1.

Šie prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 2003/54/EB ( 2 ), 191 straipsnio 2 dalies, 3 straipsnio 1 ir 2 dalių, 2006 m. sausio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/89/EB dėl priemonių siekiant užtikrinti elektros energijos tiekimo saugumą ir investicijas į infrastruktūrą ( 3 ) 3 ir 5 straipsnių ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 20 ir 21 straipsnių išaiškinimo.

2.

Šie prašymai buvo pateikti nagrinėjant Asociación Española de la industria eléctrica (Ispanijos elektros energijos pramonės asociacija, toliau – UNESA), Endesa Generación (toliau – Endesa) ir Iberdrola Generación nuclear SA (toliau ‐ Iberdrola) ginčą su Administración General del Estado (valstybės centrinė administracija, Ispanija) dėl mokesčių už panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų, susidarančių gaminant branduolinę elektros energiją, gamybą ir tokio kuro ir atliekų saugojimą galiojimo.

3.

Šie prašymai suteikia Teisingumo Teismui galimybę patikslinti Direktyvos 2009/72 taikymo sritį ir įpareigojimus valstybei narei, kai ji naudojasi savo mokestine kompetencija tais atvejais, kai taikoma ši direktyva. Konkrečiai, vienas iš pagrindinių šiuo prašymu keliamų klausimų yra tas, ar nediskriminavimo nuostatos pagal Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 1 dalį gali būti taikomos apmokestinimo priemonei, patvirtintai Ispanijos Karalystės 2012 m.

4.

Direktyvos 2009/72 1 straipsnis pavadintas „Dalykas ir taikymo sritis“. Jame numatyta, kad šia direktyva „nustatomos elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo bendrosios taisyklės ir vartotojų apsaugos nuostatos siekiant patobulinti ir integruoti konkurencingas Bendrijos elektros energijos rinkas. Joje nustatomos taisyklės, reglamentuojančios elektros energijos sektoriaus organizavimą ir veikimą, atvirą patekimą į rinką, kvietimams teikti paraiškas dalyvauti konkurse taikomus kriterijus ir tvarką, leidimų išdavimą ir sistemų eksploatavimą. Be to, direktyvoje nustatomi visuotinių paslaugų teikimo įpareigojimai ir elektros energijos vartotojų teisės bei išaiškinami konkurencijos reikalavimai“.

5.

Kaip numatyta Direktyvos 2009/72 2 straipsnio 1 dalyje, „gamyba“ reiškia elektros energijos gaminimą.

6.

Direktyvos 2009/72 3 straipsnis pavadintas „Įpareigojimai teikti viešąsias paslaugas ir vartotojų apsauga“. Šio straipsnio pirmose dviejose dalyse numatyta:

„1.   Valstybės narės, remdamosi savo institucine struktūra ir deramai laikydamosi subsidiarumo principo, užtikrina, kad, nedarant įtakos 2 daliai, elektros energijos įmonės būtų eksploatuojamos laikantis šios direktyvos principų siekiant sukurti konkurencingą, saugią ir aplinką tausojančią elektros energijos rinką, bei nediskriminuoja tų įmonių jų teisių ar įsipareigojimų požiūriu.

2.   Visiškai atsižvelgdamos į atitinkamas Sutarties nuostatas, visų pirma į jos [SESV 106] straipsnį, valstybės narės elektros energijos sektoriuje veikiančioms įmonėms gali nustatyti įpareigojimus teikti bendros ekonominės svarbos viešąsias paslaugas, kurie gali būti susiję su saugumu, įskaitant tiekimo saugumą, reguliarumą, kokybę ir kainą, bei su aplinkos apsauga, įskaitant energijos vartojimo efektyvumą, energiją iš atsinaujinančių išteklių ir klimato apsaugą. Tokie įpareigojimai turi būti aiškiai apibrėžti, skaidrūs, nediskriminaciniai, patikrinami ir turi užtikrinti Bendrijos elektros energijos įmonėms vienodas galimybes teikti paslaugas nacionaliniams vartotojams. Siekdamos užtikrinti tiekimo saugumą bei energijos vartojimo efektyvumo ir paklausos valdymą bei įgyvendinti aplinkosaugos tikslus ir tikslus, susijusius su energija iš atsinaujinančių išteklių, kaip nurodyta šioje dalyje, valstybės narės gali pradėti įgyvendinti ilgalaikį planavimą, atsižvelgdamos į galimybę, kad trečiosios šalys gali pageidauti prieigos prie sistemos.“

7.

Direktyvos 2005/89 3 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina aukštą elektros energijos tiekimo saugumo lygį imdamosi būtinų priemonių, palengvinančių išlaikyti stabilų investicinį klimatą, ir apibrėždamos kompetentingų institucijų, įskaitant, jei tinkama, reguliavimo institucijų, ir visų susijusių rinkos dalyvių vaidmenis bei atsakomybę bei skelbdamos apie tai informaciją. <…>

<…>

4.   Valstybės narės užtikrina, kad visos pagal šią direktyvą patvirtintos priemonės būtų nediskriminuojančios ir neužkrautų pernelyg didelės naštos rinkos dalyviams, įskaitant pradėjusius veikti rinkos dalyvius ir nedidelę rinkos dalį užimančias įmones. <…>“

8.

