–

ReFood GmbH & Co. KG, atstovaujamos advokato J. T. Gruber,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. H. S. Gijzen ir M. K. Bulterman,

–

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos G. Hesse,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos W. Farrell, M. Noll-Ehlers, E. Sanfrutos Cano ir L. Haasbeek,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo (OL L 190, 2006, p. 1 ir klaidų ištaisymai OL L 334, 2013, p. 46 ir OL L 277, 2015, p. 61) 1 straipsnio 3 dalies d punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ReFood GmbH & Co. KG ir Landwirtschaftskammer Niedersachsen (Žemutinės Saksonijos žemės ūkio rūmai, Vokietija) ginčą dėl šalutinių gyvūninių produktų vežimo iš Nyderlandų į Vokietiją teisėtumo.

3

Reglamento Nr. 1013/2006 11 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Būtina išvengti dubliavimosi su 2002 m. spalio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1774/2002, nustatančiu sveikatos taisykles gyvūninės kilmės šalutiniams produktams, neskirtiems vartoti žmonėms [OL L 273, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 37 t., p. 92], kuriame jau yra nuostatos, apimančios visą gyvūninės kilmės šalutinių produktų siuntimą, gabenimą ir judėjimą (rinkimą, transportavimą, tvarkymą, apdorojimą, vartojimą, naudojimą ar šalinimą, duomenų kaupimą, pridedamus dokumentus ir atsekamumą) Bendrijos viduje, į Bendriją ir iš jos.“

4

Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnio 1–3 dalyse numatyta:

„1.   Šis reglamentas nustato atliekų vežimo procedūrų ir kontrolės režimą, priklausantį nuo atliekų kilmės, paskirties vietos ir vežimo maršruto, vežamų atliekų tipo ir jų tvarkymo būdo paskirties vietoje.

2.   Šis reglamentas taikomas atliekoms vežti:

<…>

3.   Šis reglamentas netaikomas:

<…>

<…>“

5

Reglamento Nr. 1013/2006 2 straipsnyje nustatyta:

„Šiame reglamente:

<…>“

6

Šio reglamento 3 straipsnyje „Bendroji procedūrų sistema“ nurodyta:

„1.   Vežant toliau nurodytas atliekas taikoma išankstinio rašytinio pranešimo ir leidimo procedūra pagal šio [reglamento II] skyriaus nuostatas:

2.   Jei vežama daugiau kaip 20 kg atliekų, toliau nurodytam naudojimui skirtų atliekų vežimui taikomi bendri 18 straipsnyje nustatyti informacijos reikalavimai:

<…>“

7

2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas (OL L 312, 2008, p. 3), kuria buvo panaikinta, be kita ko, Direktyva 2006/12, 12 ir 13 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

8

Direktyvos 2008/98 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Ši direktyva netaikoma kategorijoms, kurioms jau taikomi kiti Bendrijos teisės aktai:

<…>

<…>“

9

Minėtos direktyvos 13 straipsnyje „Žmonių sveikatos ir aplinkos apsauga“ numatyta:

„Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad atliekų tvarkymas būtų atliekamas nesukeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nepakenkiant aplinkai, visų pirma:

10

Reglamento Nr. 1774/2002 8 straipsnio „Gyvūninės kilmės šalutinių produktų ir perdirbtų produktų išvežimas į kitas valstybes nares“ 2 dalyje buvo nustatyta, kad paskirties valstybė narė turi būti išdavusi leidimą priimti 1 ir 2 kategorijos medžiagas, iš 1 ir 2 kategorijos medžiagų gautus perdirbtus produktus ir perdirbtus gyvūninius baltymus.

11

Šio reglamento 10–15, 17 ir 18 straipsniuose buvo numatyta 1–3 kategorijos tarpinių įmonių, saugojimo įmonių, deginimo atskirai ir kartu su kitomis medžiagomis įmonių, 1 ir 2 kategorijos perdirbimo įmonių, 2 ir 3 kategorijos oleochemijos įmonių, biologinių dujų ir komposto gamybos įmonių, 3 kategorijos perdirbimo įmonių ir naminių gyvūnėlių ėdalo gamybos ir techninių įmonių tvirtinimo procedūra.

