1

Savo apeliaciniu skundu Bank Tejarat prašo panaikinti 2017 m. kovo 14 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą, (T‑346/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:164, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo Bendrasis Teismas atmetė jo ieškinį dėl 2015 m. balandžio 7 d. Tarybos sprendimo (BUSP) 2015/556, kuriuo iš dalies keičiamas Tarybos sprendimas 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui (OL L 92, 2015, p. 101), ir 2015 m. balandžio 7 d. Įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/549, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas (ES) Nr. 267/2012 dėl ribojamųjų priemonių Iranui (OL L 92, 2015, p. 12), panaikinimo, kiek šie aktai su juo susiję (toliau – ginčijami aktai).

2

2010 m. birželio 9 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė Rezoliuciją 1929 (2010) (toliau – Rezoliucija 1929), kuria buvo išplėsta ribojamųjų priemonių, nustatytų rezoliucijomis 1737 (2006), 1747 (2007) ir 1803 (2008), taikymo sritis ir Irano Islamo Respublikai nustatytos papildomos ribojamosios priemonės. Šioje rezoliucijoje Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, be kita ko, pažymi „Irano pajamų, gaunamų iš energetikos sektoriaus, ir Irano branduolinės veiklos, susijusios su padidinta platinimo rizika, finansavimo galimą tarpusavio ryšį“.

3

2015 m. liepos 14 d. Vienoje (Austrija) Irano Islamo Respublika, viena šalis, ir Vokietijos Federacinė Respublika, Kinijos Liaudies Respublika, Jungtinės Amerikos Valstijos, Rusijos Federacija, Prancūzijos Respublika, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė ir Europos Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai, kita šalys, siekdami ilgalaikio ir visapusiško Irano branduolinio klausimo sprendimo, priėmė „Bendrąjį visapusišką veiksmų planą“ (toliau – BVVP).

4

2015 m. liepos 20 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė Rezoliuciją 2231 (2015), kuria patvirtinamas BVVP, raginama jį visapusiškai įgyvendinti laikantis BVVP nustatyto tvarkaraščio ir numatomi veiksmai, kurie turi būti vykdomi laikantis šio plano.

5

2010 m. birželio 17 d. Europos Vadovų Taryba paprašė Europos Sąjungos Tarybos patvirtinti priemones, kuriomis būtų įgyvendinamos Rezoliucijoje 1929 nustatytos priemonės ir jas papildančios priemonės, siekiant derybomis išspręsti visus susirūpinimą keliančius neišspręstus klausimus, susijusius su Irano Islamo Respublikos kuriamomis padidintos rizikos technologijomis, reikalingomis jo branduolinei ir raketų programoms. Šios priemonės daugiausia, be kita ko, turėjo būti taikomos prekybai, finansų sektoriui, Irano transporto sektoriui, svarbiausiems naftos ir dujų pramonės sektoriams.

6

2010 m. liepos 26 d. Europos Sąjungos Taryba priėmė Sprendimą 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinama Bendroji pozicija 2007/140/BUSP (OL L 195, 2010, p. 39), kurio II priede išvardyti asmenys ir subjektai, kurių turtas įšaldomas. Šio sprendimo 22 konstatuojamojoje dalyje daroma nuoroda į Rezoliuciją 1929 ir pažymima, kad šioje rezoliucijoje atkreiptas dėmesys į Irano pajamų, gaunamų iš energetikos sektoriaus, ir Irano branduolinės veiklos, dėl kurios kyla ginklų platinimo pavojus, finansavimo galimą tarpusavio ryšį.

7

2010 m. spalio 25 d. Taryba, siekdama užtikrinti, kad Europos Sąjungos mastu būtų įgyvendinamos Sprendimu 2010/413 nustatytos ribojamosios priemonės, priėmė Reglamentą (ES) Nr. 961/2010 dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 423/2007 (OL L 281, 2010, p. 1).

8

2012 m. sausio 23 d. Taryba priėmė Sprendimą 2012/35/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413 (OL L 19, 2012, p. 22). Pagal minėto sprendimo 13 konstatuojamąją dalį lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymas turėtų būti taikomas ir kitiems asmenims bei subjektams, kurie remia Irano vyriausybę, kad ji galėtų vykdyti branduolinę veiklą, susijusią su didele platinimo rizika, arba kurti branduolinių ginklų siuntimo į taikinį sistemas, visų pirma asmenims ir subjektams, kurie Irano vyriausybei teikia finansinę, logistinę ar materialinę paramą.

9

Tuo sprendimu buvo iš dalies pakeistas Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies b punktas ir ši dalis papildyta c punktu; šiame sprendime numatyta įšaldyti lėšas, priklausančias šiems asmenims ir subjektams:

10

2012 m. kovo 23 d. Taryba priėmė Reglamentą (ES) Nr. 267/2012 dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinamas Reglamentas (ES) Nr. 961/2010 (OL L 88, 2012, p. 1), kuriuo Europos Sąjungos mastu įgyvendinamos Sprendimu 2012/35 nustatytos ribojamosios priemonės.

11

Šio reglamento 23 straipsnio 2 dalyje numatyta įšaldyti visas lėšas ir ekonominius išteklius, priklausančius IX priede išvardytiems asmenims, subjektams ir įstaigoms, nes pagal Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies b ir c punktus buvo pripažinta, kad jie:

<…>

12

2012 m. spalio 15 d. Tarybos sprendimu 2012/635/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413 (OL L 282, 2012, p. 58, ir klaidų ištaisymas, OL L 251, 2013, p. 33), Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punkto tekstas iš dalies pakeistas taip:

„kiti asmenys ir subjektai, kuriems netaikomas I priedas, teikiantys paramą Irano Vyriausybei, ir jiems nuosavybės teise priklausantys ar jų kontroliuojami subjektai ar asmenys ir su jais susiję subjektai, kaip išvardyta II priede“.

13

2012 m. gruodžio 21 d. reglamentu (ES) Nr. 1263/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 267/2012 (OL L 356, 2012, p. 34), Taryba iš dalies pakeitė pastarojo reglamento 23 straipsnio 2 dalies d punkto tekstą taip:

„tai yra kiti asmenys, subjektai arba įstaigos, teikiantys paramą, pavyzdžiui, materialinę, logistinę arba finansinę, Irano Vyriausybei, ir jiems nuosavybės teise priklausantys arba jų kontroliuojami subjektai arba su jais susiję asmenys ir subjektai“.

14

Apeliantas Bank Tejarat yra Irano bankas.

