Byla C‑18/17

Danieli & C. Officine Meccaniche ir kt.

prieš

Regionale Geschäftsstelle Leoben des Arbeitsmarktservice

(Verwaltungsgerichtshof prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Naujų valstybių narių įstojimas – Kroatijos Respublika – Pereinamojo laikotarpio priemonės – Laisvė teikti paslaugas – Direktyva 96/71/EB – Darbuotojų komandiravimas – Kroatijos ir trečiųjų šalių piliečių komandiravimas į Austriją per Italijoje įsteigtą įmonę“

Santrauka – 2018 m. lapkričio 14 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas

  1. Laisvė teikti paslaugas – Apribojimai – Darbuotojų komandiravimas paslaugų teikimo sistemoje – Direktyva 96/71 – Taikymo sritis – Darbuotojų perleidimas – Sąvoka – Vertinimo kriterijai

    (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71 1 straipsnio 3 dalies c punktas)

  2. Naujų valstybių narių įstojimas – Kroatija – Pereinamojo laikotarpio priemonės – Laisvė teikti paslaugas – Darbuotojų komandiravimas – Senosios valstybės narės teisės aktai, kuriais ribojamas darbuotojų kroatų perleidimas į jos teritoriją –Leistinumas

    (SESV 56 ir 57 straipsniai; 2012 m. Stojimo akto V priedo 2 skyriaus 2 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71 1 straipsnio 3 dalies c punktas)

  3. Laisvė teikti paslaugas – Paslaugos – Sąvoka – Darbuotojų perleidimas

    (SESV 57 straipsnis)

  4. Laisvė teikti paslaugas – Sutarties nuostatos – Taikymo sritis – Nustatymo kriterijus – Užsienio elementas – Paslaugų teikėjo įsisteigimas ne paslaugų teikimo vietos valstybėje narėje

    (SESV 56 ir 57 straipsniai)

  5. Laisvė teikti paslaugas – Apribojimai – Kitoje valstybėje narėje įsteigtos įmonės atliekamas darbuotojų, trečiųjų šalių piliečių, komandiravimas – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos darbuotojų perleidimui reikalaujama leidimo dirbti – Neleistinumas – Nagrinėjamo reikalavimo neproporcingumas

    (SESV 56 ir 57 straipsniai)

  1.  Žr. sprendimo tekstą.

    (žr. 27, 28 punktus)

  2.  SESV 56 ir 57 straipsniai ir Akto dėl Kroatijos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą sąlygų ir Europos Sąjungos sutarties, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo bei Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties pritaikomųjų pataisų V priedo 2 skyriaus 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad valstybė narė turi teisę riboti įmonės, kurios buveinė yra Kroatijoje, darbuotojų, turinčių Kroatijos pilietybę, komandiravimą, reikalaudama leidimo dirbti, kai šie darbuotojai komandiruojami paskiriant dirbti, kaip tai suprantama pagal 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje 1 straipsnio 3 dalies c punktą, kitoje valstybėje narėje įsisteigusioje įmonėje tam, kad ši suteiktų paslaugas pirmojoje valstybėje narėje.

    Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos Kroatijos stojimo akto V priedo 2 skyriaus 2 dalyje numatytu pereinamuoju laikotarpiu Kroatijos piliečių komandiravimui, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 96/17 1 straipsnio 3 dalies c punktą, į šios valstybės narės teritoriją toliau taikomas reikalavimas gauti leidimą dirbti, yra suderinami su SESV 56 ir 57 straipsniais, kaip Kroatijos stojimo akto V priedo 2 skyriaus 2 dalyje minimos priemonės, reglamentuojančios Kroatijos piliečių patekimą į šios valstybės narės darbo rinką (pagal analogiją žr. 2011 m. vasario 10 d. Sprendimo Vicoplus ir kt., C‑307/09–C‑309/09, EU:C:2011:64, 32 ir 33 punktus).

    (žr. 36, 38 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

  3.  Žr. sprendimo tekstą.

    (žr. 40 punktą)

  4.  Žr. sprendimo tekstą.

    (žr. 42 punktą)

  5.  SESV 56 ir 57 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad valstybė narė neturi teisės reikalauti, kad trečiųjų valstybių piliečiai, kuriuos kitoje valstybėje narėje įsteigta įmonė perleidžia toje kitoje valstybėje narėje įsteigtai kitai įmonei, kad teiktų paslaugas pirmojoje valstybėje narėje, turėtų leidimą dirbti.

    Dėl Sąjungos valstybėje narėje įsteigtos įmonės paslaugos teikėjos vykdomo darbuotojų, kurie yra trečiosios valstybės piliečiai, komandiravimo Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad nacionalinės teisės aktai, siejantys kitoje valstybėje narėje įsteigtos įmonės paslaugų teikimą nacionalinėje teritorijoje su administracinio leidimo išdavimu, yra laisvės teikti paslaugas ribojimas, kaip jis suprantamas pagal SESV 56 straipsnį (2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Essent Energie Productie, C‑91/13, EU:C:2014:2206, 45 punktas).

    Tačiau nacionalinės teisės aktai, kuriais reglamentuojama Sąjungos lygiu nesuderinta sritis ir kurie vienodai taikomi bet kuriam asmeniui ar įmonei, vykdančiai veiklą atitinkamos valstybės narės teritorijoje, nepaisant jų ribojamojo poveikio laisvei teikti paslaugas, gali būti pateisinami, jei atitinka privalomąjį bendrojo intereso, kuris neapsaugotas pagal paslaugų teikėjui jo įsisteigimo valstybėje narėje taikomas taisykles, pagrindą, yra tinkami užtikrinti, kad bus įgyvendintas jais siekiamas tikslas, ir neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti (2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Essent Energie Productie, C‑91/13, EU:C:2014:2206, 48 punktas).

    Šiuo klausimu primintina, kad nors siekis išvengti sutrikimų darbo rinkoje iš tiesų yra privalomasis bendrojo intereso pagrindas, vienoje valstybėje narėje įsteigtos įmonės darbuotojai, komandiruojami į kitą valstybę narę teikti paslaugas, nesiekia patekti į šios antros valstybės darbo rinką, nes atlikę užduotį jie grįžta į savo kilmės arba gyvenamosios vietos valstybę (2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Essent Energie Productie, C‑91/13, EU:C:2014:2206, 51 punktas).

    Valstybėje narėje nuolat galiojantis reikalavimas trečiųjų šalių piliečiams, kuriuos toje valstybėje narėje veikiančiai įmonei perleidžia kitoje valstybėje narėje įsteigta įmonė, turėti darbo leidimą viršija tai, kas būtina nustatytam tikslui išvengti sutrikimų darbo rinkoje pasiekti (2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Essent Energie Productie, C‑91/13, EU:C:2014:2206, 56 punktas).

    (žr. 44, 46, 48, 49, 53 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)