TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2018 m. balandžio 26 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Savitarpio pagalba vykdant reikalavimus – Direktyva 2010/24/ES – 14 straipsnis – Teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 47 straipsnis – Institucijos, į kurią kreipiamasi, galimybė atsisakyti teikti pagalbą vykdant reikalavimą, motyvuojant tuo, kad jis nėra tinkamai pagrįstas“

Byloje C‑34/17

dėl High Court (Aukštasis Teismas, Airija) 2017 m. sausio 16 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2017 m. sausio 24 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Eamonn Donnellan

prieš

The Revenue Commissioners

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Ilešič (pranešėjas), teisėjai A. Rosas, C. Toader, A. Prechal, ir E. Jarašiūnas,

generalinis advokatas E. Tanchev,

posėdžio sekretorius I. Illéssy, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. sausio 18 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–	E. Donnellan, atstovaujamo solisitorių L. Glennon ir E. Silke, SC P. McGarry ir baristerio R. Maguire,

–	the Revenue Commissioners, atstovaujamų solisitorės M.‑C. Maney, SC N. Travers, BL B. Ó Floinn ir advocate M. Corry,

–	Graikijos vyriausybės, atstovaujamos E. Tsaousi, M. Tassopoulou ir K. Georgiadis,

–	Europos Komisijos, atstovaujamos M. Wilderspin, H. Krämer ir F. Tomat,

susipažinęs su 2018 m. kovo 8 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2010 m. kovo 16 d. Tarybos direktyvos 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (OL L 84, 2010, p. 1 ir klaidų ištaisymas OL L 357, 2016, p. 17), 14 straipsnio 1 ir 2 dalių išaiškinimo.

2	Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Eamonn Donnellan ir The Revenue Commissioners (toliau – Commissioners) ginčą dėl skolos, kurią sudaro, pirma, bauda, E. Donnellan skirta Graikijos muitinės, ir, antra, su šia bauda susiję delspinigiai ir išlaidos ar nuobaudos.

Teisinis pagrindas

Direktyva 2010/24

Direktyva 2010/24 priimta remiantis EB 113 ir EB 115 straipsniais. Jos 1, 7, 17, 20 ir 21 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

„1)	Valstybių narių savitarpio pagalba vykdant jų tarpusavio ir Sąjungos reikalavimus, susijusius su tam tikrais mokesčiais ir kitomis priemonėmis, prisideda prie tinkamo vidaus rinkos veikimo. <…>

<…>

Savitarpio pagalba gali būti teikiama tokiu būdu: institucija, į kurią kreipiamasi, gali suteikti prašančiajai institucijai informaciją, kurios šiai reikia reikalavimams, atsirandantiems prašančiojoje valstybėje narėje, vykdyti ir pranešti skolininkui apie visus dokumentus, susijusius su tokiais prašančiosios valstybės narės reikalavimais. Prašančiosios institucijos prašymu institucija, į kurią kreipiamasi, taip pat gali vykdyti reikalavimus, atsirandančius prašančiojoje valstybėje narėje, arba imtis prevencinių priemonių šių reikalavimų vykdymui garantuoti.

<…>

17)	Ši direktyva neturėtų trukdyti vykdyti bet kokios prievolės teikti didesnės apimties pagalbą, numatytą pagal dvišalius ar daugiašalius susitarimus arba nustatytą tvarką.

<…>

20)	Kadangi šios direktyvos tikslų, t. y. nustatyti vienodą pagalbos reikalavimams vidaus rinkoje vykdyti sistemą, valstybės narės negali deramai pasiekti ir <…> tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi <…> subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones.

21)	Šioje direktyvoje gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje.“

4	Šios direktyvos 1 straipsnyje „Dalykas“ nurodyta, kad direktyvoje „nustatomos taisyklės, kuriomis vadovaudamosi valstybės narės turi teikti pagalbą valstybėje narėje vykdant 2 straipsnyje nurodytus reikalavimus, atsirandančius kitoje valstybėje narėje“.

Tos pačios direktyvos 2 straipsnyje „Taikymo sritis“ numatyta:

„1. Ši direktyva taikoma reikalavimams, susijusiems su:

a)	visais bet kokio pobūdžio mokesčiais ir muitais, kuriuos taiko valstybė narė arba jos teritoriniai ar administraciniai padaliniai, įskaitant vietos valdžios institucijas, arba kurie taikomi valstybės narės arba jos padalinių ar Sąjungos vardu;

<…>

2. Ši direktyva taikoma:

administracinėms baudoms, nuobaudoms, mokesčiams ir papildomoms rinkliavoms, kurios susijusios su reikalavimais, kuriems vykdyti gali būti prašoma savitarpio pagalbos pagal 1 dalies nuostatas, ir kurias nustato administracinės institucijos, kompetentingos taikyti atitinkamus mokesčius ar muitus arba vykdyti su jais susijusius administracinius tyrimus, arba kurias patvirtina administracinės ar teisminės įstaigos tų administracinių institucijų prašymu;

<…>

c)	delspinigiams ir išlaidoms, susijusiems su reikalavimais, kuriems vykdyti gali būti prašoma savitarpio pagalbos pagal 1 dalį arba pagal šios dalies a arba b punktą.

<…>“

Direktyvos 2010/24 8 straipsnyje „Prašymas pranešti apie tam tikrus su reikalavimais susijusius dokumentus“ nustatyta:

„1. Prašančiosios institucijos prašymu institucija, į kurią kreipiamasi, praneša adresatui apie visus dokumentus, įskaitant ir teisminio pobūdžio, kuriuos parengia prašančioji valstybė narė ir kurie yra susiję su reikalavimu, kaip nurodyta 2 straipsnyje, arba jo vykdymu.

<…>“

7	Šios direktyvos 10 straipsnio „Prašymas vykdyti reikalavimą“ 1 dalyje numatyta: „Prašančiosios institucijos prašymu institucija, į kurią kreipiamasi, vykdo reikalavimus turėdama dokumentą, kuriuo leidžiama juos vykdyti prašančiojoje valstybėje narėje.“

Tos pačios direktyvos 11 straipsnyje „Prašymui vykdyti reikalavimą taikomos sąlygos“ 1 dalyje nurodyta:

„Prašančioji institucija negali teikti prašymo vykdyti reikalavimą, jeigu reikalavimas ir (arba) dokumentas, kuriuo leidžiama jį vykdyti prašančiojoje valstybėje narėje, yra užginčijami toje valstybėje narėje, išskyrus atvejus, kai taikoma 14 straipsnio 4 dalies trečia pastraipa, ir tol, kol jis yra užginčytas.“

Direktyvos 2010/24 12 straipsnyje „Dokumentas, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, ir kiti pridedami dokumentai“ nustatyta:

„1. Prie prašymo vykdyti reikalavimą pridedamas suvienodintas dokumentas, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi.

Šiame suvienodintame dokumente, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, atspindimas pirminio dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą, esminis turinys, ir jis yra reikalavimo vykdymo ir prevencinių priemonių, kurių imamasi valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, vienintelis pagrindas. Toje valstybėje narėje jis neturi būti kaip nors pripažintas, papildytas ar pakeistas.

Suvienodintame dokumente, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą, nurodoma bent ši informacija:

pirminio dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą, identifikavimui svarbi informacija, reikalavimo apibūdinimas, įskaitant jo pobūdį, laikotarpį, kurį apima reikalavimas, visas vykdymo procesui svarbias datas, reikalavimo sumą ir jos įvairias sudedamąsias dalis, pavyzdžiui, pagrindinę sumą, delspinigius ir pan.;

b)	skolininko vardas bei pavardė (pavadinimas) ir kiti skolininkui identifikuoti svarbūs duomenys;

pavadinimas, adresas ir kiti kontaktiniai duomenys, susiję su:

i)	už reikalavimo nustatymą atsakinga įstaiga, o jei tai kita įstaiga –

ii)	įstaiga, kurioje galima gauti daugiau informacijos apie reikalavimą arba galimybes užginčyti mokėjimo prievolę.

<…>“

Šios direktyvos 13 straipsnyje „Prašymo vykdyti reikalavimą vykdymas“ numatyta:

„1. Kiekvienas reikalavimas, dėl kurio pateiktas prašymas jį vykdyti, laikomas valstybės narės, į kurią kreipiamasi, reikalavimu, kad jį būtų įmanoma vykdyti toje valstybėje narėje, išskyrus atvejus, kai šioje direktyvoje nustatyta kitaip. Institucija, į kurią kreipiamasi, naudojasi įgaliojimais ir taiko procedūras, nustatytus pagal valstybės narės, į kurią kreipiamasi, įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie taikomi reikalavimams, susijusiems su tokiais pat mokesčiais ar muitais arba su panašiais mokesčiais ar muitais, jeigu tokie patys netaikomi, išskyrus atvejus, kai šioje direktyvoje nustatyta kitaip.

<…>

3. Institucija, į kurią kreipiamasi, delspinigius už pavėluotą mokėjimą skaičiuoja nuo prašymo vykdyti reikalavimą gavimo datos pagal valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus.

<…>“

Direktyvos 2010/24 14 straipsnyje „Ginčai“ nurodyta:

„1. Ginčai dėl reikalavimo, pirminio dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą prašančiojoje valstybėje narėje, arba suvienodinto dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, ir ginčai dėl prašančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos pateikto pranešimo galiojimo priklauso prašančiosios valstybės narės kompetentingų įstaigų kompetencijai. Jeigu vykstant reikalavimo vykdymo procedūrai suinteresuotoji šalis užginčija reikalavimą, pirminį dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą prašančiojoje valstybėje narėje, arba suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, institucija, į kurią kreipiamasi, tai šaliai praneša, kad ji turi pareikšti tokį ieškinį prašančiosios valstybės narės kompetentingoje įstaigoje pagal toje valstybėje narėje galiojančius teisės aktus.

2. Ginčai dėl vykdymo priemonių, kurių imamasi valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, arba dėl valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kompetentingos institucijos pateikto pranešimo galiojimo pateikiami nagrinėti tos valstybės narės kompetentingai įstaigai pagal toje valstybėje narėje galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus.

3. Jeigu 1 dalyje nurodytas ieškinys pareiškiamas prašančiosios valstybės narės kompetentingoje įstaigoje, prašančioji institucija praneša apie tai institucijai, į kurią kreipiamasi, ir nurodo, kiek reikalavimas neginčijamas.

4. Iškart gavusi 3 dalyje nurodytą informaciją, – arba iš prašančiosios institucijos, arba iš suinteresuotosios šalies, – institucija, į kurią kreipiamasi, sustabdo vykdymo procedūrą, kiek tai yra susiję su ginčijama reikalavimo dalimi, kol šiuo klausimu kompetentinga įstaiga priims sprendimą, nebent prašančioji institucija pagal šios dalies trečią pastraipą prašytų kitaip.

Prašančiosios institucijos prašymu arba kitais atvejais, jei institucija, į kurią kreipiamasi, mano, kad tai būtina, <…> institucija, į kurią kreipiamasi, gali imtis prevencinių priemonių reikalavimo vykdymui garantuoti, jeigu tokių priemonių galima imtis vadovaujantis valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, galiojančiais įstatymais arba kitais teisės aktais.

Prašančioji institucija, laikydamasi prašančiojoje valstybėje narėje galiojančių įstatymų, kitų teisės aktų ir administracinės praktikos, gali prašyti institucijos, į kurią kreipiamasi, įvykdyti užginčytą reikalavimą arba užginčytą reikalavimo dalį, jeigu tai leidžiama pagal atitinkamus valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, galiojančius įstatymus, kitus teisės aktus ir administracinę praktiką. Kiekvienas toks prašymas turi būti pagrįstas. Jeigu užginčijimo rezultatas vėliau yra palankus skolininkui, prašančioji institucija turi atlyginti visas išreikalautas sumas ir sumokėti visą mokėtiną kompensaciją pagal valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, galiojančius teisės aktus.

<…>“

12	Pagal šios direktyvos 28 straipsnį ne vėliau kaip iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybės narės turėjo priimti ir paskelbti įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos, ir taikytas tas nuostatas nuo 2012 m. sausio 1 d.

13	Direktyvos 2010/24 29 straipsniu nuo 2012 m. sausio 1 d. panaikinta 2008 m. gegužės 26 d. Europos Tarybos direktyva 2008/55/EB dėl savitarpio pagalbos, vykdant reikalavimus, susijusius su tam tikromis įmokomis, tam tikrais muitais, mokesčiais ir kitomis priemonėmis (OL L 150, 2008, p. 28).

14	Direktyva 2008/55 buvo kodifikuota 1976 m. kovo 15 d. Tarybos direktyva 76/308/EEB dėl savitarpio paramos patenkinant pretenzijas, susijusias su tam tikromis rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis priemonėmis (OL L 73, 1976, p. 18), ir ją iš dalies keičiančiais teisės aktais.

Įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 1189/2011

2011 m. lapkričio 18 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 1189/2011, kuriuo nustatomos išsamios taisyklės, susijusios su tam tikromis Tarybos direktyvos 2010/24 nuostatomis (OL L 302, 2011, p. 16), 15 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Prie prašymų vykdyti reikalavimus arba imtis prevencinių priemonių pridedamas pareiškimas, kad laikomasi Direktyvoje 2010/24/ES nustatytų sąlygų dėl savitarpio pagalbos procedūros inicijavimo.“

Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

16	2002 m. pagal Airijos teisę įsteigta transporto įmonė TLT International Ltd įdarbino Airijos pilietį E. Donnellan kaip sunkiasvorių transporto priemonių vairuotoją.

17	2002 m. liepos mėn. E. Donnellan šios įmonės nurodymu iš Graikijoje įsisteigusio prekiautojo paėmė 23 dėžes-padėklus alyvuogių aliejaus. Su šiomis prekėmis susijusiame važtaraštyje buvo nurodyta, kad jų gavėja – įmonė, kuri eksploatuoja prekybos centrus Airijoje.

18	2002 m. liepos 26 d. E. Donnellan šį važtaraštį pateikė Patrų uosto muitinės tarnybai (Graikija). Tikrindamas minėtas prekes muitinės pareigūnas, be alyvuogių aliejaus rado 171800 kontrabandinių cigarečių pakelių. Tada E. Donnellan buvo sulaikytas, o transporto priemonė ir krovinys – konfiskuoti.

19	2002 m. liepos 29 d. pirmosios instancijos teismas pripažino E. Donnellan kaltu dėl kontrabandos ir dėl fiktyvių mokestinių duomenų pateikimo. Už tai jis buvo atitinkamai nuteistas trejiems metams ir vienų metų laisvės atėmimo bausme. E. Donnellan iškart buvo įkalintas.

20	2002 m. spalio 17 d. E. Donnellan buvo išteisintas apeliacine tvarka dėl abiejų kaltinimų ir nedelsiant paleistas.

21	2009 m. balandžio 27 d. Patrų muitinės tarnyba pateikė nuomonę, kad E. Donnellan reikia skirti 1097505 EUR administracinę nuobaudą, nes 2002 m. liepos mėn. areštuotame krovinyje buvo 171800 kontrabandinių cigarečių pakelių.

22	2009 m. birželio 19 d. Graikijos ambasada Airijoje išsiuntė „Donnellan Eamonn Ballyhaunis, Airija“ registruotą laišką ir nurodė jam kuo greičiau susisiekti su jos tarnybomis tam, kad jis galėtų atvykti pasiimti ir pasirašyti su juo susijusių svarbių dokumentų.

23	2009 m. liepos 15 d. sprendimu, priimtu remiantis 2009 m. balandžio 27 d. pranešimu apie mokėtinus mokesčius, Patrų muitinės tarnyba skyrė E. Donnellan 1097505 EUR baudą. Tą pačią dieną apie šią sankciją buvo paskelbta Graikijos Respublikos oficialiajame leidinyje.

24	2012 m. lapkričio 14 d. Graikijos valdžios institucijos anglų kalba pateikė Commissioners prašymą vykdyti reikalavimą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2010/24 10 straipsnį, susijusį su 1097505 eurų bauda kartu su 384126,76 EUR delspinigiais ir 26340,12 EUR išlaidomis ar nuobaudomis.

Šiame prašyme, be kita ko, kaip pareiškimas, kurio reikalaujama pagal Įgyvendinimo reglamento Nr. 1189/2011 15 straipsnį, kuriuo patvirtinama, kad įvykdytos Direktyvoje 2010/24 nustatytos sąlygos dėl savitarpio pagalbos procedūros inicijavimo, nurodyta tokia informacija:

–	„The claim(s) is (are) not contested“ [„reikalavimas (-ai) nėra užginčytas (-i)“].

–	„The claim(s) may no longer be contested by an administrative appeal/by an appeal to the courts“ [„Reikalavimo (-ų) nebegalima užginčyti administracine tvarka ir (arba) teisme“].

–	„Appropriate recovery procedures have been applied in the State of the applicant authority but will not result in the payment in full of the claim“ [„Taikytos tinkamos reikalavimo vykdymo procedūros institucijos pareiškėjos valstybėje narėje, tačiau nebuvo galima atgauti visų reikalaujamų sumų“].

26	2012 m. lapkričio 15 d. E. Donnellan gavo 2012 m. lapkričio 14 d.Commissioners raštą, jame reikalauta, kad, atsižvelgiant į Graikijos valdžios institucijų prašymą, jis per 30 dienų sumokėtų su juo susijusią 1507971,88 EUR sumą kaip baudą, delspinigius ir nuobaudas ar išlaidas.

Kartu su šiuo raštu jis gavo Direktyvos 2010/24 12 straipsnyje nurodytą „suvienodintą dokumentą“ anglų kalba. Šiame dokumente buvo nuoroda į Patrų muitinės tarnybos sprendimą, o atitinkamas reikalavimas buvo apibūdintas taip: „Multiple duties for illegal cigarette trading“ („įvairios skolos už cigarečių kontrabandą“).

28	Tame pačiame dokumente buvo nurodytas E. Donnellan paso numeris, o suinteresuotojo asmens adresas apibūdintas kaip „known“ (žinomas).

29	2012 m. lapkričio 14 d. gavęs šį raštą E. Donnellan įgaliojo solisitorių gauti papildomos informacijos apie Patrų muitinės tarnybos sprendimą.

30	2014 m. birželio 11 d. E. Donnellan pradėjo procesą High Court (Aukštasis teismas, Airija), siekdamas, kad būtų atšauktas prašymo vykdyti reikalavimą, susijusį su reikalaujamomis sumomis, vykdymas.

31	2014 m. gruodžio 12 d. tas teismas priėmė nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ja sustabdytas šio prašymo vykdymas, kol bus priimtas sprendimas dėl bylos esmės.

32	Commissioners High Court (Aukštasis teismas) nurodė, kad atsižvelgiant tai, jog dėl ginčijamo reikalavimo E. Donnellan nepareiškė ieškinio Graikijoje, jie privalo patenkinti prašymą vykdyti reikalavimą ir tęsti priverstinį jo vykdymo procedūrą.

33	E. Donnellan tvirtina, kad neturėjo galimybės pasinaudoti teise į veiksmingą teisės gynimo priemonę Graikijoje ir kad tokiomis aplinkybėmis Commissioners negali patenkinti prašymo vykdyti reikalavimą.

Šiuo atžvilgiu E. Donnellan prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikė p. Siaperas, Graikijos teisės specialisto, išvadą. Remiantis šia išvada, paskutinė data, kai E. Donnellan galėjo apskųsti Patrų muitinės tarnybos sprendimą, buvo 2009 m. spalio 13 d., t. y. 90 dienų po sankcijos paskelbimo Graikijos Respublikos oficialiajame leidinyje.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš bylos medžiagos dokumentų daro išvadą, pirma, kad 2009 m. birželio 19 d. Graikijos ambasados E. Donnellan skirtas registruotas laiškas jam nebuvo įteiktas, antra, kad apie sprendimą, kuriuo skiriama bauda, jis sužinojo 2012 m. lapkričio 15 d., ir, trečia, kad apie sprendimo turinį ir motyvus jis buvo informuotas tik vėlesniais laiškais, visų pirma 2014 m. kovo 31 d. ir 2015 m. gruodžio 29 d. Graikijos finansų ministerijos raštais.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, iš suformuotos Airijos teismų jurisprudencijos, Airijos Konstitucijos ir Airijos įsipareigojimų pagal 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – EŽTK) matyti, kad joks Airijos teismas negali leisti vykdyti sprendimo, kaip antai nagrinėjamo pagrindinėje byloje, apie kurį nebuvo pranešta ieškovui ir kuris, be to, yra grindžiamas faktais, dėl kurių buvo nustatyta, kad asmuo nekaltas. Tad vykdant tokį sprendimą būtų pažeista Airijos viešoji tvarka.

Nors ir manydamas, kad pagal Direktyvą 2010/24 negalima ginčyti Graikijos valdžios institucijų priimto sprendimo teisėtumo Airijos teismuose, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, remiantis Sąjungos teisės principais, kaip antai nustatytais 2010 m. sausio 14 d. Sprendime Kyrian (C‑233/08, EU:C:2010:11), vis dėlto galima daryti prielaidą, kad išimtinėmis aplinkybėmis jis gali remtis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (toliau – Chartija) tam, kad atsisakytų patenkinti prašymą vykdyti reikalavimą, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje.

Tokiomis aplinkybėmis High Court (Aukštasis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal Direktyvos 2010/24 14 straipsnio 1 ir 2 dalis draudžiama, kad spręsdamas, ar Airijoje vykdytinas 2012 m. lapkričio 14 d. Patrų muitinės tarnybos parengtas „suvienodintas dokumentas, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą“, kai šis dokumentas susijęs su 2009 m. liepos 15 d. už tariamai 2002 m. liepos 26 d. vykdytą kontrabandą skirtomis administracinėmis nuobaudomis ir baudomis, kurių bendra suma siekia 1097505,00 EUR (vėliau ši suma dėl delspinigių ir nuobaudų išaugo iki 1507971,88 EUR), High Court (Aukštasis teismas):

–

Airijos ir Europos Sąjungos piliečiui taikytų, kiek tai susiję su prašymu vykdyti reikalavimą, teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą per pagrįstą laikotarpį (Chartijos 47 straipsnis ir EŽTK 6 ir 13 straipsniai, kurie atitinka Airijos Konstitucijos 34, 38 ir 40.3 straipsniuose nustatytas piliečių teises) tokiu atveju, kai apie vykdomą procedūrą [suinteresuotajam asmeniui] pirmą kartą paaiškinta tik [2015 m. gruodžio 29 d. Graikijos] finansų ministerijos rašte, skirtame Airijos mokesčių administratoriui ir [suinteresuotojo asmens] advokatams Airijoje, pateiktame „neoficialiame vertime“ į anglų kalbą <…>;

–

atsižvelgtų į Direktyvos 2010/24 tikslus teikti savitarpio pagalbą (Direktyvos 2010/24 20 konstatuojamoji dalis) ir laikytis įsipareigojimo teikti didesnės apimties pagalbą pagal EŽTK (Direktyvos 2010/24 17 konstatuojamoji dalis), pavyzdžiui, užtikrinti piliečiams veiksmingą teisinę gynybą pagal Chartijos 47 straipsnį ir EŽTK 13 straipsnį;

–	atsižvelgtų į Sąjungos teisės veiksmingą taikymą Sąjungos piliečiams ir ypač į 2010 m. sausio 14 d. Sprendimo Kyrian, C‑233/08 [EU:C:2010:11] 63 punktą?“

Dėl prejudicinio klausimo

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2010/24 14 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas valstybės narės institucijai draudžiama atsisakyti patenkinti prašymą vykdyti reikalavimą, susijusį su kitoje valstybėje narėje skirta bauda, dėl priežasčių, susijusių su atitinkamo asmens teise į veiksmingą teisinės gynybos priemonę teisme.

Pirmiausia primintina, kad valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principui Sąjungos teisėje tenka esminė svarba, nes jis leidžia sukurti ir išlaikyti erdvę be vidaus sienų. Tarpusavio pasitikėjimo principas reikalauja, kad, ypač kiek tai susiję su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, kiekviena iš šių valstybių manytų, jog, išskyrus atvejus, kai yra išimtinių aplinkybių, visos kitos valstybės narės paiso Sąjungos teisės ir ypač šioje teisėje įtvirtintų pagrindinių teisių (2014 m. gruodžio 18 d. Nuomonės 2/13 (Sąjungos prisijungimas prie EŽTK), EU:C:2014:2454, 191 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Nors Direktyva 2010/24 priklauso ne laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės, bet vidaus rinkos sričiai, ji taip pat grindžiama pirma nurodytu abipusio pasitikėjimo principu. Iš tiesų šioje direktyvoje nustatytos tarpusavio pagalbos sistemos įgyvendinimas priklauso nuo tarp atitinkamų nacionalinių institucijų egzistuojančio pasitikėjimo.

Konkrečiai iš šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalies matyti, kad reikalavimo vykdymas valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, yra pagrįstas „suvienodintu dokumentu“, juo prašančioji institucija perduoda institucijai, į kurią kreipiamasi, duomenis, esančius pirminiame dokumente, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi. Valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, šis suvienodintas dokumentas neturi būti kaip nors pripažintas, papildytas ar pakeistas.

Iš Direktyvos 2010/24 14 straipsnio 1 dalies taip pat matyti, kad ginčijant reikalavimą, šį pirminį dokumentą, suvienodintą dokumentą arba pranešimą, kurį pateikė prašančiosios valstybės narės kompetentinga įstaiga, reikia kreiptis į šios valstybės narės kompetentingas įstaigas, o ne į valstybė narės, į kurią kreipiamasi, institucijas.

44	Direktyvoje 2010/24 valstybės narės, į kurią kreipiamasi, įstaigoms nėra suteikiama teisė vykdyti prašančiosios valstybės narės aktų kontrolės ir šios direktyvos 14 straipsnio 2 dalyje tų įstaigų priežiūros įgaliojimai aiškiai apribojami ta valstybe nare, į kurią kreipiamasi.

Nors reikia pripažinti, kad priemonės, kurių ėmėsi valstybės narės pagal Direktyvoje 2010/24 nustatytos savitarpio pagalbos sistemą, turi atitikti Sąjungos pagrindines teises, įskaitant Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintą teisę į veiksmingą teisinės gynybos priemonę, tai nereiškia, kad prašančiosios valstybė narės aktus turi būti galima ginčyti ir tos valstybės narės teismuose, ir tos valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismuose. Priešingai, ši pagalbos sistema, kiek ji visų pirma pagrįsta savitarpio pasitikėjimo principu, leidžia padidinti teisinį saugumą, kiek tai susiję su valstybės narės, kurioje bus nagrinėjami ginčai, nustatymu, ir taip išvengti forum shopping (pagal analogiją žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo N., S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865, 79 punktą).

Tuo remiantis darytina išvada, kad ieškinys, kurį valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, pareiškia suinteresuotasis asmuo, siekdamas kad nebūtų vykdomas šios valstybės narės kompetentingos institucijos jam skirtas mokėjimo prašymas siekiant įvykdyti prašančioje valstybėje narėje esantį reikalavimą, negali lemti šio skolinio reikalavimo teisėtumo patikrinimo.

Vis dėlto, kaip Teisingumo Teismas jau yra nurodęs, negalima atmesti galimybės, kad institucija, į kurią kreipiamasi, gali išimties tvarka nuspręsti neteikti pagalbos prašančiai institucijai. Taigi, gali, be kita ko, būti atsisakyta vykdyti prašymą išieškoti reikalavimą, jei paaiškėja, kad šis vykdymas gali pažeisti, pavyzdžiui, valstybės narės, kuriai priklauso institucija, į kurią kreipiamasi, viešąją tvarką (dėl Direktyvos 76/308 12 straipsnio, kurį iš esmės atitinka Direktyvos 2010/24 14 straipsnis, žr. 2010 m. sausio 14 d. Sprendimo Kyrian, C‑233/08, EU:C:2010:11, 42 punktą).

Šiuo klausimu svarbu nurodyti, kad pagal Direktyvos 2010/24 13 straipsnio 1 dalį reikalavimas, dėl kurio buvo pateiktas prašymas jį įvykdyti, yra laikomas valstybės narės, į kurią kreipiamasi, reikalavimu, ir ji turi pasinaudoti įgaliojimais ir taikyti procedūras, nustatytus jos įstatymuose ar kituose teisės aktuose, kurie taikomi reikalavimams, susijusiems su tokiais pačiais arba panašiais muitais ar mokesčiais jos teisės sistemoje. Vis dėlto mažai tikėtina, kad valstybė narė, kuriai pateiktas prašymas, įvykdytų dokumentą, leidžiantį įvykdyti tokį patį ar panašų jos reikalavimą, jei tai galėtų pažeisti jos viešąją tvarką (pagal analogiją dėl Direktyvos 76/308 žr. 2010 m. sausio 14 d. Sprendimo Kyrian, C‑233/08, EU:C:2010:11, 43 punktą).

Taigi, būtent Teisingumo Teismas turi nustatyti ribas, kada valstybės narės institucija, taikydama nacionalines koncepcijas, kaip antai susijusias su viešąja tvarka, gali atsisakyti suteikti pagalbą kitai valstybei narei pagal Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytą bendradarbiavimo sistemą (šiuo klausimu žr. 2009 m. balandžio 28 d. Sprendimo Apostolides, C‑420/07, EU:C:2009:271, 56 ir 57 punktus bei 2016 m. gegužės 25 d. Sprendimo Meroni, C‑559/14, EU:C:2016:349, 39 ir 40 punktus).

Be to, iš suformuotos jurisprudencijos išplaukia, kad savitarpio pasitikėjimo principo apribojimus reikia aiškinti griežtai (be kita ko, žr. 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Baláž, C‑60/12, EU:C:2013:733, 29 punktą; 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Diageo Brands, C‑681/13, EU:C:2015:471, 41 punktą; 2016 m. gegužės 25 d. Sprendimo Meroni, C‑559/14, EU:C:2016:349, 38 punktą ir 2018 m. sausio 23 d. Sprendimo Piotrowski, C‑367/16, EU:C:2018:27, 48 punktą).

Šiuo atveju, nepaisant prašyme vykdyti reikalavimą esančio pareiškimo, pagal kurį išieškojimo procedūros buvo taikomos prašančiojoje valstybėje narėje, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aišku, kad tik tą dieną, kai valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kompetentinga institucija perdavė suinteresuotajam asmeniui mokėjimo prašymą kartu su suvienodintu dokumentu, jis sužinojo apie tai, jog prašančiojoje valstybėje narėje prieš kelerius metus jam buvo skirta bauda. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat konstatuoja, kad tik praėjus daug laiko po to, kai suinteresuotasis asmuo sužinojo apie šios baudos egzistavimą, jis gavo tikslesnės informacijos apie sprendimo, kuriuos jam buvo skirta ta bauda, turinį ir motyvus.

Esant tokioms sąlygoms, tas teismas mano, kad atsisakymas patenkinti prašymą vykdyti reikalavimą gali būti pateisintas dėl priežasčių, susijusių su teise į veiksmingą teisinę gynybą ir tuo, kad Airijoje baudos, apie kurią nebuvo pranešta suinteresuotajam asmeniu, išieškojimas prieštarauja viešajai tvarkai.

Siekiant įvertinti, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios nurodytos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, nepažeidžiant savitarpio pasitikėjimo principo, gali būti atsisakyta vykdyti reikalavimą, visų pirma reikia priminti, kad būtent suvienodintas dokumentas, kurį prašančioji institucija adresuoja institucijai, į kurią kreipiamasi, siekiant išieškoti reikalavimą, ir kurį pastaroji perdavė sprendimo, priimto valstybėje narėje, kuriai priklauso prašančioji institucija, adresatui, pagrindžia šį reikalavimą. Šiuo dokumentu, kuriame, kaip buvo priminta šio sprendimo 9 punkte, be kita ko, nurodyti skolos pobūdis ir suma, taip pat suinteresuotojo asmens duomenys, siekiama valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valdžios institucijoms leisti priimti įgyvendinimo priemones ir taip suteikti su reikalavimo vykdymu susijusią pagalbą. Vis dėlto pranešimas apie šį dokumentą, suinteresuotajam asmeniui neperdavus sprendimo, kuriuo skiriama bauda, ir jį pagrindžiančių motyvų, nėra laikomas pranešimu apie šį sprendimą.

Taigi būtina priminti, kad savitarpio pagalbos sistema reikalavimų išieškojimo srityje siekiama, be kita ko, užtikrinti, kad visi dokumentai ir sprendimai, susiję su reikalavimu ar jo išieškojimu, priimti valstybėje narėje, kurioje įsikūrusi prašančioji institucija, bus veiksmingai įteikti (dėl Direktyvos 76/308 žr. 2010 m. sausio 14 d. Sprendimo Kyrian, C‑233/08, EU:C:2010:11, 57 punktą). Šiuo klausimu Direktyvos 2010/24 8 straipsnyje institucijai, parengusiai reikalavimą, numatyta galimybė kreiptis į suinteresuotojo asmens gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingą instituciją ir prašyti pagalbos pranešant apie dokumentus, susijusius su šiuo reikalavimu.

Galiausiai reikia pažymėti, jog tam, kad dėl nepalankaus sprendimo galėtų pasinaudoti teise į veiksmingą teisinę gynybą, kaip tai suprantama pagal Chartijos 47 straipsnį, suinteresuotasis asmuo turi sužinoti dėl jo priimto sprendimo motyvus arba perskaitęs patį sprendimą, arba jo prašymu pranešus jam šiuos motyvus tam, kad galėtų apginti savo teises kuo geresnėmis sąlygomis, ir susipažinęs su visa informacija nuspręsti, ar tikslinga kreiptis į kompetentingą teismą (2013 m. birželio 4 d. Sprendimo ZZ, C‑300/11, EU:C:2013:363, 53 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Aplinkybėmis, kurias nustatė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pagrindinėje byloje, suinteresuotajam asmeniui taikoma Direktyvoje 2010/24 numatyta prašymo išieškoti reikalavimą vykdymo procedūra, nepaisant to, kad apie ginčijamą baudą jam nebuvo pranešta. Tad suinteresuotasis asmuo atsiduria tokioje situacijoje, kai institucija, į kurią kreipiamasi, iš jo reikalauja šios baudos sumos, pridėjus palūkanas ir išlaidas, nurodytas šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies c punkte, taip pat delspinigius, numatytus šios direktyvos 13 straipsnio 3 dalyje, nors jis – kadangi neturėjo pakankamai žinių apie sprendimo, kuriuo skirta bauda, turinį ir motyvus – net negalėjo jo ginčyti valstybėje narėje, kurioje yra prašančioji institucija.

Kaip iš esmės pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 70 punkte, situacija, kai prašančioji institucija prašo įvykdyti reikalavimą, pagrįstą sprendimu, apie kurį suinteresuotajam asmeniui nebuvo pranešta, neatitinka prašymui vykdyti reikalavimą taikomos sąlygos, nustatytos Direktyvos 2010/24 11 straipsnio 1 dalyje. Iš tiesų, kadangi pagal šią nuostatą prašymas vykdyti reikalavimą negali būti pateiktas, kol reikalavimas ir (arba) dokumentas, leidžiantis vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje yra ginčijami šioje valstybėje narėje, tokio prašymo taip pat negalima pateikti, jeigu suinteresuotasis asmuo nebuvo informuotas apie tokį skolinį reikalavimą, nes ši informacija yra būtina tam, kad jį būtų galima užginčyti.

Šį aiškinimą, be to, patvirtina Chartijos 47 straipsnis ir Teisingumo Teismo jurisprudencija, susijusi su pranešimu apie teisminius dokumentus ir su jų įteikimu. Iš šios jurisprudencijos, be kita ko, matyti, jog siekiant užtikrinti, kad bus paisoma minėtame 47 straipsnyje numatytų teisių, svarbu užtikrinti ne tik tai, kad dokumento adresatas realiai gautų atitinkamą dokumentą, bet ir tai, kad jis galėtų veiksmingai ir išsamiai susipažinti su jam užsienyje pareikštu ieškiniu ir suprasti jo turinį ir apimtį, kad galėtų naudingai pasiremti savo teisėmis kilmės valstybėje narėje (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Alpha Bank Cyprus, C‑519/13, EU:C:2015:603, 31 ir 32 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). Tokios išvados taip pat svarbios kalbant apie Direktyvą 2010/24.

Taigi, kai pateikiamas prašymas vykdyti reikalavimą, nors suinteresuotasis asmuo net neturėjo galimybės kreiptis į prašančiosios valstybės narės teismus tokiomis sąlygomis, kurios būtų suderinamos su pagrindine teise į veiksmingą teisinę gynybą, Direktyvos 2010/24 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisykle, kaip ji perkelta į nacionalinę teisę, negalima pagrįstai remtis jo atžvilgiu.

Taip yra juo labiau tuo atveju, kai, kaip ir šioje byloje, pati prašančioji institucija prašyme vykdyti reikalavimą nurodė, taigi anksčiau, nei suinteresuotasis asmuo sužinojo apie ginčijamą skolinį reikalavimą, kad siekiant užginčyti šį reikalavimą jau nebuvo įmanoma pateikti administracinio skundo ar kreiptis su ieškiniu į teismą prašančiojoje valstybėje narėje. Nors reikia pripažinti, kad Graikijos vyriausybė vėliau savo pastabose Teisingumo Teismui teigė priešingai, tvirtindama, kad apskundimo galimybė neišnyksta pasibaigus ieškinio pareiškimo terminui, kuris pradeda eiti apie reikalavimą paskelbus Graikijos Respublikos oficialiajame leidinyje, suinteresuotojo asmens negalima kaltinti tuo, kad rėmėsi prašančios institucijos prašyme vykdyti reikalavimą pateikta informacija, t. y. informacija, kurios kopiją gavo, po to, kai sužinojo apie egzistuojantį reikalavimą, ir kurią patikrinti paprašė vėliau ją patvirtinusio Graikijos teisės specialisto.

Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad išimtinė situacija, kaip antai nagrinėjama šioje byloje, kai valstybės narės institucija prašo kitos valstybės narės institucijos išieškoti reikalavimą, susijusį su pinigine sankcija, apie kurios egzistavimą suinteresuotasis asmuo nežinojo, gali teisėtai būti pagrindas institucijai, į kurią kreiptasi, atsisakyti teikti pagalbą. Direktyvoje 2010/24 numatyta pagalba yra, kaip matyti iš direktyvos pavadinimo ir įvairių konstatuojamųjų dalių, kvalifikuojama kaip „savitarpio“, o tai, be kita ko, reiškia, kad prašanti institucija, prieš pateikdama prašymą vykdyti reikalavimą, turi sudaryti sąlygas, kurioms esant institucija, į kurią kreipiamasi, galėtų naudingai ir laikydamasi pagrindinių Sąjungos teisės principų suteikti pagalbą.

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2010/24 14 straipsnio 1 ir 2 dalys, siejamos su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas valstybės narės institucijai nedraudžiama atsisakyti vykdyti reikalavimo, susijusio su kitoje valstybėje narėje skirta bauda, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, dėl to, kad suinteresuotajam asmeniui nebuvo tinkamai pranešta apie sprendimą, kuriuo ši bauda skirta, prieš minėtai institucijai pagal šią direktyvą pateikiant prašymo vykdyti reikalavimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

2010 m. kovo 16 d. Tarybos direktyvos 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis, 14 straipsnio 1 ir 2 dalys, siejamos su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas valstybės narės institucijai nedraudžiama atsisakyti vykdyti reikalavimo, susijusio su kitoje valstybėje narėje skirta bauda, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, dėl to, kad suinteresuotajam asmeniui nebuvo tinkamai pranešta apie sprendimą, kuriuo ši bauda skirta, prieš minėtai institucijai pagal šią direktyvą pateikiant prašymo vykdyti reikalavimą.

Parašai.

( *1 ) Proceso kalba: anglų.