Direktyvos 2005/89 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „[v]alstybės narės imasi atitinkamų priemonių, siekdamos išlaikyti elektros paklausos ir turimų gamybos pajėgumų pusiausvyrą“.

9.

Ley 15/2012, de 27 de diciembre, de medidas fiscales para la sostenibilidad energética (2012 m. gruodžio 27 d. Įstatymas Nr. 15/2012 dėl fiskalinių priemonių energetikos tvarumui užtikrinti ( 4 )) preambulėje numatyta:

„I.

Šio įstatymo tikslas – pritaikyti mūsų mokesčių sistemą prie efektyvesnio ir aplinką tausojančio panaudojimo ir tvaraus vystymosi <…>

<…>

Šio įstatymo pagrindas yra Konstitucijos 45 straipsnis, nuostata, kuria mūsų aplinkos apsauga tampa viena iš pagrindinių socialinės ir ekonominės politikos principų. Taigi, viena iš šios mokesčių reformos esminių krypčių yra internalizuoti aplinkos apsaugos sąnaudas, susidariusias dėl elektros energijos gamybos ir panaudoto branduolinio kuro ar radioaktyviųjų atliekų saugojimo. Tokiu būdu [šis] įstatymas turėtų būti paskata pagerinti mūsų energijos vartojimo efektyvumo lygį, kartu užtikrinant geresnį gamtos išteklių valdymą, ir toliau stiprinti naują tvaraus vystymosi modelį tiek ekonominiu, tiek socialiniu požiūriu, taip pat aplinkos apsaugos požiūriu.

<…>

Šiuo tikslu šiuo įstatymu nustatomi trys nauji mokesčiai: mokestis už elektros energijos gamybos vertę, mokestis už panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų, susidarančių gaminant branduolinę elektros energiją, gamybą ir mokestis už panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų saugojimą centralizuotuose įrenginiuose <…>

III.

<…>

Elektros energijos gamyba naudojant branduolinę energiją reiškia, kad visuomenė sutinka su tam tikrais suvaržymais ir pareigomis dėl ypatingų šios energijos rūšies savybių, kurių ekonominį poveikį nustatyti sunku. Visuomenė turi prisiimti daugelį kitų atsakomybių už specifinius šios gamybos aspektus, pavyzdžiui, susidariusių radioaktyviųjų atliekų tvarkymą ir galimą medžiagos panaudojimą netaikiems tikslams.

<…> Įvertinus bendras branduolinių elektrinių eksploatavimo nutraukimo išlaidas ir galutinį radioaktyvių atliekų tvarkymą vis dar kyla rimtų abejonių, kurios galiausiai darys poveikį visuomenei po to, kai branduolinės elektrinės nebebus eksploatuojamos, visų pirma dėl panaudoto branduolinio kuro ir didelio radioaktyvumo atliekų galutinio tvarkymo.

Taigi, atsižvelgiant į kai kurių radioaktyviųjų atliekų ilgą gyvavimo ciklą, kuris apima kartas, būtina nustatyti po galutinio jų sutvarkymo priemones, kurios būtinos siekiant užkirsti kelią išorės veiksniams, kad jos nebūtų išleistos į aplinką arba nesukeltų jokio kito nepageidaujamo poveikio, o tam reikės institucinės priežiūros, už kurią bus atsakinga valstybė.

Kita išskirtinė branduolinės energijos gamybos sektoriaus savybė – panaudojimas ir medžiagų, kurios turi būti griežtai kontroliuojamos, kad būtų išvengta jų naudojimo netaikiems tikslams arba bet kokios kitos rūšies piktavališkų veiksmų jas naudojant, gamyba; dėl to Ispanija <…> turi prisiimti atsakomybę, vadinasi, ir užtikrinti priemones joms įgyvendinti.

Taigi, valstybė turi užtikrinti reikiamus išteklius, kad esami branduolinės avarijos likvidavimo planai būtų veiksmingi.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, tikslinga nustatyti mokestį už panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų branduoliniuose įrenginiuose gamybą ir mokestį už jų saugojimą centralizuotuose įrenginiuose, siekiant kompensuoti išlaidas, kurias visuomenė patiria vykdant šią gamybą.

<…>“

10.

Įstatymo 15/2012 12 straipsnyje nustatyta:

„Pobūdis. Mokestis už panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų, susidarančių gaminant branduolinę elektros energiją, gamybą ir mokestis už panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų saugojimą centralizuotuose įrenginiuose yra realaus pobūdžio tiesioginiai mokesčiai, kurie renkami už veiklą, kuri, įskaitant atitinkamus įvykius, dėl kurių kyla atsakomybė, apibrėžta šio įstatymo 15 ir 19 straipsniuose.“

11.

