Byla C‑193/17
Cresco Investigation GmbH
prieš
Markus Achatzi
(Oberster Gerichtshof prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
2019 m. sausio 22 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 21 straipsnis – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – Direktyva 2000/78/EB – 2 straipsnio 2 dalies a punktas – Tiesioginė diskriminacija dėl religijos – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos tam tikriems darbuotojams Didysis penktadienis yra ne darbo diena – Pagrindimas – 2 straipsnio 5 dalis – 7 straipsnio 1 dalis – Privačių darbdavių ir nacionalinių teismų pareigos dėl nacionalinės teisės nesuderinamumo su Direktyva 2000/78“
Socialinė politika – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – Direktyva 2000/78 – Diskriminacijos dėl religijos ar įsitikinimų draudimas – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos Didysis penktadienis yra ne darbo diena tik tam tikrų bažnyčių nariams – Tiesioginė diskriminacija dėl religijos – Pateisinimas – Priemonė, būtina religijos laisvės apsaugai – Nebuvimas –Priemonė, skirta nepalankiai padėčiai dėl religijos kompensuoti – Proporcingumas – Nebuvimas
(Tarybos direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 ir 5 dalys ir 7 straipsnio 1 dalis)
(žr. 38–69 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)
Institucijų aktai – Direktyvos – Valstybių narių atliekamas įgyvendinimas – Būtinybė užtikrinti direktyvų veiksmingumą – Nacionalinių teismų pareigos – Ribos – Privačių asmenų ginčas – Pareiga netaikyti direktyvai prieštaraujančių nacionalinės teisės aktų – Nebuvimas – ES teisę atitinkančio aiškinimo pareiga – Apimtis
(SESV 288 straipsnio trečia pastraipa; Tarybos direktyva 2000/78)
(žr.71–74 punktus)
Pagrindinės teisės – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – Vienodas požiūris – Diskriminacijos dėl religijos ar įsitikinimų draudimas – Chartijos 21 straipsnyje įtvirtintas bendrasis principas – Principas, kuriuo grindžiamos Direktyvos 2000/78 nuostatos dėl vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje – Galimybė šiuo principu remtis prieš privatų asmenį – Nacionalinio teismo pareigos – Pareiga netaikyti jokios prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnis; Tarybos direktyva 2000/78)
(žr. 76–89 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)
Santrauka
Austrijoje numatytas apmokamos švenčių dienos suteikimas Didįjį penktadienį tik darbuotojams, kurie yra tam tikrų bažnyčių nariai, lemia pagal Sąjungos teisę draudžiamą diskriminaciją dėl religijos
2019 m. sausio 22 d. priimtame Sprendime Cresco Investigation (C–193/17) Teisingumo Teismo didžioji kolegija pripažino, kad Austrijos teisės aktai, pagal kuriuos Didysis penktadienis yra apmokama švenčių diena ir „švenčių dienos kompensacija“, kai dirbama tą dieną, skiriama tik tiems darbuotojams, kurie yra tam tikrų krikščionių bažnyčių nariai, nesuderinama su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsniu, kuriuo galima remtis kilus ginčams tarp privačių asmenų, ir su Direktyva 2000/78 ( 1 ).
Pagrindinėje byloje ginčas kilo tarp privačios detektyvų agentūros ir vieno iš jos darbuotojų, kuris Didįjį penktadienį dirbo be „švenčių dienos kompensacijos“, pagal nacionalinę teisę skiriamos tik tam tikrų bažnyčių nariams. Manydamas, kad yra diskriminuojamas dėl religijos, darbuotojas paprašė darbdavio sumokėti minėtą kompensaciją. Šią bylą nagrinėjantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nutarė kreiptis į Teisingumo Teismą su klausimais dėl Austrijos teisės aktų suderinamumo su Chartijos 21 straipsniu ir Direktyva 2000/78.
Teisingumo Teismas nusprendė, pirma, kad tuose teisės aktuose įtvirtinta tiesioginė diskriminacija dėl religijos, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punktą. Nacionalinės teisės aktuose nustatytas tiesioginis skirtingas požiūris dėl darbuotojų religijos. Be to, toks skirtingas požiūris taikomas darbuotojų, kurių situacija panaši, kategorijoms. Tiek apmokoma švenčių diena Didįjį penktadienį, tiek švenčių dienos kompensacija darbuotojams, kurie yra vienos iš nurodytų bažnyčių nariai, suteikiama vien dėlto, kad tokie darbuotojai formaliai priklauso vienai iš šių bažnyčių. Taigi šie darbuotojai gali laisvai pasirinkti, kaip praleisti tą švenčių dieną, pavyzdžiui, ją skirti poilsiui ar laisvalaikiui, o kiti darbuotojai, norintys Didįjį penktadienį turėti laiko poilsiui ar laisvalaikiui, negali pasinaudoti atitinkama švenčių diena. Be to, minėtoms bažnyčioms priklausantys darbuotojai turi teisę į švenčių dienos kompensaciją, jeigu dirbo Didįjį penktadienį, nejausdami pareigos ar poreikio švęsti šią religinę šventę. Todėl jų situacija nesiskiria nuo kitų darbuotojų, kurie dirbo tą dieną, tačiau neturi teisės į tokią kompensaciją, situacijos.
Antra, pažymėjęs, kad nagrinėjamų Austrijos teisės aktų tikslą – atsižvelgti į ypatingą Didžiojo penktadienio svarbą atitinkamų bažnyčių nariams – apima religijos laisvės apsauga, Teisingumo Teismas atmetė galimybę juose įtvirtintą tiesioginę diskriminaciją pateisinti remiantis Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 5 dalimi arba jos 7 straipsnio 1 dalimi. Austrijos teisėje į darbuotojų, kurie nepriklauso nagrinėjamuose teisės aktuose nurodytoms krikščioniškoms bažnyčioms, galimybę švęsti religinę šventę, nesutampančią su viena iš švenčių dienų, atsižvelgiama ne suteikiant papildomą švenčių dieną, o numatant darbdavių rūpestingumo pareigą darbuotojų atžvilgiu, pagal kurią pastariesiems prireikus gali būti suteikta teisė nebūti darbe tiek laiko, kiek būtina tam tikroms religinėms apeigoms atlikti. Tai reiškia, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai nėra būtini siekiant apsaugoti religijos laisvę, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 5 dalį. Dėl tos pačios priežasties šie teisės aktai taip pat negali būti laikomi nustatančiais, laikantis proporcingumo principo ir juo labiau – lygybės principo, konkrečias priemones, skirtas atitinkamų darbuotojų profesinės veiklos nepatogumams kompensuoti, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 7 straipsnio 1 dalį.
Kiek tai susiję su diskriminacijos dėl religijos draudimo, kylančio iš Sąjungos teisės, įgyvendinimu pagrindinėje byloje, Teisingumo Teismas patvirtino, kad Direktyva 2000/78 negali būti remiamasi esant privačių asmenų ginčui, siekiant netaikyti valstybės narės teisės normų, kai, kaip nagrinėjamu atveju, jos negali būti aiškinamos taip, kad atitiktų minėtą direktyvą. Vis dėlto pačioje Direktyvoje 2000/78 neįtvirtintas vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje principas, kildinamas iš įvairių tarptautinės teisės dokumentų ir valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų. Be to, bet kokios diskriminacijos dėl religijos ar įsitikinimų draudimas privalomas kaip bendrasis Sąjungos teisės principas ir yra įtvirtintas Chartijos 21 straipsnio 1 dalyje.
Vadinasi, vien šio draudimo pakanka, kad privatiems asmenims būtų suteikta teisė, kuria galima remtis esant ginčui su kitu privačiu asmeniu srityje, kuriai taikoma Sąjungos teisė. Taigi nacionalinis teismas privalo užtikrinti pagal šį straipsnį darbuotojams suteikiamą teisinę apsaugą, kad šis straipsnis būtų visiškai veiksmingumas. Jis turi netaikyti jokios diskriminuojančios nacionalinės nuostatos ir neprivalo prašyti ar laukti, kad įstatymų leidėjas ją pirma panaikintų.
Teisingumo Teismas priėjo prie išvados, kad, kol Austrijos teisės aktų leidėjas priims vienodą požiūrį atkuriančias priemones, darbdaviai privalo pagal Chartijos 21 straipsnį užtikrinti, kad požiūris į vienai iš šių bažnyčių, nurodytų pagrindinėje byloje nagrinėjamose nacionalinėse nuostatose, nepriklausančius darbuotojus būtų toks pat, koks pagal tas nuostatas taikomas darbuotojams, priklausantiems vienai iš šių bažnyčių.
( 1 ) 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva 2000/78/EB, nustatanti vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL L 303, 2000, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 79).