15

2012 m. sausio 23 d. Sprendimu 2012/35 ir 2012 m. sausio 23 d. Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 54/2012, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 961/2010 (OL L 19, 2012, p. 1), Taryba įtraukė apelianto pavadinimą į asmenų ir subjektų, kurių turtas įšaldytas, sąrašus, pateiktus, atitinkamai Sprendimo 2010/413 II priede ir Reglamento Nr. 961/2010 VIII priede. Jo įtraukimo į sąrašus motyvai buvo identiški ir suformuluoti taip:

„„Bank Tejarat“ yra valstybei priklausantis bankas. Jis tiesiogiai sudarė sąlygas Irano branduolinei veiklai. Pavyzdžiui, 2011 m. „Bank Tejarat“ sudarė sąlygas dešimčių milijonų dolerių judėjimui tam, kad būtų padėta JT į sąrašą įtrauktai Irano atominės energijos organizacijai (AEOI) vykdyti veiklą, susijusią su „geltonojo kekso“ (angl. yellowcake) urano žaliavos įsigijimu. AEOI yra pagrindinė Irano organizacija, vykdanti branduolinių technologijų mokslinius tyrimus ir plėtojimą; ji vadovauja daliųjų medžiagų gamybos programoms.

„Bank Tejarat“ taip pat padėjo į sąrašą įtrauktiems Irano bankams apeiti tarptautines sankcijas, pavyzdžiui, dalyvaujant versle, susijusiame su į JT sąrašą įtrauktomis „Shahid Hemmat Industrial Group“ priedangos bendrovėmis.

Teikdamas finansines paslaugas į ES sąrašą įtrauktam „Bank Mellat“ ir „Export Development Bank of Iran“ (EDBI) kelerius pastaruosius metus, „Bank Tejarat“ taip pat rėmė Irano revoliucinės gvardijos, į JT sąrašą įtrauktų „Defense Industries Organisation“ ir MODAFL patronuojamųjų ir pavaldžių įmonių veiklą.“

16

Remiantis tais pačiais motyvais 2012 m. kovo 23 d. Reglamentu Nr. 267/2012 apelianto pavadinimas įtrauktas į šio reglamento IX priede pateiktą sąrašą.

17

2012 m. rugpjūčio 2 d. Tarybos sprendimu 2012/457/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413 (OL L 208, 2012, p. 18), ir 2012 m. rugpjūčio 2 d. Tarybos Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 709/2012, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 267/2012 (OL L 208, 2012, p. 2, ir klaidų ištaisymas, OL L 41, 2013, p. 14), buvo iš dalies pakeisti apelianto pavadinimo įtraukimo į asmenų ir subjektų, kurių turtas įšaldytas, sąrašą motyvai, nurodant, kad „„Bank Tejarat“ – tai bankas, kurio dalis nuosavybės teise priklauso valstybei“; kiti motyvai liko nepakitę.

18

2015 m. sausio 22 d. Sprendimu Bank Tejarat / Taryba (T‑176/12, EU:T:2015:43) Bendrasis Teismas panaikino Sprendimą 2012/35, Įgyvendinimo reglamentą Nr. 54/2012, Reglamentą Nr. 267/2012 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 709/2012, kiek šie aktai buvo susiję su apeliantu, motyvuodamas tuo, kad Taryba neįrodė, jog apeliantas teikė paramą branduolinių ginklų platinimo veiklai ir padėjo kitiems asmenims ir subjektams pažeisti jiems taikomas ribojamąsias priemones arba jas apeiti. Apeliacinis skundas dėl šio sprendimo nebuvo pateiktas.

19

2015 m. balandžio 7 d. Taryba ginčijamais aktais pakartotinai įtraukė apelianto pavadinimą, pirma, į asmenų ir subjektų, kurių turtas įšaldytas, sąrašą, pateiktą Sprendimo 2010/413 II priede, ir, antra, į Reglamento Nr. 267/2012 IX priede pateiktą sąrašą (toliau – ginčijami sąrašai), remdamasi šiais motyvais:

„Bank Tejarat“ teikia didelę paramą Irano Vyriausybei, suteikdamas finansinių išteklių ir finansinių paslaugų, skirtų naftos ir dujų plėtros projektams. Naftos ir dujų sektorius yra svarbus Irano Vyriausybės finansavimo šaltinis, o keletą „Bank Tejarat“ finansuojamų projektų vykdo nuosavybės teise Irano Vyriausybei priklausančių arba jos kontroliuojamų subjektų patronuojamosios įmonės. Be to, „Bank Tejarat“ ir toliau iš dalies nuosavybės teise priklauso Irano Vyriausybei ir yra glaudžiai su ja susijęs, todėl ji gali turėti įtakos „Bank Tejarat“ sprendimams, be kita ko, dėl dalyvavimo finansuojant projektus, kuriuos Irano Vyriausybė laiko svarbiais prioritetais.

Be to, kadangi „Bank Tejarat“ finansuoja įvairius žalios naftos gamybos ir perdirbimo projektus, kuriuos vykdant būtina įsigyti svarbiausią įrangą ir technologijas tiems sektoriams, kurias draudžiama tiekti naudoti Irane, galima nustatyti, kad „Bank Tejarat“ dalyvauja įgyjant draudžiamas prekes ir technologijas.“

20

Įgyvendindama Bendrąjį visapusišką veiksmų planą, 2015 m. spalio 18 d. Taryba priėmė, pirma, Sprendimą (BUSP) 2015/1863, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413 (OL L 274, 2015, p. 174), kuriuo sustabdė Sprendime 2010/413 numatytos ribojamosios priemonės taikymą apeliantui, ir, antra, Įgyvendinimo reglamentą (ES) 2015/1862, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 267/2012 (OL L 274, 2015, p. 161), kuriuo jo pavadinimas išbrauktas iš sąrašo, pateikto pastarojo reglamento IX priede.

21

Sprendimas 2015/1863 ir Įgyvendinimo reglamentas 2015/1862 taikomi nuo 2016 m. sausio 16 d., vadovaujantis 2016 m. sausio 16 d. Tarybos sprendimu (BUSP) 2016/37 dėl Sprendimo 2015/1863 taikymo pradžios datos (OL L 11 I, 2016, p. 1) ir Informacija apie Tarybos reglamentą (ES) 2015/1861, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 267/2012 ir Įgyvendinimo reglamentas 2015/1862 (OL C 15 I, 2016, p. 1).

22

2015 m. birželio 18 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai apeliantas pateikė ieškinį dėl ginčijamų aktų panaikinimo, nurodydamas septynis pagrindus, grindžiamus, pirma, SESV 266 straipsnio pažeidimu, antra, piktnaudžiavimu procedūra ir res judicata galios principo, teisinio saugumo ir teismo sprendimų galutinio pobūdžio principo pažeidimu, trečia, veiksmingumo principo ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu, taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio pažeidimu ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 ir 13 straipsnių pažeidimu, ketvirta, piktnaudžiavimu įgaliojimais ir gero administravimo principo pažeidimu, penkta, jo pagrindinių teisių, pirmiausia, jo teisės į nuosavybę ir teisės į reputacijos gerbimą pažeidimu, taip pat proporcingumo principo pažeidimu, šešta, motyvavimo pareigos pažeidimu ir, septinta, akivaizdžia vertinimo klaida.

