1.

1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų, iš dalies pakeistos 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/14/EB, 7 straipsnio 6 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje numatyta indėlininko teisė į kompensaciją apima tik indėlių garantijų sistemos vykdomą šio indėlininko negrąžinamų indėlių grąžinimą, kurio suma nustatyta šios direktyvos, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/14, 7 straipsnio 1a dalyje, kompetentingai nacionalinei institucijai priėmus sprendimą dėl atitinkamos kredito įstaigos turimų indėlių negrąžinimo remiantis šios direktyvos, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/14, 1 straipsnio 3 punkto i papunkčiu, o šios direktyvos, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/14, 7 straipsnio 6 dalimi negali būti grindžiama indėlininko teisė į atlyginimą žalos, atsiradusios dėl pavėluoto visų jo indėlių apdraustos sumos grąžinimo arba dėl kompetentingų nacionalinių institucijų vykdomos nepakankamos kredito įstaigos, kurios indėliai tapo negrąžinami, priežiūros.

2.

Direktyvos 94/19, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/14, 1 straipsnio 3 punkto i papunktis, siejamas su 7 straipsnio 6 dalimi ir 10 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai arba sutarties sąlyga, pagal kuriuos kredito įstaigos, kurios mokėjimai buvo sustabdyti, turimas indėlis tampa mokėtinas tik po to, kai kompetentinga institucija panaikina šiai įstaigai išduotą banko licenciją, su sąlyga, kad indėlininkas aiškiai pareikalavo iš įstaigos indėlį grąžinti. Pagal Sąjungos teisės viršenybės principą kiekvienas nacionalinis teismas, nagrinėjantis ieškinį dėl žalos, kaip įtariama patirtos dėl tokio indėlio apdraustos sumos grąžinimo pasibaigus šios direktyvos, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/14, 10 straipsnio 1 dalyje numatytam terminui, atlyginimo, siekdamas išnagrinėti šį ieškinį, turi netaikyti šių nacionalinės teisės aktų arba sutarties sąlygos.

3.

2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1093/2010, kuriuo įsteigiama Europos priežiūros institucija (Europos bankininkystės institucija), iš dalies keičiamas Sprendimas Nr. 716/2009/EB ir panaikinamas Komisijos sprendimas 2009/78/EB, 17 straipsnio 3 dalis, siejama su jo 27 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, kad nacionalinis teismas, siekdamas išspręsti jam pateiktą bylą, turi atsižvelgti į remiantis šia nuostata priimtą EBI rekomendaciją, ypač kai nagrinėjamas ieškinys dėl valstybės narės atsakomybės už žalą, padarytą privačiam asmeniui dėl Sąjungos teisės, susijusios su tyrimo procedūra, po kurios buvo priimta ši rekomendacija, netaikymo, neteisingo ar nepakankamo taikymo. Privatūs asmenys, nukentėję dėl tokioje rekomendacijoje nustatyto Sąjungos teisės pažeidimo, net jeigu jie nėra rekomendacijos adresatai, turi turėti galimybę ja remtis, kad kompetentinguose nacionaliniuose teismuose būtų pripažinta atitinkamos valstybės narės atsakomybė dėl minėto Sąjungos teisės pažeidimo.

2014 m. spalio 17 d. Europos bankininkystės institucijos (toliau – EBI) rekomendacija EBA/REC/2014/02, skirta Balgarska Narodna Banka (Bulgarijos centrinis bankas, toliau – BNB) ir Fond za garantirane na vlogovete v bankite (Bulgarijos indėlių garantijų fondas, toliau – FGVB), dėl priemonių, būtinų Direktyvai 94/19 įgyvendinti, yra negaliojanti tiek, kiek ja BNB sprendimas taikyti KTB specialią priežiūrą ir sustabdyti jos įsipareigojimų vykdymą prilyginamas sprendimui dėl indėlių negrąžinamo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 94/19, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/14, 1 straipsnio 3 punkto i papunktį.

4.

2001 m. balandžio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/24/EB dėl kredito įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo 2 straipsnio septinta įtrauka, siejama su Chartijos 17 straipsnio 1 dalimi ir 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad nacionalinio centrinio banko kredito įstaigai taikoma mokėjimų sustabdymo priemonė, kaip reorganizavimo priemonė, skirta apsaugoti arba atkurti šios įstaigos finansinei padėčiai, yra nepateisinama ir neproporcinga intervencija į naudojimąsi indėlininkų nuosavybės teisėmis toje įstaigoje, jeigu ja nepaisoma esminio šios teisės turinio ir jei, atsižvelgiant į neišvengiamą finansinių nuostolių riziką, kurią indėlininkai būtų patyrę įstaigos bankroto atveju, kitos, mažiau ribojančios priemonės būtų leidusios pasiekti tuos pačius rezultatus, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

5.

Sąjungos teisė, visų pirma valstybių narių atsakomybės už privatiems asmenims padarytą žalą dėl Sąjungos teisės pažeidimo principas ir lygiavertiškumo bei veiksmingumo principai, turi būti aiškinama taip:

6.

Lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos teismas, kuriame pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo, formaliai grindžiamas nacionalinės teisės nuostata dėl valstybės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl administracinės veiklos, bet kuriam pagrįsti remiamasi pagrindais, susijusiais su vykdant tokią veiklą padarytu Sąjungos teisės pažeidimu, neprivalo šio ieškinio ex officio kvalifikuoti kaip pagrįsto ESS 4 straipsnio 3 dalimi, su sąlyga, kad taikytinos nacionalinės teisės nuostatos netrukdo šiam teismui nagrinėti ieškinio pagrindų, grindžiamų Sąjungos teisės pažeidimu.