1

Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 43 straipsnyje nustatyta:

„Kiekvieno pareigūno sugebėjimai, naudingumas ir elgesys tarnyboje aprašomi metinėje ataskaitoje, kaip pagal 110 straipsnį numatė kiekvienos institucijos paskyrimų tarnyba. Toje ataskaitoje nurodoma, ar pareigūno darbo rezultatai buvo patenkinami, ar ne. Kiekvienos institucijos paskyrimų tarnyba nustato nuostatas, suteikiančias teisę pateikti apeliacinį skundą laikantis ataskaitos rengimo tvarkos, kuria turi būti pasinaudota prieš pateikiant skundą, kaip nurodyta 90 straipsnio 2 dalyje.

<…>

Pareigūnas supažindinamas su ataskaita. Jis gali pateikti pastabų, kurios jam atrodo svarbios.“

2

Siekiant įgyvendinti Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnį, iš dalies pakeistą nuo 2014 m. sausio mėn. 1 d., Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba (EUIPO) nuo 2014 m. spalio mėn. 1 d. taiko 2013 m. gruodžio 16 d. Komisijos sprendimą C (2013) 8985 dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnio bendrųjų įgyvendinimo nuostatų ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 44 straipsnio pirmos pastraipos taikymo tvarkos (toliau – 43 str. BĮN).

3

43 str. BĮN 3 straipsnyje „Įvairių dalyvių vaidmuo ir padėtis“ nustatyta:

„1.   Vertintojas yra tiesioginis darbuotojo viršininkas ir paprastai jo skyriaus vadovas nuo referencinio laikotarpio gruodžio 1 d.

<…>

2.   Apeliacinis vertintojas yra tiesioginis vertintojo viršininkas pirmą kartą šiam vertintojui įstojant į vertinimo procedūrą, kaip nurodyta 6 straipsnyje.

<…> Jei generalinis direktorius yra vertintojas, tokiu atveju apeliacinis vertintojas yra žmogiškųjų išteklių generalinio direktorato generalinis direktorius. <…>

Darbuotojas, pateikęs Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytą informaciją, tuo metu, kai motyvuotai nesutiko su ataskaita, kaip numatyta 7 straipsnio 1 dalyje, gali prašyti, kad apeliacinio vertintojo vaidmenį atliktų žmogiškųjų išteklių generalinio direktorato generalinis direktorius arba Generalinis sekretorius.

3.   Išimtiniais atvejais, pateisinamais noru veikti atsižvelgiant į darbuotojo interesus arba pasikeitus skyriaus ar generalinio direktorato organizacinei struktūrai, generalinis direktorius gali nukrypti nuo 1 ir 2 dalių nuostatų, kad būtų atsižvelgta į konkretaus atvejo ar dėl pasikeitimų atsiradusį kontekstą.

<…>“

4

43 str. BĮN 7 straipsnyje numatyta tokia apeliacinė procedūra:

„1.   Pareigūno motyvuotas nesutikimas su ataskaita <…> prilygsta kreipimuisi į apeliacinį vertintoją. <…>

2.   Darbuotojo prašymu, pateiktu motyvuotame nesutikime su ataskaita, apeliacinis vertintojas per dešimt darbo dienų nuo motyvuoto nesutikimo su ataskaita dienos susitinka su pareigūnu pokalbiui. Pokalbyje darbuotojas gali dalyvauti su kitu darbuotoju, kuris nėra jo vertintojas. Apeliacinis vertintojas gali prašyti kito darbuotojo, kuris nėra vertintojas, dalyvauti pokalbyje.

3.   Per 20 darbo dienų nuo motyvuoto nesutikimo su ataskaita dienos ir įvykus šio straipsnio 2 dalyje numatytam pokalbiui, apeliacinis vertintojas patvirtina ataskaitą arba ją pakeičia, motyvuodamas savo sprendimą.

<…>

Apeliacinio vertintojo sprendimas negali būti grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, kurių pareigūnas neturėjo galimybės pakomentuoti per vertinimo ar apeliacinę procedūrą, nebent apeliacinis vertintojas būtų laiku pats jam suteikęs šią galimybę.

4.   Po to, kai apeliacinis vertintojas priima sprendimą, ataskaita tampa galutinė. <…>“

5

43 str. BĮN I priede reglamentuojami ypatingi atvejai. Remiantis jo 2 punktu, jei per referencinį laikotarpį, tačiau praėjus ne mažiau nei keturiems mėnesiams nuo ankstesnės ataskaitos arba ankstesnio vertinimo, integruoto į ataskaitą, darbuotojas yra perkeliamas į kitą darbo vietą Komisijoje ar pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 37 straipsnio a punktą yra deleguojamas, jo tiesioginis viršininkas parengia vertinimą dėl darbuotojo veiklos, kuris integruojamas į atitinkamą ataskaitą.

6

Priėmus 43 str. BĮN, EUIPO priėmė tarnybos instrukcijas dėl EUIPO pareigūnų ir tarnautojų vertinimo: „Work Instruction: Appraisals at EUIPO“ (toliau – EUIPO tarnybos instrukcijos). Kiek tai susiję su 43 str. BĮN 3 straipsniu, EUIPO tarnybos instrukcijose numatyta, kad jei vykdomasis direktorius yra vertintojas, apeliacinis vertintojas yra komitetas, kurį sudaro vykdomojo direktoriaus pavaduotojas, žmogiškųjų išteklių departamento direktorius ir teisės reikalų departamento direktorius.

