teisingumo Teismas, tarpusavio pasitikėjimo ir pagalbos sistema iš esmės reiškia, kad dalyvaujančios nacionalinės institucijos turi sudaryti sąlygas, kad atitinkamos kitų valstybių narių institucijos galėtų naudingai ir laikydamosi pagrindinių Sąjungos teisės principų suteikti pagalbą ( 84 ).

164.

Į prejudicinį klausimą byloje C‑375/18 PPU reikia atsakyti taip, kad pagal Sąjungos teisę ir visų pirma pagal Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatas nedraudžiama, kad valstybės narės teismas kitos valstybės narės viešajai institucijai, kuri yra šiame teisme vykstančio proceso šalis, nustatytų įpareigojimą taikyti apsaugos priemones, pagal kurį šiai institucijai būtų uždrausta pradėti arba tęsti vaikų įvaikinimo procedūrą šios kitos valstybės narės teismuose.

165.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Court of Appeal (Apeliacinis teismas, Airija) klausimus byloje C‑325/18 PPU atsakyti taip:

166.

Be to, siūlau Teisingumo Teismui į Court of Appeal (Apeliacinis teismas, Airija) prejudicinį klausimą byloje C‑375/18 PPU atsakyti taip:

Pagal Sąjungos teisę ir visų pirma pagal Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatas nedraudžiama, kad valstybės narės teismas kitos valstybės narės viešajai institucijai, kuri yra šiame teisme vykstančio proceso šalis, nustatytų įpareigojimą taikyti apsaugos priemones, pagal kurį šiai institucijai būtų uždrausta pradėti arba tęsti vaikų įvaikinimo procedūrą šios kitos valstybės narės teismuose.