–

Starman AS, atstovaujamos vandeadvokaadid A. Jõks ir C. Ginter,

–

Estijos vyriausybės, atstovaujamos N. Grünberg,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Cleenewerck de Crayencour, K. Toomus ir N. Ruiz García,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB (OL L 304, 2011, p. 64), 21 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Tarbijakaitseamet (Vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Estija) ir telekomunikacijų ir interneto paslaugų teikėjos Starman AS ginčą dėl šios tarnybos nurodymo minėtai bendrovei nebesiūlyti su ja sutartį sudariusiems vartotojams naudotis trumpuoju klientų aptarnavimo numeriu už didesnę nei bazinę kainą.

3

Direktyvos 2011/83 4, 5 ir 7 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

4

Direktyvos 2011/83 1 straipsnyje taip apibrėžiamas jos dalykas:

„Šios direktyvos tikslas – pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį ir taip prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo suderinant tam tikrus valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų aspektus, susijusius su vartotojų ir prekiautojų sudarytomis sutartimis.“

5

Šios direktyvos 4 straipsnyje „Suderinimo lygis“ nustatyta:

„Valstybės narės nacionalinėje teisėje neturi palikti galioti ar priimti nuostatų, nukrypstančių nuo šioje direktyvoje įtvirtintų nuostatų, įskaitant griežtesnių ar švelnesnių nuostatų, kuriomis užtikrinama nevienodo lygio vartotojų apsauga, nebent šioje direktyvoje būtų numatyta kitaip.“

6

Minėtos direktyvos 13 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta:

„Prekiautojas nedelsdamas ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per 14 dienų nuo tos dienos, kai jis buvo informuotas apie vartotojo sprendimą atsisakyti sutarties pagal 11 straipsnį, grąžina vartotojui visas jo sumokėtas sumas, įskaitant, jei taikoma, pristatymo išlaidas.“

7

Šios direktyvos 19 straipsnyje „Mokesčiai už mokėjimo priemonių naudojimą“ numatyta:

„Valstybės narės draudžia prekiautojams už konkrečių mokėjimo priemonių naudojimą imti iš vartotojų mokesčius, kurie viršija prekiautojo išlaidas, patiriamas naudojantis tokiomis priemonėmis.“

8

Direktyvos 2011/83 21 straipsnis „Bendravimas telefonu“ suformuluotas taip:

„Valstybės narės užtikrina, kad prekiautojui naudojantis telefono linija, kai su juo susisiekiama telefonu sudarytos sutarties klausimu, prekiautojui skambinantis vartotojas neprivalėtų mokėti daugiau nei bazinė kainą.

Pirma pastraipa nedaromas poveikis telekomunikacijų paslaugų teikėjų teisei imti mokestį už tokius skambučius.“

9

Šios direktyvos 25 straipsnyje „Privalomasis direktyvos pobūdis“ numatyta:

„Jei sutarčiai taikoma valstybės narės teisė, vartotojai negali atsisakyti teisių, suteikiamų pagal šią direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančias nacionalines priemones.

Visos sutarties sąlygos, kuriomis tiesiogiai ar netiesiogiai atsisakoma su šia direktyva susijusių teisių arba jos apribojamos, vartotojo neįpareigoja.“

10

2001 m. rugsėjo 26 d.Võlaõigusseadus (Prievolių teisės įstatymas, RT I 2001, 81, 487, toliau – VÕS) 281 straipsnio „Sąskaitų išrašymo apribojimai sutarčių su vartotojais atveju“ 3 ir 4 dalyse nurodyta:

„(3)   Jeigu verslininkas suteikia vartotojui galimybę su juo susisiekti skambinant verslininko nurodytu telefono numeriu siekiant perduoti informaciją arba pareikšti savo valią dėl sutarties arba kitų su sutarties vykdymu susijusių aplinkybių, jis neturi teisės už tai reikalauti iš vartotojo papildomo mokesčio.

(4)   Bet koks vartotojui nenaudingas nuo šiame straipsnyje įtvirtintų reikalavimų nukrypstantis susitarimas yra niekinis.“

11

Starman yra telekomunikacijų ir interneto paslaugų teikėja. Ši bendrovė siūlo su ja sutartis sudariusiems vartotojams, turintiems klausimų dėl šių sutarčių, naudotis fiksuotojo ryšio numeriu už bazinę kainą ir trumpuoju numeriu už didesnę nei bazinė kainą, kai skambinama iš mobiliojo telefono. Trumpasis numeris visiems vartotojams nurodytas, be kita ko, Starman interneto svetainėje, standartinėse sutartyse ir šių sutarčių bendrosiose sąlygose.

12

2015 m. birželio 15 d. Vartotojų teisių apsaugos tarnyba dėl Starman priėmė nurodymą, pagrįstą konstatavimu, kad siūlymas su šia bendrove sutartį jau sudariusiems vartotojams naudotis trumpuoju numeriu už didesnę nei bazinę kainą prieštarauja VÕS 281 straipsnio 3 daliai ir Direktyvos 2011/83 21 straipsniui, kuriuo grindžiama ši nacionalinė norma.

13

Minėta tarnyba įpareigojo Starman nebesiūlyti vartotojams naudotis tokiu trumpuoju numeriu ir siūlyti naudotis tik fiksuotojo arba mobiliojo ryšio telefono numeriu už bazinę kainą. Pagal šį nurodymą trumpasis numeris galėtų būti naudojamas tik jeigu dėl to kylančias papildomas išlaidas padengtų bendrovė.

14

Starman kreipėsi į Tallinna Halduskohus (Talino administracinis teismas, Estija) su prašymu panaikinti minėtą nurodymą. Ši bendrovė laikosi priešingos nuomonės ir teigia, kad pagal VÕS 281 straipsnio 3 dalį ir Direktyvos 2011/83 21 straipsnį nedraudžiama ir sutartį jau sudariusiems vartotojams siūlyti naudotis trumpuoju numeriu už didesnę nei bazinę kainą, jeigu verslininkas iš to negauna pajamų ir jeigu vartotojams aiškiai ir lengvai prieinamu būdu kartu siūloma naudotis fiksuotojo ryšio numeriu už bazinę kainą. Šiomis aplinkybėmis vartotojas gali laisvai pasirinkti, kuriuo iš dviejų siūlomų numerių naudotis. Anot Starman, pačiu nurodymu išplečiamas direktyvos poveikis, nes juo iš esmės uždraudžiama naudoti trumpuosius numerius ir taip viršijamos minėta direktyva nustatytos pareigos ir ja siekiamas vartotojų apsaugos tikslas.

15

Kadangi Starman prašymą dėl panaikinimo atmetė tiek Tallinna Halduskohus (Talino administracinis teismas), tiek Tallinna Ringkonnakohus (Talino administracinis apeliacinis teismas), ši bendrovė pateikė kasacinį skundą Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas, Estija).

16

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad norint išspręsti ginčą būtina išaiškinti Direktyvos 2011/83 21 straipsnio pirmoje pastraipoje vartojamą frazę „vartotojas neprival[o] mokėti“. Nacionalinio teismo nuomone, ši frazė gali būti aiškinama taip, kad sutartį jau sudariusiam vartotojui negali būti suteikta vienintelė protinga galimybė susisiekti su verslininku – skambinti telefono numeriu už didesnę nei bazinę kainą. Tokiu aiškinimu neatmetama galimybė reikalauti iš minėto vartotojo padengti papildomas išlaidas, kai jis telefono numeriu už didesnę kainą naudojosi laisva valia.

17

Šiuo aspektu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar su trumpojo numerio, kuriam taikoma didesnė už bazinę kaina, naudojimu susijusias papildomas išlaidas galima perkelti sutartį jau sudariusiam vartotojui, jeigu jis pasirinko šią komunikacijos priemonę, nors jam kartu buvo pasiūlyta galimybė naudotis telefono numeriu už bazinę kainą. Jeigu šios papildomos išlaidos turėtų būti priskiriamos verslininkui, dėl to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, galėtų susiklostyti tokia situacija, kai verslininkai nebesiūlys visiems vartotojams naudotis trumpaisiais numeriais, o tai viršytų Direktyvos 2011/83 21 straipsnyje nustatytus reikalavimus ir ja siekiamą tikslą. Be to, nebūtų išspręstas klausimas, kiek verslininkas turi informuoti vartotoją apie tai, kad yra numeris, kuriam taikoma bazinė kaina, ir kad skiriasi skambučių kainos, kai jis, skambindamas su sudaryta sutartimi nesusijusiais klausimais, naudojasi trumpuoju numeriu už didesnę kainą.

18

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo 2017 m. kovo 2 d. Sprendimą Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs Frankfurt am Main (C‑568/15, EU:C:2017:154), kuriame Teisingumo Teismas pareiškė nuomonę dėl sąvokos „bazinė kaina“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2011/83 21 straipsnį. Vis dėlto nacionalinis teismas mano, kad pagrindinės bylos aplinkybės ir bylos, kurioje priimtas tas sprendimas, aplinkybės skiriasi, todėl jis neatsako į visus klausimus. Be to, minėtas teismas teigia, kad pastarojoje byloje, priešingai nei pagrindinėje byloje, vartotojai neturėjo galimybės rinktis iš kelių telefono numerių.

19

Šiomis aplinkybėmis Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

20

Pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2011/83 21 straipsnio pirmą pastraipą reikia aiškinti taip, kad tuo atveju, kai verslininkas sudarė galimybes visiems savo klientams naudotis vienu ar keliais trumpaisiais telefono numeriais už didesnę nei bazinę kainą, pagal šią direktyvą draudžiama, kad sutartį su šiuo verslininku jau sudarę vartotojai, telefonu su juo susisiekdami dėl šios sutarties, mokėtų daugiau nei bazinė kainą.

21

Pagal Direktyvos 2011/83 21 straipsnio pirmą pastraipą valstybės narės užtikrina, kad verslininkui naudojantis telefono linija tam, kad vartotojas galėtų su juo susisiekti telefonu dėl sudarytos sutarties, toks šia linija skambinantis vartotojas neprivalo mokėti daugiau nei bazinė kaina.

22

Vis dėlto vien iš minėtos nuostatos formuluotės negalima nuspręsti, ar tuomet, kai verslininkas naudojasi keliomis telefono linijomis, tarp jų ir linijomis, kuriomis galima susisiekti trumpaisiais numeriais, visoms šioms linijoms turi būti taikoma bazinės kainos neviršijanti kaina.

23

Taigi aiškinant Direktyvos 2011/83 21 straipsnio pirmą pastraipą, reikia atsižvelgti ne tik į šios nuostatos formuluotę, bet ir į jos kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (pagal analogiją žr. 2017 m. kovo 2 d. Sprendimo Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs Frankfurt am Main, C‑568/15, EU:C:2017:154, 19 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

24

Pirma, kiek tai susiję su minėtos nuostatos kontekstu, Teisingumo Teismas, remdamasis Direktyvos 2011/83 13 ir 19 straipsniais, padarė išvadą, kad kitas nei įprastos išlaidas iš principo turi padengti ne vartotojas, jeigu jis naudojasi savo šios direktyvos jam suteiktomis teisėmis, ir kad todėl galimas papildomas išlaidas turi padengti verslininkas (šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 2 d. Sprendimo Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs Frankfurt am Main, C‑568/15, EU:C:2017:154, 24–26 punktus).

25

Taigi iš Direktyvos 2011/83 21 straipsnio konteksto matyti, kad verslininkas gali priskirti vartotojui, kuris skambindamas telefonu naudojasi šia direktyva jam suteiktomis teisėmis, tik išlaidas, neviršijančias bazinę kainą atitinkančių sąnaudų.

26

Antra, kiek tai susiję su Direktyva 2011/83 siekiamu tikslu, iš jos 1 straipsnio matyti, kad ja užsibrėžta pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį.

27

Tam, kad šis tikslas būtų pasiektas, Direktyvoje 2011/83, kaip matyti iš jos 4, 5 ir 7 konstatuojamųjų dalių, siekiama visiško kai kurių pagrindinių vartotojų ir verslininkų sudarytų sutarčių aspektų suderinimo. Tokiu suderinimu turėtų būti panaikintos dėl reguliavimo fragmentacijos kylančios kliūtys, kad vartotojams visoje Sąjungoje būtų užtikrintas aukštas bendras apsaugos lygis.

28

Be to, iš Direktyvos 2011/83 4 straipsnio išplaukia, kad vartotojų apsaugos lygis, užtikrinamas valstybių narių nacionalinėmis normomis, negali nukrypti nuo nustatytojo šioje direktyvoje, nebent joje numatyta kitaip. Konstatuotina, kad Direktyvos 2011/83 21 straipsnis nėra valstybėms narėms atitinkamai nustatytos pareigos nenukrypti nuo šioje direktyvoje nustatyto apsaugos lygio išimtis.

29

Taigi Direktyva 2011/83 siekiamam tikslui – visoje Sąjungoje užtikrinti bendrą aukštą vartotojų apsaugos lygį – būtų pakenkta, jeigu vartotojas, skambindamas verslininko, su kuriuo jis yra sudaręs sutartį, trumpuoju numeriu, be kita ko, tuomet, kai su verslininku susisiekia norėdamas išsiaiškinti su šios sutarties vykdymu susijusius klausimus arba pasinaudoti garantuojamomis teisėmis, turėtų mokėti daugiau nei bazinė kaina.

30

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šios direktyvos 21 straipsnio pirmą pastraipą reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiama, kad verslininkas galėtų reikalauti iš sutartį su juo jau sudariusio vartotojo mokėti didesnę nei bazinę kainą, kai vartotojas nori su juo telefonu susisiekti dėl šios sutarties, nesvarbu, kokio formato telefono numerius šis verslininkas siūlo.

31

Tokio aiškinimo niekaip nepaneigia aplinkybė, kad verslininkas aiškiai ir lengvai prieinamu būdu informavo vartotoją apie tai, kad yra telefono numeris, kuriam taikoma bazinė kaina. Iš tiesų ši informacija negali atleisti verslininko nuo pareigos nereikalauti iš sutartį su juo jau sudariusio vartotojo mokėti daugiau nei bazinė kaina, kai vartotojas nori su juo telefonu susisiekti dėl šios sutarties.

32

Aplinkybė, kad norėdamas susisiekti su verslininku vartotojas laisva valia nusprendė pasinaudoti trumpuoju numeriu, kuriam taikoma didesnė už bazinę kaina, taip pat neturi įtakos minėtam aiškinimui. Kartu aiškinant Direktyvos 2011/83 21 ir 25 straipsnius matyti, kad vartotojas, telefonu susisiekdamas su verslininku, negali laisva valia atsisakyti teisių, kurios jam suteikiamos pagal šią direktyvą, ir mokėti daugiau nei bazinė kaina.

33

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir antrąjį klausimus atsakytina, kad Direktyvos 2011/83 21 straipsnio pirmą pastraipą reikia aiškinti taip, kad tuo atveju, kai verslininkas sudarė galimybes visiems savo klientams naudotis vienu ar keliais trumpaisiais telefono numeriais, kuriems taikoma didesnė už bazinę kaina, pagal šią direktyvą draudžiama, kad sutartį su šiuo verslininku jau sudarę vartotojai, telefonu su juo susisiekdami dėl šios sutarties, mokėtų daugiau nei bazinė kaina.

34

Atsižvelgiant į pateiktą atsakymą į pirmąjį ir antrąjį klausimus, į trečiąjį klausimą atsakyti nereikia.

35

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia:

2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB, 21 straipsnio pirmą pastraipą reikia aiškinti taip, kad tuo atveju, kai verslininkas sudarė galimybes visiems savo klientams naudotis vienu ar keliais trumpaisiais telefono numeriais, kuriems taikoma didesnė už bazinę kaina, pagal šią direktyvą draudžiama, kad sutartį su šiuo verslininku jau sudarę vartotojai, telefonu su juo susisiekdami dėl šios sutarties, mokėtų daugiau nei bazinė kaina.