TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2019 m. sausio 16 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Galimybė verstis elektroninių pinigų įstaigų veikla – Direktyva 2009/110/EB – 5 straipsnio 2 ir 3 dalys – Nuosavoms lėšoms taikomos taisyklės – Nuosavos lėšos, reikalingos vykdyti su elektroninių pinigų leidimu susijusiai veiklai – Sąvoka „su elektroninių pinigų leidimu susijusi veikla“ – Elektroninių pinigų išleidimas pardavėjo naudai gautų lėšų nominaliąja verte“

Byloje C‑389/17

dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2017 m. birželio 29 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje, pradėtoje

UAB „Paysera LT“, buvusios UAB „EVP International“,

dalyvaujant

Lietuvos bankui,

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro pirmosios kolegijos pirmininkės pareigas einanti Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotoja R. Silva de Lapuerta, teisėjai J.‑C. Bonichot, E. Regan (pranešėjas), C. G. Fernlund ir S. Rodin,

generalinis advokatas M. Wathelet,

posėdžio sekretorius M. Aleksejev, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. birželio 27 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–

Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos R. Krasuckaitės, G. Taluntytės, V. Vasiliauskienės ir D. Kriaučiūno,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos H. Tserepa-Lacombe ir A. Steiblytės,

susipažinęs su 2018 m. spalio 4 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/110/EB dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros, iš dalies keičiančios direktyvas 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 2000/46/EB (OL L 267, 2009, p. 7), 5 straipsnio 2 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies a punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bylą, pradėtą UAB „Paysera LT“ (buvusi UAB „EVP International“; toliau – Paysera), dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos sprendimo, kuriuo ši bendrovė buvo įspėta dėl netinkamai taikyto reikalaujamų nuosavų lėšų tam tikroms mokėjimo operacijoms skaičiavimo metodo (toliau – ginčijamas sprendimas).

Teisinis pagrindas

Direktyva 2009/110

3

Direktyvos 2009/110 2, 7–9 ir 11 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

„(2)

Atlikdama [2000 m. rugsėjo 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos] Direktyvos 2000/46/EB [dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros (OL L 275, 2000, p. 39; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 3 t., p. 343)] peržiūrą Komisija atskleidė poreikį peržiūrėti tą direktyvą, nes manoma, kad kai kurios jos nuostatos trukdo tikrai bendrajai elektroninių pinigų paslaugų rinkai atsirasti ir plėtoti šias vartotojui patogias paslaugas.

<...>

(7)

Derėtų įvesti aiškią elektroninių pinigų apibrėžtį, kuri būtų techniškai neutrali. Ta apibrėžtis turėtų apimti visas situacijas, kai mokėjimo paslaugų teikėjas išleidžia iš anksto apmokėtą saugomą vertę mainais į pinigus, kuri gali būti panaudota mokėjimo tikslais, nes trečiosios šalys ją priima kaip mokėjimą.

(8)

Elektroninių pinigų apibrėžtis turėtų apimti elektroninius pinigus, kurie laikomi elektroninių pinigų turėtojui priklausančioje mokėjimo priemonėje arba nuotoliniu būdu laikomi serveryje ir elektroninių pinigų turėtojo valdomi per specialią elektroninių pinigų sąskaitą. Ta apibrėžtis turėtų būti pakankamai plati, kad netrukdytų technologinėms inovacijoms ir apimtų ne tik visus šiandien rinkoje egzistuojančius elektroninių pinigų produktus, bet ir produktus, kurie galėtų būti sukurti ateityje.

(9)

Elektroninių pinigų įstaigų riziką ribojančios priežiūros režimas turėtų būti peržiūrėtas ir labiau priderintas prie šių įstaigų patiriamos rizikos. Tas režimas taip pat turėtų atitikti riziką ribojančios priežiūros režimą, taikomą mokėjimo įstaigoms pagal [2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos] Direktyvą 2007/64/EB [dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičiančią direktyvas 97/7/EB, 2002/65/EB, 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančią Direktyvą 97/5/EB (OL L 319, 2007, p. 1 ir klaidų ištaisymas OL L 187, 2009, p. 5)]. Todėl atitinkamos Direktyvos 2007/64/EB nuostatos, nedarant poveikio šios direktyvos nuostatoms, mutatis mutandis turėtų būti taikomos elektroninių pinigų įstaigoms. <...>

<...>

(11)

Reikia, kad taikant pradinio kapitalo režimą kartu su einamojo kapitalo režimu būtų užtikrinta tinkama vartotojų apsauga ir patikima bei apdairi elektroninių pinigų įstaigų veikla. Atsižvelgiant į elektroninių pinigų specifiką, reikėtų numatyti papildomą einamojo kapitalo skaičiavimo metodą. Reikėtų išlaikyti visišką priežiūros laisvę, siekiant užtikrinti, kad vienoda rizika visų mokėjimo paslaugų teikėjų atveju būtų traktuojama vienodai ir kad skaičiavimo metodas apimtų specifinę konkrečios elektroninių pinigų įstaigos situaciją. Be to, turėtų būti numatyta nuostata, kad elektroninių pinigų turėtojų lėšas elektroninių pinigų įstaigos laikytų atskirai nuo elektroninių pinigų įstaigos lėšų, naudojamų kitai verslo veiklai. Elektroninių pinigų įstaigoms taip pat turėtų būti taikomos veiksmingos kovos su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu taisyklės.“

4

Direktyvos 2009/110 2 straipsnyje „Sąvokų apibrėžtys“ nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

<...>

2.

elektroniniai pinigai – išleidėjui pateikiamu reikalavimu išreikšta, elektroninėse, įskaitant, magnetines, laikmenose saugoma piniginė vertė, kuri išleidžiama gavus lėšas, skirta mokėjimo operacijoms, kaip apibrėžta Direktyvos 2007/64/EB 4 straipsnio 5 punkte, atlikti ir priimama fizinių arba juridinių asmenų, neskaitant elektroninių pinigų išleidėjo;

<...>“

5

Minėtos direktyvos 5 straipsnio „Nuosavos lėšos“ 2 ir 3 dalyse nustatyta:

„2.   Vykdant veiklą, nurodytą 6 straipsnio 1 dalies a punkte, kuri nesusijusi su elektroninių pinigų leidimu, reikalaujamos elektroninių pinigų įstaigos nuosavos lėšos skaičiuojamos pagal vieną iš trijų metodų (A, B arba C), nustatytų Direktyvos 2007/64/EB 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Tinkamą metodą nustato kompetentingos institucijos pagal nacionalinės teisės aktus.

Kiek nuosavų lėšų turi turėti elektroninių pinigų leidimo veiklą vykdanti elektroninių pinigų įstaiga, apskaičiuojama pagal D metodą, nustatytą 3 dalyje.

Elektroninių pinigų įstaigos visada turi turėti nuosavų lėšų, kurios didesnės arba lygios pirmoje ir antroje pastraipose nurodytų reikalaujamų lėšų sumai.

3.   D metodas: elektroninių pinigų įstaigos nuosavos lėšos, skirtos elektroniniams pinigams leisti, turi sudaryti bent 2 % neapmokėtų elektroninių pinigų vidurkio.“

6

Tos pačios direktyvos 6 straipsnio „Veikla“ 1 dalies a punkte nustatyta:

„1.   Be elektroninių pinigų leidimo, elektroninių pinigų įstaigos turi teisę užsiimti šia veikla:

a) Direktyvos 2007/64/EB priede išvardintų mokėjimo paslaugų teikimas.“

7

Direktyvos 2009/110 11 straipsnio „Išleidimas ir susigrąžinimo galimybė“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad elektroninių pinigų išleidėjai leidžia nominalios vertės elektroninius pinigus, kai gaunamos lėšos.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad, elektroninių pinigų turėtojui paprašius, elektroninių pinigų išleidėjai bet kuriuo metu nominalia pinigine verte grąžintų turimus elektroninius pinigus.“

Direktyva 2007/64/EB

8

2007 m. lapkričio 13 d. Direktyvos 2007/64/EB dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičiančios direktyvas 97/7/EB, 2002/65/EB, 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 97/5/EB (OL L 319, 2007, p. 1 ir klaidų ištaisymas OL L 187, 2009, p. 5)], 4 straipsnyje „Sąvokų apibrėžtys“ nustatyta:

„Šioje direktyvoje taikomos tokios sąvokų apibrėžtys:

<...>

3)

mokėjimo paslauga – bet kuri priede išvardyta veiklos rūšis;

<...>

5)

mokėjimo operacija – mokėtojo arba gavėjo inicijuotas veiksmas, kai lėšos perduodamos, pervedamos arba išimamos neatsižvelgiant į mokėtojo ir gavėjo pareigas, kuriomis grindžiama operacija;

<...>“

9

Šios direktyvos 8 straipsnio „Nuosavų lėšų apskaičiavimas“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Nepaisant 6 straipsnyje nustatytų pirminių reikalavimų kapitalui, valstybės narės reikalauja, kad mokėjimo įstaigos visą laiką turėtų nuosavas lėšas, apskaičiuotas laikantis vieno iš toliau nurodytų trijų metodų, kuriuos nustatė kompetentingos institucijos nacionalinės teisės aktuose nustatyta tvarka:

A metodas

Mokėjimo įstaigų nuosavos lėšos turi sudaryti bent 10 % jų praėjusių metų fiksuotų pridėtinių išlaidų. Kompetentingos institucijos gali šį reikalavimą patikslinti tuo atveju, jeigu nuo praėjusių metų mokėjimo įstaigos veikloje įvyko esminių pokyčių. Jeigu apskaičiavimo dieną mokėjimo įstaiga dar nėra baigusi visų vienerių metų veiklos, tai reikalavimas yra kad nuosavos lėšos sudarytų 10 % jų atitinkamų fiksuotų pridėtinių išlaidų, kurios numatytos jos verslo plane, išskyrus atvejus, kai kompetentingos institucijos reikalauja patikslinti šį planą.

B metodas

Mokėjimo įstaigos nuosavos lėšos turi būti ne mažesnės už toliau nurodytų dydžių, padaugintų iš padidinimo daugiklio k, sumą, kaip apibrėžta toliau 2 dalyje, kur mokėjimo apimtis (MA) sudaro vieną dvyliktąją bendros mokėjimo operacijų, kurias mokėjimo įstaiga atliko praėjusias metais, sumos:

a)

4,0 % tos MA dalies iki 5 mln. EUR,

plius

b)

2,5 % tos MA dalies nuo 5 mln. EUR iki 10 mln. EUR,

plius

c)

1 % tos MA dalies nuo 10 mln. EUR iki 100 mln. EUR,

plius

d)

0,5 % tos MA dalies nuo 100 mln. EUR iki 250 mln. EUR,

plius

e)

0,25 % tos MA dalies virš 250 mln. EUR.

C metodas

Mokėjimo įstaigos nuosavos lėšos turi būti ne mažesnės už atitinkamą rodiklį, apibrėžtą a punkte, padaugintą iš b punkte nustatyto padauginimo daugiklio ir vėl padaugintą iš 2 dalyje apibrėžto padidinimo daugiklio k:

a)

Atitinkamas rodiklis yra šių elementų suma:

–

palūkanų pajamų,

–

palūkanų išlaidų,

–

gautų komisinių ir kitų mokesčių, ir

–

kitų veiklos pajamų.

Kiekvienas elementas įtraukiamas į sumą su savo teigiamu arba neigiamu ženklu. Pajamos iš neįprastų ir nebūdingų elementų negali būti naudojamos apskaičiuojant atitinkamą rodiklį. Išlaidos, susijusios su trečiųjų šalių teikiamomis išorės subjektams perduotoms paslaugomis gali sumažinti atitinkamą rodiklį, jei išlaidos patiriamos dėl pagal šią direktyvą prižiūrimos įstaigos. Atitinkamas rodiklis apskaičiuojamas kiekvienų finansinių metų pabaigoje pagal paskutinių dvylikos mėnesių stebėjimus. Atitinkamas rodiklis apskaičiuojamas už praeitus finansinius metus. Tačiau pagal C metodą apskaičiuotos nuosavo[s] lėšos negali būti mažesnės nei 80 % pastarųjų trijų finansinių metų atitinkamo rodiklio vidurkio. Jei nėra jokių audituotų duomenų, gali būti naudojami sąmatiniai verslo duomenys.

b)

Padauginimo daugiklis yra:

i)

10 % tos atitinkamo rodiklio dalies iki 2,5 mln. EUR,

ii)

8 % tos atitinkamo rodiklio dalies nuo 2,5 mln. EUR iki 5 mln. EUR;

iii)

6 % tos atitinkamo rodiklio dalies nuo 5 mln. EUR iki 25 mln. EUR,

iv)

3 % tos atitinkamo rodiklio dalies nuo 25 mln. EUR iki 50 mln. EUR,

v)

1,5 % virš 50 mln. EUR.

2.   Padidinimo daugiklis k, naudotinas taikant 1 dalyje nurodytus B ir C metodus, yra:

a)

0,5, jeigu mokėjimo įstaiga teikia tik priedo 6 punkte nurodytą mokėjimo paslaugą;

b)

0,8, jeigu mokėjimo įstaiga teikia priedo 7 punkte nurodytą mokėjimo paslaugą;

c)

1, jeigu mokėjimo įstaiga teikia bet kurią priedo 1–5 punktuose nurodytą mokėjimo paslaugą.“

10

Direktyvos 2007/64 priede „Mokėjimo paslaugos (4 straipsnio 3 punktas)“ pateiktas atitinkamų veiklos rūšių sąrašas:

„1.   Paslaugos, kuriomis sudaromos sąlygos grynuosius pinigus įmokėti į mokėjimo sąskaitas, ir visos su mokėjimo sąskaitos tvarkymu susijusios operacijos.

2.   Paslaugos, kuriomis sudaromos sąlygos grynuosius pinigus išimti iš mokėjimo sąskaitos, ir visos su mokėjimo sąskaitos tvarkymu susijusios operacijos.

3.   Mokėjimo operacijų vykdymas, įskaitant lėšų pervedimą į mokėjimo sąskaitą, atidarytą vartotojo mokėjimo paslaugų teikėjo arba kito mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje:

–

tiesioginio debeto pervedimų vykdymas, įskaitant vienkartinius tiesioginio debeto pervedimus,

–

mokėjimo operacijų vykdymas naudojantis mokėjimo kortele arba panašia priemone,

–

kredito pervedimų vykdymas, įskaitant periodinius pervedimus.

4.   Mokėjimo operacijų vykdymas, kai mokėjimo paslaugų vartotojui lėšos suteiktos pagal kredito liniją:

–

tiesioginio debeto pervedimų vykdymas, įskaitant vienkartinius tiesioginio debeto pervedimus,

–

mokėjimo operacijų vykdymas naudojantis mokėjimo kortele arba panašia priemone,

–

kredito pervedimų vykdymas, įskaitant periodinius pervedimus.

5.   Mokėjimo priemonių išdavimas ir (arba) priėmimas.

6.   Piniginės perlaidos.

7.   Mokėjimo operacijų vykdymas, kuriose mokėtojo sutikimas vykdyti mokėjimo operaciją duodamas naudojant telekomunikacijų priemones, skaitmeninį ar IT prietaisą, ir mokėjimas atliekamas telekomunikacijų, IT sistemos ar tinklo operatoriui, kuris yra tik tarpininkas tarp prekių ir paslaugų teikėjo ir mokėjimo paslaugų vartotojo.“

Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

11

Paysera yra pagal Lietuvos teisę įsteigta bendrovė, turinti elektroninių pinigų įstaigos ir mokėjimo įstaigos licencijas, kurias suteikė Lietuvos bankas ir pagal kurias jai suteikta teisė leisti elektroninius pinigus, teikti su tokių pinigų leidimu susijusias paslaugas ir kitas mokėjimo paslaugas.

12

Atlikusi Paysera veiklos patikrinimą, Lietuvos banko Priežiūros tarnyba ginčijamu sprendimu įspėjo šią bendrovę ir įpareigojo nutraukti elektroninių pinigų įstaigų nuosavo kapitalo skaičiavimo taisyklių pažeidimą.

13

Lietuvos banko Priežiūros tarnyba atsisakė pripažinti mokėjimo paslaugomis, susijusiomis su elektroninių pinigų leidimu, toliau išvardytas ieškovės pagrindinėje byloje teikiamas paslaugas:

–

elektroninių pinigų turėtojo atliktus pervedimus (mokėjimus) iš jo elektroninių pinigų sąskaitos elektroninių pinigų įstaigoje į trečiųjų asmenų sąskaitas kredito įstaigose (toliau – I paslauga), ir

–

mokėjimų už klientų (prekybininkų), turinčių elektroninių pinigų sąskaitas elektroninių pinigų įstaigose, tiekiamas prekes ir (arba) teikiamas paslaugas rinkimą iš tas prekes ar paslaugas įsigyjančių asmenų, kurie nedalyvauja elektroninių pinigų sistemoje (toliau – II paslauga).

14

Kai ieškinys dėl ginčijamo sprendimo buvo atmestas 2016 m. sausio 13 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo (Lietuva) sprendimu, ieškovė pagrindinėje byloje pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

15

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar I ir II paslaugos turėtų būti laikomos „su elektroninių pinigų leidimu susijusiomis (ar nesusijusiomis) paslaugomis“.

16

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Direktyvos 2009/110] 5 straipsnio 2 dalis, skaitoma kartu su 6 straipsnio 1 dalies a punktu, turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, su elektroninių pinigų leidimu (ne)susijusiomis mokėjimo paslaugomis laikomos:

a)

mokėjimo operacija, kai elektroninių pinigų įstaigai (išleidėjui) pateiktu elektroninių pinigų turėtojo prašymu (nurodymu) nominalia verte grąžinami turimi elektroniniai pinigai (grąžinamos lėšos) pervedami į trečiojo asmens banko sąskaitą;

b)

mokėjimo operacija, kai prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas (mokėtojas) pardavėjo nurodymu perveda (įmoka) lėšas už prekes ir (arba) paslaugas elektroninių pinigų įstaigai (elektroninių pinigų išleidėjui), kuri, gavusi šias lėšas, pardavėjo (elektroninių pinigų turėtoj[o]) naudai išleidžia elektroninius pinigus nominalia gautų lėšų verte?“

Dėl prejudicinio klausimo

17

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2009/110 5 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad elektroninių pinigų įstaigų teikiamos paslaugos atliekant mokėjimo operacijas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, yra su elektroninių pinigų leidimu susijusi veikla.

18

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal šios direktyvos 5 straipsnį elektroninių pinigų įstaigos privalo laikytis tam tikrų reikalavimų dėl nuosavų lėšų.

19

Konkrečiai kalbant, iš minėtos direktyvos 5 straipsnio 2 ir 3 dalių matyti, kad, kiek tai susiję su elektroninių pinigų leidimo veikla, reikalaujamos elektroninių pinigų įstaigos nuosavos lėšos apskaičiuojamos taikant D metodą ir turi siekti bent 2 % apyvartoje esančių elektroninių pinigų vidurkio.

20

Dėl veiklos, kuri nesusijusi su elektroninių pinigų leidimu ir kurią dėl šio motyvo reikia laikyti mokėjimo paslauga, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 3 punktą, reikia pažymėti, kad reikalaujamos elektroninių pinigų įstaigos nuosavos lėšos apskaičiuojamos taikant vieną iš trijų metodų (A, B ar C), nurodytų šios direktyvos 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

21

Remiantis tuo darytina išvada, kad, atsižvelgiant į nuosavų lėšų sumas pagal kiekvieną iš šių metodų, elektroninių pinigų įstaiga turi turėti daugiau nuosavų lėšų, jeigu jos apskaičiuojamos pagal A, B ar C metodą, nei tuomet, kai jos apskaičiuojamos pagal D metodą.

22

Taigi reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2009/110 5 straipsnio 2 ir 3 dalys, kalbant apie mokėjimo paslaugas, susijusias su elektroninių pinigų leidimu, sukuria Direktyvoje 2007/64 įtvirtintų taisyklių, reglamentuojančių nuosavų lėšų reikalavimus, išimtį, tiek kiek šios paslaugos susijusios su elektroninių pinigų leidimo veikla.

23

Taigi, siekiant sužinoti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos paslaugos yra su elektroninių pinigų leidimu susijusi veikla, reikia nustatyti, ar šios paslaugos iš esmės būdingos elektroninių pinigų leidimui arba susigrąžinimui.

24

Sąvoka „elektroninių pinigų leidimas“ Direktyvoje 2009/110 nėra apibrėžta; jos 2 straipsnio 2 dalyje tik patikslinta, kad „elektroniniai pinigai“ – išleidėjui pateikiamu reikalavimu išreikšta, elektroninėse, įskaitant magnetines, laikmenose saugoma piniginė vertė, kuri išleidžiama gavus lėšas, skirta mokėjimo operacijoms, kaip apibrėžta Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 5 punkte, atlikti ir priimama fizinių arba juridinių asmenų, neskaitant elektroninių pinigų išleidėjo.

25

Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 5 punkte mokėjimo operacija savo ruožtu apibrėžiama kaip mokėtojo arba gavėjo inicijuotas veiksmas, kai lėšos perduodamos, pervedamos arba išimamos, neatsižvelgiant į mokėtojo ir gavėjo pareigas, kuriomis grindžiama operacija. Be to, kaip matyti iš šios direktyvos 4 straipsnio 3 punkto, siejamo su minėtos direktyvos priedu, mokėjimo operacijos vykdymas, įskaitant lėšų pervedimą į mokėjimo sąskaitą, yra mokėjimo paslauga.

26

Be to, reikia pažymėti, kad Direktyvos 2009/110 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta elektroninių pinigų leidėjų pareiga, elektroninių pinigų turėtojui pareikalavus, bet kuriuo metu nominalia pinigine verte grąžinti turimus elektroninius pinigus.

27

Dėl sąvokos „grąžinimas“, kuri direktyvose 2007/64 ir 2009/110 neapibrėžta, reikia pažymėti, kad ji apima elektroninių pinigų konvertavimą į jų nominalią vertę ir vėlesnį lėšų pervedimą elektroninių pinigų turėtojui pareikalavus. Šiuo klausimu direktyvose nereikalaujama, kad šios lėšos būtų pervestos į elektroninių pinigų turėtojo ar į trečiųjų asmenų sąskaitą.

28

Kadangi dėl elektroninių pinigų leidimo besąlygiškai ir automatiškai atsiranda teisė į susigrąžinimą, sąvoka „mokėjimo paslaugos, susijusios su elektroninių pinigų leidimu“ taip pat apima elektroninių pinigų grąžinimą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/110 5 straipsnio 2 dalį.

29

Taigi, mokėjimo paslauga, teikiama turint tikslą leisti grąžinti nominalią elektroninių pinigų vertę, yra su elektroninių pinigų leidimu susijusi veikla.

30

Vadinasi, siekiant nustatyti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos paslaugos yra su elektroninių pinigų leidimu susijusios paslaugos, reikia išsiaiškinti, ar teikiant šias paslaugas per vieną ir tą pačią mokėjimo operaciją atliekamas elektroninių pinigų leidimas arba grąžinimas.

31

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad I paslaugą sudaro mokėjimo operacija, kai, elektroninių pinigų turėtojui pareikalavus, elektroninių pinigų įstaiga grąžina lėšas jų nominalia verte ir perveda jas į trečiųjų asmenų banko sąskaitą.

32

Jei lėšos grąžinamos tik siekiant jas pervesti ir atliekant vieną ir tą pačią mokėjimo operaciją, o tai patikrinti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tokia paslauga, kaip I paslauga, gali būti laikoma susijusia su elektroninių pinigų leidimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/110 5 straipsnio 2 dalį.

33

Dėl II paslaugos reikia pažymėti, kad ją sudaro operacija, kai prekių ar paslaugų pirkėjas pardavėjo reikalavimu perveda lėšas elektroninių pinigų įstaigai, kuri, gavusi šias lėšas, išleidžia pardavėjo (elektroninių pinigų turėtojo) naudai elektroninių pinigų.

34

Tokia paslauga, kaip II paslauga, taip pat tiesiogiai susijusi su elektroninių pinigų leidimu, nes lėšų pervedimas atliekant vieną mokėjimo operaciją automatiškai lemia elektroninių pinigų leidimą, o tai patikrinti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Todėl lėšų pervedimas yra susijęs su elektroninių pinigų leidimu.

35

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2009/110 5 straipsnio 2 dalis aiškintina taip, kad elektroninių pinigų įstaigų teikiamos paslaugos atliekant mokėjimo operacijas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, yra su elektroninių pinigų leidimu susijusi veikla, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, jei teikiant šias paslaugas per vieną ir tą pačią mokėjimo operaciją išleidžiami ar grąžinami elektroniniai pinigai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
 

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
 

2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/110/EB dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros, iš dalies keičiančios direktyvas 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 2000/46/EB, 5 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad elektroninių pinigų įstaigų teikiamos paslaugos atliekant mokėjimo operacijas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, yra su elektroninių pinigų leidimu susijusi veikla, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, jei teikiant šias paslaugas per vieną ir tą pačią mokėjimo operaciją išleidžiami ar grąžinami elektroniniai pinigai.

 

Silva de Lapuerta

Bonichot

Regan

Fernlund

Rodin

Paskelbta 2019 m. sausio 16 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

A. Calot Escobar

Pirmininkas

K. Lenaerts

( *1 ) Proceso kalba: lietuvių.