Įstatymo 15/2012 15 straipsnyje nustatyta:

„Panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų, susidarančių gaminant branduolinę elektros energiją, gamyba yra įvykis, dėl kurio atsiranda mokestinė prievolė“.

12.

Įstatymo 15/2012 19 straipsnyje nustatyta:

„Įvykis, dėl kurio atsiranda mokestinė prievolė, yra panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų saugojimas centralizuotame įrenginyje.

Šio mokesčio taikymo tikslais panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų saugojimas reiškia bet kokią veiklą, kurią vykdant laikinai arba visam laikui jie imobilizuojami, bet kokiu būdu, o centralizuotas įrenginys reiškia įrangą, kurioje gali būti saugomos tokios medžiagos iš skirtingų įrenginių ar vietų.“

13.

Įstatymo Nr. 15/2012 papildomoje antroje nuostatoje, susijusioje su elektros energijos sistemos sąnaudomis, nustatyta:

„Kiekvienais metais pagal valstybės bendrųjų finansų įstatymus skiriamas finansavimas elektros energijos sistemos sąnaudoms padengti, kaip numatyta Ley 54/1997, de 27 de noviembre, del Sector Eléctrico [(1997 m. lapkričio 27 d. Įstatymas Nr. 54/1997 dėl elektros energijos sektoriaus)] 16 straipsnyje, lygus šių dėmenų sumai: a) prognozuojamų metinių sumų, surinktų valstybėje dėl rinkliavų ir išlaidų, įtrauktų į šį įstatymą; b) prognozuojamų pajamų, gautų pardavus šiltnamio efektą sukeliančių dujų taršos leidimus, kuri negali viršyti 500 milijonų EUR.“

14.

Kasatorės pagrindinėje byloje yra bendrovės, gaminančios elektros energiją, visų pirma branduolinės kilmės. Jos padavė skundą Audiencia Nacional (Nacionalinis teismas, Ispanija) dėl įstatyminio potvarkio, kuriuo patvirtinamos formos, reikalingos savarankiškam vertinimui ir mokesčių mokėjimui už panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų, susidarančių gaminant branduolinę elektros energiją, gamybą ir už panaudoto branduolinio kuro ir atliekų saugojimą centralizuotuose įrenginiuose (toliau – mokesčiai už branduolines atliekas). Jos iš esmės skundžiasi tuo, kad ši mokesčių forma praktiškai atitinka branduolinės energijos gamintojų specialaus apmokestinimo formą, kuria iškraipoma Ispanijos elektros energijos rinka, ir kad ji turėtų būti laikoma neteisėta tiek pagal nacionalinę konstitucinę teisę, tiek pagal Sąjungos teisę.

15.

Atmetus jų apeliacinius skundus, šios bendrovės 2014 m. spalio 30 d. pateikė kasacinius skundus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

16.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, šių mokesčių už branduolines atliekas tikslas – didinti pajamas elektros energijos finansų sistemoje, kad branduolinės energijos gamintojams tektų prisiimti didesnę „tarifo deficito“ ( 5 ) finansavimo dalį nei kitiems elektros energijos gamintojams.

17.

To teismo nuomone, laisva konkurencija elektros energijos rinkoje yra iškreipiama, jei tam tikros įmonės yra apmokestinamos dėl jų gamybos formos, net jeigu mokestis nedaro tiesioginio poveikio pačiai elektros energijos gamybai arba pagamintai elektros energijai, bet daro poveikį kurui ir atliekoms ir šiuo tikslu naudojamų priemonių saugojimui, be objektyvaus pateisinimo. Be to, šitoks skirtingas požiūris galėtų prieštarauti Sąjungos teisei, jei būtų nustatyta, kad šių mokesčių įvedimas nėra grindžiamas aplinkos apsauga ir kad jie nustatyti dėl priežasčių, susijusių tik su tarifo deficitu.

18.

2016 m. balandžio 12 d. nutartimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nutarė Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas, Ispanija) pateikti klausimą dėl šių mokesčių prieštaravimo Konstitucijai atsižvelgdamas į tai, kad jie gali pažeisti Ispanijos Konstitucijos 31.1 straipsnyje įtvirtintą ekonominio pajėgumo principą. Vis dėlto Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas) pripažino prieštaravimo Konstitucijai klausimą nepriimtinu, nusprendęs, kad Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) pareiškė abejonių dėl nacionalinės teisės akto suderinamumo su Sąjungos teise ir kad iš pradžių reikėtų pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

19.

Šiomis aplinkybėmis Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

20.

Rašytines pastabas pateikė kasatorės pagrindinėje byloje, Ispanijos vyriausybė ir Europos Komisija. Be to, jos visos buvo išklausytos per 2018 m. vasario 28 d. posėdį.

21.

Atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo prašymą, šioje išvadoje nagrinėsiu tik pirmuosius du klausimus, kurie yra prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kurį pateikė Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas), dalykas. Nagrinėsiu šiuos klausimus tiek, kiek jie susiję su Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 1 dalies aiškinimu, nes kitos nuostatos, kuriomis remiamasi siekiant jas pagrįsti, yra nepriimtinos arba nereikalingos.

22.

Pirma, Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 2 dalies aiškinimas yra trečiojo prejudicinio klausimo objektas. Antra, nereikia aiškinti Chartijos 20 ir 21 straipsnių, nes nediskriminavimo principas buvo sukonkretintas elektros energijos rinkos srityje, kaip numatyta Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 1 dalyje. Trečia, SESV 191 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Sąjungos aplinkos politika siekiama aukšto apsaugos lygio ir kad ji grindžiama, be kita ko, principu „teršėjas moka“. Taigi ši nuostata tik apibrėžia bendruosius Europos Sąjungos aplinkos apsaugos tikslus, nes SESV 192 straipsniu Sąjungos teisės aktų leidėjui nustatoma atsakomybė nuspręsti, kokių veiksmų reikia imtis, kad būtų pasiekti šie tikslai. Todėl, kaip teisingai nurodė Ispanijos vyriausybė, kadangi SESV 191 straipsnio 2 dalis, kurioje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, susijusi su Sąjungos veiksmais, šia nuostata negali remtis privatūs asmenys, siekdami, kad nebūtų taikomi nacionalinės teisės aktai, susiję su į aplinkos politiką patenkančia sritimi, dėl kurios nėra jokio Sąjungos teisės akto, priimto SESV 192 straipsnio pagrindu, kuris konkrečiai reglamentuoja nagrinėjamas aplinkybes ( 6 ). Pažymėtina, kad Direktyva 2009/72 ar Direktyva 2005/89 (kuria taip pat remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) nebuvo priimtos remiantis EB 175 straipsniu (dabar SESV 192 straipsnis).

23.

Šiomis aplinkybėmis, manau, kad į pirmuosius du prejudicinius klausimus galima atsakyti kartu įvertinant tai, kad šiais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, nustatantys mokesčius už branduolinio kuro ir atliekų gamybą ir saugojimą, kurie taikomi tik branduolinę energiją naudojančioms elektros energijos gamybos įmonėms ir kurių pagrindinis tikslas yra ne aplinkos apsauga, bet pajamų didinimas, siekiant kompensuoti tarifo deficitą.

24.

Visų pirma, tikslinga išnagrinėti galimybę taikyti Direktyvą 2009/72 dėl mokesčių, kaip antai mokesčių už branduolines atliekas, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje.

25.

Pasak Ispanijos vyriausybės, šioje direktyvoje tik nustatomos bendros taisyklės dėl elektros energijos vidaus rinkos organizavimo, nedarant poveikio valstybių narių kompetencijai mokesčių srityje. Ispanijos vyriausybė teigia, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami mokesčiai buvo nustatyti įgyvendinant šią kompetenciją.

26.

Savo ruožtu kasatorės tvirtina – ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, su tuo sutinka, – kad mokesčiai už branduolines atliekas turi įtakos, nors ir netiesiogiai, galimybei branduolinės energijos gamintojams patekti į elektros energijos rinką vienodomis sąlygomis su nebranduolinės energijos gamintojais. Tokiu būdu šie mokesčiai neišvengiamai paveiktų branduolinės energijos gamintojų bendrovių išlaidas, o tai savo ruožtu galėtų turėti įtakos jų dalyvavimui atsižvelgiant į vienodos konkurencijos sąlygas elektros energijos rinkoje. Nacionalinės teisės aktais, pagal kuriuos nustatomi mokesčiai už panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų, susidarančių gaminant branduolinę elektros energiją, gamybą ir už tokio panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų saugojimą centralizuotuose įrenginiuose, nustatomi įpareigojimai dėl branduolinės elektros energijos bendrovėms, veikiančios elektros energijos rinkoje, ir todėl galėjo patekti į Direktyvos 2009/72, kuria siekiama nustatyti bendras taisykles, atsižvelgiant į minėtą rinką, taikymo sritį.

27.

Nesutinku su šiuo aiškinimu dėl Direktyvos 2009/72 taikymo srities dėl toliau nurodytų priežasčių.

28.

Sąjungos teisės normos taikymo sritis nustatoma pagal įprastus aiškinimo metodus, kuriuos Teisingumo Teismas pripažino. Tai reiškia, kad Direktyvos 2009/72 formuluotės, struktūra ir tikslai turi būti įvertinti ( 7 ).

29.

Pirma, direktyvos 1 straipsnyje nustatyta, kad „[š]ia direktyva nustatomos elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo bendrosios taisyklės ir vartotojų apsaugos nuostatos siekiant patobulinti ir integruoti konkurencingas Bendrijos elektros energijos rinkas“ ( 8 ).

30.

