Sujungtos bylos C‑142/17 ir C‑143/17
Manuela Maturi ir kt.
prieš
Fondazione Teatro dell’Opera di Roma,
Fondazione Teatro dell’Opera di Roma
prieš
Manuela Maturi ir kt.
ir
Catia Passeri
prieš
Fondazione Teatro dell’Opera di Roma
(Corte suprema di cassazione prašymai priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnis – Socialinė politika – Vienodas požiūris į moteris ir vyrus užimtumo ir profesinės veiklos srityje – Direktyva 2006/54/EB – Nacionalinės teisės nuostata, įtvirtinanti artistų, kuriems sukako pensinis amžius, galimybę laikinai tęsti profesinę veiklą, kol jiems sukaks ankstesniame akte nustatytas teisės į pensiją atsiradimo amžius (47 metai moterims ir 52 metai vyrams)“
Santrauka – 2018 m. vasario 7 d. Teisingumo Teismo (dešimtoji kolegija) nutartis
Socialinė politika – Darbuotojai vyrai ir moterys – Įsidarbinimas ir darbo sąlygos – Vienodas požiūris – Direktyva 2006/54 – Nacionalinės teisės nuostata, įtvirtinanti artistų, kuriems sukako pensinis amžius, galimybę laikinai tęsti profesinę veiklą, kol jiems sukaks ankstesniame akte nustatytas teisės į pensiją atsiradimo amžius – Skirtingo teisės į šią pensiją atsiradimo amžiaus nustatymas atsižvelgiant į lytį – Tiesioginė diskriminacija dėl lyties – Neleistinumas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/54 2 straipsnio 1 dalies b punktas ir 14 straipsnio 1 dalies c punktas)
2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo 14 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad nacionalinės teisės nuostata, kaip antai 2010 m. balandžio 30 d. Dekreto įstatymo Nr. 64/2010, pertvarkyto į 2010 m. birželio 29 d. Įstatymą Nr. 100 (redakcija galiojusi klostantis faktinėms bylos aplinkybėms), 3 straipsnio 7 dalis, kurioje nustatyta, kad darbuotojai šokėjai, kuriems sukako šioje nuostatoje nustatytas pensinis amžius (45 metai moterims ir vyrams), turi galimybę dvejų metų pereinamuoju laikotarpiu tęsti profesinę veiklą, kol jiems sukaks ankstesniame akte nustatytas maksimalus darbinės veiklos vykdymo amžius (47 metai moterims ir 52 metai vyrams), įtvirtina tiesioginę diskriminaciją dėl lyties, kuri yra draudžiama pagal šią direktyvą.
Šiuo klausimu reikia priminti, kad Direktyvoje 2006/54 daromas skirtumas tarp tiesioginės diskriminacijos dėl lyties ir vadinamosios „netiesioginės“ diskriminacijos: tiesioginės diskriminacijos negali pateisinti teisėtas tikslas. Atvirkščiai, pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies b punktą netiesioginę diskriminaciją galinčios sukelti nuostatos, kriterijai ar praktika gali būti pripažinti nediskriminaciniais, jeigu juos „objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis“ (2010 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Kleist, C‑356/09, EU:C:2010:703, 41 punktas).
Taigi pagrindinėse bylose nagrinėjamas skirtingas požiūris negali būti pateisintas siekiu apsaugoti atitinkamus darbuotojus nuo staigių ribojamųjų darbinės veiklos tęstinumą reglamentuojančių ankstesnių nuostatų pakeitimų.
(žr. 38–40 punktus ir rezoliucinę dalį)