12

2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1069/2009, kuriuo nustatomos žmonėms vartoti neskirtų šalutinių gyvūninių produktų ir jų gaminių sveikumo taisyklės ir panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1774/2002 (Šalutinių gyvūninių produktų reglamentas) (OL L 300, 2009, p. 1), 5, 6, 29, 57 ir 58 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

13

Reglamento Nr. 1069/2009 1 straipsnyje numatyta:

„Šiame reglamente nustatomos visuomenės ir gyvūnų sveikatos taisyklės, taikomos šalutiniams gyvūniniams produktams ir jų gaminiams, siekiant apsaugoti visuomenės ir gyvūnų sveikatą nuo šių produktų keliamo pavojaus ir šį pavojų sumažinti bei ypač užtikrinti maisto ir pašarų grandinės saugą.“

14

Šio reglamento 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Šis reglamentas netaikomas šiems šalutiniams gyvūniniams produktams:

<…>

<…>“

15

Minėto reglamento 3 straipsnyje numatyta:

„Šiame reglamente:

<…>

<…>“

16

Reglamento Nr. 1069/2009 8 straipsnyje „1 kategorijos medžiaga“ nustatyta:

„1 kategorijos medžiagoms priskiriami šie šalutiniai gyvūniniai produktai:

<…>

<…>“

17

Šio reglamento 10 straipsnyje „3 kategorijos medžiagos“ nurodyta:

„3 kategorijos medžiagoms priskiriami šie šalutiniai gyvūniniai produktai:

<…>

18

Reglamento Nr. 1069/2009 21 straipsnyje „Surinkimas, kategorijos nustatymas ir gabenimas“ nustatyta:

„1.   Ūkio subjektai [nepagrįstai] nedelsdami surenka, identifikuoja ir veža šalutinius gyvūninius produktus pavojaus visuomenės ir gyvūnų sveikatai išvengti leidžiančiomis sąlygomis.

2.   Ūkio subjektai užtikrina, kad šalutinius gyvūninius produktus ir jų gaminius gabenimo metu lydi prekybos dokumentas arba, jei to reikalaujama pagal šį reglamentą arba pagal 6 dalį priimtą priemonę, sveikumo sertifikatas.

<…>

3.   Gabenamus šalutinius gyvūninius produktus ar jų gaminius lydinčiuose prekybos dokumentuose ir sveikumo sertifikatuose turi būti bent informacija apie šių produktų kilmę, paskirties vietą ir kiekį, šalutinių gyvūninių produktų ar jų gaminių aprašas bei jų žymėjimo, jei tokio žymėjimo reikia pagal šį reglamentą, aprašas.

<…>

4.   3 kategorijos maisto atliekas ūkio subjektai turi surinkti, gabenti ir šalinti vadovaudamiesi Direktyvos [2008/98] 13 straipsnyje numatytomis nacionalinėmis priemonėmis.

<…>“

19

Šio reglamento 22 straipsnyje „Atsekamumas“ nustatyta:

„1.   Asmenys, siunčiantys, vežantys ar gaunantys šalutinius gyvūninius produktus ar jų gaminius, saugo prekių siuntų ir susijusių prekybos dokumentų arba sveikumo sertifikatų duomenis.

<…>

2.   1 dalyje nurodyti ūkio subjektai taiko sistemas ir procedūras, skirtas nustatyti:

<…>“

20

Minėto reglamento 23 straipsnio „Ūkio subjektų, įmonių ir gamyklų registracija“ 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Kad būtų įregistruoti, ūkio subjektai:

2.   Ūkio subjektai pateikia kompetentingai institucijai naujausią informaciją apie bet kurią jų kontroliuojamą įmonę arba gamyklą, kaip nurodyta 1 dalies a punkte, įskaitant informaciją apie visus reikšmingus veiklos pasikeitimus, pvz., esamos įmonės arba gamyklos uždarymą.“

21

Šio reglamento 24 straipsnio „Įmonių ir gamyklų patvirtinimas“ 1 dalyje nurodyta:

„Ūkio subjektai užtikrina, kad jų kontroliuojamos įmonės arba gamyklos būtų patvirtintos kompetentingos institucijos, kai tokios įmonės arba gamyklos verčiasi šia vienos ar kelių rūšių veikla:

<…>“

22

Reglamento Nr. 1069/2009 41 straipsnio „Importas ir tranzitas“ 2 dalyje numatyta:

„Nukrypstant nuo 1 dalies, importuoti ir gabenti tranzitu:

<…>

<…>“

23

Reglamento Nr. 1069/2009 43 straipsnio „Eksportas“ 5 dalyje nustatyta:

„Nukrypstant nuo 3 ir 4 dalių, eksportuoti:

<…>

24

Reglamento Nr. 1069/2009 48 straipsnyje „Siuntimo į kitas valstybes nares kontrolė“ nurodyta:

„1.   Kai ūkio subjektas planuoja išsiųsti 1 kategorijos medžiagas, 2 kategorijos medžiagas ir iš 1 bei 2 kategorijos medžiagų gautus mėsos ir kaulų miltus ar gyvūninius riebalus į kitą valstybę narę, jis apie tai turi pranešti kilmės valstybės narės ir paskirties valstybės narės kompetentingoms institucijoms.

Paskirties valstybės narės kompetentinga institucija, gavusi ūkio subjekto paraišką, per nustatytą laikotarpį nusprendžia:

2.   1 dalyje nurodytų ūkio subjektų paraiškų forma gali būti patvirtinta pagal 52 straipsnio 3 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą.

<…>

6.   Nukrypstant nuo 1–5 dalių, šiose dalyse nurodyti šalutiniai gyvūniniai produktai ar jų gaminiai, kurie buvo sumaišyti su ar užteršti bet kuriomis atliekomis, kurios laikomos pavojingomis atliekomis pagal [Sprendimą 2000/532], siunčiami į kitas valstybes nares tik laikantis Reglamento <…> Nr. 1013/2006 reikalavimų.

<…>“

25

Reglamento Nr. 1069/2009 54 straipsnis suformuluotas taip:

„Reglamentas <…> Nr. 1774/2002 panaikinamas nuo 2011 m. kovo 4 d.

Nuorodos į Reglamentą <…> Nr. 1774/2002 laikomos nuorodomis į šį reglamentą <…>“

26

2011 m. vasario 25 d. Komisijos reglamente (ES) Nr. 142/2011, kuriuo įgyvendinami Reglamentas (EB) Nr. 1069/2009 ir Tarybos direktyva 97/78/EB dėl tam tikrų mėginių ir priemonių, kuriems netaikomi veterinariniai tikrinimai pasienyje pagal tą direktyvą (OL L 54, 2011, p. 1), nustatytos išsamios taisyklės, reglamentuojančios, be kita ko, šalutinių gyvūninių produktų ir jų gaminių naikinimą ir naudojimą, šalutinių produktų ir jų gaminių surinkimą, vežimą, identifikavimą ir atsekamumą, įmonių ir gamyklų registravimą ir tvirtinimą, minėtų šalutinių produktų ir jų gaminių pateikimą į rinką, importą, tranzitą ir eksportą ir oficialių tikrinimų procedūras.

27

2007 m. liepos 19 d.Gesetz zur Ausführung der Verordnung (EG) Nr. 1013/2006 des Europäischen Parlaments und des Rates vom 14. Juni 2006 über die Verbringung von Abfällen und des Basler Übereinkommens (Įstatymas, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 1013/2006 ir Bazelio konvencija dėl pavojingų atliekų tarpvalstybinių pervežimų bei jų tvarkymo kontrolės, BGBl. 2007 I, p. 1462) 13 straipsnyje numatyta, kad kompetentinga institucija neteisėto vežimo, apie kurį nebuvo pranešta pagal Reglamentą Nr. 1013/2006, atveju gali duoti reikiamus nurodymus, kad būtų vykdoma šio reglamento 24 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punkte numatyta pareiga atsiimti, siekdama užtikrinti, kad asmuo, privalėjęs pateikti tokį pranešimą pagal minėto reglamento 2 straipsnio 15 punktą, šias atliekas atsiimtų.

28

ReFood Vokietijoje verčiasi maisto atliekų, įskaitant šalutinius gyvūninius produktus, vežimu.

29

2014 m. balandžio 7 d. Vokietijos policija patikrino ReFood darbuotojo vairuojamą sunkiasvorę transporto priemonę, pakrautą Nyderlanduose surinktų 3 kategorijos gyvūninių šalutinių produktų, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 1069/2009; šie produktai buvo vežami į Vokietijoje esančią ReFood įmonę, kurioje turėjo būti perdirbti siekiant vėliau panaudoti biodujų įmonėje, taip pat esančioje Vokietijoje.

30

Žemutinės Saksonijos žemės ūkio rūmai nurodė ReFood grąžinti aptariamą krovinį į Nyderlandus motyvuodami tuo, kad ši bendrovė nesilaikė Reglamento Nr. 1013/2006 3 straipsnio 1 dalies b punkte numatytos pranešimo procedūros.

31

2014 m. liepos 16 d.ReFood kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą siekdama užginčyti Žemutinės Saksonijos žemės ūkio rūmų nurodymo teisėtumą. Anot ReFood, atliktas šalutinių gyvūninių produktų vežimas nepatenka į Reglamento Nr. 1013/2006 taikymo sritį, todėl bendrovei netaikoma šiame reglamente numatyta pareiga pranešti.

32

Nacionaliniam teismui kyla klausimas, ar šis vežimas patenka į minėtą taikymo sritį, ar vis dėlto nepatenka pagal šio reglamento 1 straipsnio 3 dalies d punktą. Nei Teisingumo Teismo jurisprudencija, nei minėto reglamento travaux préparatoires neleidžia atsakyti į šį klausimą. Todėl galimi keli šios nuostatos aiškinimo variantai.

33

Pirma, Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnio 3 dalies d punktas galėtų būti aiškinamas, kaip teigia ReFood ir neatsižvelgiant į šios nuostatos formuluotę, kaip besąlygiškai neįtraukiantis į savo taikymo sritį visų vežimų, kuriems taikomas Reglamentas Nr. 1069/2009, panaikinęs ir pakeitęs Reglamentą Nr. 1774/2002. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį pateikęs teismas mano, kad vadovaujantis tokiu aiškinimu nebūtų užtikrintas Europos Sąjungoje vienodas šalutinių gyvūninių produktų tvarkymas ir šalinimas ir patikrinimų suderinimas, nes valstybės narės pagal Reglamentą Nr. 1069/2009 būtų įpareigotos tik vengti pavojaus žmonių ir gyvūnų sveikatai ir užtikrinti veiksmingą šalutinių gyvūninių produktų rinkimo ir šalinimo sistemą.

34

Antra, Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnio 3 dalies d punktas galėtų būti aiškinamas taip, kad pagal šią nuostatą į minėto reglamento taikymo sritį neįtrauktas tik šalutinių gyvūninių produktų vežimas, kuriam taikomos lygiavertės arba griežtesnės procedūros nei numatytos minėtame reglamente. Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, taip tą išimtį būtų galima taikyti 3 kategorijos maisto atliekų vežimui, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 142/2011 reikalavimus.

35

Trečia, kaip teigia Žemutinės Saksonijos žemės ūkio rūmai, Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnio 3 dalies d punktas galėtų būti aiškinamas taip, kad pagal šią nuostatą į minėto reglamento taikymo sritį neįtrauktas tik šalutinių gyvūninių produktų vežimas, kuriam reikalingas patvirtinimas pagal Reglamento Nr. 1069/2009 48 straipsnio 1 dalį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad dėl tokio aiškinimo gali kilti neišsprendžiamas prieštaravimas. Minėtame 48 straipsnyje numatyti reikalavimai iš esmės skirti tik 1 ir 2 kategorijos medžiagoms, todėl Reglamento Nr. 1013/2006 taikymo srities išimtis, numatyta jo 1 straipsnio 3 dalies d punkte, nebūtų taikoma 3 kategorijos šalutiniams gyvūniniams produktams. Vadinasi, šių – mažiau pavojingų – šalutinių produktų tarpvalstybiniam vežimui būtų tebetaikomi apskritai griežtesni Reglamento Nr. 1013/2006 reikalavimai, o pavojingesnių 1 ir 2 kategorijos šalutinių gyvūninių produktų vežimui būtų taikomas – išskyrus tam tikras išimtis – tik Reglamentas Nr. 1069/2009.

36

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo klausimu pabrėžia, kad Reglamento Nr. 1069/2009 48 straipsnio 6 dalis aiškiai įpareigoja laikytis Reglamento Nr. 1013/2006, t. y. aukščiausio lygio reikalavimų, tik 1 ir 2 kategorijos šalutinių gyvūninių produktų ir tam tikrų jų gaminių, kurie buvo sumaišyti su ar užteršti atliekomis, kurios laikomos pavojingomis, vežimo atveju. Taigi galėtų būti nepagrįsta pastarajame reglamente numatytą tvarką taikyti ir 3 kategorijos šalutinių gyvūninių produktų, kurie nebuvo užteršti pavojingomis atliekomis, tarpvalstybiniam vežimui.

37

Šiomis aplinkybėmis Verwaltungsgericht Oldenburg (Oldenburgo administracinis teismas, Vokietija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

38

Šiais trimis klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnio 3 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal tą nuostatą į šio reglamento taikymo sritį nepatenka visi šalutinių gyvūninių produktų vežimai, kuriems taikomas Reglamentas Nr. 1069/2009, ar tik kai kurie iš šių vežimų, atitinkančių specifines pastarajame reglamente nustatytas sąlygas.

39

Pirmiausia pabrėžtina, kad pagrindinėje byloje aptariami šalutiniai gyvūniniai produktai yra maisto atliekos iš Nyderlandų, kurias numatyta perdirbti Vokietijoje siekiant vėliau ten panaudoti biodujų įmonėje. Remiantis Reglamento Nr. 1069/2009 2 straipsnio 2 dalies g punkto iii papunkčiu, šie šalutiniai produktai patenka į minėto reglamento taikymo sritį. Vadovaujantis to reglamento 10 straipsnio p punktu, jie yra 3 kategorijos medžiagos, o, kaip matyti iš to paties reglamento 29 konstatuojamosios dalies ir viso jo teksto, šios kategorijos šalutiniai gyvūniniai produktai laikomi mažiau pavojingais. Be to, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą galima daryti išvadą, kad pagrindinėje byloje aptariami šalutiniai gyvūniniai produktai taip pat yra atliekos, kaip jos suprantamos pagal Reglamento Nr. 1013/2006 2 straipsnio 1 punktą (jame pateikta nuoroda į apibrėžtį, esančią Direktyvos 2006/12 1 straipsnio 1 dalies a punkte, kuris tapo Direktyvos 2008/98 3 straipsnio 1 punktu), kurios, jeigu patektų į šio reglamento taikymo sritį, priklausytų tų kategorijų atliekoms, kurioms taikoma išankstinio pranešimo ir leidimo procedūra, numatyta minėto reglamento 3 straipsnio 1 dalyje, o ne to paties reglamento 3 straipsnio 2 dalyje nurodytoms kategorijoms, kurioms reikalaujama taikyti tik išankstinio informavimo procedūrą. Šiuo klausimu dar pažymėtina, kad, išskyrus pastarojoje nuostatoje numatytų kategorijų atliekas, kurios nagrinėjamu atveju nėra svarbios, Reglamente Nr. 1013/2006 atliekų vežimui iš vienos valstybės narės į kitą nustatyti apskritai griežtesni reikalavimai nei Reglamente Nr. 1069/2009, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 65 punkte.

40

Siekiant nustatyti, ar pagrindinėje byloje aptariamų šalutinių gyvūninių produktų vežimas iš Nyderlandų į Vokietiją pagal šio reglamento 1 straipsnio 3 dalies d punktą yra neįtrauktas į Reglamento Nr. 1013/2006 taikymo sritį, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad šioje nuostatoje numatyta išimtis taikoma „vežimams, kuriems taikomi Reglamento <…> Nr. 1774/2002 [nustatyti] patvirtinimo reikalavimai“, o pateikta nuoroda į Reglamentą Nr. 1774/2002, vadovaujantis Reglamento Nr. 1069/2009 54 straipsniu, laikoma nuoroda į pastarąjį reglamentą, kuriuo buvo panaikintas Reglamentas Nr. 1774/2002.

41

Siekiant Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnio 3 dalies d punkto išaiškinimo, pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad, nepaisant jo formuluotės, jokia Reglamento Nr. 1774/2002 nuostata nereikalauja šalutinių gyvūninių produktų gabenimo arba vežimo „patvirtinimo“. Pirma, Reglamento Nr. 1774/2002 8 straipsnyje nustatytas reikalavimas dėl 1 ir 2 kategorijos šalutinių gyvūninių produktų, iš 1 ir 2 kategorijos medžiagų gautų perdirbtų produktų ir perdirbtų gyvūninių baltymų vežimo gauti paskirties valstybės narės „leidimą“, tačiau tokio leidimo nereikalaujama 3 kategorijos šalutinių gyvūninių produktų gabenimui. Antra, Reglamento Nr. 1774/2002 10–15, 17 ir 18 straipsniuose numatyta pareiga gauti „patvirtinimą“ buvo skirta tarpinėms įmonėms, saugojimo įmonėms, deginimo atskirai ir kartu su kitomis medžiagomis įmonėms, perdirbimo įmonėms, oleochemijos įmonėms, biologinių dujų ir komposto gamybos įmonėms ir naminių gyvūnėlių ėdalo gamybos ir techninėms įmonėms.

42

Lygiai taip pat, nors Reglamento Nr. 1069/2009 21–23 straipsniuose šalutinių gyvūninių produktų vežėjams, numatyta įvairių konkrečių pareigų, be kita ko, pareiga užsiregistruoti kompetentingoje institucijoje, vežimo veiklai tvirtinimo procedūra netaikoma. Šio reglamento 24 straipsnis, kuriame iš įmones ar gamyklas, vykdančias kurią nors iš jame nurodytų veiklos rūšių, eksploatuojančių ūkio subjektų reikalaujama gauti patvirtinimą, gabenimo veiklai netaikomas. Be to, nors minėto reglamento 48 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas dėl 1 ir 2 kategorijos medžiagų ir tam tikrų iš šių medžiagų gautų produktų vežimo iš vienos valstybės narės į kitą gauti paskirties valstybės narės kompetentingos institucijos sutikimą, tačiau „tvirtinimo“ procedūros ši nuostata nenumato.

43

Dėl pastarojo aspekto pasakytina, kad to paties reglamento 48 straipsnio 2 dalies versijoje vokiečių kalba daroma nuoroda į „tvirtinimo“ paraiškas, numatytas šio straipsnio 1 dalyje 1 (Anträge auf Zulassung). Vis dėlto minėto 48 straipsnio 2 dalies versijose kitomis kalbomis, visų pirma graikų, anglų, prancūzų, italų ir nyderlandų kalbomis, minima tik to paties straipsnio 1 dalyje nurodytų „paraiškų forma“. Remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, tuo atveju, kai tam tikros Sąjungos teisės nuostatos kalbinės versijos skiriasi, vienoje iš jų vartojama formuluotė negali būti vienintelis šios nuostatos aiškinimo pagrindas ar įgyti prioriteto prieš kitas kalbines versijas (šiuo klausimu žr. 2019 m. sausio 24 d. Sprendimo Balandin ir kt., C‑477/17, EU:C:2019:60, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

44

Antra, pabrėžtina, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1013/2006 11 konstatuojamosios dalies, jo 1 straipsnio 3 dalies d punkte numatyta taikymo srities išimtimi siekiama išvengti dubliavimosi su Reglamentu Nr. 1774/2002, kuriame jau įtvirtintos nuostatos, apimančios visą šalutinių gyvūninių produktų siuntimą, gabenimą ir judėjimą, įskaitant transportavimą, Sąjungos viduje, į Sąjungą ir iš jos (šiuo klausimu žr. 2007 m. kovo 1 d. Sprendimo KVZ retec, C‑176/05, EU:C:2007:123, 47 punktą).

45

Ši konstatuojamoji dalis turi būti skaitoma atsižvelgiant į atliekoms ir gyvūniniams šalutiniams produktams taikomų Sąjungos teisės aktų raidą nuo Reglamento Nr. 1013/2006 priėmimo, kuria buvo užtikrintas didesnis skirtingų teisės aktų nuoseklumas.

46

Šiuo klausimu pažymėtina, pirma, kad Direktyva 2006/12, kuri galiojo Reglamento Nr. 1013/2006 priėmimo momentu, buvo panaikinta ir pakeista Direktyva 2008/98. Kaip iš esmės matyti iš pastarosios direktyvos 12 ir 13 konstatuojamųjų dalių, Sąjungos teisės aktų leidėjas laikėsi nuomonės, kad Reglamente Nr. 1774/2002 numatyta, be kita ko, proporcingai kontroliuoti visų šalutinių gyvūninių produktų, įskaitant gyvūninės kilmės atliekas, vežimą, siekiant, kad šios atliekos nekeltų pavojaus gyvūnų ir visuomenės sveikatai, ir, atsižvelgdamas į patirtį, įgytą taikant tą reglamentą, manė, kad tais atvejais, kai šie šalutiniai produktai gali kelti pavojų sveikatai, tas reglamentas buvo tinkamas teisinis dokumentas, kuriuo reikėtų vadovautis, siekiant išvengti jo nuostatų ir atliekas reglamentuojančių teisės aktų nuostatų nereikalingo pasikartojimo ir dvigubo reglamentavimo ir taip į Direktyvos 2008/98 taikymo sritį neįtraukti gyvūninių šalutinių produktų, kai jie numatyti paskirčiai, kuri nelaikoma atliekų tvarkymo operacija.

47

Todėl Direktyvos 2008/98 2 straipsnio 2 dalies b punkte į jos taikymo sritį neįtraukti šalutiniai gyvūniniai produktai, įskaitant perdirbtus produktus, kuriems taikomas Reglamentas Nr. 1774/2002, išskyrus tuos, kurie skirti sudeginti, šalinti sąvartyne ar panaudoti biologinių dujų arba komposto gamybos įmonėje, taip išreiškiant Sąjungos teisės aktų leidėjo norą šalutinių gyvūninių produktų iš esmės neįtraukti į atliekas reglamentuojančių teisės aktų taikymo sritį.

48

Antra, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 40 punkte, Reglamentas Nr. 1774/2002 buvo panaikintas ir pakeistas Reglamentu Nr. 1069/2009.

49

Pastaruoju reglamentu, kaip matyti iš jo 5 ir 6 konstatuojamųjų dalių, siekiama, viena vertus, nustatyti nuoseklią ir išsamią sveikumo taisyklių, taikomų, be kita ko, šalutinių gyvūninių produktų gabenimui, sistemą, o tos taisyklės turėtų būti proporcingos pavojui sveikatai, kurį šalutiniai gyvūniniai produktai kelia, kai juos ūkio subjektai tvarko įvairiais grandinės etapais – nuo surinkimo iki panaudojimo arba pašalinimo, – ir atsižvelgti į tokios veiklos keliamą pavojų aplinkai. Kita vertus, iš Reglamento Nr. 1069/2009 57 ir 58 konstatuojamų jų dalių matyti, kad juo taip pat siekiama dėl Sąjungos teisės aktų nuoseklumo patikslinti šiame reglamente nustatytų taisyklių ir Sąjungos teisės aktų dėl atliekų ryšį, kiek tai susiję su šalutinių gyvūninių produktų importu, eksportu ir siuntimu iš vienos valstybės narės į kitą.

50

Siekiant tokio proporcingumo ir nuoseklumo, Reglamente Nr. 1069/2009 buvo įtvirtintos taisyklės, proporcingos pavojui, kurį kelia skirtingų kategorijų šalutinių gyvūninių produktų gabenimas, atsižvelgiant į jų pavojingumą: 3 kategorijos šalutinių gyvūninių produktų gabenimui nustatytos švelnesnės taisyklės dėl mažesnio jų pavojingumo laipsnio, o pavojingesnių atliekų gabenimui taikomos griežtesnės Reglamente Nr. 1013/2006 numatytos taisyklės.

51

Kiek tai susiję su 3 kategorijos šalutinių gyvūninių produktų gabenimu iš vienos valstybės narės į kitą, be Reglamento Nr. 1069/2009 22 ir 23 straipsniuose numatytų bendrųjų pareigų dėl šalutinių gyvūninių produktų atsekamumo ir ūkio subjektų registracijos, šiame reglamente iš esmės tik numatyta, būtent jo 21 straipsnio 2 dalyje, kad ūkio subjektai turi užtikrinti, kad gabenamus šalutinius produktus lydėtų prekybos dokumentas arba tam tikrais atvejais sveikumo sertifikatas. Jo 21 straipsnio 4 dalyje papildomai nurodyta, kad 3 kategorijos maisto atliekas ūkio subjektai surenka, gabena ir šalina vadovaudamiesi Direktyvos 2008/98/EB 13 straipsnyje numatytomis nacionalinėmis priemonėmis, o tame straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad atliekų tvarkymas būtų atliekamas nesukeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nepakenkiant aplinkai.

52

Dėl 1 arba 2 kategorijos medžiagų ir tam tikrų iš jų gautų produktų Reglamento Nr. 1069/2009 48 straipsnio 1 dalyje savo ruožtu numatyta, kad siunčiant iš vienos valstybės narės į kitą reikia gauti paskirties valstybės narės kompetentingos institucijos priėmimo patvirtinimą.

53

Minėto reglamento 48 straipsnio 6 dalyje papildomai nurodyta, kad nukrypstant nuo šio straipsnio 1–5 dalių, šiose dalyse nurodyti šalutiniai gyvūniniai produktai ar jų gaminiai, t. y. iš esmės 1 arba 2 kategorijos medžiagos ir tam tikri iš jų gauti produktai, kurie buvo sumaišyti su ar užteršti bet kuriomis atliekomis, kurios laikomos pavojingomis atliekomis pagal Sprendimą 2000/532, siunčiami į kitas valstybes nares tik laikantis Reglamento Nr. 1013/2006 reikalavimų.

54

Reglamento Nr. 1069/2009 41 straipsnio 2 dalies b punkte ir 43 straipsnio 5 dalies b punkte taip pat atitinkamai numatyta, kad importuoti ar gabenti tranzitu ir eksportuoti šalutinius gyvūninius produktus ar jų gaminius, sumaišytus su ar užterštus tokiomis pavojingomis atliekomis, išimties tvarka galima tik laikantis Reglamento Nr. 1013/2006 reikalavimų.

55

Iš Reglamento Nr. 1069/2009 41 straipsnio 2 dalies b punkto, 43 straipsnio 5 dalies b punkto ir 48 straipsnio 6 dalies a contrario išplaukia, kad, išskyrus tose nuostatose aiškiai numatytus atvejus, šalutinių gyvūninių produktų gabenimas nepatenka į Reglamento Nr. 1013/2006 taikymo sritį. Taip yra visų pirma 3 kategorijos maisto atliekų gabenimo iš vienos valstybės narės į kitą atveju.

56

Iš šio sprendimo 49–55 išdėstytų argumentų darytina išvada, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas Reglamentu Nr. 1069/2009, priimtu po Reglamento Nr. 1013/2006, siekė nustatyti išsamią taisyklių, taikomų šalutinių gyvūninių produktų gabenimui, sistemą ir, jeigu aiškiai nenumatyta kitaip, jo reglamentuojamam šalutinių gyvūninių produktų gabenimui netaikyti Reglamento Nr. 1013/2006.

57

Vis dėlto Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnio 3 dalies d punkto negalima aiškinti taip, kad, pirma, šalutinių gyvūninių produktų vežimas į šio reglamento taikymo sritį nepatenka tik tuomet, kai jam taikomos lygiavertės arba griežtesnės procedūrinės nuostatos nei numatytosios minėtame reglamente.

58

Be to, kad toks aiškinimas galėtų sukelti ūkio subjektų teisinį netikrumą, nes sunku užtikrintai nustatyti, ar atitinkamam šalutinių gyvūninių produktų vežimui taikomos tokios nuostatos, visų šalutinių gyvūninių produktų vežimui dar ir galiotų bent jau tokios pačios griežtos taisyklės, kaip numatytos Reglamente Nr. 1013/2006. Tokiu aiškinimu būtų nepaisoma Reglamente Nr. 1069/2009 nustatytos logikos, kurios esmė, kaip matyti iš šio sprendimo 49–55 punktų, nustatyti taisykles, kurios proporcingai kontroliuotų skirtingų kategorijų šalutinių gyvūninių produktų vežimą atsižvelgiant į jų pavojingumą ir kurios, išskyrus skirtąsias pavojingoms atliekoms, nesutaptų su numatytomis Reglamente Nr. 1013/2006 ir nebūtų tokios griežtos kaip pastarosios.

59

Beje, nors toks aiškinimas atitinka pradinį Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnio 3 dalies d punkto tekstą, koks buvo suformuluotas pasiūlyme dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl atliekų vežimo (COM(2003) 379 final) ir kuriame buvo numatyta, kad Reglamento Nr. 1774/2002 reglamentuojamas atliekų vežimas nepatenka į šio pasiūlymo taikymo sritį tik tuo atveju, jeigu jam taikomos analogiškos arba griežtesnės procedūrinės nuostatos, tačiau tokia formuluotė į galutinį minėtos nuostatos tekstą nebuvo perimta.

60

Antra, Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnio 3 dalies d punktas negali būti aiškinamas ir taip, kad pagal tą nuostatą į šio reglamento taikymo sritį neįeina tik šalutinių gyvūninių produktų vežimas, kuriam taikoma Reglamento Nr. 1069/2009 48 straipsnio 1 dalyje numatyta procedūra, t. y. 1 ir 2 kategorijų medžiagos ir tam tikri iš šių medžiagų gauti produktai, išskyrus 3 kategorijos šalutinius gyvūninius produktus, kuriems ir toliau galioja Reglamentas Nr. 1013/2006.

61

Be šio sprendimo 43, 53 ir 55 punktuose dėl minėto 48 straipsnio išdėstytų argumentų, dar reikia pabrėžti, kad tokiu aiškinimu taip pat būtų nepaisoma Reglamento Nr. 1069/2009 sistemos, kurioje įtvirtintos skirtingų kategorijų šalutinių gyvūninių produktų vežimo keliamam pavojui proporcingos taisyklės, ir jis lemtų, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 66 ir 67 punktuose, paradoksalią išvadą. Vadovaujantis tokiu aiškinimu, 3 kategorijos šalutinių gyvūninių produktų – kurie yra mažiau pavojingi – vežimui iš vienos valstybės narės į kitą būtų taikomi Reglamento Nr. 1013/2006 reikalavimai, kurie yra griežtesni už reikalavimus, pagal Reglamento Nr. 1069/2009 48 straipsnio 1 dalį taikomus 1 ir 2 kategorijų šalutinių gyvūninių produktų siuntimui iš vienos valstybės narės į kitą. Tuomet 3 kategorijos šalutinių gyvūninių produktų vežimui iš vienos valstybės narės į kitą galiotų tokios pačios griežtos taisyklės, kaip ir pagal pastarojo reglamento 48 straipsnio 6 dalį taikomos 1 ir 2 kategorijos medžiagų, sumaišytų su ar užterštų atliekomis, kurios laikomos pavojingomis atliekomis pagal Sprendimą 2000/532, vežimui.

62

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip: Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnio 3 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad šalutinių gyvūninių produktų vežimas, kuriam taikomas Reglamentas Nr. 1069/2009, nepatenka į Reglamento Nr. 1013/2006 taikymo sritį, išskyrus tuos atvejus, kai Reglamente Nr. 1069/2009 aiškiai numatyta, kad taikomas Reglamentas Nr. 1013/2006.

63

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo 1 straipsnio 3 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad šalutinių gyvūninių produktų vežimas, kuriam taikomas 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1069/2009, kuriuo nustatomos žmonėms vartoti neskirtų šalutinių gyvūninių produktų ir jų gaminių sveikumo taisyklės ir panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1774/2002 (dėl šalutinių gyvūninių produktų), nepatenka į Reglamento Nr. 1013/2006 taikymo sritį, išskyrus tuos atvejus, kai Reglamente Nr. 1069/2009 aiškiai numatyta, kad taikomas Reglamentas Nr. 1013/2006.