Pagal šią formuluotę direktyvos taikymo srities apibrėžtis gali pasirodyti plati, apimanti visą elektros energijos „gyvavimo ciklą“, – nuo gamybos iki tiekimo vartotojui. Tačiau teisės aktų leidėjas žvelgia į šį procesą iš konkrečios perspektyvos, t. y. siekdamas tobulinti ir integruoti konkurencingas Europos Sąjungos elektros energijos rinkas.

31.

Antra, net jei šia direktyva siekiama platesnių tikslų, pavyzdžiui, vartotojų ir aplinkos apsaugos ( 9 ), vidaus rinka yra „pagrindinis tikslas“ ( 10 ). Daugiausia dėmesio vis dar skiriama tarpvalstybinei prieigai, suteikiamai naujiems elektros energijos tiekėjams iš įvairių rūšių energijos išteklių sektorių ir naujiems elektros energijos gamintojams ( 11 ). Kaip paaiškinta Direktyvos 2009/72 59 konstatuojamojoje dalyje, „[t]ikros elektros energijos vidaus rinkos sukūrimas panaudojant sujungtą Bendrijos tinklą turėtų būti vienas iš pagrindinių šios direktyvos tikslų“. Kitaip tariant, Direktyva 2009/72 iš esmės siekiama sukurti atvirą ir konkurencingą elektros energijos vidaus rinką, nes tai sudarytų galimybes vartotojams laisvai rinktis savo tiekėjus, o tiekėjams – laisvai tiekti savo produktus vartotojams, sudaryti vienodas sąlygas šioje rinkoje, užtikrinti saugų energijos tiekimą ir tvarią klimato kaitos politiką ( 12 ).

32.

Trečia, mokesčiai už branduolines atliekas, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, yra susiję ne su elektros energijos gamyba arba suvartojimu, o su panaudotu branduoliniu kuru ir radioaktyviosiomis atliekomis, susidarančiomis gaminant branduolinę elektros energiją (ir tokio branduolinio kuro ir atliekų saugojimu). Žinoma, galima sutikti, kad panaudotas branduolinis kuras ir radioaktyviosios atliekos yra neatsiejamos nuo branduolinės energijos gamybos proceso ( 13 ). Tačiau tai nėra pakankama priežastis patekti į Direktyvos 2009/72 taikymo sritį.

33.

Iš tikrųjų, jei žodis „gamyba“ yra vartojamas Direktyvos 2009/72 1 straipsnyje ir 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas kaip „elektros energijos gaminimas“, ši sąvoka yra išplėtota III skyriuje. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad sąvoka „gamyba“ apima tik teisės aktus, reglamentuojančius naujų elektros energijos gamybos pajėgumų statybą ir konkursus dėl naujų pajėgumų.

34.

Be to, – ir tai turbūt svarbiausia – net jeigu būtų pripažinta, kad toks mokestis, kaip mokesčiai už branduolines atliekas, gali turėti įtakos branduolinės energijos gamintojams patekti į elektros energijos rinką, Direktyvoje 2009/72 nenumatyta jokios taisyklės apmokestinimo srityje.

35.

Kitaip ir negalėjo būti, kadangi Direktyva 2009/72 buvo priimta remiantis EB 95 straipsnio 1 dalimi (dabar – SESV 114 straipsnis), laikantis EB 251 straipsnyje nustatytos procedūros, ir EB 95 straipsnio antroje dalyje buvo numatyta, kad pirmoji dalis netaikoma fiskalinėms nuostatoms.

36.

Valstybių narių noras išlaikyti apmokestinimo kompetenciją elektros energijos srityje tapo dar aiškesnis priėmus Lisabonos sutartį. Iš tikrųjų, nors SESV 194 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad priemonės Sąjungos energetikos politikos tikslui pasiekti nustatomos pagal įprastą teisėkūros procedūrą, minėto straipsnio trečioje dalyje nustatyta, kad Taryba sprendžia vieningai pagal specialią teisėkūros procedūrą ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, kai priemonės „pirmiausia yra fiskalinio pobūdžio“.

37.

Todėl, kaip jau nurodžiau pirmiau, manau, kad Direktyvos 2009/72 taikymo sritis apsiriboja elektros energijos gamyba, perdavimu, skirstymu ir tiekimu. Atsižvelgiant į tai, mokesčių derinimo klausimas yra gana svarbus. Šiuo atveju teisės aktas priimtas Sąjungos lygmeniu. Tiesa, Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 1 dalyje nustatoma tik nediskriminavimo taisyklė. Vis dėlto, kadangi ji reiškia Sąjungos teisės taikymo sąlygą, ji turi būti laikoma suderinimo priemone.

38.

