–

Wind Tre SpA, atstovaujamos avvocati G. Roberti, I. Perego ir M. Serpone,

–

Vodafone Italia SpA, atstovaujamos avvocati F. Cintioli ir V. Minervini,

–

Telecom Italia SpA, atstovaujamos avvocati M. Siragusa ir F. Caronna,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocati dello Stato F. Meloncelli ir S. Fiorentino,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Cleenewerck de Crayencour, L. Nicolae ir L. Malferrari,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (toliau – Direktyva dėl nesąžiningos komercinės veiklos) (OL L 149, 2005, p. 22) 3 straipsnio 4 dalies, 8, 9 straipsnių ir I priedo 29 punkto, 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) (OL L 108, 2002, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 349), su pakeitimais, padarytais 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/140/EB (OL L 337, 2009, p. 37; klaidų ištaisymas OL L 241, 2013, p. 8) (toliau – Pagrindų direktyva), 3 ir 4 straipsnių ir 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva) (OL L 108, 2002, p. 51; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 367), su pakeitimais, padarytais 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB (OL L 337, 2009, p. 11) (toliau – Universaliųjų paslaugų direktyva), 20 ir 21 straipsnių aiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant du ginčus – Autorità Garante della Concorrenza e del Mercato (Konkurencijos ir rinkos priežiūros tarnyba, Italija) (toliau – AGCM) ir Wind Telecomunicazioni SpA, anksčiau – Tre Wind SpA (toliau – Wind) ginčą byloje C‑54/17 ir AGCM bei Vodafone Italia SpA, anksčiau – Vodafone Omnitel NV (toliau – Vodafone) ginčą byloje C‑55/17 dėl AGCM sprendimų, kuriais ši toms įmonėms skyrė sankcijas už vykdytą nesąžiningą komercinę veiklą.

3

Direktyvos 2005/29 10, 17 ir 18 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

4

Direktyvos 1 straipsnyje numatyta, kad „[š]ios direktyvos tikslas yra padėti tinkamai veikti vidaus rinkai ir pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį suderinant valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus dėl nesąžiningos komercinės veiklos, kenkiančios vartotojų ekonominiams interesams“.

5

Minėtos direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

<…>

<…>

<…>“

6

Direktyvos 2005/29 3 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Ši direktyva taikoma nesąžiningai įmonių komercinei veiklai vartotojų atžvilgiu, kaip nustatyta šios direktyvos 5 straipsnyje, prieš ir po komercinio sandorio dėl produkto sudarymo bei jo metu.

<…>

4.   Jeigu šios direktyvos nuostatos prieštarauja kitoms [Sąjungos] taisyklėms, reglamentuojančioms konkrečius nesąžiningos komercinės veiklos aspektus, pastarosios turės viršenybę ir bus taikomos tiems konkretiems aspektams.

<…>“

7

Šios direktyvos 5 straipsnyje „Nesąžiningos komercinės veiklos draudimas“ nustatyta:

„1.   Nesąžininga komercinė veikla draudžiama.

2.   Komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu:

<…>

4.   Visų pirma nesąžininga komercinė veikla yra ta, kuri:

5.   Tokios komercinės veiklos, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga, sąrašas pateikiamas I priede. Tas pats sąrašas galioja visose valstybėse narėse, ir jį galima keisti tik peržiūrint šią direktyvą.“

8

Minėtos direktyvos 8 straipsnyje „Agresyvi komercinė veikla“ numatyta:

„Komercinė veikla laikoma agresyvia, jeigu toje faktinėje situacijoje, atsižvelgiant į visus jos ypatumus ir aplinkybes, ji priekabiavimu, prievarta, įskaitant fizinės jėgos panaudojimą arba pernelyg didelę įtaką, žymiai apriboja arba gali žymiai apriboti vidutinio vartotojo pasirinkimo laisvę arba elgesį produkto atžvilgiu, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs.“

9

Tos pačios direktyvos 9 straipsnyje „Priekabiavimo, prievartos arba pernelyg didelės įtakos naudojimas“ pateikiamas sąrašas elementų, į kuriuos reikia atsižvelgti „[n]ustatant, ar komercinėje veikloje naudojamas priekabiavimas, prievarta arba pernelyg didelė įtaka“.

10

Direktyvos 2005/29 I priede, kuriame išvardyta komercinė veikla, bet kuriomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga, po pavadinimu „Agresyvi komercinė veikla“ esančiame 29 punkte nurodyta ši veikla:

„Reikalavimas nedelsiant sumokėti ar atidėto mokėjimo reikalavimas už prekybininko pateiktus produktus ar reikalavimas juos grąžinti ar saugoti, kai vartotojas jų neužsakė, išskyrus kai produktas yra pagal [1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos] Direktyvos 97/7/EB [dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis (OL L 144, 1997, p. 19; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 3 t., p. 319), su pakeitimais, padarytais 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/65/EB (OL L 271, 2002, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 4 t., p. 321)], 7 straipsnio 3 dalį suteikiamas pakaitalas (neužsakytų prekių ar paslaugų pardavi[mas]).“

11

Pagrindų direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ji „nustato elektroninių ryšių paslaugų, elektroninių ryšių tinklų, susijusių priemonių ir susijusių paslaugų reguliavimo suderintą sistemą ir tam tikrus galinių įrenginių aspektus, siekiant palengvinti neįgalių paslaugų gavėjų prieigą. Ji nustato nacionalinių reguliavimo institucijų užduotis ir procedūras, kurios užtikrintų, kad reguliavimo sistema būtų suderintai taikoma visoje [Sąjungoje]“.