7

Ieškovas Ralph Pethke – teisininkas, kuris 2000 m. pradėjo dirbti EUIPO kaip laikinasis tarnautojas. 2002 m. jis buvo paskirtas AD kategorijos (administratorius) pareigūnu.

8

2006 m. ieškovas tapo atrankos procedūros laimėtoju „skyriaus vadovo“ pareigoms valdymo srityje užimti. Taigi jis buvo paskirtas prekių ženklų tarnybos skyriaus vadovu.

9

2011 m. gegužės mėn. ieškovas, per tą laiką paaukštintas į AD 11 lygį, buvo paskirtas į „Tarptautinio bendradarbiavimo ir teisės reikalų“ departamento direktoriaus pavaduotojo pareigas. 2012 m. spalio mėn. jis buvo paskirtas į „Personalo ir finansų“ departamento direktoriaus pareigas.

10

2014 m. spalio mėn. ieškovas buvo paskirtas į „Operacijų“ departamento direktoriaus pareigas. Jo tiesioginis viršininkas buvo EUIPO vykdomasis direktorius.

11

2014 m. ieškovo metinėje vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad bendrai ieškovo gebėjimai, naudingumas ir elgesys tarnyboje atitiko reikalaujamą jo pareigų lygį. 2015 m. vertinimo ataskaitoje padaryta išvada, kad bendrai ieškovo gebėjimai, naudingumas ir elgesys tarnyboje viršijo reikalaujamą jo pareigų lygį. Manydamas, kad 2014 m. ir 2015 m. vykdant EUIPO reorganizaciją pasiekti laimėjimai nebuvo įvertinti, ieškovas vis dėlto atsisakė pasirašyti ataskaitas, nors jų ir neapskundė.

12

2016 m. spalio 17 d. sprendimu EUIPO generalinis direktorius paskyrė ieškovą (tuo metu einantį „Operacijų“ departamento direktoriaus pareigas) EUIPO „Stebėsenos“ departamento vyresniuoju teisės specialistu, išlaikant jo pareigų grupę, 12 lygį ir 2 pakopą. Bendrajame Teisme dėl šio sprendimo buvo pareikštas ieškinys, jis atmestas 2019 m. kovo 5 d. Sprendimu Pethke / EUIPO (T‑169/17, nepaskelbtas Rink., dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2019:135).

13

2017 m. kovo 8 d.„Stebėsenos“ departamento direktorius (toliau – vertintojas), kuris nuo 2016 m. spalio 17 d. tapo ieškovo viršininku, suorganizavo su ieškovu metinį 2016 m. vertinimo pokalbį.

14

2017 m. kovo 9 d. vertintojas pasirašė ieškovo 2016 m. vertinimo ataskaitą (toliau – 2016 m. VA). Iš šios ataskaitos matyti, kad vertintojas, kiek tai susiję su laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 16 d., taip pat konsultavosi su EUIPO vykdomuoju direktoriumi, kuris minėtu laikotarpiu buvo ieškovo viršininkas (toliau – ankstesnis viršininkas). Pastarasis raštu pateikė savo vertinimą, kuris, remiantis 43 str. BĮN I priedo 2 punktu, buvo įtrauktas į 2016 m. VA.

15

2016 m. VA padaryta išvada, kad „bendrai [ieškovo] gebėjimai, naudingumas ir elgesys tarnyboje atitiko reikalaujamą jo pareigų lygį“.

16

Konkrečiai kalbant, rubrikoje „Gebėjimai“ vertintojas motyvavo ieškovo vertinimą, nurodydamas ankstesnio viršininko pateiktas pastabas. Be to, rubrikoje „Vertintojo įvertinimas“ pirmiausia yra nurodyta, kad ieškovas buvo paskirtas į „Stebėsenos“ departamentą tik nuo spalio vidurio. Paskui vertintojas nurodo pirmų devynių 2016 m. mėnesių ieškovo vertinimą, kurį pateikė ieškovo viršininku tuo laikotarpiu buvęs EUIPO generalinis direktorius. Šis vertinimas išdėstytas taip:

„[Ieškovo] pasiekimai [„Operacijų“ departamente] buvo žemesni, kiek tai susiję su rezultatais ir našumo sumažėjimu, ypač protestų srityje, taip pat dėl skaidrumo stokos, kiek tai susiję su naudingumu, ir šališko bei neišsamaus rezultatų pranešimo [vykdančiajam direktoriui]. Jo elgesys taip pat buvo kritikuojamas, nes jis tinkamai nesidalijo svarbia informacija.

Kaip [„Operacijų“ departamento] direktorius, [ieškovas] nesiėmė būtinų priemonių situacijai ištaisyti, todėl dėl susikaupusių vėlavimų EUIPO atsidūrė sudėtingoje situacijoje ir ieškovas, kaip direktorius, prarado [ankstesnio viršininko] pasitikėjimą. Nors [ieškovas] turėjo gebėjimų ir įgūdžių, kurių reikia vadovaujančioms pareigoms, vis dėlto 2016 m. jis nesugebėjo imtis tinkamų veiksmų, kad galėtų suvaldyti išskirtinę padėtį.

