Sujungtos bylos C‑715/17, C‑718/17 ir C‑719/17

Europos Komisija

prieš

Lenkijos Respubliką ir kt.

2020 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Sprendimai (ES) 2015/1523 ir (ES) 2015/1601 – Šių sprendimų 5 straipsnių 2 dalys ir 4–11 dalys – Graikijos Respublikos ir Italijos Respublikos labui nustatytos laikinosios priemonės tarptautinės apsaugos srityje – Dėl staigaus trečiųjų šalių piliečių antplūdžio kai kurių valstybių teritorijoje susidariusi nepaprastoji padėtis – Šių piliečių perkėlimas į kitų valstybių narių teritoriją – Perkėlimo procedūra – Valstybių narių pareiga reguliariai ir nerečiau kaip kas tris mėnesius nurodyti tarptautinės apsaugos prašytojų, kuriuos galima skubiai perkelti į jų teritoriją, skaičių – Susiję įsipareigojimai, dėl kurių jie faktiškai perkeliami – Su nacionaliniu saugumu ir viešąja tvarka susiję valstybių narių interesai – Galimybė valstybei narei remtis SESV 72 straipsniu siekiant netaikyti privalomų Sąjungos teisės aktų“

  1. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Teisingumo Teismo atliekamas pagrįstumo nagrinėjimas – Padėtis, į kurią reikia atsižvelgti – Padėtis, pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui – Situacija, kai tariamai pažeistas antrinės teisės aktas galutinai nebetaikomas pasibaigus minėtam terminui – Ieškinys, kuriuo siekiama esant tokiai situacijai konstatuoti įsipareigojimų neįvykdymą – Priimtinumas

    (SESV 258 straipsnis; Tarybos sprendimai 2015/1523 ir 2015/1601)

    (žr. 54, 57 ir 62 punktus)

  2. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Ikiteisminė procedūra – Dalykas – Valstybei narei nustatyti terminai – Protingų terminų reikalavimas – Vertinimo kriterijai

    (SESV 80 ir 258 straipsniai; Tarybos sprendimai 2015/1523 ir 2015/1601)

    (žr. 92–98 punktus)

  3. Europos Sąjungos teisė – Taikymo sritis – Bendros išimties dėl visuomenės saugumui užtikrinti skirtų priemonių netaikymo nebuvimas – Valstybių narių kompetencija imtis priemonių, kuriomis siekiama apsaugoti esminius jų saugumo interesus – Atitinkamai valstybei narei tenkanti pareiga įrodyti būtinybę ja pasinaudoti – Taikymas tarptautinės apsaugos prašytojų perkėlimo srityje

    (SESV 36, 45, 52, 65, 72, 346 ir 347 straipsniai; Tarybos sprendimo 2015/1523 5 straipsnis ir Tarybos sprendimo 2015/1601 5 straipsnis)

    (žr. 143–145, 147 ir 152 punktus)

  4. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Prieglobsčio politika – Pabėgėlio statusas ar papildomos apsaugos statusas – Direktyva 2011/95 – Papildomą apsaugą galinčio gauti asmens statuso nesuteikimas – Nesuteikimo pagrindai – Sunkaus nusikaltimo padarymas – Nesuteikimo sąlyga, taikoma tik kompetentingai valdžios institucijai konkrečiu atveju įvertinus faktines aplinkybes

    (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95 12 straipsnio 2 dalies b punktas ir 17 straipsnio 1 dalies b punktas)

    (žr. 154 punktą)

  5. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Prieglobsčio politika – Tarybos nustatytos laikinosios priemonės valstybių narių, kuriose dėl staigaus trečiųjų šalių piliečių antplūdžio susidarė nepaprastoji padėtis, labui – Šių piliečių perkėlimas į kitų valstybių narių teritoriją – Sprendimai 2015/1523 ir 2015/1601, susiję su Graikijos ir Italijos labui priimtomis priemonėmis – Atsisakymas perkelti tarptautinės apsaugos prašytoją – Pagrįstos priežastys – Pavojus visuomenės saugumui arba viešajai tvarkai – Tokį įtarimą pagrindžiančios nuoseklios, objektyvios ir tikslios aplinkybės – Konkrečių atvejų nagrinėjimas – Kategoriškas rėmimasis šiuo pagrindu vien bendros prevencijos tikslais ir nenustatant tiesioginio ryšio su konkrečiu atveju – Neleistinumas

    (ESS 4 straipsnio 2 dalis; SESV 72 straipsnis; Tarybos sprendimo 2015/1523 5 straipsnio 2 ir 4–11 dalys ir Tarybos sprendimo 2015/1601 5 straipsnio 2 ir 4–11 dalys; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38 27 straipsnio 2 dalis ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95 12 ir 17 straipsniai)

    (žr. 157–161, 172, 180, 187, 189 punktus ir rezoliucinės dalies 2–4 punktus)

Santrauka

Atsisakiusios įgyvendinti laikiną tarptautinės apsaugos prašytojų perkėlimo mechanizmą Lenkija, Vengrija ir Čekijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę. Šios valstybės narės negali remtis nei savo atsakomybe už viešosios tvarkos palaikymą ir visuomenės saugumo užtikrinimą, nei tariamu perkėlimo mechanizmo neveikimu, siekdamos neįgyvendinti šio mechanizmo

2020 m. balandžio 2 d. paskelbtame Sprendime Komisija / Lenkija, Vengrija ir Čekijos Respublika (Laikinas tarptautinės apsaugos prašytojų perkėlimo mechanizmas) (C‑715/17, C‑718/17 ir C‑719/17) Teisingumo Teismas patenkino ieškinius dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kuriuos Komisija pareiškė trims valstybėms narėms, siekdama, kad būtų konstatuota, jog nenurodžiusios reguliariai bent kas tris mėnesius atitinkamo tarptautinės apsaugos prašytojų, kurie gali būti greitai perkelti į jų teritorijas, skaičiaus ir neįgyvendinusios joms tenkančių susijusių įsipareigojimų dėl perkėlimo šios valstybės narės neįvykdė įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę. Viena vertus, Teisingumo Teismas konstatavo, kad trys atitinkamos valstybės narės neįvykdė Tarybos sprendimo dėl privalomo 120000 tarptautinės apsaugos prašytojų perkėlimo iš Graikijos ir Italijos į kitas Sąjungos valstybes nares ( 1 ). Kita vertus, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Lenkija ir Čekijos Respublika taip pat neįvykdė įsipareigojimų pagal Tarybos anksčiau priimtą sprendimą dėl savanoriško 40000 tarptautinės apsaugos prašytojų perkėlimo iš Graikijos ir Italijos į kitas Sąjungos valstybes nares ( 2 ). Vengrijai nebuvo privalomos pastarajame sprendime numatytos perkėlimo priemonės.

2015 m. rugsėjo mėn. Taryba priėmė minėtus sprendimus (toliau – sprendimai dėl perkėlimo), atsižvelgusi į nepaprastąją padėtį, susidariusią dėl į Graikiją ir Italiją atvykusių trečiųjų šalių piliečių. Pagal šiuos sprendimus ( 3 ) 2015 gruodžio mėn. Lenkija nurodė, kad 100 asmenų gali būti greitai perkelti į jos teritoriją. Vis dėlto ji neperkėlė nė vieno asmens, taip pat vėliau neprisiėmė jokių susijusių įsipareigojimų dėl perkėlimo. Dėl Vengrijos reikia pažymėti, kad ji niekada nenurodė, kiek asmenų galima perkelti į jos teritoriją pagal jai privalomą sprendimą dėl perkėlimo, todėl joks asmuo nebuvo perkeltas į jos teritoriją. Galiausiai 2016 m. vasario ir gegužės mėn. Čekijos Respublika, taikydama sprendimus dėl perkėlimo ( 4 ), nurodė, kad 50 asmenų gali būti perkelti į jos teritoriją. 12 asmenų iš tikrųjų buvo perkelti iš Graikijos, tačiau vėliau Čekijos Respublika nebeprisiėmė jokio įsipareigojimo dėl perkėlimo.

Sprendime Teisingumo Teismas visų pirma atmetė atitinkamų trijų valstybių narių nurodytą argumentą, kad Komisijos ieškiniai nepriimtini, nes atitinkamai 2017 m. rugsėjo 17 d. ir 26 d. pasibaigus sprendimų dėl perkėlimo taikymo laikotarpiui jos nebegali ištaisyti nurodytų pažeidimų. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas priminė, kad ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo yra priimtinas, jeigu Komisija prašo tik konstatuoti nurodytą pažeidimą, be kita ko, susiklosčius tokioms situacijoms, kaip nagrinėjamos šiose bylose, kai Sąjungos teisės aktas, kuris, kaip teigiama, buvo pažeistas, galutinai nebetaikomas pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui, t. y. 2017 m. rugpjūčio 23 d. Be to, šių įsipareigojimų neįvykdymo konstatavimas tebėra susijęs su materialiniu interesu, siekiant nustatyti atsakomybės, kuri dėl įsipareigojimų neįvykdymo valstybei narei gali kilti kitoms valstybėms narėms, Sąjungai ar privatiems asmenims, pagrindą.

Dėl bylos esmės Lenkija ir Vengrija, be kita ko, teigė, kad jos turėjo teisę netaikyti sprendimų dėl perkėlimo pagal SESV 72 straipsnį, pagal kurį SESV nuostatomis laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės, kuriai priskirtina, be kita ko, prieglobsčio politika, srityje nedaroma poveikio valstybėms narėms įgyvendinant atsakomybę už viešosios tvarkos palaikymą ir visuomenės saugumo užtikrinimą. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas konstatavo, kad SESV 72 straipsnyje įtvirtinta nuo bendrųjų Sąjungos teisės normų leidžianti nukrypti nuostata, todėl ji turi būti aiškinama siaurai. Taigi, šis straipsnis negali suteikti valstybėms narėms teisės nukrypti nuo Sąjungos teisės nuostatų vien remiantis interesais palaikyti viešąją tvarką ir užtikrinti vidaus saugumą; jos turi įrodyti būtinybę pasinaudoti šiame straipsnyje numatyta leidžiančia nukrypti nuostata, siekdamos vykdyti atsakomybę šiose srityse.

Šiame kontekste Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pagal sprendimus dėl perkėlimo visais perkėlimo Europos Sąjungoje procedūros etapais iki faktiško tarptautinės apsaugos prašytojo perdavimo reikia atsižvelgti į nacionalinio saugumo ir viešosios tvarkos aspektus. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad reikia pripažinti didelę diskreciją valstybių narių, į kurias perkeliami prašytojai, kompetentingoms institucijoms, kai jos nustato, ar perkeltinas trečiosios šalies pilietis kelia pavojų nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai jų teritorijoje. Šiuo aspektu Teisingumo Teismas nurodė, kad sąvoka „pavojus jos nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai“ ( 5 ) turi būti aiškinama kaip apimanti tiek realią, tiek potencialią grėsmę. Vis dėlto Teisingumo Teismas patikslino, kad minėtos institucijos gali remtis minėtais motyvais tik išnagrinėjusios, ar konkrečiu atveju yra nuoseklių, objektyvių ir tikslių aplinkybių, leidžiančių įtarti, kad atitinkamas prašytojas kelia tokį realų ar potencialų pavojų. Todėl jis nusprendė, kad pagal šias nuostatas valstybei narei draudžiama per šią perkėlimo procedūrą kategoriškai remtis SESV 72 straipsniu vien bendros prevencijos tikslais ir nenustatant tiesioginio ryšio su konkrečiu atveju, siekiant pateisinti įsipareigojimų, jai tenkančių pagal sprendimus dėl perkėlimo, įgyvendinimo sustabdymą ar net nutraukimą.

Dėl Čekijos Respublikos argumento, pagrįsto nagrinėjamo perkėlimo mechanizmo neveikimu, Teisingumo Teismas konstatavo, kad negalima pripažinti, jog valstybė narė galėtų vienašališkai vertinti tariamą minėtuose aktuose nustatytą perkėlimo mechanizmą kaip neveiksmingą ar net tariamai neveikiantį ir nesilaikyti jokių jai pagal tuos pačius aktus tenkančių įsipareigojimų dėl perkėlimo, nes taip būtų nepaisoma sprendimuose dėl perkėlimo įtvirtinto solidarumo tikslo ir šių aktų privalomojo pobūdžio. Galiausiai priminęs, kad šie sprendimai dėl perkėlimo Čekijos Respublikai buvo privalomi visu jų taikymo laikotarpiu nuo priėmimo, Teisingumo Teismas nurodė, kad ši valstybė narė privalėjo laikytis šiuose sprendimuose nustatytų įpareigojimų dėl perkėlimo, neatsižvelgdama į tai, ar Graikijos Respublikai ir Italijos Respublikai teikė kitos rūšies pagalbą.

( 1 ) 2015 m. rugsėjo 22 d. Tarybos sprendimo (ES) 2015/1601, kuriuo Italijos ir Graikijos labui nustatomos laikinosios priemonės tarptautinės apsaugos srityje (OL L 248, 2015, p. 80). Šio sprendimo galiojimas buvo ginčijamas sujungtose bylose Slovakija ir Vengrija / Taryba (C‑643/15 ir C‑647/15); taip pat žr. Pranešimą spaudai Nr. 91/17.

( 2 ) 2015 m. rugsėjo 14 d. Tarybos sprendimas (ES) 2015/1523, kuriuo Italijos ir Graikijos labui nustatomos laikinosios priemonės tarptautinės apsaugos srityje (OL L 239, 2015, p. 146).

( 3 ) Šių sprendimų 5 straipsnių 2 dalys.

( 4 ) Šių sprendimų 5 straipsnių 2 dalys.

( 5 ) Šių sprendimų 5 straipsnių 4 ir 7 dalys.