12

Pagrindų direktyvos 2 straipsnio g punkte sąvoka „nacionalinė reguliavimo institucija“ (toliau – NRI) apibrėžiama kaip reiškianti „institucij[ą] ar institucij[as], kurioms valstybė narė pavedė bet kurias reguliavimo užduotis, skiriamas pagal šią direktyvą ir specifines direktyvas“. Remiantis šio 2 straipsnio l punktu, Universaliųjų paslaugų direktyva priskirta prie specialiųjų direktyvų.

13

Pagrindų direktyvos 3 straipsnyje reglamentuojamos NRI priskiriamos užduotys ir sąlygos, kurias valstybės narės turi užtikrinti, kad būtų įvykdytos šios užduotys.

14

Pagrindų direktyvos 8 straipsnio „Politikos [bendrieji] tikslai ir reguliavimo principai“ 4 dalies b punkte numatyta:

„[NRI] rūpinasi Europos Sąjungos piliečių interesais, inter alia:

<…>

15

Universaliųjų paslaugų direktyvos 1 straipsnyje nustatyta:

„1.   Pagal [Pagrindų direktyvą] ši direktyva skirta elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikimui galutiniams paslaugų gavėjams. Tikslas – užtikrinti galimybę visoje [Sąjungoje] gauti kokybiškas viešąsias paslaugas veiksmingos konkurencijos ir laisvo pasirinkimo sąlygomis ir reglamentuoti tokius atvejus, kai rinka nepakankamai tenkina galutinių paslaugų gavėjų poreikius. <…>

2.   Šioje direktyvoje nustatomos galutinių paslaugų gavėjų teisės ir atitinkami viešuosius elektroninių ryšių tinklus bei paslaugas teikiančių ūkio subjektų įpareigojimai. <…>

<…>

4.   Šioje direktyvoje numatytos nuostatos dėl galutinių paslaugų gavėjų teisių taikomos nepažeidžiant [Sąjungos] vartotojų apsaugos taisyklių, <…> bei nacionalinių taisyklių, suderintų su [Sąjungos] teise.“

16

Universaliųjų paslaugų direktyvos 20 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „[v]alstybės narės užtikrina, kad užsisakydami sujungimo su viešuoju ryšių tinklu paslaugas ir (arba) viešąsias elektroninių ryšių paslaugas vartotojai ir kiti jų pageidaujantys galutiniai paslaugų gavėjai turėtų teisę su ūkio subjektu arba ūkio subjektais, teikiančiais tokį sujungimą ir (arba) paslaugas, sudaryti sutartį“. Šioje nuostatoje, be kita ko, įtvirtintas sąrašas informacijos, kuri turi būti nurodoma sutartyje, pvz., teikiamos paslaugos ir informacija apie taikomas kainas ir tarifus.

17

Šios direktyvos 21 straipsnyje „Skaidrumas ir informacijos skelbimas“ 1 dalyje numatyta:

“Valstybės narės užtikrina, kad [NRI] galėtų įpareigoti ūkio subjektus, teikiančius viešuosius elektroninių ryšių tinklus ir (arba) viešąsias elektroninių ryšių paslaugas, skelbti skaidrią, palyginamą, pakankamą bei naujausią informaciją apie taikomas kainas ir tarifus, visus mokesčius, mokėtinus nutraukus sutartį, taip pat apie standartines jų paslaugų galutiniams paslaugų gavėjams ir vartotojams suteikimo bei naudojimosi jomis sąlygas, laikantis II priedo nuostatų. Tokia informacija skelbiama aiškia, išsamia ir lengvai prieinama forma. <…>“

18

2005 m. rugsėjo 6 d.Decreto legislativo no 206 – Codice del consumo, a norma dell’articolo 7 della legge 29 luglio 2003, no 229 (Įstatyminis dekretas Nr. 206 dėl Vartotojų kodekso pagal 2003 m. liepos 29 d. Įstatymo Nr. 229 7 straipsnį) (GURI paprastasis priedas, Nr. 235, 2005 m. spalio 8 d.) (bylos aplinkybėms taikytina redakcija, toliau – Vartotojų kodeksas) 19 straipsnyje „Taikymo sritis“ numatyta:

„1.   Ši antraštinė dalis taikoma nesąžiningai komercinei veiklai tarp prekybininkų ir vartotojų, vykdytai įgyvendinant komercinį sandorį dėl produkto ir šiam sandoriui pasibaigus <…>

<…>

3.   „Prieštaravimo atveju [Sąjungos] direktyvų arba kitos nuostatos ir jas perkeliančios nacionalinės nuostatos, reglamentuojančios konkrečius nesąžiningos komercinės veiklos aspektus, turi viršenybę prieš šios antraštinės dalies nuostatas ir yra taikomos tiems konkretiems aspektams.“

19

Pagal šio kodekso 20 straipsnį, kurio tekstas iš esmės identiškas Direktyvos 2005/29 5 straipsniui, draudžiama nesąžininga komercinė veikla.