Per vertinimo pokalbį (jame dalyvavo personalo komiteto pirmininkas) [ieškovas] ginčijo keletą faktų, skaičių ir rezultatų, nurodytų vykdomojo direktoriaus vertinime. Vienintelis negatyvus aspektas, kuriam jis pritarė, – tai sprendimų dėl protestų priėmimo laikas.“

17

Galiausiai toje pačioje rubrikoje „Vertintojo įvertinimas“ vertintojas atsako į ieškovo pateiktą kritiką dėl jo pareigų „Stebėsenos“ departamente. Šiuo klausimu jis nurodo, kad šis departamentas palankiai įvertino tai, kad ieškovas prisijungė prie jo, atsižvelgiant į didelę jo patirtį ir gebėjimus intelektinės nuosavybės srityje. Be to, jis pažymėjo, kad, ieškovui sutikus, jam buvo greitai pavestos svarbios užduotys, o jo darbo rezultatai buvo geri.

18

2017 m. kovo 16 d. ieškovas pareiškė savo nesutikimą su 2016 m. VA ir paprašė pokalbio su apeliaciniu vertintoju, t. y. EUIPO vykdomuoju direktoriumi, kuris buvo jo ankstesnis viršininkas. Šis pokalbis įvyko 2017 m. kovo 27 d.

19

Tos pačios dienos elektroniniu laišku EUIPO vykdomasis direktorius, kaip apeliacinis vertintojas, pasiūlė ieškovui iki 2017 m. kovo 30 d. raštu nurodyti nesutikimo su 2016 m. VA priežastis, kad į jas būtų galima atsižvelgti užbaigiant šią ataskaitą.

20

2017 m. kovo 30 d. elektroniniu laišku ieškovas pateikė apeliaciniam vertintojui papildomas pastabas dėl 2016 m. VA. Ieškovas visų pirma nurodė vertinimo procedūros taisyklių pažeidimus. Šiuo klausimu jis tvirtino, pirma, kad EUIPO vykdomasis direktorius, kaip apeliacinis vertintojas, neturėjo teisės atsisakyti užbaigti Komisijos ir EUIPO valdybos nustatytos žodinio ginčų sprendimo procedūros, susijusios su vidaus skundu dėl vertinimo ataskaitos. Antra, jis pažymėjo, kad vertintojas neatliko asmeninio vertinimo dėl didelės 2016 m. VA nurodyto laikotarpio dalies.

21

Ieškovo pastabos taip pat buvo susijusios su ataskaitos rubrika „Gebėjimai“, nes, jo teigimu, ten nurodyti aspektai yra nepagrįsti. Šiuo klausimu ieškovas pažymėjo, kad trūkumai, susiję su „prioritetų suteikimo ir organizavimo“ aspektais, „atsparumu“ ir „darbu su kitais“, buvo paminėti be jokio konkretaus patikslinimo. Dėl „kokybės ir rezultatų“ ieškovas nurodė, kad 2016 m. trečiajame ketvirtyje kokybės lygis tapo tinkamas ar net aukštas. Kiek tai susiję su rezultatais, ieškovas nurodė, kad sprendimų dėl protestų ir panaikinimo priėmimo vėlavimas buvo susijęs su tuo, kad 15% patyrusių darbuotojų 2014 m. ir 2015 m. buvo perkelti į kitus EUIPO skyrius, nepaisant ieškovo ir jo kolegų pakartotinių įspėjimų dėl tokio darbuotojų sumažėjimo pasekmių.

22

Apibendrinant pažymėtina, kad ieškovas paprašė, pirma, pašalinti visas 2016 m. VA esančias nuorodas į ankstesnio viršininko vertinimą, antra, apskritai panaikinti šį vertinimą ir paaiškinti, kad jis buvo panaikintas atsižvelgiant į apeliacinės vertinimo procedūros rezultatus, ir, trečia, įpareigoti vertintoją atlikti nešališką vertinimą.

23

2017 m. kovo 30 d. elektroniniu laišku apeliacinis vertintojas informavo ieškovą, kad pokalbis dėl skundo buvo baigtas ir kad į jį, kaip ir į papildomas ieškovo pastabas, atsiųstas 2017 m. kovo 30 d. elektroniniu laišku, bus atsižvelgta. Kiek tai susiję su ieškovo prašymu pašalinti visas 2016 m. VA esančias nuorodas į ankstesnio viršininko vertinimą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 16 d., ieškovas nurodė, kad, atsižvelgiant į 43 str. BĮN I priedo 2 punktą ir EUIPO tarnybos instrukcijas, ankstesnio vertintojo vertinimas, kiek tai susiję su darbuotojo pasiekimais, yra ataskaitos dalis ir kad esamas vertintojas, vertindamas tokį darbuotoją, turi atsižvelgti į šį vertinimą.

24

2017 m. balandžio 10 d. sprendimu EUIPO vykdomasis direktorius, kaip apeliacinis vertintojas, patvirtino vertintojo parengtą 2016 m. VA. Jis padarė išvadą, kad nėra priežasčių, kurios pateisintų vertintojo atlikto bendro įvertinimo, kuriuo remiantis „bendrai [ieškovo] gebėjimai, naudingumas ir elgesys tarnyboje atitiko reikalaujamą jo pareigų lygį“, pakeitimą.