23

Bendrasis Teismas visus šiuos ieškinio pagrindus atmetė, taigi atmetė ir visą ieškinį.

24

Apeliantas Teisingumo Teismo prašo:

25

Taryba Teisingumo Teismo prašo:

26

Taryba teigia, kad apeliantas nėra suinteresuotas šio apeliacinio skundo baigtimi ir kad todėl šis skundas yra nepriimtinas, nes, pirma, jam nustatytos ribojamosios priemonės panaikintos Sprendimu 2015/1863 ir Įgyvendinimo reglamentu 2015/1862, be to, ginčijamais aktais nebuvo pakenkta jo reputacijai.

27

Apeliantas tvirtina, kad jis akivaizdžiai suinteresuotas prašyti panaikinti skundžiamą sprendimą ir ginčijamus aktus, nes nagrinėjamas prašymas dėl žalos atlyginimo, kurį jis pateikė Bendrajame Teisme (įregistruotas numeriu T‑37/17), taip pat jis suinteresuotas siekti, kad šie aktai būtų pripažinti neteisėtais, ir gauti tam tikrą neturtinį žalos jo reputacijai atlyginimą.

28

Pagal suformuotą jurisprudenciją suinteresuotumo pateikti apeliacinį skundą buvimas reiškia, kad, patenkinus šį skundą, jį pateikusi šalis gali gauti naudos (2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Prancūzija / People’s Mojahedin Organization of Iran, C‑27/09 P, EU:C:2011:853, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

29

Žinoma, Teisingumo Teismas nusprendė, kad asmuo arba subjektas, kurio atitinkamai pavardė arba pavadinimas buvo įrašyti į asmenų arba subjektų, kurių turtas buvo įšaldytas, sąrašą, atsižvelgiant į pasekmes jo reputacijai, turi bent jau neturtinį suinteresuotumą dėl šio įrašymo panaikinimo net ir tada, kai jo pavardė išbraukta iš minėto sąrašo, siekdamas, kad Sąjungos teismas pripažintų, kad jis niekada neturėjo būti įtrauktas į tokį sąrašą (šiuo klausimu žr. 2013 m. gegužės 28 d. Sprendimo Abdulrahim / Taryba ir Komisija, C‑239/12 P, EU:C:2013:331, 70–72 punktus; 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Iranian Offshore Engineering & Construction / Taryba, C‑459/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2016:646, 12 punktą ir 2017 m. birželio 15 d. Sprendimo Al-Faqih ir kiti / Komisija, C‑19/16 P, EU:C:2017:466, 36 punktą).

30

Tuo remiantis, darytina išvada, kad apeliantas turi suinteresuotumą, bent jau moralinį, siekti, kad būtų panaikintas pakartotinis sprendimas įtraukti jį į ginčijamus sąrašus, net jei, pirma, sprendimo dėl jo turto įšaldymo po pakartotinio jo pavadinimo įtraukimo į Sprendimo 2010/413 II priede esantį sąrašą galiojimas buvo sustabdytas ir, antra, jo pavadinimas buvo išbrauktas iš Reglamento Nr. 267/2012 IX priede pateikto sąrašo pagal atitinkamai Sprendimą 2015/1863 ir Įgyvendinimo reglamentą 2015/1862.

31

Todėl apeliacinis skundas yra priimtinas.

32

Grįsdamas apeliacinį skundą Bank Tejarat nurodo keturis pagrindus.

33

Pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą vertindamas įrodymus, kuriuos jis pateikė siekdamas paneigti motyvus, dėl kurių jis buvo pakartotinai įtrauktas į ginčijamus sąrašus, visų pirma skundžiamo sprendimo 84–86 punktuose suteikdamas nepakankamą reikšmę jo generalinio direktoriaus parodymams. Taip Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus ir taikė jam reikalavimą įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes, taigi bylą išnagrinėjo neteisingai.

34

Savo antruoju apeliacinio skundo pagrindu, kuris yra susijęs su skundžiamo sprendimo 83–114 punktais, apeliantas tvirtina, kad Bendrasis Teismas iškraipė jam pateiktus įrodymus, kurių reikšmė buvo aiški, ir perkėlė jam įrodinėjimo pareigą, kai reikalavo iš jo aplinkybes paneigiančių įrodymų. Taigi, Bendrasis Teismas atsižvelgė ne į lemiamą įrodymą, t. y. generalinio direktoriaus parodymus, o tik į netikslius ir Tarybos nuožiūra atrinktus ir pateiktus spaudos straipsnius, iš kurių keli, kaip paskelbti Irano naftos ministerijos, buvo propaganda. Bendrasis Teismas taip pat klaidingai rėmėsi Irano vyriausybės turimu nekontroliniu apelianto kapitalo akcijų paketu. Taigi Bendrasis Teismas neatliko išsamios ir kruopščios Tarybos pateiktų įrodymų kontrolės.

35

Taryba teigia, kad pirmasis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas. Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo, ji tvirtina, kad apeliantas iš tikrųjų Teisingumo Teismo prašo iš naujo vertinti įrodymus, ir todėl šis pagrindas turėtų būti pripažintas nepriimtinu, o nepatenkinus šio reikalavimo – nepagrįstu.

36

Savo pirmuoju ir antruoju apeliacinio skundo pagrindais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, apeliantas iš esmės teigia, kad, vertindamas ginčijamų aktų motyvus, ypač tai, ar jis prisidėjo finansuodamas įvairius projektus, susijusius su naftos ir dujų sektoriumi, Bendrasis Teismas pažeidė taisykles dėl įrodinėjimo pareigos ir iškraipė įrodymus.

37

Pagal suformuotą jurisprudenciją apeliacinio skundo atveju Teisingumo Teismas nėra kompetentingas nustatyti faktinių aplinkybių ir iš esmės nagrinėti įrodymų, kuriuos Bendrasis Teismas pripažino tinkamais šioms faktinėms aplinkybėms pagrįsti. Iš tikrųjų, jei šie įrodymai buvo gauti teisėtai, buvo laikomasi bendrųjų teisės principų ir įrodinėjimo pareigai bei įrodymų tyrimui taikomų procedūros taisyklių, tik Bendrasis Teismas gali įvertinti jam pateiktų įrodymų įrodomąją galią. Šis vertinimas, išskyrus Bendrajam Teismui pateiktų įrodymų iškraipymo atvejus, nėra teisės klausimas, kurį gali tikrinti Teisingumo Teismas. Kita vertus, Teisingumo Teismo teisė tikrinti Bendrojo Teismo konstatuotas faktines aplinkybes visų pirma apima klausimą, ar buvo laikomasi įrodinėjimo pareigos ir įrodymų rinkimo srityje galiojančių taisyklių (2017 m. sausio 18 d. Sprendimo Toshiba / Komisija, C‑623/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2017:21, 39 punktas ir 2018 m. birželio 14 d. Sprendimo Makhlouf / Taryba, C‑458/17 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2018:441, 57 punktas).

