–

F. Cadeddu, atstovaujamos avvocati G. Dore, S. Garau ir A. Vinci,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato A. Venturini,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir J. Vláčil,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos S. Jiménez García,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos B.‑R. Killmann ir P. Arenas,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999 (OL L 210, 2006 p. 25), 2 straipsnio 4 punkto ir 80 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Francesca Cadeddu ginčą su Agenzia delle Entrate – Direzione provinciale di Cagliari (Kaljario provincijos direkcijos mokesčių administratorius, Italija; toliau – mokesčių administratorius), Regione autonoma della Sardegna (Sardinijos autonominis regionas, Italijos) ir Regione autonoma della Sardegna – Agenzia regionale per il lavoro (Sardinijos autonominis regionas – Regioninė darbo agentūra, Italija) dėl F. Cadeddu kaip studijų stipendija skirtų sumų apmokestinimo.

3

Reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnyje „Sąvokų apibrėžimai“ nurodyta:

„Šiame reglamente vartojamų terminų reikšmės:

<…>

<…>“

4

To paties reglamento 80 straipsnyje nurodyta: „Valstybės narės įsitikina, kad už mokėjimus atsakingos įstaigos užtikrintų, jog paramos gavėjai kuo greičiau gautų visą valstybės finansinių įnašų sumą. Neatimamos ir neišskaičiuojamos jokios sumos, ir neimamas joks papildomas specialus mokestis ar kitas lygiavertis mokestis, kuris sumažintų šias paramos gavėjams skirtas sumas.“

5

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikomos redakcijos 1986 m. gruodžio 22 d.Decreto del Presidente della Republica n. 917 – Approvazione del testo unico delle imposte sui redditi (Respublikos prezidento dekretas Nr. 917, kuriuo patvirtinamas bendras pajamų mokesčio tekstas) (GURI paprastasis priedas Nr. 302, 1986 m. gruodžio 31 d., toliau – TUIR) 50 straipsnio 1 dalies c punkte nustatyta:

„1.   Turi būti prilygintos darbo pagal darbo sutartį pajamoms:

<…>

<…>“

6

Direzione Generale dell Assessorato del Lavoro, Formazione Professionale, Cooperazione e Sicurezza Sociale (Darbo, profesinio mokymo, bendradarbiavimo ir socialinės apsaugos regiono ministerijos generalinė direkcija, Italija), kaip veiksmų programos, kuria siekiama sustiprinti aukštojo mokslo sistemą Sardinijoje (Italija), vadovaujančioji institucija atrinko finansuoti programą „Master and Back“, pagal kurią, visų pirma, remiami antrosios ir trečiosios studijų pakopos studentai ir mokslo darbuotojai.

7

2011 m. balandžio 8 d. sprendimu Sardinijos autonominis regionas – Regioninė darbo agentūra ieškovei pagrindinėje byloje skyrė 69818 eurų dydžio studijų stipendiją, bendrai finansuojamą Europos socialinio fondo (ESF).

8

Tuo momentu, kai buvo skirta ši studijų stipendija, Sardinijos autonominis regionas – Regioninė darbo agentūra išskaičiavo 19481,29 euro fizinių asmenų mokesčio prie šaltinio sumą, papildytą regioniniais ir savivaldybės mokesčiais, atitinkamai sudariusiais 859,28 euro ir 349 eurus.

9

Manydama, kad šios išskaičiuotos sumos prieštarauja Reglamento Nr. 1083/2006 80 straipsniui, ieškovė pagrindinėje byloje paprašė mokesčių administratoriaus jas gražinti.

10

2016 m. balandžio 6 d. sprendimu mokesčių administratorius atmetė šį prašymą motyvuodamas tuo, kad, pirma, studijų stipendija pagal TUIR 50 straipsnio 1 dalies c punktą turi būti prilyginama pajamoms, ir, antra, studijų stipendijos gavėjas negali būti laikomas bendro finansavimo „paramos gavėju“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1083/2006 80 straipsnį.

11

2016 m. birželio 30 d. ieškiniu, pareikštu Commissione tributaria provinciale di Cagliari (Kaljario provincijos mokestinių ginčų komisija, Italija), ieškovė pagrindinėje byloje prašė panaikinti šį sprendimą, iš esmės nurodydama prieštaravimą tarp Reglamento Nr. 1083/2006 nuostatų, kurios draudžia atimti ar išskaičiuoti sumas iš paramos gavėjams skirtų sumų, ir pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias studijų stipendijos apmokestinamos pajamų mokesčiu.

12

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar sąvoka „paramos gavėjas“, kaip suprantama pagal Reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnio 4 dalį, apima ir fizinį asmenį, gavusį studijų stipendiją, ir ar sąvoka „atėmimai ir išskaičiavimai“, nustatyta Reglamento Nr. 1083/2006 80 straipsnyje, apima išskaičiavimus, numatytus nacionalinėse nuostatose, susijusiose su fizinių asmenų pajamų mokesčiu. Jis pažymėjo, kad šiuo klausimu Italijos jurisprudencija nėra vienoda, nes kai kurie Italijos teismai pritaria išskaičiavimui iš ESF finansuojamų sumų, kiti ne.

13

Šiomis aplinkybėmis Commissione Tributaria Provinciale di Cagliari (Kaljario provincijos mokestinių ginčų komisija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Reglamento [Nr. 1083/2006] 80 straipsnį ir to paties reglamento 2 straipsnio 4 punktą reikia aiškinti taip, kad pagal juos draudžiama nacionalinės teisės norma, kaip antai [TUIR] 50 straipsnio 1 dalies c punktas, pagal kurią darbo pagal darbo sutartį pajamoms prilyginamos „<…> sumos, kurias išmoka bet kuris asmuo kaip studijų stipendiją ar dotaciją, studijoms ar profesiniam mokymuisi skirtos išmokos ar subsidijos, jei gavėjas nėra saistomas darbo santykių su išmokančiuoju asmeniu“, ir kurios dėl to apmokestinamos bendru fizinių asmenų pajamų mokesčiu, net jei studijų stipendija mokama iš Europos struktūrinių fondų?“

14

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 1083/2006 80 straipsnis kartu su šio reglamento 2 straipsnio 4 punktu turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiamos nacionalinės mokesčių teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias fizinių asmenų pajamų mokesčiu apmokestinamos sumos, kurias jiems kaip studijų stipendijas išmokėjo valstybinė įstaiga, įpareigota įgyvendinti atitinkamai veiksmų programai vadovaujančios institucijos atrinktą projektą, kaip jis suprantamas pagal šio reglamento 2 straipsnio 3 punktą, finansuojamą Europos struktūrinių fondų lėšomis.

15

Visų pirma pažymėtina, kad remiantis suformuota jurisprudencija, nors tiesioginiai mokesčiai priklauso valstybių narių kompetencijai, pastarosios vis dėlto turėtų juos taikyti laikydamosi Sąjungos teisės (šiuo klausimu žr. 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Manninen, C‑319/02, EU:C:2004:484, 19 punktą ir 2007 m. spalio 25 d. Sprendimo Porto Antico di Genova, C‑427/05, EU:C:2007:630, 10 punktą).

16

Konkrečiai kalbant, nacionalinės teisės aktai neturi trukdyti veikti mechanizmams, nustatytiems atsižvelgiant į struktūrinius fondus, numatytus Reglamente Nr. 1083/2006 (šiuo klausimu žr. 2007 m. spalio 25 d. Sprendimo Porto Antico di Genova, C‑427/05, EU:C:2007:630, 10 punktą).

17

Šiuo klausimu Reglamento Nr. 1083/2006 80 straipsnyje nustatyta, kad „valstybės narės įsitikina, kad už mokėjimus atsakingos įstaigos užtikrintų, jog paramos gavėjai kuo greičiau gautų visą valstybės finansinių įnašų sumą“.

18

Draudžiant bet kokį mokestį nuo Europos Sąjungos finansinio įnašo sumos, Reglamento Nr. 1083/2006 80 straipsnyje tik primenama ES finansinės pagalbos mokėjimo vientisumo taisyklė, kuri jau buvo įtraukta į kitus teisės aktus, visų pirma, į 1988 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4253/88, nustatančio Reglamento (EEB) Nr. 2052/88 įgyvendinimo nuostatas, koordinuojančio įvairių struktūrinių fondų veiklą tarpusavyje, taip pat su Europos investicijų banko operacijomis ir kitais esamais finansiniais instrumentais (OL L 374, 1988, p. 1), iš dalies pakeisto 1993 m. liepos 20 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2082/93 (OL L 193, 1993, p. 20), 21 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą.

19

Kalbėdamas apie šią nuostatą, kurioje numatyta, kad „mokėjimai galutiniams gavėjams turi būti atliekami neatimant ir neišskaičiuojant jokių sumų, kurios sumažintų finansinės paramos sumą, į kurią jie turi teisę“, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad šis draudimas atimti neturi būti aiškinamas vien formaliai, jis neišvengiamai turi apimti visas išlaidas, turinčias tiesioginį ir neatsiejamą ryšį su sumokėtomis sumomis (šiuo klausimu žr. 2006 m. spalio 5 d. Sprendimo Komisija / Portugalija, C‑84/04, EU:C:2006:640, 35 punktą ir 2007 m. spalio 25 d. Sprendimo Porto Antico di Genova, C‑427/05, EU:C:2007:630, 13 punktą).

20

Vis dėlto mokestis, kuris nepriklauso nuo Sąjungos dotacijų egzistavimo ir nėra konkrečiai susijęs su paskirtomis sumomis, bet taikomas bendrai visoms galutinio gavėjo pajamoms, nekliudo Sąjungos teisės nustatytų mechanizmų veiklai, nors ir sumažina Sąjungos dotacijos sumą (šiuo klausimu žr. 2007 m. spalio 25 d. Sprendimo Porto Antico di Genova, C‑427/05, EU:C:2007:630, 16 ir 18 punktus).

21

Kadangi įvairios paramos priemonės finansuojamos iš Sąjungos biudžeto, o šioms priemonėms taikomos mokėjimo taisyklės turi būti aiškinamos vienodai (šiuo klausimu žr. 2006 m. spalio 5 d. Sprendimo Komisija / Portugalija, C‑84/04, EU:C:2006:640, 32 punktą), Teisingumo Teismo jurisprudencija, susijusi su finansinės paramos mokėjimo vientisumo principu, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 4253/88, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 2082/93, 21 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą, taikoma Reglamento Nr. 1083/2006 80 straipsniui.

22

Vis dėlto būtina atsižvelgti į aptariamų įvairių mechanizmų ypatumus. Iš tiesų, skirtingai nuo kitų teisėkūros tekstų, kuriuose sąvoka „galutinis paramos gavėjas“ reiškia fizinį ar juridinį asmenį, gaunantį skirtas sumas, Reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnio 4 punkte aiškiai apibrėžiamas „paramos gavėjas“ kaip „valstybinis arba privatus ūkio subjektas, įstaiga arba firma, atsakinga už veiksmų inicijavimą arba jų inicijavimą ir įgyvendinimą“.

23

Pagal to paties reglamento 2 straipsnio 3 punktą sąvoka „veiksmas“ apibrėžiama kaip „projektas arba keli projektai, kuriuos <…> atrenka atitinkamai veiksmų programai vadovaujanti institucija <…> ir kuriuos įgyvendina vienas ar daugiau paramos gavėjų, sudarydami sąlygas pasiekti prioritetinės krypties, su kuria tas projektas ar keli projektai susiję, tikslus“.

24

Todėl paramos mokėjimo vientisumo principas, numatytas Reglamento Nr. 1083/2006 80 straipsnyje, apima mokėjimą valstybiniams arba privatiems ūkio subjektams, įstaigoms arba firmoms, atsakingoms už veiksmų, kuriuos atrenka atitinkamai veiksmų programai vadovaujanti institucija, siekiant prioritetinės krypties, su kuria tas projektas ar keli projektai susiję, tikslų, inicijavimą arba jų inicijavimą ir įgyvendinimą.

25

Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad pagal veiksmų programą, kuria siekiama sustiprinti aukštojo mokslo sistemą Sardinijoje, vadovaujančioji institucija atrinko projektą „Master and Back“, kuris apima stipendijų skyrimą antrosios ir trečiosios studijų pakopos studentams ir mokslo darbuotojams, kurių atranką įgyvendinant minėtą projektą turėjo vykdyti Sardinijos autonominis regionas – Regioninė darbo agentūra.

26

Iš to matyti, kad ieškovė pagrindinėje byloje, nors asmeniškai buvo sumų, skirtų pagal atrinktą ir bendrai finansuojamą ESF projektą, adresatė, negali būti kvalifikuojama kaip „paramos gavėja“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnio 4 dalį, nes šis statusas priskiriamas Sardinijos autonominiam regionui – regioninei darbo agentūrai. Todėl šiai agentūrai turi būti taikomas sumų, suteiktų iš Sąjungos biudžeto, mokėjimo vientisumo principas, nustatytas Reglamento Nr. 1083/2006 80 straipsnyje.

27

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: Reglamento Nr. 1083/2006 80 straipsnį kartu su šio reglamento 2 straipsnio 4 punktu reikia aiškinti taip, kad jis nedraudžia tokio nacionalinės mokesčių teisės akto, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagal kurį fizinių asmenų pajamų mokesčiu apmokestinamos sumos, kurias jiems kaip studijų stipendijas išmokėjo valstybinė įstaiga, įpareigota įgyvendinti atitinkamai veiksmų programai vadovaujančios institucijos atrinktą projektą, kaip jis suprantamas pagal šio reglamento 2 straipsnio 3 punktą, finansuojamą Europos struktūrinių fondų lėšomis.

28

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia:

2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999, 80 straipsnį kartu su šio reglamento 2 straipsnio 4 punktu reikia aiškinti taip, kad jis nedraudžia tokio nacionalinės mokesčių teisės akto, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagal kurį fizinių asmenų pajamų mokesčiu apmokestinamos sumos, kurias jiems kaip studijų stipendijas išmokėjo valstybinė įstaiga, įpareigota įgyvendinti atitinkamai veiksmų programai vadovaujančios institucijos atrinktą projektą, kaip jis suprantamas pagal šio reglamento 2 straipsnio 3 punktą, finansuojamą Europos struktūrinių fondų lėšomis.