Vis dėlto, kadangi Sąjunga neturėjo kompetencijos pagal EB 95 straipsnio 1 dalį (dabar – SESV 114 straipsnis) patvirtinti tokią mokesčių priemonę, jei Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 1 dalis būtų taikoma nacionalinei apmokestinimo priemonei, pagal apibrėžtį ji būtų neteisėta. Todėl būtina šiai nacionalinei nuostatai taikyti siauresnį aiškinimą, nei galbūt būtų taikomas atsižvelgiant į bendro pobūdžio formuluotę. Bet kokia kita išvada reikštų direktyvos taikymo srities išplėtimą ir dėl to būtų reikalaujama, mano nuomone, remtis Sąjungos kompetencija mokesčių srityje, kurios ji paprasčiausiai neturi. Todėl, jei direktyva suprantama kaip leidžianti šį nediskriminavimo principą taikyti mokesčiams elektros energijos rinkoje, jis turi būti laikomas iš esmės mokesčių priemone, dėl kurios Sąjunga neturi kompetencijos pagal SESV 114 straipsnio nuostatas.

39.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, jog reikia daryti išvadą, kad Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji netaikoma mokesčiams, kaip antai nagrinėjamiems pagrindinėje byloje.

40.

Tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nesutiktų su šiuo aiškinimu dėl Direktyvos 2009/72 taikymo srities ir padarytų išvadą, kad ši direktyva taikoma mokesčiams už branduolines atliekas, siūlau svarstyti subsidiariai, ar Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją užkertamas kelias tokiems mokesčiams, kuriuos nustatė Ispanijos Karalystė nagrinėjamu atveju. Todėl toliau šioje išvadoje daroma prielaida, – kitaip, nei manau, – kad Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 1 dalis nėra taikoma nagrinėjamu atveju.

41.

Remiantis Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 1 dalimi, „[v]alstybės narės, remdamosi savo institucine struktūra ir deramai laikydamosi subsidiarumo principo, užtikrina, kad, nepažeidžiant 2 dalies, gamtinių dujų įmonės būtų eksploatuojamos laikantis šios direktyvos principų siekiant sukurti konkurencingą, saugią ir aplinkosauginiu požiūriu tvarią gamtinių dujų rinką, ir nediskriminuoja tų įmonių jų teisių ar pareigų atžvilgiu“ ( 14 ).

42.

Net jei šis straipsnis pavadintas „Įpareigojimai teikti viešąsias paslaugas ir vartotojų apsauga“, nemanau, kad diskriminacijos draudimas, numatytas 3 straipsnio 1 dalyje, apsiriboja tik „įpareigojimais teikti viešąsias paslaugas“ ar vartotojų apsaugos sritimi.

43.

Pirma, šio straipsnio taikymo sritis yra daug platesnė nei jos pavadinimas. Akivaizdu, kad juo valstybėms narėms suteikiama galimybė nustatyti įpareigojimus teikti viešąsias paslaugas elektros energijos sektoriuje veikiančioms įmonėms dėl bendros ekonominės svarbos ( 15 ), ir numatomos priemonės, skirtos vartotojų naudai, pavyzdžiui, įpareigojimai teikti informaciją ( 16 ). Tačiau šiuo straipsniu taip pat reikalaujama, kad valstybės narės įgyvendintų kitas priemones, skirtas, pavyzdžiui, siekti socialinės ir ekonominės sanglaudos ir aplinkos apsaugos tikslų arba užtikrinti, kad egzistuotų nepriklausomas mechanizmas, pavyzdžiui, energetikos ombudsmenas ar vartotojų institucija, skirtas veiksmingam skundų nagrinėjimui ir ginčų sprendimui neteisminiu būdu ( 17 ).

44.

Antra, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs dėl ankstesnės direktyvos dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių ( 18 ), šioje direktyvoje numatytos nuostatos dėl nediskriminavimo principo „yra ypatinga bendro lygybės principo išraiška“ ( 19 ).

45.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad jeigu Direktyva 2009/72 taikoma mokesčiams, kaip antai mokesčiams už branduolines atliekas, direktyvos 3 straipsnio 1 dalis, kaip speciali bendrojo lygybės principo išraiška, jiems taip pat yra taikoma.

46.

Remiantis suformuota jurisprudencija, nediskriminavimo principas reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, jeigu toks vertinimas nėra objektyviai pateisinamas ( 20 ). Nevienodas vertinimas yra pateisinamas, jeigu yra pagrįstas objektyviu ir tinkamu kriterijumi, t. y. jeigu jis susijęs su nagrinėjamu teisės aktu siekiamu teisėtu tikslu ir jeigu toks nevienodas vertinimas yra proporcingas tokiu vertinimu siekiamam tikslui ( 21 ).

47.

Siekiant kvalifikuoti situacijas kaip „panašias“ arba „skirtingas“, jos turi būti vertinamos atsižvelgiant į atitinkamos priemonės tikslus ( 22 ). Iš tikrųjų, kaip Teisingumo Teismas nuolat teigia, „[s]ituacijų panašumo reikalavimas, taikomas siekiant nustatyti, ar buvo pažeistas vienodo požiūrio principas, turi būti vertinamas atsižvelgiant į visus šias situacijas apibūdinančius elementus, ypač į nacionalinės teisės aktų, kuriuose nustatytas nagrinėjamas skirtumas, dalyką ir tikslą“ ( 23 ).

48.

Tiesa, esant situacijai, kai bendrasis vienodo požiūrio principas nėra ginčijamas, bet ginčijama nuostata, kuria grindžiamas šis principas, gali kilti klausimas, ar dviejų situacijų panašumas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į šia nuostata siekiamą tikslą, o ne į nacionalinės teisės aktus, dėl kurių kyla tariama diskriminacija.

49.

Mano nuomone, atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, kaip vienodo požiūrio principas atsispindi nuostatoje, kuri nurodo šio principo esmę. Jei ji aiškiai numato, kad dviejų kategorijų asmenys turi būti vertinami vienodai, nacionaliniai teismai turėtų atsižvelgti į tai, kad jų padėtis yra panaši. Tačiau, jei direktyvoje tik nurodyta, kad valstybės narės neturi diskriminuoti tam tikros kategorijos asmenų, tos valstybės narės neprivalo laikytis požiūrio į visus asmenis, kaip esančius vienodoje padėtyje, bet turėtų užtikrinti, kad, naudodamosi savo teisės normų nustatymo kompetencija, jos nesukuria jokio savavališko diferencijavimo galimybės ir kad tokiu būdu išsaugoma vienodo požiūrio esmė.

50.

Šioje byloje, kadangi 3 straipsnio 1 dalyje nenumatyta, kad visi elektros energijos gamintojai turi būti vertinami vienodai, bet numatyta, kad „[v]alstybės narės <…> nediskriminuoja [elektros energijos] įmonių jų teisių ar pareigų atžvilgiu“, manau, kad situacijų panašumą reikia vertinti atsižvelgiant tik į nacionalinės teisės aktų dalyką ir siekiamą tikslą.

51.

Todėl reikia nustatyti, ar branduolinių elektrinių padėtis yra panaši į kitų energijos gamintojų padėtį atsižvelgiant į nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų tikslą.

52.

Remiantis Įstatymo Nr. 15/2012 preambule, mokesčių už branduolines atliekas įvedimas yra pateisinamas branduolinės energijos gamybos ypatybėmis aplinkos apsaugos ir saugos požiūriu.

53.

Šiame kontekste reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas Sprendime Kernkraftwerke Lippe‑Ems jau yra nusprendęs, kad „kitiems elektros energijos gamybos būdams, kai branduolinis kuras nenaudojamas <…> ir jie, atsižvelgiant į šios sistemos tikslą, nėra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje kaip elektros energijos gamybos naudojant branduolinį kurą būdai, nes tik taikant šiuos būdus, kai naudojamas šis kuras, susidaro radioaktyviosios atliekos“ ( 24 ). Reikia pažymėti, kad nacionalinės teisės aktais, kaip antai nagrinėtais toje byloje, buvo siekiama panašaus tikslo, kaip ir mokesčiais už branduolines atliekas, kaip antai nagrinėjamais šioje byloje, nes tai buvo mokestis už branduolinio kuro naudojimą pramoninei elektros energijos gamybai, siekiant gauti mokestinių pajamų, kurios, konsolidavus biudžetą ir pritaikius principą „teršėjas moka“, turėjo padėti sumažinti federaliniam biudžetui tenkančią naštą, kad būtų atkurta konkreti kasykla, kurioje buvo saugomos susidariusios panaudotos branduolinio kuro radioaktyviosios atliekos ( 25 ).

54.

Net jei šie Teisingumo Teismo argumentai Sprendime Kernkraftwerke Lippe‑Ems buvo pateikti sprendimo dalyje dėl nacionalinės teisės normos suderinamumo su SESV 107 straipsniu, nesuprantu, kodėl Teisingumo Teismo išvados dėl energijos gamintojų padėties panašumo atsižvelgiant į poveikį aplinkai neturėtų taip pat būti taikomos ir šioje byloje. Jos taip pat susijusios su mokesčiais už branduolinio kuro naudojimą (kadangi mokesčiai už branduolines atliekas yra susiję su panaudotu branduoliniu kuru ir radioaktyviomis atliekomis), kurie buvo susiję, be kita ko, su aplinkos ir saugos problemomis, susijusiomis su šios rūšies atliekomis.

55.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pritariu Komisijos nuomonei ir manau, kad branduolinės energijos padėtis nėra panaši į kitų elektros energijos šaltinių, susijusių su aplinkos apsauga, atsižvelgiant į konkrečią su sveikata ir sauga susijusią riziką, visų pirma, apdorojant ir saugant jos generuojamas branduolines atliekas. Tačiau tai savaime nėra būtinai lemiamas argumentas, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo uždavinys šiomis aplinkybėmis yra faktiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į valstybės narės diskreciją tokiais atvejais, šis skirtingas apmokestinimas iš tikrųjų gali būti pateisinamas specialiomis ir išskirtinėmis aplinkos ir saugos problemomis, susijusiomis su branduolinės energijos gamyba.

56.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad nagrinėjant prašymus priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl nacionalinės teisės nuostatos galiojimo ar aiškinimo, kaip galėtų tai daryti pagal SESV 258 straipsnį. Galiausiai nacionalinis teismas, kuris vienintelis kompetentingas vertinti pagrindinės bylos faktus ir aiškinti nacionalinės teisės aktus, turi nustatyti, ar taip yra šiuo atveju. Tačiau nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas nacionaliniam teismui turi pateikti naudingus atsakymus, taigi jis turi kompetenciją, remdamasis pagrindinės bylos medžiaga ir jam pateiktomis pastabomis, pateikti gaires, kurios leistų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui priimti sprendimą ( 26 ).

57.

Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir kasatorės kelia rimtų abejonių dėl šio teisės akto tariamo aplinkos apsaugos pagrindo ir mano, kad minėto teisės akto realus pagrindas yra susijęs tik su poreikiu pritraukti finansavimą siekiant sumažinti tarifo deficitą. Kitaip tariant, iš esmės mokesčiu už branduolines atliekas, atrodo, siekiama padidinti viešųjų finansų sistemos gaunamas pajamas elektros energijos sektoriuje.

58.

Iš tikrųjų, jeigu tai patvirtintų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išvada, susidariusi padėtis, žinoma, būtų kitokia. Iš tiesų, atsižvelgiant į ypatingą padėtį dėl tarifų deficito, atsiradusio Ispanijoje, ir būtinybės jį mažinti, visų energijos gamintojų padėtis yra panaši, nes deficitas priklauso nuo skirtumo tarp pajamų, kurias Ispanijos elektros energijos bendrovės gauna iš vartotojų, ir elektros energijos sąnaudų, pripažįstamų nacionalinės teisės aktais.

59.

Šiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad, viena vertus, tai, kad yra keletas kitų įsipareigojimų padengti riziką, susijusią su branduolinės energijos gamyba ( 27 ), ir, kita vertus, kad Įstatymo Nr. 15/2012 papildomoje antroje nuostatoje numatyta, kad pagal šalies bendrųjų finansų įstatymus, skirtus elektros energijos išlaidoms finansuoti, be kita ko, numatytos metinių sumų, surinktų valstybės kaip rinkliavų ir mokesčių, numatytų Įstatyme Nr. 15/2012, sąmatos yra veiksniai, kurie gali sukelti rimtų abejonių dėl aplinkosaugos priežasčių, kaip nurodyta Įstatymo 15/2012 preambulėje.

60.

Visa tai galėtų pakenkti aiškiam pagrindimui, kodėl numatytas elektros energijos mokestis branduolinės energijos gamintojams (be kita ko, poreikis spręsti specialius ir konkrečius aplinkos apsaugos klausimus). Jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėjo padaryti tokią išvadą, jis buvo linkęs manyti, kad šis mokestis, dangstantis aplinkos apsaugos priemone, iš tikrųjų veikia kaip speciali apmokestinimo priemonė, kuria buvo daromas diskriminacinis poveikis tokiems branduolinės energijos gamintojams taikant jiems didesnius mokesčius, palyginti su kitais elektros energijos gamintojais, į kuriuos skirtingas požiūris nebuvo objektyviai pateisinamas remiantis šiomis atitinkamomis aplinkosaugos problemomis.

61.

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamo įstatymo tikslas iš tikrųjų yra susijęs su aplinkos apsauga ir sauga ir, jei būtina, atsižvelgiant į valstybės narės diskreciją tokiais atvejais, ar elektros energijos gamintojų skirtingas mokestinis vertinimas yra objektyviai pateisinamas aiškinant Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 1 dalį. Iš tikrųjų, jei aplinkos apsaugą, be jokios abejonės, galima laikyti objektyviu ir pagrįstu kriterijumi elektros energijos vidaus rinkos srityje, – kaip aiškiai suformuluota tiek Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 2 dalyje, tiek SESV 194 straipsnio 1 dalyje, – nevienodas vertinimas yra pateisinamas tik tuo atveju, jei jis susijęs su siekiamu teisėtu tikslu ( 28 ).

62.

Todėl siūlau Teisingumo Teismui į Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) pateiktus pirmuosius du prejudicinius klausimus atsakyti taip:

2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 2003/54/EB, 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji netaikoma mokesčiams, kaip antai nagrinėjamiems pagrindinėje byloje, kurie yra mokesčiai už panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų, susidarančių gaminant branduolinę elektros energiją, gamybą ir mokesčiai už panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų saugojimą centralizuotuose įrenginiuose.

Subsidiariai

Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją iš principo nedraudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, kaip pagrindinėje byloje nagrinėjami mokesčiai, nes elektros energijos įmonių, naudojančių branduolinę energiją, padėtis nėra panaši į kitų elektros energijos gamintojų atsižvelgiant į aplinkos apsaugą ir saugą.

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamo įstatymo tikslas iš tikrųjų yra susijęs su aplinkos apsauga ir sauga ir, jei reikia, ar įvairių rūšių elektros energijos gamintojų skirtingas vertinimas mokesčių tikslais objektyviai pateisinamas remiantis šiomis aplinkosaugos problemomis.