25

Šiuo klausimu EUIPO vykdomasis direktorius, kaip apeliacinis vertintojas, iš pradžių nurodė, kad ieškovo vertinimas galėjo būti teisėtai pagrįstas 2016 m. sausio mėnesį atliktos darbuotojų apklausos rezultatais, nes šie rezultatai buvo prieinami 2016 m. vasario mėnesį, kad ieškovas tuo metu buvo „Operacijų“ departamento direktorius ir kad rezultatai, siekiant tikslo plėtoti darbuotojų įsitraukimą, buvo svarbūs. Be to, jis patvirtino, kad, nepaisant darbuotojų mobilumo minėtame departamente nuo 2016 m. sausio mėnesio iki rugsėjo mėnesio, 20 tarnautojų prisijungė prie šio departamento. Dėl produktyvumo jis konstatavo, kad tas pats departamentas ne kartą vėlavo priimti sprendimus dėl protestų. Galiausiai jis kritikavo tai, kaip ieškovas pranešdavo apie skaičius, susijusius su nagrinėjamo departamento rezultatais.

26

2017 m. birželio 19 d. ieškovas EUIPO valdybai, kaip paskyrimų tarnybai, padavė skundą, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį, dėl 2016 m. VA ir 2017 m. balandžio 10 d. vertintojo sprendimo. Grindžiant skundą pateikti argumentai buvo susiję, pirma, su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu ir, antra, su akivaizdžia vertinimo klaida, dėl kurios iškraipytos faktinės aplinkybės. Konkrečiai kalbant, kiek tai susiję su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu, ieškovas nurodė du vertinimo procedūros taisyklių pažeidimus, kurie jau buvo nurodyti jo papildomose pastabose dėl 2016 m. VA, t. y. pirma, kad vertintojas aiškiai atsisakė įvertinti ankstesnio vertintojo atliktą vertinimą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 spalio 16 d. ir, antra, apeliacinis vertintojas nutraukė pokalbį ankstyvoje jo nagrinėjamos procedūros stadijoje. Be to, jis tvirtino, kad EUIPO neatliko nepriklausomo jo 2016 m. vertinimo patikrinimo, nes tų metų apeliacinis vertintojas buvo jo ankstesnis viršininkas, kuris labai prisidėjo prie 2016 m. VA rengimo, pažeidžiant procedūrą, numatytą EUIPO tarnybos instrukcijose. Jis taip pat tvirtino, kad apeliacinis vertintojas, nepateikdamas pagrindimo, atmetė didelę dalį kritikos, kurią jis buvo išreiškęs dėl 2016 m. VA.

27

2017 m. spalio 18 d. sprendimu EUIPO valdyba atmetė ieškovo skundą, paduotą remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsniu, kaip nepagrįstą. Dėl ieškovo argumentų grupės, grindžiamos nepriklausomos 2016 m. VA peržiūros nebuvimu, EUIPO valdyba nusprendė, kad ieškovo nurodytos EUIPO tarnybos instrukcijos nėra svarbios, nes jos susijusios su atveju, kai ankstesnis viršininkas veikia kaip vertintojas, o šiuo atveju taip nėra. Ji taip pat nurodė, kad taikytinose taisyklėse nebuvo numatyta, kad apeliacinis vertintojas turi atlikti nepriklausomą peržiūrą, nes jis yra vertintojo ir netiesiogiai ieškovo viršininkas. Ji pridūrė, kad ieškovas visų pirma ginčijo bendrą vertinimą, pateiktą 2016 m. VA 3 puslapyje, kuriuo remiantis bendrai ieškovo gebėjimai, naudingumas ir elgesys tarnyboje atitiko reikalaujamą jo pareigų lygį. Šiuo klausimu ji priminė, kad šį bendrą vertinimą atskirai parengė vertintojas, o ne ankstesnis viršininkas.

28

2017 m. gruodžio 11 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovo ieškinį.

29

2018 m. vasario 27 d. EUIPO pateikė atsiliepimą į ieškinį.

30

2018 m. kovo 8 d. sprendimu ketvirtosios kolegijos pirmininkas paragino ieškovą pateikti dubliką, sutelkiant dėmesį į EUIPO atsiliepimo į ieškinį 121 punkte pateiktą teiginį, kad ieškinio pagrindas, grindžiamas akivaizdžia vertinimo klaida, iš dalies buvo nepriimtinas. 2018 m. balandžio 16 d. ieškovas pateikė dubliką, taip pat išsakė nuomonę dėl ieškinio pagrįstumo. 2018 m. gegužės 28 d. EUIPO pateikė tripliką.

31

Teisėjos pranešėjos siūlymu Bendrasis Teismas (ketvirtoji kolegija), taikydamas proceso organizavimo priemones, nusprendė pateikti šalims klausimus. Per nustatytą terminą šalims pateikus atsakymus, Bendrasis Teismas paprašė šalių pateikti galimas pastabas dėl šių atsakymų. Šalys pateikė pastabas per nustatytą terminą. 2019 m. balandžio 1 d. ieškovui pateikus pastabas, Bendrasis Teismas priėmė naują proceso organizavimo priemonę ir pateikė ieškovui papildomą klausimą. Atsižvelgdamas į ieškovo atsakymą, pateiktą 2019 m. gegužės 2 d., Bendrasis Teismas paprašė EUIPO pateikti pastabas dėl atsakymų, kuriuos ieškovas pateikė tiek savo 2019 m. balandžio 1 d. pastabose, tiek 2019 m. gegužės 2 d. pastabose.

32

Teisėjos pranešėjos siūlymu Bendrasis Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendė priimti sprendimą be žodinės proceso dalies.

33

Ieškovas Bendrojo Teismo prašo:

34

EUIPO Bendrojo Teismo prašo:

35

Grįsdamas ieškinį ieškovas nurodo šešis pagrindus, grindžiamus, pirma, vertintojo atsisakymu asmeniškai išnagrinėti jo darbo rezultatus už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 16 d., antra, apeliacinio vertintojo kompetencijos nebuvimu, trečia, tuo, kad apeliacinis vertintojas neturi nepriklausomumo, ketvirta, savavališku dialogo nutraukimu, apeliaciniam vertintojui vykdant procedūrą, penkta, sprendimo, patvirtinančio 2016 m. VA ir sprendimo, kuriuo atmestas skundas, motyvų nebuvimu, ir, šešta, akivaizdžia vertinimo klaida, nes jo 2016 m. VA grindžiama neišsamiais ir savavališkai pasirinktais veiklos rodikliais. Dublike, atsakydamas į atsiliepimo 12 punktą, ieškovas, be to, remiasi neteisėtumu, atsirandančiu dėl to, kad vertinimo dalį, įtrauktą į metinį vertinimą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 16 d., parengė EUIPO vykdomojo direktoriaus atstovas, o ne pats vykdomasis direktorius. Galiausiai 2019 m. balandžio 1 d. pastabose dėl EUIPO atsakymo į proceso organizavimo priemones ieškovas taip pat nurodo, kad 2016 m. gruodžio 19 d. EUIPO tarnybos instrukcijų, susijusių su Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnio ir 44 straipsnio pirmos pastraipos įgyvendinimu, 6.7 versija jam buvo taikyta atgaline data ir neteisėtai.

36

Atsakydamas į Bendrojo Teismo taikant proceso organizavimo priemones pateiktą klausimą ieškovas, be kita ko, patikslino trečiojo pagrindo, grindžiamo apeliacinio vertintojo nepriklausomumo stoka, apimtį ir patvirtino, kad jį reikia suprasti kaip iš esmės grindžiamą apeliacinio vertintojo nešališkumo stoka. Taigi reikia pripažinti, kad trečiuoju ieškinio pagrindu iš esmės siekiama ginčyti apeliacinio vertintojo nešališkumą, pirmiausia jį išnagrinėti.

37

Ieškovas iš esmės teigia, kad ankstesnis tiesioginis viršininkas negalėjo būti nešališkas apeliacinis vertintojas vykstant jo 2016 m. vertinimo procedūrai, nes jis jau turėjo lemiamos įtakos rengiant jo tų pačių metų vertinimo ataskaitą. Jis tvirtina, kad taip pažeidžiamas 43 str. BĮN 3 straipsnis ir EUIPO tarnybos instrukcijos ir tai užkirto kelią nepriklausomai ankstesnio viršininko vertinimo peržiūrai, taigi ir geresniam įvertinimui, ir tinkamam galutiniam įvertinimui. Jo teigimu, iš EUIPO tarnybos instrukcijų matyti, kad apeliacinė komisija turi priimti sprendimą dėl skundų, susijusių su vertinimais, kuriuos atliko vykdomasis direktorius.

38

EUIPO ginčija ieškovo argumentus. Ji tvirtina, kad ieškovo nurodytos EUIPO tarnybos instrukcijos nėra svarbios, nes jos susijusios su prielaida, kad vykdomasis direktorius veikia kaip vertintojas, o šiuo atveju taip nėra. EUIPO taip pat nurodo, kad taikytinose taisyklėse nenumatyta, jog apeliacinis vertintojas atlieka nepriklausomą pakartotinį patikrinimą, nes jis yra vertintojo, taigi netiesiogiai ir ieškovo, viršininkas.

39

Reikia priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija pareigūnų vertinimo srityje, vertintojai, priimdami sprendimus dėl vertinamų asmenų darbo, turi labai didelę diskreciją ir teismas negali kištis į šį vertinimą ir tikrinti jo pagrįstumo, išskyrus akivaizdžios klaidos arba akivaizdaus įgaliojimų viršijimo atvejus (šiuo klausimu žr. 1992 m. spalio 21 d. Sprendimo Maurissen / Audito Rūmai, T‑23/91, EU:T:1992:106, 40 punktą ir 2005 m. gegužės 4 d. Sprendimo Schmit / Komisija, T‑144/03, EU:T:2005:158, 70 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Iš tiesų teisminė vertinimo ataskaitų turinio kontrolė apribojama patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar tiksliai nustatytos faktinės aplinkybės, ar nebuvo padaryta akivaizdžios vertinimo klaidos arba piktnaudžiauta įgaliojimais (šiuo klausimu žr. 1994 m. spalio 26 d. Sprendimo Marcato / Komisija, T‑18/93, EU:T:1994:255, 45 punktą).

40

Kiek tai susiję su patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas jau yra apskritai nusprendę, kad, kai Europos Sąjungos institucija turi didelę diskreciją, per administracines procedūras Sąjungos teisinės sistemos suteiktų garantijų laikymosi kontrolė yra ypač svarbi (šiuo klausimu žr. 1991 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Technische Universität München,C‑269/90, EU:C:1991:438, 14 punktą; 2008 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Nyderlandai / Komisija, C‑405/07 P, EU:C:2008:613, 56 ir 57 punktus ir 1995 m. lapkričio 9 d. Sprendimo France-Aviation / Komisija, T‑346/94, EU:T:1995:187, 32–34 punktus). Viena iš šių garantijų yra kompetentingos institucijos pareiga rūpestingai ir nešališkai patikrinti visas reikšmingas nagrinėjamo atvejo aplinkybes (1991 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Technische Universität München, C‑269/90, EU:C:1991:438, 14 punktas ir 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Atlantic Container Line ir kt. / Komisija, T‑191/98, T‑212/98 – T‑214/98, EU:T:2003:245, 404 punktas).

41

Iš to darytina išvada, kad labai didelę vertintojų diskreciją vertinant pareigūnus turi kompensuoti ypač tikslus nuostatų, reglamentuojančių šio vertinimo tvarką ir šiuo tikslu numatytos procedūros eigą, laikymasis (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2002 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Girardot / Komisija, T‑92/01, EU:T:2002:220, 24 punktą ir 2005 m. balandžio 5 d. Sprendimo Christensen / Komisija, T‑336/02, EU:T:2005:115, 38 punktą).

42

Reikia priminti, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 11 straipsnio pirmoje pastraipoje įtvirtinta pareigūnų nešališkumo pareiga, pagal kurią pareigūnas atlieka funkcijas, kurios jam yra patikėtos, objektyviai ir nešališkai.

43

Reikia taip pat pabrėžti, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai turi užtikrinti pagrindines Sąjungos teisės suteikiamas teises, įskaitant teisę į gerą administravimą, įtvirtintą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Ziegler / Komisija, C‑439/11 P, EU:C:2013:513, 154 punktą).

44

Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų nešališkai.

45

Šiuo klausimu pažymėtina, kad nešališkumo reikalavimu, kurio turi laikytis Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai, vykdydami savo užduotis, siekiama užtikrinti vienodą požiūrį, kuris yra Sąjungos pamatas. Šiuo reikalavimu, be kita ko, siekiama užkirsti kelią galimiems pareigūnų ir tarnautojų, veikiančių institucijų, įstaigų ir organų vardu, interesų konfliktams. Atsižvelgiant į esminę nepriklausomumo ir sąžiningumo garantijos svarbą tiek Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų vidaus veiklai, tiek jų išorės įvaizdžiui, matyti, kad, nešališkumo reikalavimas apima visas aplinkybes, kurias sprendimą byloje priimantis pareigūnas ar tarnautojas turi pagrįstai laikyti tokiomis, kurias trečiasis asmuo gali suvokti kaip galinčias daryti įtaką jo nepriklausomumui tuo klausimu (šiuo klausimu žr. 2007 m. spalio 25 d. Sprendimo Komninou ir kt. / Komisija, C‑167/06 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2007:633, 57 punktą).

46

Šios institucijos, įstaigos ir organai taip pat turi laikytis nešališkumo reikalavimo, apimančio du elementus: pirma, subjektyvų nešališkumą, reiškiantį, kad nė vienas atsakingos institucijos narys neturi reikšti išankstinio nusistatymo ar asmeninio neobjektyvumo, ir, antra, objektyvų nešališkumą, reiškiantį, kad institucija turi suteikti pakankamas garantijas, kad neliktų jokių teisėtų abejonių dėl galimo neobjektyvumo (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Ispanija / Taryba, C‑521/15 P, EU:C:2017:982, 91 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

47

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia išnagrinėti pagrindo, iš esmės grindžiamo apeliacinio vertintojo nešališkumo stoka, pagrįstumą.

48

Šiuo atveju, pirma, „Stebėsenos“ departamento direktorius, kuris nuo 2016 m. spalio 17 d. tapo ieškovo viršininku, konsultavosi su ankstesniu viršininku dėl laikotarpio nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 16 d., o tai yra trys ketvirtadaliai nagrinėjamo vertinimo laikotarpio (žr. šio sprendimo 14 punktą). Antra, ankstesnio viršininko vertinimas įtrauktas toks, koks pateiktas, į 2016 m. VA (žr. šio sprendimo 14 punktą). Trečia, ieškovo viršininkas, kuris buvo jo viršininkas nuo 2016 m. spalio 17 d., pasirašė 2016 m. VA kaip vertintojas (žr. šio sprendimo 13 ir 14 punktus).

49

Be to, savo pastabose dėl 2016 m. VA ieškovas iš esmės kritikavo 2016 m. VA rubriką „Gebėjimai“ (žr. šio sprendimo 21 punktą), kuri iš esmės yra paremta ankstesnio viršininko vertinimu, kiek tai susiję su laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 16 d., toks ankstesnio viršininko vertinimas taip pat perteiktas rubrikoje „Vertintojo įvertinimas“, kurios pagrindinę dalį jis ir sudaro (žr. šio sprendimo 16 punktą).

50

Galiausiai, apeliaciniam vertintojui vykdant procedūrą, 2016 m. VA peržiūrėjo ankstesnis viršininkas, kaip apeliacinis vertintojas, kuris, išnagrinėjęs šio sprendimo 49 punkte primintus ieškovo priekaištus, susijusius su ankstesnio viršininko vertinimu, padarė išvadą, kad nėra priežasčių, kurios pateisintų vertintojo atlikto „bendro įvertinimo“ pakeitimą (žr. šio sprendimo 24 punktą).

51

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad vertinimo ataskaitos vidaus apskundimo procedūra gali prisidėti prie vertinimo objektyvumo ir užkirsti kelią teismo proceso atvėrimui, tik jeigu tokia procedūra užtikrina tarnautojui, kuris nesutinka su jo vertinimo ataskaita, kad bus atlikta tikra peržiūra (2019 m. balandžio 3 d. Sprendimo CJ / ECDC, C‑139/18 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2019:281, 44 punktas).

52

Vis dėlto taip nebuvo nagrinėjamu atveju, kai buvo paprašyta, kad apeliacinis vertintojas, kuris yra ankstesnis viršininkas ir vertinimo, integruoto į 2016 m. VA, autorius, iš naujo išnagrinėtų ieškovo bendrą vertinimą, remdamasis ieškovo pastabomis, kuriose iš esmės ginčijamas paties apeliacinio vertintojo vertinimas, kuris buvo esminė vertintojo vertinimo dalis.

53

Tokiu atveju vidaus apskundimo procedūra, įgyvendinta konkrečiomis šios bylos aplinkybėmis, negali suteikti pakankamų garantijų, kad būtų pašalintos pagrįstos abejonės dėl apeliacinio vertintojo nešališkumo.

54

Šiomis aplinkybėmis neturi reikšmės EUIPO nurodyta aplinkybė, kad ne ankstesnis viršininkas pasiūlė bendrą ieškovo vertinimą ir kad ne jis iš 2016 m. VA 3 puslapyje esančių alternatyvų pažymėjo langelį „bendrai [ieškovo] gebėjimai, naudingumas ir elgesys tarnyboje [atitiko] reikalaujamą užimamų pareigų lygį“. Iš tiesų šios aplinkybės nepaneigia to, kad apeliacinis vertintojas, nagrinėdamas ieškovo bendrą vertinimą, buvo priverstas pareikšti savo poziciją dėl ieškovo kritikos, kuri buvo pateikiama tik dėl aplinkybių, nurodytų jo, kaip ankstesnio viršininko, vertinime, įtrauktame į 2016 m. VA, ir kurias jam buvo nurodęs vertintojas.

55

Kiti EUIPO argumentai taip pat negali paneigti šio sprendimo 53 punkte padarytos išvados.

56

Pirma, EUIPO nurodo, kad apeliacinis vertintojas atlieka savo pareigas kaip asmuo, pažįstantis darbuotoją, kuris turi būti vertinamas, ir, eidamas šias pareigas, peržiūri vertintojo atliktą vertinimą, kuriame neišvengiamai yra subjektyvių elementų.

57

Tiesa, kad, remiantis jurisprudencija, vertintojai vien dėl to, kad, kaip viršininkai, yra atsakingi už jiems pavaldžių pareigūnų darbą, todėl dalyvauja jų profesinėje veikloje, negali būti laikomi šališkais ar neobjektyviais, nes būtent dėl šio dalyvavimo jie gali geriausiai įvertinti jų vadovaujamų asmenų veiklą (2006 m. liepos 13 d. Sprendimo Andrieu / Komisija, T‑285/04, EU:T:2006:215, 68 punktas).

58

Vis dėlto iš bylos medžiagos nematyti, kad ieškovas ginčytų patį ankstesnio viršininko dalyvavimą apeliacinio vertinimo procedūroje. Jis kritikuoja tai, kad šis dalyvauja apeliaciniame procese dėl konkrečios priežasties, t. y. todėl, kad, kaip tiesioginis viršininkas, per tris ketvirtadalius nagrinėjamo laikotarpio reikšmingai prisidėjo prie 2016 m. VA rengimo, paskui priėmė sprendimą dėl šios ataskaitos kaip apeliacinis vertintojas, atsižvelgdamas į ieškovo pastabas, pateiktas dėl jo paties atlikto vertinimo.

59

Antra, kiek tai susiję su EUIPO argumentu, kad bendras ieškovo vertinimas nėra negatyvus, nes atitinka tai, ko laukiama iš kiekvieno darbuotojo, pažymėtina, kad bet kuriuo atveju tai yra EUIPO, o ne paties ieškovo pateiktas subjektyvus vertinimas. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, pirma, kad bendras ieškovo vertinimas už 2016 m. nebuvo geriausias iš visų galimų, numatytų vertinimo formoje. Antra, bendras ieškovo 2016 m. vertinimas buvo žemesnis už 2015 m. vertinimą (žr. šio sprendimo 11 punktą). Trečia, ieškovas atsisakė pasirašyti 2014 m. ir 2015 m. vertinimo ataskaitas, nors jo bendras vertinimas buvo toks pats ar net aukštesnis, nei nurodyta 2016 m. VA (žr. šio sprendimo 11 punktą).

60

Be to, nors reikia pripažinti, kad bendras ieškovo 2016 m. vertinimas neturi būti laikomas negatyviu, būtina konstatuoti, kad ieškovas ginčija ankstesnio viršininko, kaip apeliacinio vertintojo, kompetenciją ir jo nešališkumą, kiek tai susiję ne tik su bendro įvertinimo, nurodyto 2016 m. VA, bet taip pat joje pateiktų vertinimų patikrinimu.

61

2016 m. VA pateiktų vertinimų negalima laikyti neturinčiais nieko negatyvaus. Iš tikrųjų šie vertinimai beveik visiškai grindžiami ankstesnio viršininko vertinimu už pirmus devynis 2016 m. mėnesius, jame buvo nurodyta toliau pateikiama kritika ieškovui. Pirma, ieškovas buvo kritikuojamas už darbą „Operacijų“ departamente, kiek tai susiję su rezultatais ir produktyvumo sumažėjimu protestų srityje, taip pat dėl skaidrumo trūkumo, kiek tai susiję su darbo našumu ir daliniu bei neišsamiu pranešimu vykdančiajam direktoriui apie rezultatus. Antra, ieškovas buvo kritikuojamas dėl to, kad nesiėmė būtinų priemonių susidariusiai situacijai išspręsti, dėl šios priežasties EUIPO pateko į sudėtingą padėtį, kiek tai susiję su sukauptais vėlavimais, o ankstesnis viršininkas prarado pasitikėjimą ieškovu, kaip departamento vadovu. Trečia, buvo nurodyta, kad nors ieškovas turėjo gebėjimų ir įgūdžių, kurių reikia vadovaujančioms pareigoms, vis dėlto 2016 m. jis nesugebėjo imtis tinkamų veiksmų, kad galėtų suvaldyti išskirtinę padėtį.

62

EUIPO nurodo, kad nagrinėjamu atveju neturi reikšmės EUIPO tarnybos instrukcijos, kuriose numatyta, kad apeliacinė komisija turi priimti sprendimą dėl skundų, susijusių su vykdomojo direktoriaus atliekamais vertinimais.

63

Kaip pabrėžia EUIPO, tiesa, kad EUIPO vykdomasis direktorius nebuvo ieškovo 2016 m. vertintojas, todėl nereikėjo sudaryti apeliacinės komisijos, kad būtų patikrinta 2016 m. VA pagal 43 str. BĮN 3 straipsnį. Be to, kaip nurodo EUIPO, EUIPO tarnybos instrukcijose nėra jokios aiškios išimties, reglamentuojančios situaciją darbuotojo, kuris buvo pareigas einančio asmens viršininkas nagrinėjamu laikotarpiu ir dėl vidaus mobilumo ar paaukštinimo tapo apeliaciniu vertintoju.

64

Vis dėlto, kaip teisingai primena ieškovas, galima teigti, kad pagal 43 str. BĮN 3 straipsnio 3 dalį generaliniam direktoriui, t. y. kalbant apie EUIPO, jos vykdomajam direktoriui, leidžiama nukrypti nuo numatytos procedūros siekiant atsižvelgti į konkretaus atvejo kontekstą ir darbuotojo interesus. Nešališkumo pareiga yra esminė garantija, kurios turi būti laikomasi, nes kitu atveju, remiantis šio sprendimo 51 punkte priminta jurisprudencija, ieškovo teisė, kad jo vertinimo ataskaita būtų iš tikrųjų iš naujo išnagrinėta, netektų prasmės ir prarastų bet kokį veiksmingumą. Taigi pareiga užtikrinti vidaus teisių gynimo procedūros nešališkumą pateisina tai, kad nagrinėjamu atveju būtų nukrypstama nuo nuostatų, kuriomis reglamentuojama EUIPO tarnybos instrukcijose numatyta apeliacinė vertinimo procedūra.

65

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pripažinti pagrįstu pagrindą, iš esmės grindžiamą apeliacinio vertintojo nešališkumo stoka. Ši išvada savaime pateisina tai, kad 2016 m. VA būtų panaikinta, nes ji yra neteisėta, o jos turinys būtų buvęs kitoks, jeigu nebūtų šios neteisėtumo situacijos. Tokiomis aplinkybėmis nebereikia priimti sprendimo dėl kitų ieškovo argumentų ir pagrindų, kuriais ieškovas rėmėsi ieškinyje.

66

Kiek tai susiję su ieškovo prašymu panaikinti, kiek būtina, sprendimą, kuriuo atmestas skundas, reikia konstatuoti, kad šiuo atveju tik priimant šį sprendimą buvo išsamiai nagrinėjami ieškovo pateikti argumentai, susiję su procesinėmis garantijomis vykstant vidaus apskundimo procedūrai dėl 2016 m. VA, kurie, be kita ko, buvo iš esmės pakartoti pateikiant trečiąjį pagrindą. Taigi darytina išvada, kad šioje byloje taip pat reikia panaikinti sprendimą, kuriuo atmestas skundas.

67

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

68

Kadangi nagrinėjamu atveju EUIPO pralaimėjo bylą, reikia iš jos priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal ieškovo reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)

nusprendžia:

Teisinis pagrindas

Ginčo aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Pirminės pastabos dėl teisminės kontrolės apimties

Pirminės pastabos dėl pareigūnų nešališkumo pareigos

Dėl ieškinio pagrindo, iš esmės grindžiamo apeliacinio vertintojo nešališkumo stoka, pagrįstumo

Dėl bylinėjimosi išlaidų