1

Ieškovas Radu Constantinescu yra Europos Parlamento Infrastruktūros ir logistikos generalinio direktorato (GD) pareigūnas, paskirtas dirbti Liuksemburge (Liuksemburgas). Jis gyvena Kreuzweiler (Vokietija).

2

Ieškovas turi du vaikus, kurie ieškinio pareiškimo momentu buvo ketverių ir dvejų metų amžiaus. Jie abu buvo iš pradžių įrašyti į Europos Sąjungos institucijų Kirchbergo lopšelį Liuksemburge.

3

2016 m. sausio 12 d., ieškovo vyriausiajam sūnui pasiekus amžiaus ribą, kai nebegalima eiti į lopšelį, ieškovas, norėdamas jį įrašyti į daugiafunkcinį vaikų priežiūros centrą (toliau – DVPC arba darželis), paštu išsiuntė kreipimąsi į Liuksemburgo I Europos mokyklą Kirchberge (toliau – Kirchbergo Europos mokykla). 2016 m. sausio 19 d. laišku Kirchbergo Europos mokykla atsakė, kad šios mokyklos ir Liuksemburgo II Europos mokyklos Bertranže-Mameryje (toliau – „Mamerio Europos mokykla“) direktoriai bendrai sprendžia dėl naujų įrašymų ir kad sprendimai bus priimti tik išnagrinėjus registracijos anketas, kurios gali būti teikiamos po Velykų atostogų.

4

2016 m. gegužės mėn. ieškovas gavo patvirtinimą iš „Infrastruktūros ir logistikos“ biuro Liuksemburge dėl jo sūnaus įrašymo į DVPC, jame nebuvo nurodyta konkreti vieta, į kurią paskirtas sūnus.

5

2016 m. gegužės 27 d. Infrastruktūros ir logistikos biuras elektroniniu paštu informavo ieškovą, kad jo sūnus lankys Mamerio Europos mokyklos DVPC ir kad, siekiant užtikrinti vienodą požiūrį į visus vaikus bei tėvus, išimtys nėra įmanomos (toliau – ginčijamas sprendimas).

6

2016 m. birželio 6 d. laišku ieškovas pateikė Parlamentui, kaip paskyrimų tarnybai (toliau – PT), skundą dėl Infrastruktūros ir logistikos biuro sprendimo atsisakyti priimti jo vaiką į Kirchbergo Europos mokyklos DVPC. Jis taip pat paprašė pateikti DVPC komiteto nuomonę.

7

2016 m. rugpjūčio 29 d. ieškovas pranešė Infrastruktūros ir logistikos biurui, kad jo sūnus nelankys Mamerio Europos mokyklos DVPC.

8

2016 m. rugsėjo 16 d. DVPC komitetas pranešė ieškovui, kad, išnagrinėjus dokumentus, yra aišku, jog priėmimo į DVPC ir jo įstaigų veiklos taisyklės buvo taikytos teisingai.

9

2016 m. spalio 7 d. Parlamentas atmetė ieškovo skundą (toliau – sprendimas atmesti skundą).

10

2017 m. sausio 11 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovo ieškinį.

11

2017 m. vasario 1 d. laišku Parlamentas, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 42 straipsniu, paprašė Bendrojo Teismo įtraukti į bylą Europos Komisiją, kad Bendrojo Teismo sprendimas jai būtų visiškai ir tiesiogiai taikytinas.

12

2017 m. vasario 15 d. Bendrasis Teismas, taikydamas proceso organizavimo priemones pagal savo Procedūros reglamento 89 straipsnį, paprašė Parlamento pateikti kai kuriuos dokumentus.

13

Parlamentas atsakė 2017 m. vasario 24 d., o ieškovas 2017 m. kovo 21 d. pateikė savo pastabas.

14

2017 m. balandžio 6 d. Parlamentas Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė atsiliepimą į ieškinį.

15

2017 m. birželio 7 d. atskiru dokumentu ieškovas pateikė dubliką ir prašymą taikyti proceso organizavimo priemones, taip pat imtis pasirengimo nagrinėti bylą priemonių, o 2017 m. liepos 24 d. Parlamentas pateikė tripliką, kuriame nurodė savo pastabas dėl prašymo taikyti proceso organizavimo priemones ir imtis pasirengimo nagrinėti bylą priemonių.

16

Ieškovas Bendrojo Teismo prašo:

17

Parlamentas Bendrojo Teismo prašo:

18

Vadovaudamasis teisėjo pranešėjo pranešimu Bendrasis Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

19

Per 2018 m. kovo 8 d. posėdį išklausytos šalių nuomonės žodžiu ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

20

Pirmiausia reikia pažymėti, kad ieškovas prašo panaikinti ginčijamą sprendimą ir sprendimą atmesti skundą. Šiuo klausimu reikia priminti, kad reikalavimas panaikinti, formaliai pateiktas dėl sprendimo atmesti skundą, kai šio sprendimo turinys nėra savarankiškas, lemia tai, kad Bendrasis Teismas turi nagrinėti aktą, dėl kurio buvo pateiktas skundas (1989 m. sausio 17 d. Sprendimo Vainker / Parlamentas, 293/87, EU:C:1989:8, 8 punktas). Sprendimas atmesti skundą šiuo atveju neturi savarankiško turinio, todėl reikia pripažinti, kad ieškinys pateiktas tik dėl ginčijamo sprendimo. Taip būna, kai sprendimas atmesti skundą yra priimtas kitos institucijos nei ta, kuri priėmė skundo objektu esantį sprendimą, kiek juo patvirtinamas pastarasis sprendimas ir kai šio sprendimo panaikinimas nepaveikia suinteresuotojo asmens teisinės padėties kitaip negu pirmojo sprendimo panaikinimas (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Adjemian ir kt. / Komisija, T‑325/09 P, EU:T:2011:506, 33 punktą).

21

Formaliai nepareikšdamas prieštaravimo dėl priimtinumo pagal Procedūros reglamento 130 straipsnį Parlamentas tvirtina, kad jis nėra teisės akto, kurį prašoma panaikinti, autorius.

22

Taigi 2017 m. vasario 1 d. laišku Parlamentas nurodė, kad nagrinėjo skundą, nes jam patikėti visi PT įgaliojimai ieškovo atžvilgiu, įskaitant susijusius su Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 90 straipsniu. Šių įgaliojimų Parlamentas nedelegavo Infrastruktūros ir logistikos biurui. Tačiau aktą, kuris yra nurodytas skunde ir kurį prašoma panaikinti šioje byloje, priėmė Infrastruktūros ir logistikos biuras, o ne Parlamentas.

23

Parlamentas savo 2017 m. vasario 24 d. atsakyme į Bendrojo Teismo prašymą pateikti, viena vertus, dokumentus, kuriais remdamasis jis galėjo veikti kaip PT, ir, kita vertus, dokumentus, kuriais remdamasi kai kurias vykdymo užduotis Komisija pavedė Infrastruktūros ir logistikos biurui, kaip matyti iš 2014 m. sausio 13 d. biuro sprendimo priedo X punkto, susijusio su PT ir sudaryti tarnybos sutartis įgaliotos tarnybos (toliau – STSĮT) įgaliojimų delegavimu, nurodo, kad, neatsižvelgiant į nagrinėjamą klausimą, Parlamento vadovybė vykdo PT įgaliojimus dėl Parlamento darbuotojų pateiktų skundų. Kilus ginčui Infrastruktūros ir logistikos biure, Parlamentas nedelegavo jam tenkančių PT įgaliojimų, numatytų Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalyje, nei Komisijai, nei Infrastruktūros ir logistikos biurui, todėl turi kompetenciją nagrinėti skundus šioje srityje.

24

Per posėdį Parlamentas taip pat nurodė, kad ieškinys yra priimtinas, tačiau nepagrįstas.

25

Ieškovas savo 2017 m. kovo 21 d. pastabose pritaria Parlamento susirūpinimui ir teigia, kad, remiantis DVPC reglamentu, lopšelį administruoja Parlamentas, o darželį ir mokymosi bei laisvalaikio priežiūros centrą – Komisija. Infrastruktūros ir logistikos biurui buvo deleguotas darželių administravimas visų Sąjungos institucijų ir įstaigų Liuksemburge vardu. Galiausiai Parlamentas niekada neginčijo savo kompetencijos, todėl yra kompetentingas nagrinėti jo skundą; tai patvirtina Parlamento biuro sprendimas dėl PT ir STSĮT įgaliojimų delegavimo.

26

Pirma, reikėtų pažymėti, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad viena ar daugiau institucijų gali pavesti bet kuriai iš jų arba Europos Sąjungos institucijų įstaigai vykdyti kai kuriuos arba visus įgaliojimus, suteiktus PT, išskyrus sprendimus dėl pareigūnų paskyrimų, pareigų paaukštinimo ar perkėlimo. Be to, pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91a straipsnį bet kokie apeliaciniai skundai, susiję su sritimis, kurioms buvo pritaikyta 2 straipsnio 2 dalis, teikiami prieš instituciją, kuriai paskyrimų tarnyba, turinti atitinkamus įgaliojimus, yra atskaitinga.

27

Antra, pagal 2002 m. lapkričio 6 d. Komisijos sprendimo 2003/524/EB, įsteigiančio Infrastruktūros ir logistikos biurą (OL L 183, 2003, p. 40), 1 straipsnį šis biuras yra priskirtas prie Komisijos Personalo ir administracijos generalinio direktorato. Sprendimo 2003/524 11 straipsnyje nustatyta, kad „[Infrastruktūros ir logistikos biuro] [d]irektorius yra [Infrastruktūros ir logistikos biuro] [PT] ir [STSĮT], leidžianti sudaryti sutartis pagal Komisijoje galiojančias taisykles, neviršijant Komisijos jam suteiktų įgaliojimų“.

28

Trečia, Sprendimo 2003/524 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „[p]agal Tarnybos nuostatų 90 straipsnį prašymai ir skundai dėl direktoriui pagal šio sprendimo 11 straipsnį suteiktų galių vykdymo pateikiami Personalo ir administracijos generaliniam direktoratui“ ir kad „[v]isi apeliaciniai skundai šiose srityse yra skundai prieš Komisiją“.

29

Šiuo atveju nėra jokių abejonių, kad Infrastruktūros ir logistikos biuras priėmė ginčijamą sprendimą. Be to, remiantis taikytinais teisės aktais, visų pirma Pareigūnų tarnybos nuostatų 91a straipsniu, Komisija turi būti pripažinta atsakove, kai pareiškiamas ieškinys dėl Infrastruktūros ir logistikos biuro sprendimo.

30

Kaip Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas jau yra konstatavę daugelyje sprendimų, iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 2 straipsnio matyti, viena vertus, kad PT veikia institucijos, kuri ją paskyrė, vardu taip, kad aktai, kurie daro poveikį pareigūnų teisinei padėčiai ir gali būti jiems nenaudingi, turi būti laikomi priimtais institucijos, kurioje jie dirba, ir, kita vertus, kad galimas ieškinys turi būti pareiškiamas prieš instituciją, kurioje buvo priimtas asmeniui nenaudingas aktas (1964 m. kovo 19 d. Sprendimo Schmitz / EEB, 18/63, EU:C:1964:15, 163 punktas ir 1990 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Mommer / Parlamentas, T‑162/89, EU:T:1990:72, 18 punktas).

31

Tai patvirtina ir pats Parlamentas, kuris teigia, kad ginčijamą sprendimą priėmė Infrastruktūros ir logistikos biuras, o ne Parlamentas, todėl Komisija turi būti įtraukta į bylą siekiant, kad būsimas teismo sprendimas jai būtų visiškai ir tiesiogiai taikytinas.

32

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 42 straipsniu, sprendimas gali būti užginčytas trečiosios šalies, tai nesuteikia teisės Bendrajam Teismui įtraukti Komisijos į bylą.

33

Be to, kaip Teisingumo Teismas konstatavo dėl savo Procedūros reglamento, kurio nuostata šiuo klausimu yra identiška Bendrojo Teismo procedūros reglamento 76 straipsniui, ieškinyje per klaidą nurodytas kitas atsakovas nei ginčijamo sprendimo autorius nesukelia ieškinio nepriimtinumo, jeigu jame yra elementų, kuriais remiantis galima aiškiai identifikuoti šalį, prieš kurią ieškinys yra nukreiptas, nustatyti ginčijamą aktą ir jo autorių. Tokiu atveju ginčijamo akto autorius laikomas atsakovu, net jeigu jis nenurodytas ieškinio įžanginėje dalyje. Tačiau šį atvejį reikia skirti nuo tokio, kai ieškovas toliau vis nurodo ieškinio įžanginėje dalyje nurodytą atsakovą, visiškai suvokdamas, kad šis nėra ginčijamo akto autorius. Tokiu atveju reikia turėti omenyje ieškinyje nurodytą atsakovą ir prireikus apie ieškinio priimtinumą spręsti atsižvelgiant į šį nurodymą (žr. 2006 m. spalio 16 d. Nutarties Aisne et Nature / Komisija, T‑173/06, nepaskelbta Rink., EU:T:2006:320, 17 ir 18 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).

34

Šiuo klausimu ieškovas savo 2017 m. kovo 21 d. pastabose (žr. šio sprendimo 13 punktą) nurodė, kad „galėjo tik atkreipti dėmesį ir apgailestauti dėl klausimo, susijusio su kompetentinga PT, neaiškumo, nes neatrodė, kad Europos Parlamentas ir Komisija pateiktų tokį patį atsakymą“, ir kad „jis adresavo savo skundą Europos Parlamento Generaliniam Sekretoriui, kaip PT, kuris neginčijo savo kompetencijos šiuo klausimu“ ir „teigė, kad Europos Parlamentas buvo įgaliota institucija nagrinėti jo pateiktą skundą“.

35

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad reikalavimas dėl panaikinimo yra nepriimtinas, nes nebuvo adresuotas Komisijai.

36

Pagal suformuotą jurisprudenciją viešosios tarnybos srityje, jei prašymas atlyginti žalą yra glaudžiai susijęs su prašymu panaikinti, atmetus pastarąjį kaip nepriimtiną arba kaip nepagrįstą, taip pat atmetamas prašymas atlyginti žalą (žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Martínez Valls / Parlamentas, T‑214/02, EU:T:2003:254, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

37

Šiuo atveju reikalavimas dėl panaikinimo glaudžiai susijęs su reikalavimu dėl žalos atlyginimo.

38

Reikalavimas dėl panaikinimo buvo atmestas, taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo taip pat turi būti atmestas.

39

Remiantis tuo, kas nurodyta, darytina išvada, kad reikia atmesti visą ieškinį.

40

Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Vadovaujantis Procedūros reglamento 135 straipsnio 2 dalimi, šaliai, net jeigu ši laimėjo bylą, gali būti nurodyta padengti visas arba dalį bylinėjimosi išlaidų, jeigu tai atrodo pateisinama dėl jos elgesio netgi prieš pradedant procesą.

41

Iš šio sprendimo motyvų matyti, kad ieškovas pralaimėjo bylą. Be to, Parlamentas aiškiai reikalavo priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

42

Vis dėlto iš šio sprendimo matyti, kad, viena vertus, Parlamentas pareiškė esąs kompetentingas nagrinėti ieškovo skundą dėl Infrastruktūros ir logistikos biuro priimto akto (žr. šio sprendimo 22 punktą), kita vertus, jis niekada neatkreipė ieškovo dėmesio į tai, kad nebuvo ginčijamo sprendimo autorius, o tai liudija apie netinkamą Parlamento administravimą, galėjusį suklaidinti ieškovą ir paskatinti jį pareikšti šį ieškinį tik prieš Parlamentą.

43

Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas mano, kad būtų teisinga, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes ir į Procedūros reglamento 135 straipsnio 2 dalį, nuspręsti, kad Parlamentas turi padengti savo ir ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)

nusprendžia: