1

Apeliaciniu skundu Deza a.s. prašo panaikinti 2017 m. gegužės 11 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Deza / ECHA (T‑115/15, EU:T:2017:329, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo jis atmetė ieškinį dėl 2014 m. gruodžio 12 d. Europos cheminių medžiagų agentūros (ECHA) vykdomojo direktoriaus sprendimo ED/108/2014, kuriuo atnaujinamas ir papildomas jau padarytas įrašas apie cheminės medžiagos bis(2-etilheksil)ftalato (EB Nr. 204-211-0, CAS Nr. 117-81-7) (toliau – DEHP) įtraukimą į nustatytų cheminių medžiagų sąrašą (toliau – ginčijamas sprendimas), kuriame esančios medžiagos galiausiai bus įtrauktos į 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1907/2006 dėl cheminių medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų (REACH), įsteigiančio Europos cheminių medžiagų agentūrą, iš dalies keičiančio Direktyvą 1999/45/EB bei panaikinančio Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 793/93, Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1488/94, Tarybos direktyvą 76/769/EEB ir Komisijos direktyvas 91/155/EEB, 93/67/EEB, 93/105/EB bei 2000/21/EB (OL L 396, 2006, p. 1, ir klaidų ištaisymas OL L 136, 2007, p. 3), iš dalies pakeisto 2014 m. rugpjūčio 14 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 895/2014 (OL L 244, 2014, p. 6) (toliau – REACH reglamentas), XIV priedą.

2

REACH reglamento 57 straipsnyje „Į XIV priedą įtrauktinos cheminės medžiagos“ nurodyta:

„58 straipsnyje nustatyta tvarka į XIV priedą gali būti įtrauktos šios cheminės medžiagos:

3

REACH reglamento 59 straipsnyje „57 straipsnyje nurodytų cheminių medžiagų nustatymas“ nustatyta:

„1.   Siekiant nustatyti 57 straipsnyje nurodytus kriterijus atitinkančias chemines medžiagas ir sudaryti kandidatinį sąrašą, kuriame esančios [nustatytos] cheminės medžiagos galiausiai bus įtrauktos į XIV priedą, taikoma šio straipsnio 2–10 dalyse išdėstyta tvarka. <…>

<…>

3.   Valstybė narė, laikydamasi XV priedo, gali parengti dokumentaciją apie chemines medžiagas, kurios, jos manymu, atitinka 57 straipsnyje nurodytus kriterijus, ir perduoti jį [ECHA] <…>

<…>

7.   Kai pastabų pateikiama arba gaunama, [ECHA] per 15 dienų nuo 5 dalyje nurodyto 60 dienų laikotarpio pabaigos [<…>] perduoda dokumentaciją Valstybių narių komitetui.

8.   Jei per 30 dienų nuo dokumentacijos perdavimo Valstybių narių komitetas vieningai sutaria dėl cheminės medžiagos nustatymo, šią cheminę medžiagą [ECHA] įtraukia į 1 dalyje nurodytą sąrašą. [ECHA] šią cheminę medžiagą gali įtraukti į savo rekomendacijas pagal 58 straipsnio 3 dalį.

9.   Jei Valstybių narių komitetui nepavyksta vieningai susitarti, Komisija per tris mėnesius nuo Valstybių narių komiteto nuomonės gavimo parengia pasiūlymo dėl cheminės medžiagos nustatymo projektą. Galutinis sprendimas dėl cheminės medžiagos nustatymo priimamas 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.

10.   Priėmus sprendimą dėl cheminės medžiagos įtraukimo į sąrašą, [ECHA] savo tinklavietėje nedelsdama paskelbia ir atnaujina 1 dalyje nurodytą sąrašą.“

4

Apeliantė Deza yra pagal Čekijos teisę įsteigta akcinė bendrovė, veikianti chemijos pramonės sektoriuje. Ji gamina, parduoda ir naudoja, be kita ko, DEHP.

5

2008 m. spalio 28 d. sprendimu ECHA vykdomasis direktorius įtraukė DEHP į „kandidatinį sąrašą“, t. y. sąrašą, kuriame esančios nustatytos cheminės medžiagos galiausiai bus įtrauktos į REACH reglamento XIV priedą.

6

Priėmus 2011 m. vasario 17 d. Komisijos reglamentą (ES) Nr. 143/2011 (OL L 44, 2011, p. 2), DEPH buvo įtrauktas į REACH reglamento XIV priedą.

7

2013 m. rugpjūčio 12 d. apeliantė pateikė prašymą suteikti autorizaciją naudoti DEPH ir prie jo pridėjo kelių tyrimų medžiagą ir išsamius dokumentus, įskaitant cheminės saugos ataskaitą, alternatyvų analizę, taip pat socialinę ir ekonominę analizę.

8

2014 m. rugpjūčio 26 d. Danijos Karalystė pateikė keturis dokumentų rinkinius pagal to reglamento XV priedą ir pasiūlė, viena vertus, kad DEHP ir trys kitos cheminės medžiagos, būtent dibutilftalatas (toliau – DBP), benzilbutilftalatas (BBP) ir diizobutilftalatas (DIBP), taip pat būtų nustatytos kaip endokrininę sistemą ardančios cheminės medžiagos, kurios, kaip įrodyta moksliniais tyrimais, gali turėti rimtą poveikį žmonių sveikatai bei aplinkai ir, kita vertus, kad kandidatinis cheminių medžiagų sąrašas būtų atitinkamai papildytas.

9

Pradinis Danijos Karalystės pasiūlymas buvo pateiktas konsultacijoms su suinteresuotosiomis šalimis. Kelios valstybės narės ir keli nevalstybiniai subjektai, įskaitant ir apeliantę, pateikė pastabas.

10

Nagrinėjant šiuos dokumentų rinkinius paaiškėjo, kad dėl kelių valstybių narių atstovų prieštaravimo pradiniam Danijos Karalystės pasiūlymui nebus pritarta vienbalsiai. Valstybių narių komiteto nariai neprieštaravo tik tam, kad DEHP būtų nustatyta kaip endokrininę sistemą ardanti medžiaga, galinti daryti rimtą poveikį aplinkai.

11

Atsižvelgdama į tai, Danijos Karalystė suskirstė savo pradinį pasiūlymą į aštuonias dalis, būtent:

12

Valstybių narių komitete nebuvo vieningo sutarimo dėl pradinio Danijos Karalystės pasiūlymo dalių, skirtų nustatyti, kad medžiagos DEHP, DBP, BBP ir DIBP yra endokrininę sistemą ardančios medžiagos, kurios, kaip įrodyta moksliniais tyrimais, gali sukelti rimtą poveikį žmonių sveikatai.

13

Tačiau šis komitetas vieningai pritarė pasiūlymo daliai, kurioje buvo siekiama nustatyti, kad DEHP yra endokrininę sistemą ardanti medžiaga, kuri, kaip įrodyta moksliniais tyrimais, gali sukelti rimtą poveikį aplinkai.

14

2014 m. gruodžio 12 d. ECHA vykdomasis direktorius priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo atnaujintas ir papildytas jau padarytas įrašas apie medžiagos DEHP įtraukimą į kandidatinį cheminių medžiagų sąrašą ir nustatyta, kad ši cheminė medžiaga yra medžiaga, turinti endokrininę sistemą ardančių savybių ir galinti, kaip įrodyta moksliniais tyrimais, sukelti rimtą poveikį aplinkai, prilygstantį kitų REACH reglamente išvardytų cheminių medžiagų poveikiui.

15

2015 m. kovo 5 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Deza ieškinį, kuriuo ji prašė panaikinti ginčijamą sprendimą.

16

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė šį ieškinį.

17

Apeliantė Teisingumo Teismo prašo:

18

ECHA Teisingumo Teismo prašo:

19

Danijos Karalystė ir Švedijos Karalystė palaiko ECHA reikalavimus.

20

Pirmajame pagrinde, kuris suskirstytas į tris dalis, Deza teigia, kad Bendrasis Teismas, skundžiamo sprendimo 48–82, 85–98 ir 105–132 punktuose nusprendęs, kad ECHA turėjo kompetencijos priimti ginčijamą sprendimą ir kad tas sprendimas priimtas pasibaigus įprastai procedūrai, padarė teisės klaidą.

21

Apeliantė teigia, kad ECHA neturi nei tiesioginės, nei numanomos kompetencijos papildyti esamą DEHP nustatymą. Ji pažymi, jog Bendrasis Teismas pripažino, kad nei Sąjungos bendrojoje teisėje, nei REACH reglamente, būtent jo 59 straipsnio 8 dalyje, agentūrai tiesiogiai nesuteikiama tokia kompetencija. Ji tvirtina, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nuspręsdamas, kad remiantis REACH reglamento 59 straipsnio dėl 57 straipsnyje nurodytų cheminių medžiagų nustatymo procedūros 8 dalimi teigtina, jog ECHA buvo numanomai įgaliota papildyti esamą DEHP nustatymą.

22

Apeliantė šiuo klausimu teigia, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į 2017 m. kovo 15 d. Teisingumo Teismo sprendimus Polynt / ECHA (C‑323/15 P, EU:C:2017:207) ir Hitachi Chemical Europe ir Polynt / ECHA (C‑324/15 P, EU:C:2017:208), kuriuose nustatyta, kad tuo atveju, kai nusprendžiama, jog cheminė medžiaga gali būti įrašyta į REACH reglamento XIV priede pateiktą autorizuotinų medžiagų sąrašą dėl to, kad ji atitinka vieną iš to reglamento 57 straipsnio a–e punktuose nustatytų kriterijų, nebegali būti taip pat nustatyta, kad ta cheminė medžiaga atitinka to straipsnio f punkte nustatytus kriterijus.

23

Pasak Deza, REACH reglamento 57 straipsnio f punkte kalbama apie cheminių medžiagų, kurios negali būti nustatytos remiantis šio reglamento 57 straipsnio a–e punktuose nurodytais kriterijais arba kurios dar nebuvo nustatytos ir įtrauktos į kandidatinį cheminių medžiagų sąrašą remiantis šiais kriterijais, nustatymą. Tačiau taip nėra DEHP atveju, nes ta cheminė medžiaga buvo nustatyta taikant to reglamento 57 straipsnio c punktą prieš šešerius metus iki ginčijamo sprendimo priėmimo.

24

Pasak apeliantės, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą suteikdamas ECHA tokią numanomą kompetenciją, nors numanomų įgaliojimų egzistavimas yra ESS 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto kompetencijos suteikimo principo išimtis, kuri turi būti suprantama siaurai ir turėtų reikšti, kad suteikti numanomi įgaliojimai yra reikalingi REACH reglamente nustatytam tikslui pasiekti, o konkrečiau – jo veiksmingumui užtikrinti. Ji teigia, kad, ECHA suteikus tokius numanomus įgaliojimus, jos agentūros kompetencija, kuri apibrėžta REACH reglamente, labai išplečiama, todėl pažeidžiamas kompetencijos suteikimo principas.

25

Apeliantė taip pat teigia, kad Bendrasis Teismas, nusprendęs, kad ECHA galėjo papildyti esamą DEHP nustatymą, klaidingai taikė numanomos vidaus kompetencijos doktriną. Ji primena, jog skundžiamo sprendimo 52 punkte Bendrasis Teismas nurodė: „Aišku, [REACH] reglamento 59 straipsnio 8 dalyje esantis žodžių junginys „šią cheminę medžiagą [ECHA] įtraukia į [<…>] sąrašą“ visų pirma susijęs su situacija, kai valstybių narių komitetui siunčiama pagal šio reglamento XV priedą parengta dokumentacija dėl cheminės medžiagos, dėl kurios į jį dar nebuvo kreiptasi.“ Ji mano, jog šio sprendimo 53 punkte Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad tuo remiantis „negalima daryti išvados, kad valstybių narių komitetas yra kompetentingas nustatyti tik medžiagas, kurios dar nebuvo įtrauktos į kandidatinį cheminių medžiagų sąrašą“.