20

Minėto kodekso 24, 25 straipsniuose ir 26 straipsnio 1 dalies f punkte reglamentuojama agresyvi komercinė veikla, juose iš esmės pakartoti atitinkamai šios direktyvos 8, 9 straipsniai ir I priedo 29 punktas.

21

Vartotojų kodekso 27 straipsnio 1bis dalis, įterpta pagal 2014 m. vasario 21 d.Decreto legislativo no 21 – Attuazione della direttiva 2011/83/UE sui diritti dei consumatori, recante modifica delle direttive 93/13/CEE e 1999/44/CE e che abroga le direttive 85/577/CEE e 97/7/CE (Įstatyminis dekretas Nr. 21 dėl Direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB (GURI, Nr. 58, 2014 m. kovo 11 d., p. 1)) 1 straipsnio 6 dalies a punktą, suformuluota taip:

„Pagal 19 straipsnio 3 dalį net reguliuojamuose sektoriuose išimtinė kompetencija imtis veiksmų dėl prekybininkų elgesio – nesąžiningos komercinės veiklos – nedarant poveikio galiojančių teisės aktų taikymui tenka [AGCM], kuri ją įgyvendina remdamasi šiame straipsnyje numatytais įgaliojimais, gavusi kompetentingos reguliavimo tarnybos nuomonę. Ši taisyklė nepažeidžia reguliavimo institucijų kompetencijos įgyvendinti savo įgaliojimus teisės aktų pažeidimų atvejais, kurie nėra susiję su nesąžininga komercinė veikla. Institucijos susitarimo memorandumais gali reglamentuoti bendradarbiavimo įgyvendinimo aspektus ir procedūras, neviršydamos savo atitinkamų įgaliojimų.“

22

2003 m. rugpjūčio 1 d.Decreto legislativo no 259 – Codice delle comunicazioni elettroniche (Įstatyminis dekretas Nr. 259 dėl elektroninių ryšių kodekso) (GURI paprastasis priedas, Nr. 214, 2003 m. rugsėjo 15 d., toliau – Elektroninių ryšių kodeksas) įtvirtintos kelios nuostatos dėl vartotojų apsaugos konkrečiai elektroninių ryšių sektoriuje ir sektoriaus institucijai Autorità per le Garanzie nelle Comunicazioni (Ryšių užtikrinimo institucija, Italija, toliau – AGCom) suteikta atitinkama reglamentavimo ir sankcijų skyrimo kompetencija. Visų pirma šio kodekso 70 straipsniu perkeliamas Universaliųjų paslaugų direktyvos 20 straipsnis, o jo 71 straipsniu perkeliamas šios direktyvos 21 straipsnis. Be to, pagal Elektroninių ryšių kodeksą AGCom suteikti konkretūs reglamentavimo ex ante ir ex post įgaliojimai dėl vartotojų apsaugos sektoriuje ir pagal minėto kodekso 98 straipsnį, be kita ko, suteikti įgaliojimai skirti sankcijas.

23

Dviem 2012 m. kovo 6 d. sprendimais AGCM skyrė baudą Wind ir Vodafone už panašią bendrovių veiklą – šios įmonės prekiavo SIM kortelėmis (Subscriber Identity Module – abonento atpažinimo modulis), kuriose buvo iš anksto įdiegtos ir aktyvuotos tam tikros funkcijos, kaip antai interneto ir atsakinėjimo į telefono skambučius paslaugos, įtraukiant į vartotojo sąskaitą mokestį už jų naudojimą, jei tos paslaugos nebuvo deaktyvuotos šiam aiškiai paprašius, ir jei vartotojui iš anksto nebuvo pranešta apie tokių paslaugų teikimą ar apie tai, kad jos teikiamos atlygintinai.

24

AGCM nusprendė, kad tokia veikla, kai šios bendrovės savo iniciatyva, iš anksto negavusios vartotojo sutikimo, aktyvavo nagrinėjamas paslaugas SIM kortelėse, dėl ko vartotojui susidarė atitinkamų skolų, apie kurias jis nežinojo, yra agresyvi komercinė veikla, kaip ji suprantama pagal Vartotojų kodekso 24, 25 straipsnius ir 26 straipsnio 1 dalies f punktą. Todėl ji skyrė 200000 eurų baudą Wind ir 250000 eurų baudą Vodafone.

25

Šios bendrovės Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija) pareiškė ieškinius dėl tokių sprendimų.