38

Dėl klausimo, ar Bendrasis Teismas pažeidė įrodinėjimo pareigos ir įrodymų rinkimo srityje galiojančias taisykles, reikia priminti, kad atlikdami šių priemonių kontrolę Sąjungos teismai, remdamiesi jiems pagal Sutartis suteikta jurisdikcija, privalo užtikrinti iš principo visišką visų Sąjungos aktų teisėtumo kontrolę (žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518 97 punktą; 2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Taryba / Fulmen ir Mahmoudian, C‑280/12 P, EU:C:2013:775, 58 punktą ir 2017 m. kovo 28 d. Sprendimo Rosneft, C‑72/15, EU:C:2017:236, 106 punktą).

39

Chartijos 47 straipsnyje garantuojama veiksminga teismine kontrole reikalaujama, kad atlikdamas motyvų, kuriais pagrįstas sprendimas įtraukti asmens pavardę į asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašą, teisėtumo kontrolę Sąjungos teismas įsitikintų, kad šis sprendimas, kuris konkrečiai susijęs su šiuo asmeniu, būtų pagrįstas pakankamai svariomis faktinėmis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad turi būti tikrinami dėstant motyvus, kuriais pagrįsti ginčijami aktai, nurodyti faktai, todėl teisminė kontrolė yra ne apribota nurodytų motyvų abstrakčios tikimybės vertinimu, bet susijusi su nagrinėjimu, ar šie motyvai arba bent vienas iš jų, vertinamas kaip pakankamas pats savaime patvirtinti minėtus aktus, yra pagrįsti (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. /Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 119 punktą; 2015 m. birželio 18 d. Sprendimo Ipatau / Taryba, C‑535/14 P, EU:C:2015:407, 42 punktą ir 2016 m. vasario 18 d. Sprendimo Taryba / Bank Mellat, C‑176/13 P, EU:C:2016:96, 109 punktą). Be to, būtent kompetentinga Sąjungos institucija kilus ginčui turi patvirtinti motyvų, nurodytų dėl atitinkamo asmens, pagrįstumą, o ne šis asmuo turi pateikti šių motyvų pagrįstumą paneigiančių įrodymų (2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 121 punktas ir 2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Taryba / Fulmen ir Mahmoudian, C‑280/12 P, EU:C:2013:775, 66 punktas).

40

Šiuo atveju, kad būtų nustatytas ginčijamuose aktuose nurodytų motyvų pagrįstumas, Taryba, be kita ko, kartu su valstybės narės pasiūlymu pateikė seriją viešųjų dokumentų, pavyzdžiui, skundžiamo sprendimo 65 punkte išvardytus kelis spaudos straipsnius ir šio sprendimo 108 punkte nurodytą apelianto 2014 m. metinę ataskaitą. Pasirėmęs šiais dokumentais, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 87–89, 107–109, 111 ir 112 punktuose konkrečiai nagrinėjo, ar šie motyvai buvo pakankamai Tarybos pagrįsti, atsižvelgiant į apelianto argumentus, nurodytus jo pateiktiems įrodymams, t. y. jo generalinio direktoriaus parodymams ir keliems vidaus dokumentams, pagrįsti.

41

Taigi reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas išnagrinėjo visus tiek Tarybos, tiek apelianto pateiktus dokumentus ir argumentus. Tačiau, konstatavęs, kad pastarojo pateikti įrodymai negalėjo paneigti Tarybos išvadų, padarytų remiantis šiais įrodymais, Bendrasis Teismas neperkėlė įrodinėjimo pareigos ir nereikalavo, kad apeliantas pateiktų jas paneigiantį įrodymą.

42

Be to, Bendrojo Teismo teiginys skundžiamo sprendimo 110 ir 114 punktuose, kad Taryba galėjo, nepadarydama nei fakto, nei akivaizdžios vertinimo klaidos, konstatuoti, jog apeliantas finansavo įvairius naftos ir dujų sektoriaus projektus, grindžiamas, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 85–109 punktų, Bendrojo Teismo atliktu ginčijamų aktų motyvuose nurodytų faktinių aplinkybių tikslumo patikrinimu ir išsamia kontrole, kurios reikalaujama pagal šio sprendimo 38 ir 39 punktuose nurodytą jurisprudenciją.

43

Šiomis aplinkybėmis apelianto argumentas, susijęs su įrodinėjimo pareigos pažeidimu ir perkėlimu, iš tikrųjų reiškia Bendrojo Teismo atliktų faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo ir šiems įrodymams jo suteiktos reikšmės ginčijimą. Tačiau, remiantis šio sprendimo 37 punkte nurodyta jurisprudencija, Teisingumo Teismas neatlieka tokio vertinimo kontrolės, išskyrus atvejus, kai šie įrodymai buvo iškreipti.

44

Dėl nurodyto įrodymų iškraipymo reikia priminti, kad toks iškraipymas konstatuotinas, kai, nesant naujų įrodymų, esamų įrodymų vertinimas akivaizdžiai klaidingas. Tačiau šis iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas iš byloje esančių dokumentų, neatliekant faktų ir įrodymų vertinimo iš naujo (2016 m. balandžio 7 d. Sprendimo Akhras / Taryba, C‑193/15 P, EU:C:2016:219, 68 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Be to, jeigu apeliantas teigia, kad buvo iškraipyti įrodymai, jis turi aiškiai nurodyti, kokius įrodymus Bendrasis Teismas iškraipė, ir įrodyti analizės klaidas, dėl kurių mano, kad Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus (2015 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑280/14 P, EU:C:2015:792, 52 punktas ir 2017 m. spalio 19 d. Sprendimo Yanukovych / Taryba, C‑598/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2017:786, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

45

Nagrinėjamu atveju, kiek tai susiję su išvadomis dėl apelianto direktoriaus parodymų skundžiamo sprendimo 83–86 punktuose ir dėl šiais parodymais pagrįstų išvadų, reikia pažymėti, kad apeliantas neįrodė, jog šiose išvadose Bendrasis Teismas padarė vertinimo klaidų, dėl kurių buvo iškraipyti įrodymai. Be to, įrodymų iškraipymo negalima akivaizdžiai konstatuoti ir remiantis skundžiamo sprendimo 88 ir 89 punktuose nurodytais spaudos straipsniais ar Bendrojo Teismo sprendimo išvadomis dėl faktų skundžiamo sprendimo 91–112 punktuose. Priešingai, iš šių išvadų matyti, kad Bendrasis Teismas atsižvelgė į apelianto direktoriaus parodymus ir nurodė priežastis, dėl kurių šie parodymai, kuriems jis nesuteikė didelės įrodomosios galios, neleido paneigti išvados, išdėstytos skundžiamo sprendimo 89 punkte, padarytos remiantis Tarybos pateiktais dokumentais.

