Byla C‑153/17

Commissioners for Her Majesty's Revenue & Customs

prieš

Volkswagen Financial Services (UK) Ltd

(Supreme Court of the United Kingdom prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema (PVM) – Direktyva 2006/112/EB – 168 ir 173 straipsniai – Perkant sumokėto mokesčio atskaita – Transporto priemonių išperkamosios nuomos sandoriai – Prekės ir paslaugos, kartu naudojamos apmokestinamiesiems ir neapmokestinamiesiems sandoriams – Teisės į atskaitą atsiradimas ir apimtis – Proporcinė atskaita“

Santrauka – 2018 m. spalio 18 d. Teisingumo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas

1. Mokesčių teisės aktų suderinimas – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Prekių tiekimas – Paslaugų teikimas – Iš kelių dalių sudaryti sandoriai – Finansinės nuomos sandoriai – Transporto priemonių išperkamoji nuoma – Finansavimo teikimas ir transporto priemonių tiekimas – Atskiri sandoriai – Paskolos suteikimas ir derybos dėl paskolos – Sąvoka – Turto pirkimo kainos mokėjimo atidėjimas už tai mokant palūkanas – Įtraukimas – Sąlyga

   (Tarybos direktyvos 2006/112 1 straipsnio 2 dalies antra pastraipa ir 135 straipsnio 1 dalies b punktas)

2. Mokesčių teisės aktų suderinimas – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Perkant sumokėto mokesčio atskaita – Prekės ir paslaugos, naudojamos ir sandoriams, kuriems tenkantis pridėtinės vertės mokestis gali būti atskaitomas, ir sandoriams, kuriems tenkantis pridėtinės vertės mokestis negali būti atskaitomas – Finansinės nuomos sandoriai – Transporto priemonių išperkamoji nuoma – Sandorio kainos sudedamosios dalys – Sąvoka – Bendrosios išlaidos, susijusios ir su sandorio apmokestinamosiomis, ir neapmokestinamosiomis dalimis, įtraukiamos į sumą, mokėtiną už neapmokestinamąją dalį – Įtraukimas – Proporcinė atskaita – Skaičiavimas – Kitas, nei apyvarta pagrįstas, paskirstymo kriterijus – Apskaičiavimo metodas, pagal kurį negali būti užtikrintas tikslesnis išlaidų paskirstymas, nei paskirstant pagal apyvartą – Neleistinumas

   (Tarybos direktyvos 2006/112 168 straipsnis ir 173 straipsnio 2 dalies c punktas)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 29–31, 33, 35, 36 punktus)

2.  2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 168 straipsnis ir 173 straipsnio 2 dalies c punktas turi būti aiškinami taip, kad, viena vertus, net jeigu su kilnojamojo turto išperkamosios nuomos sandoriais, kaip antai nagrinėjamais pagrindinėje byloje, susijusios bendrosios išlaidos įtraukiamos ne į sumą, kurią klientas turi mokėti už atitinkamo turto tiekimą, t. y. apmokestinamąją sandorio dalį, bet į palūkanų, mokėtinų už sandorio „finansavimo“ dalį, sumą, t. y. neapmokestinamąją sandorio dalį, šios bendrosios išlaidos pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tikslais turi būti laikomos sudedamąja šio tiekimo kainos dalimi ir, kita vertus, valstybės narės negali taikyti paskirstymo metodo, pagal kurį neatsižvelgiama į atitinkamo turto pradinę vertę jo tiekimo metu, jeigu pagal šį metodą negali būti užtikrintas tikslesnis paskirstymas, nei taikant paskirstymo pagal apyvartą kriterijų.

   Taigi kiekviena valstybė narė, kuri nusprendžia leisti ar reikalauti, kad apmokestinamasis asmuo atliktų atskaitą pagal visų ar dalies prekių ir paslaugų panaudojimą, turi užtikrinti, kad teisės į atskaitą apskaičiavimo tvarka leistų kuo tiksliau nustatyti PVM dalį, susijusią su teisę į atskaitą suteikiančiais sandoriais. Iš tiesų pagal neutralumo principą, būdingą bendrai PVM sistemai, reikalaujama, kad atskaitos apskaičiavimo tvarka objektyviai atspindėtų realią mišriai naudoti skirtų prekių ir paslaugų įsigijimo išlaidų dalį, kuri gali būti priskirta teisę į atskaitą suteikiantiems sandoriams (šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Banco Mais, C‑183/13, EU:C:2014:2056, 30 ir 31 punktus).

   Vis dėlto šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad pasirinktas metodas nebūtinai turi būti kuo tikslesnis, tačiau, kaip matyti iš šio sprendimo 51 punkto, jį taikant turi būti užtikrintas tikslesnis rezultatas, nei gaunamas taikant paskirstymo pagal apyvartą kriterijų (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 9 d. Sprendimo Wolfgang und Dr. Wilfried Rey Grundstücksgemeinschaft, C‑332/14, EU:C:2016:417, 33 punktą).

   Kalbant konkrečiai, atsižvelgiant į esminį teisės į atskaitą pobūdį, nurodytą šio sprendimo 39 punkte, jeigu pagal atskaitos apskaičiavimo tvarką neatsižvelgiama į realų ir reikšmingą bendrųjų išlaidų dalies panaudojimą sandoriams, suteikiantiems teisę į atskaitą, tokia tvarka negali būti laikoma objektyviai atspindinčia mišriai naudoti skirtų prekių ir paslaugų įsigijimo išlaidų realią dalį, kuri gali būti priskirta šiems sandoriams. Todėl pagal tokią tvarką negali būti užtikrintas tikslesnis paskirstymas, negu taikant paskirstymo pagal apyvartą kriterijų.

   (žr. 52, 53, 57, 59 punktus ir rezoliucinę dalį)