–

SIA „KPMG Baltics“, veikiančios kaip AS „Latvijas Krājbanka“ bankroto administratorės, atstovaujamos J. Ozoliņš,

–

Latvijos vyriausybės, atstovaujamos I. Kucina ir E. Petrocka-Petrovska,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Vláčil ir O. Serdula,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato G. Rocchitta,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos H. Tserepa-Lacombe ir I. Rubene,

1

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1998 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/26/EB dėl atsiskaitymų baigtinumo mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemose (OL L 166, 1998, p. 45; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 3 t., p. 107)), iš dalies pakeistos 2009 m. gegužės 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/44/EB, (OL L 146, 2009, p. 37; toliau – Direktyva 98/26), išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant SIA „KPMG Baltics“, veikiančios kaip SIA „Latvijas Krājbanka“ bankroto administratorės, ginčą su SIA „Ķipars AI“ dėl mokėjimo pavedimo, kurį ši bendrovė pateikė Latvijas Krājbanka, įvykdymo.

3

Direktyvos 98/26 1–4 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

4

Šios direktyvos 1 straipsnyje nustatyta:

„Šios direktyvos nuostatos taikomos:

5

Minėtos direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

<…>

6

Tos pačios direktyvos 3 straipsnyje nurodyta:

„1.   Pervedimo nurodymų ir įskaitymo vykdymas yra teisiškai užtikrinamas ir privalomas trečiosioms šalims net ir tuo atveju, kai sistemos dalyviui yra iškelta nemokumo byla, jeigu pervedimo nurodymai buvo įvesti į sistemą iki to momento, kai buvo iškelta tokia nemokumo byla, kaip apibrėžta 6 straipsnio 1 dalyje. Tai taikoma net ir tuo atveju, kai (atitinkamos sistemos arba sąveikaujančios sistemos) dalyviui arba sąveikaujančios sistemos operatoriui, kuris nėra dalyvis, yra iškelta nemokumo byla.

<…>

3.   Momentas, kada pervedimo pavedimas įvedamas į sistemą, apibrėžiamas tos sistemos taisyklėse. Jeigu sistemos veikimą reglamentuojančiuose nacionalinės teisės aktuose yra numatytos sąlygos, apibūdinančios pavedimo įvedimo į sistemą momentą, minėtos sistemos taisyklės turi atitikti tokias sąlygas.

<…>“

7

2011 m. lapkričio 17 d.Ķipars AI, įprastos einamosios sąskaitos Latvijas Krājbanka turėtoja, pateikė šiam bankui mokėjimo nurodymą dėl visų jos atsiskaitomojoje sąskaitoje esančių lėšų pervedimo į jos sąskaitą kitame banke. Šis nurodymas įvestas į Latvijas Krājbanka vidaus atsiskaitymo sistemą; lėšos nurašytos iš Ķipars AI atsiskaitomosios sąskaitos ir perkeltos į Latvijas Krājbanka tarpinę sąskaitą, kad būtų pervestos. Tačiau mokėjimo nurodymas nebuvo baigtas vykdyti, nes po kelių valandų Finanšu un kapitāla tirgus komisija (Finansų ir kapitalo rinkų komisija, Latvija) uždraudė Latvijas Krājbanka atlikti bet kokius sandorius, kurių suma bet kuria valiuta viršija 100000 EUR; vėliau šis bankas paskelbtas nemokus. Latvijas Krājbanka bankroto administratore paskirta KPMG Baltics.

8

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai patenkino Ķipars AI ieškinį dėl mokėjimo nurodymo įvykdymo; KPMG Baltics pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. Šio proceso metu Ķipars AI, be kita ko, rėmėsi Direktyvos 98/26 nuostatomis. Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš principo mano, kad ši direktyva netaikoma privačių asmenų ir kredito įstaigų santykiams, taigi ir pagrindinėje byloje nagrinėjamam mokėjimo nurodymui, jam šiuo klausimu kyla abejonių, nes jis mano, kad minėtoje direktyvoje vartojama sąvoka „pervedimo pavedimas“, atsižvelgiant į lėšų pervedimo pobūdį, gali apimti ir tokį mokėjimo nurodymą.

9

Šiomis aplinkybėmis Augstākā tiesa (Aukščiausiasis Teismas, Latvija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

10

KPMG Baltics ir Latvijos vyriausybė iš esmės ginčija Teisingumo Teismo jurisdikciją atsakyti į pateiktus klausimus, remdamosi tuo, kad toks mokėjimo nurodymas, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, nepatenka į Direktyvos 98/26 taikymo sritį ir kad todėl pagrindinės bylos ginčas neturi jokio ryšio su Sąjungos teise.

11

Šuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia nustatyti būtent tai, ar toks mokėjimo nurodymas, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, yra „pervedimo pavedimas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 98/26, todėl patenka į tos direktyvos taikymo sritį. Taigi, KPMG Baltics ir Latvijos vyriausybės argumentai, kad tas mokėjimo nurodymas nepatenka į minėtos direktyvos taikymo sritį, neatskiriamai susiję su pirmojo klausimo nagrinėjimu iš esmės ir dėl to neturi įtakos sprendžiant, ar jis priklauso Teisingumo Teismo jurisdikcijai (pagal analogiją žr. 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo WojciechowskiC‑408/14, EU:C:2015:591, 29 punktą; 2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Staatssecretaris van Veiligheid en justitie (Apeliacinio skundo stabdomasis poveikis), C‑180/17, EU:C:2018:775, 19 punktą ir minėtą jurisprudenciją).

12

Antra, antrasis klausimas pateiktas su sąlyga, kad atsakymas į pirmąjį klausimą yra teigiamas, t. y. jei pagrindinėje byloje nagrinėjamam mokėjimo nurodymui taikoma Direktyva 98/26. Tokiomis aplinkybėmis ir antrasis klausimas negali būti laikomas nepriskiriamu Teisingumo Teismo jurisdikcijai.

13

Vadinasi, pateikti klausimai priklauso Teisingumo Teismo jurisdikcijai.

14

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar mokėjimo nurodymas, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kurį paprastos atsiskaitomosios sąskaitos turėtojas pateikia kredito įstaigai ir kuriuo nurodoma pervesti lėšas į kitą kredito įstaigą, yra „pervedimo pavedimas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 98/26, ir todėl patenka į tos direktyvos taikymo sritį.

15

Kaip matyti iš šios direktyvos 1–4 konstatuojamųjų dalių, šia direktyva siekiama sumažinti sisteminę riziką ir užtikrinti mokėjimo ir atsiskaitymo už vertybinius popierius sistemų stabilumą, kuo labiau sumažinant ardomąjį poveikį sistemai, kurį daro tos sistemos dalyviui iškelta nemokumo byla.

16

Šiuo tikslu minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje visų pirma numatyta, kad pervedimo pavedimų vykdymas yra teisiškai užtikrinamas ir privalomas trečiosioms šalims net ir tuo atveju, kai sistemos dalyviui yra iškelta nemokumo byla, jeigu pervedimo pavedimai buvo įvesti į sistemą iki to momento, kai buvo iškelta nemokumo byla.

17

Šiuo atveju pagrindinėje byloje nagrinėjamą mokėjimo nurodymą Ķipars AI, paprastos atsiskaitomosios sąskaitos turėtoja, pateikė Latvijas Krājbanka, kad jis pervestų visas šioje atsiskaitomojoje sąskaitoje esančias lėšas į Ķipars AI sąskaitą kitoje kredito įstaigoje. Siekiant nustatyti, ar toks mokėjimo nurodymas yra „pervedimo pavedimas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 98/26, todėl patenka į tos direktyvos taikymo sritį, reikia remtis šios direktyvos 1 straipsniu, kuriame nustatyta jos taikymo sritis, ir jos 2 straipsnyje apibrėžtomis sąvokomis.

18

Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal Direktyvos 98/26 1 straipsnį šios direktyvos nuostatos taikomos bet kuriai 2 straipsnio a punkte apibrėžtai sistemai, visiems tokios sistemos dalyviams ir įkaitui, kuris pateikiamas dalyvaujant sistemoje arba atliekant operacijas, kurias vykdo valstybių narių centriniai bankai arba Europos Centrinis Bankas, atlikdami savo, kaip centrinių bankų, funkcijas.

19

Minėtos direktyvos 2 straipsnio a punkte sąvoka „sistema“ apibrėžta kaip oficialus susitarimas tarp trijų arba daugiau dalyvių, kai kliringas arba pervedimo pavedimai tarp dalyvių vykdomi taikant bendras taisykles ir laikantis standartizuotos tvarkos.

20

Kiek tai susiję su „pervedimo pavedimo“ sąvoka, reikia pažymėti, jog iš Direktyvos 98/26 2 straipsnio a, b ir i punktų matyti, kad ji taikoma tik nurodymams dėl finansinių įsipareigojimų, kuriuos tokios sistemos dalyviai per ją pateikia kitiems jos dalyviams, atsakingiems už jų vykdymą. Tačiau ši sąvoka netaikoma nurodymams dėl finansinių įsipareigojimų, kuriuos pateikė tokioje sistemoje nedalyvaujančios trečiosios šalys.

21

Tokią sąvokos „pervedimo pavedimas“ prasmę patvirtina šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis, pagal kurią šioje nuostatoje numatyta pervedimo pavedimų apsauga jiems taikoma su sąlyga, kad jie „buvo įvesti į sistemą“.

22

Be to, minėtą prasmę patvirtina ir aplinkybė, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 15 punkto, minėta direktyva siekiama aiškiai nustatyto ir apibrėžto tikslo, t. y. sumažinti sisteminę riziką ir užtikrinti sistemų, kurioms taikoma ši direktyva, stabilumą sumažinant bankroto bylų poveikį šioms sistemoms. Iš tiesų, jei sistemos dalyvis nebuvo įtraukęs į tokią sistemą nurodymo dėl finansinių įsipareigojimų, jo neįvykdymas dėl nemokumo procedūros nekelia sisteminės rizikos ir nepaveikia tokios sistemos stabilumo. Išplėtus šioje direktyvoje numatytą tokių sistemų dalyvių per jas pateiktų pervedimo pavedimų apsaugą, kad ji būtų taikoma nurodymams dėl finansinių įsipareigojimų, kuriuos pateikė sistemoje nedalyvaujančios trečiosios šalys, būtų viršyta tai, kas būtina Direktyvos 98/26 tikslui pasiekti.

23

Taigi, siekiant nustatyti, ar toks mokėjimo nurodymas, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, patenka į Direktyvos 98/26 taikymo sritį, reikia nustatyti, ar jis gali būti laikomas šios direktyvos 2 straipsnio a punkte apibrėžtos sistemos dalyvio pateiktu pagal tokią sistemą.

24

Direktyvos 98/26 2 straipsnio f punkte išsamiai išvardyti subjektai, kuriuos apima sąvoka „dalyvis“. Tai gali būti „įstaiga“, „kita pagrindinė sandorio šalis“, „atsiskaitymų tarpininkas“, „kliringo namai“ arba „sistemos operatorius“. Šie subjektai tiksliai apibrėžti šios direktyvos 2 straipsnio b–e ir p punktuose.

25

Iš tose nuostatose pateiktų apibrėžčių, primintų šio sprendimo 5 punkte, matyti, kad paprastos atsiskaitomosios sąskaitos turėtojas, kaip antai Ķipars AI, neatitinka nė vieno iš šių subjektų apibrėžties. Visų pirma, toks paprastos atsiskaitomosios sąskaitos turėtojas nėra „įstaiga“, nes pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio b punktą tai yra tik subjektai, kurie gali būti atsakingi už finansinių įsipareigojimų pagal pervedimo pavedimus toje sistemoje įvykdymą; tarp jų, be kita ko, nurodytos kredito įstaigos ir investicinės firmos.

26

Žinoma, pagal Direktyvos 98/26 2 straipsnio f punkto trečią pastraipą valstybėms narėms pripažinta galimybė nuspręsti, kad šioje direktyvoje netiesioginis dalyvis gali būti laikomas dalyviu, jei tai yra pateisinama, atsižvelgiant į sisteminę riziką. Vis dėlto iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos negalima daryti išvados, kad Latvijos Respublika pasinaudojo šia galimybe. Bet kuriuo atveju, kaip matyti iš minėtos direktyvos 2 straipsnio g punkte pateiktos sąvokos „netiesioginis dalyvis“ apibrėžties, ši sąvoka apima tuos pačius subjektus, kaip ir sąvoka „dalyvis“, kaip priminta šio sprendimo 24 punkte; dalyvis skiriasi nuo netiesioginio dalyvio tik tuo, kad pirmasis tiesiogiai susijęs su sistema, o antrasis – tik per sutartinius santykius su sistemos dalyviu. Kadangi paprastos atsiskaitomosios sąskaitos turėtojas, kaip antai Ķipars AI, neatitinka nė vieno iš tų subjektų apibrėžčių, jo negalima laikyti netiesioginiu dalyviu, kaip tai suprantama pagal tos pačios direktyvos 2 straipsnio f punktą.

27

Taigi paprastos atsiskaitomosios sąskaitos turėtojo pateikto mokėjimo nurodymo negalima laikyti pateiktu sistemos dalyvio, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 98/26 2 straipsnio a ir f punktus. Vadinasi, kaip tvirtina ir visos šalys, Teisingumo Teisme pateikusios savo pastabas, toks mokėjimo nurodymas nelaikomas „pervedimo pavedimu“, kaip jis suprantamas pagal minėtą direktyvą, todėl nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį.

28

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad mokėjimo nurodymas, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kurį paprastos atsiskaitomosios sąskaitos turėtojas pateikia kredito įstaigai ir kuriuo nurodoma pervesti lėšas į kitą kredito įstaigą, nėra „pervedimo pavedimas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 98/26, todėl nepatenka į tos direktyvos taikymo sritį.

29

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, nereikia atsakyti į antrąjį klausimą.

30

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti tas teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

Mokėjimo nurodymas, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kurį paprastos atsiskaitomosios sąskaitos turėtojas pateikia kredito įstaigai ir kuriuo nurodoma pervesti lėšas į kitą kredito įstaigą, nėra „pervedimo pavedimas“, kaip tai suprantama pagal 1998 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 98/26/EB dėl atsiskaitymų baigtinumo mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemose, iš dalies pakeistą 2009 m. gegužės 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/44/EB, todėl nepatenka į tos direktyvos taikymo sritį.