46

Apeliantas dar teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė minėtus parodymus, nes pripažino, kad jie negali būti laikomi atskirais ir nepriklausomais nuo paties apelianto parodymų ir kad jie turi mažą įrodomąją vertę, nes buvo gauti apelianto prašymu, siekiant laimėti bylą pirmojoje instancijoje, ir jie duoti asmens, kuris eina apelianto direktoriaus pareigas. Tačiau šiuo teiginiu siekiama įrodyti ne įrodymų iškraipymą, o ginčyti Bendrojo Teismo atliktą faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimą, o tai nepriimtina apeliacinio skundo stadijoje.

47

Todėl darytina išvada, kad reikia atmesti pirmąjį ir antrąjį apeliacinio skundo pagrindus.

48

Trečiuoju apeliacinio skundo pagrindu, kurį sudaro dvi dalys, apeliantas tvirtina, jog Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad ginčijami jo pakartotino įtraukimo į ginčijamus sąrašus motyvai, net jeigu jie būtų pagrįsti, atitinka įtraukimo į sąrašus kriterijus.

49

Pirmoje dalyje apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 128 ir 129 punktuose nusprendė, kad jis teikia tiesioginę finansinę paramą Irano vyriausybei ir kad todėl tokios paramos reikalavimo kriterijus, nustatytas Reglamento Nr. 2010/413 20 straipsnio 1 dalies c punkte ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies d punkte, buvo įvykdytas. Tačiau Tarybos kaltinimuose geriausiu atveju kalbama apie netiesioginę finansinę paramą, nes jis kaltinamas skyręs finansinių išteklių ir paslaugų naftos ir dujų sektoriaus plėtros projektams, iš kurių kai kurie buvo vykdomi subjektų, kontroliuojamų Irano vyriausybės, patronuojamųjų įmonių.

50

Antroje dalyje apeliantas nurodo, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 133 punkte nusprendė, kad jis tiesiogiai dalyvavo įgyjant draudžiamas prekes ir technologijas ir kad kriterijus, nustatytas Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies b punkte ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies a punkte, buvo įvykdytas, nors jis jokiu būdu nebuvo susijęs su bet kurių iš šių prekių arba technologijų įsigijimu.

51

Taryba teigia, kad trečiasis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas. Jos teigimu, apeliantas klysta manydamas, kad, kalbant apie kriterijų, susijusį su finansine parama Irano vyriausybei, tik tiesiogine parama būtų galima pateisinti subjekto įtraukimą į ginčijamus sąrašus, visų pirma atsižvelgiant į tikslą, kurio siekiama Sprendimu 2010/413 ir Reglamentu Nr. 267/2012. Dėl kriterijaus, susijusio su draudžiamų prekių ir technologijų įgijimu, ji pažymi, kad juo paprasčiausiai reikalaujama, kad asmuo ar subjektas, prisidėtų prie šio įsigijimo.

52

Kalbant apie trečiojo apeliacinio skundo pagrindo pirmą dalį, reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas teisingai priminė skundžiamo sprendimo 122 punkte, jog kriterijus dėl paramos Irano vyriausybei, nustatytas Sprendimo 2010/413, iš dalies pakeisto Sprendimu 2012/635, 20 straipsnio 1 dalies c punkte ir Reglamento Nr. 267/2012, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1263/2012, 23 straipsnio 2 dalies d punkte, turi būti aiškinamas taip, kad jis apima atitinkamo asmens ar subjekto veiklą, kuri, net savaime neturėdama jokio tiesioginio ar netiesioginio ryšio su branduolinių ginklų platinimu, gali jį skatinti, nes ja Irano vyriausybei teikiami materialiniai, finansiniai ar logistiniai ištekliai arba priemonės, kad ji galėtų toliau vykdyti branduolinių ginklų platinimo veiklą (šiuo klausimu žr. 2016 m. kovo 1 d. Sprendimo National Iranian Oil Company / Taryba, C‑440/14 P, EU:C:2016:128, 80 ir 81 punktus ir 2016 m. balandžio 7 d. Sprendimo Central Bank of Iran / Taryba, C‑266/15 P, EU:C:2016:208, 44 punktą).

53

Kaip matyti iš 2016 m. kovo 1 d. Sprendimo National Iranian Oil Company / Taryba (C‑440/14 P, EU:C:2016:128) 81 ir 82 punktų, šiuo kriterijumi atsižvelgiama į „Irano pajamų, gaunamų iš energetikos sektoriaus, ir Irano branduolinės veiklos, susijusios su didele platinimo rizika, finansavimo galimą tarpusavio ryšį“, nurodytą visų pirma Rezoliucijoje 1929 ir Sprendimo 2010/413 22 konstatuojamojoje dalyje, siekiant sutrikdyti Irano vyriausybės teikiamą Irano branduolinės programos finansavimą. Taigi energetikos sektoriaus ir branduolinių ginklų platinimo tarpusavio ryšys nustatytas paties Sąjungos teisės aktų leidėjo.

54

Be to, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad šis kriterijus, aiškinamas atsižvelgiant į Tarybos siekiamus tikslus, apima tas paramos Irano vyriausybei formas, kuriomis dėl jų kiekybinės ar kokybinės svarbos prisidedama prie tolesnio branduolinės Irano veiklos vykdymo (šiuo klausimu žr. 2016 m. kovo 1 d. Sprendimo National Iranian Oil Company / Taryba, C‑440/14 P, EU:C:2016:128, 83 punktą ir 2017 m. balandžio 4 d. Sprendimo Sharif University of Technology / Taryba, C‑385/16 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2017:258, 64 punktą).

55

Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į tikslą, primintą šio sprendimo 52 punkte, reikia atsakyti į klausimą, ar atitinkamo asmens ar subjekto veikla dėl savo kiekybinės ar kokybinės svarbos gali skatinti branduolinių ginklų platinimą, nes dėl jos Irano vyriausybei teikiami materialiniai, finansiniai ar logistiniai ištekliai arba priemonės, kad ji galėtų toliau vykdyti branduolinių ginklų platinimo veiklą.

56

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 125–128 punktų, Bendrasis Teismas, remdamasis savo konstatuotais faktais, pažymėjo, kad apeliantas finansavo kelis didelės apimties Irano naftos ir dujų sektoriaus projektus, kuriais siekiama renovuoti ar statyti naujus tam tikrus įrenginius, o kai kurie projektai gerokai padidintų gamybos ir žalios naftos rafinavimo šiais įrenginiais, taigi ir Irano Islamo Respublikos pajėgumus. Apeliantas Bendrajame Teisme neginčijo tokio finansavimo kiekybinės svarbos.

57

Iš to išplaukia, kad, atsižvelgdamas į apelianto finansinę veiklą, kurią sudaro didelės apimties sektoriaus, kurio ryšys su branduolinių ginklų platinimu yra nustatytas taikytinuose teisės aktuose, projektų finansavimas, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai konstatavo, kad jis teikė paramą Irano vyriausybei, todėl kriterijus, nustatytas Sprendimo 2010/413, iš dalies pakeisto Sprendimu 2012/635, 20 straipsnio 1 dalies c punkte ir Reglamento Nr. 267/2012, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1263/2012, 23 straipsnio 2 dalies d punkte, buvo įvykdytas. Taigi klausimas, ar tokia parama turi būti laikoma tiesiogine, ar netiesiogine, šiuo atveju neturi reikšmės.

58

Tokiomis aplinkybėmis, kadangi ginčijamais aktais apelianto pavadinimas buvo pakartotinai įtrauktas į ginčijamus sąrašus, remiantis tuo, kad jis teikia paramą Irano vyriausybei, skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis turi būti laikoma pagrįsta.

59

Kalbant apie trečiojo pagrindo antrą dalį, reikia pažymėti, kad ja siekiama įrodyti, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai konstatavo, kad įtraukimo į sąrašus motyvas, pagal kurį apeliantas gali būti laikomas dalyvavusiu įgyjant draudžiamas prekes ir technologijas, atitinka kriterijų, nustatytą Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies b punkte ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies a punkte.

60

Iš tikrųjų, pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kalbant apie sprendimo, kuriuo nustatomos ribojamosios priemonės, teisėtumo kontrolę, atsižvelgiant į nagrinėjamų ribojamųjų priemonių prevencinį pobūdį, jeigu atlikdamas skundžiamo sprendimo teisėtumo kontrolę Sąjungos teismas mano, kad bent vienas iš nurodytų motyvų yra pakankamai tikslus ir konkretus, kad jis pagrįstas ir kad pats savaime yra pakankamas pagrindas patvirtinti šį sprendimą, aplinkybė, kad kiti iš šių motyvų tokie nėra, negali pateisinti šio sprendimo panaikinimo (2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Taryba / Manufacturing Support & Procurement Kala Naft, C‑348/12 P, EU:C:2013:776, 72 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

61

Šiuo klausimu, kadangi, kaip matyti iš šio sprendimo 58 punkto, skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis turi būti laikoma pagrįsta tiek, kiek ginčijamais aktais apelianto pavadinimas buvo pakartotinai įtrauktas į nagrinėjamus sąrašus remiantis tuo, kad jis teikia paramą Irano vyriausybei, Bendrojo Teismo klaida dėl motyvo, susijusio su draudžiamų prekių ir technologijų įgijimu, net jeigu ji būtų įrodyta, negalėtų lemti ginčijamų aktų panaikinimo, todėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo antra dalis turi būti atmesta kaip neveiksminga.

62

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą.

63

Ketvirtuoju apeliacinio skundo pagrindu apeliantas tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad Taryba galėjo priimti sprendimą pakartotinai įtraukti į ginčijamus sąrašus remdamasi motyvais, susijusiais su ankstesniu elgesiu, o ne su nauju arba naujai paaiškėjusiu elgesiu, nors tokiais motyvais galėjo ir turėjo būti remiamasi priimant pirmąjį sprendimą dėl įtraukimo į sąrašus. Priimdama pakartotinį sprendimą įtraukti asmenį arba subjektą į asmenų ar subjektų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašus, Taryba negali tiesiog pakeisti motyvų, kuriais grįstas pirmasis įtraukimas į tokius sąrašus. Todėl, pirmiausia, skundžiamo sprendimo 31, 32, 36–40, 45, 47 ir 145 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad Taryba nepažeidė SESV 266 straipsnio ir res judicata galios, teisinio saugumo ir teismų sprendimų galutinio pobūdžio principų, taip pat teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir veiksmingumo principo, Chartijos 47 straipsniu ir EŽTK 6 ir 13 straipsniais suteikiamų teisių ir jo teisės į gerą administravimą.

64

Apeliantas priduria, kad, jį pakartotinai, pažeidžiant SESV 266 straipsnį, įtraukus į ginčijamus sąrašus, buvo pakeistas pirmasis sprendimas dėl įtraukimo, priešingai tam, ką nusprendė Bendrasis Teismas. Be to, Bendrasis Teismas turėjo padaryti išvadą, kad Taryba savo veiksmais apėjo 2015 m. sausio 22 d. Sprendimą Bank Tejarat / Taryba (T‑176/12, EU:T:2015:43) ir padarė jį neveiksmingą, o dėl to ieškinys dėl panaikinimo tapo praktiškai neveiksmingas ir betikslis, taigi buvo piktnaudžiaujama procesu. Be to, apeliantas teigia, kad buvo pažeistas Chartijos 41 straipsnis, nes jo padėtis nebuvo išnagrinėta nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką, o sprendimo dėl pakartotinio įtraukimo procedūra negali būti atskirta nuo ankstesnių jo įtraukimo į sąrašą procedūrų. Galiausiai apeliantas teigia, kad, neužtikrinus šių teisių ir principų, pakartotinis jo įtraukimas į ginčijamus sąrašus pažeidžia jo pagrindines teises, visų pirma jo teisę į nuosavybę ir proporcingumo principą.

65

Taryba mano, kad, priešingai, ji neprivalėjo tuo metu, kai apeliantas buvo pirmą kartą įtrauktas į sąrašą, nurodyti visų įtraukimo į sąrašą kriterijų ir motyvų, kuriais ji galėjo remtis, ir kad, teismui priėmus sprendimą panaikinti pirmąjį sprendimą dėl įtraukimo į sąrašą, ji gali priimti pakartotinį sprendimą įtraukti į sąrašus, jeigu šiame naujame sprendime nėra tokių pačių turinio arba procedūros trūkumų, kaip nurodytųjų teismo sprendime.

66

Ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas, pagrįstas įvairių Sąjungos teisės principų ir apelianto nurodytų pagrindinių teisių pažeidimu, iš esmės paremtas argumentu, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nuspręsdamas, kad subjektas, kuriam pavyko pasiekti, kad būtų panaikintos jam nustatytos ribojamosios priemonės, gali būti pakartotinai įtrauktas į subjektų, kurių turtas įšaldytas, sąrašą, nes naujuose motyvuose nurodyti kaltinimai nesusiję su nauju ar naujai paaiškėjusiu elgesiu, taigi turėjo būti nurodyti jau pirmąkart įtraukiant šį subjektą į sąrašą.

67

Pirmiausia pagal SESV 266 straipsnį institucija, kurios aktas buvo paskelbtas negaliojančiu, privalo imtis būtinų priemonių teismo sprendimui dėl panaikinimo įvykdyti.

68

Pagal šią nuostatą, panaikinus arba pripažinus negaliojančiu teisės aktą, jį priėmusios institucijos privalo tik imtis priemonių tam teismo sprendimui įvykdyti. Taigi institucijos turi plačią diskreciją nuspręsti, kokių priemonių imtis konstatuotam teisės pažeidimui ištaisyti, su sąlyga, kad šios priemonės turi būti suderinamos su atitinkamo teismo sprendimo rezoliucine dalimi ir motyvais, kurie yra būtinas jos pagrindas (šiuo klausimu žr. 2016 m. sausio 28 d. Sprendimo CM Eurologistik ir GLS, C‑283/14 ir C‑284/14, EU:C:2016:57, 75 ir 76 punktus ir 2018 m. kovo 15 d. Sprendimo Deichmann, C‑256/16, EU:C:2018:187, 87 punktą).

69

Konstatuotina, kad pats SESV 266 straipsnis nepateikia atsakymo į klausimą, ar Taryba gali pakartotinai įtraukti į ginčijamus sąrašus, remdamasi ne tais motyvais, kurie išdėstyti panaikintuose aktuose, o kitais. Tačiau šis klausimas, dėl kurio reikalinga nustatyti, ar teismo sprendimas dėl panaikinimo riboja Tarybos kompetenciją priimti teisės aktus dėl pakartotinio įtraukimo, gali būti vertinamas atsižvelgiant į res judicata galios principą.

70

Dėl šio principo reikia priminti, kad Sąjungos teismų priimti sprendimai dėl panaikinimo turi absoliučią res judicata galią, kai tik tampa galutiniai. Tai taikoma ne tik sprendimo dėl panaikinimo rezoliucinei daliai, bet ir motyvams, kurie yra būtinas rezoliucinės dalies pagrindas, todėl yra nuo jos neatskiriami (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Al-Aqsa / Taryba ir Nyderlandai / Al-Aqsa, C‑539/10 P ir C‑550/10 P, EU:C:2012:711, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

71

Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad res judicata galia susijusi tik su fakto ir teisės klausimais, kurie realiai arba būtinai buvo išspręsti teismo sprendime (2011 m. kovo 29 d. Sprendimo ThyssenKrupp Nirosta / Komisija, C‑352/09 P, EU:C:2011:191, 123 punktas ir 2017 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Pappalardo ir kt. / Komisija, C‑350/16 P, EU:C:2017:672, 37 punktas).

72

Šiuo atveju 2015 m. sausio 22 d. Sprendime Bank Tejarat / Taryba (T‑176/12, EU:T:2015:43) Bendrasis Teismas panaikino pirmąjį sprendimą dėl apelianto įtraukimo, nes 60 punkte konstatavo, kad Tarybos teiginiai negalėjo įrodyti, kad jis teikė paramą platinant branduolinius ginklus arba kitiems asmenims ir subjektams pažeidžiant ribojamąsias priemones arba jas apeinant. Byloje, kurioje buvo priimtas šis sprendimas, kaip matyti iš šio sprendimo 40 ir 41 punktų, Taryba, siekdama pagrįsti apeliantui taikomas ribojamąsias priemones, kartu su valstybės narės pasiūlymu pateikė tik dar vieną apelianto raštą su priedu.

73

Taigi, Tarybos aktai buvo panaikinti dėl nepakankamų įrodymų, Tarybos pateiktų siekiant paremti jų faktinį pagrindą. Iš šio konstatavimo, kuris turi res judicata galią pagal šio sprendimo 71 punkte nurodytą jurisprudenciją, negalima daryti išvados, kad Taryba negalėjo vėliau pateikti kitų įrodymų, skirtų nurodytų motyvų teisingumui įrodyti, arba kad ji niekada negalėjo įrodyti, jog apeliantas teikia paramą branduolinių ginklų platinimo veiklai arba padeda kitiems asmenims ir subjektams pažeisti jiems nustatytas ribojamąsias priemones arba jas apeiti.

74

Reikia konstatuoti, kad ginčijamais aktais atliktas pakartotinis apelianto įtraukimas į ginčijamus sąrašus grindžiamas kriterijais, kurie skiriasi nuo tų, kuriais buvo grįstas pirmasis jo įtraukimas į sąrašą, panaikintas 2015 m. sausio 22 d. Sprendimu Bank Tejarat / Taryba (T‑176/12, EU:T:2015:43), taigi skirtingu teisiniu pagrindu, kaip Bendrasis Teismas nusprendė skundžiamo sprendimo 36 punkte. Be to, ginčijamuose aktuose ir pirmojo apelianto įtraukimo į sąrašą aktuose nurodyti motyvai, kaip ir Bendrajam Teismui pateikti įrodymai, nėra tokie patys.

75

Tačiau apeliantas teigia: faktai, kuriais Taryba grindė savo sprendimą pakartotinai jį įtraukti į ginčijamus sąrašus, jai jau buvo žinomi priimant pirmąjį sprendimą dėl jo įtraukimo į sąrašą, todėl Taryba privalėjo pasinaudoti visais turimais įrodymais ir teisinėmis priemonėmis, kurie galėjo pateisinti ribojamųjų priemonių jam taikymą, priimdama pirmąjį sprendimą dėl įtraukimo į sąrašą.

76

Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad šis kaltinimas negali pagrįsti išvados dėl res judicata galios principo pažeidimo, nes į šiuos įrodymus ir teisines priemones nebuvo atsižvelgta res judicata galią turinčiame sprendime, todėl jie negali būti laikomi fakto ir teisės klausimais, kurie realiai arba būtinai buvo išspręsti minėtame sprendime, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 71 punkte nurodytą jurisprudenciją.

77

Remiantis tuo, kas pasakyta, darytina išvada, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, kad Taryba nepažeidė 2015 m. sausio 22 d. Sprendimo Bank Tejarat / Taryba (T‑176/12, EU:T:2015:43) res judicata galios, kai priėmė ginčijamus aktus, remdamasi motyvais, susijusiais su parama Irano vyriausybei, primintais šio sprendimo 19 punkte.

78

Kalbant apie teisinio saugumo principą, reikia pažymėti, kad savo apeliaciniame skunde apeliantas nepateikia jokių konkrečių argumentų, patvirtinančių, kad šis principas šiuo atveju galėtų asmeniui ar subjektui, kurio įtraukimas į asmenų ir subjektų, kurių turtas yra įšaldytas, sąrašą panaikintas, suteikti didesnę apsaugą nuo naujų ribojamųjų priemonių, pagrįstų kitais įtraukimo kriterijais arba motyvais, nustatymo nei res judicata galios principas.

79

Kalbant apie veiksmingos teisminės gynybos principą, pažymėtina, kad tai yra bendras teisės principas, šiuo metu įtvirtintas Chartijos 47 straipsnyje. Šiuo straipsniu Sąjungos teisėje užtikrinama apsauga, įtvirtinta EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje ir 13 straipsnyje (2017 m. gegužės 16 d. Sprendimo Berlioz Investment Fund, C‑682/15, EU:C:2017:373, 54 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Minėto 47 straipsnio 1 pastraipoje reikalaujama, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, buvo pažeistos, turėtų teisę į veiksmingą jų gynybą teisme to straipsnio nustatytomis sąlygomis.

80

Tačiau veiksmingos teisminės gynybos principas negali Tarybai užkirsti kelio pakartotinai įtraukti asmenį ar subjektą į asmenų ir subjektų, kurių turtas turi būti įšaldytas, sąrašą, remiantis kitais motyvais nei tie, kuriais buvo grindžiamas pirmasis sprendimas dėl šio asmens ar subjekto įtraukimo į sąrašą. Iš tiesų, šiuo principu siekiama užtikrinti, kad asmeniui nepalankus aktas galėtų būti ginčijamas teisme, o ne tai, kad negalėtų būti priimta nauja, skirtingais motyvais paremta asmeniui nepalanki priemonė.

81

Kaip jau yra nusprendęs Teisingumo Teismas, jeigu Sąjungos institucijos sprendimas, dėl kurio pareikštas ieškinys, panaikinamas, laikoma, kad jis niekada neegzistavo, ir ši institucija, norinti priimti naują sprendimą, gali atlikti išsamią peržiūrą ir remtis kitais motyvais nei tie, kuriais buvo grindžiamas panaikintas sprendimas (pagal analogiją žr. 2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Interporc / Komisija, C‑41/00 P, EU:C:2003:125, 31 punktą).

82

Šiomis aplinkybėmis toks neteisėtumas, kokį Bendrasis Teismas konstatavo 2015 m. sausio 22 d. Sprendime Bank Tejarat / Taryba (T‑176/12, EU:T:2015:43), susijęs su pirmojo sprendimo dėl apelianto įtraukimo priėmimu, negali Tarybai užkirsti kelio, dar kartą išnagrinėjus padėtį, priimti naujas ribojamąsias priemones, paremtas egzistavusiais arba žinomais faktais.

83

Be kita ko, reikia pažymėti, kad byloje, kurioje buvo priimtas 2015 m. sausio 22 d. Sprendimas Bank Tejarat / Taryba (T‑176/12, EU:T:2015:43), kuris tapo galutinis, apeliantas prašė panaikinti 2012 m. nustatytas ribojamąsias priemones, ir jo prašymas buvo patenkintas, taigi jos buvo pašalintos iš Sąjungos teisinės sistemos, kaip Bendrasis Teismas konstatavo skundžiamo sprendimo 45 punkte. Darytina išvada, kad apeliantas gali remtis šiuo sprendimu grįsdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo, kurį jis pareiškė Bendrajame Teisme ir kuris buvo užregistruotas numeriu T‑37/17. Be to, apeliantas turi teisę pareikšti naują ieškinį Sąjungos teisme dėl sprendimo pakartotinai įtraukti į sąrašus teisėtumo kontrolės, kad prireikus būtų atkurta jo pradinė padėtis ir jis gautų žalos atlyginimą, ir jis šia teise pasinaudojo.

84

Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai konstatavo, kad priėmus ginčijamus aktus nebuvo pažeistas veiksmingos teisminės gynybos principas, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 47 punkto.

85

Apeliantas taip pat nenurodė aplinkybių, galinčių įrodyti Chartijos 41 straipsnyje įtvirtinto gero administravimo principo pažeidimą (šiuo klausimu žr. 2014 m. gegužės 8 d. Sprendimo N., C‑604/12, EU:C:2014:302, 49 punktą ir 2014 m. liepos 17 d. Sprendimo YS ir kt., C‑141/12 ir C‑372/12, EU:C:2014:2081, 68 punktą). Iš tiesų, iš šio principo kildintina kiekvieno asmens teise į tai, kad su juo susiję reikalai būtų tvarkomi nešališkai, teisingai ir per kuo trumpesnį laiką Sąjungos institucijoms priimant asmeniui nepalankią individualią priemonę, nesiekiama užtikrinti, kad Taryba negalės ateityje priimti naujų, skirtingais motyvais pagrįstų ribojamųjų priemonių.

86

Apeliantas nepateikė jokio įrodymo, leidžiančio nustatyti, kad Taryba piktnaudžiavo įgaliojimais. Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, aktas laikomas priimtu piktnaudžiaujant įgaliojimais tik tada, jei remiantis objektyviais, tinkamais ir suderinamais įrodymais paaiškėja, kad jis priimtas tik ar bent jau iš esmės siekiant kitų tikslų nei tie, dėl kurių tokie įgaliojimai suteikti, arba norint išvengti Sutartyse specialiai numatytos konkrečiu atveju taikytinos procedūros (2017 m. kovo 28 d. Sprendimo Rosneft, C‑72/15, EU:C:2017:236, 135 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Be to, skundžiamo sprendimo 144 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad pakartotiniu apelianto įtraukimu į ginčijamus sąrašus buvo siekiama įgyvendinti Sprendime 2010/413 ir Reglamente Nr. 267/2012 įtvirtintus tikslus. Todėl skundžiamo sprendimo 146 punkte Bendrasis Teismas pagrįstai atmetė ieškinio pagrindą, pagrįstą piktnaudžiavimu įgaliojimais ir gero administravimo principo pažeidimu.

87

Galiausiai apeliantas teigia: nebuvo laikomasi principų ir teisių, kuriais jis rėmėsi siekdamas pagrįsti ketvirtąjį apeliacinio skundo pagrindą, todėl pakartotinis jo įtraukimas į ginčijamus sąrašus pažeidė jo pagrindines teises, pirmiausia jo teisę į nuosavybę ir proporcingumo principą. Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad teisės ir principai, kuriais rėmėsi apeliantas, nebuvo pažeistos. Be to, apeliantas neginčija skundžiamo sprendimo 147–165 punktų, kuriuose Bendrasis Teismas atmetė jo ieškinio pagrindą, kad Tarybos sprendimu pakartotinai jį įtraukti į ginčijamus sąrašus buvo pažeistos jo pagrindinės teisės, visų pirma, jo teisė į nuosavybę ir proporcingumo principas.

88

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ketvirtąjį apeliacinio skundo pagrindą, o kartu ir visą apeliacinį skundą.

89

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

90

Kadangi Taryba reikalavo priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas ir pastarasis bylą pralaimėjo, apeliantas turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jo priteisiamos Tarybos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: