4.6.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 190/5

—

panaikinti skundžiamą sprendimą ir perduoti bylą Bendrajam Teismui, kad jis iš naujo išnagrinėtų bylą ir priimtų sprendimą iš esmės, kurį būtų galima apskųsti,

—

šio prašymo nepatenkinus: jeigu Teisingumo Teismas pripažintų, kad įvykdytos sąlygos galutiniam sprendimui byloje priimti, panaikinti skundžiamą sprendimą ir visiškai patenkinti visus pirmojoje instancijose pareikštus reikalavimus,

—

priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

1.

Dėl klaidingo aiškinimo buvo pažeista Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 45 straipsnio 2 dalis, siejama su jo 53 straipsniu. Pripažinęs, kad sąvoka „force majeure“ ir „aplinkybės, kurių nebuvo galima numatyti“ turi tą pačią reikšmę, Bendrasis Teismas pažeidė teisės aktų leidėjo racionalumo principą. Tokia abiejų sąvokų samprata taip pat prieštarauja Statuto 45 straipsnio, pagal kurį siekiama kompensuoti skirtumą, atsirandantį dėl nuotolio (tarp šalies gyvenamosios vietos ir Teisingumo Teismo būstinės), tikslui. Todėl Bendrasis Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybes, kurių nebuvo galima numatyti, dėl kurių apeliantė negalėjo laiku įteikti ieškinio popierinės versijos (originalo).

2.

Dėl klaidingo aiškinimo buvo pažeistas 2015 m. kovo 4 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 126 straipsnis. Nors sąlygos nebuvo įvykdytos, Bendrasis Teismas taikė Procedūros reglamento 126 straipsnį ir apeliantės ieškinį atmetė kaip akivaizdžiai nepriimtiną. Bendrojo Teismo padarytas Procedūros reglamento 126 straipsnio pažeidimas buvo neišvengiama ir akivaizdi Statuto 45 straipsnio, siejamo su jo 53 straipsniu, pažeidimo pasekmė.

3.

Klaidingai pripažinta, kad apeliantė neįrodė, jog susiklostė aplinkybės, kurių nebuvo galima numatyti, kaip jos suprantamos pagal Statuto 45 straipsnio 2 dalį. Apeliantė įrodė, kad susiklostė aplinkybės, kurių nebuvo galima numatyti. Dėl šių aplinkybių apeliantė pateikė ne tik daugiau įrodymų nei reikalaujama, bet ir apskritai visus jai prieinamus įrodymus. Apeliantė rūpestingai ėmėsi priemonių, kurių iš jos buvo galima pagrįstai tikėtis, kad pašto siunta su ieškiniu būtų pristatyta laiku. Pašto siuntos atidavimo momentu apeliantė nebeturėjo įtakos jos pristatymo procesui; nuo to momento pristatymo terminą įtakojančios aplinkybės visiškai nebepriklausė nuo apeliantės valios.

4.

Buvo pažeisti 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalis ir 14 straipsnis, nes Bendrasis Teismas apsunkino galimybes kreiptis į teismą ir šalį diskriminavo dėl jos gyvenamosios vietos arba buveinės. Tai, kad Bendrasis Teismas visoms Europos Sąjungos valstybėms narėms nustatė vienodą terminą dėl nuotolių, lemia, kad šalims, kurių gyvenamoji vieta arba buveinė yra toli nuo Bendrojo Teismo buveinės, ypač šalims, kurių gyvenamoji vieta arba buveinė yra šalies provincijoje, apsunkinamos galimybės kreiptis į teismą, todėl tai yra bylos šalių diskriminacija dėl jų gyvenamosios vietos.