26

2013 m. vasario 18 d. sprendimais minėtas teismas patenkino ieškinius ir panaikino ginčijamus sprendimus, motyvuodamas tuo, kad AGCM neturėjo atitinkamos kompetencijos. Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į specialiosios taisyklės principą, numatytą Vartotojų kodekso 19 straipsnio 3 dalyje ir Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalyje, ir į tai, kad nagrinėjama veikla reglamentuojama konkrečiais teisės aktais, pagal kuriuos AGCom suteikiami išimtiniai tyrimo, draudimo ir sankcijų skyrimo įgaliojimai elektroninių ryšių paslaugų sektoriuje, bendrosios teisės normos, susijusios su nesąžininga komercine veikla, šiuo atveju Vartotojų kodekso 24, 25 straipsniai ir 26 straipsnio 1 dalies f punktas, netaikomos, todėl AGCM neturėjo kompetencijos skirti sankcijų už nagrinėjamą veiklą.

27

AGCM šiuos sprendimus apskundė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija), visų pirma tvirtindama, kad specialiosios taisyklės principas turėtų būti suprantamas taip, kad specialiosios teisės normos gali būti taikomos tik tuo atveju, jeigu jos nukrypsta nuo bendrųjų teisės normų ir jei šios specialiosios teisės normos apima konkrečius nesąžiningos komercinės veiklos aspektus, kai jomis reglamentuojamos aplinkybės yra analogiškos reglamentuojamoms bendrosiomis teisės normomis, tačiau skiriasi tam tikru aspektu, dėl kurio tampa specialiosiomis.

28

Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) šeštoji kolegija nusprendė perduoti Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) plenarinėje sesijoje svarstyti preliminarius klausimus, iš esmės susijusius su Vartotojų kodekso 27 straipsnio 1bis dalies aiškinimu. Ji būtent siekė išsiaiškinti, ar ši nuostata turi būti laikoma norma, pagal kurią AGCM suteikiama išskirtinė kompetencija spręsti su nesąžininga komercine veikla susijusius klausimus, net jei nagrinėjamas elgesys patenka į specialiųjų sektoriaus teisės normų, kylančių iš Sąjungos teisės, taikymo sritį.

29

2016 m. vasario 9 d. plenarinėje sesijoje priimtuose sprendimuose Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) iš esmės nurodė, kad kompetencija skirti sankcijas už „bet kuriomis aplinkybėmis agresyvią komercinę veiklą“ priklauso AGCM pagal specialiosios taisyklės principą, numatytą Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalyje, taigi taip pat ir elektroninių ryšių sektoriuje. Šio klausimu ji pažymėjo, kad nors kompetenciją spręsti su informavimo pareigų pažeidimais susijusius klausimus turi AGCom, nagrinėjamu atveju toks pažeidimas reiškia agresyvią komercinę veiklą, nes dėl jos apribojama, net panaikinama, paslaugų gavėjo pasirinkimo laisvė, susijusi su iš anksto įdiegtų paslaugų naudojimu ir mokesčiu už jas; dėl to gali būti laikoma, kad vykdant šią veiklą reikalaujama nedelsiant sumokėti ar atidėto mokėjimo už produktus, kurių vartotojas neužsisakė.

30

Teismas savo poziciją taip pat grindė pažeidimo nagrinėjimo procedūra, kurią Europos Komisija pradėjo prieš Italijos Respubliką. Per šią procedūrą šiai valstybei narei priekaištauta, kad ji savo nacionalinėje teisėje neteisingai taikė Direktyvoje 2005/29 įtvirtintą specialiosios taisyklės principą, kuriuo reglamentuojamas bendro pobūdžio teisės normų ir specialių sektoriaus teisės normų taikymas, ir pirmiausia, kad neperkėlė šios direktyvos į elektroninių ryšių sektorių.

31

Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) šeštajai kolegijai vis dėlto kyla klausimas, ar Vartotojų kodekso 27 straipsnio 1bis dalis, kaip ją aiškina Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) plenarinė sesija, atitinka Sąjungos teisę.

32

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad kompetentingos institucijos skirti sankciją nustatymas priklauso nuo aplinkybės, ar nagrinėjami veiksmai gali būti priskiriami prie „agresyvios komercinės veiklos“, ar prie „bet kuriomis aplinkybėmis agresyvios komercinės veiklos“. Šiuo klausimu šis teismas pažymi, kad faktinė aplinkybė, dėl kurios kaltinamos aptariamos bendrovės, yra ta, kad jos tinkamai neinformavo vartotojų. Išvada dėl „agresyvios komercinės veiklos“ ar „bet kuriomis aplinkybėmis agresyvios komercinės veiklos“, kaip tai suprantama pagal Vartotojų kodekso 24, 25 straipsnius ir 26 straipsnio 1 dalies f punktą, pagrįsta logika, kad toks neinformavimas apie SIM kortelėse iš anksto įdiegtas paslaugas galėjo gerokai apriboti vidutinio vartotojo sąmoningo pasirinkimo laisvę ar elgesį, atsižvelgiant į su šiomis SIM kortelėmis susietas paslaugas, ir aplinkybe, kad minėtas neinformavimas neatitiko profesinio atidumo lygio, kurio gali būti reikalaujama iš telefoninio ryšio operatorių, atsižvelgiant į prekybininkų ir vartotojų santykiams būdingą asimetriją.

33

Šis teismas taip pat pažymi, kad sektoriaus teisės normose, įtvirtintose Elektroninių ryšių kodekse, nustatytos tam tikros nuostatos dėl vartotojų apsaugos konkrečiame elektroninių ryšių sektoriuje, pagal kurias AGCom suteikiama atitinkama reglamentavimo ir represinė kompetencija ir, be kita ko, numatyta sankcija už operatorių padarytus tam tikrų pareigų informuoti vartotojus, susijusių su paslaugų teikimu, pažeidimus.

34

Šiomis aplinkybėmis Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylų nagrinėjimą bylose C‑54/17 ir C‑55/17 ir pateikti Teisingumo Teismui taip suformuluotus prejudicinius klausimus:

35

2017 m. vasario 23 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑54/17 ir C‑55/17 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.

36

Pirmiausia pažymėtina, kad iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamą telekomunikacijų operatorių elgesį sudaro prekyba SIM kortelėmis su iš anksto įdiegtomis ir aktyvuotomis interneto ir atsakinėjimo į telefono skambučius paslaugomis, už kurias iš vartotojo reikalauta sumokėti, jeigu jos nebuvo deaktyvuotos jam aiškiai to paprašius, kai vartotojas nebuvo iš anksto tinkamai informuotas apie tai, kad šios paslaugos iš anksto įdiegtos ir aktyvuotos, taip pat apie jų kainas.

37

Iš šios nutarties taip pat matyti, kad nuo tada, kai pirmą kartą tos SIM kortelės įdedamos į mobilųjį telefoną ar bet kurį kitą aparatą, leidžiantį naudotis internetu, net gali kilti prisijungimų galimybė be naudotojo žinios, be kita ko, per vadinamąsias „always on“ (visada aktyvuotas) programėles. Be to, iš AGCM sprendimų, dėl kurių kilo ginčai pagrindinėse bylose, matyti, kad būtent gavusi vartotojų, kurių pareikalauta sumokėti mokesčius už prisijungimus, atliktus be jų žinios, ir už paslaugas, kurių neužsakė, skundus AGCM pradėjo procedūrą, kurią vykdant skirtos šiose bylose ginčijamos sankcijos.

38

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad pirmuoju ir antruoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar sąvoka „agresyvi komercinė veikla“, numatyta Direktyvos 2005/29 8 ir 9 straipsniuose, arba sąvoka „neužsakytų prekių ar paslaugų pardavinėjimas“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos I priedo 29 punktą, turi būti aiškinamos taip, kad jos apima tokį elgesį, kaip nagrinėjamas pagrindinėse bylose, kai telekomunikacijų operatoriaus prekiauja SIM kortelėmis su iš anksto įdiegtomis ir aktyvuotomis tam tikromis paslaugomis, kaip antai interneto ir atsakinėjimo į telefono skambučius paslaugomis, prieš tai tinkamai nepranešęs vartotojui apie tokį išankstinį įdiegimą, aktyvavimą ir mokestį už šias paslaugas.

39

Šiuo klausimu visų pirma pažymėtina, kad neginčijama, jog ginčai pagrindinėse bylose susiję su bendrovių komercine veikla vartotojų atžvilgiu, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2005/29 2 straipsnio d punktą, ir kad nagrinėjamos paslaugos patenka į sąvoką „produktas“, kaip ji apibrėžta šio 2 straipsnio c punkte. Siekiant atsakyti į pirmąjį ir antrąjį klausimus, reikia nustatyti, ar toks elgesys, kaip nagrinėjamas pagrindinėse bylose, patenka į sąvoką „nesąžininga komercinė veikla“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2005/29 5 straipsnį.

40

Šio 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kriterijai, leidžiantys nustatyti, ar komercinė veikla yra nesąžininga, o jo 4 dalyje numatyta, kad nesąžininga visų pirma laikoma komercinė veikla, kuri yra „klaidinanti“, kaip nurodyta šios direktyvos 6 ir 7 straipsniuose, ir „agresyvi“, kaip nustatyta minėtos direktyvos 8 ir 9 straipsniuose. Direktyvos 2005/29 5 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, numatyta, kad tos pačios direktyvos I priede pateikiamas sąrašas komercinės veiklos rūšių, kurios bet kuriomis aplinkybėmis laikomos nesąžiningomis. Šiuo klausimu Direktyvos 2005/29 17 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad priede išvardytos veiklos rūšys laikomos nesąžiningomis, nevertinant kiekvieno konkretaus atvejo pagal minėtos direktyvos 5–9 straipsnių nuostatas (šiuo klausimu taip pat žr. 2016 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Deroo-Blanquart, C‑310/15, EU:C:2016:633, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

41

Taigi kyla klausimas, ar toks elgesys, kaip nagrinėjamas pagrindinėse bylose, patenka į minėtame I priede, būtent jo 29 punkte, išvardytas komercinės veiklos rūšis.

42

Direktyvos 2005/29 I priedo 29 punkte numatyta, kad „[r]eikalavimas nedelsiant sumokėti ar atidėto mokėjimo reikalavimas už prekybininko pateiktus produktus <…>, kai vartotojas jų neužsakė (neužsakytų prekių ar paslaugų pardavinėjimas)“ būtent patenka į agresyvios komercinės veiklos kategoriją.

43

Taigi, tokia situacija, kai prekybininkas reikalauja iš vartotojo sumokėti už prekę ar paslaugą, kuri buvo pateikta šiam jos neužsakius, yra būtent „neužsakytų prekių ar paslaugų pardavinėjimas“, kaip jis suprantamas pagal šį 29 punktą.

44

Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad nėra ginčijamas nei pagrindinėse bylose nagrinėjamų paslaugų suteikimas, nei mokesčio už jas įtraukimas į sąskaitas, taigi, prekybininko reikalavimas sumokėti, atsakant į pirmąjį ir antrąjį klausimus pakanka nustatyti, ar gali būti laikoma, kad vartotojas neužsakė nagrinėjamų teikimo paslaugų.

45

Šiuo klausimu primintina, kad Direktyvos 2005/29 8 straipsnyje sąvoka „agresyvi komercinė veikla“ apibrėžiama visų pirma remiantis tuo, kad ja gerokai apribojama ar gali būti apribota vidutinio vartotojo pasirinkimo laisvė ar elgesys produkto atžvilgiu. Vadinasi, paslauga turi būti užsakoma vartotojui laisvai pasirenkant. Tai visų pirma reiškia, kad prekybininko vartotojui perduota informacija turi būti aiški ir tinkama (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2012 m. spalio 18 d. Sprendimo Purely Creative ir kt., C‑428/11, EU:C:2012:651, 53 punktą).

46

Taip pat reikėtų priminti, kad iki sutarties sudarymo pateikta informacija apie sutarties sąlygas ir jos sudarymo pasekmes vartotojui yra ypač svarbi (2016 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Deroo-Blanquart, C‑310/15, EU:C:2016:633, 40 punktą ir jame nurodyta jurisprudencija).

47

Be to, kadangi kaina iš esmės yra lemiamas veiksnys vartotojo sąmonėje, kai šis turi priimti sprendimą dėl sandorio, ji turi būti laikoma informacija, būtina tam, kad vartotojas galėtų priimti tokį informacija paremtą sprendimą (2016 m. spalio 26 d. Sprendimo Canal Digital Danmark, C‑611/14, EU:C:2016:800, 55 punktas).

48

Šiuo atveju atrodo, kad nagrinėjamos paslaugos iš anksto įdiegtos ir aktyvuotos SIM kortelėse prieš tai tinkamai nepranešus vartotojui ir kad iš anksto nebuvo pranešta apie naudojimosi šiomis paslaugomis kainas, tačiau tai patikrinti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai vartotojui nebuvo pranešta apie nagrinėjamų paslaugų kainas ir net apie tai, kad šios paslaugos iš anksto įdiegtos ir aktyvuotos jo įsigytoje SIM kortelėje, negalima laikyti, kad jis laisvai pasirinko gauti tokias paslaugas.

49

Nesvarbu tai, ar tam tikrais atvejais naudojantis pagrindinėse bylose nagrinėjamomis paslaugomis reikėjo sąmoningų vartotojo veiksmų. Iš tiesų, jei nėra tinkamos informacijos, susijusios su interneto ir atsakinėjimo į telefono skambučius paslaugomis, tokie veiksmai negali būti laikomi įrodančiais laisvą šių paslaugų teikimo pasirinkimą. Be to, dėl teikiamų interneto paslaugų galėjo būti atliekami prisijungimai be vartotojo žinios, už kuriuos, šiam nežinant, buvo skaičiuojamas mokestis.

50

Taip pat neturi reikšmės tai, ar vartotojas turėjo galimybę paprašyti atitinkamų telekomunikacijų operatorių deaktyvuoti nagrinėjamas paslaugas SIM kortelėje arba, pakeisdamas nustatymus savo aparate, galėjo pats tai padaryti. Iš tiesų, viena vertus, jei operatorius vartotojui nepateikia aiškios ir tinkamos informacijos apie iš anksto įdiegtas ir aktyvuotas paslaugas ar jų kainas prieš šiam įsigyjant nagrinėjamą SIM kortelę, mažai tikėtina, kad vartotojui iš tikrųjų sudaryta tokia galimybė bent iki tol, kol jam pateikiama sąskaita už tas paslaugas, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

51

Kita vertus, reikia priminti, kad, aiškinant Direktyvą 2005/29, vartotojo sąvoka ypač svarbi. Šioje direktyvoje kaip vertinimo kriterijus pasirinktas vidutinis vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius (2011 m. gegužės 12 d. Sprendimo Ving Sverige, C‑122/10, EU:C:2011:299, 22 punktas).

52

Pažymėtina, jog nėra akivaizdu, kad vidutinis SIM kortelės pirkėjas galėtų suvokti, jog įsigyja kortelę su iš anksto įdiegtomis ir aktyvuotomis atsakinėjimo į telefono skambučius ir interneto paslaugomis, už kurias gali būti skaičiuojamas papildomas mokestis; arba kad įdėjus kortelę į telefoną ar bet kurį kitą aparatą, leidžiantį naudotis internetu, programėlės ar aparatas gali patys prisijungti prie interneto; arba kad jis turi pakankamai techninių žinių, kad galėtų pats pakeisti reikiamus nustatymus, siekdamas deaktyvuoti šias paslaugas ar automatinius prisijungimus savo aparate. Vis dėlto, vadovaujantis šia 18 konstatuojamąja dalimi, vidutiniam vartotojui būdingą reakciją tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėse bylose, turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

53

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad sąvoka „neužsakytų prekių ar paslaugų pardavinėjimas“, kaip ji apibrėžta Direktyvos 2005/29 I priedo 29 punkte, turi būti aiškinama kaip apimanti tokį elgesį, kaip nagrinėjamas pagrindinėse bylose, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

54

Be to, ankstesniame punkte pateiktą aiškinimą patvirtina Direktyva 2005/29 siekiamas tikslas. Iš tiesų pagal šios direktyvos 1 straipsnį ja visų pirma siekiama užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį. Šis tikslas, kuriuo siekiama visapusiškai apsaugoti vartotojus nuo nesąžiningos komercinės veiklos, pagrįstas aplinkybe, kad, palyginti su prekybininko, vartotojo padėtis yra nepalankesnė, visų pirma kiek tai susiję su turimos informacijos kiekiu (šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 16 d. Sprendimo UPC Magyarország, C‑388/13, EU:C:2015:225, 53 punktą). Taigi tokioje techninėje srityje, kaip elektroniniai ryšiai mobiliajame telefone, negalima paneigti didelės šių šalių turimos informacijos ir techninių įgūdžių asimetrijos.

55

Šiomis aplinkybėmis nebūtina nagrinėti veiklos atsižvelgiant į Direktyvos 2005/29 8 ir 9 straipsnius.

56

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti, kad sąvoka „neužsakytų prekių ar paslaugų pardavinėjimas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 I priedo 29 punktą, aiškintina kaip apimanti – o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas – tokį elgesį, kaip nagrinėjamas pagrindinėse bylose, kai telekomunikacijų operatorius prekiauja SIM kortelėmis, į kurias iš anksto įdiegtos ir aktyvuotos tam tikros paslaugos, kaip antai interneto ir atsakinėjimo į telefono skambučius, prieš tai tinkamai nepranešęs vartotojui apie tokį išankstinį įdiegimą ar aktyvavimą ir šių paslaugų kainas.

57

Atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį ir antrąjį klausimus, reikia konstatuoti, kad trečiuoju–šeštuoju klausimais, kuriuos būtina nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos veikla, kai teikiamos neužsakytos prekės ar paslaugos, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 I priedo 29 punktą, turi būti vertinama atsižvelgiant į šios direktyvos nuostatas, todėl pagal šį reglamentavimą NRI, kaip ji suprantama pagal Pagrindų direktyvą, neturi kompetencijos skirti sankcijų už tokį elgesį.

58

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalyje numatyta: jei šios direktyvos nuostatos prieštarauja kitoms Sąjungos taisyklėms, reglamentuojančioms konkrečius nesąžiningos komercinės veiklos aspektus, pastarosios turi viršenybę ir taikomos šiems konkretiems aspektams. Todėl, remiantis šios direktyvos 10 konstatuojamąja dalimi, direktyva taikoma tik tais atvejais, kai nėra konkrečių Sąjungos teisės nuostatų, reglamentuojančių konkrečius nesąžiningos komercinės veiklos aspektus (žr., be kita ko, 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Abcur, C‑544/13 ir C‑545/13, EU:C:2015:481, 79 punktą).

59

Šioje nuostatoje aiškiai reglamentuojamas ES, o ne nacionalinių taisyklių prieštaravimas.

60

Kiek tai susiję su sąvoka „prieštarauja“, kaip savo išvados 124 ir 126 punktuose nurodė generalinis advokatas, ji reiškia santykį tarp atitinkamų nuostatų, kurios ne tik paprasčiausiai skiriasi ar yra nevienodos, bet jų skirtumo neįmanoma panaikinti taikant įtraukią formuluotę, dėl kurios abi šios nuostatos galėtų koegzistuoti ir nereikėtų jų paneigti.

61

Taigi prieštaravimai, kokie numatyti Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalyje, kyla tik tada, kai pagal kitas nei pateiktos šioje direktyvoje nuostatas, kuriomis reglamentuojami konkretūs nesąžiningos komercinės veiklos aspektai, prekybininkams, nepaliekant jokios diskrecijos, nustatomos pareigos, nesuderinamos su nustatytomis Direktyvoje 2005/29.

62

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia patikrinti, ar ES teisė elektroninių ryšių sektoriuje, visų pirma Universaliųjų paslaugų direktyva ir Pagrindų direktyva, dėl kurių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui pateikė klausimus, reglamentuoja konkrečius nesąžiningos komercinės veiklos aspektus, kaip antai neužsakytų prekių ar paslaugų pardavimą, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2005/29 I priedo 29 punktą.

63

Šiuo klausimu pažymėtina, kad, remiantis Universaliųjų paslaugų direktyvos 1 straipsnio 1 dalimi, ji pagal Pagrindų direktyvą skirta elektroninių ryšių tinklams ir paslaugoms teikti galutiniams paslaugų gavėjams. Ja siekiama užtikrinti galimybę visoje Sąjungoje gauti kokybiškas paslaugas, prieinamas viešai dėl veiksmingos konkurencijos ir realaus pasirinkimo, ir reglamentuoti tokius atvejus, kai galutinių paslaugų gavėjų poreikiai rinkoje nėra pakankamai tenkinami. Universaliųjų paslaugų direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad joje nustatomos galutinių paslaugų gavėjų teisės ir viešai prieinamus elektroninių ryšių tinklus ir atitinkamas paslaugas teikiančių įmonių pareigos.

64

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad nors vykdydamos savo funkcijas NRI pagal Pagrindų direktyvos 8 straipsnio 4 dalies b punktą privalo rūpintis Sąjungos piliečių interesais, užtikrindamos aukšto lygio vartotojų apsaugą, Pagrindų ir Universaliųjų paslaugų direktyvose nenumatyta visiško su vartotojų apsauga susijusių aspektų suderinimo (2016 m. balandžio 14 d. Sprendimo Polkomtel, C‑397/14, EU:C:2016:256, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

65

Kiek tai susiję su šia apsauga, Universaliųjų paslaugų direktyvos 20 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad valstybės narės užtikrina, jog užsisakydami paslaugas, dėl kurių suteikiamas prisijungimas prie viešojo ryšių tinklo, ir (arba) viešąsias elektroninių ryšių paslaugas, vartotojai ir kiti jų pageidaujantys galutiniai paslaugų gavėjai turėtų teisę sudaryti sutartį su įmone ar įmonėmis, teikiančiomis tokį prisijungimą ir (arba) paslaugas. Šioje nuostatoje išvardijami elementai, kurie turi būti aiškiai, išsamiai ir paprastai nurodyti sutartyje.

66

Vis dėlto, nors pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 20 straipsnio 1 dalį elektroninių ryšių sektoriuje reikalaujama, kad paslaugų teikėjas sutartyje pateiktų tam tikrą informaciją, nei šioje, nei jokioje kitoje šios direktyvos nuostatoje nenustatytos taisyklės, reglamentuojančios konkrečius nesąžiningos komercinės veiklos aspektus, kaip antai neužsakytų prekių ar paslaugų pardavimą, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2005/29 I priedo 29 punktą.

67

Be to, pažymėtina, kad Universaliųjų paslaugų direktyvos 1 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad, kiek tai susiję su galutinių paslaugos gavėjų apsauga, šios direktyvos nuostatos taikomos nepažeidžiant nei Sąjungos taisyklių, susijusių su vartotojų apsauga, nei nacionalinių taisyklių, suderintų su Sąjungos teise. Kaip matyti iš žodžių junginio „nepažeidžiant [Sąjungos] vartotojų apsaugos taisyklių“, Universaliųjų paslaugų direktyvos nuostatos neturi įtakos Direktyvos 2005/29 taikymui.

68

Remiantis tuo darytina išvada, kad nėra jokio prieštaravimo tarp Direktyvos 2005/29 nuostatų ir Universaliųjų paslaugų direktyvoje įtvirtintų taisyklių, susijusių su galutinių paslaugų gavėjų teisėmis.

69

Taigi tokiomis aplinkybėmis, kaip susiklostė pagrindinėse bylose, taikomos atitinkamos Direktyvos 2005/29 nuostatos.

70

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį–šeštąjį klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalis aiškintina kaip nedraudžianti nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos neužsakytų prekių ar paslaugų pardavimas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2005/29 I priedo 29 punktą, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėse bylose, turi būti vertinamas atsižvelgiant į šios direktyvos nuostatas. Todėl pagal šiuos teisės aktus NRI, kaip ji suprantama pagal Pagrindų direktyvą, nekompetentinga taikyti sankcijų už tokį elgesį.

71

Septintuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 4 dalis, Universaliųjų paslaugų direktyvos 20 ir 21 straipsniai ir Pagrindų direktyvos 3 ir 4 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos, kai reglamentuojamame sektoriuje taikomos sektoriaus vartotojų teisių apsaugos taisyklės ir kai šiame sektoriuje įgyvendinamas elgesys, patenkantis į sąvokas „agresyvi komercinė veikla“ arba „bet kuriomis aplinkybėmis agresyvi komercinė veikla“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/29, ši direktyva turi būti taikoma visais atvejais, net jei tokiu sektoriaus reguliavimu išsamiai reglamentuojama ši komercinė veikla.

72

Akivaizdu, kad septintasis prejudicinis klausimas grindžiamas prielaida, jog Universaliųjų paslaugų direktyva ir Pagrindų direktyva išsamiai reglamentuojama vartotojų apsauga elektroninių ryšių sektoriuje, visų pirma elgesys, patenkantis į sąvoką „agresyvi komercinė veikla“ arba „bet kuriuo atveju agresyvi komercinė veikla“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/29.

73

Vis dėlto, kaip matyti iš trečiojo–šeštojo klausimų analizės, pateiktos šio sprendimo 57–70 punktuose, ši prielaida yra klaidinga. Šiomis aplinkybėmis nėra pagrindo atsakyti į septintąjį klausimą.

74

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: