1

Siekdami užtikrinti veiksmingą radijo spektro valdymą ir naudojimą koordinuojant nacionalinę politiką ir prireikus derinant sąlygas dėl jo prieinamumo ir naudojimo, Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba priėmė 2002 m. kovo 7 d. Sprendimą Nr. 676/2002/EB dėl radijo spektro politikos teisinio reguliavimo pagrindų Europos [Sąjungoje] (Sprendimas dėl radijo spektro) (OL L 108, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 317).

2

Manydami, kad telekomunikacijų, žiniasklaidos ir informacinių technologijų sektorių konvergencija reiškia, kad visiems perdavimo tinklams ir susijusioms paslaugoms turi būti taikoma ta pati reglamentavimo sistema, Parlamentas ir Taryba priėmė kelias direktyvas dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų. Šią reglamentavimo sistemą, be kita ko, sudaro 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (Leidimų direktyva) (OL L 108, 2002, p. 21; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 337) ir 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) (OL L 108, 2002, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 349).

3

Ši reglamentavimo sistema buvo iš esmės atnaujinta 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/140/EB (OL L 337, 2009, p. 37).

4

2007 m. vasario 14 d. Sprendimu 2007/98/EB dėl suderinto radijo spektro naudojimo 2 GHz dažnių juostose diegiant sistemas, kuriomis teikiamos judriojo palydovinio ryšio paslaugos (OL L 43, 2007, p. 32, toliau – Sprendimas dėl suderinimo), priimtu remiantis Sprendimo dėl radijo spektro 4 straipsnio 3 dalimi, Europos Komisija suderino 2 GHz dažnių juostos naudojimo ir prieinamumo sąlygas diegiant sistemas, kuriomis teikiamos judriojo palydovinio ryšio paslaugos (toliau – MSS).

5

Siekdami skatinti MSS konkurencinės vidaus rinkos kūrimą Europos Sąjungoje ir užtikrinti laipsnišką aprėptį visose valstybėse narėse Parlamentas ir Taryba, remdamiesi EB 95 straipsniu (dabar – SESV 114 straipsnis), priėmė 2008 m. birželio 30 d. Sprendimą Nr. 626/2008/EB dėl sistemų, kuriomis teikiamos judriojo palydovinio ryšio paslaugos (MSS), atrankos ir leidimų išdavimo (OL L 172, 2008, p. 15, toliau – MSS sprendimas).

6

Vykdydama įgaliojimus, kurie jai buvo suteikti pagal MSS sprendimo 9 straipsnio 3 dalį, Komisija priėmė 2011 m. spalio 10 d. Sprendimą 2011/667/ES dėl sąlygų, kuriomis suderintai taikomos su judriojo palydovinio ryšio paslaugomis susijusios reikalavimų vykdymo užtikrinimo taisyklės (OL L 265, 2011, p. 25, toliau – Įgyvendinimo sprendimas).

7

2008 m. rugpjūčio 7 d. kvietimu teikti paraiškas tapti europinių MSS teikimo sistemų operatoriais (OL C 201, 2008, p. 4) Komisija pradėjo MSS sprendimo II antraštinėje dalyje numatytą atrankos procedūrą.

8

Pasibaigus nagrinėjamai atrankos procedūrai, Komisija priėmė 2009 m. gegužės 13 d. Sprendimą 2009/449/EB dėl MSS teikimo europinių sistemų operatorių atrankos (OL L 149, 2009, p. 65, toliau – Sprendimas dėl atrankos), kuriuo atrinko du kandidatus: Inmarsat Ventures Ltd (toliau – Inmarsat) ir Solaris Mobile Ltd (dabar – EchoStar Mobile Ltd, toliau – EchoStar), įstojusias į bylą šalis, palaikančias Komisijos reikalavimus.

9

Ieškovė ViaSat, Inc., kaip pati teigia, yra bendrovė, teikianti didelę komunikacijos sprendimų pasiūlą įmonėms, privatiems asmenims ir vyriausybėms. Šiuo metu ji teikia palydovinio prisijungimo paslaugas orlaiviuose Jungtinėse Amerikos Valstijose ir siekia, be kita ko, pasitelkdama kartu su Eutelsat SA, ieškovės reikalavimų palaikyti įstojusia į bylą šalimi, 2016 metais įsteigtą įmonę, teikti tokias pačias paslaugas visoje Sąjungoje ir pagrindiniuose oro keliuose, jungiančiuose Šiaurės Ameriką ir Europą.

10

Inmarsat, viena iš operatorių, atrinkta po bendros MSS teikimo atrankos procedūros, sukūrė sistemą, leidžiančią teikti ryšio paslaugas virš Europos skrendančiuose orlaiviuose naudojant sistemą, vadinamą European Aviation Network (toliau – EAN sistema), kurios veikimas paremtas antžeminėmis stotimis ir palydoviniais elementais.

11

Inmarsat paprašė nacionalinių reguliavimo institucijų (toliau – NRI) išduoti leidimus, būtinus norint eksploatuoti EAN sistemą naudojant Sprendime dėl atrankos jai priskirtą dažnį.

12

2016 m. rugpjūčio 2 d. ieškovė nusiuntė Komisijai raštą, kuriame prašė imtis veiksmų, kad užkirstų kelią NRI suteikti Inmarsat leidimą naudoti 2 GHz dažnių juostą EAN sistemai įgyvendinti, kol nėra naujo kvietimo teikti paraiškas pagal bendrą atrankos procedūrą, numatytą MSS sprendimo 3–6 straipsniuose, kad būtų užtikrintas suderintas rezultatas. Šiuo klausimu ieškovė iš esmės teigė, kad minėta sistema reiškia visiškai naują 2 GHz dažnių juostos naudojimą, nes ja siekiama iš esmės kitokių tikslų nei numatytieji minėtame sprendime ir vykdant šią bendrą atrankos procedūrą, t. y. teikti Europos MSS, suteikiančias visuotinį ryšį.

13

2016 m. spalio 31 d. elektroniniu laišku Komisija atsakė į 2016 m. rugpjūčio 2 d. ieškovės laišką ir nurodė, kad ji nepriėmė sprendimo dėl prašymo leisti vienam iš atrinktų operatorių naudoti 2 GHz dažnių juostą MSS teikti; šį klausimą „bet kuriuo atveju“ turi nagrinėti kompetentingos nacionalinės institucijos.

14

Kadangi 2016 m. spalio 31 d. Komisijos atsakymas ieškovės netenkino, 2016 m. gruodžio 22 d. ji Komisijai išsiuntė raštą, kuriame prašė išreikšti savo poziciją po to, kai 2016 m. rugpjūčio 2 d. rašte buvo paraginta įvykdyti jai pagal ESS 17 straipsnį, MSS sprendimo 9 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą ir 22 konstatuojamąją dalį, Leidimų direktyvos 5 straipsnio 2 dalį ir 24 bei 35 konstatuojamąsias dalis ir Pagrindų direktyvos 19 straipsnį tenkančią pareigą imtis veiksmų.

15

2017 m. vasario 14 d. ir 21 d. raštais Komisija atsakė į 2016 m. gruodžio 22 d. ieškovės raštą.

16

2017 m. vasario 14 d. rašte Komisija patvirtino, kad, kaip jau nurodė ieškovei savo 2016 m. spalio 31 d. elektroniniame laiške, ji nepriėmė sprendimo dėl prašymo išduoti leidimą naudoti 2 GHz dažnių juostą vieno iš atrinktų operatorių sistemoms, teikiančioms MSS, šį klausimą „bet kuriuo atveju“ turi nagrinėti kompetentingos nacionalinės institucijos. Be to, ji nurodė, pirma, kad nors ji kontroliuoja rinkų ir teisės aktų raidą šiuo klausimu, be kita ko, Ryšių komitete ir minėto komiteto MSS darbo grupėje, reikalavimų vykdymo užtikrinimo priemonės, susijusios su sistemomis, teikiančiomis MSS, ir jų operatoriais, priimamos nacionaliniu lygiu ir, antra, kad pagal Įgyvendinimo reglamentą ji tik palengvina valstybių narių bendradarbiavimą. Ji pridūrė, kad nebuvo numatyta iš naujo apibrėžti MSS sprendime 2 GHz dažnių juostos naudojimo tikslo ir kad ji nenustatė aplinkybės, dėl kurios būtų galima pradėti procedūrą dėl įsipareigojimų nevykdymo prieš valstybę narę dėl realių ar galimų nacionalinių priemonių MSS sprendimo reglamentuojamoje srityje, kiek tai susiję su šių nacionalinių institucijų leidimų išdavimo ar vykdymo funkcijų vykdymu pagal šį sprendimą.

17

2017 m. vasario 21 d. rašte Komisija patikslino, kad taikytini teisės aktai nesuteikia jai specialių įgaliojimų šiuo klausimu ir kad dėl to ji negali imtis veiksmų, kad priimtų sprendimą, užkertantį kelią valstybei narei leisti Inmarsat naudoti 2 GHz dažnių juostos spektrą tam, kad būtų galima rasti oras–žemė sprendimus dėl ryšio paslaugų skrendant.

18

2017 m. balandžio 24 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovės ieškinį.

19

2017 m. liepos 18 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Eutelsat prašymą leisti įstoti į bylą palaikyti ieškovės reikalavimų. 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartimi Bendrojo Teismo antrosios kolegijos pirmininkas leido jai įstoti į bylą. Eutelsat pateikė savo paaiškinimą, o per nustatytą terminą pagrindinės šalys dėl jo pateikė pastabas.

20

2017 m. rugpjūčio 10 d. Nyderlandų Karalystė Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė dokumentą, kuriuo paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti ieškovės reikalavimų. 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartimi Bendrojo Teismo antrosios kolegijos pirmininkas leido jai įstoti į bylą. Nyderlandų Karalystė pateikė savo paaiškinimą, o per nustatytą terminą pagrindinės šalys dėl jo pateikė pastabas.

21

2017 m. rugpjūčio 22 d. ir rugpjūčio 23 d. atitinkamai Inmarsat ir EchoStar Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė dokumentus, kuriais paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų. 2017 m. spalio 11 d. nutartimis Bendrojo Teismo antrosios kolegijos pirmininkas patenkino šiuos prašymus leisti įstoti į bylą. Inmarsat ir EchoStar pateikė savo paaiškinimus, o per nustatytus terminus pagrindinės šalys dėl jų pateikė pastabas.

22

Ieškovė, palaikoma Nyderlandų Karalystės ir Eutelsat, Bendrojo Teismo prašo:

23

Komisija, palaikoma EchoStar ir Inmarsat, Bendrojo Teismo prašo:

24

2019 m. balandžio 10 d. sprendimu Bendrojo Teismo antroji kolegija (ankstesnės sudėties) sustabdė šią bylą pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 69 straipsnio a ir d punktus, kol bus paskelbtas sprendimas byloje C‑100/19. 2020 m. kovo 5 d. paskelbus Sprendimą Viasat UK ir Viasat (C‑100/19, EU:C:2020:174) procesas šioje byloje buvo atnaujintas.

25

Remiantis Procedūros reglamento 27 straipsnio 5 dalimi, pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į dešimtąją kolegiją ir jai dėl šios priežasties buvo paskirta ši byla.

26

Dešimtosios kolegijos siūlymu Bendrasis Teismas, taikydamas Procedūros reglamento 28 straipsnį, nusprendė perduoti bylą nagrinėti išplėstinei kolegijai.

27

Remdamasis teisėjo pranešėjo siūlymu Bendrasis Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas Procedūros reglamento 89 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, paprašė šalių atsakyti į rašytinius klausimus. Šalys per nustatytą terminą įvykdė šį prašymą.

28

Visų pirma manydama, kad Komisija nenutraukė tariamo neveikimo, ieškovė prašo konstatuoti Komisijos neveikimą.

29

Manydama, kad Komisija padarė aiškinimo klaidų, kiek tai susiję su jos įgaliojimų MSS srityje apimtimi, ieškovė subsidiariai prašo panaikinti sprendimą, esantį 2017 m. vasario 14 d. ir 21 d. Komisijos raštuose, adresuotuose ieškovei, atsakant į jos 2016 m. gruodžio 22 d. raštą.

30

Ieškovė teigia, kad Komisija neteisėtai nesiėmė būtinų priemonių, kad būtų užkirstas kelias 2 GHz dažnių juostos naudojimui, kuris tariamai skiriasi nuo to, dėl kurio buvo vykdoma bendra atrankos procedūra, ir kad būtų išsaugota suderinta Europos MSS vidaus rinka, užtikrinanti universalų ryšį šioje dažnių juostoje.

31

Pirmiausia Komisija ginčija prašymo dėl neveikimo priimtinumą. Ji subsidiariai nurodo, kad ši prašymas yra nepagrįstas.

32

Kiek tai susiję su prašymo dėl neveikimo priimtinumu, Komisija, palaikoma Inmarsat, teigia, kad, pirma, ieškovei paraginus imtis veiksmų, ji išreiškė poziciją ir, antra, šio prašymo dalykas neatitinka oficialaus pranešimo dalyko, nes iš esmės ji nebuvo formaliai raginama priimti aktą dėl Inmarsat, kad užkirstų kelią naudotis 2 GHz dažnių juosta, arba imtis veiksmų, kad būtų išvengta vidaus rinkos suskaidymo, todėl ji negalėjo išreikši savo pozicijos šiuo klausimu. Ji teigia, kad aiškiai apibrėžė savo poziciją po to, kai ieškovė ją paragino imtis veiksmų, nors po tokio atsakymo nebuvo priimtos ieškovės prašomos priemonės. Galiausiai, Komisija teigia, kad prašymas dėl neveikimo taip pat nepriimtinas, nes tam tikri aktai, kuriuos ji gali priimti pagal raginimą imtis veiksmų, priskiriami jos diskrecijai, ir kad bet kuriuo atveju tokie aktai nėra tiesiogiai ir konkrečiai susiję su ieškove.

33

Šiuo klausimu reikia nustatyti, koks šiuo atveju yra ieškovės raginimo imtis veiksmų tikslas. Iš tiesų šiuo oficialiu pranešimu siekiama apibrėžti prašymo dėl neveikimo pateikimo aplinkybes, jei Komisija neišreikštų savo pozicijos. Be to, tokio tikslo nustatymas leidžia, be kita ko, patikrinti, ar Komisija iš tikrųjų išreiškė poziciją po minėto raginimo imtis veiksmų.

34

Pirma, Komisija teigia, kad 2016 m. gruodžio 22 d. rašte ieškovė paragino ją adresuoti bet kokios formos aktą (sprendimą ar nuomonę) NRI, kad joms būtų užkirstas kelias išduoti leidimus Inmarsat naudoti 2 GHz dažnių juostą tam tikrais būdais, o šiuo prašymu dėl neveikimo ji prašo Bendrojo Teismo konstatuoti, kad Komisija nesiėmė priemonių, skirtų užkirsti kelią kitokiam šios dažnių juostos naudojimui. Dėl pastarojo atvejo, Komisijos teigimu, gali būti reikalingas visuotinai taikomas aktas arba individualiai Inmarsat skirtas aktas, abiem atvejais reikėtų vertinti labai skirtingas aplinkybes.

35

Antra, Komisija teigia, kad ieškovė prašo Bendrojo Teismo konstatuoti, jog ji neteisėtai nesiėmė priemonių, kad būtų išsaugota suderinta Europos MSS vidaus rinka, susijusi su 2 GHz dažnių juosta, užtikrinančioje universalų ryšį, nors ji nebuvo aiškiai paraginta imtis veiksmų šiuo klausimu. Ji teigia, kad 2016 m. gruodžio 22 d. ieškovės rašte nepateikta reikiamos informacijos, kad ji galėtų išreikšti poziciją priimdama sprendimą ar pasiūlydama sprendimo projektą Sąjungos teisės aktų leidėjams, kad būtų išvengta vidaus rinkos suskaidymo, nes tame rašte šiuo klausimu nėra jokios nuorodos. Ieškovė turi konkrečiai išdėstyti tokio sprendimo turinį.

