Byla C‑107/17

UAB „Aviabaltika“

prieš

AB „Ūkio bankas“

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2002/47/EB – Susitarimų dėl finansinio įkaito vykdymas – Bankroto bylos iškėlimas finansinio įkaito gavėjui – Įkaito priverstinio vykdymo įvykis – Finansinio įkaito įtraukimas į bankrutuojančio asmens turtą – Pareiga reikalavimus pirmiausia tenkinti iš finansinio įkaito“

Santrauka – 2018 m. liepos 25 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas

  1. Teisės aktų derinimas – Susitarimai dėl finansinio įkaito – Direktyva 2002/47 – Susitarimų dėl finansinio įkaito vykdymas – Įkaito priverstinio vykdymo įvykis – Įvykis, įvykęs finansinio įkaito gavėjui jau iškėlus bankroto bylą – Valstybių narių pareiga priimti tokias teisės normas, kurios leistų įkaito gavėjui patenkinti savo reikalavimą, kylantį dėl atitinkamų finansinių įsipareigojimų nevykdymo, iš šio įkaito

    (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/47, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/44, 4 straipsnio 5 dalis)

  2. Teisės aktų derinimas – Susitarimai dėl finansinio įkaito – Direktyva 2002/47 – Susitarimų dėl finansinio įkaito vykdymas – Įkaito gavėjo pareigos – Apimtis – Pareiga savo reikalavimą patenkinti visų pirma iš šio įkaito – Nebuvimas

    (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/47, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/44, 4 straipsnio 1 ir 5 dalys)

  3. Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ribos – Bendri ar hipotetiniai klausimai – Abstraktus ir vien hipotetinis klausimas, palyginti su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo dalyku – Nepriimtinumas

    (SESV 267 straipsnis)

  1.  2002 m. birželio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/47/EB dėl susitarimų dėl finansinio įkaito, iš dalies pakeistos 2009 m. gegužės 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/44/EB, 4 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji įpareigoja valstybes nares priimti tokias teisės normas, kurios leistų įkaito, nustatyto susitarimu dėl finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, gavėjui patenkinti savo reikalavimą, kylantį dėl atitinkamų finansinių įsipareigojimų nevykdymo, iš šio įkaito, kai priverstinio vykdymo įvykis įvyksta jam jau iškėlus bankroto bylą.

    Šios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies aiškinimas, kad susitarimas dėl finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, taptų neveiksmingas dėl įkaito gavėjui iškeltos bankroto bylos, pastarajam neleidžiant veiksmingai patenkinti savo reikalavimą iš šio įkaito, ir įpareigojantį įkaito davėją faktiškai antrą kartą sumokėti minėto įkaito sumą, prieštarautų tiek šio straipsnio tekstui, tiek Direktyvos 2002/47 tikslams. Iš tiesų dėl tokio aiškinimo šis susitarimas didele dalimi netektų savo poveikio ir tam tikrais atvejais galėtų sukelti finansinių problemų šiam įkaito davėjui, priešingai tikslui sumažinti neigiamą poveikį, kai viena iš šalių nevykdo įsipareigojimų.

    Reikia pridurti, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 59 ir 60 punktuose: kadangi Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 5 dalyje nenustatyta, kaip turėtų būti išsaugotas finansinio įkaito veiksmingumas, nepriklausomai nuo bankroto bylos iškėlimo, valstybės narės turi numatyti tokį veiksmingumą galinčias užtikrinti tinkamas priemones, tarp kurių gali būti priemonė, pagal kurią finansinis įkaitas nepatenka į įkaito gavėjo turto masę.

    (žr. 28–30 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

  2.  Direktyvos 2002/47, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/44, 4 straipsnio 1 ir 5 dalis reikia aiškinti taip, kad pagal jas įkaito, nustatyto susitarimu dėl finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, gavėjui nenustatyta pareiga savo reikalavimą, kylantį dėl šiame susitarime numatytų finansinių įsipareigojimų neįvykdymo, patenkinti visų pirma iš šio įkaito.

    (žr. 38 punktą, rezoliucinės dalies 2 punktą)

  3.  Žr. sprendimo tekstą.

    (žr. 40 punktą)