26

Apeliantė teigia, kad nors numanomi agentūros įgaliojimai buvo reikalingi siekiant užtikrinti REACH reglamento veiksmingumą, Teisingumo Teismas jurisprudencijoje nėra atmetęs galimybės, kad medžiaga gali būti nustatyta pagal to reglamento 57 straipsnio f punktą, nors ta medžiaga jau buvo nustatyta anksčiau pagal vieną iš to reglamento 57 straipsnio a–e punktų.

27

Be to, apeliantė teigia, kad remiantis REACH reglamento 58 straipsnio 8 dalimi, kurioje Komisijai, o ne ECHA aiškiai suteikiama kompetencija iš to reglamento XIV priedo išbraukti chemines medžiagas, nebeatitinkančias jo 57 straipsnyje nurodytų kriterijų, galima teigti, kad jeigu Sąjungos teisės aktų leidėjas būtų norėjęs tame reglamente nustatyti procedūrą, pagal kurią galima papildyti arba pakeisti cheminių medžiagų sąrašą ir patikėti tai atlikti tokiai agentūrai, kaip ECHA, jis būtų aiškiai taip padaręs.

28

ECHA teigia, kad apeliantės argumentas, kad nustatymas pagal REACH reglamento 57 straipsnio a–e punktus kelia kliūčių nustatyti pagal to reglamento 57 straipsnio f punktą, yra nepriimtinas, nes jis nebuvo pateiktas Bendrajame Teisme. Ji daro išvadą, kad visi pateikti argumentai bet kuriuo atveju yra nepagrįsti.

29

Danijos Karalystė ir Švedijos Karalystė teigia, kad apeliantės argumentai nepagrįsti.

30

Dėl šio sprendimo 22 punkte paminėtos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, kuria remiasi apeliantė, visų pirma reikia priminti, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas remiantis REACH reglamento 59 straipsnio 8 dalimi. Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad REACH reglamento 59 straipsnyje apibrėžta cheminių medžiagų, atitinkančių REACH reglamento 57 straipsnyje nustatytus kriterijus, nustatymo procedūra siekiant jas įtraukti į kandidatinį cheminių medžiagų sąrašą, kuriuo vėliau remiamasi pagal šio reglamento XIV priedą. Kai tam tikra cheminė medžiaga yra įtraukta į XIV priedą, jos nebegalima naudoti ar tiekti rinkai, nebent pagal to reglamento 60 straipsnį buvo suteikta autorizacija konkrečiam naudojimui.

31

Todėl apeliantės siūlomas 2017 m. kovo 15 d. Sprendimo Polynt / ECHA (C‑323/15 P, EU:C:2017:207) ir 2017 m. kovo 15 d. Sprendimo Hitachi Chemical Europe ir Polynt / ECHA (C‑324/15 P, EU:C:2017:208) aiškinimas grindžiamas klaidingu tų sprendimų supratimu. Abiejų sprendimų 24 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad REACH reglamento 57 straipsnio a–c punktai pirmiausia susiję su cheminėmis medžiagomis, atitinkančiomis jų klasifikavimo kaip kancerogeninių, mutageninių ar toksiškų reprodukcijai medžiagų kriterijus ir pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1272/2008 dėl cheminių medžiagų ir mišinių klasifikavimo, ženklinimo ir pakavimo, iš dalies keičiančio ir panaikinančio direktyvas 67/548/EEB bei 1999/45/EB ir iš dalies keičiančio Reglamentą (EB) Nr. 1907/2006 (OL L 353, 2008, p. 1), I priedo 3.5–3.7 skirsnius priskiriamomis prie 1A arba 1B kategorijos. To paties 57 straipsnio d ir e punktuose kalbama apie patvarias, bioakumuliacines ir toksiškas medžiagas, taip pat labai patvarias ir didelės bioakumuliacijos medžiagas pagal REACH reglamento XIII priede nurodytus kriterijus. Šie kriterijai grindžiami šių medžiagų keliamo pavojaus vertinimu. Galiausiai to reglamento 57 straipsnio f punktas susijęs su visomis kitomis medžiagomis, kurios neatitinka nė vieno iš pirmiau minėtų kriterijų, tačiau „kurios, kaip įrodyta moksliniais tyrimais, gali sukelti rimtą poveikį žmonių sveikatai ar aplinkai, prilygstantį a–e punktuose išvardytų cheminių medžiagų poveikiui“, ir kurios „59 straipsnyje nustatyta tvarka kiekvienu konkrečiu atveju atskirai nustatomos“ (2017 m. kovo 15 d. Sprendimo Polynt / ECHA, C‑323/15 P, EU:C:2017:207, 24 punktas).

32

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad REACH reglamento 57 straipsnio f punkte nustatytas savarankiškas mechanizmas, leidžiantis labai didelį susirūpinimą keliančiomis medžiagomis pripažinti medžiagas, kurios tokiomis nebuvo pripažintos pagal šią nuostatą (2017 m. kovo 15 d. Sprendimo Polynt / ECHA, C‑323/15 P, EU:C:2017:207, 25 punktas ir 2017 m. kovo 15 d. Sprendimo Hitachi Chemical Europe ir Polynt / ECHA, C‑324/15 P, EU:C:2017:208, 25 punktas). Kaip kiekvieno iš šių sprendimo 29 punkte pažymėjo Teisingumo Teismas, REACH reglamento 57 straipsnio f punkto taikymo sritis aiškiai apima endokrininę sistemą trikdančias medžiagas, nors toks poveikis nepriskirtinas jokiai iš minėtame priede nurodytų pavojaus klasių.

