26.3.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 112/7

2017 m. lapkričio 21 d.Bundesgerichtshof (Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje Bundesverband der Verbraucherzentralen und Verbraucherverbände – Verbraucherzentrale Bundesverband e.V. / Amazon EU Sàrl

(Byla C-649/17)

(2018/C 112/11)

Proceso kalba: vokiečių

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

Bundesgerichtshof

Šalys pagrindinėje byloje

Kasatorė: Bundesverband der Verbraucherzentralen und Verbraucherverbände – Verbraucherzentrale Bundesverband e.V.

Kita kasacinio proceso šalis: Amazon EU Sàrl

Prejudiciniai klausimai

Pateikti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus, prašant išaiškinti 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių (1) 6 straipsnio 1 dalies c punktą:

1.

Ar valstybės narės gali priimti tokią nuostatą, kaip antai Įvadinio civilinio kodekso įstatymo (Einführungsgesetz zum Bürgerlichen Gesetzbuch, toliau – EGBGB) 246a straipsnio 1 skirsnio 1 dalies pirmo sakinio 2 punktas, pagal kurią prekiautojas, sudarantis nuotolinės prekybos sutartį, yra įpareigojamas, prieš vartotojui pareiškiant ketinimą sudaryti sutartį, [ne tik, jei turi, bet] visada pateikti vartotojui savo telefono numerį?

2.

Ar Direktyvos 2011/83/ES 6 straipsnio 1 dalies c punkto [versijoje vokiečių kalba] vartojamas žodžių junginys „gegebenenfalls“ („jei turi“, „jei taikoma“) reiškia, kad prekiautojas, jeigu jis nusprendžia savo įmonėje sudarinėti ir nuotolinės prekybos sutartis, privalo informuoti tik apie jo įmonėje jau faktiškai esančias komunikacijos priemones, t. y. iš jo nėra reikalaujama naujai įsirengti telefono ar fakso liniją arba susikurti elektroninio pašto dėžutę?

3.

Jeigu į antrąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:

Ar Direktyvos 2011/83/ES 6 straipsnio 1 dalies c punkto [versijoje vokiečių kalba] vartojamas žodžių junginys „gegebenenfalls“ („jei turi“, „jei taikoma“) reiškia, kad įmonėje jau egzistuojančiomis laikomos tik tokios komunikacijos priemonės, kurias prekiautojas bet kuriuo atveju faktiškai naudoja, be kita ko, ir bendravimui su vartotojais sudarant nuotolinės prekybos sutartis, ar egzistuojančiomis įmonėje laikomos ir tokios komunikacijos priemonės, kurias prekiautojas iki šiol naudojo išimtinai kitiems tikslams, pavyzdžiui, bendraudamas su kitais prekiautojais arba valdžios institucijomis?

4.

Ar Direktyvos 2011/83/ES 6 straipsnio 1 dalies c punkte pateiktas komunikacijos priemonių sąrašas – telefonas, faksas ir elektroninis paštas – yra baigtinis, ar prekiautojas gali naudoti ir kitas, jame nenurodytas komunikacijos priemones, pavyzdžiui, pokalbį internetu arba grįžtamojo skambučio sistemą, jeigu tai leidžia vartotojui greitai susisiekti su prekiautoju ir veiksmingai su juo bendrauti?

5.

Ar, taikant Direktyvos 2011/83/ES 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą skaidrumo reikalavimą, pagal kurį prekiautojas privalo aiškiai ir suprantamai informuoti vartotoją apie Direktyvos 2011/83/ES 6 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytas komunikacijos priemones, yra svarbu šią informaciją pateikti greitai ir veiksmingai?

(1)  OL L 304, 2011, p. 64.