36

Ieškovė teigia, kad oficialiam pranešimui netaikoma specialios formos sąlyga ir kad 2016 m. gruodžio 22 d. rašte Komisijai nusiųstas oficialus pranešimas yra pakankamai tikslus, kad Komisija, be kita ko, atsižvelgdama į aiškų 2016 m. rugpjūčio 2 d. rašto tekstą, konkrečiai žinotų sprendimo, kurį ji ragino priimti, turinį.

37

Be to, ieškovė tvirtina, kad 2016 m. gruodžio 22 d. rašte ji išanalizavo pareigas, kurios pagal Sutartis tenka Komisijai užtikrinant „tinkamą bendrosios rinkos veikimą“, ir jos įgaliojimus „ištaisyti [vidaus rinkos] kliūtis“, kurių galėtų atsirasti, kai, kaip šiuo atveju, gali skirtis NRI pozicijos.

38

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal SESV 265 straipsnio antrą pastraipą ieškinys dėl neveikimo yra priimtinas tiktai tuo atveju, jeigu ta institucija buvo pirmiau paraginta imtis atitinkamų veiksmų. Šis institucijai skirtas oficialus pranešimas yra esminis formalumas ir juo siekiama pradėti skaičiuoti dviejų mėnesių terminą, per kurį institucija privalo pareikšti tam tikrą poziciją ir apibrėžti ribas, kurių laikantis galės būti pareikštas ieškinys tuo atveju, jei institucija neišreikštų savo pozicijos. Nors jam ir netaikoma konkreti formos sąlyga, vis dėlto būtina, kad oficialus pranešimas būtų pakankamai aiškus ir tikslus, kad Komisija galėtų konkrečiai žinoti sprendimo, kurį jos prašoma priimti, turinį, ir parodytų, kad juo siekiama priversti ją išreikšti poziciją (žr. 1999 m. birželio 3 d. Sprendimo TF1 / Komisija, T‑17/96, EU:T:1999:119, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Ryanair / Komisija, T‑442/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:547, 22 punktą).

39

Vis dėlto ieškinio dėl neveikimo ir oficialaus pranešimo nuostatos neturi būti vienodos. Iš tiesų pareikšdama tokį ieškinį ieškovė negali prašyti Bendrojo Teismo nurodyti Komisijai priimti sprendimą, kuris nebuvo priimtas, o tik prireikus konstatuoti, kad ji pažeidė Sutartį, nepriėmusi prašomų priemonių, nesilaikydama jai tenkančių pareigų (šiuo klausimu žr. 2000 m. birželio 8 d. Sprendimo Camar ir Tico / Komisija ir Taryba, T‑79/96, T‑260/97 ir T‑117/98, EU:T:2000:147, 67 punktą). Vadinasi, pats ieškinio pobūdis nereikalauja, kad ieškovė, pateikdama savo reikalavimus Bendrajam Teismui, naudotų tas pačias nuostatas kaip ir Komisijai skirtame oficialiame pranešime.

40

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ieškovės raginimo imtis veiksmų tikslas matyti, be kita ko, iš jos 2016 m. gruodžio 22 d. rašto pavadinimo, kuris suformuluotas taip:

„Pagal SESV 265 straipsnio antrą pastraipą pateiktas oficialus pranešimas, kuriuo Komisija raginama <…> patenkinti 2016 m. rugpjūčio 2 d. [ieškovės] prašymą priimti galutinį sprendimą, kad būtų užkirstas kelias [NRI] priimti palankų sprendimą dėl Inmarsat prašymo leisti naudoti [2 GHz dažnių] juostos spektrą, kad būtų galima taikyti oras–žemė sprendimus ryšio paslaugoms skrendant.“

41

Be to, išdėsčiusi visas teisės taisykles, kuriomis remdamasi ji mano, kad Komisija privalo imtis veiksmų, ieškovė pakartoja nagrinėjamą prašymą, nors ir skirtingai, tačiau iš esmės panašiai:

„Taigi [ieškovė] prašė Komisijos imtis skubių priemonių <…>, kad būtų užkirstas kelias NRI leisti Inmarsat naudoti [2 GHz dažnių] juostos spektrą ryšio paslaugoms skrendant, neskelbiant naujo konkurso dėl teisės naudotis šiuo spektru suteikimo.“

42

Be to, 2016 m. gruodžio 22 d. rašte ieškovė aiškiai ir formaliai paprašė Komisijos patenkinti pateiktą prašymą. Šiomis aplinkybėmis minėtas raštas turi būti aiškinamas kaip prilygstantis oficialiam pranešimui, kaip tai suprantama pagal SESV 265 straipsnį, atsižvelgiant į visus 2016 m. rugpjūčio 2 d. rašte išsamiai nurodytus aspektus (šiuo klausimu žr. 1999 m. birželio 3 d. Sprendimo TF1 / Komisija, T‑17/96, EU:T:1999:119, 42 punktą).

43

Taigi reikia išnagrinėti, ar 2016 m. gruodžio 22 d. Komisijai adresuotame oficialiame pranešime, aiškinamame atsižvelgiant į 2016 m. rugpjūčio 2 d. ieškovės raštą, yra pakankamai aiškus ir tikslus raginimas imtis veiksmų, kad būtų užkirstas kelias „iš esmės kitaip“ naudoti 2 GHz dažnių juostą ir suskaidyti vidaus rinką, kad Komisija galėtų konkrečiai žinoti sprendimo, kurį jos prašoma priimti, turinį, ir ar iš šio raginimo imtis veiksmų matyti, kad juo siekiama įpareigoti Komisiją išreikšti poziciją, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 38 punkte primintą jurisprudenciją.

44

Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti, kad 2016 m. rugpjūčio 2 d. rašte ieškovė, be kita ko, išreiškė nuomonę, kad jeigu NRI suteiktų Inmarsat leidimus EAN sistemai, tai „iš esmės būtų kitas“ 2 GHz juostos naudojimas nei tas, kurį numatė Sąjungos teisės aktų leidėjas.

45

Taigi, priešingai, nei iš esmės teigia Komisija, kai ieškovė Bendrojo Teismo prašo konstatuoti Komisijos neveikimą, nes ši nesiėmė priemonių, kad „užkirstų kelią NRI be jokio koordinavimo išduoti leidimą Inmarsat naudoti 2 GHz juostą daugiausia oras–žemė tinklams“ ir užkirstų kelią „iš esmės kitokiam“ 2 GHz juostos naudojimui, toks prašymas neperžengia ieškinio dėl neveikimo, kuris galėjo būti pareikštas, ribų, nustatytų Komisijai adresuotu 2016 m. gruodžio 22 d. oficialiu pranešimu, siejamu su ieškovės 2016 m. rugpjūčio 2 d. raštu.

46

Tas pats pasakytina apie ieškovės prašymą, kuriuo siekiama, kad Bendrasis Teismas konstatuotų, jog Komisija neteisėtai „neužkirto kelio kitokiam 2 GHz dažnių juostos naudojimui“.

47

Vis dėlto, kaip teigia Komisija, prašymas dėl neveikimo yra nepriimtinas tiek, kiek ieškovė Bendrojo Teismo prašo pripažinti, kad Komisija neteisėtai nepriėmė akto, konkrečiai skirto Inmarsat, kuriuo siekiama neleisti jai naudotis 2 GHz dažnių juosta jos oras–žemė sistemai, užtikrinančiai ryšį orlaiviuose. Atsakydama į Bendrojo Teismo rašytinį klausimą ir per teismo posėdį, ieškovė nurodė, kad vienas iš aktų, kuriuos Komisija turi įgaliojimus priimti pagal raginimą imtis veiksmų, yra Inmarsat skirtas „oficialus pranešimas“, draudžiantis naudoti 2 GHz dažnių juostą EAN sistemai eksploatuoti. Tačiau nei 2016 m. gruodžio 22 d. Komisijai adresuotame oficialiame pranešime, nei 2016 m. rugpjūčio 2 d. rašte, į kurį Komisija daro nuorodą, ieškovė neragino Komisijos priimti tokį Inmarsat skirtą aktą. Raginimas imtis veiksmų šiuo klausimu taip pat negali būti kildinamas iš konteksto, kuriam esant ieškovė Komisijai adresavo minėtą oficialų pranešimą ir laišką, jie buvo aiškiai susiję su teisės akto, kuriuo siekiama užkirsti kelią NRI išduoti leidimus Inmarsat, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad šios dažnių juostos naudojimas, kaip teigia ieškovė, neatitinka suderintų tikslų ir sprendimo dėl atrankos, priėmimu.

48

Taigi Komisijos nurodytas nepriimtinumo pagrindas, grindžiamas tuo, kad šio prašymo dalykas neatitinka oficialaus pranešimo dalyko, yra iš dalies pagrįstas.

49

Antra, reikia pažymėti, kad ieškovės Komisijai adresuotas oficialus pranešimas grindžiamas prielaida, kad Komisija privalo imtis veiksmų, kai egzistuoja pavojus, kad bus pakenkta MSS vidaus rinkos suderinimui. Šiuo klausimu ieškovė rėmėsi ESS 17 straipsniu ir Komisijos, kaip „Sutarčių sergėtojos“, pareiga užtikrinti Sąjungos teisės laikymąsi, taip pat įgaliojimais, kuriuos, jos nuomone, Komisija turi pagal Pagrindų direktyvos 19 straipsnį ir Leidimų direktyvos 35 konstatuojamąją dalį, kad galėtų prižiūrėti MSS vidaus rinkos veikimą.

50

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal jurisprudenciją oficialiame pranešime turi būti pateikta informacija apie prašomo priimti dokumento turinį, tačiau nereikalaujama, kad ši formuluotė tiksliai nurodytų prašomą priimti dokumentą (šiuo klausimu žr. 1970 m. liepos 8 d. Sprendimo Hake / Komisija, 75/69, EU:C:1970:65, 4–10 punktus ir 1985 m. gegužės 22 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, 13/83, EU:C:1985:220, 35–37 punktus).

51

Nagrinėjamu atveju Komisija iš 2016 m. gruodžio 22 d. jai adresuoto oficialaus pranešimo, siejamo su 2016 m. rugpjūčio 2 d. ieškovės raštu, galėjo suprasti, kad aktu, kurį ieškovė prašė jos priimti, turėjo būti išsaugota 2 GHz dažnių juostos naudojimo MSS teikti vidaus rinka, kokia ji buvo nustatyta taikytinuose teisės aktuose. Be to, reikia pažymėti, kaip tai padarė ieškovė, kad 2017 m. vasario 21 d. rašte Komisija atsakė, jog jos tarnybos „stebi rinkos ir reglamentavimo pokyčius“.

52

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirma, priešingai, nei teigia Komisija, oficialus pranešimas buvo pakankamai tikslus ir aiškus, kiek tai susiję su akto, kurį ji buvo paprašyta priimti, turiniu, kad jai būtų suteikta galimybė nuspręsti dėl veiksmų, kurių reikia imtis siekiant užkirsti kelią NRI išduoti leidimus Inmarsat, kad būtų apsaugota MSS vidaus rinka.

53

Antra, prašymas dėl neveikimo yra nepriimtinas tiek, kiek ieškovė Bendrojo Teismo prašo pripažinti, kad Komisija neteisėtai nepriėmė akto, konkrečiai skirto Inmarsat, kuriuo siekiama neleisti jai naudotis 2 GHz dažnių juosta jos oras–žemė sistemai, užtikrinančiai ryšį orlaiviuose.

54

Komisija tvirtina, kad 2017 m. vasario 14 d. ir 21 d. raštuose ji išreiškė poziciją po to, kai ieškovė paragino ją priimti teisės aktą, kad būtų užkirstas kelias NRI išduoti Inmarsat leidimus naudoti 2 GHz dažnių juostos spektrą teikiant oras–žemė sprendimus dėl ryšio paslaugų skrendant. Ji teigia, kad po minėto raginimo imtis veiksmų aiškiai apibrėžė savo poziciją, nors paskui nebuvo priimtos ieškovės prašytos priemonės.

55

Dublike ieškovė ginčija Komisijos argumentus ir teigia, kad Komisijos 2017 m. vasario 14 d. ir 21 d. raštuose pateiktas atsakymas dėl raginimo imtis veiksmų prilygsta neveikimui. Vis dėlto atsakydama į Bendrojo Teismo raštu pateiktus klausimus ji nurodė, jog „neginčijama, kad [minėtuose raštuose] Komisija [išreiškė] savo poziciją ir kad ši pozicija [prilygo] [jos raginimo imtis veiksmų] atmetimui“. Per teismo posėdį Bendrojo Teismo paklausta, ieškovė patvirtino, kad nebeginčija, jog Komisija išreiškė poziciją po to, kai buvo paraginta imtis veiksmų, ir tai buvo pažymėta teismo posėdžio protokole.

56

Šiuo klausimu reikia priminti, kad SESV 265 straipsnio antroje pastraipoje numatyta, kad „[i]eškinys priimamas tiktai tuo atveju, jeigu ta institucija, įstaiga ar organas buvo pirmiau paragintas imtis atitinkamų veiksmų. Jei per du mėnesius po tokio paraginimo ta institucija, įstaiga ar organas neapibrėžia savo pozicijos, ieškinys gali būti pateikiamas per kitus du mėnesius.“

57

Remiantis suformuota jurisprudencija, SESV 265 straipsnyje nustatytos ieškinio dėl neveikimo priimtinumo sąlygos yra neįvykdytos, jei institucija, kurios prašoma imtis veiksmų, išreiškė poziciją po šio raginimo prieš tai, kai buvo pareikštas ieškinys (žr. 2016 m. liepos 21 d. Sprendimo Nutria / Komisija, T‑832/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:428, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

58

Nagrinėjamu atveju iš 2017 m. vasario 14 d. ir 21 d. Komisijos raštų matyti, kad, ieškovei paprašius imtis priemonių, kuriomis siekiama neleisti NRI išduoti Inmarsat leidimų naudoti 2 GHz dažnių juostą EAN sistemai eksploatuoti, kad būtų apsaugota vidaus rinka, sukurta suderinus šios dažnių juostos naudojimą MSS teikti, Komisija nusprendė neturinti įgaliojimų veikti. Taigi tai yra atsisakymas imtis veiksmų.

59

Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad negalima nustatyti institucijos neveikimo ne tik tada, kai ji priima ieškovą tenkinantį teisės aktą, bet ir tada, kai ji atsisako priimti tokį aktą ir atsako į jai pateiktą prašymą, nurodydama priežastis, dėl kurių ji mano nesant reikalinga priimti minėto akto, arba nurodydama, kad ji neturi įgaliojimų tai padaryti (žr. 2017 m. gruodžio 7 d. Nutarties Techniplan / Komisija, T‑853/16, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:928, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat šiuo klausimu žr. 1972 m. kovo 8 d. Sprendimo Nordgetreide / Komisija, 42/71, EU:C:1972:16, 4 punktą ir 1992 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Buckl ir kt. / Komisija, C‑15/91 ir C‑108/91, EU:C:1992:454, 15 ir 20 punktus bei 2005 m. gruodžio 8 d. Nutarties Campailla / Komisija, C‑211/05 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2005:760, 17 punktą).

60

Taigi atitinkamos institucijos aiškus atsisakymas imtis veiksmų pagal raginimą atitinka jos pozicijos išreiškimą, kuriuo užbaigiamas neveikimas (2005 m. gegužės 4 d. Nutarties Holcim (France) / Komisija, T‑86/03, EU:T:2005:157, 36 punktas ir 2016 m. liepos 21 d. Sprendimo Nutria / Komisija, T‑832/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:428, 44 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2013 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑196/12, EU:C:2013:753, 22–31 punktus).

61

Vadinasi, reikia konstatuoti, kad šioje byloje Komisija nutraukė neveikimą, kuriuo buvo kaltinama, prieš tai, kai buvo pareikštas ieškinys. Šiomis aplinkybėmis prašymą dėl neveikimo reikia atmesti kaip nepriimtiną.

62

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nebūtina nagrinėti Komisijos argumento, kad prašymas dėl neveikimo yra nepriimtinas, nes tam tikri aktai, kuriuos ji gali priimti pagal ieškovės raginimą imtis veiksmų, priklauso jos diskrecijai, taigi negali būti tokio prašymo dalykas, ir kad bet kuriuo atveju tokie aktai nėra tiesiogiai ir konkrečiai susiję su ieškove.

63

Ieškovė teigia, kad 2017 m. vasario 14 d. ir 21 d. Komisijos jai adresuotuose raštuose ši padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad tik valstybės narės gali priimti sprendimus išduoti leidimus atrinktiems operatoriams eksploatuoti dažnius 2 GHz dažnių juostoje ir vykdyti šiuos leidimus. Ji teigia, kad Komisija turi įgaliojimus imtis tinkamų priemonių, kad užkirstų kelią valstybėms narėms išduoti leidimus Inmarsat ir kad būtų išvengta MSS vidaus rinkos suskaidymo.

64

Komisija mano, kad prašymas panaikinti yra nepriimtinas, be kita ko, dėl to, kad jos 2017 m. vasario 14 d. ir 21 d. raštai nėra privalomo pobūdžio ir savaime nėra aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio pirmą pastraipą.

65

Komisija subsidiariai teigia, kad prašymas panaikinti yra nepagrįstas, nes ji neturi įgaliojimų priimti ieškovės prašomų aktų, todėl 2017 m. vasario 14 d. ir 21 d. raštuose atsakydama į raginimą imtis veiksmų ji nepadarė teisės klaidos.

66

Komisija, palaikoma Inmarsat, teigia, kad jos 2017 m. vasario 14 d. ir 21 d. raštai nėra aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio pirmą pastraipą. Remdamasi jurisprudencija ji mano, kad tuose raštuose yra, pirma, paprasčiausia ieškovei skirta informacija, kuria remdamasi Komisija, „atsakydama į prašymą išduoti leidimą MSS“, nepriėmė sprendimo, ir, antra, teisinė nuomonė, kad toks sprendimas bet kuriuo atveju priklauso kompetentingų nacionalinių valdžios institucijų prerogatyvoms. Be to, ji mano, jog ieškovės požiūris, kad šie raštai paveikia jos teisinę padėtį, yra spekuliatyvus, nes grindžiamas įvairiomis prielaidomis.

67

Ieškovė, palaikoma Nyderlandų Karalystės, mano, kad 2017 m. vasario 14 d. ir 21 d. Komisijos raštuose yra sprendimas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo. Jos teigimu, šiuose raštuose pateikiama galutinė Komisijos pozicija, t. y. atsisakymas veikti ieškovei paprašius imtis priemonių, kuriomis siekiama užkirsti kelią NRI išduoti Inmarsat leidimus naudoti 2 GHz dažnių juostą EAN sistemai eksploatuoti, siekiant apsaugoti vidaus rinką, sukurtą suderinus šios dažnių juostos naudojimą MSS teikti.

68

Pagal suformuotą jurisprudenciją tik priemonės, sukeliančios privalomų teisinių pasekmių, galinčių paveikti trečiųjų asmenų interesus, iš esmės pakeisdamos jų teisinę padėtį, yra aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo (1971 m. kovo 31 d. Sprendimo Komisija / Taryba, 22/70, EU:C:1971:32, 42 punktas; 1994 m. kovo 2 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑316/91, EU:C:1994:76, 8 punktas ir 2011 m. spalio 13 d. Sprendimo Deutsche Post ir Vokietija / Komisija, C‑463/10 P ir C‑475/10 P, EU:C:2011:656, 36 punktas).

69

Siekiant nustatyti, ar aktas arba sprendimas, kurį prašoma panaikinti, sukelia tokių pasekmių, reikia remtis jo esme (1981 m. lapkričio 11 d. Sprendimo IBM / Komisija, 60/81, EU:C:1981:264, 9 punktas) ir jo autorių ketinimais kvalifikuojant šiuos aktus (2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Athinaïki Techniki / Komisija, C‑521/06 P, EU:C:2008:422, 42 punktas ir 2010 m. sausio 26 d. Sprendimo Internationaler Hilfsfonds / Komisija, C‑362/08 P, EU:C:2010:40, 52 punktas). Vis dėlto priimto akto arba sprendimo forma iš esmės nėra svarbi ieškinio dėl panaikinimo priimtinumui (šiuo klausimu žr. 1981 m. lapkričio 11 d. Sprendimo IBM /Komisija, 60/81, EU:C:1981:264, 9 punktą ir 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Le Pen / Parlamentas, C‑208/03 P, EU:C:2005:429, 46 punktą).

70

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš šio sprendimo 58–60 punktų, Komisija, ieškovei ją paraginus imtis priemonių, kuriomis siekiama užkirsti kelią NRI išduoti Inmarsat leidimus naudoti 2 GHz dažnių juostą EAN sistemai eksploatuoti, siekiant apsaugoti vidaus rinką, sukurtą suderinus šios dažnių juostos naudojimą MSS teikti, savo 2017 m. vasario 14 d. ir 21 d. raštuose nusprendė, kad negali imtis veiksmų, nes neturi įgaliojimų šiuo klausimu. Priešingai, nei teigia Komisija, šiuose raštuose pateikta ne paprasta informacija ar teisinė nuomonė, tačiau jie turi būti laikomi atsisakymu imtis veiksmų.

71

Šiuo klausimu reikia priminti, kad aptariamos institucijos atsisakymas imtis veiksmų pagal raginimą yra aktas, kurį galima ginčyti, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2005 m. gegužės 4 d. Nutarties Holcim (France) / Komisija, T‑86/03, EU:T:2005:157, 36 punktą; 2016 m. liepos 21 d. Sprendimo Nutria / Komisija, T‑832/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:428, 44 punktą ir 2017 m. gruodžio 7 d. Nutarties Techniplan / Komisija, T‑853/16, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:928, 20 punktą).

72

Vis dėlto iš suformuotos jurisprudencijos taip pat matyti, kad kai Komisijos aktas yra neigiamo pobūdžio, jis turi būti vertinamas atsižvelgiant į prašymo, į kurį juo atsakoma, pobūdį (1972 m. kovo 8 d. Sprendimo Nordgetreide / Komisija, 42/71, EU:C:1972:16, 5 punktas; 1992 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Buckl ir kt. / Komisija, C‑15/91 ir C‑108/91, EU:C:1992:454, 22 punktas ir 2007 m. kovo 13 d. Nutarties Arizona Chemical ir kt. / Komisija, C‑150/06 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2007:164, 22 punktas). Konkrečiai kalbant, atsisakymas yra aktas, dėl kurio gali būti pareikštas ieškinys dėl panaikinimo, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, jei pagal šią nuostatą būtų galima skųsti aktą, kurį institucija atsisakė priimti (1996 m. spalio 22 d. Sprendimo Salt Union / Komisija, T‑330/94, EU:T:1996:154, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; šiuo klausimu taip pat žr. 2007 m. kovo 13 d. Nutarties Arizona Chemical ir kt. / Komisija, C‑150/06 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2007:164, 23 punktą ir 2010 m. sausio 22 d. Nutarties Makhteshim-Agan Holding ir kt. / Komisija, C‑69/09 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2010:37, 46 punktą).

73

Taigi norint įvertinti, ar prašymas dėl panaikinimo, pateiktas dėl Komisijos atsisakymo imtis veiksmų ieškovei paprašius imtis priemonių, kuriomis siekiama neleisti NRI išduoti Inmarsat leidimus naudoti 2 GHz dažnių juostą EAN sistemos eksploatavimo tikslais, kad būtų apsaugota vidaus rinka, sukurta suderinus šios dažnių juostos naudojimą MSS teikti, yra priimtinas, reikia išnagrinėti, ar pats teisės aktas, kurį Komisija buvo raginama priimti, yra aktas, kurio teisėtumą gali tikrinti Bendrasis Teismas pagal SESV 263 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2007 m. kovo 13 d. Nutarties Arizona Chemical ir kt. / Komisija, C‑150/06 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2007:164, 23 punktą).

74

Šioje byloje šis klausimas susijęs su klausimu, ar Komisija turi įgaliojimus priimti tokį aktą. Siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju aktas, kurį Komisija atsisakė priimti dėl tariamo įgaliojimų neturėjimo, gali būti ginčijamas remiantis šio sprendimo 73 punkte priminta jurisprudencija, reikia, be kita ko, nustatyti, koks yra šio akto pobūdis, atsižvelgiant į ieškovės nurodytus įgaliojimus. Taigi pirmiausia reikia išnagrinėti Komisijos įgaliojimus priimti teisės aktą pagal raginimą imtis veiksmų. Jei ji turi reikiamus įgaliojimus, remiantis šio sprendimo 73 punkte priminta jurisprudencija, tada reikia išnagrinėti, ar Bendrasis Teismas gali tikrinti akto, kurį priimti ji turi įgaliojimus, teisėtumą. Jei atsakymas į vieną iš šių klausimų yra neigiamas, t. y. jei šiuo atveju Komisija neturi įgaliojimų arba jei ieškovė neturi teisės pareikšti ieškinio dėl akto, kurį Komisija turi įgaliojimus priimti, panaikinimo, prašymas dėl panaikinimo pirmuoju atveju turi būti atmestas kaip nepagrįstas, o antruoju atveju – kaip nepriimtinas, atsižvelgiant į šio sprendimo 73 punkte primintą jurisprudenciją. Vis dėlto, jei Komisija turi įgaliojimus priimti aktą, kurio turinio prašė ieškovė ir kurį ieškovė galėtų prašyti panaikinti pagal SESV 263 straipsnį, ieškinys turi būti patenkintas, nes Komisija atsisakė imtis veiksmų, manydama, kad ji neturi įgaliojimų.

75

Taigi 2017 m. vasario 14 d. ir 21 d. Komisijos raštuose išreikštas atsisakymo imtis veiksmų teisėtumas bus nagrinėjamas kartu nagrinėjant prašymo panaikinti tokį atsisakymą imtis veiksmų priimtinumą (šiuo klausimu žr. 1993 m. birželio 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑325/91, EU:C:1993:245, 11 punktą).

76

Be to, reikia priminti, kad Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas į kiekvienos bylos aplinkybes, turi teisę įvertinti, ar tinkamas teisingumo vykdymas pateisina ieškinio materialinių reikalavimų atmetimą, prieš tai nepriėmus sprendimo dėl Komisijos nurodyto ieškinio dėl panaikinimo nepriimtinumo pagrindo, grindžiamo ieškovės suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimu arba jos teisės pareikšti ieškinį dėl akto, kurį raginant imtis veiksmų buvo prašoma priimti, panaikinimo nebuvimu (šiuo klausimu žr. 2002 m. vasario 26 d. Sprendimo Taryba / Boehringer, C‑23/00 P, EU:C:2002:118, 52 punktą). Šioje byloje atsižvelgdamas į ryšį tarp ieškinio priimtinumo ir jo pagrįstumo Bendrasis Teismas mano, kad pirmiausia reikia nuspręsti dėl Komisijos įgaliojimų priimti teisės aktą, ieškovei jai pateikus raginimą imtis veiksmų, buvimo, nedarant poveikio šio sprendimo 107–112 ir 164–180 punktams.

77

Reikia priminti, kad 2016 m. gruodžio 22 d. rašte ieškovė aiškiai ir formaliai prašė Komisijos patenkinti jos 2016 m. rugpjūčio 2 d. rašte pateiktą prašymą imtis veiksmų, kad būtų užkirstas kelias NRI išduoti Inmarsat leidimus naudoti 2 GHz dažnių juostą EAN sistemai eksploatuoti, siekiant apsaugoti vidaus rinką, sukurtą suderinus šios dažnių juostos naudojimą MSS teikti.

78

Iš 2017 m. vasario 14 d. ir 21 d. Komisijos raštų iš esmės matyti trys atsakymo į ieškovės raginimą imtis veiksmų elementai. Pirma, Komisija nurodė, kad sprendimai dėl prašymų išduoti leidimą ir įgyvendinimo priemonių, susijusių su MSS ir jų operatoriais, priimami nacionaliniu lygmeniu. Antra, ji tvirtino, kad tik palengvino valstybių narių bendradarbiavimą pagal Įgyvendinimo sprendimą, ir nurodė, kad nenumatoma iš naujo apibrėžti 2 GHz dažnių naudojimo tikslo. Trečia, ji nusprendė, kad taikytinas teisinis pagrindas nesuteikia jai specialių įgaliojimų imtis veiksmų, kad užkirstų kelią valstybei narei suteikti Inmarsat leidimus naudoti 2 GHz dažnių juostos spektrą, kad ši galėtų teikti oras–žemė sprendimus dėl ryšio paslaugų skrendant.

79

Ieškovė, palaikoma Nyderlandų Karalystės ir Eutelsat, teigia, kad 2017 m. vasario 14 d. ir 21 d. raštais Komisija klaidingai teigė neturinti įgaliojimų imtis veiksmų po to, kai jai buvo pateiktas raginimas. Ieškovė taip pat nesutinka su tuo, kad ji negali pateikti prašymo panaikinti aktus, kuriuos Komisija turėjo įgaliojimus priimti.

80

Šiuo klausimu pirmiausia, kiek tai susiję su teisės akto, kurį Komisija privalo, kaip mano ieškovė, priimti po šios raginimo imtis veiksmų, pobūdžiu, ieškovė, atsakydama į Bendrojo Teismo raštu ir žodžiu pateiktus klausimus, iš esmės nurodė, kad Komisijos veiksmai gali būti išreikšti tokių aktų forma: akto, konkrečiai skirto Inmarsat, kuriuo siekiama uždrausti naudoti 2 GHz dažnių juostą EAN sistemai, tariamai nesuderinamai su MSS reglamentavimo sistema, eksploatuoti; akto, kuriuo panaikinama Sprendimu dėl atrankos jai suteikta nauda; akto, konkrečiai skirto NRI, kuriuo siekiama užkirsti joms kelią suteikti Inmarsat leidimus naudoti 2 GHz dažnių juostą EAN sistemai eksploatuoti, arba visuotinai taikomo akto, kuriuo siekiama apsaugoti 2 GHz dažnių juostos naudojimo tikslo suderinimą ir kuriuo būtų užkirstas kelias NRI suteikti tokius leidimus Inmarsat.

81

Šiuo klausimu visų pirma reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 47 punkto, raginime imtis veiksmų, kurį ieškovė pateikė Komisijai, nebuvo raginimo priimti aktą, kuris būtų konkrečiai skirtas Inmarsat ir kuriuo būtų uždrausta naudoti 2 GHz dažnių juostą EAN sistemai eksploatuoti. Taigi ieškovė negali pagrįstai ginčyti 2017 m. vasario 14 d. ir 21 d. Komisijos raštuose esančio sprendimo teisėtumo šiuo klausimu. Iš tiesų, kadangi ieškovė Komisijos neprašė priimti šio akto, Komisija nebūtinai turėjo priimti sprendimą šiuo klausimu.

82

Be to, ieškovė teigia, kad pažeisdama arba neteisingai aiškindama įgaliojimus, išplaukiančius iš, pirma, teisės aktų, susijusių su radijo spektro valdymu ir MSS, antra, iš bendrųjų teisės principų, susijusių su viešaisiais pirkimais, trečia, iš jai tenkančios pareigos užkirsti kelią vidaus rinkos suskaidymui, kad būtų užtikrintas MSS skirto 2 GHz dažnių juostos, skirtos MSS teikti, suderinimo iniciatyvos veiksmingumas, ir, ketvirta, iš ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto lojalaus bendradarbiavimo principo, Komisija padarė teisės klaidą, kai atsisakė priimti NRI skirtą individualų aktą arba visuotinai taikomą aktą. Galiausiai, ieškovė teigia, kad tokie įgaliojimai yra numanomi.