33

Šiuo klausimu 2017 m. kovo 15 d. Sprendimo Polynt / ECHA (C‑323/15 P, EU:C:2017:207) ir 2017 m. kovo 15 d. Sprendimo Hitachi Chemical Europe ir Polynt / ECHA (C‑324/15 P, EU:C:2017:208) 24–40 punktuose Teisingumo Teismas nurodė, kad, siekiant nustatyti cheminę medžiagą pagal šią nuostatą, turi būti tenkinamos dvi kumuliacinės sąlygos, t. y. viena vertus, kad yra tikimybė, jog atitinkama medžiaga gali turėti didelį poveikį žmonių sveikatai ar aplinkai, ir, kita vertus, kad šis poveikis „prilygsta REACH reglamento 57 straipsnio a–e punktuose išvardytų cheminių medžiagų poveikiui“. Nors jis nusprendė, kad pagal pirmąją sąlygą reikia atlikti aptariamai medžiagai būdingų savybių keliamo pavojaus analizę, to paties pasakyti apie antrąją sąlygą negalima. Siekdamas išsiaiškinti, ar cheminė medžiaga kelia „prilygstantį poveikį“, kaip tai suprantama pagal REACH reglamento 57 straipsnio f punktą, Teisingumo Teismas nusprendė, kad poveikio, į kurį gali būti atsižvelgta, nereikia apriboti tik pavojumi, kurį kelia cheminei medžiagai būdingos savybės.

34

Priešingai, nei teigia apeliantė, kaip generalinis advokatas pažymėjo išvados 50–56 punktuose, remiantis 2017 m. kovo 15 d. Sprendimu Polynt / ECHA (C‑323/15 P, EU:C:2017:207) ir 2017 m. kovo 15 d. Sprendimu Hitachi Chemical Europe ir Polynt / ECHA (C‑324/15 P, EU:C:2017:208) negalima daryti išvados, kad REACH reglamento 57 straipsnio f punktas turi būti aiškinamas taip, kad tokia cheminė medžiaga, kaip DEHP, kuri jau buvo įtraukta į kandidatinį cheminių medžiagų sąrašą dėl šio reglamento 57 straipsnio c punkte nurodytus kriterijus atitinkančios pavojingos savybės, negali būti vėliau taip pat nustatyta pagal to reglamento 57 straipsnio f punktą dėl kitos būdingos savybės.

35

Šių sprendimų 24–40 punktuose Teisingumo Teismas iš tiesų išdėstė kriterijus, kuriuos taikant cheminė medžiaga gali būti nustatyta pagal vieną iš REACH reglamento 57 straipsnio a–f punktų, ir nenumatė priežasčių, dėl kurių cheminė medžiaga taip pat gali būti įtraukta į kandidatinį cheminių medžiagų sąrašą, ribojimo. Todėl Bendrasis Teismas galėjo nepadarydamas teisės klaidos nuspręsti, kad negalima atmesti galimybės, jog cheminei medžiagai būdingos savybės gali atitikti kelis motyvus, numatytus REACH reglamento 57 straipsnio a–f punktuose.

36

Apeliantės argumentui, kad Bendrasis Teismas klaidingai taikė numanomos kompetencijos doktriną, pritarti negalima. Kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 63 punkte, iš skundžiamo sprendimo 54 punkto matyti, jog pripažindamas ECHA kompetenciją priimti ginčijamą sprendimą Bendrasis Teismas nusprendė, kad nei REACH reglamento 57 straipsnio ar 59 straipsnio 8 dalies formuluotės, nei bet kokios kitos šio reglamento nuostatos formuluotė nedraudžia ECHA patikrinti, ar cheminė medžiaga turi kitų būdingų savybių nei tos, dėl kurių ši medžiaga jau yra įtraukta į kandidatinį cheminių medžiagų sąrašą. Be to, skundžiamo sprendimo 55 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad cheminės medžiagos nustatymas kaip atitinkančios REACH reglamento 57 straipsnio kurio nors punkto (kito nei tas, pagal kurį ji anksčiau buvo įtraukta į kandidatinį cheminių medžiagų sąrašą) kriterijus techniškai yra padaryto įrašo papildymas. Bendrojo Teismo teigimu, būtent taip reikia suprasti ECHA argumentą, kad ji turi „numanomą įgaliojimą“ papildyti padarytą įrašą.

37

Nagrinėjamu atveju DEHP nustatymo pagal REACH reglamento 57 straipsnio c punktą momentu turimos informacijos nepakako padaryti išvadai, kad neigiamas cheminės medžiagos poveikis aplinkai atitinka to reglamento 57 straipsnio f punkte nurodytus nustatymo kriterijus. Kaip Bendrasis Teismas konstatavo skundžiamo sprendimo 57 ir 58 punktuose, cheminė medžiaga turi įvairių savybių, kurios gali kelti skirtingą pavojų.

38

Šiuo klausimu reikia nuspręsti, kad, kaip generalinis advokatas pažymėjo išvados 76 ir 77 punktuose, jeigu būtų paneigta ECHA kompetencija papildyti esamą cheminės medžiagos nustatymą dėl to, kad ši medžiaga jau buvo nustatyta, būtų pasiektas klaidingas ir REACH reglamento tikslams prieštaraujantis rezultatas. Iš tiesų, dėl tokio reglamento aiškinimo aptariamos cheminės medžiagos mokslinis vertinimas būtų sustabdytas tuo momentu, kai ji būtų nustatyta pirmą kartą, ir tas aiškinimas prieštarautų ECHA misijai „vertinti cheminių medžiagų pavojus“, nes tam, kad tas vertinimas būtų realus ir veiksmingas, jis turi būti atliekamas ir po pirminio medžiagos nustatymo, kad būtų galima jį papildyti naujais moksliniais duomenimis.

39

Taigi Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos nuspręsdamas, kad ECHA turi įgaliojimus papildyti kandidatiniame cheminių medžiagų sąraše esamus įrašus naujais motyvais, kaip tai suprantama pagal REACH reglamento 57 straipsnį.

40

Todėl pirmojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

41

Apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nuspręsdamas, kad ginčijamo sprendimo priėmimo procedūra buvo teisėta, nes Danijos Karalystė, kuri pateikė dokumentus dėl keturių cheminių medžiagų, taip pat DEHP, įtraukimo į kandidatinį cheminių medžiagų sąrašą, pakeitė pradinį pasiūlymą nauju, kuriame paliktas vienintelis pasiūlymas dėl DEHP įtraukimo.

42

Pradinis pasiūlymas dėl REACH reglamento papildymo nauju keturių cheminių medžiagų, taip pat DEHP, nustatymu pagal to reglamento 57 straipsnio f punktą, dėl kurio turėjo būti balsuojama bendrai, buvo pakeistas nauju iš aštuonių dalių sudarytu pasiūlymu dėl papildomo cheminių medžiagų nustatymo, dėl kurio turėjo būti balsuojama atskirai.

43

Apeliantė teigia, kad dėl tokio Danijos pasiūlymo pakeitimo atsirado galimybė priimti ginčijamą sprendimą. Ji teigia, kad valstybių narių komitetas vienbalsiai nesutarė dėl pradinio pasiūlymo pagrindimo. Šiuo klausimu ji primena, kad, remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, procedūros pažeidimas lemia viso sprendimo arba jo dalies panaikinimą, tik jeigu įrodyta, kad nesant šio pažeidimo to sprendimo turinys galėjo būtų kitoks. Aptariama priėmimo procedūra neatitinka REACH reglamento ir Teisingumo Teismo jurisprudencijos, o Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nuspręsdamas, kad yra priešingai.

44

ECHA ir Danijos Karalystė teigia, kad šio pagrindo antra dalis yra nepagrįsta.

45

Reikia pažymėti, pirma, jog, kaip skundžiamo sprendimo 85 punkte priminė Bendrasis Teismas, REACH reglamento 57 straipsnyje nurodytų cheminių medžiagų nustatymo procedūra, numatyta to reglamento 59 straipsnyje, siekiama užtikrinti, kad valstybės narės ir šia procedūra suinteresuotos šalys galėtų būti išklausytos prieš priimant sprendimą įtraukti cheminę medžiagą į kandidatinį cheminių medžiagų sąrašą. Beje, kaip to sprendimo 86 punkte pažymėjo Bendrasis Teismas, REACH reglamento 59 punkte nepatikslinama, kaip turi būti teikiami keli pasiūlymai nustatyti cheminę medžiagą kaip keliančią labai didelį susirūpinimą, kaip tai suprantama pagal to reglamento 57 straipsnį.

46

Taip pat, kaip Bendrasis Teismas teisingai pažymėjo skundžiamo sprendimo 86 punkte, REACH reglamente nėra jokios nuostatos, draudžiančios valstybei narei per procedūrą pakeisti ar atsiimti vieną ar kelis pasiūlymus dėl cheminių medžiagų, kurios, jos nuomone, atitinka to reglamento 57 straipsnyje nustatytus kriterijus, įtraukimo.

47

Be to, šiuose dviejuose straipsniuose nenustatyta jokia pareiga sujungti pasiūlymus į vieną dokumentą, jei šiuos pasiūlymus tuo pačiu metu teikia tas pats asmuo.

48

Nagrinėjamu atveju, kaip skundžiamo sprendimo 88 punkte pažymėjo Bendrasis Teismas, Danijos Karalystė tik išskaidė pradinį pasiūlymą į aštuonias atskiras dalis. Šis išskaidymas buvo padarytas atsiėmus dalį pasiūlymų dėl DBP, BBP ir DIBP, nes šie pasiūlymai buvo susiję su rimtu poveikiu aplinkai, o pasiūlymas dėl DEHP liko.

49

Dėl pasiūlymo dalies, susijusios su DEHP, reikia pažymėti, jog skundžiamo sprendimo 89 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, kuo esminis pirminio Danijos Karalystės pasiūlymo turinys skyrėsi nuo pasiūlymo, dėl kurio buvo balsuojama per 2014 m. gruodžio 8–11 d. valstybių narių komiteto susitikimą, turinio.

50

Galiausiai skundžiamo sprendimo 93 ir 94 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad valstybių narių komiteto vieningas susitarimas dėl DEHP nesudaro pažeidimo, nes jis grindžiamas tik šios cheminės medžiagos „rimtu poveikiu aplinkai“, o jos nustatymo motyvai, išdėstyti pirminiame pasiūlyme dėl nustatymo ir pagal REACH reglamento XV priedą pateiktuose dokumentuose, susiję su tos cheminės medžiagos „rimtu poveikiu žmonių sveikatai ir aplinkai“. Iš tiesų, remiantis to reglamento 57 straipsnio f punkto formuluote teigtina, kad toje nuostatoje nurodytos savybės yra tos savybės, kurios gali turėti rimtą poveikį arba žmonių sveikatai, arba aplinkai, nes šie kriterijai yra alternatyvūs.

51

Todėl pirmojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti.

52

Apeliantė teigia, kad ginčijamas sprendimas ir ECHA vykdyta procedūra prieš priimant tą sprendimą neatitinka teisiškai privalomos Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos numatytos procedūros ir kad dėl to Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą atmesdamas jos šiuo klausimu jam pateiktus argumentus.

53

2013 m. lapkričio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendime 1386/2013/ES dėl bendrosios Sąjungos aplinkosaugos veiksmų programos iki 2020 m. „Gyventi gerai pagal mūsų planetos išgales“ (OL L 354, 2013, p. 171) nurodyta, kad „Sąjunga parengs suderintus pavojaus lygiu grindžiamus endokrininę sistemą ardančių cheminių medžiagų nustatymo kriterijus <…> visuose atitinkamuose Sąjungos teisės aktuose.“ Iš šio sprendimo matyti, kad siekiant nustatyti endokrininę sistemą ardančias medžiagas Sąjungos parengti suderinti taikymo kriterijai turi būti taikomi visuose Sąjungos teisės aktuose, įskaitant REACH reglamentą. Šiuos kriterijus priimti privalo Komisija. Šiuo klausimu apeliantė nurodo, kad, remiantis 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 528/2012 dėl biocidinių produktų tiekimo rinkai ir jų naudojimo (OL L 167, 2012, p. 1) 5 straipsnio 3 dalimi, Komisija privalėjo ne vėliau kaip iki 2013 m. gruodžio 13 d. priimti aktus, apibrėžiančius mokslinius kriterijus, kuriais vadovaujantis nustatomos endokrininės sistemos ardymo savybės. Komisija taip pat privalėjo ne vėliau kaip 2013 m. gruodžio 14 d. pateikti pasiūlymus dėl priemonių, susijusių su konkrečiais moksliniais kriterijais, kuriais vadovaujantis nustatomos endokrininę sistemą ardančios cheminės medžiagos.

54

Apeliantė taip pat teigia, kad įgaliojimai nustatyti kriterijus, kuriais vadovaujantis būtų nustatomos pavojingos cheminės medžiagos, suteikti Komisijai, o ji jais nepasinaudojo. Todėl ECHA tokiu atveju neturi įgaliojimų pati nustatyti šiuos kriterijus. Taigi DEHP nustatymas pagal REACH reglamento 57 straipsnio c punktą pagal atskirus agentūros ad hoc kriterijus yra neteisėtas.

55

Pasak apeliantės, Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad ECHA nepiktnaudžiavo įgaliojimais pati nustatydama savo nustatymo kriterijus, nors tam tikrose Sąjungos teisės normose tokia kompetencija šiai agentūrai nesuteikiama.

56

ECHA, Danijos Karalystė ir Švedijos Karalystė atmeta apeliantės argumentus.

57

Kaip generalinis advokatas konstatavo išvados 100 ir 101 punktuose, dėl Sprendimo Nr. 1386/2013 pažymėtina, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos skundžiamo sprendimo 120 ir 121 punktuose iš esmės nuspręsdamas, kad tas sprendimas yra programinis, o dėl tokio jo pobūdžio galima aiškiai daryti išvadą remiantis to sprendimo priedo 50 punkto trečios pastraipos antrame sakinyje vartojamais žodžiais Sąjunga „parengs“ suderintus kriterijus.

58

Dėl Reglamento Nr. 528/2012 pažymėtina, jog Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 109 punkte teisingai nurodė, kad šis reglamentas, kaip galima teigti remiantis jo 2 straipsnio 3 dalies j punktu, taikomas nepažeidžianti REACH reglamento. Taigi, kaip ir Sprendimas Nr. 1386/2013, Reglamentas Nr. 528/2012 nedaro poveikio endokrininę sistemą ardančių medžiagų nustatymo kriterijų, kurie nurodyti REACH reglamento 57 straipsnyje ir kuriuos ECHA taiko per šio reglamento 59 straipsnyje numatytą procedūrą, taikymui.

59

Tas pats pasakytina ir dėl 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1107/2009 dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką ir panaikinančio Tarybos direktyvas 79/117/EEB ir 91/414/EEB (OL L 309, 2009, p. 1) II priedo 3.6.5 punkto. Kaip išvados 103 punkte pažymėjo generalinis advokatas, skundžiamo sprendimo 117 ir 118 punktuose Teisingumo Teismas teisingai konstatavo, jog iš šio punkto išplaukia, kad patikrinti, ar cheminė medžiaga sukelia endokrininę sistemą ardantį poveikį, kuris gali būti neigiamas, galima ne tik „remiantis bandymų, atliekamų atsižvelgiant į [Sąjungos] ar tarptautiniu mastu suderintas gaires, įvertinimu“, bet taip pat remiantis „kitais turimais duomenimis ir informacija, įskaitant [Europos maisto saugos] tarnybos atliktą mokslinės literatūros tyrimą“.

60

Galiausiai Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos nuspręsdamas, kad 2014 m. Komisijos kelio gairės neturi privalomos teisinės galios.

61

Tačiau, jeigu nėra suderintos apibrėžties, REACH reglamentu leidžiama ECHA toliau tvarkyti integruotą cheminių medžiagų kontrolės sistemą, apimančią tų medžiagų registraciją, vertinimą, autorizaciją ir galimą naudojimo ribojimą (2017 m. kovo 15 d. Sprendimo Hitachi Chemical Europe ir Polynt / ECHA, C‑324/15 P, EU:C:2017:208, 20 punktas), kuri, siekiant efektyvumo ir veiksmingumo, turi apimti endokrininę sistemą ardančias medžiagas.

62

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmojo pagrindo trečią dalį reikia atmesti, todėl reikia atmesti ir visą pirmąjį pagrindą.

63

Antrajame pagrinde apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą skundžiamo sprendimo 135–153 punktuose nuspręsdamas, kad ginčijamas sprendimas neprieštarauja teisinio saugumo principui, nors dėl jo apeliantė atsidūrė neaiškioje, neapibrėžtoje ir nenuspėjamoje teisinėje padėtyje.

64

Apeliantė teigia, kad dabartinis DEHP nustatymas REACH reglamento XIV priede pagal to reglamento 57 straipsnio c punktą, papildytas nauju nustatymu pagal to reglamento 57 straipsnio f punktą, kelia problemų. Šiuo atveju jai kyla klausimas, ar bus nustatyti nauji terminai pateikti paraišką dėl pagal REACH reglamento 57 straipsnio f punktą nustatytos DEHP autorizacijos, nes terminas tokiam prašymui pateikti pagal galiojančius teisės aktus baigėsi 2013 m. rugpjūčio 21 d. Jai kyla klausimas dėl esamo autorizacijos prašymo, kurį ji pateikė dėl pagal REACH reglamento 57 straipsnio c punktą nustatytos DEHP, „likimo“ ir dėl DEHP naudojimo medicinos prietaisams, kuriems tas reglamentas apskritai netaikomas, nors toks naudojimas, remiantis galiojančiais teisės aktais, nereikalauja autorizacijos, kaip tai suprantama pagal to reglamento VII priedą.

65

Skundžiamo sprendimo 146 punkte Bendrasis Teismas pats aiškiai pripažino, kad nors REACH reglamento XIV priedas buvo papildytas nauju DEHP nustatymu pagal to reglamento 57 straipsnio f punktą, „paraiška dėl [apeliantės pateiktos šios cheminės medžiagos, nustatytos pagal to reglamento 57 straipsnio c punktą,] autorizacijos turi būti pataisyta taip, kad būtų atsižvelgta į tokį pakeitimą“, o „ieškovė turės atsižvelgti į tokį [REACH reglamento] XIV priedo pakeitimą“. Vis dėlto Bendrasis Teismas nenurodė, kaip tas „pakeitimas“ turėtų būti atliktas, ir nepadarė nuorodos į konkrečią REACH reglamento nuostatą ar kitą šį klausimą reglamentuojantį teisės aktą.

66

ECHA ginčija apeliantės argumentus.

67

Reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 133–153 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo, ar ginčijamame sprendime nepažeisti numatomumo, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai.

68

Bendrasis Teismas, priminęs, kad teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai yra bendrieji Sąjungos teisės principai, patikrino, ar ginčijamas sprendimas atitinka iš šių principų kylančius reikalavimus.

69

Skundžiamo sprendimo 135 ir 137 punktuose jis pažymėjo, kad remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija galima teigti, jog teisinio saugumo principas reikalauja, be kita ko, kad teisės normos būtų aiškios, tikslios ir kad būtų galima numatyti jų poveikį, ypač kai asmenims ir įmonėms jos gali turėti nepalankių pasekmių, o dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo Teisingumo Teismas nusprendė, kad niekas negali remtis šio principo pažeidimu, kai nėra tikslių garantijų, kurias būtų suteikusi valdžios institucija (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Global Starnet, C‑322/16, EU:C:2017:985, 46 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

70

Todėl galimybė remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu suteikta kiekvienam ūkio subjektui, kuriam institucija sukėlė pagrįstų vilčių. Šiuo atveju garantijomis, galinčiomis sukelti tokių vilčių, laikoma tiksli, nesąlygiška, nuosekli ir tam teisę turinčių patikimų šaltinių, nesvarbu kokia forma, pateikta informacija (2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Agrargenossenschaft Neuzelle, C‑545/11, EU:C:2013:169, 24 ir 25 punktai bei nurodyta jurisprudencija).

71

Atvirkščiai, jei atsargus ir nuovokus ūkio subjektas gali numatyti, kad bus priimta Sąjungos priemonė, kuri galbūt paveiks jo interesus, jis negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu priėmus tą priemonę (2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Agrargenossenschaft Neuzelle, C‑545/11, EU:C:2013:169, 26 punktas).

72

Bendrasis Teismas patikrino, ar, remiantis teisinio saugumo principo reikalavimais, ginčijamame sprendime aiškiai nurodytas teisinis pagrindas ir teisinės pasekmės. Jis konstatavo, kad tame sprendime aiškiai daroma nuoroda į REACH reglamento 59 straipsnio 8 dalį ir į jo priėmimo teisinį pagrindą. Jis taip pat teisingai nusprendė, kad apeliantė galėjo nedviprasmiškai suvokti šio sprendimo apimtį, nes jame aiškiai pasakyta, kad juo siekiama kandidatiniame cheminių medžiagų sąraše esantį įrašą dėl DEHP papildyti nustatymu pagal REACH reglamento 57 straipsnio f punktą.

73

Beje, remiantis skundžiamu sprendimu negalima daryti išvados, kad Bendrasis Teismas pats būtų sukūręs teisinio nesaugumo padėtį. Priėmus tą sprendimą, DEHP klasifikacija buvo patvirtinta ir ši cheminė medžiaga toliau bus vertinama pagal REACH reglamentą.

74

Taigi Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad apeliantė neturėjo jokių duomenų, kuriais remdamasi būtų galėjusi įrodyti, kad institucija arba Sąjungos agentūra jai tiesiogiai suteikė konkrečių garantijų. Todėl Bendrasis Teismas galėjo nuspręsti, jog ginčijamame sprendime nepažeisti teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai.

75

Tokiomis aplinkybėmis apeliacinio skundo antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

76

Trečiajame pagrinde apeliantė teigia, kad skundžiamo sprendimo 163–202 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo ginčijamą sprendimą nesilaikydamas reikalavimų dėl Sąjungos institucijų ir įstaigų sprendimų teisminės kontrolės apimties ir, be to, iškraipė jam pateiktas faktines aplinkybes ir įrodymus.

77

Pasak apeliantės, net jeigu Sąjungos institucijų turimai plačiai diskrecijai nagrinėti, visų pirma, mokslinius ir labai sudėtingus techninius duomenis taikoma ribota teisminė kontrolė, ta teisminė kontrolė reikalauja, jog Sąjungos institucijos, parengusios nagrinėjamą aktą, galėtų Teisingumo Teisme įrodyti, kad tas aktas priimtas „veiksmingai naudojantis diskrecija“, kurią įgyvendinant būtina atsižvelgti į visus šiai situacijai, kurią šiuo aktu siekiama reglamentuoti, svarbius duomenis ir aplinkybes.

78

Apeliantė taip pat mano, jog Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus nuspręsdamas, kad tyrimai, kuriais grindžiamas pagal REACH reglamento XV priedą parengtas dokumentų rinkinys dėl DEHP (toliau – patvirtinamasis dokumentas), yra tik dalis valstybių narių komiteto išnagrinėtų įrodymų visumos. Ji teigia, kad nė vienas po 2008 m. atliktas mokslinis tyrimas su žuvimis nerodo, kad DEHP turi neigiamą poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai, o tai, kaip taip pat teigia Bendrasis Teismas, būtų sąlyga, kad ši medžiaga būtų identifikuota pagal REACH reglamento 57 straipsnio f punktą.

79

Apeliantė, be kita ko, teigia, kad patvirtinamasis dokumentas grindžiamas moksliniais tyrimais, kurie atlikti su žiurkėmis ir kurie atlikti dėl DEHP įtakos ne aplinkai, o žmonių sveikatai DEHP tiesioginio poveikio atveju, nors reikėjo „įrodyti“ šios medžiagos poveikį aplinkai. Toks metodas moksliškai neteisingas. Bendrasis Teismas suklydo neatsižvelgdamas į šią aplinkybę skundžiamame sprendime.

80

Atsakydama ECHA teigia, kad trečiasis pagrindas yra nepagrįstas ir kad įrodymai buvo teisingai išnagrinėti.

81

Atlikęs veiksmingos teisminės kontrolės reikalavimus atitinkantį ilgą ir kruopštų tyrimą, skundžiamo sprendimo 157–202 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo įrodymus ir mokslinius tyrimus, kuriais buvo grindžiamas ginčijamas sprendimas.

82

Priminęs jurisprudencijoje nustatytus principus, kurie reglamentuoja ypač sudėtingų mokslinių ir techninių faktinių aplinkybių vertinimo teisminės kontrolės intensyvumą, jis pasirėmė visais dalį patvirtinamojo dokumento sudarančiais moksliniais tyrimais, susijusiais su žuvimis ir žiurkėmis.

83

Bendrasis Teismas, be kita ko, aiškiai rėmėsi įvairių su žuvimis atliktų tyrimų išvadomis dėl jų endokrininės sistemos ardymo patyrus DEHP poveikį.

84

Skundžiamo sprendimo 166 punkte Bendrasis Teismas vis dėlto konstatavo, kad, „kaip matyti iš patvirtinamojo dokumento 5.1.6 punkto, remiantis bendru dalies atliktų tyrimų įvertinimu labai tikėtina, kad DEHP estrogeninio veikimo būdas gali daryti neigiamą poveikį fenotipinėms lytinėms ir reprodukcinėms žuvų ir žiurkių savybėms. Šios aplinkybės, taip pat DEHP poveikio, pavyzdžiui, pastebėto atliekant tyrimus su žiurkėmis, t. y. poveikio, apie kurį užsimenama patvirtinamojo dokumento 4 skyriuje, pakanka siekiant padaryti išvadą, kad DEHP gali sukelti neigiamą poveikį aplinkai.“

85

Tačiau, remiantis Teisingumo Teismo turima bylos medžiaga, galima manyti, kad tyrimais su žiurkėmis siekiama įrodyti DEHP poveikį žmonių sveikatai, o ne aplinkai.

86

Tuo remiantis darytina išvada, kad Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus remdamasis tyrimais su žiurkėmis, susijusiais su DEHP įtaka žmonių sveikatai tiesioginio DEHP poveikio atveju, kad iš to padarytų išvadą, jog ši cheminė medžiaga daro poveikį aplinkai.

87

Vis dėlto, remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, jeigu Bendrojo Teismo sprendimo motyvais pažeidžiama Sąjungos teisė, tačiau šio sprendimo rezoliucinė dalis pasirodo pagrįsta kitais teisiniais motyvais, dėl tokio pažeidimo šis sprendimas neturi būti panaikintas, bet reikia pakeisti jo motyvus (žr. 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Mamoli Robinetteria / Komisija, C‑619/13 P, EU:C:2017:50, 107 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

88

Nors skundžiamo sprendimo 166 punkte Bendrasis Teismas klaidingai rėmėsi su žiurkėmis atliktais tyrimais, tame punkte jis taip pat kalbėjo apie tyrimus su žuvimis, kurie įrodo DEHP poveikį aplinkai. Todėl Bendrojo Teismo atlikto didelio skaičiaus su žuvimis atliktų tyrimų dėl DEHP poveikio jų endokrininei sistemai vertinimo pakanka tam, kad Bendrasis Teismas galėtų pagrįstai atmesti pagrindą, susijusį su mokslinių tyrimų nepakankamumu.

89

Atsižvelgiant į šiuos argumentus trečiąjį pagrindą reikia atmesti kaip nereikšmingą.

90

Apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytoje Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – EŽTK) ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija) įtvirtintas pagrindines teise ir principus. Klaidingai aiškindamas ir taikydamas Sąjungos teisę Bendrasis Teismas taip pat pažeidė EŽTK bei Chartijoje įtvirtintas apeliantės teises ir principus, būtent teisę į EŽTK 6 straipsnyje ir Chartijos 47 straipsnyje numatytą veiksmingą teisminę gynybą, teisę naudotis nuosavybe, kaip numatyta EŽTK papildomo protokolo Nr. 1 1 straipsnyje ir Chartijos 17 straipsnyje, ir teisinio saugumo principą.

91

ECHA ginčija apeliantės argumentus.

92

Visų pirma reikia konstatuoti, kad šis pagrindas akivaizdžiai nepagrįstas ir netikslus, nes jame tik abstrakčiai nurodytos teisės normos, kurių Bendrasis Teismas nesilaikė, ir nepateikta jokių argumentų.

93

Tačiau remiantis SESV 256 straipsniu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirma pastraipa ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punktu bei 169 straipsnio 2 dalimi darytina išvada, kad apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodytos sprendimo, kurį prašoma panaikinti, skundžiamos dalys ir teisiniai argumentai, konkrečiai pagrindžiantys šį prašymą (2000 m. liepos 4 d. Sprendimo Bergaderm ir Goupil / Komisija, C‑352/98 P, EU:C:2000:361, 34 punktas).

94

Be to, suformuotoje jurisprudencijoje nustatyta, kad tos apeliacinio skundo dalys, kuriose nepateikta jokių argumentų, kuriais būtų konkrečiai nurodytos skundžiamame sprendime padarytos teisės klaidos, neatitinka šio reikalavimo ir turi būti atmestos kaip akivaizdžiai nepriimtinos (2016 m. lapkričio 24 d. Nutarties Petraitis / Komisija, C‑137/16 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2016:904, 17 punktas).

95

Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia atmesti ketvirtąjį pagrindą kaip nepriimtiną ir todėl atmesti visą apeliacinį skundą.

96

Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

97

To paties reglamento 140 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad į bylą įstojusios valstybės narės pačios padengia savo išlaidas.

98

Kadangi ECHA reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Deza pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos.

99

Danijos Karalystė ir Švedijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: