Byla C‑132/17

Peugeot Deutschland GmbH

prieš

Deutsche Umwelthilfe eV

(Bundesgerichtshof prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvė teikti paslaugas – Direktyva 2010/13/ES – Apibrėžtys – Sąvoka „audiovizualinės žiniasklaidos paslauga“ – Taikymo sritis – Reklaminių vaizdo įrašų apie naujų lengvųjų automobilių modelius YouTube kanale“

Santrauka – 2018 m. vasario 21 d. Teisingumo Teismo (devintoji kolegija) sprendimas

Laisvė teikti paslaugas – Televizijos programų transliavimas – Direktyva 2010/13 – Taikymo sritis – Audiovizualinės žiniasklaidos paslauga – Sąvoka – Reklaminių vaizdo įrašų apie naujų lengvųjų automobilių modelius YouTube kanalas – Tik vienas reklaminis vaizdo įrašas – Neįtraukimas

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13 1 straipsnio 1 dalies a, b ir h punktai)

2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) 1 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad apibrėžtis „audiovizualinė žiniasklaidos paslauga“ neapima nei vaizdo įrašų kanalo, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriame interneto vartotojai gali žiūrėti trumpus reklaminius vaizdo įrašus apie naujų lengvųjų automobilių modelius, nei vieno kurio iš šių vaizdo įrašų atskirai.

Šiuo klausimu pasakytina, pirma, kad apibrėžtyje „audiovizualinės žiniasklaidos paslauga“, pateiktoje šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje, pirmiausia pažymima, kad tai yra paslauga, už kurią redakcinę atsakomybę prisiima žiniasklaidos paslaugų teikėjas ir kurios pagrindinis tikslas yra teikti programas plačiajai visuomenei informavimo, pramogų ar švietimo tikslais.

Taigi trumpus reklaminius vaizdo įrašus apie naujų lengvųjų automobilių modelius interneto svetainėje pateikiantis YouTube kanalas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, negali būti laikomas kanalu, kurio pagrindinis tikslas yra programų teikimas plačiosios visuomenės informavimo, pramogų ar švietimo tikslais.

Iš tiesų, nesant reikalo nustatyti, ar reklaminis vaizdo įrašas yra programa, kaip nurodyta Direktyvos 2010/13 1 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje ir apibrėžta tos pačios 1 dalies b punkte, pažymėtina, kad tokiu vaizdo įrašu vien komerciniais tikslais siekiama reklamuoti pateikiamą produktą arba paslaugą.

Antra, audiovizualinę žiniasklaidos paslaugą, numatytą Direktyvos 2010/13 1 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje, sudaro „komercinis audiovizualinis pranešimas“. Šis pranešimas minėtos dalies h punkte apibrėžiamas kaip „vaizdai, lydimi arba nelydimi garso, skirti tiesiogiai arba netiesiogiai reklamuoti prekes, paslaugas ar fizinio arba juridinio asmens, vykdančio ekonominę veiklą, įvaizdį. Tokie vaizdai lydi programą arba yra į ją įtraukiami už užmokestį arba kitą panašų atlygį ar savireklamos tikslais. Komercinių audiovizualinių pranešimų formos apima, inter alia, televizijos reklamą, rėmimą, teleparduotuves ir prekių rodymą“.

Taigi, toks vaizdo įrašas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, negali būti laikomas lydinčiu programą arba įtrauktu už mokestį ar kitą panašų atlygį arba savireklamos tikslais.

(žr. 19, 21, 22, 27, 28, 32 punktus ir rezoliucinę dalį)