Byla C‑295/17

MEO – Serviços de Comunicações e Multimédia SA

prieš

Autoridade Tributįria e Aduaneira

(Tribunal Arbitral Tributário (Centro de Arbitragem Administrativa) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Bendra pridėtinės vertės mokesčio (PVM) sistema – Direktyva 2006/112/EB – Taikymo sritis – Apmokestinamieji sandoriai – Paslaugų teikimas už atlygį – Skirtumas tarp neapmokestinamo nuostolių atlyginimo bei palūkanų ir apmokestinamo paslaugų teikimo už „žalos atlyginimą“

Santrauka – 2018 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas

  1. Mokesčių teisės aktų suderinimas – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Apmokestinamoji vertė – Sumažinimas anuliavimo, atšaukimo, nutraukimo arba kainos sumažinimo atveju – Mokėtinos sumos faktinio išieškojimo nebuvimas nutraukus sutartį prieš terminą – Mokesčio patikslinimas iki mokėtinos sumos

    (Tarybos direktyvos 2006/112 73 straipsnis)

  2. Mokesčių teisės aktų suderinimas – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Apmokestinamieji sandoriai – Paslaugų teikimas už atlygį – Paslaugų teikimo sutartis su numatytu minimaliu įsipareigojimo laikotarpiu – Atlyginimas už paslaugų teikimą – Atlyginimo sąvoka – Nustatyta suma, gaunama nutraukus sutartį prieš terminą ir atitinkanti sumą, susijusią su likusiu sutarties galiojimo laikotarpiu – Įtraukimas

    (Tarybos direktyvos 2006/112 2 straipsnio 1 dalies c punktas)

  3. Mokesčių teisės aktų suderinimas – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Apmokestinamieji sandoriai – Paslaugų teikimas už atlygį – Paslaugų teikimo sutartis su numatytu minimaliu įsipareigojimo laikotarpiu – Nustatyta suma, gaunama nutraukus sutartį prieš terminą – Minėtos sumos kvalifikavimas atlyginimu už paslaugų teikimą – Atgrasymo ir žalos atlyginimo tikslai – Didesnė, nei numatytoji neterminuotoje sutartyje, suma, kuri nacionalinėje teisėje laikoma sankcija – Šių elementų neturėjimas įtakos minėtam kvalifikavimui

    (Tarybos direktyvos 2006/112 2 straipsnio 1 dalies c punktas)

  1.  Žr. sprendimo tekstą.

    (žr. 53–56 punktus)

  2.  2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 2 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad iš anksto nustatyta suma, kurią gauna ūkio subjektas, jeigu jo klientas pirma laiko nutraukia paslaugų teikimo sutartį su numatytu minimaliu įsipareigojimo laikotarpiu, arba ji nutraukiama dėl kliento kaltės, ir kuri yra lygi sumai, kurią šis ūkio subjektas būtų gavęs per likusį minėtą laikotarpį, jeigu nebūtų nutraukta ši sutartis, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, turi būti laikoma atlyginimu už paslaugų teikimą už atlygį ir jai, kaip tokiai, turi būti taikomas šis mokestis.

    (žr. 57 punktą ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

  3.  Kvalifikuojant paslaugų teikimo sutartyje iš anksto nustatytą sumą, kurią klientas privalo sumokėti šios sutarties pirmalaikio nutraukimo atveju, lemiamomis aplinkybėmis negali būti laikoma tai, kad fiksuotos sumos tikslas yra atgrasyti klientus nesilaikyti minimalaus įsipareigojimo laikotarpio ir atlyginti ūkio subjekto žalą, patirtą nesilaikius šio laikotarpio, kad prekybininko gautas atlyginimas už sutarties, kurioje numatytas minimalus įsipareigojimo laikotarpis, yra didesnis, nei numatytas sutarčių be tokio laikotarpio atveju, arba tai, kad ši suma nacionalinėje teisėje kvalifikuojama kaip sankcija.

    Šiuo klausimu pažymėtina, kad „paslaugų teikimo“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal PVM direktyvą, turi būti aiškinama neatsižvelgiant į atitinkamų sandorių tikslus ir rezultatus (šiuo klausimu žr. 2013 m. birželio 20 d. Sprendimo Newey, C‑653/11, EU:C:2013:409, 41 punktą).

    Vis dėlto, kaip jau buvo konstatuota šio sprendimo 43 punkte, labai svarbu atsižvelgti į nagrinėjamo sandorio ekonominę realybę, kuris yra esminis kriterijus taikant bendrą PVM sistemą (šiuo klausimu žr. 2013 m. birželio 20 d. Sprendimo Newey, C‑653/11, EU:C:2013:409, 42, 48 ir 49 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).

    Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, kai Sąjungos teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę, ji paprastai turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai (šiuo klausimu žr. 2017 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Kozuba Premium Selection, C‑308/16, EU:C:2017:869, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

    (žr. 60, 61, 67, 70 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)