83

Ieškovės teigimu, EAN sistema, siūlanti oras–žemė sprendimus ryšiui skrydžio metu užtikrinti, dėl kurios Inmarsat prašo NRI leidimų, neatitinka nei Sprendime dėl suderinimo apibrėžtų 2 GHz dažnių juostos tikslų, nei Inmarsat įsipareigojimų, kuriuos ši prisiėmė per atrankos procedūrą ir kuriems įgyvendinti ji buvo pasirinkta, t. y. teikti MSS, kurios užtikrina visuotinį ryšį.

84

Ieškovė mano, kad nors MSS sprendimu įgaliojimai išduoti leidimus suteikiami NRI, įgaliojimai nustatyti MSS skirtus dažnius, apibrėžti tikslus, dėl kurių bus naudojamasi 2 GHz dažnių juosta, ir atrinkti operatorius pagal bendrą procedūrą išimtinai priklauso Komisijai, be kita ko, pagal MSS sprendimo II antraštinę dalį. Ieškovės, palaikomos Eutelsat, teigimu, valstybės narės suteiktas leidimas, leidžiantis Inmarsat pakeisti 2 GHz dažnių juostos naudojimą oras–žemė tinklui, yra akivaizdus piktnaudžiavimas Komisijai suteiktais įgaliojimais, ir taip iš naujo apibrėžiamos sąvokos „judriojo palydovinio ryšio sistemos“ ir „papildomi antžeminiai komponentai“, apibrėžtos MSS sprendime, taip pat sąlygose ir įpareigojimuose, kuriuos Komisija nustatė kvietime teikti kandidatūras ir Sprendime dėl atrankos.

85

Ieškovės teigimu, kadangi būtent Komisija priėmė Sprendimą dėl suderinimo ir Sprendimą dėl atrankos, ji turi prižiūrėti teisingą jų taikymą ir šiuo tikslu nuspręsti, kad Inmarsat pasiūlytas 2 GHz dažnių spektro naudojimas MSS teikti daugiausia antžeminiame tinkle yra esminis šios dažnių juostos suderinto naudojimo Sąjungos mastu pakeitimas. Šiuo klausimu, ieškovės ir Eutelsat nuomone, Komisija turėjo pranešti NRI, kad, pirma, šis naujas numatytas naudojimas nepatenka į minėto Inmarsat po atrankos procedūros pagal MSS sprendimą skirto spektro naudojimo taikymo sritį ir, antra, visi sprendimai dėl skirtingo šio spektro naudojimo turi būti priimami pagal „Sąjungos procedūrą“, t. y. paskelbus naują kvietimą teikti paraiškas.

86

Be to, ieškovė teigia, kad Įgyvendinimo sprendimas, kurį Komisija priėmė remdamasi MSS sprendimo 9 straipsnio 3 dalimi ir kuriuo ji remiasi 2017 m. vasario 14 d. rašte, tvirtindama, kad jos įgaliojimai dėl reikalavimų vykdymo užtikrinimo priemonių operatoriui, kuriam buvo suteiktas leidimas, yra apriboti veiksmų, kurių šiuo klausimu imtasi nacionaliniu lygmeniu, taikomas tik galimiems Įgaliojimo sprendimo 7 straipsnio 2 dalyje nurodytų bendrųjų sąlygų pažeidimams, nesusijusiems su minėto sprendimo III antraštinėje dalyje aprašytu „leidimų išdavimo“ etapu.

87

Taigi ieškovės teigimu, Komisija turėjo imtis veiksmų, kad užkirstų kelią nukrypimui nuo išimtinio 2 GHz dažnių juostos naudojimo, kuriam buvo suteiktas leidimas, remiantis suderinimo procesu ir po jo pradėta atrankos procedūra, apimties ir kriterijų.

88

Komisija, palaikoma Inmarsat ir EchoStar, teigia, kad pagal Sąjungos teisės aktus, taikomus MSS teikiančioms sistemoms, jai nesuteikiami įgaliojimai išduoti leidimus operatoriams dėl konkretaus dažnių juostos naudojimo. Šie įgaliojimai išimtinai priklauso NRI, kurios vienintelės yra kompetentingos išduoti leidimus atrinktiems kandidatams ir patvirtinti įgyvendinimo priemones, kad būtų užtikrintas bendrųjų sąlygų laikymasis.

89

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad radijo spektro valdymą ir MSS reglamentuojančiuose teisės aktuose numatytas aiškus kompetencijos paskirstymas tarp Komisijos ir valstybių narių.

90

Pirma, iš teisės aktų, susijusių su radijo spektro valdymu ir MSS, matyti, kad, kaip nurodo ieškovė, Komisija turi tam tikrus įgaliojimus priimti aktus, sukeliančius privalomų teisinių pasekmių. Iš tiesų Sprendimo dėl radijo spektro 4 straipsnio 3 dalimi Komisijai suteikti įgaliojimai nustatyti dažnių naudojimo prieinamumą ir tikslą, t. y. įgaliojimai, kuriais ji pasinaudojo, kiek tai susiję su 2 GHz dažnių juostos naudojimu MSS teikiančioms sistemoms, priimdama Sprendimą dėl suderinimo.

91

Pagal MSS sprendimo II antraštinę dalį Komisija taip pat turi išimtinius įgaliojimus, kaip teigia ieškovė, atrinkti MSS operatorius 2 GHz dažnių juostoje taikant bendrą atrankos procedūrą. Kaip per teismo posėdį atsakydama į Bendrojo Teismo klausimą patvirtino Komisija, per šią bendrą atrankos procedūrą ji, be kita ko, nustato, ar atsakyme į kvietimą teikti paraiškas siūloma sistema atitinka sistemos, teikiančios MSS, apibrėžimą, pateiktą minėto sprendimo 2 straipsnio 2 dalies a punkte. Iš tiesų, kaip matyti iš šios antraštinės dalies, Komisija rengia lyginamąją atrankos procedūrą judriojo palydovinio ryšio sistemų operatoriams atrinkti. Naudodamasi šia išimtine kompetencija Komisija priėmė sprendimą dėl atrankos, kuriuo ji atrinko Inmarsat ir Solaris (kuri vėliau tapo EchoStar) kaip sistemų, teikiančių MSS 2 GHz dažnių juostoje, operatorius (žr. šio sprendimo 8 punktą).

92

Antra, teisės aktuose, taikomuose MSS, valstybėms narėms suteikiama tam tikra išimtinė kompetencija. Taigi pirmiausia būtent kompetentingos nacionalinės institucijos, remdamosi MSS sprendimo III antraštine dalimi, išduoda leidimus Komisijos atrinktiems operatoriams naudoti radijo dažnius judriojo palydovinio ryšio sistemoms eksploatuoti.

93

Iš tiesų pagal MSS sprendimo 7 straipsnio 1 dalį tik valstybės narės turi užtikrinti, kad atrinkti kandidatai turėtų teisę naudoti konkrečius radijo dažnius, apibrėžtus Komisijos sprendime, ir teisę eksploatuoti judriojo palydovinio ryšio sistemą. Be to, pagal MSS sprendimo 8 straipsnio 1 dalį valstybės narės užtikrina, kad jų kompetentingos valdžios institucijos pagal II antraštinę dalį atrinktiems ir pagal to paties sprendimo 7 straipsnį gavusiems leidimus naudoti spektrą pareiškėjams išduotų leidimus, reikalingus papildomiems judriojo palydovinio ryšio sistemų antžeminiams komponentams diegti jų teritorijose.

94

Iš MSS sprendimo 7 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies formuluočių matyti, kad leidimo išdavimui pagal pirmąją iš šių nuostatų taikoma vienintelė sąlyga, t. y. kad operatorius, prašantis išduoti šį leidimą, būtų atrinktas pagal minėto sprendimo II antraštinę dalį, nors, remiantis minėto sprendimo 8 straipsnio 1 dalimi, leidimui taikomos dvi sąlygos, pagal kurias, be atrinkto operatoriaus statuso, leidimo prašantis asmuo turi turėti leidimą naudotis nagrinėjamu radijo spektru pagal MSS sprendimo 7 straipsnį (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2020 m. kovo 5 d. Sprendimo Viasat UK ir Viasat, C‑100/19, EU:C:2020:174, 46 punktą).

95

Vadinasi, MSS sprendimo 7 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies pažodinis aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad NRI negali atsisakyti išduoti leidimą pagal vieną iš šių nuostatų dėl to, kad sistema, kuriai prašoma išduoti leidimą, nėra judriojo palydovinio ryšio sistema arba kad atitinkamas operatorius nesilaikė per atrankos procedūrą prisiimto įsipareigojimo (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 5 d. Sprendimo Viasat UK ir Viasat, C‑100/19, EU:C:2020:174, 49 punktą). Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 91 punkto, prieš priimdama sprendimą dėl atrankos Komisija įvertina, ar operatoriaus, atsakant į kvietimą teikti paraiškas, siūloma sistema yra judriojo palydovinio ryšio sistema.

96

Darytina išvada, kad išduodamos leidimus NRI neturi jokios diskrecijos, taigi jos negali atmesti paraiškos, jeigu ją pateikė Komisijos atrinktas operatorius, ieškovė tai pripažįsta.

97

Ieškovė iš esmės teigia, kad tokia aplinkybė reiškia, jog Komisija privalo imtis veiksmų, kad būtų „apsaugoti“ jos išimtiniai įgaliojimai, ir taip užkirsti kelią tam, kad NRI suteiktų leidimus tuo atveju, jei sistema, dėl kurios eksploatavimo atrinktas operatorius prašo leidimo, būtų pakeista (taip nagrinėjamu atveju būtų dėl EAN sistemos), palyginti su sistema, kuriai įgyvendinti Komisija jį atrinko, ir jei nauja sistema neatitinka Sprendime dėl suderinimo ir MSS sprendime nustatytų tikslų ir įsipareigojimų, kuriuos nagrinėjamas operatorius prisiėmė vykstant atrankos procedūrai.

98

Šiuo klausimu, reikia pažymėti, kad valstybėms narėms buvo suteikta kompetencija kontroliuoti, ar laikomasi leidimams taikomų bendrųjų sąlygų, numatytų MSS sprendimo 7 straipsnio 2 dalyje ir 8 straipsnio 3 dalyje, ir atitinkamo operatoriaus per atrankos procedūrą prisiimtų įsipareigojimų, ir kad valstybėms narėms buvo suteikta kompetencija nustatyti sankcijas už galimus pažeidimus, nes Komisija šiuo klausimu turi tik koordinavimo įgaliojimus.

99

Iš tiesų, pirma, MSS sprendimo 9 straipsnyje numatyta NRI išduotiems leidimams taikomų bendrųjų sąlygų kontrolės sistema ir reikalavimų vykdymo užtikrinimo procedūra, kai atrinktas operatorius, kuriam išduotas leidimas, nesilaiko minėtų bendrųjų sąlygų. Šiuo klausimu MSS sprendimu įgaliojimai pirmiausia suteikti valstybėms narėms.

100

Taigi pagal MSS sprendimo 9 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą valstybės narės užtikrina, kad būtų laikomasi pagal minėto sprendimo 7 ir 8 straipsnius išduotuose leidimuose nustatytų bendrųjų sąlygų, o kai jų nesilaikoma, imasi reikiamų priemonių. MSS sprendimo 9 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta, kad nacionalinės reikalavimų vykdymo užtikrinimo taisyklės turi būti suderintos su Sąjungos teise, visų pirma Leidimų direktyvos 10 straipsniu.

101

Pagal Leidimų direktyvos 10 straipsnį NRI kontroliuoja ir prižiūri, kaip laikomasi sąlygų, kurios gali būti nustatytos bendrajam leidimui arba radijo dažnių naudojimo teisėms. Šiuo klausimu valstybės narės suteikia NRI teisę, be kita ko, nustatyti įmonėms, kurios nevykdo įsipareigojimo laikytis šių bendrųjų leidimų ar naudojimo sąlygų, atgrasomąsias finansines sankcijas arba nurodyti nutraukti ar atidėti teikimą paslaugos ar visų paslaugų, kurios itin apribotų konkurenciją, jeigu būtų toliau teikiamos.

102

Šio sprendimo 99–101 punktuose nurodytos nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į MSS sprendimo 21 konstatuojamąją dalį, pagal kurią sprendimai panaikinti leidimus teikti MSS ar naudoti papildomus antžeminius komponentus turi būti vykdomi nacionaliniu lygmeniu.

103

Antra, tarp bendrųjų sąlygų, taikomų leidimams pagal MSS sprendimo 7 straipsnio 1 dalį, kurių laikymąsi turi užtikrinti valstybės narės pagal to sprendimo 9 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą, be kita ko, yra to paties sprendimo 7 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta sąlyga, pagal kurią atrinkti kandidatai naudoja paskirtą radijo spektrą MSS teikti. Taigi MSS sprendimo 7 straipsnio 2 dalies a punktu, siejamu su minėto sprendimo 2 straipsnio 2 dalies a punkte pateikta apibrėžtimi, siekiama, kad valstybės narės stebėtų, kaip laikomasi dažnio paskyrimo MSS teikti tikslo, taigi ir kad būtų kontroliuojama, kad sistema, kuriai eksploatuoti naudojami minėti dažniai, yra MSS teikianti judriojo palydovinio ryšio sistema, o tai iš esmės pripažįsta ieškovė, kai ji teigia, kad 2GHz dažnių juostos suderinimo tikslas yra tas, kad „judriojo palydovinio ryšio sistemos“ teiktų MSS.

104

Be to, MSS sprendimo 7 straipsnio 1 dalyje numatytiems leidimams taip pat taikoma to sprendimo 7 straipsnio 2 dalies c punkte numatyta bendroji sąlyga, kuria remiantis atrinkti pareiškėjai laikosi visų savo paraiškose arba per Komisijos surengtą atrankos procedūrą prisiimtų įsipareigojimų.

105

Be to, pagal MSS sprendimo 8 straipsnio 1 dalį išduotiems leidimams taikoma, be kita ko, to sprendimo 8 straipsnio 3 dalies a punkte numatyta bendroji sąlyga, pagal kurią operatoriai naudoja radijo dažnius, skirtus papildomiems antžeminiams judriojo palydovinio ryšio sistemos elementams tiekti, ir minėto sprendimo 8 straipsnio 3 dalies b punkte numatyta sąlyga, pagal kurią papildomi antžeminiai elementai yra būtina judriojo palydovinio ryšio sistemos dalis ir jie valdomi laikantis palydovų išteklių ir tinklų valdymo tvarkos. Šios nuostatos, aiškinamos kartu su to paties sprendimo 2 straipsnio 2 dalies b punkte pateikta apibrėžtimi, leidžia valstybėms narėms stebėti ir kontroliuoti, ar atrinkti operatoriai užtikrina, be kita ko, papildomų antžeminių elementų vaidmenį judriojo palydovinio ryšio sistemoje, kuriai leidimas išduotas pagal aptariamo sprendimo 7 straipsnio 1 dalį.

106

Taigi reikia konstatuoti, kad MSS sprendime numatyta sistemos, kuriai leidimus išduoda NRI, stebėsenos procedūra ir dažnių, priskirtų atrinktam operatoriui, kuriam išduotas leidimas, naudojimo kontrolė, atsižvelgiant į suderintą MSS tiekimo tikslą, taigi ir tai, ar toks operatorius laikosi MSS taikytinų teisės aktų, be kita ko, kiek tai susiję su pačia judriojo palydovinio ryšio sistemos apibrėžtimi ir per atrankos procedūrą prisiimtais įsipareigojimais. Sprendimų priėmimo įgaliojimai šiuo klausimu yra suteikti valstybėms narėms.

107

Trečia, kiek tai susiję su Komisijos įgaliojimais vykdant kontrolės ir reikalavimų vykdymo užtikrinimo procedūrą, iš MSS sprendimo 22 konstatuojamosios dalies matyti, kad nors atrinktų ir gavusių leidimus judriojo palydovinio ryšio sistemų operatorių radijo spektro naudojimo kontrolė ir reikiamos reikalavimų vykdymo užtikrinimo priemonės įgyvendinamos nacionaliniu lygmeniu, Komisijai turėtų būti palikta galimybė nustatyti koordinuojamos kontrolės arba reikalavimų vykdymo užtikrinimo procedūrų taisykles. Prireikus Komisija turėtų turėti teisę kelti reikalavimų vykdymo užtikrinimo klausimus, susijusius su tuo, ar operatoriai vykdo bendrąsias leidimų išdavimo sąlygas.

108

Taigi, pirma, pagal MSS sprendimo 9 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą „Komisija, padedama [pagal Pagrindų direktyvos 22 straipsnį įsteigto] Ryšių komiteto, gali patikrinti bet kokius įtariamus konkrečius bendrųjų sąlygų pažeidimus“. Be to, pagal tą pačią nuostatą, „[k]ai valstybė narė praneša Komisijai apie konkretų pažeidimą, Komisija <…> tiria įtariamą pažeidimą“. Šioje nuostatoje nepatikslintas akto, kurį jos pagrindu Komisija gali priimti, pobūdis arba tyrimo, kurį Komisija gali ar prireikus turi atlikti, teisinės pasekmės.

109

Vis dėlto iš MSS sprendimo 9 straipsnio 2 dalies trečios pastraipos aiškinimo pagal kontekstą matyti, kad įgyvendindama šia nuostata jai suteiktus įgaliojimus Komisija, veikiant jos Ryšių komitetui, gali ar daugiausia privalo parengti rekomendaciją ar nuomonę kompetentingoms nacionalinėms institucijoms. Iš tiesų iš minėto sprendimo 9 straipsnio 2 dalies matyti, jog valstybės narės turi užtikrinti, kad būtų laikomasi bendrųjų sąlygų, ir imtis atitinkamų priemonių nesilaikymo atveju (žr. šio sprendimo 100 punktą). Darytina išvada, kad „tyrimas“, kurį Komisija gali ar turi atlikti pagal šio sprendimo 9 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą, gali tik suteikti valstybėms narėms pagalbą, kai jos sprendžia, ar buvo pažeistos bendrosios sąlygos ir prireikus kokią sankciją taikyti už tokį pažeidimą, tačiau nesuteikia Komisijai įgaliojimo priimti sprendimo šiuo klausimu.

110

Remiantis šio sprendimo 68 ir 69 punktuose priminta jurisprudencija, aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnį, yra visi institucijų priimti aktai, nepaisant jų formos, sukeliantys privalomų teisinių pasekmių (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 13 d. Sprendimo Vengrija / Komisija, C‑31/13 P, EU:C:2014:70, 54 punktą).

111

Vis dėlto SESV 263 straipsnyje numatyta teisminė kontrolė netaikoma aktams, kurie nesukelia privalomų teisinių pasekmių, kaip antai parengiamiesiems dokumentams, sprendimą patvirtinantiems aktams ir jo vykdymo aktams, paprastoms rekomendacijoms ir nuomonėms, taip pat iš principo vidaus aktams (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Reynolds Tobacco ir kt. / Komisija, C‑131/03 P, EU:C:2006:541, 55 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2012 m. gegužės 14 d. Nutarties Sepracor Pharmaceuticals (Ireland) / Komisija, C‑477/11 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2012:292, 52 punktą).

112

Taigi, remiantis šio sprendimo 72 punkte priminta jurisprudencija, šis ieškinys yra nepriimtinas tiek, kiek jis susijęs su Komisijos atsisakymu priimti teisės aktą pagal MSS sprendimo 9 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą.

113

Antra, dėl Komisijos pagal MSS sprendimo 9 straipsnio 3 dalį turimų įgaliojimų priimti sprendimą, sukeliantį privalomų teisinių pasekmių valstybėms narėms, siekiant nustatyti bendrųjų sąlygų, susijusių su MSS tiekimu, vykdymo koordinavimo mechanizmą, Komisija, atsakydama į Eutelsat argumentą ir į Bendrojo Teismo klausimą, pripažino, kad šia nuostata jai suteikiami įgaliojimai imtis kitų tinkamų būdų koordinuotai taikyti reikalavimų vykdymo užtikrinimo taisykles, visų pirma susijusias su papildomų antžeminių komponentų naudojimu.

114

Vis dėlto reikia pažymėti, kaip tai daro Komisija, kad pagal MSS sprendimo 9 straipsnio 3 dalį jai suteiktas tik įgaliojimas koordinuoti, kaip kompetentingos nacionalinės institucijos taiko reikalavimų vykdymo užtikrinimo priemones, tačiau šios nacionalinės institucijos išlaiko su šių reikalavimų vykdymo užtikrinimo priemonių įgyvendinimu susijusius įgaliojimus. Taigi pagal šią nuostatą Komisija neturi įgaliojimų nei privalomai konstatuoti bendrųjų sąlygų pažeidimo, nei priimti teisės akto, kuriuo ji galėtų užkirsti kelią minėtoms nacionalinėms institucijoms suteikti leidimą, jį panaikinti arba sustabdyti jo galiojimą, jeigu jos konstatuotų pažeidimą.

115

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad priešingai, nei teigia ieškovė, MSS sprendimu Komisijai nesuteikiami aiškūs įgaliojimai nei vertinti EAN sistemos suderinamumą su Sprendimu dėl atrankos ar MSS taikoma reguliavimo sistema, nei paskui priimti teisės aktą, kuriuo siekiama užkirsti kelią NRI išduoti leidimus Inmarsat arba priversti jas panaikinti suteiktus leidimus ir kurį galima ginčyti pagal SESV 263 straipsnį.

116

Trečia, kadangi šiam priekaištui pagrįsti ieškovės pateikti argumentai turi būti suprantami taip, kad ji tvirtina, jog egzistuoja numanomi Komisijos įgaliojimai priimti priešingą aktą panaikinant ar pakeičiant operatorių atrankos sprendimą dėl to, kad Inmarsat paskirtos 2 GHz dažnių juostos naudojimas neatitinka nei Sprendime dėl suderinimo nustatytų tikslų, nei kriterijų, kuriais remiantis Inmarsat buvo atrinkta, reikia konstatuoti tai, kas nurodyta toliau šiame sprendime.

117

Pagal bendrąjį teisės principą institucija, kompetentinga priimti tam tikrą teisės aktą, iš esmės taip pat yra kompetentinga jį panaikinti arba pakeisti priimdama actus contrarius, nebent aiškia nuostata tokia kompetencija būtų suteikiama kitai įstaigai (šiuo klausimu žr. 2002 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Lagardère et Canal+ / Komisija, T‑251/00, EU:T:2002:278, 130 punktą ir 2016 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, T‑808/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:734, 40 punktą).

118

Šiuo atveju, kadangi leidimus NRI gali suteikti tik Komisijos atrinktiems operatoriams (žr. šio sprendimo 94 punktą), Sprendimo dėl atrankos panaikinimas reikštų, kad operatorius prarastų atrinkto operatoriaus statusą ir remiantis MSS sprendimo 7 straipsnio 1 dalimi ir 8 straipsnio 2 dalimi NRI negalėtų jam išduoti leidimo.

119

Šiuo klausimu neatmetama galimybė, kad tam tikromis aplinkybėmis Komisija gali panaikinti ar pakeisti jos priimtą sprendimą dėl atrankos (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 5 d. Sprendimo Viasat UK ir Viasat, C‑100/19, EU:C:2020:174, 47 punktą).

120

Vis dėlto tokio Komisijos įgaliojimo panaikinti sprendimą dėl atrankos ar jį pakeisti pripažinimas, remiantis tuo, kad, priėmus sprendimą dėl atrankos, atrinktas operatorius pakeitė savo sistemą taip, kad ji nebeatitinka MSS taikomų teisės aktų ar per atrankos procedūrą prisiimtų įsipareigojimų, prieštarautų kompetencijos paskirstymo tarp Komisijos ir valstybių narių sistemai, nes tai reikštų, kad Komisija vertina nagrinėjamos sistemos suderinamumą su taikomais teisės aktais ir minėtu sprendimu, taip padarydama reikalavimų vykdymo užtikrinimo procedūrą, priklausančią išimtinei valstybių narių sprendimų priėmimo kompetencijai, nereikalingą. Vis dėlto, kaip matyti iš šio sprendimo 106 punkto, pagal kompetencijos paskirstymo tarp Komisijos ir valstybių narių sistemą, nustatytą MSS sprendimu, valstybės narės, padedamos Komisijos, kuri šiuo klausimu turi koordinavimo įgaliojimus, turi patikrinti tokį suderinamumą, kontroliuodamos, ar laikomasi bendrųjų sąlygų, taikomų išduodant leidimus atrinktam operatoriui. Taigi aiškiomis MSS sprendimo nuostatomis kompetencija šiuo klausimu buvo aiškiai suteikta kitai institucijai nei Komisija, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 117 punkte nurodytą jurisprudenciją.

121

Be to, reikia priminti, kad palankaus administracinio akto atšaukimui atgaline data taikomos griežtos sąlygos. Pagal suformuotą jurisprudenciją, nors kiekvienai Sąjungos institucijai, kuri nustato, kad jos priimtas aktas yra neteisėtas, turi būti pripažinta teisė jį atšaukti atgaline data per protingą terminą, ši teisė gali būti apribota būtinybe paisyti jo adresato, kuris galėjo pasitikėti šiuo aktu, teisėtų lūkesčių (žr. 1997 m. balandžio 17 d. Sprendimo de Compte / Parlamentas, C‑90/95 P, EU:C:1997:198, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2011 m. gegužės 12 d. Sprendimo Région Nord-Pas-de-Calais ir Communauté d’agglomération du Douaisis / Komisija, T‑267/08 ir T‑279/08, EU:T:2011:209, 189 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi teises suteikiančio akto atšaukimui taikomos trys sąlygos: pirma, sprendimas, kuriuo sukuriama teisė, turi būti neteisėtas, antra, atšaukiama per protingą terminą po atitinkamo sprendimo priėmimo ir, trečia, institucija iš principo turi paisyti asmens, kuriam skirtas sprendimas ir kuris sąžiningai galėjo pasitikėti jo teisėtumu, teisėtų lūkesčių (šiuo klausimu žr. 2012 m. spalio 23 d. Sprendimo Eklund / Komisija, F‑57/11, EU:F:2012:145, 69–72 punktus). Tačiau ieškovė nepateikė argumentų, kad įrodytų, jog nurodytos antroji ir trečioji sąlygos šiuo atveju yra įvykdytos.

122

Vadinasi, penktajam priekaištui negali būti pritarta.

123

Nurodydama 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (OL L 94, 2014, p. 65), ir 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/23/ES dėl koncesijos sutarčių suteikimo (OL L 94, 2014, p. 1) ieškovė, palaikoma Eutelsat, teigia, kad Komisijos pareiga imtis veiksmų taip pat išplaukia iš bendrųjų Sąjungos principų, susijusių su viešaisiais pirkimais, kuriais remiantis perkančioji organizacija yra įpareigota užtikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų ir sąlygų, nustatytų vykdant viešųjų pirkimų procedūrą, taip pat vienodo požiūrio, nediskriminavimo ir skaidrumo principų. Taigi Komisija, atsižvelgdama į leidžiamo naudojimo apimtį ir į pagrindą, kuriuo remiantis buvo surengtas konkursas, turi skirti sankcijas už „akivaizdžius nukrypimus“.

124

Komisija ginčija šiuos argumentus.

125

Reikia pažymėti, kad šiuo priekaištu ieškovė, atrodo, iš esmės teigia, jog atsižvelgiant į tai, kad Inmarsat iš esmės pakeitė 2 GHz dažnių juostos naudojimo tikslą, palyginti su tuo, dėl kurio ji buvo atrinkta, Komisija, remdamasi bendraisiais Sąjungos teisės principais, susijusiais su viešaisiais pirkimais, privalėjo iš naujo pradėti atrankos procedūrą arba surengti naują atrankos procedūrą, per kurią galėtų iš naujo įvertinti EAN.

126

Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti, kad nagrinėjamu atveju Sprendimu dėl atrankos Komisija atrinko operatorius, kuriems turėtų būti leista kiekvienoje valstybėje narėje naudoti tam tikrus 2 GHz dažnių juostos dažnius MSS teikti, tačiau nesuteikė koncesijų, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2014/23, arba neorganizavo viešojo pirkimo procedūros pagal Direktyvą 2014/24. Iš tiesų atrankos procedūrai taikomos specialios taisyklės, kuriomis remiantis ji buvo organizuojama, t. y. MSS sprendimo II antraštinė dalis. Taigi, remiantis principu lex specialis derogat lex generalis, ieškovės nurodytos direktyvos netaikytinos šioje byloje.

127

Antra, kaip teigia Komisija, direktyvų 2014/23 ir 2014/24 taikymas pagal analogiją šios bylos aplinkybėms prieštarautų kompetencijos suteikimo principui, numatytam ESS 5 straipsnyje (žr. šio sprendimo 201 punktą).

128

Taigi šį priekaištą reikia atmesti.

129

Ieškovė teigia, kad pagal lojalaus bendradarbiavimo principą Komisija turėjo padėti NRI vykdyti iš Sutarčių kylančias užduotis ir teikti joms gaires dėl suderintų nuostatų įgyvendinimo MSS sprendimu. Jos teigimu, remdamasi minėtu principu Komisija privalėjo pateikti gaires arba rekomendacijas, kad padėtų joms atlikti savo užduotis.

130

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 110 ir 111 punktuose primintos jurisprudencijos, neprivalomos gairės ar rekomendacija nėra aktas, kurį galima ginčyti. Vadinasi, vadovaujantis šio sprendimo 72 punkte priminta jurisprudencija, šis ieškinys turi būti pripažintas nepriimtinu tiek, kiek ieškovė Bendrojo Teismo prašo konstatuoti, kad Komisija neteisėtai nepriėmė tokios rekomendacijos.

131

Be to, darant prielaidą, kad šiuo argumentu ieškovė teigia, jog pagal lojalaus bendradarbiavimo principą Komisija turėjo nusiųsti NRI privalomą individualų aktą, kad padėtų joms įgyvendinti įgaliojimus, susijusius su leidimų išdavimu atrinktam operatoriui, reikia pažymėti, kad pagal ESS 4 straipsnio 3 dalį šis principas taikomas valstybių narių ir Sąjungos institucijų santykiams. Šis principas ne tik įpareigoja valstybes nares imtis visų tinkamų priemonių Sąjungos teisės apimčiai ir veiksmingumui užtikrinti, bet ir Sąjungos institucijoms nustatomos abipusės lojalaus bendradarbiavimo su valstybėmis narėmis pareigos (1990 m. liepos 13 d. Nutarties Zwartveld ir kt., C‑2/88 IMM, EU:C:1990:315, 17 punktas). Ši lojalaus bendradarbiavimo pareiga yra taikoma visuotinai ir nepriklauso nuo to, ar Sąjungos kompetencija atitinkamoje srityje yra išimtinė (2010 m. balandžio 20 d. Sprendimo Komisija / Švedija, C‑246/07, EU:C:2010:203, 71 punktas).

132

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pateikdama šį priekaištą ieškovė remiasi klaidinga prielaida, kad NRI turi įvertinti Inmarsat sistemos suderinamumą su taikytinais teisės aktais ir Sprendimu dėl atrankos, kurį Komisija priėmė prieš tai, kai buvo išduoti leidimai. Kaip matyti iš šio sprendimo 94 punkto, vienintelė sąlyga, kurią NRI turi įvertinti priimdamos sprendimus dėl prašymų išduoti leidimus pagal MSS sprendimo 7 straipsnį, ir viena iš dviejų sąlygų, vertinamų išduodant leidimus pagal šio sprendimo 8 straipsnį (antroji – jau turėti leidimus pagal minėtą 7 straipsnį), yra ta, kad leidimo prašantis asmuo turėtų „atrinkto operatoriaus“ statusą. Šis statusas Inmarsat atveju aiškiai matyti iš Sprendimo dėl atrankos 2 straipsnio, kurio nereikia aiškinti.

133

Klausimai dėl tikslo, dėl kurio 2 GHz dažnių juosta buvo paskirta Inmarsat, laikymosi ir dėl EAN sistemos suderinamumo su taikytinais teisės aktais, visų pirma su per atrankos procedūrą prisiimtais įsipareigojimais, patenka į MSS sprendimo 9 straipsnyje numatytą kontrolės ir reikalavimų vykdymo užtikrinimo mechanizmą. MSS sprendimo 9 straipsnyje numatytas specialus pagalbos mechanizmas, kuriuo išreiškiamas Komisijos ir valstybių narių lojalus bendradarbiavimas. Iš tiesų pagal minėto sprendimo 9 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą, kai valstybė narė praneša Komisijai apie konkretų pažeidimą, Komisija, padedama Ryšių komiteto, tiria tariamą pažeidimą. Tuo metu Komisijai tenkanti pareiga atspindi lojalaus bendradarbiavimo principo esmę. Šį bendradarbiavimą sustiprina Komisijos pagal MSS sprendimo 9 straipsnio 3 dalį priimtas Įgyvendinimo sprendimas, kuriuo nustatoma informacijos nagrinėjimo ir keitimosi informacija procedūra Sąjungos mastu, už kurią atsakinga Komisija.

134

Komisijai negali būti nustatyta jokia kita savarankiška pareiga, suteikianti Komisijai įgaliojimus veikti pagal ieškovės raginimą, remiantis vien lojalaus bendradarbiavimo principu.

135

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti šį priekaištą.

136

Dėl ieškovės tvirtinimų, susijusių su Komisijos pareiga, atsakant į jos raginimą imtis veiksmų, priimti aktą, kuriuo siekiama apsaugoti MSS vidaus rinką, ieškovė, palaikoma Nyderlandų Karalystės ir Eutelsat, mano, kad Komisija turi savarankiškus įgaliojimus neleisti suskaidyti vidaus rinkos, jei NRI savo iniciatyva nuspręstų leisti Inmarsat naudoti 2GHz dažnių juostą nauju tikslu. Ji teigia, kad šie įgaliojimai kyla iš MSS sprendimo 9 straipsnio 2 dalies trečios pastraipos, Pagrindų direktyvos 19 straipsnio, Leidimų direktyvos 35 konstatuojamosios dalies ir ESS 114 straipsnio, siejamo su MSS sprendimo 1 straipsnio 1 dalimi ir 5, 12 ir 14 konstatuojamosiomis dalimis.

137

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Komisijai aiškiai suteikta išimtinė kompetencija administruoti MSS, t. y. suderinti 2 GHz dažnių juostos naudojimo tikslus ir atrinkti operatorius pagal bendrą tvarką, kad ši dažnių juosta būtų naudojama suderintais tikslais, patenka į platesnio reglamentavimo kontekstą, kurio tikslas – sukurti bendrąją tam tikrų radijo dažnių suderinto naudojimo rinką, kaip matyti, be kita ko, iš Pagrindų direktyvos 8 straipsnio ir Leidimų direktyvos 8 straipsnio. Kaip matyti iš MSS sprendimo 11–13 konstatuojamųjų dalių, tai, kad MSS, užtikrinančioms perdavimą per palydovą, būdingas tarpvalstybinis pobūdis, pateisino išimtinės kompetencijos suteikimą būtent Komisijai.

138

Be to, reikia pažymėti, kad, kaip nurodo ieškovė, iš MSS sprendimo 1 straipsnio 1 dalies ir 5, 12 ir 14 konstatuojamųjų dalių iš esmės matyti, kad pagrindinis iniciatyvos, kuria siekiama suderinti radijo spektro naudojimą 2 GHz dažnių juostoje, tikslas buvo sukurti Europos MSS vidaus rinką, kuri užtikrintų visuotinį ryšį; kiti tikslai, kuriuos nurodo Komisija ir Inmarsat bei EchoStar, yra sustiprinti konkurenciją, skatinti pelningas investicijas ir prisidėti prie Europos informacinių technologijų ir ryšių sektoriaus konkurencingumo, atsižvelgiant į atnaujintos Lisabonos strategijos tikslus. Komisijos organizuota bendra atrankos procedūra, kuriai pasibaigus ji paskyrė šiuos dažnius, be kita ko, Inmarsat, atitiko šiuos tikslus.

139

Būtent atsižvelgiant į šiuos tikslus reikia išnagrinėti, ar Komisija turi įgaliojimus imtis veiksmų po to, kai ieškovė ją paragino priimti aktą, kuriuo siekiama užkirsti kelią žalai, galinčiai paveikti Europos MSS vidaus rinką, ir taip išsaugoti suderinimo, kuris, ieškovės teigimu, būtų pažeistas dėl to, kad Inmarsat pakeitė 2 GHz dažnių juostos naudojimo tikslą, veiksmingumą.

140

Ieškovė, palaikoma Eutelsat, teigia, kad Komisijos įgaliojimai, kuriais siekiama užkirsti kelią vidaus rinkos suskaidymui, jei NRI savo iniciatyva nuspręstų leisti Inmarsat naudoti 2 GHz dažnių juostą naujam tikslui, kyla iš Pagrindų direktyvos 19 straipsnio.

141

Ieškovės nuomone, pagrįsta daryti išvadą, kad pagal Pagrindų direktyvą Komisijai suteiktas įgaliojimas dėl 2 GHz dažnių juostos naudojimo tikslų suderinimo apima ir pareigą stebėti šio sektoriaus plėtrą ir prireikus atnaujinti Sprendimą dėl suderinimo.

142

Komisija tvirtina, kad nė viena Pagrindų direktyvos nuostata, kuria remiasi ieškovė, visų pirma jos 19 straipsnis, nesuteikia jai įgyvendinimo įgaliojimų dėl operatorių ar NRI, kiek tai susiję su radijo dažnių naudojimo sąlygomis.

143

Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad Pagrindų direktyva siekiama skatinti radijo dažnių valdymo suderinimą. Minėtoje direktyvoje numatyta, kad valstybės narės užtikrina veiksmingą elektroninių ryšių paslaugoms skirtų radijo dažnių valdymą ir skatina jų naudojimo suderinimą, siekdamos užtikrinti, kad jie būtų naudojami veiksmingai ir efektyviai. Pagrindų direktyvos 8a straipsnyje numatyta, kad valstybės narės bendradarbiauja tarpusavyje ir su Komisija, vykdydamos radijo spektro naudojimo strateginį planavimą, koordinavimą ir derinimą Sąjungoje.

144

Pagrindų direktyva nustato Komisijos priežiūros mechanizmą dėl NRI suderintų priemonių taikymo. Pagrindų direktyvos 19 straipsnio 1 dalyje numatyta: „jei Komisija nustato, kad nacionalinės reguliavimo institucijos skirtingai atlieka šioje direktyvoje ir specialiosiose direktyvose nurodytas reguliavimo užduotis ir dėl to gali kilti kliūčių vidaus rinkai, Komisija, atidžiai atsižvelgdama į [Europos elektroninių ryšių reguliuotojų institucijos (EERRI)] nuomonę, gali priimti rekomendaciją arba sprendimą dėl suderinto šios direktyvos ir specialiųjų direktyvų nuostatų taikymo tam, kad būtų įgyvendinami [jos] 8 straipsnyje išdėstyti tikslai“.

145

Pagrindų direktyvos 8 straipsnyje nurodyti tikslai, be kita ko, yra skatinti konkurenciją elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų, susijusių išteklių ir paslaugų teikimo srityje, taip pat prisidėti prie vidaus rinkos plėtros.

146

Iš to matyti, kad Komisija pagal Pagrindų direktyvos 19 straipsnį turi įgaliojimus saugoti vidaus rinkos egzistavimą.

147

Vis dėlto, pirma, rekomendacija, kurią Komisija gali priimti remdamasi Pagrindų direktyvos 19 straipsniu, nėra privaloma, taigi nėra aktas, kurį galima ginčyti, kaip tai matyti iš šio sprendimo 110 ir 111 punktuose primintos jurisprudencijos. Pagal šio sprendimo 72 punkte primintą jurisprudenciją atsisakymas imtis veiksmų yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, jeigu aktas, kurį institucija atsisakė priimti, galėjo būti ginčijamas pagal SESV 263 straipsnį. Darytina išvada, kad šis ieškinys turi būti pripažintas nepriimtinu tiek, kiek ieškovė Bendrojo Teismo prašo konstatuoti, kad Komisija neteisėtai nepriėmė tokios rekomendacijos.

148

Antra, kalbant apie privalomojo pobūdžio sprendimus, kuriuos Komisija turi įgaliojimus priimti pagal Pagrindų direktyvos 19 straipsnio 1 dalį, reikia pažymėti, kad pagal šio straipsnio 3 dalį jų turinys yra ribotas. Iš tiesų juose gali būti pateikiamas tik suderintas ar koordinuotas požiūris, skirtas minėtoje dalyje išvardytiems klausimams nagrinėti. Tačiau tarp jų nėra klausimo, susijusio su suderintu požiūriu dėl leidimų, kurie turi būti suteikti operatoriui, atrinktam pagal bendrą procedūrą po to, kai buvo suderintas dažnių naudojimas.

149

Taigi Pagrindų direktyvos 19 straipsnis negali būti teisinis pagrindas imtis ieškovės oficialiame pranešime prašomos priemonės.

150

Be to, ieškovės argumentas, kad Komisija pagal Pagrindų direktyvą turi įgaliojimus siūlyti peržiūrėti 2 GHz dažnių juostos naudojimo tikslą, susijęs su argumentu, kuriuo ji priekaištauja Komisijai, kad ši nepasinaudojo teisėkūros iniciatyvos teise, ir bus nagrinėjamas šio sprendimo 191 ir paskesniuose punktuose.

151

Galiausiai, kadangi šį argumentą reikia suprasti taip, kad ieškovė mano, jog Komisija pati turėtų pakeisti 2 GHz dažnių juostos naudojimo tikslą, nes ji turi išimtinę kompetenciją nustatyti šį suderintą tikslą, reikia konstatuoti, kad Sprendimą dėl suderinimo, kuriame numatytas minėto naudojimo MSS tiekti suderintas tikslas, Komisija priėmė remdamasi Sprendimo dėl radijo spektro 4 straipsnio 3 dalimi, o ne Pagrindų direktyvos nuostatomis.

152

Taigi reikia išnagrinėti ieškovės argumento pagrįstumą, kiek tai susiję su Komisijai pagal Sprendimo dėl radijo spektro 4 straipsnio 3 dalį suteiktais įgaliojimais pakeisti 2 GHz dažnių juostos naudojimo tikslą.

153

Iš Sprendimo dėl radijo spektro 1 straipsnio matyti, kad šiuo sprendimu siekiama nustatyti Sąjungoje gaires ir teisinį pagrindą, kad būtų galima koordinuoti politinius požiūrius ir, jeigu reikalinga, suderintąsias sąlygas, nustatančias radijo spektro prieinamumą ir jo veiksmingą naudojimą, kai to reikia kuriant ir palaikant Sąjungos vidaus rinką tokiose jos politikos srityse kaip elektroniniai ryšiai, transportas ir moksliniai tyrimai bei technologijų plėtra.

154

Remiantis Sprendimo dėl radijo spektro 4 straipsnio 1 dalimi, kad pasiektų šį tikslą, Komisija teikia Radijo spektro komitetui techninio įgyvendinimo priemones, kurių reikia norint užtikrinti suderintąsias sąlygas, nustatančias radijo spektro prieinamumą ir jo veiksmingą naudojimą, taip pat informacijos, susijusios su radijo spektro naudojimu, prieinamumą. Šiomis aplinkybėmis to paties sprendimo 4 straipsnio 2 dalimi Komisijai suteikiami įgaliojimai pavesti specialius įgaliojimus Europos pašto ir telekomunikacijų administracijos konferencijai (CEPT), siekiant parengti technines įgyvendinimo priemones, pavyzdžiui, radijo dažnių paskirstymo suderinimą. Pagal minėto sprendimo 4 straipsnio 3 dalį Komisija nusprendžia, ar darbai pagal 4 straipsnio 2 dalį bus atliekami Sąjungoje, ir nustato įgyvendinimo terminus valstybėse narėse.

155

Taigi įgyvendindama jai pagal Sprendimo dėl radijo spektro 4 straipsnio 3 dalį suteiktus įgaliojimus, susijusius su „radijo spektro techniniu valdymu“ (žr. Sprendimo dėl radijo spektro 11 konstatuojamąją dalį), Komisija priėmė Sprendimą dėl suderinimo, kuriame, kaip matyti iš jo 1 straipsnio ir 6 konstatuojamosios dalies, suderino sąlygas, užtikrinančias 2 GHz dažnių juostos prieinamumą ir naudojimą MSS teikiančioms sistemoms.

156

Būtent dėl šios dažnių juostos naudojimo pagal šį tikslą Komisija pagal bendrą procedūrą atrinko operatorius, įskaitant Inmarsat.

157

Ieškovė mano, kad 2 GHz dažnių juostos naudojimas, palyginti su numatytuoju sprendime dėl suderinimo, turėtų būti pakeistas remiantis nauju Komisijos sprendimu, po kurio būtų pateiktas naujas kvietimas teikti paraiškas dėl šios dažnių juostos paskyrimo.

158

Iš ieškovės argumentų galima daryti išvadą, kad ji mano, jog tokiu sprendimu Komisija būtų įpareigojama atšaukti Sprendimą dėl atrankos arba surengti naują atrankos procedūrą (kurioje ieškovė galėtų dalyvauti), kad priskirtų 2 GHz dažnių juostą pagal naują suderintą tikslą.

159

Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad Komisija neneigė turinti įgaliojimus pakeisti 2 GHz dažnių juostos naudojimo tikslą, ji tai patvirtino per teismo posėdį atsakydama į Bendrojo Teismo klausimus, tačiau pabrėžė, kad toks suderinimas yra „techninis“.

160

Reikia pažymėti, kad tokie Komisijos įgaliojimai išplaukia, be kita ko, iš Sprendimo dėl radijo spektro 4 straipsnio 3 dalies, nes ja remdamasi Komisija galėtų priimti naują sprendimą, kuriuo būtų suderintos 2 GHz dažnių juostos naudojimo ir prieinamumo sąlygos kitiems tikslams nei sistemoms, teikiančioms MSS, eksploatuoti, ir taip panaikintų šiuo metu galiojantį Sprendimą dėl suderinimo.

161

Iš tiesų pagal šio sprendimo 117 punkte primintą bendrąjį teisės principą institucija, kompetentinga priimti tam tikrą teisės aktą, šiuo atveju – Sprendimą dėl suderinimo, iš esmės taip pat yra kompetentinga jį panaikinti arba pakeisti. Kadangi jokia taikytinų teisės aktų nuostata nesuteikia tokių įgaliojimų kitai institucijai, Komisija taip pat turi įgaliojimus priimti Sprendimą dėl suderinimo pagal šio sprendimo 154 punkte primintą procedūrą.

162

Be to, Sprendimo dėl suderinimo 4 straipsniu, siejamu su minėto sprendimo 12 konstatuojamąja dalimi, Komisijai suteikiami įgaliojimai peržiūrėti šį sprendimą. Iš tiesų šioje konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad, atsižvelgiant į rinkos vystymąsi ir technologijų raidą, ateityje gali reikėti persvarstyti šio sprendimo poreikį ir jo sritį bei taikymą, visų pirma remiantis Komisijos vertinimu ir valstybių narių pateikta informacija. Sprendimo dėl suderinimo 4 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės atidžiai stebi, kaip naudojamos atitinkamos dažnių juostos, ir praneša Komisijai apie padarytas išvadas, kad prireikus tą sprendimą būtų galima peržiūrėti.

163

2017 m. vasario 14 d. raštu (žr. šio sprendimo 16 punktą) Komisija informavo ieškovę, kad nebuvo numatyta „iš naujo apibrėžti“ 2 GHz dažnių juostos naudojimo tikslo. Iš to matyti, kad Komisija neneigė turinti įgaliojimus pakeisti šį tikslą (tai ji iš esmės patvirtino per teismo posėdį), tačiau nurodė ieškovei, kad neketina daryti tokio pakeitimo.

164

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad nors iš šio sprendimo 159–162 punktų matyti, jog Komisija turi įgaliojimus pakeisti 2 GHz dažnių juostos naudojimo tikslą, ieškovė bet kuriuo atveju negali, remiantis šio sprendimo 72 punkte nurodyta jurisprudencija, ginčyti sprendimo, kurį Komisija atsisakė priimti, t. y. pagal Sprendimo dėl radijo spektro 4 straipsnio 3 dalį priimto naujo sprendimo dėl suderinimo, kuriuo panaikinamas galiojantis sprendimas dėl suderinimo, arba tokio persvarstyto sprendimo pagal jo 4 straipsnį.

165

Pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą „kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali pirmoje ir antroje pastraipose numatytomis sąlygomis pateikti ieškinį dėl jam skirtų aktų arba aktų, kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susiję, ar dėl reglamentuojančio pobūdžio teisės aktų, tiesiogiai su juo susijusių ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinančių priemonių“.

166

Nagrinėjamu atveju sprendimas, kuriuo keičiamas 2 GHz dažnių juostos naudojimo tikslas, būtų skirtas ne ieškovei, o valstybėms narėms. Tokiomis aplinkybėmis pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą ieškovė gali pateikti ieškinį dėl šio akto panaikinimo, tik jeigu jis yra reglamentuojamojo pobūdžio aktas, tiesiogiai su ja susijęs, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinimo priemonių, arba jeigu jis tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijęs.

167

Pirma, reikia patikrinti, ar sprendimas, kurį Komisija atsisakė priimti, yra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.

168

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal jurisprudenciją sąvoka reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, turi būti suprantama kaip apimanti bet kurį visuotinio taikymo teisės aktą, išskyrus pagal teisėkūros procedūrą priimtus aktus (2011 m. rugsėjo 6 d. Nutarties Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, T‑18/10, EU:T:2011:419, 56 punktas).

169

Šiuo atveju sprendimo, kuriuo keičiamas 2 GHz dažnių juostos naudojimo tikslas, teisinis pagrindas, neatsižvelgiant į tai, ar jis yra naujas sprendimas dėl suderinimo, panaikinantis galiojantį sprendimą, ar persvarstytas sprendimas, yra Sprendimo dėl radijo spektro 4 straipsnio 3 dalis. Šiame straipsnyje numatyta, kad remiantis šiuo straipsniu Komisijos priimta priemonė nustatoma pagal minėto sprendimo 3 straipsnio 3 dalį, kurioje daroma nuoroda į 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimo 1999/468/EB, nustatančio Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (OL L 184, 1999, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 124), 5 ir 7 straipsniuose numatytą procedūrą. Taigi sprendimą, kuriuo iš dalies keičiamas 2 GHz dažnių juostos naudojimo tikslas, Komisija priima naudodamasi įgyvendinimo, o ne teisėkūros įgaliojimais.

170

Be to, sprendimas, kuriuo iš dalies keičiamas 2 GHz dažnių juostos naudojimo tikslas, yra bendro pobūdžio, nes taikomas objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir sukelia teisinių pasekmių bendrai ir abstrakčiai numatytai asmenų kategorijai. Iš tiesų minėtu sprendimu siekiama suderinti sąlygas, užtikrinančias 2 GHz dažnių juostos prieinamumą ir naują naudojimą.

171

Darytina išvada, kad sprendimas, kuriuo iš dalies keičiamas 2 GHz dažnių juostos naudojimo tikslas, yra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą. Taigi remdamasi šia nuostata ieškovė gali prašyti panaikinti tokį sprendimą, jeigu jis būtų tiesiogiai su ja susijęs ir jei dėl minėto sprendimo nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių.

172

Antra, dėl tiesioginės sąsajos su ieškove reikia priminti, kad SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatyta sąlyga, pagal kurią fizinis ar juridinis asmuo turi būti tiesiogiai susijęs su skundžiamu sprendimu, įvykdoma tik tuomet, kai tenkinami du kumuliaciniai kriterijai, t. y. kad ginčijama priemonė, viena vertus, darytų tiesioginę įtaką asmens teisinei padėčiai ir, kita vertus, nepaliktų jokios diskrecijos už jos įgyvendinimą atsakingiems adresatams, nes jis yra visiškai automatinis ir išplaukia tik iš Sąjungos teisės aktų netaikant kitų tarpinių normų (žr. 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Scuola Elementare Maria Montessori / Komisija, Komisija / Scuola Elementare Maria Montessori ir Komisija / Ferracci, C‑622/16 P–C‑624/16 P, EU:C:2018:873, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

173

Šiuo klausimu, pirma, dėl adresatų, atsakingų už nagrinėjamo sprendimo įgyvendinimą, diskrecijos nebuvimo pažymėtina, kad iš galiojančio Sprendimo dėl suderinimo 3 straipsnio 1 dalies matyti, jog nuo 2007 m. liepos 1 d. valstybės narės nagrinėjamoms sistemoms paskiria 2 GHz dažnių juostą ir suteikia galimybę ja naudotis. Taigi iš šios nuostatos matyti, kad naujas sprendimas dėl suderinimo, kuriuo keičiamas 2 GHz dažnių juostos naudojimo tikslas, nepalieka valstybėms narėms jokios diskrecijos jį įgyvendinant.

174

Antra, kalbant apie tiesioginį poveikį ieškovės teisinei padėčiai, pirmiausia reikia konstatuoti, kad iš Sprendimo dėl radijo spektro 11 konstatuojamosios dalies matyti, jog „elektrotechninio ryšio spektro techninis valdymas apima [minėto spektro] suderinimą ir paskirstymą“, tačiau „neapima nei dažnio skyrimo ar licencijavimo tvarkų, nei sprendimo, ar naudotina konkurencinės atrankos tvarka skiriant radijo dažnius“.

175

Tai taip pat matyti iš MSS sprendimo 8 konstatuojamosios dalies, kurioje numatyta, kad radijo spektro techninis valdymas, bendrai reglamentuojamas Sprendimu dėl radijo spektro, o konkrečiai – Sprendimu dėl suderinimo, neapima spektro paskyrimo ir teisių naudoti radijo dažnius suteikimo procedūrų.

176

Be to, pirma, iš MSS sprendimo 9 konstatuojamosios dalies matyti, kad judriojo palydovinio ryšio sistemų operatoriai atrenkami ir leidimai jiems išduodami nacionaliniu lygmeniu, ir, antra, iš minėto sprendimo 11 konstatuojamosios dalies matyti, kad judriojo palydovinio ryšio sistemų atrankos kriterijai turėtų būti suderinti, kad, atlikus atranką, visoje Europoje būtų sudaryta galimybė gauti tokį patį MSS rinkinį. Būtent todėl MSS sprendimo 1 straipsnyje iš esmės nurodyta, kad juo sukuriama bendra judriojo palydovinio ryšio sistemų operatorių, kurie pagal Sprendimą dėl suderinimo naudoja 2 GHz dažnių juostą, atrankos procedūra.

177

Taigi aiškiai matyti, kad tokių sistemų operatorių atrankos procedūra vėliau turi būti organizuojama siekiant paskirti 2 GHz dažnių juostą pagal Sprendime dėl suderinimo numatytą suderintą tikslą. Kaip matyti iš šio sprendimo 157 ir 158 punktų, tai pripažino pati ieškovė. Iš tiesų ji teigia, kad sprendimas, kuriuo keičiamas 2 GHz dažnių naudojimo tikslas, įpareigoja Komisiją atšaukti Sprendimą dėl atrankos arba surengti naują atrankos procedūrą (kurioje ieškovė galėtų dalyvauti), kad 2 GHz dažnių juosta būtų priskirta pagal naują suderintą tikslą.

178

Taigi matyti, kad sprendimas, kuriuo keičiamas 2 GHz dažnių juostos naudojimo tikslas, kurį Komisija atsisakė priimti, savaime negali sukelti tiesioginio ir konkretaus poveikio ieškovės teisinei padėčiai, nes juo tik nustatomas šio naudojimo prieinamumas ir tikslas ir jis nėra susijęs nei su leidimų skyrimo ir išdavimo procedūromis, nei su sprendimu pasinaudoti konkurencinėmis radijo dažnių atrankos procedūromis, kuriose galėtų dalyvauti ieškovė. Vadinasi, darytina išvada, kad tiesioginės sąsajos sąlyga, nurodyta SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos paskutinėje sakinio dalyje, nėra įvykdyta.

179

Taigi, kadangi tiesioginės sąsajos sąlyga šiuo atveju nėra tenkinama, nebūtina nagrinėti galimo reikalavimų vykdymo užtikrinimo priemonių egzistavimo. Taigi darytina išvada, kad ieškovė neturi teisės pareikšti ieškinio pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą dėl sprendimo, kuriuo iš dalies keičiamas pagal Sprendimo dėl radijo spektro 4 straipsnio 3 dalį nustatyto 2 GHz dažnių juostos naudojimo tikslas.

180

Pagal šio sprendimo 72 punkte primintą jurisprudenciją atsisakymas imtis veiksmų yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, jeigu aktas, kurį institucija atsisakė priimti, galėjo būti ginčijamas pagal SESV 263 straipsnį. Darytina išvada, kad šis ieškinys turi būti pripažintas nepriimtinu tiek, kiek ieškovė Bendrojo Teismo prašo konstatuoti, kad Komisija neteisėtai nepriėmė tokio sprendimo, kuriuo keičiamas 2 GHz dažnių juostos naudojimo tikslas, o ieškovės priekaištas turi būti atmestas.

181

Ieškovė remiasi Leidimų direktyvos 35 konstatuojamąja dalimi teigdama, kad Komisija turi imtis visų priemonių, būtinų tinkamam MSS vidaus rinkos veikimui užtikrinti.

182

Remiantis Leidimų direktyvos 1 straipsniu, jos tikslas – elektroninių ryšių tinkluose ir paslaugose įdiegti vidaus rinkos principus suderinant ir supaprastinant leidimų taisykles ir reikalavimus, kad būtų lengviau juos teikti visoje Sąjungoje. Taigi prieiga prie radijo spektro turi būti palengvinta, siekiant padidinti jo veiksmingumą, skatinti inovacijas ir plėsti naudotojams ir vartotojams siūlomą pasirinkimą. Tam minėtos direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad radijo dažnių ir numerių naudojimo teisės suteikiamos pasitelkiant atviras, objektyvias, skaidrias, nediskriminacines ir proporcingas procedūras.

183

Pagal Leidimų direktyvos 8 straipsnį ir 24 konstatuojamąją dalį, kai Sąjungos mastu buvo pritarta suderintam radijo dažnių skyrimui konkrečioms įmonėms, ypač kai tos įmonės, kurioms skirti radijo dažniai, buvo atrinktos pagal Sąjungos taisykles, kaip yra nagrinėjamu atveju, valstybės narės tokių radijo dažnių naudojimo teisę suteikia pagal šias taisykles. Tokiu atveju valstybės narės turi ribotą kompetenciją nustatyti papildomas sąlygas, kriterijus ar procedūras.

184

Kaip teigia ieškovė, Leidimų direktyvos 35 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad bendrosios rinkos tinkamą veikimą taikant nacionalinę leidimų tvarką pagal šią direktyvą turi stebėti Komisija.

185

Sisteminis Leidimų direktyvos 35 konstatuojamosios dalies, kuria remiasi ieškovė, siejamos su šios direktyvos 8 straipsniu ir 24 konstatuojamąja dalimi bei MSS sprendimu, aiškinimas reiškia, kad MSS išduodamų leidimų sistema iš esmės reglamentuojama minėtu sprendimu. Taigi NRI įgaliojimai dėl leidimų iš esmės yra tokie, kokie numatyti MSS sprendime, o ne Leidimų direktyvoje. Vadinasi, galimi Komisijos įgaliojimai NRI taikant tokią leidimų sistemą patenka į MSS sprendimo taikymo sritį ir apima leidimams taikomų bendrųjų sąlygų kontrolės ir vykdymo procedūrų koordinavimą, kaip tai iš esmės matyti iš to paties sprendimo 9 straipsnio.

186

Be to, Leidimų direktyva neįpareigoja Komisijos atliekant jos 35 konstatuojamojoje dalyje nurodytą „stebėjimą“ priimti NRI privalomus aktus. Sisteminis iš minėtos direktyvos Komisijai kylančių įgaliojimų taikymo aiškinimas, kiek tai susiję su papildomomis sąlygomis, kurios prireikus nustatomos išduodant leidimus pagal MSS sprendimą, reiškia, kad reikia konstatuoti, jog šie įgaliojimai yra tik koordinavimo įgaliojimai, kaip ir pagal minėto sprendimo 9 straipsnį Komisijai suteikti įgaliojimai, susiję su MSS sprendime numatytų bendrųjų sąlygų laikymosi kontrole.

187

Taigi ieškovė klaidingai teigia, kad Komisija pagal Leidimų direktyvą turi įgaliojimus priimti privalomo pobūdžio aktą, kad būtų išvengta MSS vidaus rinkos suskaidymo rizikos, kuri kiltų, jei NRI nuspręstų leisti Inmarsat naudoti 2 GHz dažnių juostą EAN sistemai.

188

Taigi šis priekaištas nepagrįstas.

189

Ieškovė mano, kad pagal SESV 114 straipsnį, siejamą su MSS sprendimo 1 straipsnio 1 dalimi ir 5, 12 ir 14 konstatuojamosiomis dalimis, Komisija turi įgaliojimus, kuriais siekiama užkirsti kelią Europos MSS vidaus rinkos, susijusios su 2 GHz dažnių juosta, suskaidymui, kuris atsirastų, jeigu NRI savo iniciatyva nuspręstų leisti Inmarsat naudoti šią dažnių juostą naujam tikslui.

190

Komisija teigia turinti diskreciją nuspręsti pateikti teisėkūros procedūra priimamo akto pasiūlymą pagal SESV 114 straipsnį, o tai reiškia, kad ji neprivalėjo priimti ieškovės prašomo akto.

191

Šiuo klausimu reikia priminti, kad SESV 114 straipsnyje numatyta, kad Parlamentas ir Taryba spręsdami pagal įprastą teisėkūros procedūrą, nustato priemones valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, skirtoms vidaus rinkos sukūrimui ir veikimui, suderinti.

192

Kaip priminta šio sprendimo 138 punkte, iš MSS sprendimo 1 straipsnio 1 dalies ir 5, 12 ir 14 konstatuojamųjų dalių, kuriomis remiasi ieškovė, iš esmės matyti, kad iniciatyvos suderinti radijo dažnių naudojimą 2 GHz dažnių juostoje pagrindinis tikslas buvo sukurti Europos MSS vidaus rinką, užtikrinančią visuotinį ryšį.

193

Jeigu, atsižvelgiant į ieškovės raginimą Komisijai veikti kaip Sutarčių sergėtojai pagal ESS 17 straipsnio 2 dalį (žr. šio sprendimo 14 punktą), ieškovės argumentą reikia suprasti taip, kad ji priekaištauja Komisijai, kad ši nepasinaudojo teisėkūros iniciatyvos teise, kad pateiktų pasiūlymą dėl akto, kuris turi būti priimtas remiantis SESV 114 straipsniu ir kuriuo siekiama išsaugoti MSS vidaus rinkos egzistavimą, reikia priminti, kad pagal ESS 17 straipsnio 2 dalį „Sąjungos teisėkūros procedūra priimtas aktas gali būti priimtas tik Komisijos pasiūlymu. Kiti aktai priimami remiantis Komisijos pasiūlymu, kai tai numato Sutartys.“

194

Iš jurisprudencijos matyti, kad ieškinys dėl Komisijos atsisakymo pateikti pasiūlymą iš dalies pakeisti teisėkūros procedūra priimamą aktą iš principo turi būti pripažintas nepriimtinu dėl to, kad jis yra vien tarpinis ir parengiamasis (2010 m. sausio 22 d. Nutarties Makhteshim-Agan Holding ir kt. / Komisija, C‑69/09 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2010:37, 46 punktas ir 2005 m. gruodžio 14 d. Nutarties Arizona Chemical ir kt. / Komisija, T‑369/03, EU:T:2005:458, 66 punktas, apeliacine tvarka patvirtinta 2007 m. kovo 13 d. Nutartimi Arizona Chemical ir kt. / Komisija, C‑150/06 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2007:164, 23 ir 24 punktai).

195

Tačiau tokia išeitis negali būti taikoma, jei atsisakymas pateikti pasiūlymą ar akto pakeitimą būtų konkrečios procedūros, kurią ieškovė pradėjo ir vykdė remdamasi tokią procedūrą numatančiu aktu, rezultatas ir jeigu toks atsisakymas išreiškia galutinę Komisijos, kuri, be kita ko, neturėjo diskrecijos nuspręsti, ar tikslinga priimti sprendimą dėl jai pateikto prašymo, bet privalėjo priimti sprendimą dėl jai pateikto prašymo, poziciją (šiuo klausimu žr. 1998 m. birželio 25 d. Sprendimo Lilly Industries / Komisija, T‑120/96, EU:T:1998:141, 50–56, 59 ir 61–63 punktus bei 2018 m. balandžio 23 d. Sprendimo One of Us ir kt. / Komisija, T‑561/14, EU:T:2018:210, 76, 77 ir 86 punktus).

196

Nagrinėjamu atveju ieškovės raginimas Komisijai pagal ESS 17 straipsnio 2 dalį pateikti pasiūlymą dėl teisės akto, kuriuo siekiama užkirsti kelią MSS vidaus rinkos suskaidymui, nepatenka į specifinėse nuostatose numatytos specialios procedūros, į kurią Komisija privalo atsakyti, sritį.

197

Darytina išvada, kad šis ieškinys dėl panaikinimo, kiek jis susijęs su Komisijos, ieškovės paragintos imtis veiksmų, atsisakymu pateikti teisėkūros procedūra priimamo akto pasiūlymą arba esamo akto pakeitimą, siekiant apsaugoti MSS vidaus rinką, turi būti pripažintas nepriimtinu.

198

Ieškovė, palaikoma Eutelsat, tvirtina, kad iš Komisijos išimtinių įgaliojimų, susijusių su 2 GHz dažnių juostos naudojimo derinimu ir visų pirma tuo, kad ji privalo apibrėžti tikslus, kuriems šie dažniai turi būti naudojami, ir atrinkti ūkio subjektus, kuriems valstybės narės privalo suteikti atitinkamus leidimus naudoti šį radijo dažnių spektrą, išplaukia, kad Komisijai neabejotinai suteikti įgaliojimai sekti „sektoriaus raidą“ ir, kai reikia, imtis veiksmų, kad būtų išvengta rizikos nukrypti nuo išimtinio 2 GHz dažnių juostos naudojimo, kuriam leidimas suteiktas pagal suderinimo procesą ir iš to išplaukiančią atrankos procedūrą, apimties ir aiškiai apibrėžtų kriterijų.

199

Tuo remdamasi ieškovė daro išvadą, kad, atsižvelgiant į šios derinimo iniciatyvos tikslą sukurti Europos MSS vidaus rinką, užtikrinančią universalų ryšį, ir į tai, kad šiuo klausimu Komisijai buvo suteikti įgaliojimai veikti, kai yra rizika, kad NRI reguliavimo užduočių įgyvendinimo skirtumai aiškiai kliudytų šiai rinkai, ir išnagrinėti kiekvieną įtariamą „bendrųjų sąlygų“ pažeidimą, taip siekiant užtikrinti šios užduoties veiksmingumą ir jos tikslą, Komisija turi reikalingus įgaliojimus įvykdyti šią užduotį, nors jie ir nėra aiškiai numatyti teisės aktuose.

200

Komisija ginčija šiuos argumentus.

201

Šiuo atveju pirmiausia reikia priminti, kad, remiantis kompetencijos paskirstymo principu, pagal ESS 5 straipsnį kiekviena institucija veikia neperžengdama paskirtos kompetencijos, kurią jai suteikia Sutartis, ribų (2015 m. balandžio 22 d. Sprendimo Planet / Komisija, T‑320/09, EU:T:2015:223, 57 punktas).

202

Sąjungos teismai pripažino, kad Sutarčių nuostatose aiškiai nenumatyti įgaliojimai gali būti naudojami, jeigu jie būtini jose nustatytiems tikslams pasiekti. Kai Sutarties straipsniu Komisijai pavedama konkreti ir tiksli užduotis, reikia pripažinti, kad juo netiesiogiai suteikiami įgaliojimai, būtini šiai užduočiai atlikti, antraip būtų panaikintas šios Sutarties nuostatos veiksmingumas. Taigi reikia pripažinti, kad Sutartyje nustatytos taisyklės reiškia, jog gali būti priimtos normos, be kurių šios taisyklės negali būti taikomos tinkamai ar pagrįstai. Taigi Sutarties nuostatas, susijusias su institucijų teisėkūros įgaliojimais, reikia aiškinti atsižvelgiant į bendrą jos struktūrą (šiuo klausimu žr. 2007 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, T‑240/04, EU:T:2007:290, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

203

Remiantis suformuota jurisprudencija, numanomos kompetencijos egzistavimas, kuris yra nukrypimas nuo ESS 5 straipsnio 1 dalyje numatyto kompetencijos paskirstymo principo, turi būti aiškinamas siaurai. Taigi tik išimtiniais atvejais jurisprudencija pripažįsta tokią numanomą kompetenciją, ir tam, kad būtų pripažinta, ji turi būti būtina siekiant užtikrinti Sutarties ar aptariamo pagrindinio reglamento nuostatų veiksmingumą (žr. 2009 m. lapkričio 17 d. Sprendimo MTZ Polyfilms / Taryba, T‑143/06, EU:T:2009:441, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2015 m. balandžio 22 d. Sprendimo Planet / Komisija, T‑320/09, EU:T:2015:223, 60 punktą).

204

Ši būtinybės sąlyga turi būti įvykdyta ne tik tiek, kiek tai susiję su esminėmis akto nuostatomis, bet ir tiek, kiek tai susiję su jo forma bei privalomu pobūdžiu (2007 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, T‑240/04, EU:T:2007:290, 38 punktas).

205

Nagrinėjamu atveju Komisijai negali būti pripažinti jokie numanomi įgaliojimai imtis veiksmų, neatsižvelgiant į akto, kurį, ieškovės teigimu, ji turi priimti, įgyvendindama savo įgaliojimus, pobūdį.

206

Tiesa, kad, kaip tvirtina ieškovė, Komisijai, kaip nurodyta šio sprendimo 90 ir 91 punktuose, buvo patikėta speciali ir tiksli užduotis dėl MSS. Ji įvykdė šią užduotį priimdama, pirma, Sprendimą dėl suderinimo, įgyvendindama jai pagal Sprendimo dėl radijo spektro 4 straipsnio 3 dalį suteiktus išimtinius įgaliojimus, ir, antra, Sprendimą dėl MSS operatorių 2 GHz dažnių juostoje atrankos pagal Sąjungos procedūrą, remdamasi MSS sprendimo II antraštine dalimi.

207

Vis dėlto, kaip matyti iš šio sprendimo 93 ir 98 punktuose išdėstytų argumentų, įgaliojimai išduoti leidimus atrinktiems operatoriams ir įgaliojimai dėl įgyvendinimo priemonių taikymo leidimą turintiems operatoriams, jei nesilaikoma šiems leidimams nustatytų bendrųjų sąlygų, pagal MSS sprendimą yra aiškiai suteikti kompetentingoms nacionalinėms institucijoms. Komisija turi tik aiškius koordinavimo įgaliojimus, siekiant užtikrinti, kad NRI nuosekliai taikytų MSS taikomas įgyvendinimo taisykles (žr. šio sprendimo 107 punktą).

208

Iš šių aplinkybių matyti, kad negali būti pripažinta, jog Komisijai suteikti numanomi įgaliojimai dėl leidimų, nes kiltų pavojus paneigti įgaliojimus, kuriuos teisės aktų leidėjas aiškiai suteikė valstybėms narėms, taip pat negali būti pripažinta, kad jai suteikti numanomi įgaliojimai, viršijantys koordinavimo įgaliojimus, kurie jai buvo aiškiai suteiki reikalavimų vykdymo užtikrinimo priemonių srityje. Iš tiesų tokie numanomi įgaliojimai prieštarautų ESS 5 straipsnyje numatytam kompetencijos suteikimo principui.

209

Be to, tiesa, kad, remiantis šio sprendimo 202 ir 203 punktuose priminta jurisprudencija, galima išimties tvarka nukrypti nuo šio kompetencijos suteikimo principo, kai numanoma kompetencija yra būtina siekiant užtikrinti nuostatų, kuriomis institucijai pavedami konkretūs uždaviniai, veiksmingumą. Šiuo atveju ši sąlyga netenkinama.

210

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nėra teisės spragų, kiek tai susiję su Komisijos užduoties veiksmingumo garantija, kurios, ieškovės teigimu, turėtų būti kompensuotos Komisijai pripažįstant numanomus įgaliojimus. Iš tiesų teisės aktų leidėjas aiškiai išreiškė norą suteikti valstybėms narėms įgaliojimus, taikant koordinuotą vykdymo procedūrą po leidimų išdavimo, kontroliuoti pasirinkto operatoriaus sistemos plėtojimą ir prireikus nustatyti sankcijas, kurios apimtų net leidimų, be kurių atitinkamas operatorius nebegalėtų eksploatuoti savo sistemos, panaikinimą. Taigi Komisijai patikėtos užduoties, primintos šio sprendimo 206 punkte, veiksmingumas užtikrinamas koordinuojama reikalavimų vykdymo užtikrinimo procedūra, priskiriama valstybių narių kompetencijai. Be to, šią išvadą pagrindžia iš ESS 4 straipsnio 3 dalies kylantis lojalaus bendradarbiavimo principas, kuriuo remiasi ieškovė (žr. šio sprendimo 129 punktą), nes pagal minėtą principą valstybės narės privalo imtis visų tinkamų priemonių Sąjungos teisės apimčiai ir veiksmingumui užtikrinti, kaip matyti iš šio sprendimo 131 punkte primintos jurisprudencijos.

211

Todėl net darant prielaidą, kad Inmarsat taip pakeitė EAN sistemą laikotarpiu nuo to momento, kai Komisija nusprendė jai suteikti teisę naudoti 2 GHz dažnių juostą Europos sistemai, teikiančiai MSS, iki momento, kai NRI pagal MSS sprendimo III antraštinę dalį turi suteikti reikiamus leidimus šiai sistemai eksploatuoti, kad naujoji sistema neatitiko nei Sprendime dėl derinimo ir MSS sprendime numatytų tikslų, nei per bendrą procedūrą jos prisiimtų įsipareigojimų, valstybės narės privalės jai taikyti reikalavimų vykdymo užtikrinimo procedūras, siekdamos, kad ji laikytųsi bendrųjų sąlygų, įskaitant pareigos naudoti 2 GHz dažnių juostą MSS teikti ir sąlygos dėl įsipareigojimų, prisiimtų vykstant atrankos procedūrai, laikymąsi, kitokiu atveju būtų panaikinti jai suteikti leidimai.

212

Tiesa, kad tokia sistema, pagal kurią valstybės narės negali atsisakyti išduoti leidimų Komisijos atrinktam operatoriui (žr. šio sprendimo 94–96 punktus), o tik prireikus, atsižvelgiant į proceso ekonomiškumą, gali taikyti reikalavimų vykdymo užtikrinimo priemones, kai toks operatorius nesilaiko leidimams taikomų bendrųjų sąlygų, gali atrodyti neefektyvi.

213

Vis dėlto, atsižvelgiant į dabartinę Sąjungos teisės raidą, tokios pasekmės neatsiejamos nuo Sąjungos teisės aktų leidėjo sukurtos 2 GHz dažnių juostos naudojimo MSS teikti valdymo sistemos, pagal kurią pirmenybė teikiama koncentruotam požiūriui į koordinuojamas reikalavimų vykdymo užtikrinimo procedūras (jose Komisija atlieka koordinatoriaus vaidmenį) po to, kai išduodami leidimai, patikėti valstybėms narėms. Teisės aktų leidėjas, o ne Bendrasis Teismas prireikus turi pakeisti šiuo metu galiojančią sistemą.

214

Galiausiai, svarbu pažymėti, kad tai, jog Komisija neturi įgaliojimų (nesvarbu, ar aiškių ar numanomų) veikti, kad būtų užkirstas kelias NRI išduoti leidimus sistemai, tariamai nesuderinamai su teisine sistema, neatima iš konkurentų, kaip antai ieškovės, veiksmingos teisminės gynybos galimybės. Iš tiesų tiek NRI priimtiems sprendimams dėl leidimų, tiek kompetentingų nacionalinių institucijų taikomoms reikalavimų vykdymo užtikrinimo procedūroms yra taikoma nacionalinių teismų kontrolė, šie gali pateikti Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus tuo atveju, jeigu jiems kiltų sunkumų aiškinant ar taikant Sąjungos teisę, susijusią su MSS, ir tai patvirtina Teisingumo Teismui pateikti klausimai byloje, kurioje priimtas 2020 m. kovo 5 d. Sprendimas Viasat UK ir Viasat (C‑100/19, EU:C:2020:174), ir byloje C‑515/19, Eutelsat SA, kurią šiuo metu nagrinėja Teisingumo Teismas.

215

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti visą ieškinį, nesant reikalo nagrinėti Komisijos pateikto prašymo dėl panaikinimo nepriimtinumo pagrindo, susijusio su ieškovės suinteresuotumo pareikšti ieškinį arba teisės pareikšti ieškinį dėl raginime imtis veiksmų prašomo priimti akto panaikinimo nebuvimu.

216

Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė bylą pralaimėjo, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.

217

Be to, pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį į bylą įstojusios valstybės narės padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalį Bendrasis Teismas gali nurodyti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nepaminėtam įstojusiam į bylą asmeniui pačiam padengti savo išlaidas. Šioje byloje reikia nuspręsti, kad Eutelsat ir Nyderlandų Karalystė, įstojusios į bylą palaikyti ieškovės reikalavimų, ir EchoStar ir Inmarsat, įstojusios į bylą palaikyti atsakovės reikalavimų, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS

nusprendžia: